Civilinė byla Nr. e3K-3-34-781/2022

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19975-2019-3  

   Procesinio sprendimo kategorija

   2.6.10.2.4.1

   (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas) ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ieškinį atsakovei L. T. dėl nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos, padarytos nekilnojamajai kultūros vertybei, atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2019 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti valstybei iš atsakovės 32 715,98 Eur visuomenei padarytiems nuostoliams atlyginti, sužalojus valstybės saugomą kultūros paveldo objektą – Kulautuvos kapinyną.

3.       Ieškovas nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini) patenka į Kulautuvos kapinyno teritoriją. Kulautuvos kapinynas, esantis Kauno rajono savivaldybėje, Batniavos seniūnijoje, Virbaliūnų kaime, yra Kultūros vertybių registre registruotas valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 30288). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nurodytam žemės sklypui nuo 2008 m. rugsėjo 3 d. galioja juridinis faktas, kad šis sklypas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPAĮ) 17 straipsnio 1 dalį moksliniam pažinimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama be institucijos, atsakingos už apsaugą, sutikimo atidengti autentiškas vertybės pase pažymėtas netirtas saugomas dalis ar elementus, atkasti netirtus pastatų rūsius, atidaryti laidojimo kriptas ar rūsius, atidengti ir judinti archeologinius sluoksnius, naudoti metalo, elektroninius ar kitokius ieškiklius. Pagal NKPAĮ 17 straipsnio 3 dalį neištirtame moksliniam pažinimui saugomame objekte galima vykdyti tik priežiūros ir konservavimo darbus, t. y., neatlikus archeologinių tyrimų, statyti naujus statinius yra draudžiama. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 20 punktą Kultūros paveldo departamentas nustato sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį.

4.       Kultūros paveldo departamento Kauno skyrius 2016 m. liepos 26 d. patikrino Kulautuvos kapinyno teritoriją ir užfiksavo, kad kultūros paveldo objekto teritorijoje esančiuose sklypuose pastatyti (statomi) gyvenamieji namai, žemės sklype pastatytas vieno aukšto su dvišlaičiu stogu gyvenamasis pastatas, greta jo pastatytas ant ratų gyvenamasis vagonėlis; statybų projektai su Kultūros paveldo departamento Kauno skyriumi nederinti; per Kulautuvos kapinyno teritoriją suformuoti lauko keliukai, įrengtos gatvių nuorodos. Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus darbuotojai surašė 2016 m. liepos 28 d. patikrinimo aktą Nr. AAK-335, 2016 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. (1.29.-K)2K-849 kreipėsi į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Statybos inspekcija) Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių. Statybos inspekcija, 2016 m. rugpjūčio 26 d. patikrinusi statybas žemės sklype (duomenys neskelbtini), nustatė, kad Kulautuvos kapinyno teritorijoje esančiame žemės sklype, neturint statybą leidžiančio dokumento, pastatytas vieno aukšto su dvišlaičiu stogu pastatas, poliniais pamatais, apie 9 x 12 m (100 kv. m) apimties, pastato šiaurinėje pusėje įrengti priestatui statyti kuoliukai. Statybos inspekcijos atstovai atsakovei 2016 m. rugsėjo 7 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-160907-00042 ir Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-20-160907-00040, kuriuo pareikalauta iš statytojos iki 2017 m. kovo 7 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius. Atsakovė Kultūros paveldo departamento Kauno skyriui nepateikė pastatyto gyvenamojo namo suderinto projekto, pateikė Gyvenamojo namo ir ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) statybos projekto priešprojektinius pasiūlymus, kurių aiškinamajame rašte nurodoma, kad žemės sklype projektuojamas vieno buto gyvenamasis namas su terasa ir ūkiniu pastatu (1 a), užstatymo plotas – 116,05 kv. m. Garažas projektuojamas pietvakarinėje pusėje nuo gyvenamojo namo.

5.       Kultūros paveldo departamento direktorius pagal Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašo 4 punktą 2016 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. Į-382 sudarė komisiją, kad nustatytų sužalotos kultūros vertybės atkūrimo būdą ir nuostolių dydį. Komisija 2018 m. birželio 13 d. aktu Nr. RG-34 nustatė: 1) žemės sklype neteisėtai pastačius gyvenamąjį namą (neatlikus archeologinių tyrimų, nesuderinus projektinės dokumentacijos ir negavus leidimo) buvo sužalotas didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, Kulautuvos kapinynas (12.2 punktas); 2) Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Statybos technologijos katedros statybos inžinierės, ekspertės O. V. skaičiavimu, kultūros paveldo objektui padaryta žala ir bendra atkūrimo darbų kaina – 32 715,98 Eur (12.3 punktas); 3) vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, padaryta žala didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės valstybės saugomam kultūros paveldo objektui turi būti atlyginta arba išieškota iš nustatytų kaltų asmenų (12.5 punktas). Atsakovė, vykdžiusi savavališkus statinio žemės sklype statybos darbus, padarė žalos valstybės saugomam kultūros paveldo objektui – Kulautuvos kapinynui. Atliekant žemės judinimo ir statybos darbus žemės sklype buvo negrįžtamai prarastas mokslinių duomenų šaltinis, iki sužalojimo žemės sklype buvusios Kulautuvos kapinyno būklės atkurti neįmanoma.

6.       Ieškovas pažymėjo, kad atsakovės neteisėti veiksmai ir kaltė konstatuoti Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1231-894/2018, žala nustatyta Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2016 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. Į-382 sudarytos komisijos 2018 m. birželio 13 d. aktu Nr. RG-34. Kultūros paveldo departamento Kauno skyrius, vadovaudamasis NKPAĮ 29 straipsnio 2 dalimi, 2018 m. liepos 17 d. raštu Nr. (1.29.-K)2K-812 „Dėl žalos atlyginimo“ pasiūlė atsakovei iki 2018 m. lapkričio 1 d. atlyginti didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės valstybės saugomai archeologinio pobūdžio nekilnojamajai kultūros vertybei – Kulautuvos kapinynui padarytą 32 715,98 Eur žalą. Atsakovė nesutiko su siūlymu atlyginti žalą. Ieškovas 2018 m. spalio 11 d. raštu pakartotinai pasiūlė atsakovei atlyginti žalą.

7.       Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė teismo ieškinį atmesti ir nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracija 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 266 atkūrė Z. L. nuosavybės teises į 0,1000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini). Z. L. 2017 m. birželio 13 d. dovanojimo sutartimi padovanojo žemės sklypą savo dukteriai atsakovei L. T. 2015 m. pavasarį žemės sklype atsakovė, leidus Z. L., pradėjo statyti gyvenamąjį namą, kuris priskirtinas II grupės nesudėtingajam statiniui. Prieš pradedant žemės sklype statyti statinį, atsakovė kreipėsi į matininkę, ši sudarė statinio brėžinį. Kadangi nei matininkė, nei atsakovė Nekilnojamojo turto registre nepatikrino aktualios informacijos apie žemės sklypą, tai statinys žemės sklype buvo pradėtas statyti vadovaujantis bendrąja taisykle, kad ne miesto teritorijoje II grupės nesudėtingieji statiniai gali būti statomi be statybą leidžiančio dokumento, t. y. neturint Kultūros paveldo departamento rašytinio pritarimo. Ieškovas 2016 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. (1.29-K)2K-849 kreipėsi į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių ir nurodė, kad 2016 m. liepos 26 d. patikrino Kulautuvos kapinyną ir nustatė, jog be ieškovo raštiško sutikimo kapinyno teritorijoje vykdomos gyvenamųjų namų statybos. Statybos inspekcija 2016 m. rugsėjo 7 d. surašė savavališkos statybos aktą ir pareikalavo pašalinti savavališkos statybos padarinius. Ieškovas 2016 m. rugpjūčio 4 d. raštu kreipėsi į ankstesnę žemės sklypo savininkę Z. L. ir nurodė, kad 2016 m. liepos 2 d. patikrino Kulautuvos kapinyną ir nustatė, kad be ieškovo raštiško sutikimo kapinyno teritorijoje esančiame žemės sklype pastatytas gyvenamasis namas, vykdant statybas archeologinio pobūdžio kultūros paveldo objekte turi būti atlikti archeologiniai tyrimai, kad, remiantis NKPAĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, moksliniam pažinimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama be institucijos, atsakingos už apsaugą, sutikimo atidengti autentiškas vertybės pase pažymėtas netirtas saugomas dalis ar elementus, atkasti netirtus pastatų rūsius, atidaryti laidojimo kriptas ar rūsius, atidengti ir judinti archeologinius sluoksnius, naudoti metalo, elektroninius ar kitokius ieškiklius. Ieškovas 2016 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 2K-339 atsakovę ir jos motiną informavo, kad dėl žemės sklype užfiksuotų savavališkų statybų kreipėsi dėl komisijos, kuri nustatytų Kulautuvos kapinynui padarytą žalą, sudarymo, ir nurodė, kad dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų statybos projektui rengti išdavimo bus sprendžiama esant žalos komisijos išvadoms. Nei atsakovei, nei jos motinai nebuvo pranešta ir nebuvo žinoma apie ieškovo numatytą atlikti 2016 m. liepos 26 d. patikrinimą žemės sklype ir apie Statybos inspekcijos 2016 m. rugpjūčio 26 d. patikrinimą žemės sklype. Apie Statybos inspekcijos atliktus veiksmus ir surašytus su patikrinimu susijusius dokumentus atsakovei tapo žinoma tik 2016 m. rugsėjo 8 d. atvykus į Statybos inspekciją. Atsakovei ir jos motinai buvo paaiškinta, kad žemės sklype pradėta vykdyti II grupės nesudėtingojo statinio statyba yra neteisėta, nes nėra gautas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui, kuris būtinas statybos darbus vykdant kultūros paveldo objekto teritorijoje. Dėl šių priežasčių 2016 m. rugsėjo 7 d. buvo surašytas Savavališkos statybos aktas. Atsakovei ir jos motinai buvo patarta kreiptis į Kultūros paveldo departamentą su prašymu išduoti rašytinį pritarimą supaprastintam statybos projektui. Tam, kad būtų išduotas toks pritarimas, pirmiausia, prieš rengiant statinio projektą, reikalinga gauti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Atsakovė ir jos motina, sužinojusios, kad žemės sklype pradėti vykdyti statybos darbai neatitinka tokių darbų vykdymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, ėmėsi aktyvių veiksmų padarytam pažeidimui ištaisyti ir 2016 m. lapkričio 2 d., 2017 m. rugsėjo 5 d., 2018 m. spalio 1 d., 2019 m. sausio 25 d. su prašymais kreipėsi į ieškovą, o vėliau (pasikeitus specialiųjų reikalavimų išdavimo tvarkai) – ir į Kauno rajono savivaldybės administraciją dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo. Tačiau tiek ieškovas, tiek Kauno rajono savivaldybės administracija tokių prašymų netenkindavo ir atsisakydavo išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, motyvuodami tuo, kad dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų statybos projektui rengti išdavimo bus sprendžiama esant Komisijos, sudarytos žalai nustatyti, išvadoms.

8.       Atsakovė pažymėjo, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu byloje Nr. eI-4376-644/2019 panaikintas Kauno rajono savivaldybės administracijos 2019 m. vasario 12 d. administracinis aktas Nr. SARD-24-190212-00010, kuriuo buvo atmestas atsakovės prašymas išduoti specialiuosius reikalavimus dėl namo statybos žemės sklype, ir Kauno rajono savivaldybės administracija buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti atsakovės 2019 m. sausio 25 d. prašymą dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo.

9.       Ieškovas vis netenkindavo atsakovės prašymų išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, motyvuodamas tuo, kad pirmiausia atsakovė turi atlyginti Kulautuvos kapinynui padarytą žalą. Ieškovas 2018 m. liepos 17 d. raštu Nr. (1.29.-K)2K-812 pareikalavo atlyginti archeologinio pobūdžio nekilnojamajai kultūros vertybei – Kulautuvos kapinynui padarytą žalą ir nurodė bendrą atkūrimo darbų kainą – 32 715,98 Eur. Atsakovė nesutiko, kad namo statybomis žemės sklype archeologinio pobūdžio nekilnojamajai kultūros vertybei – Kulautuvos kapinynui buvo padaryta žala, taip pat nesutiko ir su žalos dydžiu, todėl ieškovo reikalavimų nevykdė. Atsakovė neprieštaravo ieškovo pozicijai, kad grunto judinimo vietose turi būti atlikti archeologiniai tyrimai, todėl juos ir atliko. Nors Statybos inspekcija pripažino žemės sklype vykdytas statybas savavališkomis, tačiau, iš karto sužinojusi apie tokį faktą ir apie poreikį atlikti tyrimus, atsakovė dėjo pastangas pašalinti savavališkos statybos padarinius: parengė žemės sklype pradėto statyti II grupės nesudėtingojo statinio projektą, teikė prašymus išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, žemės sklype atliko detaliuosius archeologinius tyrimus. Taigi atsakovė pareigingai naudojosi Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1231-894/2018 suteikta teise pašalinti savavališkos statybos padarinius – gauti statybą leidžiantį dokumentą. Nuo 2016 m. rugpjūčio 4 d. jokie statybos ar žemės judinimo darbai žemės sklype nebuvo vykdomi.

10.       Atsakovės teigimu, ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų egzistavimo – atsakovės kaltės ir Kulautuvos kapinynui padarytos žalos. Atsakovė sąmoningai nesiekė padaryti žalos Kulautuvos kapinynui ir net neturėjo tokio tikslo. Atsakovė, pradėdama statybos darbus žemės sklype, nežinojo, t. y. nesuvokė, kad prieš pradedant tokius darbus būtina atlikti archeologinius tyrimus numatytose grunto judinimo vietose. Atsakovės nesuvokimas, kad žemės sklype negalimi statybos darbai, prieš tai neatlikus archeologinių tyrimų, patvirtina, kad atsakovė nesiekė tyčia pažeisti NKPAĮ 17 straipsnio 1 dalies ar kitų teisės aktų, t. y. judinti archeologiškai neištirto grunto. Atsakovė nesutiko ir su tuo, kad Kulautuvos kapinynas yra kartu laikytinas ir „istorinės ar kultūrinės“ reikšmės. Nurodė, kad toks ieškovo teiginys neatitinka Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nustatyto objekto vertingųjų savybių pobūdžio ir prieštarauja NKPAĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatytam nekilnojamojo kultūros paveldo skirstymui pagal reikšmingumą lemiančias vertingąsias savybes. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2007 m. liepos 5 d. akte Nr. KPD-RM-348 nėra nustatyta, kad Kulautuvos kapinynui būtų priskiriamos istorinės arba kultūrinės raiškos vertingosios savybės. Pagal NKPAĮ 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą nekilnojamasis kultūros paveldas pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį gali būti archeologinis – praeities ūkinės ar gynybinės veiklos, gyvenamosios, laidojimo ar kulto vietos, jų kompleksai arba vietovės, kurių vienintelis arba vienas iš pagrindinių mokslinių duomenų šaltinių yra archeologiniai tyrimai ir radiniai, todėl Kulautuvos kapinynas, atsakovės manymu, gali būti laikomas tik mokslinės reikšmės kultūros paveldo objektu. Tiek Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2007 m. gegužės 16 d. akto Nr. KPD-RM-348, tiek Kultūros vertybių registre tinklalapyje http://kvr.kpd.lt pateikti Kulautuvos kapinyno duomenys nurodo, kad Kulautuvos kapinyno vertingosios savybės yra žemės ir jos paviršiaus elementai: reljefas, pavieniai archeologiniai radiniai ar jų sankaupos, kapai su jų įranga ir konstrukcija.

11.       Atsakovė teigia, kad žemės sklype vykdant statybos darbus nebuvo pakeistas Kulautuvos kapinyno reljefas, todėl nurodė, jog ieškovas, teigdamas, kad atsakovės vykdytais statybos darbais Kulautuvos kapinynui buvo padaryta žala, turėtų įrodyti, kokie archeologiniai radiniai ar kapai buvo prarasti taip, kad mokslinis jų pažinimas pasidarė nebeįmanomas. Byloje esantis 2020 m. liepos 23 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 73 patvirtina, kad statant namą žemės kasimo ir (ar) grunto judinimo darbai nebuvo atliekami visame namo su terasa plote. Namo pamatai yra gręžtiniai poliai, kaip technologiškai įprasta tokio tipo namams, į žemę įgilinti 1,2 m nuo žemės paviršiaus. Šią aplinkybę patvirtina archeologo V. V. 2017 m. gegužės 31 d. archeologinių tyrimų pažyma Nr. LA-208. Be to, ieškovas aplinkybės dėl polių įgilinimo gylio neginčija. Namas taip pat neturi rūsio, tai reiškia, kad nebuvo judinama žemė po visu namo vidiniu plotu. Numatytos terasos vietoje žemė taip pat nebuvo judinama, nes terasa nebuvo įrengta, o ir ją įrengiant technologiškai nėra numatyta judinti po ja esantį gruntą. Didžiojoje dalyje namo su terasa užimamo žemės sklypo ploto nebuvo atliekami žemės kasimo ir grunto judinimo darbai, todėl archeologiniai radiniai ar kapai, jeigu jų ten yra, nebuvo pažeisti. Detalieji archeologiniai tyrimai turi būti atliekami ne apskritai visame žemės sklypo plote, o tik teritorijoje, kurioje buvo judintas žemės gruntas. Atsakovė jau yra atlikusi elektros įvadui reikalingo ploto detaliuosius archeologinius tyrimus.

12.       Atsakovė nurodė, kad net ir tuo atveju, jeigu Kulautuvos kapinynui galimai padaryta žala būtų skaičiuojama remiantis archeologinių tyrimų išlaidų suma, ieškovo ieškinio suma būtų akivaizdžiai nepagrįsta, nes apskaičiuojant žalą buvo netinkamai parinkti darbai, jų kiekis, neaišku, kokie koeficientai buvo taikomi. Be to, ieškovo prašomo priteisti žalos atlyginimo dydis akivaizdžiai prieštarauja kompensacinei nuostolių atlyginimo paskirčiai. Atsakovės teigimu, iš ieškinio turinio matyti, kad, tenkinus ieškinį, abejotina, ar iš atsakovės priteista žalos atlyginimo suma būtų skirta Kulautuvos kapinyne esančio žemės sklypo detaliesiems archeologiniams tyrimams atlikti ar bent jau apskritai Kulautuvos kapinyno archeologiniams tyrimams atlikti. Dėl to ieškinio reikalavimų tenkinimas ne tik neatitiktų NKPAĮ 29 straipsnio nuostatose įtvirtinto teisinio reguliavimo ir juo siekiamų tikslų, bet ir apskritai žalos atlyginimo instituto esmės bei pamatinių teisingumo ir protingumo principų.

13.       Atsakovė taip pat prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovui apie žalos padarymą turėjo ir galėjo būti žinoma ne vėliau kaip 2016 m. liepos 26 d., t. y. kai ieškovas atliko patikrinimą Kulautuvos kapinyne ir nustatė, kad be jo raštiško sutikimo kapinyno teritorijoje atsakovės sklype vykdomos gyvenamojo namo statybos. Dėl to ieškovas praleido trejų metų terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

14.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino.

15.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kulautuvos kapinynas, kaip archeologinė vietovė, Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. Į-136 įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 Kulautuvos kapinynas pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, nustatytas apsaugos tikslas – saugoti moksliniam pažinimui. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2007 m. gegužės 16 d. aktu Nr. KP-RM-348 patikslinti Kultūros vertybių registre registruotos vertybės – Kulautuvos kapinyno – duomenys. Akto 13.2.4 punktu nustatytos šios Kulautuvos kapinyno vertingosios savybės: žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas (Nemuno ir Klevinės slėnis; ilgą laiką buvo ariamas); pavieniai archeologiniai radiniai ar jų sankaupos (žalvarinės antkaklės trimitiniais galais fragmentai, peilio apkalas, žalvarinė plokštelė ir kt.; radiniai paveikti korozijos); kapai su jų įranga ir konstrukcija (griautinių ir degintinių mirusiųjų kapai, su įkapėmis). Akto 2 punkte nustatyta, kad kultūros paveldo objektas Kulautuvos kapinynas yra vieta (vadovaujantis NKPAĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pavienis objektas – vieta, statinys ar kitas nekilnojamasis daiktas, turintis vertingųjų savybių). Akto 5 punkte nustatytas Kulautuvos kapinyno vertingųjų savybių pobūdis – archeologinis (vadovaujantis NKPAĮ 3 straipsnio 3 dalies 1 punktu, nekilnojamasis kultūros paveldas pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį gali būti archeologinis – praeities ūkinės ar gynybinės veiklos, gyvenamosios, laidojimo ar kulto vietos, jų kompleksai arba vietovės, kurių vienintelis arba vienas iš pagrindinių mokslinių duomenų šaltinių yra archeologiniai tyrimai ir radiniai). Akto 6 punkte nustatytas objekto reikšmingumo lygmuo – nacionalinis, t. y. reikšmingas Lietuvos visuomenei (visos valstybės teritorija). Kulautuvos kapinynas moksliniam pažinimui saugomas kaip turintis unikalių archeologinių vertingųjų savybių, didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės kultūros paveldo objektas, reikšmingas Lietuvos visuomenei visos valstybės teritorijos lygmeniu. Nekilnojamosios kultūros vertybės – archeologinės vietos – bendrąsias priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas nustato Nekilnojamosios kultūros vertybės – archeologinės vietos tipinis apsaugos reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 152.

16.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypas patenka į Kulautuvos kapinyno teritoriją. Kulautuvos kapinynas, esantis Kauno r. sav., Batniavos sen., Virbaliūnų k., yra Kultūros vertybių registre registruotas valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 30288). VĮ Registrų centro duomenimis, 0,1000 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2000 m. lapkričio 7 d. priklausė atsakovės motinai Z. L., o nuo 2017 m. birželio 13 d. Dovanojimo sutarties Nr. 2-1766 pagrindu – atsakovei L. T. Žemės sklypas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytas Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2007 m. birželio 19 d. akto Nr. KPD-RM-348 pagrindu; įrašas galioja nuo 2008 m. rugsėjo 3 d.

17.       Spręsdamas dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kauno skyrius 2016 m. liepos 26 d. patikrino Kulautuvos kapinyno teritoriją ir užfiksavo, kad kultūros paveldo objekto teritorijoje esančiame atsakovei priklausančiame sklype pastatytas vieno aukšto su dvišlaičiu stogu gyvenamasis pastatas, greta jo pastatytas ant ratų gyvenamasis vagonėlis, jų statybų projektai su Kultūros paveldo departamento Kauno skyriumi nederinti. Ši institucija 2016 m. liepos 28 d. surašė patikrinimo aktą, 2016 m. rugpjūčio 1 d. raštu kreipėsi į Statybos inspekciją, o ši, 2016 m. rugpjūčio 26 d. patikrinusi statybas žemės sklype (duomenys neskelbtini), atsakovei 2016 m. rugsėjo 7 d. surašė savavališkos statybos aktą ir Privalomąjį nurodymą iki 2017 m. kovo 7 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius.

18.       Ieškovas žalą įrodinėjo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. Į-382 sudarytos komisijos sužalotos kultūros vertybės – Kulautuvos kapinyno – atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti 2018 m. birželio 13 d. aktu Nr. RG-34, kuriame nurodyta, kad, žemės sklype neteisėtai, t. y. neatlikus archeologinių tyrimų, nesuderinus projektinės dokumentacijos ir negavus leidimo, pastačius gyvenamąjį namą, buvo sužalotas didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, kultūros paveldo objektui padaryta žala ir bendra atkūrimo darbų kaina – 32 715,98 Eur. Aktas patvirtintas Kultūros paveldo departamento direktoriaus. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad apie padarytos žalos faktą ir dydį ieškovas sužinojo Komisijai išnagrinėjus visus su sužalojimo atveju susijusius dokumentus ir surašius galutinį aktą, kuriame pateiktos išvados dėl nustatytų pažeidimų, žalos dydžio ir jos išieškojimo. Komisijos aktas dėl atlygintinos žalos dydžio surašytas 2018 m. birželio 13 d., o ieškinys dėl žalos atlyginimo teismui pateiktas 2019 m. gruodžio 3 d., todėl teismas nusprendė, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti nėra praleistas.

19.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą, padarytą nekilnojamajai kultūros vertybei, nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre nuo 2008 m. rugsėjo 3 d. galioja įrašytas juridinis faktas, jog 0,1000 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Kulautuvos kapinynas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytas Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministro direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. Į-136, šis paskelbtas „Valstybės žiniose“. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 ,,Dėl nekilnojamųjų vertybių pripažinimo saugomomis“ Kulautuvos kapinynas (kodas A1846) pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, nustatytas apsaugos tikslas – saugoti moksliniam pažinimui, įsakymas paskelbtas ,,Valstybės žiniose“. Kulautuvos kapinynas yra Kultūros vertybių registre registruotas valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, šie duomenys viešai skelbiami Kultūros vertybių registro tinklalapyje (unikalus kodas 30288). Žemės sklypas nuo 2000 m. lapkričio 7 d. priklausė Z. L., ji 2017 m. birželio 13 d. sklypą perleido dukteriai – atsakovei. Teismas nurodė, kad ieškovės į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog jau 2007 m. birželio 6 d. Kulautuvos kapinyne stovėjo informacinė lenta su užrašu „Kulautuvos senovės gyvenvietė ir senkapis. Saugokite šią archeologinę vietą, nekasinėkite, nežalokite“, todėl pripažino, kad atsakovė žinojo ir galėjo žinoti, jog 0,1000 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į valstybės saugomo kultūros paveldo teritoriją. Be to, atsakovės neteisėti veiksmai, pasireiškę gyvenamojo namo atsakovės žemės sklype statyba, prieš tai neatlikus privalomų archeologinių tyrimų, yra nustatyti įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1231-894/2018, turinčiu prejudicinę galią.

20.       Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Mokslinės archeologijos komisijos 2018 m. rugsėjo 4 d. pritarimu Kulautuvos kapinyno teritorijos, žemės sklypo (duomenys neskelbtini), atsakovės užsakymu (grupės vadovas archeologas V. V.) atliktai žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitai, nustatė, kad buvo ištirtos keturios 2 x 5 m dydžio perkasos su išpjovomis, bendras 57,50 kv. m dydžio plotas, atlikus tyrimus buvo nustatyta, jog sklype po paviršiniais sluoksniais yra susiformavęs 1055 cm storio akmens sluoksnis, aptikti kapų radiniai, perkasoje Nr. 3 40–45 cm gylyje rastas vėlyvas perkasimas, kuriame paklotas neaiškios paskirties 5 cm diametro guminis vamzdis, ir greta jo rastas 3 cm diametro plastikinis elektros kabelio šarvas, vedantis po pastatu, žvalgomieji archeologiniai tyrimai buvo vykdyti ne aplink visą pamatų perimetrą ir nebuvo vykdyti po pastatu. Byloje taip pat buvo pateikti atsakovės užsakymu 2018 m. birželio mėnesį jos sklype atliktų detaliųjų archeologinių tyrimų duomenys, iš jų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tyrimai vykdyti siekiant visiškai ištirti numatomų žemės judinimo darbų vietose galimai esančius palaidojimus, surinkti mokslinę informaciją apie tiriamoje vietoje esančių sluoksnių storį, chronologiją, juose nurodoma, kad sklype (duomenys neskelbtini) numatyto įrengti įvado į namą vietoje, nuotekų valymo įrengimų statybos vietoje, elektros įvado į suprojektuotą garažą vietoje bei suprojektuotoje garažo vietoje žemės judinimo darbai gali būti vykdomi be papildomų archeologinių tyrimų, nes jų vietose atlikti detalieji archeologiniai tyrimai, be to, pažymėta, kad Kulautuvos kapinynas yra svarbus moksliniam ankstyvojo valstybinio laikotarpio pažinimui, turi išsaugojęs išskirtinių akmens amžiaus vertingųjų savybių. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, pastačius gyvenamąjį namą žemės sklype, kuris patenka į valstybės saugomą kultūros paveldo objektą – Kulautuvos kapinyną, neatlikus archeologinių tyrimų, nesuderinus projektinės dokumentacijos ir negavus leidimo, buvo sužalotas didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, negrįžtamai prarastas mokslinių duomenų šaltinis, valstybė prarado galimybę atlikti tyrimus mokslinio pažinimo tikslu. Tai sudaro pagrindą konstatuoti visas deliktinės atsakomybės sąlygas: atsakovės neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

21.       Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 20 punktą Departamentas nustato sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį. Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarką reglamentuoja Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2006 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Į-315. Atsakovei sunaikinus vietos kultūrinį sluoksnį, negrįžtamai buvo prarastas mokslinių duomenų šaltinis, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo reikalauti atkurti iki sužalojimo buvusią būklę, kaip žalos atlyginimo būdo.

22.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar ieškovo nurodytas nuostolių dydis yra pagrįstas ir tinkamai apskaičiuotas, nustatė, kad ieškovas žalos dydį grindė skaičiavimais, atliktais NKPAĮ nuostatas įgyvendinančia tvarka, t. y. pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2006 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Į-315 patvirtintą Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašą. Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Statybos technologijos katedros statybos inžinierės, ekspertės O. V. skaičiavimu, kultūros paveldo objektui padaryta žala ir bendra atkūrimo darbų kaina yra 32 715,98 Eur (2018 m. birželio 13 d. aktas Nr. RG-34). Ekspertės aiškinamajame rašte nurodyta, kad nuostolių dydis nustatytas vadovaujantis paveldo tvarkybos reglamentu PTR 4.01.01:2007 „Nekilnojamojo kultūros paveldo ardomųjų tyrimų ir projektavimo dokumentacijos rengimo darbų sąnaudų normatyvai“, patvirtintu kultūros ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. ĮV-528, paveldo tvarkybos reglamentu PTR 4.01.26:2007 „Nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybos darbų skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijos“, patvirtintu kultūros ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. ĮV-527, paveldo tvarkybos reglamentu PTR2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“, patvirtintu kultūros ministro 2011 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-538, statybos techniniu reglamentu STR1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“, patvirtintu aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1 -738, bei kitais norminiais dokumentais.

23.       Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. Į-382 buvo sudaryta komisija sužalotos kultūros vertybės Kulautuvos kapinyno atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti. Iš 2018 m. gegužės 30 d. lokalinės sąmatos pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atlygintinus nuostolius sudarė detaliųjų archeologinių tyrimų 32 715,98 Eur kaina, į kurią įskaičiuoti tyrimų (kasinėjimų) darbai, taip pat tyrimų ataskaitų rengimas, metodinių nurodymų, istorinių pažymų rengimas, fotodarbai ir organizavimo sąnaudos, taip pat nekilnojamojo kultūros paveldo taikomųjų tyrimų bei tvarkybos darbų projektavimo paslaugų bendrieji ekonominiai normatyvai (papildomi darbo užmokesčio priskaitymai, socialinio draudimo išlaidos, kt.). Archeologinių tyrimų darbų plotą sudarė visas užstatyto namo plotas, kaip iškasos gylis 1,9 m, ir elektros įvado plotas, kaip iškasos gylis 1,1 m. Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta sąmatą sudariusi ekspertė O. V. paaiškino, kad kartu su komisijos nariais buvo nuvykusi į atsakovės žemės sklypą, ten buvo atlikta situacijos apžiūra, matavimai; namo pamatų gylio nematavo, komisijai pateiktoje projektinėje dokumentacijoje nebuvo konkrečiai nurodytas pamatų gylis, todėl, atsižvelgiant į tai, kad namo pamatai poliniai, pastato iškasos gylis parinktas 1,9 m. Atsakovė teigė, kad nei po namu, nei terasos vietoje esanti žemė nebuvo judinta, todėl tame plote nebuvo prarastas mokslinio pažinimo šaltinis, o nurodyta ekspertė netyrė ir nesiaiškino, kokiame gylyje yra archeologiniai radiniai, kokios Kulautuvos kapinyno vertingosios savybės ir elementai galėjo būti pažeisti. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos argumentus, vadovavosi teismo posėdyje kaip liudytojų apklaustų komisijos narių paaiškinimais, jog atliekant statybą neatlikus archeologinių tyrimų yra konstatuojama, kad viskas, t. y. sveika ir vertinga teritorijos dalis, yra sunaikinama ir nėra jokių priemonių tam atkurti, todėl apskaičiuojant žalą turi būti kaip pagrindas imamas visas ištirtinas užstatymo plotas. Mokslinė archeologijos komisija 2018 m. rugsėjo 4 d. pritarė Kulautuvos kapinyno teritorijos, žemės sklypo (duomenys neskelbtini), archeologo V. V. atliktų žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitai, kurioje nurodyta, jog dėl to, kad archeologiniai tyrimai nebuvo vykdyti po pastatu, tikrasis archeologijos vertybių suardymo lygis nėra tiksliai nustatytas. Teismo posėdyje archeologai patvirtino, kad jeigu po namu esanti žemė nebuvo judinta, teoriškai įmanoma atlikti archeologinius tyrimus, tačiau tai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nepagrindė atsakovės argumentų, jog apskaičiuojant žalą neturėjo būti kaip pagrindas imamas visas užstatytas plotas. Sąmatą sudariusi ekspertė teismo posėdyje paaiškino, kad skaičiavimai atlikti programa, naudojant sąnaudų normatyvus pagal paveldo tvarkybos reglamentus. Ieškovas žalos dydį grindė pagal paveldo tvarkybos reglamentų nuostatas atliktu skaičiavimu.

24.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, nusprendė, kad dėl atsakovės žemės sklype vykdytų statybų be ieškovės sutikimo ir neatlikus privalomų archeologinių tyrimų ieškovo nurodytas nuostolių, valstybės patirtų dėl prarasto mokslinių duomenų šaltinio, dydis yra pagrįstas ir apskaičiuotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų bei nepaneigtas atsakovės. Atsakovė, atstovaujama advokato, nereiškė prašymo sumažinti prašomos priteisti žalos atlyginimo dydžio.

25.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2021 m. kovo 18 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimą. 

26.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai ir teisingai nurodė, jog apie padarytos žalos faktą ir dydį ieškovas sužinojo Kulautuvos kapinyno žalos nustatymo komisijai išnagrinėjus visus su sužalojimo atveju susijusius dokumentus ir duomenis ir surašius galutinį 2018 m. birželio 13 d. aktą Nr. RG-34, kuriame pateiktos išvados dėl nustatytų pažeidimų, žalos dydžio ir jos išieškojimo. Kulautuvos kapinyno žalos nustatymo komisijos aktas dėl atlygintinos žalos dydžio surašytas 2018 m. birželio 13 d., o ieškinys dėl žalos atlyginimo teismui pateiktas 2019 m. gruodžio 3 d., ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino.

27.       Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi nustatytomis aplinkybėmis, kad Nekilnojamojo turto registre nuo 2008 m. rugsėjo 3 d. galioja įrašytas juridinis faktas, jog 0,1000 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) , įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą; Kulautuvos kapinynas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytas Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministro direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. Į-136, šis paskelbtas „Valstybės žiniose“; Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 ,,Dėl nekilnojamųjų vertybių pripažinimo saugomomis“ Kulautuvos kapinynas (kodas A1846) pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, nustatytas apsaugos tikslas – saugoti moksliniam pažinimui, įsakymas paskelbtas ,,Valstybės žiniose“; Kulautuvos kapinynas yra Kultūros vertybių registre registruotas valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, šie duomenys viešai skelbiami Kultūros vertybių registro tinklalapyje (unikalus kodas 30288), taip pat rėmėsi fotonuotraukomis, iš kurių matyti, kad jau 2007 m. birželio 6 d. Kulautuvos kapinyne stovėjo informacinė lenta su užrašu „Kulautuvos senovės gyvenvietė ir senkapis. Saugokite šią archeologinę vietą, nekasinėkite, nežalokite“. Atsakovės neteisėti veiksmai, pasireiškę gyvenamojo namo atsakovės žemės sklype statyba, prieš tai neatlikus privalomų archeologinių tyrimų, yra nustatyti įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1231-894/2018. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas vertino, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą, padarytą nekilnojamajai kultūros vertybei, skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog ieškovas įrodė visas būtinas žalos atlyginimo sąlygas.

28.       Ieškovas žalos dydį grindė skaičiavimais, atliktais NKPAĮ nuostatas įgyvendinančia tvarka, t. y. vadovaujantis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2006 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Į-315 patvirtintu Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašu, Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Statybos technologijos katedros statybos inžinierės, ekspertės O. V. 2018 m. birželio 13 d. akte Nr. RG-34 atliktu skaičiavimu. Ekspertės aiškinamajame rašte nurodyta, kad nuostolių dydis nustatytas vadovaujantis paveldo tvarkybos reglamentu PTR 4.01.01:2007 „Nekilnojamojo kultūros paveldo ardomųjų tyrimų ir projektavimo dokumentacijos rengimo darbų sąnaudų normatyvai“, patvirtintu kultūros ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. ĮV-528, paveldo tvarkybos reglamentu PTR 4.01.26:2007 „Nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybos darbų skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijos“, patvirtintu kultūros ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. ĮV-527, paveldo tvarkybos reglamentu PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“, patvirtintu kultūros ministro 2011 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-538, statybos techniniu reglamentu STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“, patvirtintu aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1-738, bei kitais norminiais dokumentais. Atsakovė, teigdama, jog ieškovas nepagrįstai suskaičiavo galimai padarytos žalos sumą, nenurodė, kokių paveldo tvarkymo reglamento punktų ir kaip neatitinka ieškovo pateiktas aiškinamojo rašto bei lokalinės sąmatos turinys. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas žalos dydį grindė pagal paveldo tvarkybos reglamentų nuostatas atliktu apskaičiavimu, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai nusprendė, jog apskaičiuojant žalą turėjo būti kaip pagrindas imamas visas užstatytas plotas.  

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai   

29.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 18 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalį ir 1.127 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teismai nepagrįstai ieškovo sužinojimo (galėjimo sužinoti) apie jo teisių pažeidimą momentą siejo su 2018 m. birželio 13 d. akto surašymu. Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašo nustatyta tvarka sudarytas žalos aktas yra paties ieškovo valia parengtas dokumentas, fiksuojantis ne ieškovo sužinojimo momentą apie jo teisių pažeidimą, o ieškovo iniciatyva suskaičiuotą žalos dydį. Ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties termino pradžia yra siejama su sužinojimo apie teisių pažeidimą momentu, bet ne su žalos dydžio apskaičiavimo momentu. Dėl to turėjo būti sprendžiama, kad ieškovui apie galimai padarytą žalą žemės sklype tapo žinoma ne nuo 2018 m. birželio 13 d. akto surašymo, o nuo 2016 m. liepos 26 d. Teismai nepagrįstai ieškovo ieškinio senaties terminą susiejo su išimtinai nuo ieškovo valios priklausančiu įvykiu – akto Apraše nustatyta tvarka surašymu. Pažymėtina, kad ieškovas ne tik surašo aktą, bet ir pats Aprašas yra patvirtintas ieškovo įsakymu. Be to, ieškovas gali surašyti ir patvirtinti vis naują teisės aktą ir tokiu būdu nuolat atsinaujinti ieškinio senaties skaičiavimo pradžią.

29.2.                      Teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.249 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Atsakovė nepažeidė NKPAĮ 17 straipsnio 1 dalies, nes ne pati atsakovė atliko statybos darbus, t. y. moksliniam pažinimui saugomame objekte žemės judinimo darbus atliko statybos darbų rangovai. Ieškovas nesiaiškino ir nenustatė tokių asmenų. Kauno apylinkės teismo įsiteisėjusiame 2018 m. vasario 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1231-894/2018 konstatuota, kad atsakovė, prieš pradėdama namo statybas žemės sklype, neturėjo pareigos tikrinti registruose esančios informacijos apie žemės sklypo teisinę padėtį. Iš ieškovo pateiktų fotonuotraukų matyti, kad nuo 2007 m. birželio 6 d. Kulautuvos kapinyne stovėjusioje informacinėje lentoje nėra nurodyta Kulautuvos kapinyno užimama teritorija ar kapinyno ribos.

29.3.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevertino ir neatsižvelgė į atsakovės detaliai išdėstytus argumentus, kad ieškovas neįrodė žalos dydžio. Ieškovas jokių įrodymų, kad po namu esanti žemė buvo judinta, nepateikė, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visiškai nepasisakė dėl byloje esančio 2020 m. liepos 23 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 73, kuriuo patvirtinta aplinkybė, kad nei po namu, nei terasos vietoje esanti žemė nebuvo judinta, tai reiškia, kad po namu ir terasos vietoje esančių žemės plotų mokslinis pažinimas nebuvo prarastas, todėl 2018 m. gegužės 30 d. lokalinėje sąmatoje nepagrįstai nurodytas 107,80 kv. m tirtinas plotas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė, teigdama, jog ieškovas nepagrįstai suskaičiavo galimai padarytos žalos sumą, nenurodo, kokių paveldo tvarkymo reglamento punktų ir kaip neatitinka ieškovo pateiktas aiškinamojo rašto bei lokalinės sąmatos turinys

30.       Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

30.1.                      Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 20 punktą Kultūros paveldo departamentas nustato sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį. Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarką reglamentuoja Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2006 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Į-315. Nagrinėjamu atveju Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2016 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. Į-382 sudaryta komisija nustatyti sužalotos kultūros vertybės, Kulautuvos kapinyno, teritorijoje atkūrimo būdą ir nuostolių dydį pateikė ir Kultūros paveldo departamento direktorius 2018 m. birželio 13 d. patvirtino aktą Nr. RG-34. Nuo tos dienos Kultūros paveldo departamento direktoriui tapo žinoma apie tai, kad Kulautuvos kapinynui buvo padaryta žala, kurią nustatė pirmiau nurodyta įsakymu sudaryta Kulautuvos kapinyno žalos nustatymo komisija. Kadangi patikrinimą atlikę Kultūros paveldo departamento struktūriniam padalinio ar Kultūros paveldo departamento darbuotojai neturėjo specialiųjų žinių apie archeologinio vertingųjų savybių pobūdžio Kulautuvos kapinynui galimai padarytą žalą, tai jiems apie tokią žalą negalėjo būti žinoma anksčiau nei žala buvo apskaičiuota specialistų. Dėl to, tik Kultūros paveldo departamento direktoriui susipažinus su Kulautuvos kapinyno žalos nustatymo komisijos pateiktu akto projektu ir jį tvirtinant, Kultūros paveldo departamentui tampa žinoma, jog žala nekilnojamajai kultūros vertybei padaryta ir nuo tada prasidėjo CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas. Ieškovas, įvykdęs NKPAĮ 29 straipsnio 2 dalyje, Aprašo 7 punkte įtvirtintą siūlymo žalą nekilnojamajai kultūros vertybei padariusiam asmeniui geranoriškai atlyginti šią žalą institutą, ieškinį teismui pateikė nepraleidęs CK nustatyto termino.

30.2.                      Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1231-894/2018 konstatuota, kad 2015 metų pavasarį savavališkai statinio žemės sklype statybos darbus pradėjo ir darbus vykdė atsakovė L. T., kuri nagrinėjamu atveju pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą yra statytoja, todėl atsakinga už savavališkai atliktais pastato žemės sklype darbais padarytą žalą Kulautuvos kapinynui. Atsakovei taikomas protingo asmens elgesio standartas, kad bet kuris kitas protingas, objektyviai apdairus ir rūpestingas asmuo, investuojantis lėšas į gyvenamojo namo statybą, patikrina Nekilnojamojo turto registro duomenis dėl juridinių faktų, susijusių su nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis, žemės sklypo naudojimo būdo, pobūdžio ir pan.

30.3.                       Sprendžiant dėl žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, atlyginimo dydžio, pažymėtina, kad kultūriniai sluoksniai, kaip mokslinių duomenų šaltiniai, atskleidžiami atliekant archeologinius tyrimus, todėl tyrimo išlaidos dėl prarasto nepažinto mokslinių duomenų šaltinio ir jo apsaugojimo sudaro nuostolius, ir toks nuostolių apskaičiavimas atitinka NKPAĮ 29 straipsnio 3 dalies, CK 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.251 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl apskaičiuotų nuostolių dydžio pagrindimo ir reikalavimo juos atlyginti. Nepaisant to, ar po namu ir jo priestatu buvo atliekami žemės judinimo darbai, konstatuotina, kad, žemės sklype pastačius namą su priestatu, mokslinių duomenų šaltiniai buvo prarasti visame namo ir priestato plote. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl žalos dydžio, rėmėsi teismo posėdyje kaip liudytojų apklaustų Kulautuvos kapinyno žalos nustatymo komisijos narių, atestuotų specialistų, parodymais, vertino archeologų ir kitų specialistų išvadas bei pateiktus rašytinius duomenis, todėl neprivalėjo detaliai atsakyti į kiekvieną atsakovės atsiliepimo argumentą.

31.        Atsakovė 2021 m. rugsėjo 15 d. pateikė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui prašymą nagrinėjamą ginčą perduoti spręsti teisminės mediacijos būdu, mediatoriumi paskirti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją Artūrą Driuką.

32.       2021 m. spalio 15 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gautas ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos raštas, kuriame nurodyta, kad, valstybei negrįžtamai praradus nepažintus mokslinių duomenų šaltinius žemės sklype, patenkančiame į moksliniam pažinimui saugomo Kulautuvos kapinyno teritoriją, teisės aktai nenustato galimybės taikyti kitas alternatyvias priemones nei reiškiant reikalavimą atlyginti nustatytą žalą, taip pat teisės aktuose Kultūros paveldo departamentui nėra suteikta teisė su žalą padariusiu asmeniu sutarti, kad būtų atlyginta ne visa nekilnojamajai kultūros vertybei padaryta žala. 

33.       Atsakovė 2021 m. spalio 15 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateiktame rašte nurodė, kad vien tai, jog teisės aktuose nėra eksplicitiškai įtvirtinta ieškovo teisė taikiai spręsti ginčus bylose dėl žalos atlyginimo priteisimo, savaime nereiškia, kad ieškovas negali šioje byloje nagrinėjamo ginčo spręsti taikiai. Be to, vienas iš byloje atsakovės ginčijamų klausimų būtent yra ieškovo prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio nepagrįstumas ir žalos dydžio skaičiavimo prieštaravimas teisės aktų reikalavimams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo priteisimo pareikšti, aiškinimo ir taikymo  

34.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis).

35.       Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 9 dalis).

36.       Ieškinio senaties termino pradžią reglamentuoja CK 1.127 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

37.       Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, t. y. ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016, 23 punktas).

38.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas, pripažinęs, jog ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 25 punktą). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

39.       Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, nes netinkamai nustatė ieškovo sužinojimo apie pažeistos teisės momentą ir todėl nepagrįstai atsisakė taikyti CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Atsakovės teigimu, ieškovas apie patirtą žalą turėjo sužinoti 2016 m. liepos 26 d., kai atliko patikrinimą Kulautuvos kapinyne ir nustatė, kad be ieškovo raštiško sutikimo kapinyno teritorijoje atsakovės sklype vykdomos gyvenamojo namo statybos.

40.       Nagrinėjamu atveju ieškovas valstybės patirtą žalą kildina iš to, kad atlikus patikrinimą buvo nustatyta, jog žemės sklype neteisėtai pastačius gyvenamąjį namą (neatlikus archeologinių tyrimų, nesuderinus projektinės dokumentacijos ir negavus leidimo) buvo sužalotas didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, Kulautuvos kapinynas. Komisija, kuri buvo sudaryta sužalotos kultūros vertybės Kulautuvos kapinyno atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti, 2018 m. birželio 13 d. aktu Nr. RG-34 nustatė, kad kultūros paveldo objektui padaryta žala ir bendra atkūrimo darbų kaina yra 32 715,98 Eur. Ieškovas nurodė, kad į teismą kreipėsi tik tada, kai sužinojo reikalautinos iš atsakovės žalos dydį.

41.       Atsakovė, gindamasi nuo jai pareikštų reikalavimų, be kita ko, nurodė, kad ieškovas praleido minėtą sutrumpintą ieškinio senaties terminą, todėl prašė taikyti šio termino praleidimo teisinius padarinius – ieškinį atmesti. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nusprendė, kad ieškovui apie valstybei padarytą žalą tapo žinoma 2018 m. birželio 13 d., todėl ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo 2019 m. gruodžio 3 d., nepraleido ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismų išvada.  

42.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio reikalavimai, pareikšti CK 6.249 straipsnio pagrindu, gali būti nagrinėjami tik tuomet, kai yra aiškūs ne tik subjektas ir jo neteisėti veiksmai, nulėmę žalą, bet ir pačios žalos dydis, nes, teisme reiškiant ieškinį, ieškinyje turi būti nurodoma ne tik ieškinio reikalavimas bei tokio reikalavimo pagrindimas, bet ir ieškinio suma (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 134 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktai), o nenustačius bent vienos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, jos taikymas iš viso negalimas.

43.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią (2018 m. birželio 13 d.), o kadangi ieškovas į teismą kreipėsi 2019 m. gruodžio 3 d., pagrįstai konstatavo, jog šiam ginčui taikytino trejų metų ieškinio senaties termino jis nepraleido. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą.

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, aiškinimo ir taikymo  

44.       CK 6.263 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

45.       CK 6.246

46.       Viena iš civilinės atsakomybės sąlygų yra kalto asmens, padariusio žalos, nustatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Minėta, kad deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, 77 punktas).

47.       Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai neįvertino aplinkybės, jog ginčo sklype statybos darbus atliko ne atsakovė, o statybos rangovai, todėl turėjo būti pripažinta, kad atsakovė nepažeidė NKPAĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta teisiškai nepagrįstu.

48.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo žemės sklypas nuo 2000 m. lapkričio 7 d. priklausė Z. L., ši 2017 m. birželio 13 d. dovanojimo sutarties pagrindu sklypą perleido dukteriai – atsakovei. Taigi iki 2017 m. birželio 13 d. ginčo žemės sklypas nuosavybės teise priklausė Z. L. ir ji įgyvendino savo, kaip žemės sklypo savininkės, nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą, jį valdydama bei juo disponuodama.

49.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Tačiau galimybės visapusiškai įgyvendinti nuosavybės teisę, kaip ji suprantama pagal CK 4.37 straipsnį, į statinį egzistavimas siejamas su statinio statybos teisėtumu – tik teisėtai pastatytas statinys (ar statomo statinio dalis) gali būti civilinės apyvartos objektas (CK 4.103 straipsnis). Be to, žemės savininkams ir kitiems naudotojams Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 2 punkte nustatyta pareiga laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų.

50.       Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre nuo 2008 m. rugsėjo 3 d. galioja įrašytas juridinis faktas, jog 0,1000 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Kulautuvos kapinynas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytas Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministro direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. Į-136, šis paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin. 2005, Nr. 62-222). Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 ,,Dėl nekilnojamųjų vertybių pripažinimo saugomomis“ Kulautuvos kapinynas (kodas A1846) pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, nustatytas apsaugos tikslas – saugoti moksliniam pažinimui, įsakymas 2005 metais buvo paskelbtas ,,Valstybės žiniose“. Kulautuvos kapinynas yra Kultūros vertybių registre registruotas valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, šie duomenys viešai skelbiami Kultūros vertybių registro tinklalapyje (unikalus kodas 30288).

51.       Atsakovė kasaciniame skunde teigia nežinojusi apribojimų, taikomų ginčo žemės sklypui, o 2000 metais, kai buvo atkuriamos nuosavybės teisės Z. L., apribojimai žemės sklypui dar nebuvo nustatyti.

52.       Teisėjų kolegija nurodo, kad duomenys apie tai, jog Kulautuvos kapinynas pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, buvo viešai skelbiami 2005 metais leidinyje ,,Valstybės žiniose“. Be to, byloje buvo pateiktos ir teismų įvertintos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad nuo 2007 m. birželio 6 d. Kulautuvos kapinyne stovėjo informacinė lenta su užrašu „Kulautuvos senovės gyvenvietė ir senkapis. Saugokite šią archeologinę vietą, nekasinėkite, nežalokite“. 

53.       Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017 28, 29 punktus).

54.       Nagrinėjamu atveju gyvenamojo namo statybos ginčo žemės sklype pradėtos 2015 metais, t. y. praėjus 10 metų nuo viešai paskelbtos informacijos apie Kulautuvos kapinyno pripažinimą valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe bei 7 metams nuo to momento, kai Nekilnojamojo turto registre buvo įrašytas juridinis faktas apie tai, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

55.       Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda ne tik neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), bet ir pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o įstatymų nežinojimas neatleidžia asmens nuo atsakomybės. 

56.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad 2015 metais tuometinė ginčo žemės sklypo savininkė, būdama rūpestinga ir apdairi, matydama informacinę lentą su joje pateikta informacija, galėjo ir turėjo žinoti, kad ginčo vietovė gali turėti ypatingą teisinį statusą, ir, prieš leisdama kitam asmeniui pradėti statybos darbus, turėjo pasidomėti, ar ginčo žemės sklypui nėra taikomos specialiosios naudojimo sąlygos. Atsakovės teiginys, kad sutikimą statyti gyvenamąjį namą 2015 metais jai davė tuometinė ginčo žemės sklypo savininkė, nepagrįstas teisiniais argumentais ir neatleidžia atsakovės nuo atsakomybės, juolab kad byloje pati atsakovė pripažįsta nežinojusi ir nepasidomėjusi, kad prieš pradedant statybos darbus buvo būtina atlikti archeologinius tyrimus numatytose grunto judinimo vietose. Taigi konstatuotina, kad tiek Z. L., tiek atsakovė, pradėdamos gyvenamojo namo statybas, tačiau nepasitikslinusios žemės sklypo specialiųjų naudojimo sąlygų, nors objektyvios priežastys tai padaryti buvo, elgėsi nepakankamai atsakingai.

57.       Byloje teismai taip pat nustatė, kad į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą įtrauktame žemės sklype 2015 m. pavasarį, t. y. kai ginčo žemės sklypas nuosavybės teise tebepriklausė Z. L., gyvenamąjį namą pradėjo statyti atsakovė L. T., negavusi ir neturėdama statybą leidžiančio dokumento, tačiau gavusi tuometinės žemės sklypo savininkės sutikimą.

58.       Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalį statytoju laikomas Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui). Statytojo teisė, statant naują statinį, gali būti įgyvendinama tik tuomet, kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas) (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis).

59.       Kasacinio teismo yra pripažinta, kad naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris ne tik investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises, bet taip pat turi statybą leidžiantį dokumentą ir žemės sklypą, kuriame ketina vykdyti statybas, valdo teisėtu pagrindu. Tik minėtus reikalavimus atitinkantis asmuo gali būti laikomas statytoju, jam gali būti pripažinta nuosavybės teisė į pastatytą naują statinį ir tokio asmens nuosavybės teisės yra saugomos ir ginamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019 23 punktą).

60.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais bei trečiųjų asmenų interesais, todėl statybos būdu sukurtų nekilnojamųjų daiktų buvimą civilinėje apyvartoje lemia tinkamas viešosios teisės normų (Statybos įstatymo ir kitų statybą reglamentuojančių teisės aktų normų) įgyvendinimas. Statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2011). Statybos metu kuriamo objekto užsakovas yra statytojas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-686-611/2015; 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019 26 punktą).

61.       Atsižvelgiant į išdėstytą teismų praktiką, spręstina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė pagrįstai buvo pripažinta statytoja pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio nuostatas.

62.       Pažymėtina, kad neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas asmens ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniuose santykiuose kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

63.       Pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). 

64.       Nagrinėjamu atveju atsakovės neteisėti veiksmai, t. y. gyvenamojo namo žemės sklype statyba, prieš tai neatlikus privalomų archeologinių tyrimų, yra nustatyti įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1231-894/2018, turinčiu šioje nagrinėjamoje byloje prejudicinę galią. Nors atsakovė teigė, kad ginčo namo statybą pradėjo gavusi Z. L. sutikimą, tačiau bylą nagrinėjęs Kauno apylinkės teismas pagal toje byloje pateiktas aplinkybes nusprendė, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas atsakovės šiai neturint statybą leidžiančių dokumentų. 

65.       Byloje konstatuota ir kita deliktinės atsakomybės sąlyga – tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Kadangi klausimas dėl priežastinio ryšio šioje byloje nekeliamas, o atsakovė pati irgi pripažįsta, kad atliko statybos darbus, tačiau sąmoningai nesiekė padaryti žalos Kulautuvos kapinynui ir net neturėjo tokio tikslo, tai teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako, tik pažymi, kad pagal CK 6.247 straipsnyje įtvirtintą priežastinio ryšio sampratą atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę.

Dėl žalos, padarytos sužalojus valstybės saugomą kultūros paveldo objektą, atlyginimo dydžio

66.       Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 249 straipsnio 1 dalis).

67.       CK 6.281 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priteisdamas žalos atlyginimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įpareigoja atsakingą už žalą asmenį atlyginti ją natūra (pateikti tos pat rūšies ir kokybės daiktą, pataisyti sužalotą daiktą ir pan.) arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius.

68.       Žalos dydis nustatytinas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, taip pat įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą (CPK 176, 185 straipsniai). Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, galioja bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), taip pat rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis).

69.       CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 28 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

70.       Dėl to teismas tam tikrais atvejais gali nukrypti nuo metodikose nustatytų žalos apskaičiavimo dydžių ir sumažinti priteistinos žalos dydį, jeigu atsakovas patikimais įrodymais paneigia nurodytus dydžius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008).

71.       Kasaciniame skunde atsakovė, nesutikdama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl galimai padarytos žalos dydžio apskaičiavimo, nurodo, jog teismai netinkamai vertino su žalos dydžio apskaičiavimu susijusius įrodymus, nepasisakė ir dėl 2020 m. liepos 23 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 73. Tuo tarpu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė, kad ieškovas įrodė visas atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygas, taip pat ir žalos dydžio apskaičiavimą.

72.       Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 20 punktą Departamentas nustato sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį. Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarką reglamentuoja Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2006 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Į-315. Aprašo 5 punkte nustatyta, kad žalos nustatymo komisijos savo išvadų akte, be kita ko, privalo nurodyti: žalą, padarytą nekilnojamajai kultūros vertybei (atskirai nurodant sužalotas ar sunaikintas vertingąsias savybes ar elementus), ir nuostolių dydį; žalos padarymo aplinkybes, būdą ir laiką; siūlomą sužalotos nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimo būdą, darbų apimtis (jeigu galima atkurti tik iki sužalojimo buvusią nekilnojamosios kultūros vertybės būklę). To paties aprašo 8 punkte nurodyta, kad nuostolių dydis apskaičiuojamas pagal darbų medžiagų, mechanizmų, darbo sąnaudų normatyvus, žalos ir nuostolių atlyginimo normatyvus bei kitais vertės nustatymo būdais.

73.       Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškiniu prašomą priteisti visuomenei padarytą žalą grindė skaičiavimais, atliktais vadovaujantis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2006 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Į-315 patvirtintu Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašu bei Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Statybos technologijos katedros statybos inžinierės, ekspertės O. V. skaičiavimu – 2018 m. gegužės 30 d. lokaline sąmata. Ekspertės aiškinamajame rašte nurodyta, kad nuostolių dydis nustatytas vadovaujantis paveldo tvarkybos reglamentu PTR 4.01.01:2007 „Nekilnojamojo kultūros paveldo ardomųjų tyrimų ir projektavimo dokumentacijos rengimo darbų sąnaudų normatyvai“, patvirtintu kultūros ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. ĮV-528, paveldo tvarkybos reglamentu PTR 4.01.26:2007 „Nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybos darbų skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijos“, patvirtintu kultūros ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. ĮV-527, paveldo tvarkybos reglamentu PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“, patvirtintu kultūros ministro 2011 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-538, statybos techniniu reglamentu STR1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“, patvirtintu aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1-738, bei kitais norminiais dokumentais.

74.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, sutikdami su ieškovo pateiktu žalos dydžiu, nurodė, kad ieškovas žalos dydį grindė pagal paveldo tvarkybos reglamentų nuostatas atliktu apskaičiavimu, kad apskaičiuojant žalą turėjo būti kaip pagrindas imamas visas užstatytas plotas.

75.       Kasacinis teismas tokį žalos dydžio apskaičiavimą laiko nepagrįstu, neatitinkančiu teisingo žalos atlyginimo principo.

76.       Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus 2016 m. liepos 26 d. patikrinimo akto turinį, į ieškovo bei atsakovės veiksmus vykdant Kauno miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo reikalavimus (atsakovė teikė prašymus išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, tačiau ieškovas jų netenkindavo, o vėliau 2020 m. kovo 17 d. vis dėlto išdavė atsakovei specialiuosius paveldosaugos reikalavimus gyvenamojo namo žemės sklype savavališkos statybos įteisinimui įgyvendinti), taip pat nevertino atsakovės byloje pateiktų 2017 ir 2018 m. atliktų archeologinių tyrinėjimų pažymų bei Z. L. 2016 metais užsakyto ginčo žemės sklype 2015 metais pradėto statyti II grupės nesudėtingojo statinio projekto („priešprojektiniai pasiūlymai“). Bylą nagrinėję teismai nevertino ir nepasisakė dėl UAB „Statybų archeologija“ atliktoje žvalgomųjų archeologinių tyrimų 2017 m. liepos 26 d. pažymoje pateiktų duomenų dėl ištirto ploto bei gyvenamojo namo pamatų gylio. Taip pat teismų liko neįvertinti 2018 m. atsakovės užsakymu archeologo M. D. atliktų Kulautuvos kapinyno Detaliųjų archeologinių tyrimų pažymos duomenys, iš kurių matyti, kad archeologinių tyrimų darbai buvo atliekami 1,3 m gylyje. Archeologo V. V. 2017 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitoje nurodyta, kad po namo pamatų perimetru patenkantys kapai nebuvo sunaikinti, tačiau teismai nevertino, kokią įtaką ši aplinkybė turėjo paskaičiuojant kapinynui padarytos žalos dydį. 

77.       Nagrinėjamoje byloje atsakovė taip pat pateikė antstolio S. Užkuraičio 2020 m. liepos 23 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 73, kuriame užfiksuota, kad jokie žemės judinimo veiksmai po namu ir terasai įrengti numatytoje vietoje nebuvo atlikti. Tai patvirtino ir kaip liudytojai byloje apklausti archeologai (Z. B., A. Ž., M. D.), nurodę, kad archeologiniai tyrimai nebuvo vykdyti po pastatu, todėl tikrasis archeologijos vertybių suardymo lygis nebuvo tiksliai nustatytas. Vien tik tai, kad pirmosios instancijos teismas detaliai aprašė atsakovės argumentus, susijusius su faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, dar nereiškia, kad šis įrodymas teismo buvo tirtas ir vertintas, nes nei pirmosios instancijos teismo sprendime, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra pateikta argumentų, kodėl teismai padarė išvadas, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, vertintinas pagal įrodymų visumą, nėra pakankamas įrodymas spręsti dėl ieškovo prašomo priteisti žalos dydžio sumažinimo.

78.       Archeologo M. D. 2018 m. liepos 17 d. pateiktoje Kulautuvos kapinyno Detaliųjų archeologinių tyrimų pažymoje konstatuota, kad ginčo žemės sklype numatyto įrengti elektros įvado į namą vietoje, nuotekų valymo įrengimų statybos vietoje, elektros įvado į suprojektuotą garažą vietoje bei suprojektuotoje garažo vietoje žemės judinimo darbai gali būti vykdomi be papildomų archeologinių tyrimų, nes jų vietose jau buvo atlikti detalieji archeologiniai tyrimai, vykdyti vadovaujantis paveldo tvarkybos reglamentu PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“ ir Kultūros paveldo departamento patvirtintu detaliųjų archeologinių tyrimų projektu.

79.       Ieškovo pateiktoje lokalinėje sąmatoje nurodyta, kad O. V. apskaičiuotą žalos sumą sudaro archeologinių tyrimų darbų kaina 107,80 kv. m plotui, kai iškasos plotas yra iki 3 m gylio, bei archeologinių tyrimų darbų kaina 9,90 kv. m plotui, kai iškasos plotas yra iki 1,40 m gylio. Teismai neargumentavo, kodėl ir kokiu būdu, apskaičiuojant žalos dydį, darbų kainai įvertinti buvo remtasi archeologinių tyrimų darbais iškasant iki 3 m gylio perkasas bei nustatant 107,80 kv. m ir 9,90 kv. m plotus, nors byloje nėra duomenų, kad gyvenamasis namas būtų pastatytas iškasant 3 m gylio polius 107,80 kv. m plotui.

80.       Teismai nevertino Gyvenamojo namo ir ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) statybos projekto priešprojektinio pasiūlymo aiškinamojo rašto, kuriame nurodytas ginčo žemės sklype suprojektuoto gyvenamojo pastato bendras plotas bei namo pamatų bendras gylis. Pamatų gylio faktas patvirtintas ir archeologo V. V. 2017 m. gegužės 31 d. archeologinių tyrimų pažymoje bei archeologo M. D. atliktų Kulautuvos kapinyno Detaliųjų archeologinių tyrimų pažymoje, tačiau teismai šiais įrodymais nesivadovavo.

81.       Pirmosios instancijos teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta sąmatą sudariusi ekspertė O. V. paaiškino, kad kartu su komisijos nariais buvo nuvykusi į atsakovės žemės sklypą, apžiūrėjo aplinką, tačiau namo pamatų gylio nematavo. Bylą nagrinėję teismai į šią aplinkybę taip pat neatsižvelgė.

82.       Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, sudarant lokalinę sąmatą, buvo nustatyti maksimalūs dydžiai, tačiau nebuvo pateikta įrodymų, ar tokie dydžiai galėjo būti mažinami ir kodėl jie nebuvo sumažinti atsižvelgiant tiek į atsakovės geranoriškai atliktus veiksmus siekiant pašalinti statybos darbais padarytą žalą, tiek jai stengiantis vykdyti Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1231-894/2018 išdėstytus reikalavimus.

83.       Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl žalos dydžio nustatymo ar jo sumažinimo, į šiuos įrodymus neatsižvelgė ir nepasisakė dėl įrodymų prieštaringumo, neįvertino atsakovės kaltės laipsnio bei jos elgesio šalinant statybos darbais padarytą žalą.

84.       Kai iš byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą. Dėl to įrodymų, kuriuose pateikti skaičiavimai dėl nuostolių dydžio, pripažinimas pagrįstais, kai kiti byloje esantys įrodymai sudarė pagrindą spręsti dėl tokio įrodymo prieštaringumo, turėjo būti motyvuotas ir pagrįstas objektyviais argumentais, tačiau bylą nagrinėję teismai apsiribojo tik formalia išvada, kad ieškovas žalos dydį grindė paveldo tvarkybos reglamentų nuostatomis atliktu apskaičiavimu.

Dėl bylos procesinės baigties

85.       Nors pagal teisėjų kolegijos argumentus darytina išvada dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio – egzistavimo, tačiau dėl šioje nutartyje konstatuoto teismų atlikto nepagrįsto žalos dydžio nustatymo pripažintina, kad ši bylos dalis neatskleista ir šis proceso trūkumas negali būti pašalintas kasaciniame teisme. Teisėjų kolegija pagal šioje nutartyje išdėstytus teisės aiškinimus ir jų pagrindu padarytas išvadas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kodėl buvo tenkintas ieškinys dėl žalos atlyginimo iš atsakovės, priėmė neteisėtą procesinį sprendimą.  

86.       Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad kasacinis teismas dėl savo funkcijų ribų nenustatyti iš naujo faktinių bylos aplinkybių nagrinėjamoje byloje negali priimti galutinio sprendimo, t. y. negali spręsti dėl visuomenei priteistino nuostolių atlyginimo dydžio.

87.       Kasacinio teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinio pobūdžio pagrindo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis) ir nusprendžia, kad konstatuotas pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

88.       Kadangi byla (klausimas dėl žalos dydžio) grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasaciniame teisme pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo rengiama. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 18 d. nutartį ir klausimą dėl valstybei priteistino žalos atlyginimo dydžio perduoti iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Alė Bukavinienė

Andžej Maciejevski

Jūratė Varanauskaitė