Administracinė byla Nr. AS822 – 252/2010
Procesinio sprendimo kategorija 67; 79.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. balandžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Ž. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja A. Ž. (toliau – pareiškėja) 2009 m. lapkričio 24 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 14-19-25071 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“. Kartu su skundu pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 14-19-25071 vykdymą. Paaiškino, kad išieškojus skolą iš pareiškėjos turto, o teismui priėmus pareiškėjos atžvilgiu palankų sprendimą, iki skundžiamo sprendimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas taptų nebeįmanomas.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutartimi priėmė pareiškėjos A. Ž. skundą. Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė. Nenustatė, kokios kliūtys galėtų trukdyti grąžinti išieškotas į biudžetą sumas pareiškėjai, jei teismo sprendimas jai būtų palankus. Be to, atkreipė pareiškėjos dėmesį, kad Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 3 dalis numato, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti ar stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Pastebėjo, kad šios priemonės nagrinėjamu atveju nėra išnaudotos.
II.
Pareiškėja A. Ž. atskiruoju skundu (b. l. 46) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį ir tenkinti pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Nesutinka su teismo išvada, kad teismui priėmus sprendimą tenkinti pareiškėjos skundą, nebūtų kliūčių į biudžetą išieškotą sumą grąžinti pareiškėjai. Pabrėžia, kad išieškant nurodytą sumą, pareiškėjos butas būtų parduotas iš varžytynių už mažesnę nei rinkos kainą. Tokiu būdu pareiškėja patirtų materialinę žalą.
Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti. Nesutinka, kad pareiškėja gali netekti turto bei patirti materialinę žalą – paaiškina, kad sprendimas antstoliui vykdyti nėra perduotas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
III.
Atskirasis skundas atmestinas.
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).
Šiuo atveju pareiškėja byloje prašė panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 14-19-25071 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“, o taip pat imtis priemonių pateiktam reikalavimui užtikrinti – laikinai sustabdyti skundžiamo akto dalies galiojimą.
Kolegija daro išvadą, kad sprendžiant ginčijamo akto galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.
Pažymėtina, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjos finansinei padėčiai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Atsižvelgus į šiuos argumentus bei įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, negalima daryti išvados, kad buvo pagrindas taikyti jos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjai palankų teismo sprendimą, nebūtų atkurta ar pasunkėtų iki skundžiamo įsakymo priėmimo buvusios padėties atkūrimas. Pareiškėjos galimai patirta žala galės būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai nusprendė netaikyti priemonės reikalavimui užtikrinti, todėl nutartis paliktina nepakeista (ABTĮ 151 str. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjos A. Ž. atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Dainius Raižys
Skirgailė Žalimienė