Administracinė byla Nr. eAS-66-556/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09754-2023-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 23S209150, kuriuo panaikintas pareiškėjui I. B. leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 23S209687, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 23S211890 nutraukti pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą (toliau – ir Sprendimas Nr. 3).

Pareiškėjas taip pat prašė iki procesinio sprendimo priėmimo administracinėje byloje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti skundžiamų administracinių teisės aktų – Migracijos departamento Sprendimo Nr. 1, Sprendimo Nr. 2 ir Sprendimo Nr. 3 (toliau kartu – ir Sprendimai), galiojimą ir įpareigoti atsakovą iki šio skundo išnagrinėjimo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įpareigoti atsakovą iki šio skundo išnagrinėjimo tęsti pareiškėjo prašymo Nr. 2308-LGNK-0021 pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą. Prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad, nors Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 23S209150 nurodyta, jog šiame sprendime nesprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, tačiau skundžiami atsakovo Sprendimai Nr. 2 ir Nr. 3 sukuria faktiškai tokią pačią fakto ir teisinę situaciją, kadangi pareiškėjas nebegali atvykti į Lietuvos Respubliką ir tokiu būdu nutraukiamas jo ryšys su senyvu ir ligotu tėvu, kas atitinka išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos situaciją. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858 –1810/2010 ir nurodė, jog, vertinant, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje su trumpomis pertraukomis gyvena nuo 1962 metų ir ypač jo tėvo amžių bei sveikatos būklę, uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą bei prižiūrėti tėvą, lankyti mamos kapą, susitikti su vaikais Lietuvos Respublikoje, yra neproporcingas ir ypatingai pažeidžiantis pareiškėjo interesus. Dėl itin sunkių pasekmių, kurias pareiškėjui ir jo tėvui sukelia skundžiamų individualių administracinių teisės aktų nedelstinas vykdymas, yra teisinis pagrindas prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismas, įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą, teismų praktiką, nurodė, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teismo vertinimu, pareiškėjas, šioje administracinėje byloje kaip reikalavimo užtikrinimo priemonės prašydamas įpareigoti atsakovą iki skundo išnagrinėjimo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei tęsti pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą, siekia reikalavimo užtikrinimo priemonėmis išspręsti ginčą iš esmės, t. y. siekia, kad jo skundo reikalavimas (dėl leidimo gyventi Lietuvoje) būtų patenkintas neišnagrinėjus bylos iš esmės. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog reikalavimo užtikrinimo priemonėmis negali būti sprendžiami ir užtikrinami tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai, t. y. ginčas išsprendžiamas iš esmės, nes tokie prašomi atlikti veiksmai neatitinka reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirties ir tikslo, šalių pusiausvyros bei proporcingumo principų.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose nėra nurodoma pareiškėjui išvykti iš Lietuvos Respublikos, be kita ko, nėra pateikta įrodymų, kad buvo priimtas sprendimas, kuriuo remiantis būtų vykdomas pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos, taigi nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas ar jo šeima, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, patirs skunde minimus nepatogumus, t. y. jog pareiškėjas negalės lankyti savo artimųjų.

Atsižvelgdamas į tai, kad išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjo argumentai dėl galimos patirti žalos yra deklaratyvūs, grindžiami hipotetinio pobūdžio prielaidomis, be to, skundžiamuose sprendimuose nėra nurodymų dėl pareiškėjo išsiuntimo, todėl tai negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas pažymėjo, jog susidarius situacijai, kai/jei būtų priimtas pareiškėjui palankus galutinis procesinis sprendimas jo iškeltoje administracinėje byloje, pareiškėjas savo galbūt pažeistas teises galėtų ginti kitais teisių gynimo būdais, t. y. išsiieškoti patirtą turtinę žalą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje įtvirtinta teise į žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimą.

Teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nėra pagrindo.

Teismas pažymėjo, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 str. 1 d.), todėl ši nutartis pareiškėjui neužkerta kelio, situacijai pasikeitus, pakartotinai pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutarties  dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir spręsti iš esmės – iki procesinio sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo administracinėje byloje taikyti šias užtikrinimo priemones – ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu laikinai sustabdyti skundžiamų administracinių teisės aktų: Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 23S209150, 2023 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 23S209687 ir  2023 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 23S211890 galiojimą, ir įpareigoti atsakovą iki pareiškėjo skundo išnagrinėjimo bei procesinio sprendimo įsiteisėjimo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei įpareigoti atsakovą iki pareiškėjo skundo išnagrinėjimo bei procesinio sprendimo įsiteisėjimo tęsti pareiškėjo prašymo Nr. 2308-LGNK-0021 pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.       Pareiškėjas

2.       Pareiškėjo skundu prašoma spręsti dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 23S209150, kuriuo panaikintas pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o prašomomis reikalavimo užtikrinimo priemonėmis neprašoma pareiškėjui visam maksimaliam leidimo laikinai gyventi galiojimo laikui išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; prašoma įpareigoti atsakovą iki skundo išnagrinėjimo (ir procesinio sprendimo įsiteisėjimo) išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. leidimo laikinai gyventi išdavimas siejamas su aiškiu laiko terminu. Be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, kuria buvo pabaigtas administracinės bylos nagrinėjimas, buvo sprendžiamas kaip tik pareiškėjo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas; viso administracinio proceso metu pareiškėjui buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, siejant tokių leidimų galiojimą su vykstančiu administracinės teisenos procesu.

3.       Prašomomis reikalavimo užtikrinimo priemonėmis pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą iki šio skundo išnagrinėjimo tęsti pareiškėjo prašymo Nr. 2308-LGNK-0021 pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą. Ši reikalavimo užtikrinimo priemonė taip pat jokiu būdu negali būti suprantama kaip siekis administracinę bylą išspręsti iš esmės, kadangi atsakovo sprendimas gali būti ir nebūtinai palankus pareiškėjui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas tinkamai ir išsamiai įvertino visas klausimo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Teismo išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus patirta neatitaisoma ir sunkiai atitaisoma žala, yra pagrįsta, nes atskirajame skunde nėra pateikta jokių pagrįstų argumentų bei duomenų, kurie būtų pagrindas šią teismo išvadą paneigti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki procesinio sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo administracinėje byloje laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 23S209150, kuriuo panaikintas leidimas nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 23S209687, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 23S211890 nutraukti pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą galiojimą (ABTĮ 70 str. 3 d. 3 p.), taip pat įpareigoti atsakovą iki pareiškėjo skundo išnagrinėjimo bei procesinio sprendimo įsiteisėjimo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei tęsti pareiškėjo prašymo Nr. 2308-LGNK-0021 pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą, akcentavo, kad pareiškėjas visiškai įrodė tiek reikalavimo pagrįstumą, tiek ir neatitaisomos žalos tikimybę, prašymą taikyti laikinąsias reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės siedamas su jo tėvo amžiumi ir sveikatos būkle, taip pat būtinybė pareiškėjui prižiūrėti mamos kapą, matytis su vaikais Lietuvos Respublikoje.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi netenkinęs pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl galimos patirti žalos yra deklaratyvūs, grindžiami hipotetinio pobūdžio prielaidomis, be to, skundžiamuose sprendimuose nėra nurodymų dėl pareiškėjo išsiuntimo, todėl tai negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir pirmosios instancijos teismui, dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės. Pareiškėjas teigia, kad jis visiškai įrodė tiek reikalavimo pagrįstumą, tiek ir neatitaisomos žalos tikimybę.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-822/2023). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-670-624/2023).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos duomenis, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.

Byloje nagrinėjamo ginčo dalykas yra Migracijos departamento Sprendimų, kuriais pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi, pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nutrauktas pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimas, teisėtumas ir pagrįstumas, o galimos žalos atsiradimas siejamas iš esmės ne su skundžiamais atsakovo Sprendimais, o galimu pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. Byloje nėra duomenų, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, taip pat, jog pareiškėjas šiuo metu yra ne Lietuvos Respublikoje, dėl ko nėra pagrindo manyti, kad prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas. 

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai nekeičia išvados, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ričardas Piličiauskas

        Veslava Ruskan

        Arūnas Sutkevičius