Civilinė byla Nr. e3K-3-93-687/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34622-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.3; 3.3.1.6; 3.3.1.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Simniškio ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės profesinės bendrijos „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės profesinės bendrijos „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinio skundo turinį ir apeliacinio skundo trūkumų šalinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 1 406 160 Eur neturtinės žalos, padarytos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-1420-2008 pažeidus Europos Sąjungos teisės aktus, neužtikrinus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu ginamų vertybių apsaugos ir nusižengus konstituciniam teisinės valstybės principui, atlyginimo; įpareigoti atsakovę viešai paaiškinti priežastis, dėl kurių galutinės instancijos teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti skundžiami, padarė nurodytus pažeidimus; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi nepagrįstai atmesdamas UAB „Pastoliai“ (buvęs ieškovės pavadinimas) skundą atsakovei Lietuvos valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pažeidė Europos Sąjungos teisės aktus ir Konstitucijos 29 straipsnį. Ieškovė 2013 m. liepos 19 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje, tačiau teismas prašymo netenkino. Tačiau tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2014 m. kovo 20 d. sprendime C-61/12, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 3 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 18/2012 konstatavo, kad nustatytas teisinis reglamentavimas, uždraudžiantis dešiniavairių automobilių registravimą, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje saugomas vertybes, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir pažeidžia pamatines Europos Sąjungos teisės nuostatas.
4. Ieškovė nuo 2005 m. kreipėsi į įvairias Lietuvos Respublikos institucijas dėl nepagrįsto ir neteisėto draudimo registruoti dešiniavairius automobilius, tačiau administraciniai teismai nesuprato nagrinėjamo klausimo prieštaravimo Konstitucijai ir ES teisės normoms. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teisės aiškinimo bei taikymo praktika buvo neteisėta, antikonstitucinė ir nesuderinta su ES teise. Dėl to ieškovei kilo neigiami padariniai (žlugo jos verslas – prekyba dešiniavairiais automobiliais, nukentėjo jos reputacija, dėl to teko keisti pavadinimą ir vykdomą veiklą) ir buvo padaryta žala, kurią privalo atlyginti atsakingas asmuo – valstybė.
5. Reikalaudama priteisti neturtinę žalą, ieškovė vadovavosi aplinkybe, kad ji (tuomet dar pavadinimu UAB „Pastoliai“) buvo sudariusi sutartį įvežti ne mažiau kaip 540 automobilių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutarties priėmimo diena, ieškovės manymu, laikytina momentu, nuo kurio pradedama skaičiuoti neturtinė žala. Ieškovė jai padarytą neturtinę žalą apskaičiuoja taip: dėl 540 automobilių nepagrįsto ir neteisėto atsisakymo registruoti neturtinė žala per vieną mėnesį sudaro 16 740 Eur (540 vnt. x 31 Eur); per vienerius metus neturtinė žala pagal analogišką skaičiavimą sudaro 200 880 Eur; nuo padaryto ES teisės ir Konstitucijos pažeidimo neturtinės žalos dydis vertintinas 1 406 160 Eur (200 880 Eur x 7 m.).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas iš prijungtos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-7983-437/2007 nustatė:
1. ieškovė patikslintu skundu atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Susisiekimo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos ir VĮ „Regitra“, pareiškė šiuos reikalavimus: 1) įpareigoti valstybės institucijas vykdyti Direktyvos 70/311/EEB 2 straipsnio, Direktyvos 74/60/EEB 3 straipsnio, Direktyvos 92/62/EEB 2 straipsnio, Direktyvos 1999/7/EB 2 straipsnio 1 dalies, JTO/EEK reglamento Nr. 79, 1995 m. spalio 16 d. Sutarties dėl vienodų techninių nurodymų ratinėms transporto priemonėms, įrangai ir jų dalims, kurios gali būti sumontuotos ir (arba) naudojamos ratinėse transporto priemonėse, priėmimo ir pagal šiuos nurodymus išduotų patvirtinimų abipusio pripažinimo sąlygų 11 straipsnio 3 dalies, Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko 2006 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 2-152 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklių 20 straipsnio, vidaus reikalų ministro 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1V-492 patvirtintų Kelių transporto priemonių registracijos taisyklių, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 skirsnio 16 straipsnio 3 dalies, Kelių eismo taisyklių 276 straipsnio reikalavimus; 2) priteisti iš Lietuvos valstybei atstovaujančių institucijų 540 000 Lt turtinės žalos ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo;
2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 31 d. nutartimi priėmė nagrinėti ieškovės patikslinto skundo 2-ąjį reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei atsisakė priimti patikslinto skundo 1-ąjį reikalavimą. Ieškovė šios nutarties neskundė.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 31 d. sprendimu ieškovės reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės atmetė, konstatavęs, kad galiojantys nacionaliniai teisės aktai dėl dešiniavairių transporto priemonių registravimo yra suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi paliko galioti minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.
4. Ieškovė 2008 m. rugpjūčio 28 d. pateikė prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl proceso atnaujinimo, jame nurodė įvairias galiojusio Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo normas, jos manymu, neatitinkančias Europos Sąjungos teisės. Teismas konstatavo, kad ieškovės pateikiamoje argumentacijoje konkrečiai ir aiškiai neatskleidžiama, dėl kokių priežasčių bylą nagrinėjusių teismų išvados ir sprendimai neatitinka nurodytų normų, todėl netenkino prašymo atnaujinti procesą.
8. Teismas, apibendrindamas minėtoje administracinėje byloje priimtą teismo sprendimą, nustatė, kad administracinis teismas svarstė ieškovės prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl nacionalinės teisės reglamentavimo prieštaravimų ir šių prašymų netenkino, nes jam nekilo klausimų dėl teisės taikymo ar aiškinimo. Teismas nurodė, kad tokia administracinio teismo pozicija nereiškia, jog dėl tokio priimto sprendimo kyla teismui kaltė.
9. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad administracinis teismas padarė akivaizdžias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, taigi neįrodė ir šio teismo kaltės. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo priimta 2008 m., tuo tarpu ESTT tik 2014 m. sprendė dėl Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinto draudimo registruoti lengvuosius dešiniavairius automobilius, o Konstitucinis Teismas tik 2015 m. sprendė dėl atitinkamų Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių nuostatų prieštaravimo Konstitucijai. Todėl aplinkybė, kad Konstitucinis Teismas pripažino atitinkamus teisės aktus prieštaraujančiais Konstitucijai, nereiškia, jog visi šiais teisės aktais paremti anksčiau priimti teismų sprendimai yra neteisėti.
10. Teismas taip pat pažymėjo, kad administracinėje byloje ieškovė kėlė tik turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės klausimą, šį teismas ir išnagrinėjo, o ne Europos Sąjungos teisės aktų taikymo ir aiškinimo klausimus. Pati ieškovė skundo reikalavimu apibrėžė ginčo ribas –reikalavimą priteisti žalą iš valstybės, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria išnagrinėtas ieškovės skundas pagal nurodytas ribas, negali būti vertinama kaip pažeidžianti ES teisę. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio nuostatas.
11. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovė neįrodė nei jai padarytos neturtinės žalos fakto, nei šios žalos dydžio. Teismo vertinimu, ieškovės argumentai dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos pablogėjimo yra abstraktūs; ieškovė neįrodė, kad su ja, kaip juridiniu asmeniu, verslo partneriai būtų nesudarę sutarčių ar būtų jas nutraukę dėl priimto administracinio teismo sprendimo. Jeigu UAB „Pastoliai“ vykdoma veikla buvo automobilių prekyba, tai, teismo nuomone, nereiškia, kad negalėjimas prekiauti dešiniavairiais automobiliais galėjo priversti ieškovę keisti automobilių prekybos verslo kryptį į teisinių paslaugų verslą.
12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi, o su ieškiniu dėl žalos atlyginimo ieškovė kreipėsi 2015 m. spalio 7 d., sprendė, kad ieškovė praleido įstatymo nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl ieškinį atmetė ir šiuo pagrindu (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą nepakeistą.
14. Kolegija, remdamasi CK 6.272 straipsniu, nurodė, kad ieškovei, reikalaujančiai atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teismo veiksmų nagrinėjant bylą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.
15. Kolegija padarė išvadą, kad aplinkybė, jog žala yra kildinama iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, savaime nėra pagrindas ieškinį atmesti ir nekonstatuoti teismo neteisėtų veiksmų. Vertinant teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi būti nustatyta, ar ieškovės nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.
16. Įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutarties turinį, kolegija nustatė, kad administracinėje byloje teismas sprendė tik dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir tyrė, ar Lietuvos valstybei atstovaujančių institucijų veiksmuose buvo deliktinės atsakomybės sąlygos (neskaitant kaltės), tačiau konstatavęs, kad ieškovė neįrodė ne tik neteisėtų veiksmų, bet ir žalos, jos skundą atmetė. Kolegija pažymėjo, kad teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje nesprendė dėl valdžios institucijų įpareigojimo vykdyti teisės aktų, reglamentuojančių lengvųjų dešiniavairių automobilių registravimą, reikalavimus. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo pareigą kreiptis tiek į Konstitucinį Teismą, tiek į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.
17. Kolegija, įvertinusi administracinio teismo nutarties ir ESTT sprendimo bei Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriais ieškovė grindžia administracinio teismo neteisėtus veiksmus, priėmimo datas, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog Konstitucinis Teismas pripažino atitinkamus teisės aktus prieštaraujančiais Konstitucijai, nereiškia, jog visi šiais teisės aktais paremti anksčiau priimti teismo sprendimai yra neteisėti.
18. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas administracinio teismo veiksmus nagrinėjant administracinę bylą, pagrįstai nenustatė teismo kaltų veiksmų (kaltės, padarytos dėl akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti), kaip vienos iš būtinųjų atsakomybei taikyti sąlygų pagal CK 6.272 straipsnį.
19. Remdamasi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė pati nurodė, jog apie administracinio teismo nutarties neteisėtumą jai buvo žinoma nuo nutarties priėmimo, t. y. nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d., kolegija sprendė, kad šis momentas laikytinas ieškinio senaties termino pradžia ir ieškovė, kreipdamasi į teismą su nagrinėjamu ieškiniu, šį terminą praleido. Kadangi ieškovė ieškinio senaties termino atnaujinti neprašė ir nenurodė jo praleidimo priežasčių, kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė ir šiuo pagrindu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, taikant apeliacinio skundo trūkumų šalinimo institutą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovės per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (toliau – EPP) pateiktas apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo nepagrįstai, pažeidžiant proceso teisės normas, buvo priimtas 2016 m. rugsėjo 26 d. pirmosios instancijos teismo teisėjos rezoliucija. Apeliaciniame skunde nebuvo nurodytas skundo dalykas (reikalavimas), taip pat nebuvo nurodyti argumentai, kokie nors prašymai. Taigi paduotas apeliacinis skundas neatitiko Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 306 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, todėl negalėjo būti priimtas ir nagrinėjamas. Aplinkybė, kad paduotas apeliacinis skundas yra netinkamas (per EPP sistemą įkelta tik dalis skundo) ir neatitinka įstatymo jam keliamų reikalavimų, ieškovei tapo žinoma tik vėliau susipažinus su įkeltu skundu ir jo turiniu.
2. Aplinkybę, kad paduotas apeliacinis skundas neatitinka įstatymo jam keliamų reikalavimų ir turi būti taikomas trūkumų šalinimo institutas, pažymėjo ir atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą. Tačiau neatsižvelgdama į tai teisėja tiek apeliacinį skundą, tiek atsiliepimą į apeliacinį skundą nepagrįstai 2016 m. spalio 19 d. persiuntė apeliacinės instancijos teismui.
3. Nurodyti pirmosios instancijos teismo teisėjos veiksmai (imperatyviųjų įstatymo reikalavimų neatitinkančio apeliacinio skundo priėmimas ir jo persiuntimas apeliacinės instancijos teismui, nesusipažinimas su pateiktu skundu ir atsiliepimu į jį bei jų neskaitymas) laikytini aplaidžiais, yra nesuderinami su teisėjo vykdoma veikla ir žeminantys teisėjo vardą (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 83 straipsnio 3 dalis, Teisėjų etikos kodekso 15 straipsnio 4 punktas; Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CPK 316 straipsnio 3 dalies nuostatų ir nenustatė termino apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, nes skunde nebuvo keliami jokie klausimai, o iš skundo turinio negalėjo būti suprastas apeliacijos dalykas ir pagrindas. Dėl šios priežasties pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nariai taip pat aplaidžiai atliko savo pareigas, o bylą nagrinėjo formaliai, neužtikrindami Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisingumo principo. Nesant apeliacijos dalyko nėra galimybės visapusiškai ir objektyviai nagrinėti bylos apeliacine tvarka. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai ir aiškinimai nėra teisiškai reikšmingi, nes byla iš esmės išnagrinėta nesant apeliacinio skundo.
21. Atsakovė atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Ieškovės kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl teismo veiksmų priimant apeliacinį skundą nepagrindžia CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto kasacijos pagrindo ir neturi esminės reikšmės nagrinėjamos bylos baigčiai.
2. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė 2016 m. rugpjūčio 22 d., ieškovė apeliacinį skundą pateikė 2016 m. rugsėjo 22 d., t. y. paskutinę įstatymo nustatyto termino apeliaciniam skundui paduoti dieną (CPK 307 straipsnio 1 dalis). Jeigu pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs apeliacinį skundą priimti (būtent toks procesinis sprendimas, nustačius apeliacinio skundo trūkumus, būtų labiausiai pagrįstas), ieškovė nebūtų turėjusi galimybės teikti patikslintą ir (ar) papildytą apeliacinį skundą, taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų įsiteisėjęs. Tokiu atveju procesinė bylos baigtis būtų identiška esamai, t. y. ieškinys būtų buvęs atmestas.
3. Apeliacinės instancijos teismas, pastebėjęs, kad priimtas apeliacinis skundas turi trūkumų, privalėjo vadovautis CPK 316 straipsniu ir nustatyti ieškovei terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti. Tačiau, remiantis CPK 115, 306 straipsniais, netikslumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame procesiniame dokumente. Apeliacinio skundo pirmajame lape yra aiškiai nurodyta, kad juo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o nuo 8-o lapo yra dėstomi konkretūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvai. Taigi ieškovei aiškiai nurodžius, kad ji siekia pirmosios instancijos sprendimo panaikinimo, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo bylą būtent šiuo aspektu, t. y. tyrė, ar yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ir analizavo, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir teisingai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas (CPK 326 straipsnis).
4. Ieškovės nurodomos aplinkybės dėl galutinai nesuformuluoto apeliacinio skundo dalyko būtų reikšmingos tik tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas būtų nustatęs, kad apeliacinis skundas yra tenkintinas, nes tada liktų neaišku, ar ieškovė reikalauja priimti naują sprendimą, ar grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šiuo atveju nustačius, kad apeliacinis skundas nėra pagrįstas, ieškovės reikalavimas nėra reikšmingas, nes bet kuriuo atveju ieškinys būtų atmestas. Iš esmės teisėtą ir pagrįstą apeliacinės instancijos teismo nutartį naikinti vien formaliais pagrindais nėra teisinio pagrindo (CPK 328 straipsnis).
5. Remiantis CPK 7 straipsnio 2 dalimi, 42 straipsnio 5 dalimi, šalys privalo aktyviai rūpintis savo teisėmis proceso metu ir tinkamai jas įgyvendinti. Net jeigu ieškovė iš pradžių ir nepastebėjo į EPP sistemą įkelto apeliacinio skundo trūkumų, ši aplinkybė jai turėjo tapti žinoma nuo atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą, kuriame atkreiptas į tai dėmesys, padavimo dienos, t. y. 2016 m. spalio 17 d. Apeliacinės instancijos teismas bylą rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo 2017 m. gegužės 16 d., taigi, ieškovė turėjo daugiau negu 7 mėnesius pasinaudoti jai suteiktomis procesinėmis teisėmis ir savo iniciatyva ištaisyti skundo trūkumus: pateikti papildomus paaiškinimus, patikslinti apeliacinio skundo reikalavimus, prašyti žodinio bylos nagrinėjimo ar kt. Tačiau ieškovė šia teise nepasinaudojo. Pasyvus ieškovės elgesys ignoruojant akivaizdžiai matomus jos pačios pateiktų dokumentų trūkumus ir nesiimant jokių priemonių jiems pašalinti negali būti laikomas atitinkančiu proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus.
6. Kasacinio skundo teiginiai, susiję su tariamu teisėjo vardą žeminančiu poelgiu, nėra teisiškai reikšmingi, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra drausminę atsakomybę teisėjams taikanti institucija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinio skundo turinį ir apeliacinio skundo trūkumų šalinimą, aiškinimo ir taikymo

22. CPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacine tvarka gali būti skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys, išskyrus CK numatytus atvejus.
23. Neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai apeliacine tvarka yra skundžiami byloje dalyvaujančiam asmeniui paduodant procesinį dokumentą – apeliacinį skundą (CPK 110 straipsnis, 301 straipsnio 3, 4 dalys).
24. Apeliacinis skundas, kaip byloje dalyvaujančio asmens procesinis dokumentas, turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, įtvirtintus CPK 111 straipsnyje. Remiantis CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktais, kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente, be kita ko, turi būti nurodyta: procesinio dokumento pobūdis ir dalykas; aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes.
25. Apeliacinis skundas, be minėtų bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, taip pat turi atitikti specifinius apeliacinio skundo turiniui keliamus reikalavimus, įtvirtintus CPK 306 straipsnyje. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktuose nustatyta, kad apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyta: kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas), kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (CPK 314 straipsnis), kai prašoma priimti naujus įrodymus; apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas). Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, apeliacinio skundo argumentai išdėstomi glausta forma ir turi atitikti apeliacinio skundo dalyką ir pagrindą.
26. Remiantis CPK 315 straipsnio 1 dalimi, apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas.
27. Pagal CPK 316 straipsnį, jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306 ir 311 straipsniuose nurodytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti (1 dalis); jeigu apeliantas per nustatytą terminą įvykdo nutartyje nurodytus reikalavimus, skundas laikomas paduotu pradinio padavimo dieną; priešingu atveju skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (2 dalis); apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą ar pareiškimo dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo priėmimo klausimą, privalėjo dalyvaujančiam byloje asmeniui paskirti terminą šių procesinių dokumentų trūkumams pašalinti, priima nutartį ir nustato dalyvaujančiam byloje asmeniui terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti (3 dalis).
28. Nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad CPK 306 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai apeliacinio skundo turiniui yra imperatyvūs, jų neatitinkantis ir (ar) turintis trūkumų apeliacinis skundas, jeigu teismo nustatytu terminu tokie trūkumai nebuvo pašalinti, nepriimamas – laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. 
29. Šios nutarties 25 punkte nurodyti apeliacinio skundo elementai, t. y. apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas, yra esminiai, apibrėžiantys bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Nesant bent vieno iš jų, laikytina, kad nėra ir paties apeliacinio skundo.
30. Apeliacinio skundo dalykas – tai apelianto apeliacinės instancijos teismui reiškiamas prašymas. Šis prašymas turi atitikti vieną iš CPK 326 straipsnio 1 dalyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo teisių: pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (1 punktas); panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą (2 punktas); pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (3 punktas); panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (4 punktas); panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), o bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos CPK 293 ir 296 straipsniuose nurodytos aplinkybės, išskyrus CPK 296 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktuose nurodytus atvejus (5 punktas).
31. Apeliacinio skundo pagrindas – tai aplinkybės ir argumentai, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo (jo dalies) neteisėtumas ir (ar) nepagrįstumas. Apeliacinį skundą paduodantis asmuo privalo nurodyti tiek faktinį (faktinės bylos aplinkybės), tiek teisinį (materialiosios ir (ar) proceso teisės normos) apeliacinio skundo pagrindą.
32. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, yra nurodyta, kad įstatyme aiškiai įtvirtinama, kokios aplinkybės turi būti nurodomos apeliaciniame skunde tam, kad būtų galima pripažinti, jog apeliacinio skundo pagrindas suformuotas tinkamai ir apeliacinis skundas atitinka jam keliamus turinio reikalavimus bei gali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014). Apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017 33 punktą).
33. Taigi sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas, gavęs byloje dalyvaujančio asmens apeliacinį skundą, pirmiausia turi patikrinti, ar šis skundas atitinka imperatyviųjų įstatymo nuostatų šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, tarp jų – ar apeliaciniame skunde tinkamai, aiškiai ir suprantamai suformuluoti ir nurodyti skundo dalykas ir pagrindas. Nustatęs, kad skundas minėtų reikalavimų neatitinka, teismas privalo nutartimi nustatyti byloje dalyvaujančiam asmeniui pakankamą terminą nustatytiems trūkumams pašalinti.
34. Tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas, nenustatęs (nepastebėjęs) apeliacinio skundo trūkumų, skundą priėmė ir išsiuntė apeliacinės instancijos teismui, tai apeliacinės instancijos teismas, gavęs tokį skundą ir nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo dalyvaujančiam byloje asmeniui paskirti terminą skundo trūkumams pašalinti, priima nutartį ir nustato dalyvaujančiam byloje asmeniui terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti (žr. šios nutarties 27 punktą). Pažymėtina, kad               Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2009 išaiškinta, be kita ko, kad apeliacinio skundo trūkumų šalinimo tvarką reglamentuojančios CPK 316 straipsnio 3 dalies nuostatos yra imperatyviosios.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo trūkumų šalinimo instituto paskirtis – nesuvaržyti byloje dalyvaujančio asmens teisės į apeliaciją ir ją apsaugoti.
36. Nagrinėjamu atveju ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ieškovės paduoto apeliacinio skundo trūkumų ir jį priėmęs bei persiuntęs nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, o apeliacinės instancijos teismas šį skundą išnagrinėjęs iš esmės, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias apeliacinio skundo turinį ir tokio skundo trūkumų šalinimo procedūras. Ieškovės manymu, jos per EPP sistemą paduotas apeliacinis skundas buvo ne visos apimties, jame nebuvo suformuluotas skundo dalykas, nenurodyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo, todėl toks skundas negalėjo būti priimtas netaikant trūkumų šalinimo instituto ir pagal tokį skundą byla negalėjo būti nagrinėjama apeliacine tvarka.
37. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 2016 m. rugsėjo 21 d. per EPP sistemą padavė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs šio procesinio dokumento trūkumų, jį priėmė 2016 m. rugsėjo 26 d. teisėjo rezoliucija.
38. Atsakovė atsiliepimą į šį apeliacinį skundą teismui per EPP sistemą padavė 2016 m. spalio 17 d. Atsiliepime ji pažymėjo, kad, jos manymu, ieškovės paduotas apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio reikalavimų, jame nesuformuluotas prašymas, skundas į EPP sistemą buvo įkeltas ne visos apimties, todėl turėtų būti taikomas trūkumų šalinimo institutas.
39. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamą civilinę bylą 2016 m. spalio 19 d. išsiuntė apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas, gavęs bylą ir susipažinęs tiek su apeliaciniu skundu, tiek su atsiliepimu į jį, bylą išnagrinėjo apeliacine tvarka, priimdamas skundžiamą nutartį. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas nepasisakė dėl atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomų abejonių dėl skundo atitikties CPK 306 straipsnio reikalavimams. Skundžiamoje nutartyje, aprašydamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą.
40. Tokie tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia teigti, kad teismai sprendė, jog ieškovės paduotas apeliacinis skundas ir jo turinys atitinka imperatyviųjų įstatymo normų apeliaciniams skundams keliamus reikalavimus, ir jiems nekilo abejonių dėl suformuluoto skundo dalyko – prašymo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
41. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškovės apeliacinio skundo turiniu, nustatė, kad:
1. ieškovės 2016 m. rugsėjo 21 d. per EPP sistemą paduotas procesinis dokumentas pavadintas „Apeliacinis skundas dėl 2016-08-22 sprendimo panaikinimo“;
2. skundo 1–8 lapuose nurodomos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir padarytos atitinkamos išvados;
3. argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo nurodomi nuo skundo 8 lapo;
4. skundo dalyje „Dėl ieškinio dalyko bei pagrindo“ nurodomi argumentai dėl teismo netinkamai suprasto ieškinio dalyko ir pagrindo, neatskleistos bylos esmės;
5. skundo dalyje „Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo“ nesutinkama su teismo nustatyta ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia, nurodomi argumentai dėl teismo netinkamai taikytų CK 1.127 straipsnio 1, 5 dalių nuostatų;
6. skundo dalyje „Dėl byloje pateiktų prašymų“ nurodoma, kad byloje buvo prašoma apklausti liudytoją;
7. skundo tekstas baigiasi 11 lape.
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto apeliacinio skundo turinį, konstatuoja, kad šis procesinis dokumentas neatitinka šios nutarties 25, 30–32 punktuose nurodytų imperatyviai įstatymo (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktuose) nustatytų reikalavimų, keliamų apeliacinio skundo turiniui. Skundo turinys nėra tinkamai suformuluotas, jame dėstomos mintys nutrūksta be jokios aiškios logiškos išvados, nėra tinkamai nurodytas apeliacinio skundo pagrindas (tiek faktinis, tiek teisinis), iš skunde nurodytų argumentų nėra visiškai aišku, kuo konkrečiai yra grindžiamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir (ar) nepagrįstumas, nėra suformuluotas apeliacijos dalykas. Vien procesinio dokumento pavadinimo nurodymas „Apeliacinis skundas dėl 2016-08-22 sprendimo panaikinimo“ negali būti vertinamas kaip tinkamas apeliacinio skundo dalyko suformulavimas. Iš ieškovės paduoto procesinio dokumento turinio, jame nesant nurodyto jokio prašymo apeliacinės instancijos teismui, nėra aišku, kokio procesinio tikslo ir apeliacinio skundo išnagrinėjimo teisinio rezultato ieškovė siekė paduodama šį dokumentą – pvz., panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą; panaikinti sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (pažymėtina, kad tam tikri argumentai dėl pirmosios instancijos teismo galbūt neatskleistos bylos esmės yra nurodyti procesinio dokumento dalyje „Dėl ieškinio dalyko bei pagrindo“).
43. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nesant tinkamai suformuluotų apeliacinio skundo dalyko ir pagrindo, nenurodant aiškių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, nėra galimybės tinkamai išnagrinėti civilinę bylą apeliacine tvarka, nėra aiškios apeliacijos ribos, taip pat negalima išnagrinėti tarp bylos šalių kilusio materialaus ginčo.
44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovės paduotas apeliacinis skundas neatitiko jam įstatymo keliamų reikalavimų, sprendžia, jog toks apeliacinis skundas negalėjo būti pirmosios instancijos teismo priimtas, o turėjo būti taikytas šio skundo trūkumų šalinimo institutas, nustatant ieškovei protingą terminą nurodytiems apeliacinio skundo trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 1 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas, vis dėlto tokį pirmosios instancijos teismo priimtą skundą gavęs, negalėjo jo išnagrinėti apeliacine tvarka, o privalėjo taikyti imperatyviąsias CPK 316 straipsnio 3 dalyje nustatytas apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūras. 
45. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
46. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, priimdami ir išnagrinėdami ieškovės paduotą apeliacinį skundą, netaikydami apeliacinio skundo trūkumų šalinimo instituto, pažeidė imperatyviąsias proceso teisės normas, reglamentuojančias apeliacinio skundo turinį ir apeliacinio skundo trūkumų šalinimą. Dėl nurodytos priežasties skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui spręsti ieškovės paduoto apeliacinio skundo trūkumų šalinimo klausimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 29 d. nutartį ir bylą perduoti Vilniaus apygardos teismui spręsti ieškovės profesinės bendrijos „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo trūkumų šalinimo klausimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Janina Januškienė

              Antanas Simniškis

              Algirdas Taminskas