Administracinė byla Nr. A-3053-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01685-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas K. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-9)4U-353 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui K. A. atvykti į Lietuvos Respubliką“; 2) panaikinti Migracijos departamento 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (15/5-9)10K-18368; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2014 m. spalio mėnesį Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-1680(00263) atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o 2014 m. gruodžio 23 d., remdamasis šiuo sprendimu, priėmė sprendimą uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui K. A. atvykti į Lietuvos Respubliką. Šį sprendimą pareiškėjas gavo tik 2015 m. vasario 26 d. Su atsakovo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjas nesutinka, nes pritaikytas draudimas atvykti yra nepagrįstai suvaržantis jo teises ir neproporcingas.

Pareiškėjas su 2015 m. kovo 16 d. prašymu dėl duomenų iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo išbraukimo kreipėsi į Migracijos departamentą. Išnagrinėjęs šį prašymą, atsakovas 2015 m. balandžio 14 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-9)10K-18368 atsisakyti išbraukti K. A. iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo. Šis sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas 2015 m. balandžio 17 d. Migracijos departamentas neatsižvelgė į individualias aplinkybes, o tik formaliai įvertino draudimo nustatymo (panaikinimo) kriterijus, iš esmės vertindamas tik aplinkybes dėl šeiminių, ekonominių ir socialinių ryšių ir tai, kokiu pagrindu buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvoje.

Pareiškėjas yra sėkmingas verslininkas, jau keletą metų valdantis efektyviai veikiančią savo įmonę M/s Tee Zee Textile, užsiimančią tekstilės pramone. Be to, pareiškėjas bendradarbiauja su kitomis užsienio kompanijomis, taip pat ir su įsteigtomis Europos Sąjungos valstybėse narėse. Kadangi pareiškėjas turi verslo interesų ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir užsienio valstybėse, jam dažnai tenka verslo reikalais keliauti po įvairias užsienio šalis, taip pat ir Europos Sąjungos valstybes. K. A. daug kartų buvo išduotos Šengeno vizos ir iki šiol jokių migracinių ar kitų pažeidimų, dėl kurių būtų apribota jo galimybė keliauti po Šengeno valstybes, nebuvo padaręs. Kadangi pareiškėjas ketina savo turimą verslą plėsti bei plėtoti bendradarbiavimo ryšius su užsienio kompanijomis, jis, įvertinęs verslo aplinką ir verslo steigimo kaštus Lietuvoje, nusprendė įsisteigti verslą šioje šalyje. K. A. dėl įmonės įsteigimo ir visų su tuo susijusių dokumentų sutvarkymo bei dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje parengimo kreipėsi į specialistus UAB „Juriscon“, užsiimančius įmonių steigimu ir dokumentų paruošimu. Dokumentus specialistai parengė netinkamai, todėl atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o vėliau priėmė sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvą. Perspėjimas buvo įvestas į antros kartos Šengeno informacinę sistemą ir K. A. uždrausta atvykti į Šengeno valstybes. Tokie sprendimai turi atitikti proporcingumo bei objektyvumo principus, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Draudimas atvykti į Lietuvą turi būti priimtas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, proporcingas, būtinas bei objektyviai pagrįstas. Šiuo atveju atsakovas konstatavo, kad K. A. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes realių galimybių įgyvendinti deklaruojamus tikslus neturi. Migracijos departamento išvada padaryta remiantis tuo, kad įmonės registracijos adresu yra registruota daugiau įmonių, o asmens gyvenamosios vietos adresu gyvena kiti žmonės. Įmonių adresų sutapimas neužkerta kelio užsiimti komercine ūkine veikla ir nėra draudžiamas teisės aktų. Užsienietis dažnai pasisamdo Lietuvoje veikiantį asmenį, kad šis parengtų įmonei steigti ir leidimui laikinai gyventi išduoti būtinus dokumentus, suteikdamas reikiamus adresus. Gavus leidimą ir atvykus į Lietuvą, susirandama veiklos vykdymo bei gyvenamoji vieta. Už tinkamą dokumentų parengimą buvo atsakinga įmonė, taigi K. A. veiksmuose nebuvo valios nurodyti migracinių reikalavimų neatitinkančius adresus. Draudimas atvykti į Lietuvą daro neigiamą įtaką jo verslui, kadangi K. A. nebegali vykti į verslo susitikimus, vykstančius Šengeno valstybėse.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė jo netenkinti.

Paaiškino, kad Sąrašo sudarymo taisyklės, kuriose įtvirtintos specialios teisės normos, nenustato pareigos Migracijos departamentui, gavus duomenų, patvirtinančių draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą, kreiptis į užsienietį, prašyti pateikti papildomą informaciją ar duoti paaiškinimus. Užsienietis turi teisę pateikti motyvuotą rašytinį prašymą išbraukti jo duomenis ir šiame prašyme nurodyti visas reikšmingas aplinkybes. Atsakovas gavo pareiškėjo rašytinį prašymą išbraukti duomenis apie jį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, tačiau 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu atsisakė jį tenkinti. K. A. prašyme nenurodė motyvuotų paaiškinimų, kodėl jam būtina atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, taip pat ilgalaikių socialinių bei ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Nors K. A. yra įmonės „Asonera“ savininkas, duomenų apie šios įmonės realią veiklą nepateikta. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas priimtas dėl to, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus – K. A. šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, įvertintas sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, pagrindas. Atsakovas perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C. SIS) įvedė vadovaudamasis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir Reglamentas) 24 straipsniu. Pagal Sąrašo sudarymo taisyklių 111 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka Reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime konstatuota, jog pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne realiai vykdyti teisėtą veiklą ir faktiškai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, o tik įteisinti savo buvimą, gaunant tam reikalingą asmens dokumentą. Šio sprendimo K. A. neskundė, jis yra galiojantis. Pareiškėjas turėjo elgtis rūpestingai, domėtis tiek įmonės veiklos vykdymo vieta, kitais klausimais ir užtikrinti, kad Migracijos departamentui teikiami duomenys atitiktų tikrovę. Aplinkybė, kad ne K. A. rengė dokumentus ir įsteigė įmonę, o nusipirko juridinio asmens įsteigtą įmonę, savaime nepaneigia atsakovo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime nustatytų aplinkybių bei nepatvirtina pareiškėjo ketinimų realumo. Byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog K. A. ketina užsiimti realia teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir šis ketinimas yra pagrindinis pareiškėjo tikslas. Jeigu kita Šengeno valstybė po konsultacijų su Lietuvos Respublika užsieniečiui išduoda leidimą gyventi arba jeigu šis jau turi vienos iš susitariančiųjų šalių išduotą galiojantį leidimą gyventi, įspėjimas dėl neįsileidimo centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje atšaukiamas. Jeigu kita Šengeno valstybė išduotų pareiškėjui leidimą gyventi arba vizą, įspėjimas dėl neįsileidimo centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje būtų atšaukiamas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu (III t., b. l. 69–76) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pilietis K. A. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2014 m. spalio 21 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad yra įregistravęs UAB „Asonera“ ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės tikslų bei vykdant veiklą. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė paso kopiją, UAB „Asonera“ steigimo aktą ir įstatus, įregistravimo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre elektroninį sertifikuotą išrašą, 2014 m. spalio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, akcininkų sąrašą, vienintelio akcininko sprendimą dėl vadovo atšaukimo ir išrinkimo, 2014 m. spalio 16 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 1, 2014 m. spalio 16 d. įsipareigojimą savo laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu laiku mokėti nustatyto dydžio UAB „Asonera“ socialinio draudimo įmokas ir gyvenamąją vietą patvirtinantį dokumentą. 2014 m. spalio 21 d. pareiškėjas raštu atsakė į apklausoje dėl įstaigos veiklos pateiktus klausimus. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2014 m. lapkričio 18 d. pranešimu Nr. (15/4-5)10K-52917 paprašė K. A. ar jo įgaliotą atstovą iki 2014 m. gruodžio 10 d. atvykti į atsakovo priimamąjį ir pateikti paaiškinimą, kokiu adresu bus vykdoma pareiškėjui priklausančios UAB „Asonera“ veikla, bei kokiu adresu jis ketina faktiškai gyventi Lietuvos Respublikoje leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu. K. A. taip pat paaiškinta teisė teikti papildomus dokumentus.

Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-1680(00263) atsisakė išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui K. A. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Padaryta išvada, kad pagrindinis užsieniečio atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne užsiimti teisėta veikla, o tik legalizuoti savo buvimą šalyje. Šio tikslo užsienietis siekė pasinaudodamas galimybe įsigyti Lietuvos Respublikoje įregistruotą įmonę ir tuo pagrindu pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Konstatuota, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes realių galimybių įgyvendinti deklaruojamus tikslus jis neturi.

Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2014 m. gruodžio 15 d. rašte Nr. (15/4-5)10K-58461 informavo Migracijos departamento Užsienio reikalų skyrių apie 2014 m. gruodžio 15 d. priimtą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir prašė svarstyti klausimą dėl užsieniečio įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą. Migracijos departamento Užsienio reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Sąrašo sudarymo taisyklės) 4, 5, 6, 111, 113 ir 12 punktais, Reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 3K-6, 7.14, 7.15, 7.16 ir 11.5 punktais, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių , kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Vertinimo tvarka) bei atsižvelgęs į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1680(00263), 2014 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-9)4U-353, kuriame nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. gruodžio 23 d. Šiame sprendime taip pat nuspręsta į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo K. A. iki 2017 m. gruodžio 23 d. atvykti bei apsigyventi pagal Reglamento 24 straipsnio 1 dalį. Sprendimo kopija, pareiškėjo atstovui advokatui Laurynui Biekšai prašant, jam buvo išsiųsta su atsakovo 2015 m. vasario 26 d. raštu Nr. (15/4-5)10K-9789.

K. A. per atstovą 2015 m. kovo 17 d. Migracijos departamentui pateikė 2015 m. kovo 16 d. prašymą persvarstyti jam taikomą draudimą ir išbraukti pareiškėją iš nepageidaujamų asmenų sąrašo. Prašymą K. A. motyvavo tuo, kad UAB „Juriscon“ netinkamai suteikė užsakytas paslaugas, būtinybe keliauti verslo reikalais, migracinių pažeidimų nebuvimu bei taikomų sankcijų neproporcingumu. Išnagrinėjęs šį prašymą, atsakovas 2015 m. balandžio 14 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-9)10K-18368 atsisakyti išbraukti K. A. iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo. Migracijos departamentas nenustatė užsieniečio ilgalaikių socialinių bei ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Padaryta išvada, kad draudimo atvykti trukmė nustatyta tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Pareiškėjas su Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. (15/5-9)4U-353 ir 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. (15/5-9)10K-18368 nesutinka, mano, kad jam pritaikytas draudimas nepagrįstai suvaržo jo teises ir yra neproporcingas.

Teismas vertino, jog aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prašomas panaikinti Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. (15/5-9)4U-353 buvo priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-1)I3-1680(00263). Iš šio sprendimo matyti, kad juo, padarius išvadą, jog pagrindinis užsieniečio atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne užsiimti teisėta veikla, o tik legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, buvo atsisakyta išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui K. A. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Konstatuota, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi veiklos pagrindu, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Sprendimas nebuvo apskųstas. Remiantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, priimtas sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje sudaro pagrindą uždrausti atvykti į šią valstybę, taigi Migracijos departamentas turėjo pagrindą uždrausti K. A. atvykti į Lietuvos Respubliką. Kadangi Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. (15/4-1)I3-1680(00263) buvo konstatuota, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi veiklos pagrindu, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, bei atsižvelgiant į Vertinimo tvarkos 12 punkte įtvirtintus kriterijus bei įvertinus tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai uždraudė K. A. atvykti į Lietuvos Respubliką.

Reglamento 24 straipsnio 1 dalis nustato, jog duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 3 dalį perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Taigi, Europos Sąjungos teisė leidžia priimti administracinį sprendimą, kurio pagrindu įvedamas perspėjimas dėl draudimo atvykti, kai asmeniui atsisakoma išduoti leidimą gyventi.

Reglamento 21 straipsnis numato, kad prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė įvertina jo proporcingumą, t. y. nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II. Pareiškėjas yra pateikęs duomenis, kad M/s Tee Zee Textile yra Prekybos ir pramonės šiaurės (duomenys neskelbtini) asociacijos narė, (duomenys neskelbtini) rankšluosčių gamintojų asociacijos narė, (duomenys neskelbtini) Prekybos ir pramonės rūmų narė. Pareiškėjas 2014 m. gavo 5 metų vizą į Jungtines Amerikos Valstijas, 2009 m. turėjo metinę Šengeno vizą, nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 15 d., nuo 2014 m. sausio 4 d. iki 2015 m. sausio 15 d. turėjo Šengeno vizą. Šiais duomenimis pareiškėjas įrodinėjo priimto perspėjimo neproporcingumą bei kaltę už netinkamai leidimo laikinai gyventi gavimui parengtus dokumentus perkėlė tarpininkams, kurie šiuos dokumentus rengė.  Nesutiktina su pareiškėjo pozicija dėl atsakomybės perkėlimo tarpininkams. Pareiškėjas turi galimybę kontroliuoti darbų atlikimą, priimti sprendimus dėl įmonės veiklos ar savo gyvenamosios vietos. Perkėlus atsakomybę dokumentus rengusiam asmeniui bet kokio administracinio sprendimo priėmimas būtų labai apsunkintas, nes administravimo subjektas negalėtų spręsti dėl realios administracinio sprendimo ar paslaugos gavimo besikreipiančio asmens valios. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui neišduotas nustačius jo ketinimų verstis teisėta veikla Lietuvos Respublikoje nerealumą. Pareiškėjas turėjo galimybę pateikti informaciją apie būsimą verslą, tačiau nepateikė. Iki šiol taip pat ir šiame procese pareiškėjo ketinimų realumą rodantys dokumentai nėra pateikti. Todėl jo kreipimasis dėl leidimo laikinai gyventi pareigūnams sukėlė pagrįstas abejones dėl neteisėtos migracijos. Tokios galimybės užkardymui draudimas atvykti yra pakankamai proporcinga priemonė.

Šengeno konvencijos 25 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad kai valstybė narė ketina išduoti leidimą gyventi, ji sistemingai vykdo paiešką Šengeno informacinėje sistemoje. Kai valstybė narė nagrinėja, ar išduoti leidimą gyventi užsieniečiui, kuriam pagal duotą perspėjimą draudžiama atvykti, ji pirmiausia konsultuojasi su perspėjimą davusia valstybe nare ir atsižvelgia į jos interesus; leidimas gyventi išduodamas tik dėl labai svarbių priežasčių, ypač dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Kai leidimas gyventi išduodamas, perspėjimą davusi valstybė narė perspėjimą atšaukia, bet atitinkamą užsienietį gali įtraukti į savo nacionalinį neįleidžiamų asmenų sąrašą. Pagal Šengeno konvencijos 25 straipsnio 3 dalį, 1 ir 2 dalys taikomos ir ilgalaikėms vizoms. Panašios nuostatos įtvirtintos ir Įstatymo 26 straipsnio 7 dalyje, pagal kurią Migracijos departamentas konsultuoja kitas Šengeno valstybes dėl leidimo gyventi išdavimo tokiam užsieniečiui, kai įspėjimą dėl jo neįsileidimo yra pateikusi Lietuvos Respublika. Jeigu kita Šengeno valstybė po konsultacijų su Lietuvos Respublika užsieniečiui išduoda leidimą gyventi arba jeigu šis jau turi vienos iš susitariančiųjų šalių išduotą galiojantį leidimą gyventi, įspėjimas dėl neįsileidimo centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje atšaukiamas, tačiau duomenys apie tokį užsienietį turi būti perkelti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad jeigu Šengeno kompetentingos institucijos spręstų klausimą dėl leidimo gyventi ar ilgalaikės vizos pareiškėjui išdavimo ir pradėtų konsultuotis su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis, Migracijos departamentas svarstytų galimybę išbraukti pareiškėjo duomenis iš C. SIS. Be to, jeigu kita Šengeno valstybė išduotų pareiškėjui leidimą gyventi arba vizą, įspėjimas dėl neįsileidimo centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje būtų atšaukiamas. Taigi, pareiškėjo teisė keliauti į Europos Sąjungą, nors šiuo metu ir apsunkinta, tačiau nėra negalima. Pareiškėjo nurodyta galimai ateityje kilsianti būtinybė vykti į kurią nors Europos Sąjungos valstybę yra hipotetinė. Be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, Sprendimas neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, tai asmuo gali daryti pasitelkdamas atstovus ar nuotoliniu būdu.

Sąrašo sudarymo taisyklių 16 punkte nustatyta, kad duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš sąrašo Migracijos departamento sprendimu, jeigu Migracijos departamentui pateikiamas: motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš sąrašo arba motyvuotas rašytinis valstybės institucijos arba įstaigos siūlymas išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo. Gavęs šių taisyklių 16 punkte nurodytą prašymą (siūlymą) išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo, Migracijos departamentas raštu tai suderina su valstybės institucija ar įstaiga, pateikusia siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką valstybės institucijos ar įstaigos siūlymu (Sąrašo sudarymo taisyklių 17 punktas). Pagal Sąrašo sudarymo taisyklių 171 punktą, sprendimas išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo priimamas per 20 darbo dienų nuo šių taisyklių 16 punkte nurodyto prašymo (siūlymo) išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo gavimo Migracijos departamente. Duomenys iš sąrašo išbraukiami sprendimo išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo priėmimo dieną. Sąrašo sudarymo taisyklių 172 punkte įtvirtinta, kad duomenys iš sąrašo, pateikti C. SIS, šioje sistemoje Migracijos departamento sprendimu atšaukti įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį panaikinami esant nustatytiems teisiniams pagrindams.

Pareiškėjas, prašydamas persvarstyti jam taikomą draudimą ir išbraukti pareiškėją iš nepageidaujamų asmenų sąrašo, iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo analizuotos ir dėl jų pasisakyta Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 23 d. sprendime Nr. (15/5-9)4U-353. Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad K. A. neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, ilgalaikių socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Nors pareiškėjas yra Lietuvoje registruotos UAB „Asonera“ savininkas, duomenų apie šios įmonės realią veiklą ar planus jis nepateikė. Įvertinus administracinėje byloje esančius dokumentus, negalima daryti išvados, kad pareiškėjas turi teisėtą interesą ir būtinybę atvykti į Lietuvos Respubliką, o pagal Sąrašo sudarymo taisyklių 17.2 punktą, tik priėmus sprendimą dėl išbraukimo iš nacionalinio sąrašo, sprendžiamas klausimas dėl įspėjimo C. SIS sistemoje atšaukimo. Teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad 3 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę yra neproporcingas siekiamiems tikslams jo teisių ribojimas, toks draudimas atitinka Įstatymo ir Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus ir nėra pagrindo jį sutrumpinti.

Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo leista atvykti remiantis tuo, kad jis nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Dėl to atsakovas priėmė sprendimą uždrausti K. A. į Lietuvos Respubliką atvykti iki 2017 m. gruodžio 23 d., pareiškėjo duomenis įrašyti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą bei duomenis įtraukti į Šengeno informacinę sistemą, pagrįstumą. Kadangi draudimo atvykti bei įspėjimo dėl neįsileidimo įtraukimo į centrinę informacinę sistemą tikslas yra užkirsti kelią atvykti nepageidaujamiems asmenims tiek į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę, šiuo atveju, K. A. taikyti apribojimai yra pateisinami ir proporcingi.

Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. (15/5-9)4U-353 ir 2015 m. balandžio 14 d. sprendimas Nr. (15/5-9)10K-18368 pagal pobūdį yra individualūs administraciniai aktai, kadangi tai vienkartiniai teisės taikymo aktai, skirti konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis). Taigi, jie turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Iš prašomų panaikinti sprendimų turinio matyti, kad atsakovas aiškiai nurodė priežastį, lėmusią jų priėmimą, šiuose sprendimuose taip pat nurodyti teisiniai jų priėmimo pagrindai, todėl K. A. iš esmės galėjo ir turėjo suvokti minėtų Migracijos departamento sprendimų faktinius bei teisinius pagrindus ir priėmimo motyvus. Taigi, išvada dėl prašomų panaikinti sprendimų prieštaravimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai yra nepagrįsta.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatuoja, prašomi panaikinti atsakovo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo jų panaikinti.

III.

Pareiškėjas K. A. apeliaciniame skunde (III t., b. l. 79–88) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti visas pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas priimdamas sprendimą nevertino ir neatsižvelgė į pareiškėjo individualias aplinkybes, o tik formaliai įvertino draudimo nustatymo (panaikinimo) kriterijus, iš esmės vertindamas tik aplinkybes dėl šeiminių ryšių ir tai, kokiu įstatymo pagrindu buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, t. y. taikydamas tik Draudimo kriterijų vertinimo tvarkos 12 punktą ir neatsižvelgdamas į kituose punktuose, tarp jų 5 ir 11 punktuose, bei Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje  nustatytus reikalavimus. Individualios aplinkybės (pareiškėjas neturėjo valios pateikti klaidinančius duomenis, toks laikinų adresų pateikimas buvo susiklosčiusi ilgalaikė praktika, pareiškėjas yra sėkmingas verslininkas, tai parodo jo ketinimų steigi verslą Lietuvoje realumą) patvirtina, kad pareiškėjo atveju pritaikytas trejų metų draudimas atvykti į Lietuvą pareiškėjui yra skirtas nepagrįstai.

2. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtintą proporcingumo principą viešajame administravime ir nepagrįstai nusprendė, jog taikomas draudimas yra proporcinga priemonė. Pažymėtina, kad 3 metų draudimas, užkertantis kelią vykti ir į kitas Šengeno valstybes yra neproporcingas pareiškėjo teisių ribojimas, atsižvelgiant į tai, kad pateikdamas dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjas nesiekė nurodyti jokių klaidingų duomenų ar pateikti tikrovės neatitinkančios informacijos, o situacija susidariusi dėl adresų, kuriais registruota daugiau juridinių asmenų ir daugiau gyventojų (kas daugelį metų iki šiol net nebuvo laikoma pažeidimu ir asmenims būdavo išduodami leidimai gyventi Lietuvoje) buvo sąlygota UAB „Juriscon“ netinkamų paslaugų suteikimo. Dėl to pareiškėjas jau ir taip patyrė neigiamas pasekmes, kai jam buvo priimtas sprendimas neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje, todėl dar ir sankcijos – 3 metų draudimo pritaikymas, nėra laikytina proporcinga ir būtina priemone. Taip pat tokio draudimo neproporcingumą patvirtina ir ta aplinkybė, jog pareiškėjas yra sėkmingai veikiantis verslininkas, kuriam ribojimas keliauti sudaro kliūtis vystyti savo verslą ir turi ypač neigiamas pasekmes, dėl ko laikytina visiškai neproporcinga.

3. Pareiškėjo teigimu, atsakovo ir teismo išvada, kad sprendimas neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, nes tai asmuo gali daryti per atstovus ar nuotoliniu būdu, nepagrįsta. Atsakovas nurodydamas minėtąjį argumentą remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, tačiau minėtoje byloje faktinės aplinkybės yra skirtingos. Minėtoje byloje asmeniui buvo panaikintas leidimas gyventi Lietuvoje, bet jam nebuvo taikomas draudimas atvykti į Lietuvą. Tuo tarpu turėdamas draudimą atvykti į Lietuvą ir kitas Šengeno valstybes, asmuo neturi jokių realių galimybių kontroliuoti šiose valstybėse vykdomą veiklą ar efektyviai išspręsti iškilusius klausimus. Taip pat tokio draudimo neproporcingumą patvirtina ir tai, kad iki šiol pareiškėjas daugelį metų keliavo po įvairias pasaulio valstybes ir nebuvo padaręs jokių migracinių pažeidimų, dėl kurių jam ši teisė būtų apribota. Remiantis tuo, kas išdėstyta, Migracijos departamento priimtas Draudimo sprendimas ir atitinkamai 2015 m. balandžio 14 d. sprendimas yra neproporcingai ir nepagrįstai suvaržantys pareiškėjo teises. Argumentas, kad šiuo atveju priemonė yra proporcinga, nes gali būti panaikinta, yra visiškai nepagrįstas, nes tokia priemonė gali būti naikinama tik išimtiniais atvejais.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jį atmesti.

Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teisme, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu ir padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-9)4U-353 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui K. A. atvykti į Lietuvos Respubliką“ bei Migracijos departamento 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. (15/5-9)10K-18368 teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas pareiškėjo ginčijamu 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu nusprendė (duomenys neskelbtini) piliečiui K. A. (K. A.) uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. gruodžio 23 d., įrašyti atitinkamus jo duomenis į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, taip pat įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui K. A. atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 23 d. Migracijos departamento 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu buvo atsisakyta tenkinti prašymą išbraukti pareiškėją iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo.

Sprendimas dėl draudimo K. A. atvykti į Lietuvos Respubliką ir jo duomenų įtraukimo į Užsieniečių registrą bei dėl perspėjimo įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 1, 4, 5 dalimis; Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 4, 5, 6, 111,113 ir 12 punktais; 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 dalimi bei kitais poįstatyminiais Lietuvos Respublikos teisės aktais.

Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje (galiojusioje individualaus administracinio akto priėmimo metu) nurodyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta <...> išduoti leidimą gyventi <...> gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, o pagal 5 dalį sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 4-6, 111,113 ir 12 punktai nustato, kad sąrašą tvarko ir duomenis iš šio sąrašo C.SIS teikia Migracijos departamentas, reglamentuoja kokie asmens duomenys įrašomi bei teikiami ir kokius Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) pagrindus turi atitikti sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2014 m. gruodžio 15 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1680 (00263) ,,Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui K. A.“. Šis sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl to, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės. Sprendime Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius pakankamai išsamiai ir aiškiai išdėstė visas faktines aplinkybes, kuriomis remdamasis padarė išvadą, jog K. A. pateikti dokumentai, susiję su Lietuvos Respublikoje įregistruotos UAB ,,Asonera“ steigimu ir planuojama šios bendrovės veikla, buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) savininko įgalioto asmens pasirašytu sutikimu suteikti pareiškėjui gyvenamąją patalpą ir leisti šiuo adresu deklaruoti gyvenamąją vietą, neatitinka gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis, nei pareiškėjas, nei jį atstovaujantis advokatas sprendimo neapskundė, t. y. jo neginčijo. Taigi, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi bei Migracijos departamento priimtuose sprendimuose išdėstytais motyvais ir nurodytais teisės aktais, atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą ne tik uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, bet ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo.

Apeliacinį skundą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad Migracijos departamento priimtas Draudimo sprendimas ir atitinkamai 2015 m. balandžio 14 d. sprendimas yra neproporcingi ir nepagrįstai suvaržantys pareiškėjo teises, nes pareiškėjas yra sėkmingai veikiantis verslininkas, kuriam ribojimas keliauti sudaro kliūtis vystyti savo verslą ir turi ypač neigiamas pasekmes. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nevertino ir neatsižvelgė į individualias aplinkybes, t. y., kad 1) dokumentus dėl įmonės steigimo ir su tuo susijusių dokumentų tvarkymu rengė ne pats pareiškėjas, o tuo užsiimanti UAB ,,Juriscon“, su kuria jis buvo sudaręs sutartį; 2)  laikinų verslo vykdymo ir gyvenamosios vietos adresų nurodymas nepatvirtina, kad asmuo neketina užsiimti ūkine komercine veikla ar neturės galimybių vykdyti verslą; 3) pareiškėjas yra sėkmingai veikiantis (duomenys neskelbtini) verslininkas, valdantis efektyviai veikiančią savo įmonę M/s Tee Zee Textile, kuri užsiima tekstilės pramone, ką patvirtina į bylą pateikti duomenys. Jo įmonė palaiko verslo ryšius su įvairiais užsienio partneriais.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą materialinės teisės normų taikymo ir įrodymų tyrimo bei vertinimo aspektais, apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl tinkamo dokumentų sutvarkymo ir jų pateikimo Migracijos departamentui, kurie nekeltų abejonių užsieniečio ketinimų vykdyti teisėtą verslą Lietuvos Respublikoje realumu, visų pirma yra atsakingas pats užsienietis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pats pareiškėjas turi galimybę kontroliuoti tarpininko (šiuo atveju UAB ,,Juriscon“) darbų atlikimą, priimti sprendimus dėl įmonės veiklos ir (ar) savo gyvenamosios vietos adresų, todėl jo pozicija perkelti atsakomybę dokumentus rengusiai bendrovei, nepriimtina. Be to, į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. lapkričio 18 d. kvietimą (t. I, b. l. 87) atvykti ir pateikti paaiškinimą kokiu konkrečiai adresu bus vykdoma pareiškėjui priklausančios UAB ,,Asonera“ veikla ir kokiu adresu faktiškai pareiškėjas gyvena ar ketina gyventi, bei pateikti papildomus dokumentus K. A. nereagavo. Jokių papildomų duomenų į bylą taip pat nepateikta.

Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad abejonių dėl savo tikrumo kelia ir kai kurie byloje esantys dokumentai: UAB ,,Asonera“ akcijų pirkimo pardavimo sutartis, sudaryta tarp UAB ,,Verslo startas“ ir (duomenys neskelbtini) piliečio K. A. 2014 m. spalio 16 d. Vilniuje (t. I, b. l. 127-129); UAB ,,Asonera“ akcininkų sąrašas, sudarytas 2014 m. spalio 16 d. Vilniuje (t. I, b. l. 130); UAB ,,Asonera“ vienintelio akcininko sprendimas dėl vadovo atšaukimo ir išrinkimo, priimtas 2014 m. spalio 16 d. 9:00, Vilniuje (t. I, b. l. 131); 2014 m. spalio 16 d. darbo sutartis apie K. A. priėmimą į darbą (t. I, b. l. 132-135); 2014 m. spalio 16 d. UAB ,,Asonera“ įsipareigojimas (kuris niekam konkrečiai neadresuotas), pasirašytas direktoriaus K. A., mokėti nustatyto dydžio socialinio draudimo išmokas (t. I, b. l. 136). Visi minėti dokumentai datuoti 2014 m. spalio 16 d., tačiau 2014 m. spalio 21 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas A. K. nurodė, kad į Lietuvą jis atvyko 2014 m. spalio 20 d. (t. II, b. l. 183-188), t. y. keturiomis dienomis vėliau, nei surašyti ir pasirašyti minėti dokumentai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju arba minėti dokumentai buvo surašyti (pasirašyti) ne juose nurodyta data, arba pareiškėjas juos pasirašė atgaline data, arba jis nurodė neteisingus duomenis apklausoje, kas rodo pareiškėjo nesąžiningumą. K. A. nepateikė ir jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jis realiai ketina užsiimti ūkine komercine veikla ir (ar) turės galimybių vykdyti verslą, pavyzdžiui, realų UAB ,,Asonera“ buveinės adresą, preliminarias sutartis su verslo partneriais, konkretų ir aiškų bendrovės verslo planą ir pan. Visiškai niekuo nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjas efektyviai valdo jam nuosavybės teise priklausančią įmonę M/s Tee Zee Textile, užsiimančia tekstilės pramone (duomenys neskelbtini). Tokių įrodymų byloje nėra. Pareiškėjo skunde nurodytas dokumentas (įvardintas priedu Nr. 7, neva patvirtinantis, kad pareiškėjas yra minėtos įmonės savininkas) patvirtina tik tą aplinkybę, kad bendrovė M/s Tee Zee Textile yra (duomenys neskelbtini) rankšluosčių gamintojų asociacijos ((duomenys neskelbtini) komercijos ir pramonės rūmų) narė (t. II, b. l. 87-92). Tai, kad minėta bendrovė palaiko verslo ryšius su įvairiais užsienio (Prancūzijos, Olandijos, Vokietijos ir kt.) partneriais, šiuo atveju nagrinėjamai bylai jokios reikšmės neturi.

Taigi, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimus, atsižvelgė į visas pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes ir jas įvertino teisingai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje ginčijami Migracijos departamento sprendimai, priimti siekiant užkardyti galimai neteisėtą K. A. migraciją, nes jis nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvendinimą, nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė. Tokiais atvejais priimti draudimo sprendimą ir įvesti atitinkamus užsieniečio duomenis į C. SIS numatyta ir 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1987/2006 nuostatose (24 str. 1 d.). Atsakovo sprendime taikytas ribojimas pareiškėjui yra adekvatus ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes nesuvaržė užsieniečio teisių labiau, nei tai buvo būtina.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.), naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                       Stasys Gagys

                                                                       Vaida Urmonaitė-Maculevičienė