Administracinė byla Nr. A-3119-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00024-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S) 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas M. Š. su skundu (b. l. 2–6) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK), 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skundą grindė iš esmės šiais argumentais:

1.1.                      Nuo 2014 m. sausio 31 d. buvo laikomas įvairiose Utenos AVPK areštinės kamerose, pažeidžiant jo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas teises.

1.2.                       Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 5 kv. m ploto, o kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: kamerose buvo šalta, drėgna. Kamerose buvo dviejų aukštų lovos, stalas, sanitarinis mazgas, o vietos pavaikščioti nebelikdavo. Pareiškėjo teigimu, tokiose kamerose sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, o tai yra nepakeliama kiekvienam. Tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kas labai kenkė pareiškėjo regėjimui. Gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Pareiškėjas nurodė, kad Utenos AVPK areštinės kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas – nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos; tualetas – tik skylė grindyse. Be to pareiškėjas nurodė, kad kamerose grindys yra medinės, o pasivaikščiojimo kiemeliai yra per maži. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą ir kitus nepatogumus.

1.3.                      Kamerų apšvieta buvo netinkama, tai labai kenkė jo regėjimui. Gyvenamosiose patalpose rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Atvykstant ir išvykstant etapu iš (ar) į Utenos AVPK areštinę, asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes asmenys, esant žemai temperatūrai, verčiami nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. 

2.       Utenos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

3.       Nurodė, kad pareiškėjas Utenos AVPK areštinėje ir Utenos AVPK Visagino policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Visagino PK areštinė) buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Utenos AVPK areštinės, kaip ir kitų teritorinių policijos įstaigų areštinių, sanitarinę būklę kontroliuoja visuomenės sveikatos centrai, kurių parengtose išvadose nurodyta, kad areštinės tinkamos laikyti sulaikytus, suimtus ir nuteistus asmenis ir jų laikymo sąlygos atitinka sanitarinius, higieninius bei kitus reikalavimus. Teigė, kad pareiškėjas galimai patirtos žalos nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais, jo reikalavimas yra deklaratyvus. Teismo prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

4.       Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m ploto.

5.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Utenos AVPK ir Visagino PK areštinėse.

6.       Teismas, įvertinęs duomenis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą areštinių kamerose ir kamerų plotą, padarė išvadą, kad pareiškėjas Visagino PK areštinėje su pertrauka buvo laikomas kamerose Nr. 3 ir 10, iš viso 11 dienų, iš jų – 3 dienas nežymiai pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui teko 3,61 kv. m ploto), bei 8 dienas – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui teko 6,87 kv. m ir 5,93 kv. m ploto) ir Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas kameroje Nr. 8, iš viso 6 dienas nežymiai pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui teko 4,74 kv. m ploto).

7.       Teismas konstatavo, kad nepasitvirtino pareiškėjo skundo teiginiai, jog Visagino PK ir Utenos AVPK areštinių kamerose ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, jose buvo šalta, drėgna, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kadangi įrodymų, patvirtinančių minėtus pareiškėjo teiginius byloje nebuvo nustatyta.

8.       Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo patalpinimo kartu su rūkančiais asmenimis, teismas atsižvelgė, kad pareiškėjas nenurodė, kuriose kamerose ir kokiais konkrečiais laikotarpiais buvo pažeidžiama jo teisė būti kameroje su nerūkančiais asmenimis, t. y. aplinkybes apie šį pažeidimą išdėstė labai abstrakčiai, bei nepateikė duomenų apie savo pareikštus prašymus patalpinti į kamerą su nerūkančiais asmenimis, ar Utenos AVPK areštinės ir Visagino PK areštinės pareigūnams teiktus skundus dėl laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenims ir policijos įstaigos priimtus sprendimus. Todėl pareiškėjo teiginius dėl laikymo su rūkančiais asmenimis atmetė kaip nepagrįstus.

9.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pats nurodė, jog teisė pasivaikščioti jam buvo suteikta, todėl, atsižvelgęs į atsakovo atstovo pateikiamus duomenis pažeidimo dėl nesuteiktos galimybės pasivaikščioti, dėl per mažų kiemelių nepripažino.

10.       Dėl asmens ir jo daiktų apžiūros teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nedetalizuoti, byloje nenustatyta, kad Visagino PK ir Utenos AVPK areštinių pareigūnai, atlikdami asmens ir jo daiktų apžiūras, būtų tyčiojęsi iš asmenų ar jų daiktų, siekę asmenis pažeminti, pareigūnų reikalavimas išsirengti buvo teisėtas. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakako konstatuoti, kad atvykstant ar išvykstant iš Visagino PK ir Utenos AVPK areštinių asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus bei sąlygas, todėl teismas nekonstatavo neteisėtų Visagino PK ir Utenos AVPK areštinių pareigūnų veiksmų.

11.       Pasisakydamas dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas, apžvelgęs teisinį reguliavimą, Lietuvos higienos normas, teisminę praktiką bei Zarasų Visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VSC) pateiktus aktus konstatavo, kad aplinkybių, patvirtinančių, kad Visagino PK areštinė ar Utenos AVPK areštinė būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nustatyta nebuvo.

12.       Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, konstatavo, kad pažeidimo pripažinimas laikytinas tinkama ir pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

13.       Pasisakydamas dėl atsakovo atstovo prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas pažymėjo, jog byloje nagrinėtas ginčas dėl 2014 m. gegužės 21 d. – 2014 m. gruodžio 22 d. laikotarpiu atsiradusios neturtinės žalos, o pareiškėjas skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į administracinį teismą kreipėsi 2017 m. sausio 31 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad pareiškėjas trejų metų ieškinio senaties termino nebuvo praleidęs.

III.

14.       Pareiškėjas M. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 134), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

15.       Pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes dėl neužtikrinto minimalaus ploto, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, pasivaikščiojimo kiemelių ploto bei nurodo, jog pirmosios instancijos teismas aplaidžiai išnagrinėjo bylą. Pažymi, kad dėl minėtų aplinkybių jis patyrė didelius nepatogumus, stresą, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala.

16.       Utenos AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 144) nurodo, jog teismas tinkamai išsiaiškino ir aptarė visus pareiškėjo skundo teiginius, su sprendimu Utenos AVPK sutinka, mano, kad jis teisėtas ir pagrįstas, todėl teismo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo M. Š. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Utenos AVPK areštinėje bei Visagino PK areštinėje.

18.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas dėl gyvenamojo ploto, sanitarinio mazgo ir pasivaikščiojimo kiemelių, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl šių išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

20.       Dėl minimalaus gyvenamojo ploto teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. balandžio 3 d.) buvo nustatyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. gegužės 23 d. ir nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2014 m. birželio 18 d. buvo laikomas Visagino PK areštinėje, bei nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje, atsakovas per ginčo laikotarpį Visagino PK areštinėje 3 dienas pareiškėjui neužtikrino vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui teko 3,61 kv. m ploto) ir Utenos AVPK areštinėje 6 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalaus teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimo (pareiškėjui teko 4,74 kv. m ploto). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymą ginčo laikotarpiu Visagino PK areštinėje ir Utenos AVPK areštinėje, sutinka su pirmosios instancijos vertinimu, kad atsakovas iš viso 9 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto (5 kv. m) reikalavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu šie pažeidimai nebuvo mažareikšmiai, pareiškėjui trūko 1,39 kv. m ir 0,26 kv. m, todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo priešinga išvada.

21.       Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teisėjų kolegija nurodo, kad ginčui aktualus yra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymas Nr. V-820 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009). HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Vertinant, ar sanitarinis mazgas įrengtas tinkamai, laikomasi šio pobūdžio bylose taikomų bendrųjų įrodinėjimo taisyklių, pagal kurias pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas suėmimo vykdymo (laisvės atėmimo bausmės vykdymo) sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl nurodytų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka įstaigos administracijai. Todėl įstaigai tokių pareiškėjų teiginių nepaneigus, pavyzdžiui, kad areštinės kamerose nebuvo veidrodžio, konstatuojama, jog buvo pažeistas HN 37:2009 20 punktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017). Kiekvienu individualiu atveju vertinama, kaip sanitarinio mazgo (įrenginių) netinkamas įrengimas pažeidė pareiškėjo teises. Paprastai laikoma, kad neturtinė žala pareiškėjui, kuris nepagrindžia dėl šio pažeidimo atsiradusių realių, objektyvių neigiamų pasekmių, nėra padaryta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017). Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Antai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 šiuo aspektu taip pat buvo vertinama, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kitoje byloje vertinta, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017). Visagino PK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirti 140 cm aukščio ir 105 cm pločio pertvaromis 125 cm aukščio pertvaromis. Utenos AVPK areštinėje sanitarinis mazgas atitvertas sienele, kurios aukštis – 140 cm, plotis – 105 cm. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą (b. l. 22–26, 58–64), konstatuoja, kad aptartos aktualios teismų praktikos kontekste negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Visagino PK areštinės ir Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose yra užtikrinamas asmens privatumas naudojantis tualetu, laikytina, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos 14 parų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors visas ginčo laikotarpis yra 17 parų, tačiau 3 paras pareiškėjas kameroje buvo vienas, todėl šiuo laikotarpiu privatumo pažeidimo teisėjų kolegija nekonstatuoja.

22.       Dėl pasivaikščiojimo kiemelių teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neginčija fakto, jog galimybė pasivaikščioti jam buvo suteikta. Pareiškėjas iš esmės ginčija tai, kad jam neužteko ploto pasivaikščioti. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio dydžio, teisės aktuose (pvz., HN 37:2009 17.3 p.) nustatytas reikalavimas, jog teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą buvo įgyvendinta tinkamai.

23.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, pareiškėjas įgyja teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

24.       Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

25.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodė, kaip jo laikymas neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto sąlygojo jo sveikatos sutrikimus. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). 

26.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (9 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, 14 parų buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, esant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, psichologinę būklę, sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 100 Eur suma.

27.       Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimas keistinas  priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui M. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. 

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

        Skirgailė Žalimienė