Administracinė byla Nr. I-2525-402/2018

                                                            Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00291-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1

(S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                                 2018 m. gegužės 21 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,

sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,

nedalyvaujant šalims,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-6) nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN) atliko nuo 2015 m. iki 2018 m. vasario 6 d. (skundo padavimo teismui dienos). Bausmę atliko 4 būrio 41 brigadoje, 5 būrio 51 brigadoje, 1 būrio 13 brigados patalpoje Nr. 10, kamerų tipo patalpose Nr. 6, 10, 13, 15. Gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Dalį patalpų ploto užėmė patalpoje esantys baldai ir kiti įrenginiai. Pažymėjo, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose dirbtinis apšvietimas buvo labai mažas, todėl suprastėjo regėjimas, langai buvo nesandarūs, todėl patalpose būdavo šalta ir drėgna. Bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose trūko inventoriaus (spintelių, kėdžių, pakabų rūbams kabinti), todėl rūbus turėjo laikyti krepšiuose. Sanitariniai mazgai ir prausyklos nebuvo pritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, trūko praustuvių, tualetų. Nurodė, jog dušo patalpoje nebuvo veidrodžių, lentynėlių higienos reikmėms susidėti. Nurodė, kad dušas buvo be pertvarų ir užuolaidėlių, tuo buvo pažeistas privatumas. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų pareiškėjas patyrė diskomfortą, jautė nepatogumus, pažeminimą. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovė atsiliepime į skundą (b. l. 10-18) nurodė, jog pareiškėjas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 1-ame sektoriuje bausmę atliko nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2018 m. vasario 6 d. (skundo padavimo teismui dienos). Pažymėjo, kad minimaliai tenkančio vienam nuteistajam gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Patalpų dirbtinė apšvieta yra užtikrinama, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Įstaigoje patvirtinta patalpų valymo vykdymo tvarka, yra sudaryti, patvirtinti ir gyvenamosiose patalpose iškabinti nuteistųjų budėjimo grafikai. Budėtojai aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Nuteistieji turi prievolę tvarkytis patalpas. Jei patalpose buvo pelėsis, parazitai, reiškia, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas arba neinformavo administracijos, kad jas blogai atlieka kitas budėtojas. 1-o sektoriaus bendroje dušinėje nėra įrengtos pertvaros. Pareiškėjas dėl inventoriaus trūkumo sanitariniuose mazguose ir laukimo eilėse nusiprausti ar eilių prie tualetų, į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Pažymėjo, kad pataisos namų gyvenamosios patalpos įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl streso, patirtų dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje duomenų, kad jis būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo įtakoti blogis gyvenimo sąlygos, nėra. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2018 m. vasario 6 d. (skundo padavimo teismui dienos), nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Pravieniškių PN 1 -mo sektoriaus 1, 4, 5 būrio gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose Nr. 6, 10, 13, 15 trūko gyvenamojo ploto normos.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei  pagal CK 6.271 straipsnį nekyla  prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos  institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo)  patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

LR bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat LR įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato LR teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2015 m. rugpjūčio 20 d. (b. l. 20).

Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2016 m. gegužės 26 d., nuo 2016 m. spalio 18 d. iki 2016 m. spalio 25 d., nuo 2017 m. vasario 21 d. iki 2017 m. gegužės 4 d. buvo paskirtas gyventi į 4 būrį 41 brigadą, 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 58,08 kv. m, joje įrengta 18 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,23 kv. m.; laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. liepos 19 d. buvo paskirtas gyventi į 5 būrį 51 brigadą, 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 46,38 kv. m, joje įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,31 kv. m.; laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. spalio 18 d. buvo paskirtas gyventi į 2 būrį 23 brigadą, 8 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 32,13 kv. m, joje įrengta 9 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,57 kv. m.; laikotarpiu nuo 2016 spalio 25 d. iki 2017 m. vasario 21 d., nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. lapkričio 7 d. buvo paskirtas gyventi į 2 būrį 21 brigadą, 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 30,11 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5,02 kv. m.; laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2017 m. rugsėjo 5 d. buvo paskirtas gyventi į 1 būrį 14 brigadą, 10 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 14,29 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,57 kv. m.; laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. vasario 6 d. (skundo padavimo teismui dienos) buvo paskirtas gyventi į 2 būrį 22 brigadą, 3 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 22,04 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,67 kv. m. (b. l. 11, 23, 25).

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 2 d. iki 2016 m. liepos 8 d. buvo patalpintas į kamerų tipo patalpą Nr. 15, kurios gyvenamasis plotas yra 8,40 kv. m, joje įrengta 2 miegamosios vietos ir buvo patalpinti 2 nuteistieji, todėl atlikus paskaičiavimą, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,20 kv. m.; laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2016 m. liepos 13 d. buvo patalpintas į kamerų tipo patalpą Nr. 10, kurios gyvenamasis plotas yra 16,16 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos ir buvo patalpinti 4 nuteistieji, todėl atlikus paskaičiavimą, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,04 kv. m.; laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 13 d. iki 2016 m. liepos 25 d. buvo patalpintas į kamerų tipo patalpą Nr. 2, kurios gyvenamasis plotas yra 36,43 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų ir buvo patalpinti 4 nuteistieji, todėl atlikus paskaičiavimą, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 9,10 kv. m.; laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d., nuo 2017 m. sausio 6 iki 2017 m. gegužės 6 d., nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. buvo patalpintas į kamerų tipo patalpą Nr. 6, kurios gyvenamasis plotas yra 16,19 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos ir buvo patalpinta nuo 2 iki 3 nuteistųjų, todėl atlikus paskaičiavimą, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,05 kv. m. (b. l. 11, 24, 25).

Duomenų, jog pareiškėjas buvpo patalpintas į kamerų tipo patalpą Nr. 13 byloje nėra, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl šios kameros nebus nagrinėjamos.

Gavęs atsiliepimą į skundą bei prie jo pateiktus dokumentus, pareiškėjas neginčijo atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti jo nurodytas aplinkybes dėl gyvenamųjų vietų skaičiaus ginčo patalpose.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotus, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių, todėl, vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vadovaujamasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, vertinamuoju laikotarpiu šiose patalpose gyvenusių asmenų skaičių.

Nustatyta, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2018 m. vasario 6 d. (skundo padavimo teismui dienos), bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pareiškėjas nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose dirbtinis apšvietimas buvo labai mažas, langai nesandarūs, todėl buvo šalta ir drėgna.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų temperatūrai, apšvietai ir drėgmei reglamentuoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 16 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 oC ir ne aukštesnė kaip 28 oC, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas).

Atsakovės atstovė pateikė Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymą (b. l. 25-26), kurioje nurodyta, kad įstaiga užtikrina tinkamą patalpų apšvietimą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant keičiami. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs pataisos namų administracijai ar pareigūnams nusiskundimą dėl netinkamo apšvietimo, būtų prašęs pakeisti perdegusias lempas ar kt. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė minėtas aplinkybes, kurios pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Pravieniškių PN paaiškinimais neturi pagrindo. Byloje esančiame Medicininiame pažymėjime (b. l. 21) nurodyta, kad pareiškėjas dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė į gydytoją.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkama temperatūra, patalpų drėgmė, langai nesandarūs. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl jo nurodytų netinkamų sąlygų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos temperatūros, patalpų drėgmės, nesandarių langų laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas žalą kildina ir iš to, jog trūko spintelių, kėdžių, pakabų rūbams kabinti, todėl rūbus turėjo laikyti krepšiuose.

Pareiškėjas į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl baldų trūkumo, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad trūko spintelių, kėdžių, pakabų rūbams kabinti, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Pareiškėjas nurodė, jog dušo patalpoje nebuvo veidrodžių, lentynėlių higienos reikmėms susidėti.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie LR TM 2017 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad dušo patalpoje turi būti veidrodis, lentynėlė higienos priemonėms prie kiekvieno dušo čiaupo, kilimėlis arba grotelės 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos ir kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai pagal poreikį.

Taigi akivaizdu, kad pagal aukščiau nurodytų teisės normų nuostatas dušinėse turi būti įrengtas veidrodis, lentynėlės higienos priemonėms.

Atsakovės atstovė atsiliepime (b. l. 14) nurodė, jog 1-mo sektoriaus dušinėje yra įrengtas veidrodis, lentynėlių higienos reikmėms susidėti nėra. Iš atsakovės pateiktų duomenų galima spręsti, kad dušo patalpa neatinka aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo, dėl to pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu pripažintinos pagrįstomis.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl didelio nuteistųjų skaičiaus prie sanitarinių mazgų ir prausykloje susidarydavo eilės, trūko tualetų, kriauklių, dušų.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau - ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusios Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ numatė 1 praustuvę 15 nuteistųjų, 1 klozetą (gali būti ir tupimas) arba pisuarą 15 nuteistųjų.

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, jog 1 būryje įrengti 5 unitazai (tupimi), 6 kriauklės, 1 dušas; 2 būryje įrengti 8 unitazai (sėdimi), 8 kriauklės, 6 dušai; 4 būryje įrengti 3 klozetai (sėdimi), 3 unitazai, 10 plautuvių, 2 dušo sieteliai, 5 būryje įrengti 3 klozetai (sėdimi), 3 unitazai, 8 plautuvės, 2 dušo sieteliai; 9 būryje įrengti 4 klozetai (sėdimi), 2 pisuarai, 6 plautuvės, 1 dušo sietelis (b. l. 26).

Atsakovė nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu aukščiau paminėtuose būriuose buvusį nuteistųjų skaičių. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Kadangi nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, kad jam buvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, tačiau pažymi, kad dėl didelio nutiestųjų skaičiaus ne visada spėdavo pasinaudoti sanitariniais įrenginiais bei laukdavo eilėse. Bylos duomenimis pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu, dėl vietos trūkumo prausiantis duše. Kita vertus, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Pareiškėjas nurodė, jog privatumas nebuvo užtikrintas jam naudojantis dušo patalpomis.

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad 1 sektoriuje esanti dušinė tvarkinga. Dušai sienele ar užuolaida nėra atskirti.

Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą) matyti, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jam teko patirti sveikatos sutrikimų, buvo pažemintas jo orumas ir garbė, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau įrodymų, jog būdamas Pravieniškių PN jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą nepateikė. Iš 2018 m. kovo 8 d. Pravieniškių PN medicininio pažymėjimo Nr. 81(3)-106 matyti, jog pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus kreipėsi tik dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų (b. l. 21). Pats pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė (b. l. 22). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN per pareiškėjo nurodytą laisvės atėmimo atlikimo šioje įstaigoje laiką neužtikrino jam teisės aktais reglamentuoto praustuvių ir tualetų skaičiaus, tinkamo privatumo duše, nebuvo dušo patalpoje lentynėlės higienos priemonėms, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant vienam asmeniui nustatytą praustuvių ir tualetų skaičių, privatumą duše), pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo, privatumo duše), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista L. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja                                                                                                                            Natalja Zelionkienė