Administracinė byla Nr. I-3485-764/2016
Proceso Nr. 2-68-3-12324-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Alytaus pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo
nustatė:
Pareiškėjas V. K. V. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (t. II, b. l. 124–127), prašydamas:1) iš Lietuvos valstybės priteisti 3 000 Eur turtinę ir 5 000 Eur neturtinę žalą, kurią patyrė dėl neteisėtų Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) veiksmų; 2) iš Lietuvos valstybės priteisti 3 000 Eur turtinę ir 5 000 Eur neturtinę žalą, kurią patyrė dėl neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtų veiksmų.
Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011-11-11 iki 2011-12-05 Alytaus PN buvo laikomas be teisėto pagrindo, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2011-11-11 nutartimi jam kardomoji priemonė – suėmimas – nebuvo paskirta. Dėl tokių neteisėtų Alytaus PN pareigūnų veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurią pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. nuostatas privalo atlyginti Lietuvos valstybė. Pareiškėjo patirtą turtinę žalą sudaro negautos pajamos, nes negalėjo dirbti, taip pat už priklausančią buto dalį nesumokėti mokesčiai. Neturtinė žala pasireiškė tuo, kad pareiškėjas patyrė stresą, jautėsi pažemintas.
Skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) pareigūnai pažeidė jo teises, nes į pataisos įstaigą pareiškėjas buvo priimtas remiantis akivaizdžiai neteisėta ir negaliojančia Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011-12-05 nutartimi, kurioje nebuvo nurodyta skirtos kardomosios priemonės galiojimo termino pabaiga. Vadinasi, laikotarpiu nuo 2011-12-06 iki 2011-12-29 Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas neteisėtai, todėl Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti jo patirtą turtinę žalą, kurią sudaro pajamos, nes negalėjo dirbti, taip pat už priklausančią buto dalį nesumokėti mokesčiai. Neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai pasireiškė ir tuo, kad laikotarpiu nuo 2011-12-06 iki 2011-12-29 jis buvo kalinimas perpildytose kamerose. Neturtinė žala pasireiškė tuo, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (t. III, b. l. 1–4) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad 2011-11-30 gavo Vilniaus apygardos teismo 2014-11-11 nutartį, kuria buvo panaikintas pareiškėjo atžvilgiu priimtas Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011-05-11 nuosprendis ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti iš naujo. Kadangi Vilniaus apygardos teismas nebuvo išsprendęs kardomosios priemonės klausimo, Alytaus PN administracija 2011-12-01 kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą ir šis 2011-12-01 priėmė nutartį, kuria pratęsė pareiškėjui skirto suėmimo terminą trims mėnesiams. Gavę šią nutartį, Alytaus PN 2011-12-06 perkėlė pareiškėją į Lukiškių TI-K. Atsakovės nuomone, Alytaus pataisos namų administracijos veiksmuose negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą grindžiamas abstrakčiais argumentais, todėl negali būti pripažintas pagrįstu.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (t. III, b. l. 50–55) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2011-12-06 ir buvo laikomas remiantis Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011-12-01 nutartimi, kuria buvo pratęstas pareiškėjui skirtos kardomosios priemonės – suėmimo – terminas. Iš suėmimo pareiškėjas buvo paleistas 2011-12-29, t. y. nedelsiant po to, kai Vilniaus apygardos teismas panaikino Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011-12-01 nutartį. Reikalavimą priteisti žalą, kildinamą iš netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas pareiškė praleidęs CK 1.125 str. 8 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl jis negali būti tenkinamas. Nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjo V. K. V. reikalavimų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kildinamą iš neteisėtų Alytaus PN ir Lukiškių TI-K veiksmų.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Pagal CK 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Civilinei atsakomybei, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atsirasti būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė. Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t.y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą pareiškėjas grindžia tuo, kad laikotarpiu nuo 2011-11-11 iki 2011-12-05 Alytaus PN, o laikotarpiu nuo 2011-12-06 iki 2011-12-29 Lukiškių TI-K jis buvo laikomas suimtas be teisėto pagrindo.
Bylos duomenys patvirtina, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011-05-11 nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs Baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. nustatytą nusikalstamą veiką ir jam skirta 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kardomoji priemonė – suėmimas – palikta nepakeista (t. I, b. l. 33–40).
Apeliacine tvarka baudžiamąją bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2011-11-11 nutartimi panaikino Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011-05-11 nuosprendį ir perdavė baudžiamąją bylą Ukmergės rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo (t. I, b. l. 29–32).
Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2011-11-11 nutartis 2011-11-17 buvo išsiųsta Lukiškių TI-K ir 2011-11-25 raštu Nr. 9-24691 persiųsta Alytaus PN (t. III, b. l. 30).
Alytaus PN 2011-12-01 raštu Nr. 8-136931 kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą, prašydamas išaiškinti, ar pareiškėjui V. K. V. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – yra palikta galioti iki naujo nuosprendžio priėmimo (t. III, b. l. 31).
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2011-12-01 nutartimi pratęsė V. K. V. kardomojo kalinimo – suėmimo – terminą trims mėnesiams (t. I, b. l. 133).
Atsižvelgiant į nurodytą nutartį, pareiškėjas 2011-12-06 buvo etapuotas į Lukiškių TI-K (t. I, b. l. 67).
Vilniaus apygardos teismas 2011-12-29 nutartimi panaikino Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011-12-01 nutartį (t. III, b. l. 32–34), todėl pareiškėjas 2011-12-29 iš Lukiškių TI-K buvo paleistas (t. I, b. l. 50–51).
Ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo – vykdymo tvarką ir sąlygas, suėmimą vykdančias įstaigas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymas.
Suėmimą vykdančios įstaigos, asmenis tardymo izoliatoriuose suimtus gali laikyti tik vadovaudamosi ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimis (Suėmimo vykdymo įstatymo 8 str. 1 d. 1 p.). Asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, tardymo izoliatoriuose negali būti laikomi ilgiau negu teismo nutartyse nustatytą terminą (Suėmimo vykdymo įstatymo 46 str.). Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 47 str., suimtųjų paleidimo iš tardymo izoliatorių pagrindai yra: 1) suėmimo panaikinimas; 2) suėmimo pakeitimas kita kardomąja priemone; 3) pasibaigęs paskirto suėmimo terminas, jeigu jis nepratęstas įstatymų nustatyta tvarka. Nuosprendis, nutartis arba nutarimas dėl suimtojo paleidimo vykdomi nedelsiant, kai tik juos gauna tardymo izoliatoriaus administracija (Suėmimo vykdymo įstatymo 48 str. 1 d.).
Kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo pagrindus ir sąlygas, teisę skirti suėmimą turinčius pareigūnus, suėmimo skyrimo tvarką, suėmimo taikymo trukmę ir jo termino pratęsimą, nutarties skirti suėmimą ar pratęsti suėmimo terminą apskundimo tvarką nustato Baudžiamojo proceso kodekso IX skyriaus nuostatos. Teisė spręsti, ar suėmimas asmeniui paskirtas ir pratęstas teisėtai, teisėtos sudėties teismo, ar suėmimo terminas neviršija Baudžiamojo proceso kodekso 127 str. nustatyto maksimalaus termino, suteikta teismui (BPK 130 str.). Vadinasi, suėmimą vykdančios įstaigos neturi teisės atsisakyti vykdyti galiojančios teismo nutarties ir juo labiau vertinti šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.
Anksčiau nurodytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad iš suėmimo pareiškėjas V. K. V. galėjo būti paleistas tik gavus teismo priimtą nuosprendį ar nutartį dėl suėmimo panaikinimo arba pakeitimo kita kardomąja priemone. Pareiškėjas teigia, kad, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2011-11-11 nutartimi, Alytaus PN jį nedelsiant turėjo paleisti iš suėmimo.
Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2011-11-11 nutartį Alytaus PN gavo 2011-11-30 (t. III, b. l. 30). Minėtoje nutartyje pareiškėjui paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo – panaikinimo ar pakeitimo klausimas nebuvo aptartas, todėl Alytaus PN administracija nedelsdama 2011-12-01 kreipėsi į baudžiamąją bylą nagrinėjantį Ukmergės rajono apylinkės teismą, prašydama pateikti informaciją, ar pareiškėjui paskirta kardomoji priemonė buvo panaikinta, ar ne (t. III, b. l. 31). Ukmergės rajono apylinkės teismas 2011-12-01 nutartimi, kuri galiojo iki 2011-12-29, pratęsė pareiškėjui V. K. V. paskirto suėmimo galiojimo terminą trims mėnesiams.
Įvertinęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, teismas konstatuoja, kad Alytaus PN veiksmuose negali būti nustatyta viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai. Pagrindas paleisti pareiškėją iš suėmimo galėjo būti tik teismo priimtas nuosprendis ar nutartis, kuri turėjo būti vykdoma nedelsiant ją gavus. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2011-11-11 nutartį Alytaus PN gavo tik 2011-11-30, joje kardomosios priemonės – suėmimo – panaikinimas arba pakeitimas kita kardomąja priemone aptartas nebuvo, Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011-12-01 nutartimi suėmimo terminas buvo pratęstas trims mėnesiams, Alytaus PN, vadovaudamasi Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis, neturėjo teisinio pagrindo paleisti pareiškėją iš suėmimo. Pareiškėjo skundo argumentai, kad apie priimtą Vilniaus apygardos teismo 2011-11-11 nutartį ir tai, kad jis turi būti paleistas iš suėmimo, negali būti pagrindas konstatuoti neteisėtus Alytaus PN veiksmus, nes Suėmimo vykdymo įstatyme imperatyviai nustatyta, kad asmuo iš suėmimo gali būti paleidžiamas tik remiantis teismo nuosprendžiu ar nutartimi, o ne jo paties prašymu.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad laikotarpiu nuo 2011-12-06 iki 2011-12-29 jis neteisėtai buvo laikomas Lukiškių TI-K, nes Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011-12-01 nutartis buvo neteisėta.
Kaip nurodyta anksčiau, vykdydamas teismo paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, Lukiškių TI-K neturi teisės vertinti teismo nutarties teisėtumo, nes tokia teisė pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas suteikta teismui. Byloje neginčytinai nustatyta, kad į Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo pristatytas remiantis Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011-12-01 nutartimi, kuri galiojo iki 2011-12-29, t. y. iki kol Vilniaus apygardos teismas ją panaikino. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neturėjo teisės 2011-12-06 nepriimti pareiškėjo į tardymo izoliatorių ir iš jo jį paleisti iki 2011-12-29, todėl jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Bylos duomenys patvirtina, kad iš Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo paleistas 2011-12-29, t. y. nedelsiant po to, kai buvo panaikinta jam paskirta kardomoji priemonė.
Teismas taip pat pažymi, kad, kaip matyti iš Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-10-19 nuosprendžio, ginčo laikotarpis, t. y. nuo 2011-11-11 iki 2011-12-29, buvo įskaitytas į pareiškėjo bausmės laiką (t. I, b. l. 22–28). Šios nuosprendžio dalies Vilniaus apygardos teismas 2013-03-01 nutartimi (t. I, b. l. 16–21) nepakeitė. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas pripažino, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas faktiškai buvo suimtas.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą negali būti tenkinamas.
Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindžia ir tuo, kad laikotarpiu nuo 2011-12-06 iki 2011-12-29 Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. perpildytose kamerose (t. I, b. l. 53, t. II, b. l. 124–127).
Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašo šiam pareiškėjo reikalavimui taikyti CK 1.125 str. 8 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas pažymi, kad pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą nagrinėjamu atveju nėra, nes reikalavimą atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011-12-06 iki 2011-12-29 patirtą žalą pareiškėjas pareiškė 2013-06-26 (t. I, b. l. 53), t. y. nepraleidęs taikytino trejų metų ieškinio senaties termino.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas V. K. V. skunde nurodytu laikotarpiu Lukiškių TI-K praleido 23,5 dienos. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010). Jos 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, Higienos normoje HN 76:2010 nėra nustatytas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas įvairaus ploto kamerose su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų kamerų 3,6 kv. m plotas. Teismo nuomone, atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį, turi būti įvertinta, ar pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, ar ne. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (23,5 dienos) buvo užtikrintas tik 2011-12-07 ryte. Likusį laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo perkelti į neperpildytą kamerą, nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad 23 dienas buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.
Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 str. pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).
Pateiktame skunde pareiškėjas patvirtino, kad dėl laikymo perpildytose kamerose patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė ar būtų patyręs tokius neigiamus išgyvenimus, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 str. prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą.
Pagal CK 250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011-01-25 sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, neatsižvelgiant į finansinius ar kitokius sunkumus, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.
Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 23 dienos, tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamojo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatuoja, kad V. K. V. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 230 Eur neturtinė žala. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 230 Eur sumą laiko kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 127 ir 129 str. teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. V. skundą patenkinti iš dalies.
Pareiškėjui V. K. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 230 Eur (dviejų šimtų trisdešimties) Eur neturtinę žalą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Egidija Puzinskaitė