Administracinė byla Nr. eI-1300-243/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00127-2016-4

   Procesinio sprendimo kategorija 1.35.3; 1.38; 3.21

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS

ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 3 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Dalios Gumuliauskienės, Eglės Kiaurakytės,  dalyvaujant posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei, pareiškėjos UAB „Jūros smeltė“ atstovei  advokatei  Jūratei Juodienei, atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovei Eglei Mockienei, trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros  ministerijos atstovui Arūnui Umbrasui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Jūros smeltė“ skundą atsakovei Palangos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl 2016-02-01 sprendimo Nr. (4.27.)-D3-268 „Dėl leidimo prekiauti ir teikti paslaugas viešose vietose, (duomenys neskelbtini), Palangoje“ panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

pareiškėja UAB „Jūros smeltė“ skundu prašo panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2016-02-01 sprendimą Nr. (4.27.)-D3-268 „Dėl leidimo prekiauti ir teikti paslaugas viešose vietose, (duomenys neskelbtini), Palangoje“, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą prekybai nurodytame žemės sklype, ir įpareigoti atsakovę patenkinti 2015-05-22 prašymą dėl leidimo prekiauti išdavimo.

Nurodo, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015-12-22 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1933-243/2015 panaikintas Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015-07-01 sprendimas Nr. (4.27)-D3-2229 „Dėl leidimo (duomenys neskelbtini), Palangoje“ ir Palangos miesto savivaldybės administracija įpareigota per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti UAB „Jūros smeltė“ 2015-05-22 prašymą dėl leidimo prekiauti išdavimo. Nurodo, jog atsakovė pakartotinai išnagrinėjusi 2015-05-22 prašymą ginčijamu 2016-02-01 sprendimu Nr. (4.27.)-D3-268 prašymo nepatenkino ir leidimo prekiauti neišdavė. Nurodo, jog ginčijamas sprendimas grindžiamas dviem aplinkybėmis: 1) prekybos kioskai, iš kurių prašoma išduoti leidimą prekybai, yra nekilnojamieji daiktai ir I grupės nesudėtingi statiniai, todėl su prašymu dėl leidimo prekybai turėjo būti pateiktas supaprastintas statybos projektas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-27 įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 32 punktą, o kadangi sklypas yra registruotos kultūros vertybės – Palangos miesto istorinės dalies, pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui teritorijoje bei registruotos kultūros vertybės, valstybės saugomos Palangos vilos „Jūros akis“, pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui, teritorijoje, t.y. kultūros paveldo objekto teritorijoje, reikalingas rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui; 2) žemės sklype, kuriame prašoma išduoti leidimą prekybai, galioja Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano, patvirtinto Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000-05-25 sprendimu Nr. 32, sprendiniai, kuriuose nurodoma statinių aukščio, užstatymo tankumo ir intensyvumo nedidinti, paliekama esama statybos linija, nes sklypas yra registruotos kultūros vertybės – Palangos miesto istorinės dalies, pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui teritorijoje bei registruotos kultūros vertybės, valstybės saugomos Palangos vilos „Jūros akis“, pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui, teritorijoje, t.y. kultūros paveldo objekto teritorijoje. Pareiškėja nesutinka su atsakovės sprendimo argumentais. Argumentuoja, jog pirmuoju argumentu atsakovė rėmėsi nagrinėjant  nurodytą administracinę bylą ir jo nepagrįstumą teismas konstatavo 2015-12-22 sprendimu nurodydamas, jog statiniai (kioskai), iš kurių siekiama prekiauti, nepriskirtini statiniams (tame tarpe ir laikiniems) ir yra laikytini kilnojamaisiais daiktais, jiems STR normos netaikomos.  Nurodo, jog teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl antrojo atsakovės argumento nurodo, jog neaišku, kokių konkrečių reikalavimų, susijusių su paveldosauga, pareiškėja neatitinka, pateikta nuoroda į Palangos miesto centrinės dalies detalųjį planą, tačiau nenurodyta, kaip konkrečiai prašymas dėl leidimo prekybai neatitinka detaliojo plano reikalavimų. Akcentuoja, jog  neišdėstymas tinkamai motyvų ne tik lemia administracinio akto neteisėtumą ir nepagrįstumą, bet ir apsunkina administracinio ginčo nagrinėjimą. Pažymi, jog šiuo argumentu atsakovė taip pat rėmėsi teismo panaikintame 2015-07-01 sprendime Nr. (4.27)-D3-2229, o teismas konstatavo, jog statiniai pastatyti 2011 metais, teritorijos statusas nėra pasikeitęs, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys 2011-06-15 raštu Nr. (7.12)2Kl-723 suderino laikinų prekybinių įrenginių projektą, jam pritarė Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius 2011-06-23.

Pareiškėja argumentuoja, jog leidimų išdavimas yra administracinė paslauga. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 2 punkte įtvirtinta, jog prašymas – tai su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į instituciją prašant administracinės paslaugos – išduoti leidimą (licenciją). Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013-01-31 sprendimu Nr. T2-58 patvirtintų Prekybos viešosiose vietose taisyklių 6 punktas ir jo pastaba numato, kad nuosavybės teise ar nuomos (panaudos) sutarties pagrindu valdomuose (naudojamuose) žemės sklypuose leidimus (nemokamus) prekiauti ar teikti paslaugas (1 priedas) išduoda Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius. Argumentuoja, jog atsakovė antrą kartą neišduodama leidimo prekiauti remiasi tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti panaikintame 2015-07-01 sprendime Nr. (4.27)-D3-2229, piktnaudžiauja teise ir neveikimu. Veiksmus vertina, kaip sąmoningą pareigų nevykdymą ir leidimo prekybai išdavimo vilkinimą, siekiant pareiškėjui vėl sudaryti kliūtis vykdyti prekybą 2016 metų vasarą. Nurodo, jog pateikė visus reikalingus dokumentus leidimui gauti, todėl prašo atsakovę įpareigoti išduoti leidimą prekybai. Teigia, jog tokiu būdu pareiškėjos teisės ir teisėti interesai būtų realiai apginti, užkirstas kelias atsakovei toliau vilkinti leidimo išdavimo procedūrą.

Pareiškėjos atstovė skundo argumentų pagrindu prašo skundą patenkinti.

Atsakovė Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Argumentuoja, jog ginčijamu 2016-02-01 sprendimu pagrįstai pareiškėjai neišduotas leidimas vykdyti veiklą - prekiauti iš 8 kioskų žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palanga. Nesutinka su pareiškėjos pozicija, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismas 2015-12-22 sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1933-243/2015 konstatavo ginčo objektus esant įrenginiais. Teigia, jog teismas neanalizavo teisės normų, reglamentuojančių kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų sąvokas, nevertino objektų Statybos įstatymo požiūriu. Laikosi pozicijos, jog pareiškėja prašo išduoti leidimą I grupės nesudėtingiems statiniams, esantiems kultūros paveldo objekto teritorijoje, kuriems privalomas rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui, ir savo poziciją grindžia teismų praktika analogiškoje byloje, t.y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-05-08 nutartimi administracinėje byloje A-980-858/2015, kurioje nurodyta, jog statinys yra nekilnojamasis daiktas, kurį apibūdina trys požymiai: 1) daikto sukūrimas vykdant statybos darbus; 2) kuriant daiktą buvo vartojami statybos produktai; 3) daiktas yra tvirtai sujungtas su žeme. Atsakovės teigimu, objektai, iš kurių prekybai vykdyti pareiškėja siekia gauti leidimą, būtent ir atitinka šiuos požymius, todėl su prašymu pareiškėja turėjo pateikti supaprastintą statybos projektą pagal STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 32 punktą ir, atsižvelgiant į tai, jog sklypas yra kultūros paveldo objekto teritorijoje, jam taikomi Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano sprendiniai, kuriuose nurodoma statinių aukščio, užstatymo tankumo ir intensyvumo nedidinti, paliekama esama statybos linija (kvartalas Nr. U-5, sklypo Nr. 8).

Atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovė atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu siūlo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Argumentuoja, jog nepagrįsti  pareiškėjos teiginiai, kad valstybės saugomo kultūros paveldo objekto teritorijoje esančioms laikinoms prekybos vietoms Departamento Klaipėdos skyrius yra pritaręs 2011-06-15 raštu Nr.(7.12)2Kl-723. Pažymi, jog pritarimas buvo duotas konkrečiam terminui, t.y. iki 2011-10-01, be to, pritarta kitokios konstrukcijos prekybos įrenginiams bei jų išdėstymui nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijoje. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo objekto, kitokio objekto, esančio viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame kompleksiniame objekte, vietovėje, valdytojas gali juo naudotis nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytais būdais. Teigia, jog 3 punkte nurodyta, kad pirminė ir istoriškai susiklosčiusi paskirtis - gyvenamoji, rekreacinė. Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, jog viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus arba trukdytų juos apžvelgti, o 4 dalyje nustatyta, jog viešajam pažinimui ir naudojimui saugomoje nekilnojamojoje kultūros vertybėje draudžiami vertingąsias savybes naikinantys statybos darbai: kultūros paveldo objektą pritaikyti kitiems, negu nurodyta nekilnojamosios kultūros vertybės pase, naudojimo būdams; padidinti saugomų statinių naudojimo intensyvumą, pristatyti priestatus, papildomus aukštus, įrengti naujas mansardas, formuoti naują planinę struktūrą ir kitaip naikinti autentiškumo požymius. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, kuri nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Pažymi, kad valstybinės žemės nuomos sutartyje 2014-07-04 Nr. 16SŽN-(14.16.55.)-49 nėra nustatyta galimybę sklype įrengti prekybos vietas ir statyti prekybos įrenginius. Nurodo, jog 2016-04-11 patvirtintas naujas Palangos miesto istorines dalies tvarkymo planas, pagal kurio nuostatas reikalaujama saugoti J. Basanavičiaus gatvės vilų užstatymo linijas ir šalinti šalia saugomos kultūros paveldo objektų atsiradusius priestatus ir kitokius įrenginius, trukdančius apžvelgti kultūros paveldo objektus.

Trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atstovas atsiliepimo argumentų pagrindu siūlo skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu nepareiškė nuomonės dėl skundo reikalavimo pagrįstumo. Teigia, jog ginčui reikšminga aplinkybė yra tai, ar objektai (kioskai) yra laikytini statiniais. Pažymi, jog Inspekcijos 2015-12-15 raštas „Dėl kiosko priskyrimo laikinajam statiniui“ (Nr. 7D-2039)) Nr. 2D-19656 (8.4) yra konsultacinio pobūdžio atsakymas įvertinus vaizdinę informaciją (brėžinį), todėl nelaikytinas Inspekcijos sprendimu konkrečioje situacijoje.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2016-02-01 sprendimo Nr. (4.27)-D3-268 „Dėl leidimo prekiauti ir teikti paslaugas viešosiose vietose, (duomenys neskelbtini), Palangoje“, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti leidimą prekiauti iš laikinų statinių (duomenys neskelbtini), Palangoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamo sprendimo pavadinime neteisingai nurodytas adresas – (duomenys neskelbtini), nes pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis  turi būti (duomenys neskelbtini).  Rašymo apsirikimas taisytinas.

Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 37 punkte įtvirtinta viena iš savivaldybės savarankiškųjų funkcijų – prekybos ir kitų paslaugų teikimo tvarkos savivaldybių ar jų kontroliuojamų įmonių administruojamose turgavietėse ir viešose vietose nustatymas. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013-01-31 sprendimu Nr. T2-58 patvirtintos Prekybos viešosiose vietose taisyklių (toliau – Taisyklės) 6 punkte nurodyta, jog nuosavybės teise ar nuomos (panaudos) sutarties pagrindu valdomuose (naudojamuose) žemės sklypuose leidimus (nemokamus) prekiauti ar teikti paslaugas išduoda Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius. Šio punkto pastaboje nurodyta, jog dėl leidimo išdavimo į Architektūros ir teritorijų planavimo skyrių kreipiasi žemės sklypo savininkas, valstybinės žemės nuomotojas ar asmuo, turintis žemės nuomos sutartį, įregistruotą viešajame registre, ir pateikia dokumentus, nurodytus Savivaldybės interneto svetainėje www.palanga.lt (Paslaugos/Administracinių paslaugų aprašai/Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius). Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015-12-23 sprendimu Nr. T2-348 patvirtintos naujos Prekybos viešosiose vietose taisyklės, kurių 5 punkte nurodyta, jog asmenys, įsigiję leidimus veiklai vykdyti Tarybos nustatytose viešosiose vietose, už kurių išdavimą nustatyta vietinė rinkliava, ir nuosavybės teise ar nuomos (panaudos) sutarties pagrindu valdomuose (naudojamuose) žemės sklypuose (nemokamus) Palangos miesto savivaldybės administracijos Rinkliavų skyriuje (toliau – Rinkliavų skyrius), turi teisę prekiauti ar teikti paslaugas viešosiose vietose. Taisyklių 18 punkte nurodyta, jog prašymų leidimams prekiauti ar teikti paslaugas viešosiose vietose gauti priėmimo, leidimų, leidimų dublikatų išdavimo, leidimų galiojimo panaikinimo tvarkos aprašą bei leidimo formas tvirtina Direktorius. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-01-18 įsakymu Nr. A1-49 patvirtintas Prašymų leidimams prekiauti ar teikti paslaugas viešosiose vietose gauti priėmimo, leidimų, leidimų dublikatų išdavimo, leidimų galiojimo panaikinimo tvarkos aprašas. Iš Palangos miesto savivaldybės atstovės paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog pakartotinai nagrinėjant pareiškėjos 2015-05-22 prašymą ir priimant ginčijamą 2016-02-01 sprendimą taikytos Tarybos 2013-01-31 sprendimu Nr. T2-58 patvirtintos Taisyklės.

Pareiškėja skunde tiksliai nenurodo, ar ji siekė vykdyti prekybą 2015 metų vasaros sezono metu, tačiau iš skundo turinio matyti, jog argumentuoja, kad atsakovė vilkina leidimo prekybai išdavimą laukdama 2016 metų vasaros sezono pradžios ir siekia pareiškėjai vėl sudaryti kliūtis vykdyti prekybą. Nagrinėjamu atveju net ir pasibaigus ginčo laikotarpiui, ginčas  pareiškėjai yra aktualus, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad nebeliko ginčo objekto. Iš skundo turinio matyti, jog pareiškėja siekia gauti leidimą prekybai taip pat jai aktualus teisinis vertinimas dėl prekyviečių (kioskų) priskyrimo kilnojamųjų ar nekilnojamųjų daiktų kategorijai ir  galimiems žalos atlyginimo klausimams.

Pareiškėja yra valstybinės žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, nuomininkė. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėja UAB „Jūros smeltė“ 2015-05-22 Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriui padavė prašymą išduoti leidimą prekiauti ar teikti paslaugas nuomojamame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, iš prekybos kioskų. Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015-07-01 raštu (sprendimu) Nr. (4.27)-D3-2229 „Dėl leidimo (duomenys neskelbtini), Palangoje“ pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą prekiauti iš laikinų statinių. Sprendime buvo nurodyta, kad leidimas neišduodamas dėl to, jog sklype užfiksuota neteisėta statyba, jog pateiktuose dokumentuose nepakanka informacijos apie laikinus statinius ir dėl to, jog nėra pateiktas prašymas dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų nustatymo. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015-12-22 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1933-243/2015 panaikintas Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015-07-01 sprendimas Nr. (4.27)-D3-2229 „Dėl leidimo (duomenys neskelbtini), Palangoje“ ir Palangos miesto savivaldybės administracija įpareigota per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti UAB „Jūros smeltė“ 2015-05-22 prašymą dėl leidimo prekiauti išdavimo. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas 2016-02-01 sprendimas priimtas vykdant teismo sprendimą pakartotinai išnagrinėjus pareiškėjos 2015-05-22 prašymą. Ginčijamu Palangos miesto savivaldybės administracijos 2016-02-01 sprendimu Nr. (4.27)-D3-268 nepatenkintas pareiškėjos UAB „Jūros smeltė“ 2015-05-22 prašymas ir atsisakyta išduoti leidimą prekiauti iš objektų, adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje. Iš sprendimo turinio matyti, jog Palangos miesto savivaldybės administracija, atsisakydama pareiškėjai išduoti leidimą prekiauti,  nurodo dvi atsisakymo priežastis: 1) prekybos kioskai, iš kurių prašoma išduoti leidimą prekybai, yra nekilnojamieji daiktai, priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams, todėl su prašymu dėl leidimo prekybai turėjo būti pateiktas supaprastintas statybos projektas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-27 įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 32 punktą, o kadangi sklypas yra registruotos kultūros vertybės – Palangos miesto istorinės dalies, pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui teritorijoje bei registruotos kultūros vertybės, valstybės saugomos Palangos vilos „Jūros akis“, pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui, teritorijoje, t.y. kultūros paveldo objekto teritorijoje, reikalingas rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui; 2) žemės sklype, kuriame prašoma išduoti leidimą prekybai, galioja Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano, patvirtinto Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000-05-25 sprendimu Nr. 32, sprendiniai, kuriuose nurodoma statinių aukščio, užstatymo tankumo ir intensyvumo nedidinti, paliekama esama statybos linija.

Pareiškėjai argumentuojant, jog objektai (kioskai), prekybai iš kurių ji prašo išduoti leidimą, yra kilnojami daiktai, o ne statiniai, o atsakovei juos priskiriant nekilnojamiems daiktams – I grupės nesudėtingiems statiniams ir dėl šios aplinkybės kilus ginčui, nagrinėjamu atveju svarbus yra išsprendimas klausimo, ar kioskai pagal savo prigimtį yra kilnojami, ar nekilnojami daiktai, t.y. ar šie objektai turi būti traktuojami kaip laikini prekybos įrenginiai, ar vertintini kaip statiniai.

Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį statinys – tai pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Statybos darbai – visi darbai, atliekami statant arba griaunant statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo) (2 straipsnio 15 dalis). Pagal šio straipsnio 4 dalį laikinas statinys – statinys, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą. Nesudėtingas statinys – paprastų konstrukcijų pastatas, kurio didžiausias aukštis 8,5 m, kurio visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų suma yra ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto (2 straipsnio 6 dalis). Pastatas – tai apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos (2 straipsnio 7 dalis). Iš šių sąvokų matyti, jog statinys yra nekilnojamasis daiktas, kurį apibūdina trys požymiai: 1) daikto sukūrimas vykdant statybos darbus; 2) kuriant daiktą naudojami statybos produktai; 3) daiktas yra tvirtai sujungtas su žeme. Statinio sąvoka turi būti aiškinama kartu su nekilnojamojo daikto sąvoką apibrėžiančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.98 ir 4.2 straipsnių nuostatomis, pagal kurias nekilnojamieji daiktai yra žemė ar kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Tokio daikto sąlytis su žeme turi būti patvarus, t. y. neleidžiantis be gana didelių sąnaudų perkelti jį į kitą vietą, bei pasižymėti atsparumu, neleidžiančiu statiniui atsidurti kitoje vietoje veikiant įprastoms gamtos jėgoms (pvz., vėjui). Pakankamą tokio objekto sąsają su žeme, duodančia pagrindą jį pripažinti nekilnojamuoju daiktu, apibrėžia du esminiai požymiai – daikto paskirties pasikeitimas jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-29 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-06-11 įsakymu Nr. 289 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2014-10-11) patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 8.3 punktas prekybos paskirties pastatus apibrėžia kaip skirtus didmeninei ir mažmeninei prekybai (parduotuvės, parduotuvės-operatorinės, vaistinės, knygynai, prekybos paviljonai ir kiti pastatai), tarp jų ir laikini statiniai (palapinės, kioskai ir pan.). Iš bylos duomenų matyti, jog nagrinėjamu atveju objektai, iš kurių pareiškėja siekia gauti leidimą prekybai, įvardinti kaip kioskai. STR 1.01.09:2003 13 punktas numato atskirą kategoriją – kitos paskirties statinius, kuriems priskiriami statiniai, kurių negalima priskirti prie jokių kitų šiame reglamente išvardytų statinių grupių (pogrupių) (fortai, bunkeriai, šaudymo tirai, stebėjimo bokštai, sąvartynai, šachtiniai šuliniai, tvoros, rampos, pavėsinės (pagal konstrukciją priskiriamos inžineriniams statiniams), stoginės, lauko baseinai, atraminės sienutės, voljerai, kasybos ir gavybos, atsinaujinančios energijos (vėjo, saulės ir kt.) jėgainių ir kiti statiniai) ar mišrios rūšies statiniai (su inžineriniais statiniais sujungti pastatai). Atsakovei argumentuojant, jog kioskai priskirtini I grupės nesudėtingų statinių kategorijai pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-27 įsakymu Nr. D1-812 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ priedo 2 lentelės 17.1 punktą, matyti, jog šio reglamento priedo 1 ir 2 lentelėse pateiktas nesudėtingų statinių sąrašas, o 2 lentelės 17.1 punkte nurodyta, jog nesudėtingiems statiniams priskirtini plokšti horizontalūs inžineriniai statiniai (terasos, aikštelės ir kt.), o pagal 17.2 punktą – kiti inžineriniai statiniai. Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje inžineriniai statiniai apibrėžti kaip susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, jog nagrinėjamu atveju prekybiniai kioskai negali būti laikomi nei STR 1.01.07:2010 17.1, nei 17.2 punkte nurodytais inžineriniais statiniais.

Pagal Tarybos 2013-01-31 sprendimu Nr. T2-58 patvirtintų Prekybos viešosiose vietose taisyklių (2015-01-01 redakcija) 3.10 punktą kioskas – smulkios prekybos reikmėms skirtas nedidelis lengvų konstrukcijų pastatas, kurio užimamas žemės plotas yra ne didesnis kaip 15 kv. m ir iš kurio prekės parduodamos pro langelį; pagal 3.9 punktą nesudėtingas laikinas statinys – nesudėtingas statinys, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą; pagal 3.11 punktą laikini prekybos įrenginiai – tai sukomplektuota ir lauke pastatyta įranga, skirta prekybai (vežimėliai, prekystaliai, stendai ir kt.), kurią leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą; laikini įrenginiai paslaugai teikti – tai sukomplektuota ir lauke pastatyta arba judanti tam tikru nustatytu maršrutu įranga ar priemonė, skirta paslaugai teikti (karietos, bevariklės transporto priemonės, pramoginės transporto priemonės, dviračiai, elektromobiliai, vaikiški elektromobiliai, velomobiliai, kartai, bagiai, mobilieji batutai, pripučiami batutai, vandens dviračiai, valtys ir kt.), kurią leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą (3.12 punktas). Tarybos 2015-12-23 sprendimu Nr. T2-348 patvirtintose Prekybos viešosiose vietose taisyklėse įtvirtintos analogiškos sąvokos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vien ta aplinkybė, kad atitinkamas objektas pagal pavadinimą galimai patenka į atitinkamą statinių grupę savaime dar nereiškia, jog toks objektas visais atvejais bus laikomas statiniu ir jam turi būti taikomi Statybos įstatymo, kituose statinių statybą reglamentuojančiose teisės normose nustatyti reikalavimai, kad objektas atitiktų statiniui keliamus minėtus reikalavimus (žr. administracinė byla Nr. A-502-1158/2009, 2015-05-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-980-858/2015). Tokia teismų praktikos išvada  gali būti paremta ir STR 1.01.07:2010 7 punktu, kuriame įtvirtinta, jog nesudėtingų statinių sąrašas pateikiamas Reglamento priede, kurio 1 ir 2 lentelėse nurodyti objektai laikomi nesudėtingais statiniais tik tais atvejais, jei jie atitinka Statybos įstatyme nustatytą statinio apibrėžtį.

Iš bylos duomenų matyti, jog Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys 2011-06-15 raštu Nr. (7.12)2Kl-723 suderino laikinų prekybinių įrenginių projektą, jam pritarė ir Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius 2010-06-01 ir 2011-06-23. Be to, Kultūros paveldo departamentas 2014-08-26 raštu Nr. (12.14Kl)-2Kl-1566 nurodė, jog projektuojami ir statomi laikini įrenginiai, priskiriami kilnojamiesiems daiktams, nėra statiniai, todėl Statybos įstatymo ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos jų atžvilgiu nėra taikomos ir specialieji paveldosaugos reikalavimai jiems neišduodami. Kultūros paveldo departamentas poziciją dėl kioskų priskyrimo kilnojamiems daiktams išdėstė ir 2015-08-17 rašte Nr. (7.12-Kl)2Kl-1332. Tai, jog kioskai nepriskirtini statiniams ir yra laikytini kilnojamais daiktais konstatuota Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015-12-15 rašte Nr. 2D-1965(8.4). Nagrinėjamoje byloje teismas 2016-05-03 protokoline nutartimi įpareigojo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos pateikti objekto vertinimą. Pažymėtina, jog teismas tenkino pačios atsakovės prašymą pavesti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai pateikti išvadą dėl ginčo objektų statuso. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks Palangos miesto savivaldybės administracijos prašymas suponuoja išvadą, jog ginčijamu 2016-02-01 sprendimu atsisakydama išduoti leidimą, atsakovė neanalizavo objektų statuso, ar jie priskirtini statiniams, ir pateikė tokį patį teisinį vertinimą kaip ir panaikintame 2015-07-01 sprendime.

Iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pateikto pranešimo apie įvykdytą pavedimą matyti, jog 2016-05-10 atliktas faktinių duomenų patikrinimas vietoje ir 2016-05-12 surašytas Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-971, kuriuo konstatuota, jog vizualiai objektai (prekybos kioskai), adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, nėra statiniai. Akte nurodyta, jog objektai yra kilnojami daiktai, gali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą, neturi pamatų, atremti į šaligatvio plyteles ir gali būti transportuojami. Šias faktines aplinkybes patvirtina pridėtos fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog kioskai, nors ir turi laikančiąsias konstrukcijas ir yra uždengti stogu, tačiau neturi pamatų, yra su ratukais, dėl to gali būti lengvai perkeliami į kitą vietą. Palangos miesto savivaldybės administracijos ir Kultūros paveldo departamento atstovams argumentuojant, jog Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos patikrinimas atliktas netinkamai, pažymėtina, jog atsakovės atstovė teismo posėdžio metu pripažino,kad ginčo objektai Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte aprašyti tinkamai, atitinka nurodytus požymius. Aplinkybė, kuria remiasi atsakovės atstovė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-05-08 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-980-858/2015 panašius prekybos įrenginius pripažino nekilnojamaisiais daiktais, savaime nelemia, jog ir nagrinėjamos bylos objektai yra  nekilnojamieji daiktai. Nurodytoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog turi būti vertinama ginčo objektų struktūra, konstrukcija, projekto vizualinė dalis, kuri šioje administracinėje byloje buvo įvertinta kaip atitinkanti reikalavimus, keliamus statiniui. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, jog aiškinamajame rašte objektai įvardinti kaip laikinieji prekybiniai įrenginiai, nors sprendiniuose ir nurodoma, kad projektuojami nesudėtingi statiniai, tačiau iš aiškinamojo rašto matyti, jog prekyvietės statomos ant esamų betoninių plytelių ir laikinų lentų paklotų, žemės darbai nevykdomi. Sklypo dangų plane taip pat nurodyta, jog prekyvietės statomos ant esamų trinkelių dangos, o iš fotonuotraukų matyti, jog kioskai turi ratukus, todėl gali būti lengvai transportuojami. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai reiškia, jog nagrinėjami objektai neturi CK įtvirtinto esminio nekilnojamųjų daiktų požymio – tvirto sujungimo su žeme, dėl kurio būtų negalima juos perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Dėl šių aplinkybių konstatuotina, jog ginčo prekybos kioskai atitinka prekybos įrenginių požymius, jų atžvilgiu nei Statybos įstatymo, nei STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatos nėra taikomos, todėl atsakovė ginčijamu sprendimu nepagrįstai reikalauja su prašymu dėl leidimo prekybai pateikti supaprastintą statybos projektą ir rašytinį Kultūros paveldo departamento pritarimą dėl to, kad jie pastatyti kultūros paveldo objekto teritorijoje.

Pažymėtina, jog įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015-12-22 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1933-243/2015 pripažintas nepagrįstu atsakovės reikalavimas kartu su prašymu dėl leidimo išdavimo pateikti ir supaprastintą statybos projektą, tačiau atsakovė, pakartotinai nagrinėdama pareiškėjos 2015-05-22 prašymą, vėl formuluoja tokį patį reikalavimą net nesiaiškindama objektų statuso, o tai pripažintina piktnaudžiavimu teise ir neatitinka gero viešo administravimo principo. Minėtu sprendimu konstatuota, jog su prašymu išduoti leidimą atsakovei pateikta informacija apima objektų pavadinimus, matmenis, vizualizaciją ir pažymėjimą plane, išdėstymą sklype, kioskų projektus „Prekyvietė I“ ir „Prekyvietė II“, 2011-06-15 suderintus su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniu padaliniu ir 2010-06-01 bei 2011-06-23 suderintus su Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriumi.  Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė patvirtino, jog pareiškėja su prašymu pateikė visus dokumentus, reikalaujamus pagal Prekybos taisykles.

Skundžiamame sprendime atsakovė nurodo, jog teritorijoje galioja Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano, patvirtinto Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000-05-25 sprendimu Nr. 32, sprendiniai, kuriuose nurodoma statinių aukščio, užstatymo tankumo ir intensyvumo nedidinti, paliekama esama statybos linija. Konstatavus, jog nagrinėjamu atveju kioskai nepriskirtini statiniams, detaliojo plano sprendinių analizavimas ir taikymas nėra aktualus. Be to, nurodydama, jog teritorijoje galioja detalusis planas, ginčijamame sprendime atsakovė nekonkretizavo, kokie jo sprendiniai ir kokia apimtimi, jos vertinimu, taikytini ar kaip jų neatitinka pareiškėjos objektai, kai pati atsakovė (Architektūros ir urbanistikos skyrius) juos yra suderinusi ir ne kartą išdavusi leidimus prekybai. Pripažintinas nepagrįstu Kultūros paveldo departamento argumentas, jog valstybinės žemės nuomos sutartyje 2014-07-04 Nr. 16SŽN-(14.16.55.)-49 nėra numatyta galimybė sklype įrengti prekybos vietas ir statyti prekybos įrenginius. Iš nuomos sutarties ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog žemės sklypo naudojimo būdas – kitos paskirties žemė, komercinės paskirties teritorijos. Be to, ginčo objektai sklype pastatyti iki 2014-07-04 nuomos sutarties Nr. 16SŽN-(14.16.55.)-49 sudarymo. Minėta, jog Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys 2011-06-15 raštu Nr. (7.12)2Kl-723 suderino prekybinių įrenginių projektą, jam pritarė ir Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius 2010-06-01 ir 2011-06-23.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Palangos miesto savivaldybės administracijos 2016-02-01 sprendimas Nr. (4.27)-D3-268 yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas Lietuvos Respublikos ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pareiškėjos prašymas šioje dalyje tenkintinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu.

Pareiškėja UAB „Jūros smeltė“ skundu prašo teismą įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją patenkinti  jos 2015-05-22 prašymą, t.y. išduoti leidimą prekybai. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015-12-22 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1933-243/2015 Palangos miesto savivaldybės administracija buvo įpareigota iš naujo tinkamai išnagrinėti pareiškėjos 2015-05-22 prašymą, priimdama sprendimą išsamiai išdėstyti sprendimo teisinius ir faktinius pagrindus, pagrįsti savo veiksmų legalumą. Sprendimu konstatuota, jog teismai atlieka teisminę viešojo administravimo subjektų veiklos kontrolę, t. y. tikrina jų veiksmų (sprendimų) pagrįstumą bei teisėtumą, tačiau neturi teisinių pagrindų atlikti viešojo administravimo subjektams priskirtų funkcijų, nes teismas, įpareigodamas Palangos miesto savivaldybės administraciją išduoti leidimą turėtų perimti savivaldybei įstatymu priskirtas viešojo administravimo funkcijas. Tačiau nustačius atsakovės piktybinius įstatymo pažeidimus, teismas gali įpareigoti atlikti ją konkrečius pareiškėjos prašomus veiksmus. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999-05-11, 2004-12-13 nutarimai, 2004-11-05 išvada). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-05-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005), be to, šis principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-10-04 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014-04-22 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, Palangos miesto savivaldybės administracijos veiksmai aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu nagrinėjamu atveju vertintini kaip piktnaudžiavimas, nesuderinamas su gero administravimo principu, todėl Palangos miesto savivaldybės administracija įpareigotina patenkinti UAB „Jūros smeltė“ 2015-05-22 prašymą ir išduoti leidimą prekybai per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pažymėtina, jog ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokiais atvejais laikomasi nuostatos, jog teismas gali viešojo administravimo subjektą įpareigoti atlikti konkrečius pareiškėjo prašomus veiksmus (žr. pvz. 2016-01-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-302-525/2016, 2016-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-355-492/2016, kt.). Pareiškėjos prašymas šioje dalyje tenkintinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu.

Pareiškėja prašo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymas dėl išlaidų atlyginimo turi būti pateiktas raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymo, atitinkančio šiuos reikalavimus, pareiškėja nepateikė. Tai ji gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ABTĮ  85-89  straipsniais,

n u s p r e n d ė:

patenkinti pareiškėjos UAB „Jūros smeltė“ skundą,

panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2016-02-01 sprendimą Nr. (4.27)-D3-268 „Dėl leidimo prekiauti ir teikti paslaugas viešosiose vietose, (duomenys neskelbtini), Palangoje“ ( sprendime nurodyta (duomenys neskelbtini)),

įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patenkinti UAB „Jūros Smeltė“ 2015-05-22 prašymą ir išduoti leidimą prekiauti ar teikti paslaugas viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), Palangoje.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjos                                                                                             Vida Stonkuvienė

Dalia Gumuliauskienė

Eglė Kiaurakytė