Baudžiamoji byla Nr. 1A-22-768/2021

Proceso Nr. 1-01-1-12117-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija

2.4.6.1. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės,

sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,

dalyvaujant prokurorui Giedriui Jasulaičiui,

nuteistajam R. B., jo gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas:

-       pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį (BK redakcija, galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.) – terminuotu laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

-       pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2019 m. kovo 31 d. veika) - terminuotu laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams;

-       pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – terminuotu laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams;

-       pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – terminuotu laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

-       pagal BK 178 straipsnio 4 dalį – 25 (dvidešimt penkių) parų areštu,

-       pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2019 m. liepos 11 d. veika) – terminuotu laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėjus švelnesnes bausmes, R. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė - terminuotas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į galutinį subendrintos bausmės laiką įskaitytas R. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. kovo 24 d., 16.58 val. iki 2019 m. kovo 25 d., 13.38 val., nuo 2019 m. gegužės 30 d., 6.00 val. iki 2019 m. gegužės 31 d., 13.15 val., nuo 2019 m. liepos 11 d., 16.10 val. iki 2019 m. liepos 12 d., 14.48 val. (viso: 4 paros), vieną laikino sulaikymo parą prilyginus vienai laisvės atėmimo dienai.

Iš nuteistojo R. B. buvo priteista nukentėjusiajam K. A. dėl 2019 m. kovo 31 d. nusikalstamos veikos 150 Eur ir dėl 2019 m. gegužės 30 d. nusikalstamos veikos veikos 225 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.                      Bylos esmė

1.       R. B., 2019 m. kovo 24 d., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti transporto priemonę neturint šios teisės taip pat ir neblaiviems asmenims, maršrutu (duomenys neskelbtini), vairavo kelių transporto priemonę - automobilį „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, iki kol 2019 m. kovo 24 d., apie 16.57 val., ties pastatu (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas ir patikrintas policijos pareigūnų, ir pagal 2019-03-25 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) jo kraujyje buvo nustatyta mažiausia 1,70 promilių etilo alkoholio koncentracija.

2.       Be to, kaltinamasis R. B., 2019 m. kovo 31 d., apie 15.40 val., (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti K. A. esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti: būdamas prie K. A. buto, esančio (duomenys neskelbtini), durų bei namo kieme šaukė: „užmušiu tave gaidy“, bandė patekti į butą, kirviu du kartus trenkė į buto duris ir taip jas apgadino.

3.       Be to, kaltinamasis R. B., 2019 m. gegužės 30 d., apie 3 val., neteisėtai, prieš savininko valią įsibrovė į K. A. butą, adresu (duomenys neskelbtini), įėjęs į kambarį nukentėjusiajam K. A. tyčia sudavė ne mažiau dviejų smūgių mediniu pagaliu į galvą, padarydamas nubrozdinimus kaktoje, dešiniame antakyje ir dešiniame skruoste, poodines kraujosruvas akių vokuose kairiame paakyje ir dešiniame žaste nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo K. A. sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą, o taip pat jis tęsdamas nusikalstamus veiksmus, išeidamas iš buto slapta pagrobė svetimą, K. A. priklausantį, turtą, bendros 225 eurų vertės: sportinius batelius “Nike” 75 eurų vertės, žuvies suvenyrą – 75 eurų vertės ir mobiliojo ryšio telefoną “Nokia” mėlynos spalvos dangteliu – 75 eurų vertės.

4.       Be to, kaltinamasis R. B., 2019 m. liepos 11 d., apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, grasino nužudyti K. A. esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti: grasino K. A. naudodamas necenzūrinius ir įžeidžiančius žodžius, sakydamas, kad užmuš, išvirs katile.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai

5.        Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje (2019-03 -31 veika), BK 165 straipsnio 1 dalyje, BK 140 straipsnio 1 dalyje BK 178 straipsnio 4 dalyje (2019-05-30 veikos) ir BK 145 straipsnio 1 dalyje (2019-07-11 veika) bei civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam K. A. atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.                      Dėl 2019-03-31 grasinimo nužudyti K. A. pabrėžia, jog visuomet nuosekliai aiškino, kad 2019-03-31 pas nukentėjusįjį K. A. nebuvo nuėjęs ir jį nužudyti negrasino, todėl teismas nepagrįstai nukentėjusiojo parodymus vertino suteikdamas jiems prioritetą ir nevertino įrodymų visumos:

5.1.1.                      Plačiai cituodamas nukentėjusiojo parodymus teigia, jog jie buvo prieštaringi ir nenuoseklūs. Teismui pagarsinus K. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis negalėjo paaiškinti, kodėl jo parodymai skiriasi. Pabrėžia, jog nukentėjusysis skambindamas policijai nekalbėjo apie kirvį, o aiškino, jog basliais daužomos jo durys, tačiau jeigu K. A. per durų akutę matė, jog nuteistasis kirviu kapojo duris, o po to per langą matė, jog jis ėjo su kirviu rankoje, tai logiška, kad ir skambindamas policijai jis būtų paminėjęs kirvį. K. A. parodymų, kad nuteistasis kirviu kapojo jo buto duris, nepatvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas ir prie jo pridėtos foto nuotraukos, nes duryse matomi tik du nežymūs įbrėžimai. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad jo ir K. A. santykiai buvo blogi, jis pyko ant jo, nes nuteistasis jam pasakė, jog neleis vogti savame kaime. Nukentėjusiojo K. A. parodymus iš dalies paneigia jo kaimynės liudytojos V. T. parodymai, kad ji girdėjo tik stuktelėjimą į grindis, jokių rėkavimų, šauksmų, keiksmų negirdėjo;

5.1.2.                      Teismas nepagrįstai nuosprendyje rėmėsi nukentėjusiojo buvusios sugyventinės R. B. (mirusios) parodymais, nes apklausos protokolas nepasirašytas, o pati R. B. apklausta būdama girta. Tai patvirtino ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Be to, teismas nepagrįstai atmetė liudytojo T. D. parodymus, kad būtent jis ėjo pas K. A. norėdamas nusipirkti alkoholio, o nuteistasis kartu su juo nėjo. Tai patvirtino ir nuteistojo sūnėnas R. B., liudytojas A. Ž. bei teisme pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo A. J. parodymai.

5.2.                      Dėl 2019-05-30 nežymaus sveikatos sutrikdymo, vagystės ir neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidim

5.2.1.                      Akcentuoja, jog nukentėjusiojo parodymai dėl šių veikų taip pat buvo nenuoseklūs – į gynėjo klausimą dėl girtumo K. A. atsakė, jog namuose buvo blaivus. Tuo tarpu atvykę policijos pareigūnai jam nustatė sunkų girtumo laipsnį - 2,72 promilės. Sunku įsivaizduoti, kad K. A., būdamas labai stipriai girtas, galėjo atsiminti kokias nors įvykio aplinkybes ir apie tai duoti objektyvius parodymus;

5.2.2.                      Teismas nepagrįstai nuosprendyje remiasi nukentėjusiojo parodymais, jog jam viena kaimynė, kuri nenori liudyti, nes bijo nuteistojo, matė, kaip jis mobiliojo ryšio telefoną metė į žemę ir jį sudaužė. Tokių nukentėjusiojo parodymų, kurių šaltinio jis nenurodo, teismas negalėjo pripažinti įrodymais ir jais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Jeigu tokie parodymai būtų objektyvūs, jų pagrindu buvo galima apžiūrėti vietą, kur neva nuteistasis sudaužė K. A. mobilaus ryšio telefoną ir rasti daiktinių įrodymų, tačiau tai nebuvo padaryta;

5.3.                      Dėl 2019-07-11 grasinimo nužudyti K. A. pabrėžia, nukentėjusiojo parodymai buvo nenuoseklūs - teisme nukentėjusysis nurodė, kad nuteistasis girtas rėkavo kieme, o jis taip pat buvo kieme. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu K. A. parodė, kad jis buvo namuose prie lango, kai nuteistasis jį koliojo ir jam grasino. Teisme K. A. parodė, kad su automobiliu nuteistasis atvažiavo ne 2019-07-11, o vėliau jau tikslino, kad 2019-07-11 nuteistasis atvažiavo su automobiliu, „pasileido“ muziką, gėrė automobilyje. Policijos pareigūno L. P. parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiojo parodymų. Teigia, jog jeigu nuteistasis vidurvasaryje, dienos metu daugiabučio namo kieme apie 30 min. būtų nukentėjusįjį koliojęs ir jam grasinęs, akivaizdu, jog tai būtų girdėję ir kiti asmenys, tačiau tokių šiuo atveju nėra.

6.       Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė - skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7.       Apeliacinis skundas atmetamas.

8.       Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl R. B. kaltės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2 veikos), BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 165 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 4 dalį. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose.

Dėl R. B. kaltės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2019 m. kovo 31 d. nusikalstama veika)

9.       Apeliaciniame skunde prašymas nuteistąjį R. B. dėl nusikalstamos veikos pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinti grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y., nukentėjusiojo K. A., liudytojų R. B., V. T., T. D. parodymys, įvykio vietos apžiūros protokolą, todėl padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai R. B. pripažino kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

10.       Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, sprendžia, kad R. B. šiuo atveju pagrįstai ir teisingai buvo nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl grasinimo nužudyti K. A.. Apylinkės teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu, savo sprendimą pagrindė ne tik nukentėjusiojo K. A. parodymais bei kitais jį kaltinančiais įrodymais – teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y., ir paties nuteistojo parodymus, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, nurodė, kad visais šiais įrodymais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina jų visuma. Tokiu būdu, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

11.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo K. A. parodymais, kadangi jie buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Teisėjų kolegija su tuo iš esmės nesutinka, nors tam tikrų prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose esama, tačiau šie prieštaravimai yra ne apie esmines įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis K. A. vienodai ir aiškiai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje parodė, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje išgirdo didelį trenksmą į duris. Priėjęs pro durų akutę pamatė R. B. su kirviu rankoje, po to matė jį pro langą einantį su kirviu. Kirviu į jo duris buvo trenkta kelis kartus. R. B. šaukė nukentėjusiajam „užmušiu tave gaidy“ (1 t., b. l. 149-150, 153-154; 5 t., b. l. 4-6).Vienintelis neatitikimas, kurį galima įžvelgti nukentėjusiojo K. A. parodymuose ir apie kurį nurodoma apeliaciniame skunde, yra tai, kad nukentėjusysis kviesdamas pareigūnus nekalbėjo apie kirvį, o aiškino, jog jo durys daužomos basliais. Įvertinus pačio įvykio situaciją, t. y., staigų durų trankymą, agresyvų nuteistojo R. B. rėkimą ir grasinimą užmušti, tikėtina, kad nukentėjusysis buvo išgąsdintas, sumišęs, ką iš esmės patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro garso įrašas (1 t., b. l. 143, 144-145). Tačiau šis neatitikimas, įvertinus tai, kad nukentėjusysis tiksliai įvardijo R. B. kaip asmenį daužantį jo buto duris, nedaro jo parodymų nepatikimais visa apimtimi, kadangi, kaip jau minėta, dėl kitų esminių aplinkybių jo parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu ir iš esmės nekeičiami. Juolab, nukentėjusiojo parodymus dėl naudoto kirvio, kitaip nei tvirtinama apeliaciniame skunde, patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuoti 2 įpjovimai durų odoje, kurie padaryti būtent aštriabriauniu daiktu bei liudytojos V. T. parodymai, jog įvykio dieną girdėjo laiptinėje trenksmą bei po įvykio pamačiusi ant nukentėjusiojo durų įpjovimus, kurių anksčiau nebuvo (1 t., b. l. 177; 5 t., b. l. 8). Netikėti nukentėjusiojo parodymais teismas neturi pagrindo dar ir dėl to, jog juos analogiškai patvirtino tiesioginė įvykio liudytoja R. B. (1 t., b. l. 170-171). Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, jog jos apklausos protokolas nepasirašytas, o liudytoja įvykio metu buvo neblaivi, tačiau šie netikslumai buvo pašalinti pirmosios instancijos teisme apklausiant liudytoją pareigūną A. K., kuris patvirtino, jog liudytojos parodymai surašyti iš liudytojos žodžių, tikėtina, jai pamiršus pasirašyti. Nors A. K. patvirtino, kad liudytoja buvo gal kažkiek neblaivi, tačiau A. K. nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų neleidę jai tinkamai suvokti įvykio aplinkybių ir apie jas duoti parodymus (5 t., b. l. 169). Jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu teismas turėtų nesivadovauti liudytojo A. K. parodymais taip pat nenustatyta. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. B. kaltę grindė ne vieninteliu įrodymu (R. B. parodymais), o nuoseklia ir logiška tiesioginių ir netiesioginių įrodymų grandine, todėl nesivadovauti šiuo įrodymu, kuris kartu su kitais byloje esančiais įrodymais patvirtina, jog nuteistasis R. B. dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaltinime nurodytu metu ir vietoje, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo K. A. parodymais, o nuteistojo skunde selektyviai dėstomos nukentėjusiojo parodymų ištraukos ir sava jų interpretacija nesudaro pagrindo juos vertinti kitaip.

12.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojų T. D., R. B., A. Ž. bei A. J. parodymais, kurie patvirtina, jog ne nuteistasis buvo prie nukentėjusiojo durų įvykio metu, o būtent liudytojas T. D.. Apeliacinės instancijos teismas šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad liudytojo T. D. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs, kadangi liudytojas iš esmės nurodė skirtingas aplinkybes kur ir kada įvykio dieną matė nuteistąjį R. B., be to, šio liudytojo parodymai, jog jis ieškodamas alkoholio ir K. A. buto daužė visas duris paneigti liudytojos V. T., kuri yra K. A. kaimynė, parodymais, kuriais ji patvirtino, jog niekas jos durų nedaužė (5 t., b. l. 8). Be to, liudytojo T. D. nurodomos aplinkybės dėl durų daužymo ranka taip pat paneigtos įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriame, kaip jau minėta anksčiau, matyti, jog ant odinių nukentėjusiojo durų yra įpjovimai, kurie akivaizdžiai padaryti aštriabriauni daiktu, o ne daužant ranka. Vertindamas liudytojų R. B., A. Ž. bei A. J. parodymus teismas pabrėžė, jog šių liudytojų nurodytų aplinkybių nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, o atvirkščiai – juos paneigia. Be to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad liudytojas R. B. yra nuteistojo R. B. sūnėnas, o visi aukščiau paminėti liudytojai yra R. B. (sūnėno) draugai, todėl tai yra dar viena aplinkybė, kuri verčia abejoti šių liudytojų parodymų objektyvumu. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tokius parodymus vertino kaip norą padėti nuteistajam R. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

13.       Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertino kiekvieną bylos įrodymą atskirai bei jų visumą. Atsižvelgiant į visas aukščiau analizuotas aplinkybes bei tai, kad nuteistasis R. B. prieš 7 dienas iki nagrinėjamo įvykio nesunkiai sutrikdė K. A. sveikatą (baudžiamoji byla Nr. 1-170-548/2020), visa tai davė K. A. pagrindą suvokti R. B. žodžius kaip realų pavojų gyvybei. Teisėjų kolegija neabejoja, kad R. B. suvokė savo elgesio bauginantį poveikį ir norėjo nukentėjusiajam sukelti mirties baimės jausmą, todėl veikė tiesiogine tyčia. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, nustatęs nuteistojo R. B. veikoje objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytus požymius, pagrįstai jį pripažino kaltu pagal minėtą straipsnį.

Dėl R. B. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 165 straipsnio 1 dalį BK 178 straipsnio 4 dalį

14.       Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y., nukentėjusiojo K. A. parodymus, liudytojų A. B., D. B., S. V., Z. L., M. L. ir E. L. parodymus, todėl padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai R. B. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį.

15.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą R. B. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį bei 178 straipsnio 4 dalį.

16.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo K. A. parodymais, kadangi jie buvo prieštaringi, o nuteistojo R. B. pateiktas aplinkybes dėl įvykio laikė tik gynybine jo versija. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Nukentėjusysis K. A. nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu parodė, jog kaltinime nurodytu metu gulint išgirdo trenksmą, atsidarius durims pamatė įbėgusį R. B., kuris rankoje laikė baslį. Nuteistasis įbėgęs į kambarį sudavė basliu nukentėjusiajam per galvą, po ko nukentėjusysis trumpam prarado sąmonę. Prabudęs iškart pastebėjo, kad dingę daiktai – suvenyras, sportiniai bateliai ir mobilaus ryšio telefonas (2 t., b. l. 74, 78-79; 5 t., b. l. 6-7). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusysis atvykus pareigūnams buvo neblaivus, tačiau tai savaime nedaro jo parodymų nepatikimų atsižvelgiant į tai, kaip jau minėta anksčiau, kad jo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nekito. Tai rodo, kad nukentėjusiojo girtumas konkrečiu atveju suvokti prieš jį atliekamų veiksmų prasmę realios įtakos neturėjo ir jis reikšmingas įvykio detales iš tikrųjų atsimena. Be paminėtų aplinkybių, nukentėjusiojo parodymais pirmosios instancijos pagrįstai rėmėsi dar ir todėl, kad juos patvirtina kitų byloje esančių įrodymų visetas. Liudytojas pareigūnas T. D. patvirtino, jog nuvykus į įvykio vietą nukentėjusysis iškart parodė, jog į nukentėjusiojo namus įsiveržė, jį sumušė ir pavogė daiktus būtent R. B. (2 t., b. l. 194; 5 t., b. l. 136). Byloje esanti R. B. mobiliojo ryšio telefono išklotinė patvirtina, jog įvykio metu nuteistasis savo mobiliojo ryšio telefonu jungėsi prie bazinės stoties, kurios adresas sutampa su nukentėjusiojo gyvenamosios ir įvykio vietos adresu (2 t., b. l. 160-161). Ne mažiau svarbu ir tai, kad nukentėjusiojo parodymus pagrindžia ir byloje esantys objektyvūs duomenys apie nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, t. y., visi nubrozdinimai padaryti veido ir galvos srityje kietu buku daiktu (2 t., b. l. 55). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo apeliaciniame skunde akcentuojamų liudytojų A. B. bei D. B. parodymais, jog nuteistasis R. B. įvykio metu buvo namuose ir miegojo, ne tik dėl akivaizdaus šių liudytojų suinteresuotumo (nuteistasis yra liudytojų sūnus), bet ir dėl to, jog jų nepatvirtina, o atvirkščiai – įrodymų visetas paneigia jų nurodytas aplinkybes.

17.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino nuteistąjį R. B. teisinančių įrodymų – tai liudytojų S. V., Z. L., M. L. ir E. L. parodymų, t. y., jog nuteistasis jokių iš K. A. pavogtų sportinių batelių nedegino. Tai vėlgi nėra tiesa. Pirmosios instancijos teismas vertindamas liudytojų S. V. ir Z. L. parodymus padarė išvadą, jog kategorišką šių liudytojų parodymų pakeitimą teisme lėmė baimė prieš R. B. duoti parodymus, todėl teismas vadovavosi šių liudytojų parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, kadangi šių liudytojų apklausos vyko praėjus trumpam laiko tarpui nuo nagrinėjamo įvykio, duoti parodymai tarpusavyje sutampa, vienas kitą papildo bei kartu patvirtina ir nukentėjusiojo K. A. nurodytas aplinkybes, jog jam kaimynė Z. L. sakė, kad „Kęstai, tavo kedus Robertas degina“, o būtent: liudytoja S. V. parodė, jog jos vaikai M. L. ir E. L. jai sakė, jog matė, kaip R. B. į degančią šašlykinę įmetė kedus. Liudytoja Z. L. šias aplinkybes patvirtino ir parodė, jog jos anūkai M. L. ir E. L. prieš kelias dienas matė, kaip R. B. ant kieme degančio laužo užmetė K. A. sportinius batelius (2 t., b. l. 105, 107). Iš esmės šių aplinkybių neneigė ir liudytojais apie nagrinėjamą įvykį apklausti nepilnamečiai M. L. ir E. L., t. y., jie patvirtino, jog minėtą laužą jie matę (5 t., b. l. 167-168).

18.       Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo nuosprendyje remtis nukentėjusiojo parodymais, kurių šaltinio jis pats negali nurodyti, t. y., dėl liudytojos, kurios asmenybės jis nenurodė, išsakytais žodžiais, kadangi, jei tokie parodymai yra objektyvūs, buvo galima įslaptinti šios liudytojos parodymus, o jų pagrindu apžiūrėti įvykio vietą, kur neva buvo sudaužytas nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefonas ir rasti daiktinių įrodymų, kas nebuvo padaryta. Šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nelaiko pagrįstais. Visų pirma pabrėžtina, jog nuteistojo R. B. kaltė yra grindžiama ne vieninteliais ir selektyviai skunde nurodomais nukentėjusiojo K. A. parodymais, tačiau dar ir nuoseklia bei logiška netiesioginių įrodymų grandine, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad nukentėjusiojo parodymai atitinka kitus bylos įrodymus, pagrindo nesivadovauti jais neturėjo. Visų antra, skunde nurodomi, nuteistojo manymu neatlikti procesiniai veiksmai, taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra begalinis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, jog naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-248/2014, 2K-344-788/2015). Baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-463/2011, 2K-339/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-515-976/2015). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstas išvadas, dėl nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

19.       Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai R. B. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 165 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 4 dalį.

Dėl R. B. kaltės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2019 m. liepos 11 d. nusikalstama veika)

20.       Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y., nukentėjusiojo K. A. parodymus, liudytojo L. P. parodymus bei neįvertino aplinkybės, jog nukentėjusysis nuteistąjį apkalba dėl blogų jų tarpusavio santykių, todėl padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai R. B. pripažino kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

21.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą R. B. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

22.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo K. A. parodymais, kadangi jie buvo nenuoseklūs, nuteistąjį nukentėjusysis apkalba, o nuteistojo R. B. pateiktas aplinkybes dėl įvykio teismas telaikė gynybine jo versija. Teisėjų kolegija šių apeliacinio skundo argumentų nelaiko pagrįstais. Vertinant pačius nukentėjusiojo K. A. parodymus matyti, kad nors tam tikrų prieštaravimų juose esama, tačiau šie prieštaravimai yra ne apie esmines įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis K. A. vienodai ir aiškiai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje parodė, kad kaltinime nurodytu metu, R. B. nukentėjusiojo kieme, matydamas nukentėjusįjį ir tiesiai į jį žiūrėdamas rėkė, jog „jį užmuš ir išvirs katile“ (3 t., b. l. 21-22; 5 t., b. l. 7). Vienintelis neatitikimas, kurį apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, jog nukentėjusysis K. A. apklausiamas apie šį įvykį skirtingai nurodė kur tuo metu pats stovėjo, tačiau toks neatitikimas nukentėjusiojo parodymuose nedaro jo parodymų nepatikimų visa apimtimi, kadangi, kaip jau minėta, dėl kitų esminių aplinkybių jo parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu ir iš esmės nekeičiami. Nukentėjusiojo K. A. parodymus patvirtino ir į įvykio vietą atvykęs liudytojas pareigūnas L. P. parodęs, jog nukentėjusysis išsigandęs parodė, jog nuteistasis R. B. grasino jį užmušti ir po to išvirti katile (3 t., b. l. 53-54; 5 t., b. l. 136). Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas negalėjo vadovautis šio liudytojo parodymais, kadangi jie išvestiniai iš nukentėjusiojo parodymų, tačiau šioje vietoje teisėjų kolegija pažymi, jog įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio išvestiniais įrodymais. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog šio liudytojo parodymai atitinka nukentėjusiojo parodymus, pagrindo nesivadovauti jais neturėjo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei susiklosčiusį santykių tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kontekstą, t. y., įvertinus tai, kad nuteistasis R. B. 2019 m. kovo mėn. nesunkiai sutrikdė K. A. sveikatą (baudžiamoji byla Nr. 1-170-548/2020), tai, jog 2019 m. kovo mėn. R. B. grasino su nukentėjusiuoju susidoroti bei tai, jog 2019 m. gegužės mėn. nuteistasis sumušė nukentėjusįjį K. A., visa tai davė nukentėjusiajam pagrindą suvokti R. B. žodžius kaip realų pavojų gyvybei. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad R. B. suvokė savo elgesio bauginantį poveikį ir norėjo nukentėjusiajam sukelti mirties baimės jausmą, todėl veikė tiesiogine tyčia. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs R. B. veikoje objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytus požymius, pagrįstai jį pripažino kaltu pagal minėtą straipsnį.

Dėl civilinių ieškinių ir kitų su byla susijusių klausimų

23.       Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis K. A. byloje pareiškė civilinius ieškinius, kuriais prašė priteisti iš R. B. turtinės žalos atlyginimą – 150 Eur už 2019 m. kovo 31 d. nusikalstamą veiką bei 250 Eur už 2019 m. gegužės 30 d. nusikalstamą veiką. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nukentėjusiojo K. A. civilinis ieškinys dėl 2019 m. kovo 31 d. nusikalstamos veikos patenkintas ir iš nuteistojo R. B. priteista 150 Eur turtinės žalos atlyginimo, o civilinis ieškinys dėl 2019 m. gegužės 30 d. nusikalstamos veikos patekintas iš dalies ir iš nuteistojo R. B. priteista 225 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apelianto skunde prašoma nukentėjusiojo K. A. civilinius ieškinius atmesti nenurodant jokių argumentų, toks R. B. prašymas, kaip matyti, iš esmės grindžiamas su kitu jo apeliacinio skundo reikalavimu – jį išteisinti. Kadangi nėra pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį R. B. atžvilgiu, todėl nėra pagrindo tenkinti jo apeliacinio skundo ir nukentėjusiojo K. A. civilinius ieškinius atmesti.

24.       Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog R. B. nuosprendžiu paskirtą bausmę turi atlikti pataisos namuose. Pažymėtina, kad 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 (nuo 2020 m. liepos 1 d.) atsisakyta teismui nebūdingos funkcijos – nustatyti, kokioje įstaigoje asmuo atliks bausmę. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 65 straipsnį, nuteistuosius į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį ir jame nurodydamas bausmės atlikimo įstaigą neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą, todėl ši nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl bausmės atlikimo vietos yra šalintina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Pašalinti iš Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 22 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies nuorodą dėl pataisos įstaigos rūšies parinkimo.

Teisėjai        Donatas Jatužis 

Danutė Švitinienė

Daina