Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-49-193/2010
Teisėjas Artūras Dilys Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00172-2009-4
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. sausio 28 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,
teisėjų Tomo Zdanavičiaus, Prano Šimkaus,
sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,
dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei,
gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui,
M. P. atstovei pagal įstatymą R. P.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal M. P. atstovės pagal įstatymą R. P. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria M. P., padariusiam BK 284 str. 1 d. numatytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
N U S T A T Ė:
M. P. 2009 m. gegužės 6 d., apie 8 val., prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), Rokiškio m., viešoje vietoje, įžūliais veiksmais ir grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: N. M. ir S. S. su dviem mažamečiais vaikais išėjus iš laiptinės į namo kiemą, grasindamas nužudyti, sakydamas „aš tave užmušiu“ ir laikydamas rankoje smūgiui iškeltą peilį, artinosi prie N. M., kuris gindamasis užlaužė jam ranką ir išmušė peilį, o S. S. iškvietė policijos pareigūnus.
M. P. atstovė pagal įstatymą R. P. prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009-11-10 nutartį ir bylą M. P. atžvilgiu nutraukti, arba nutartį pakeisti ir M. P. paskirti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Teigia, kad skundžiama teismo nutartis yra neteisėta. Mano, kad teismas padarė neteisingą išvadą, kad M. P. padarė BK 284 str. 1 d. numatytą įstatymo uždraustą veiką. Ikiteisminio tyrimo metu M. P. parodė, kad peilį jis išsitraukė tik norėdamas apsiginti nuo N. M., kuris grasino jį sumušti. Nei nužudyti, nei sužaloti M. P. nieko nenorėjo ir to daryti nesiruošė. Tokias pat aplinkybes M. P. pasakojo ir jai. Nurodo, kad kaip tik N. M. anksčiau yra vartojęs smurtą M. P. atžvilgiu, todėl mano, kad M. P. turėjo pagrindą jo bijoti. Nesant M. P. tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, negalima laikyti įrodyta, kad jis padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. Todėl teismas turėjo bylą nutraukti, neįrodžius, kad M. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Nurodo, kad net sutikus su teismo išvada, kad M. P. padarė įstatymu uždraustą veiką, negalima sutikti su M. P. taikyta priverčiamąją medicinos priemone – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis. Ikiteisminio tyrimo metu gautame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodoma, kad po M. P. gydymo Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje jo būklė pagerėjo ir yra stabili, jis lankosi sveikatos centre, jam skiriamas palaikomas gydymas, socialinė padėtis palanki, ji juo rūpinasi, todėl ekspertas daro išvadą, kad M. P. reikalinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Tokią pat išvadą ekspertas pateikė ir teismo posėdžio metu, tačiau teismas šių eksperto išvadų nepaisė. R. P. nesutinka su teismo išvada, kad M. P. yra pavojingas visuomenei ir kad jos priežiūra bei jam taikomas ambulatorinis gydymas šiuo metu nėra pakankami. Nurodo, kad tokią išvadą teismas padarė remdamasis kelių kaimynų parodymais, kad jie bijo M. P., nes jis jiems grasina, skambinėja į duris, degtukais užkaišo durų spynas, išjunginėja elektrą laiptinėje, apspjaudo vaikus laiptinėje, užsipuola mergaites, kurios žviegia. Neneigia, kad M. P. kartais konfliktuoja su vaikais, nes jie jį, kaip turintį psichinę negalią, erzina, tačiau niekada jų atžvilgiu nėra pavartojęs fizinio smurto. Mano, kad teismo nurodyti M. P. galimai atliekami veiksmai yra tik kaimynų prielaida, be to, toje pačioje laiptinėje viename iš butų taip pat gyvena moteris, turinti psichinę negalią, kuri taip pat gali elgtis netinkamai. Nurodo, kad teismas neįvertino tai, kad M. P. nuo 2006-06-10, kai buvo išleistas iš ligoninės, nepadarė teisės pažeidimų, kurie būtų fiksuoti policijos komisariate. Teigia, kad M. P. be jos palydos iš namų nebeišeina, jokio peilio su savimi nesinešioja, jam pastoviai taikomas gydymas ir jo sveikatos būklė bei elgesys yra žymiai pagerėję. Nurodo, kad po naujųjų metų planuoja persikelti gyventi į nuosavą namą, todėl gyvenant atskirai nebegaus tokio pobūdžio nusiskundimų iš kaimynų.
Teismo posėdyje M. P. atstovė pagal įstatymą bei gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nutartį teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai ištyrė ir įvertino ištirtų įrodymų visumą, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai nustatė M. P. padarytą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą ir tinkamai pritaikė jam priverčiamąją medicinos priemonę.
Skunde ginčijamas apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimas faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis nukentėjusiojo N. M. parodymais bei jo parodymų patikrinimo vietoje protokolu, liudytojų S. S., L. N., M. S. ir A. L. parodymais, apžiūros protokolu, konstatavo, kad M. P. padarė BK 284 str. 1 d. numatytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įvykio aplinkybes, tačiau šie skundo argumentai nepagrįsti, nes skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs, grindžiami savaip aprašytais bei įvertintais buvusiais įvykiais, ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu.
BK 284 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas draudimas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir trikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos objektyvusis požymis – tai veiksmai, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka. Tokiais veiksmais gali būti įžūlus elgesys, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai. Kitas būtinas objektyvusis požymis – padariniai – tai realus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Veika turi būti padaroma viešoje vietoje. Byloje nustatyta, kad M. P., N. M. ir S. S. su dviem mažamečiais vaikais išėjus iš laiptinės į namo kiemą, grasindamas nužudyti, sakydamas „aš tave užmušiu“ ir laikydamas rankoje smūgiui iškeltą peilį, artinosi prie N. M.. Šiuos veiksmus M. P. padarė viešoje vietoje – prie namo (duomenys neskelbtini), Rokiškio mieste. Jis įžūliais veiksmais ir grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes nukentėjusysis ir kiti įvykio metu buvę asmenys buvo šokiruoti, išgąsdinti. Šios aplinkybės patvirtintos nukentėjusiojo N. M. ir liudytojos S. S. parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs pastarųjų asmenų parodymus, kitus bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo bei liudytojos S. S. parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti bylos duomenys, be to, jie neturėjo jokio pagrindo apkalbėti M. P., todėl nėra pagrindo abejoti pastarųjų asmenų parodymais. Todėl apeliantės teiginiai, kad M. P. nenorėjo nei nužudyti, nei sužaloti ir to daryti nesiruošė atmetami kaip nepagrįsti, nes jie prieštarauja teismo konstatuotoms faktinėms aplinkybėms. Taip pat atmestini ir skundo teiginiai apie tai, kad N. M. anksčiau yra vartojęs smurtą M. P. atžvilgiu, todėl M. P. peilį išsitraukė tik norėdamas apsiginti nuo pastarojo. Šie teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais faktiniais, objektyviais duomenimis. Šias aplinkybes patvirtinančių duomenų nenurodė ir pati apeliantė, jų nėra ir baudžiamojoje byloje. Be to, pastarąsias aplinkybes dėl peilio išsitraukimo apsigynimo tikslais paneigia ne tik nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, bet liudytoja L. N., parodžiusi, kad prieš įvykį ji laiptinėje buvo susitikusi M. P., kuris rankoje nešėsi peilį.
Taigi, aprašytos M. P. veikos padarymo aplinkybės visiškai atitinka visus būtinus BK 284 str. 1 d. numatytos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas apie tai, jog M. P. įvykdė BK 284 str. 1 d. numatytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas turėjo M. P. atžvilgiu nutraukti baudžiamąją bylą, nes nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos subjektyviojo požymio – M. P. tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad nenustatytas nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tyčia pažeisti viešąją tvarką, nagrinėjamoje byloje esant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesui nereiškia, kad buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, nes tik pakaltinamas asmuo gali būti pripažįstamas kaltu tyčia ar dėl neatsargumo padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Kaltės ir jos formos klausimai (BK 14 str.) nesprendžiami, kai asmuo yra nepakaltinamas (BK 17 str.). Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad M. P., darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., pagal savo psichikos būklę negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl buvo nepakaltinamas. Tokiu atveju, sutinkamai su BPK 395 str. nuostatomis įrodinėtinos aplinkybės yra: 1) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tas asmuo; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo; 4) koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to; 5) baudžiamojo įstatymo uždrausta veika padarytos žalos pobūdis ir dydis. Bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, turi išspręsti šiuos BPK 401 str. 2 d. nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Būtent šias aplinkybes nustatinėjo ir šiuos klausimus sprendė pirmosios instancijos teismas. Taigi, kaltės klausimas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese nenagrinėtinas.
Apeliantė skunde nesutinka su apylinkės teismo M. P. parinkta priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi, teigdama, kad ji kitokia nei ekspertų rekomenduota. Teisėjų kolegija pažymi, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato įstatymas (BK 98 str.), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Priverčiamąsias medicininės priemones teismas parenka ir taiko, atsižvelgdamas į įstatymo nustatytus pagrindinius kriterijus, t. y. į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos pavojingos veikos pobūdį, pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų sveikatai. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad M. P. reikalinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ambulatorinio stebėjimo sąlygomis (104-105 b. l.). Teismo psichiatras ekspertas P. A. teisiamojo posėdžio metu išsakė nuomonę, kad M. P. gali būti taikoma švelniausia priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo kriterijus, nutarė M. P. taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Šią išvadą apylinkės teismas nutartyje išsamiai argumentavo, su tais motyvais visiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. M. P. padarytos veikos pobūdis rodo jo pavojingumą, todėl siekiant užtikrinti priverčiamųjų medicinos priemonių tikslo įgyvendinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė M. P. atžvilgiu taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Pagal BK 98 str. 1 d. 3 p. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko tam asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Tokį jo patalpinimą stacionare lemia tai, kad net pasiekus palyginti greitą sveikatos pagerėjimą išlieka psichikos sutrikimo recidyvo tikimybė, tuo pačiu ir tam tikras pavojus ligoniui bei aplinkiniams. Būtent stacionaro sąlygos tokį recidyvo pavojų leidžia labiau kontroliuoti. 2009-08-11 ekspertizės akte nurodomos aplinkybės, kad po gydymo Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje M. P. psichikos būklė pagerėjo ir pastaruoju metu yra stabili, jis lankosi sveikatos centre, jam skiriamas palaikomas gydymas, socialinė padėtis palanki, juo rūpinasi mama, bei apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie M. P. teisės pažeidimų nepadarymą, jo neišėjimą iš namų be palydos bei peilio nesinešiojimą, nesudaro jokio pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir švelninti paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę. Visi šie duomenys jau buvo žinomi pirmosios instancijos teismui priimant nutartį. Be to, apeliacinio skundo reikalavimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo negali būti tenkinamas ir dėl apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateiktos VšĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro 2010-01-12 pažymos, kurioje nurodoma, jog M. P. VšĮ Rokiškio PSC lankosi nuo 2004-07-13, vartoja prailginto veikimo vaistus (kas dvi savaites), neagresyvus. Ši pažyma, teisėjų kolegijos vertinimu, išsamiai neatskleidžia M. P. psichinės sveikatos būsenos. Be to, minėtoji pažyma leidžia tik teigti apie M. P. lankymąsi PSC, o tai nesudaro pagrindo tvirtinti, jog pakankamas atsakas į M. P. padarytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būtų švelniausia priverčiamoji medicinos priemonė. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. P. yra paskirta tinkama priverčiamoji medicinos priemonė, jos šiuo metu švelninti nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslai galės būti pasiekti tik M. P. taikant stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. Kartu pažymėtina, kad teismas ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jos taikymo panaikinimo (BK 98 str. 6 d., BPK 405 str.).
Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas skirdamas priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą Baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė, o nagrinėdamas šią bylą esminių Baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta, pagrįsta ir keisti ją ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,
N U T A R I A :
M. P. atstovės pagal įstatymą R. P. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas: Ričardas Gilys
Teisėjai: Tomas Zdanavičius
Pranas Šimkus