Administracinė byla Nr. A⁴³⁸-1414/2011

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.3; 9.1.3 (S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. gegužės 16 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio  ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Jovitai Gedgaudaitei-Fiodorovienei

trečiojo suinteresuotojo asmens atstovei Indrei Ignotienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl neišmokėtos išeitinės kompensacijos dalies priteisimo.

 

       Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas – A. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) neišmokėtą išeitinės kompensacijos dalį – 5 110,68 Lt (penkis tūkstančius vieną šimtą dešimt litų ir šešiasdešimt aštuonis centus). Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas tokiais argumentais.

1. Pareiškėjas Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – ir Ukmergės r. PK) viršininko 2008 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 88-TE-160 2008 m. rugsėjo mėn. 30 d. atleistas iš vidaus tarnybos – Ukmergės r. PK Personalo grupės vyresniojo specialisto pareigų, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir pareigūnas nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų) bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-297 „Dėl Vilniaus apskrities teritorinių policijos įstaigų naikinamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“ (toliau – ir įsakymas Nr. 5-V-297).

2. Pareiškėją atleidžiant iš vidaus tarnybos, jo vidaus tarnybos stažas ir tarnybos Lietuvos valstybei stažas buvo 27 metai ir 4 dienos, todėl, remiantis Statuto 57 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui buvo apskaičiuota šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė kompensacija – 21 294,48 Lt, tačiau išmokėta 16 183,38 Lt, kadangi iš apskaičiuotos išeitinės kompensacijos buvo išskaičiuotas ir pervestas į biudžetą 24 procentų gyventojų pajamų mokestis – 5 110,68 Lt.

3. Pareiškėjas buhalterinių, finansinių žinių neturi ir pagrindo netikėti darbdavio specialistų paaiškinimu, kad išskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį iš išeitinės kompensacijos privaloma, neturėjo, tačiau neseniai sužinojo, jog kitiems asmenims, atleistiems iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą buvo išmokėta visa išeitinė kompensacija, neišskaičiuojant gyventojų pajamų mokesčio.

4. Vilniaus apskrities VPK Finansų skyrius, atsakydamas į pareiškėjo 2010 m. vasario 25 d. prašymą dėl nesumokėtos išeitinės kompensacijos dalies – 5 110,68 Lt išmokėjimo, 2010 m. kovo 1 d. rašte Nr. 10-S-3765 „Dėl išeitinės išmokos dalies grąžinimo“ (toliau – ir raštas Nr. 10-S-3765) atsisakė sumokėti išskaičiuotą išeitinės kompensacijos dalį ir nurodė, kad dėl to pareiškėjas gali kreiptis į teismą.

5. Atsakovas, išskaičiavęs gyventojų pajamų mokestį iš apskaičiuotos išeitinės kompensacijos ir po pateikto prašymo atsisakęs sumokėti išskaičiuotą išeitinės kompensacijos dalį, pasielgė neteisėtai. Darbdavys – Ukmergės r. PK, atleisdamas pareiškėją pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, vadovavosi įsakymu Nr. 5-V-297, todėl neturėjo galimybės pareikšti savo valios, neturėjo pasirinkimo teisės bei negalėjo savarankiškai nuspręsti leisti toliau tęsti tarnybos santykius ar ne, nes atsiradus tokiam atleidimo pagrindui privalėjo atleisti jį, A. G., iš tarnybos ir negalėjo pasielgti kitaip. Darbdavys šiuo atveju yra saistomas faktinės situacijos ir negali išreikšti savo valios, todėl išeitinė kompensacija yra neapmokestinamosios pajamos, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

6. Pasak pareiškėjo, dėl analogiško ginčo Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-939-423/09 pareiškėjo skundą dėl išeitinės kompensacijos dalies priteisimo patenkino.

Atsakovas – Vilniaus apskrities VPK atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjui išmokėta visa priklausanti kompensacija bei pagrįstai iš apskaičiuotos kompensacijos išskaičiuoti socialinio draudimo ir gyventojų pajamų mokesčiai, taip pat nurodo, jog su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikė tokius argumentus:

1. Pareiškėjas Ukmergės r. PK viršininko 2008 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 88-TE-160 „Dėl komisaro inspektoriaus A. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir įsakymas Nr. 88-TE-160) nuo 2008 m. rugsėjo 30 d. atleistas iš Ukmergės r. PK personalo grupės vyresniojo specialisto pareigų, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu, ir pareiškėjui buvo išmokėta Statuto 57 straipsnyje numatyta kompensacija. Išeitinei kompensacijai, išmokamai pagal Statuto 57 straipsnį (šiuo atveju atleidžiant pareigūną pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas ir ji turi būti apmokestinama išmokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu. Pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos ne jo valia, o darbdavio valia dėl policijos įstaigų reorganizavimo. Nagrinėjant pareiškėjo atleidimo pagrindą, pažymėtina, kad darbdavys priima sprendimą panaikinti pareigybę dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų. Darytina išvada, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintas tarnybos santykių nutrūkimo pagrindas priklauso nuo darbdavio iniciatyvos, būtent darbdavio sprendimas sąlygoja atleidimo teisinio pagrindo atsiradimą, o ne objektyvios priežastys. Anot atsakovo, būtų klaidinga manyti, kad aptariamas tarnybos santykių nutraukimo teisinis pagrindas priklauso nuo darbuotojo valios, nes šiuo atveju darbuotojas išreiškia savo valią ne dėl atleidimo, o dėl noro užimti siūlomas kitas pareigas. Jeigu pareiškėjas būtų atleistas jo valia, jam būtų taikytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktas. Statute nėra numatyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos jo prašymu yra išmokama išeitinė kompensacija. Išeitinės kompensacijos yra priskirtinos prie garantinių išmokų rūšių, kurių tikslas yra užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams, netekusiems darbo ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių. Atleidžiant asmenį iš pareigų būtina laikytis atleidimo iš pareigų tvarkos, tinkamai įspėti, siūlyti kitas pareigas toje darbovietėje. Šiuo atveju nereikalaujama suteikti, siūlyti darbuotojui lygiaverčių pareigų. Administracija turėtų pasiūlyti valstybės tarnautojui kitą darbą, atsižvelgdama į jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją. Jeigu tokio darbo nėra, administracija turi pasiūlyti kokį nors kitą darbą, kurį darbuotojas pagal savo gebėjimus ir sveikatos būklę galėtų dirbti. Pažymėtina, kad pradinis atleidimo pagrindas priklausė nuo darbdavio: struktūrinių pertvarkymų tikslas buvo sudaryti teisines ir vadybines prielaidas teritorinių policijos įstaigų veiklą organizuoti taip, kad optimaliais žmogiškaisiais, finansiniais bei materialiais ištekliais laiku ir kokybiškai būtų užtikrintas kiekvienai policijos įstaigai priskirtų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas, dėl policijos pajėgų nevienodo išdėstymo nustatyti optimalų valdymą iš vieno centro ir sukoncentruoti Vilniaus apskrities VPK administravimo funkcijas, atsisakyti valdymo piramidės, sumažinti valdančių pareigūnų skaičių, didinti „darbinių“ pareigūnų skaičių, panaikinti policijos valdymo funkcijų dubliavimą ir kt., todėl buvo priimtas sprendimas sumažinti valdančių pareigūnų skaičių, šiuo atveju ir panaikinti kai kurias policijos komisariatų viršininkų pavaduotojų pareigybes, taip išreiškiant valią dėl jų galimo atleidimo arba perkėlimo į kitas pareigas. Taigi, įstaigos struktūriniai pertvarkymai yra teisėta priežastis nutraukti darbo santykius darbdavio iniciatyva, t. y. išreiškiant darbdavio valią.

2. Dėl gyventojų pajamų mokesčio išskaičiavimo atsakovas nurodė, jog atsižvelgiant į Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą akivaizdu, kad atsakovas privalėjo iš pareiškėjui apskaičiuotos išeitinės kompensacijos išskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį, nes pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas darbdavio valia dėl įstaigos reorganizavimo. Prie neapmokestinamų kompensacijų, nepriklausomai nuo jų įtvirtinimo įstatymuose ir kituose teisės aktuose, negali būti priskiriamos kompensacijos, išmokamos nutraukiant darbo sutartis arba jos esmę atitinkančias sutartis darbdavio valia. Įstatyme nėra įtvirtintas imperatyvas, kada turi būti atleistas darbuotojas, nėra imperatyvo, kad darbuotojas privalomai turi būti atleistas, o tik nustatytas leidimas, teisinis pagrindas, teisinė galimybė tokiu atveju atleisti darbuotoją. Statuto 53 straipsnyje reglamentuoti atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai nėra diferencijuoti pagal šalių valinį pobūdį. Kiekvienu atskiru atveju turi būti nustatyta, ar darbdavio valia buvo išreikšta, ar ne.

3. Dėl teismų praktikos atsakovas pažymėjo, jog teismų praktikoje Statuto 57 straipsnis minimas tik ta apimtimi, kiek tai susiję su 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁸²²-139/2010 darytina išvada, kad išeitinei kompensacijai, išmokamai pagal Statuto 57 straipsnį, kai pareigūnas atleidžiamas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas ir išeitinė kompensacija turi būti apmokestinama išmokėjimo momentu galiojančiu gyventojų pajamų mokesčio tarifu. Darbo sutarties nutraukimo pagrindas suprantamas kaip tam tikras juridinis faktas ar jų sudėtis, kuriai esant leidžiama nutraukti darbo sutartį. Į juridinių faktų sudėtį, atleidžiant darbuotoją pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnį, visuomet įeina darbdavio iniciatyva, kuri įstatyme numatytais atvejais turi būti išreikšta Darbo kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44). Kadangi atleidimas pagal Darbo kodekso 129 straipsnį sietinas su svarbiomis priežastimis bei situacija, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, darbdavys, spręsdamas atleidimo klausimą, įvertina šias priežastis ir apsisprendžia, ar jos pakankamai svarbios ir iš esmės pažeis darbdavio interesus; tiek Darbo kodekso 129 straipsnio bei minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos sisteminė analizė, tiek analogiškų Statuto nuostatų analizė pagrindžia faktą, kad nagrinėjamu atveju darbdavys tikrai galėjo išreikšti savo valią, o todėl pareiškėjo teiginiai dėl imperatyvaus įpareigojimo atleisti pareigūną yra klaidingi ir neatitinkantys tikrovės. Jeigu tuo pačiu pagrindu atleidžiant darbuotoją, dirbantį darbo sutarties pagrindu, ir valstybės tarnautoją, pareigūną būtų taikomos skirtingos teisės normos, skirtingų grupių darbuotojai (pareigūnai, valstybės tarnautojai ir kiti darbuotojai), kurių darbo santykiai baigiasi ne dėl jų kaltės, atsidurtų skirtingoje socialinėje padėtyje, jiems būtų taikoma skirtinga apmokestinimo tvarka. Valstybės tarnautojų, kurių darbo santykiams taikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, ir darbuotojų, kurių darbo santykius reglamentuoja Darbo kodeksas, išeitinės išmokos būtų apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, o pareigūnų, kuriems taikomas Statutas, analogišką paskirtį turinčios pajamos nebūtų apmokestinamos; taigi, tokiu atveju būtų pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad, vadovaudamasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pozicija dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo bei susiformavusia administracinių teismų praktika, su pareiškėjo skundu sutinka, pateikia tokius argumentus.

1. Statuto 53 straipsnyje reglamentuoti atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai nėra diferencijuoti pagal šalių valinį pobūdį. Taigi, darbdavys – Ukmergės r. PK, atleisdamas pareigūną pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, neturi galimybės pareikšti savo valios, neturi pasirinkimo teisės bei negali savarankiškai nuspręsti, ar leisti toliau tęsti tarnybos santykius tokiam pareigūnui ar ne.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A¹⁰-1831/2006 dėl išeitinės kompensacijos dalies priteisimo, kai pareigūnas atleistas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, konstatavo, jog atleidimą šiuo pagrindu, kaip taisyklė, sąlygoja objektyvios priežastys, kurios nei nuo darbdavio, nei nuo atleidžiamo pareigūno valios nepriklauso; pareigūnas negali eiti tarnybos dėl sveikatos būklės, o darbdavys privalo tokį pareigūną atleisti iš tarnybos, nes tai padaryti darbdavį įpareigoja teisės normos.

 Kadangi Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato pareigūno atleidimo atvejį, kuris nepriklauso nuo darbdavio valios, išeitinė kompensacija, išmokama atleidžiant pareigūną pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, laikytina neapmokestinamosiomis pajamomis pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kuriame numatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia.

 

III.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos, kurią atliko Ukmergės r. PK, atleistas nuo 2008 m. rugsėjo 30 d., Ukmergės r. PK viršininko 2008 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 88-TE-160 „Dėl komisaro inspektoriaus A. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų) ir pareiškėjui buvo išmokėta kompensacija, numatyta Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnyje. Darbdavio veiksmai iki įsakymo Nr. 88-TE-160 priėmimo ir įsakymas Nr. 88-TE-160 nėra ginčijami. Iš to seka, jog pareiškėjas pripažįsta atleidimo procedūras teisingomis. Pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu. Nagrinėjamu atveju darbdavys priėmė sprendimą panaikinti pareigybę dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų. Šiuo atveju tarnybos santykių nutrūkimo pagrindas priklauso nuo darbdavio iniciatyvos, darbdavio sprendimas sąlygoja šio atleidimo teisinio pagrindo atsiradimą.

 Teismas laikėsi nuostatos, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas darbdavio valia dėl įstaigos reorganizavimo, nepaisant to, kad pareiškėjas buvo atleistas Ukmergės r. PK viršininko 2008 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 88-TE-160 „Dėl komisaro inspektoriaus A. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“, o pareigybės buvo naikintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-297 „Dėl Vilniaus apskrities teritorinių policijos įstaigų naikinamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“. Teismo nuomone, negalima aiškinti, esą, Ukmergės r. PK neturėjo valios atleisti pareiškėją: faktiškai gal ir galėjo būti Ukmergės r. PK „noras“ neatleisti pareiškėjo, bet valstybiniu lygiu (visos valstybės administracijos lygiu) toks „noras“ yra priešingas jo valiai atleisti. Tokia pozicija yra išdėstyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A⁸²²-139/2010. Teismas pažymėjo, kad analogiška situacija yra tuomet, kai, pavyzdžiui, akcinės bendrovės akcininkai įpareigoja bendrovės direktorių atleisti darbuotojus, reorganizuojant bendrovę pagal Darbo kodekso 129 straipsnio „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės“ 2 dalį, nors bendrovės direktorius to „nenori“.

Teismas pabrėžė, kad egzistuoja ir skirtinga paminėtai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutarčiai, priimtai administracinėje byloje Nr. A⁸²²-139/2010, praktika (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A¹⁴⁶-1261/2009). Tačiau pagal precedentų taikymo taisykles, suformuluotas Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, kuriame, be kita ko, įtvirtinta, kad „Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu.

Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.“, teismo požiūriu, šioje byloje taikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A⁸²²-139/2010, nes ji yra laiko požiūriu naujausia, o taip pat tiksliausiai argumentuota.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas.

 Vadinasi, prie neapmokestinamųjų kompensacijų, nepriklausomai nuo jų įtvirtinimo įstatymuose ir kituose teisės aktuose, negali būti priskiriamos tokios kompensacijos, kai jos išmokamos nutraukiant darbo sutartis arba jos esmę atitinkančias sutartis darbdavio valia. Teismas padarė išvadą, kad išeitinei kompensacijai, išmokamai pagal Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnį (šiuo atveju atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas, ir ji turi būti apmokestinama išmokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu. Teismo nuomone, atsakovas privalėjo iš pareiškėjo kompensacijos išskaičiuoti pajamų mokestį, nes pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas darbdavio valia dėl įstaigos reorganizavimo. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo – A. G. skundas dėl neišmokėtos išeitinės kompensacijos dalies priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

 

III.

 

            Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

            Apeliaciniame skunde nurodo, jog buvo atleistas iš vidaus tarnybos ne darbdavio valia. Pasak pareiškėjo, Ukmergės rajono policijos komisariatas atleisdamas jį iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, buvo saistomas įstatyminėmis nuorodomis ir negalėjo išreikšti savo valios. Pareiškėjo atleidimas iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu nesietinas ir su jo kalte. Atleidimą šiuo pagrindu sąlygojo objektyvios priežastys, kurios nuo Ukmergės rajono policijos komisariato, kaip darbdavio, nepriklausė. Apelianto manymu, jo atleidimas iš vidaus tarnybos nepriklausė nuo darbdavio valios, nes tai padaryti darbdavį įpareigojo Lietuvos Respublikos Seimo priimti sprendimai, todėl atleidžiant iš vidaus tarnybos išmokėta išeitinė kompensacija priskirtina neapmokestinamoms pajamoms.

 Apeliantas pažymi ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu tretysis suinteresuotas asmuo - Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, - administruojanti gyventojų mokesčių pajamų surinkimą, pripažino jo reikalavimą pagrįstu ir teisėtu, į ką teismas neatsižvelgė ir to nevertino. Atitinkamai, Vilniaus apygardos administracinis teismas, padaręs nepagristas išvadas dėl Ukmergės rajono policijos komisariato valios atleisti pareiškėją iš tarnybos buvimo ir tariamai teisėto gyventojų pajamų mokesčio išskaitymo, nepagrįstai nusprendė, kad dėl to negali būti tenkinamas ir pareiškėjo skundas.

            Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su šiuo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

            Atsiliepime pabrėžia, jog Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnis numato, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Aprobuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Statuto 57 straipsnis minimas tik ta apimtimi, kiek, kad susijęs su straipsnyje įtvirtintu vienu iš pagrindu, esant kuriam išmokama išeitinė kompensacija (Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tuo tarpu aprobuotos praktikos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo apimtimi nėra.

Todėl darytina išvada, kad išeitinei kompensacijai, išmokamai pagal Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnį (šiuo atveju atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą) Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas ir ji turi būti apmokestinama išmokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-139/2010.

            Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodo, jog su šiuo skundu sutinka.

 Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pozicija dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo bei susiformavusia administracinių teismų praktika, laikytina, kad pareiškėjo skundas pagrįstas.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Byloje kilęs ginčas dėl  Ukmergės rajono policijos komisariato viršininko 2008 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 88-TE-160, kuriuo jis nuo  2008 m. rugsėjo mėn. 30 d. atleistas iš vidaus tarnybos – Ukmergės r. PK Personalo grupės vyresniojo specialisto pareigų, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu. (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir pareigūnas nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų). Šiuo įsakymu pareiškėjui taip pat buvo apskaičiuota šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė kompensacija – 21 294,48 Lt, iš šios kompensacijos išskaičiuojant 24 procentų gyventojų pajamų mokestį – 5 110,68 Lt.

Pareiškėjas, savo reikalavimą grįsdamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nesutinka su padarytu gyventojų pajamų mokesčio (5 110,68 Lt.) išskaičiavimu iš išeitinės kompensacijos.

Byloje nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija  (2006 m. lapkričio 9 d. įstatymo Nr.X-885 redakcija) nustatė, kad neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio  kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo  sutartis  ar  jos esmę atitinkanti  sutartis  nutraukiama darbdavio  valia  ir  pinigines  kompensacijas  už nepanaudotas atostogas.

Nagrinėjamo ginčo atveju aktuali yra ta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kuri susijusi su išimtimi dėl apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu, kai „darbo  sutartis  ar  jos esmę atitinkanti  sutartis  nutraukiama darbdavio  valia“.

Šiuo atveju pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos  vidaus tarnybos statute teisinė sąvoka- „darbo  sutarties  ar  jos esmę atitinkančios  sutarties  nutraukimas darbdavio  valia“, yra neapibrėžta. Todėl sprendžiant klausimą ar Lietuvos Respublikos  vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostata patenka į minėtos teisinės sąvokos reguliavimo sritį, taikytinos teisės normos, kurios reglamentuoja panašius teisinius santykius (ABTĮ 4 str. 5 d.). Tokia teisės norma yra Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, kurio 129 straipsnis, nustato atvejus kada  darbo sutartis gali būti nutraukta darbdavio  iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalį darbo sutartis minėtu pagrindu gali būti nutraukta <...> „dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių.“

Minėta, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas pagal Lietuvos Respublikos  vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, kuris nustato, kad „Pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos <...> jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų.“

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos  vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatytas tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, pagal reguliuojamų  teisinių santykių turinį, atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalyje nustatytą darbo sutarties nutraukimą darbdavio  iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagrindą.

Ši išvada savo ruožtu lemia, kad tarnybos santykių nutraukimas minėtu Lietuvos Respublikos  vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu,  nepatenka į Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto reguliavimo sritį, t. y., gautos kompensacijos dėl atleidimo iš tarnybos  pagal Lietuvos Respublikos  vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, nėra priskiriamos nepamokestinimų gyventojų pajamų mokesčio pajamoms. Šiuo atveju pažymėtina, kad tokios minėtų teisės normų aiškinimo bei taikymo praktikos yra laikomasi ir kitose administracinėse bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-139/2010; Nr. A⁴³⁸-1822/2011).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, reguliuojančias šios bylos ginčo dalyką bei priėmė teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

 

 n u t a r i a:

 

Vilniaus  apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

 

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                         Laimutis Alechnavičius 

 

                                                                                                Irmantas Jarukaitis

 

                                                                                                Romanas Klišauskas