Administracinė byla Nr. AS-1381-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00218-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 61.2; 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. L. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Panevėžio apygardos administraciniame teisme 2015 m. liepos 20 d. gautas J. L. skundas, kuriuo pareiškėjas prašė:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Panevėžio skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 23SD-5563-(14.23.104) (toliau – ir NŽT Panevėžio skyriaus Sprendimas);

2) įpareigoti NŽT Panevėžio skyrių vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 metų spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544 (toliau – ir Panevėžio apskrities viršininko Sprendimas), kuriuo J. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į Z. L. iki nacionalizacijos Panevėžio apskrityje Panevėžio valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdytą 5,12 ha ir 1,17 ha miško plotą arba atnaujinti dėl objektyvių priežasčių praleistą Panevėžio apskrities viršininko 1999 metų spalio 27 d. sprendimo Nr. 21-61699-16544 apskundimo terminą ir šį sprendimą panaikinti.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, 2015 m. liepos 30 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti NŽT Panevėžio skyriaus Sprendimą ir įpareigoti atlikti veiksmus; neatnaujino skundo padavimo termino dėl Panevėžio apskrities viršininko Sprendimo panaikinimo ir šią skundo dalį atsisakė priimti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs J. L. atskirąjį skundą, 2015m. rugsėjo 9 d. nutartimi pareiškėjo J. L. atskirąjį skundą patenkino iš dalies, panaikino Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. nutarties dalį, kuria buvo išspręstas pareiškėjo 2015m. liepos 17 d. skundo antrojo reikalavimo priėmimo klausimas ir šios skundo dalies priėmimo klausimą perdavė nagrinėti iš naujo.

Teismas iš naujo spręsdamas minėtos skundo dalies priėmimo klausimą, ir vadovaudamasis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartyje išdėstytais argumentais, 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartyje pažymėjo, kad pareiškėjas dėl Panevėžio apskrities viršininko Sprendimo suformulavo alternatyvų reikalavimą, t. y. prašė teismo įpareigoti NŽT Panevėžio skyrių panaikinti šį sprendimą arba atnaujinti skundo padavimo terminą ir panaikinti Panevėžio apskrities viršininko Sprendimą. Pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2015 m. spalio 20 d. pašalinti skundo trūkumus, apsispręsti ir suformuluoti ne alternatyvų, bet konkretų reikalavimą dėl Panevėžio apskrities viršininko Sprendimo.

Pareiškėjas, vykdydamas teismo įpareigojimą, 2015 m. spalio 19 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame prašė:

1) panaikinti NŽT Panevėžio skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 23SD-5563-(14.23.104);

2) atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą skundui paduoti ir panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544, kuriuo J. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į Z. L. iki nacionalizacijos Panevėžio apskrityje Panevėžio valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdytą 5,12 ha žemės ir 1,17 ha miško.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 29 d. nutartimi (b. l. 52-54) neatnaujino J. L. termino skundui paduoti. Atsisakė priimti pareiškėjo J. L. skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544, kuriuo J. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į Z. L. iki nacionalizacijos Panevėžio apskrityje Panevėžio valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdytą 5,12 ha žemės ir 1,17 ha miško.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad teismas spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą.

Teismas vertino, jog pareiškėjas prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti nurodo, kad terminą praleido dėl svarbios priežasties, t. y. nors apie Panevėžio apskrities viršininko Sprendimą pareiškėjui buvo žinoma nuo šio sprendimo priėmimo dienos, tačiau tai, kad šis sprendimas yra ydingas, nes priimtas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, neginčijamai buvo nustatyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-13-261/2015, kai terminas skundui paduoti dėl šio sprendimo panaikinimo jau buvo pasibaigęs.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO teismas nustatė, kad pareiškėjo minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-13-261/2015 buvo priimta 2015 m. sausio 26 d. Šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo paliktas galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimas, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo J. L. skundą. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad tik paneigus Z. S. L. teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, ar nuginčijus Panevėžio apskrities viršininko Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Z. L. valdytą žemę, gali būti pripažinta Z. S. L. teisė į jo įtėvių B. ir E. L. valdytą žemės sklypą.

Teismas nurodė, kad iš skundo turinio ir pridėtų dokumentų matyti, kad apie Panevėžio apskrities viršininko Sprendimą pareiškėjui buvo žinoma nuo jo priėmimo dienos. Šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas termino kreiptis į teismą dėl minėto sprendimo praleidimą sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-13-261/2015 (toliau – ir LVAT Nutartis), kai jam tapo žinoma, jog sprendimas priimtas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarties sužinojęs, kaip jis teigia, apie priimto sprendimo neteisėtumą, į Panevėžio apygardos administracinį teismą per protingą laiką nesikreipė, jo skundas teisme gautas tiktai 2015 m. liepos 20 d.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas įstatymo nustatytų procesinių reikalavimų nepaisė, tokiais veiksmais (neveikimu) pats sau sukėlė neigiamas pasekmes – termino skundui paduoti praleidimą.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundo padavimo teismui termino praleidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, termino skundui paduoti praleidimas nėra pagrįstas objektyviomis nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis priežastimis, teismas darė išvadą, kad nėra teisėto pagrindo atnaujinti pareiškėjui termino skundui dėl minėto reikalavimo paduoti. Pareiškėjo skundą dėl šio reikalavimo atsisakoma priimti (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

III.

Pareiškėjas J. L. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 56-58), kuriuo prašo:

1) panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartį dalyje, kuria pirmosios instancijos teismas neatnaujino pareiškėjui termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544, kuriuo J. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į Z. L. iki nacionalizacijos Panevėžio apskrityje Panevėžio valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdytą 5,12 ha žemės ir 1,17 ha miško;

2) išspręsti klausimą iš esmės arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2015 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-13–261/2015 konstatavus ginčijamo Panevėžio apskrities viršininko Sprendimo priėmimo neteisėtumą, atsirado teisinis pagrindas jį naikinti. Iki pastarosios nutarties, nebuvo nustatyta, kad minėtas aktas priimtas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką.

2) ABTĮ nenumato galimybės su skundu dėl Panevėžio apskrities viršininko Sprendimo kreiptis į administracinį teismą nesilaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros. Žemės reformos įstatyme nustatyta, kad skundas dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, kuris priimtas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu nekyla ginčų, prieš kreipiantis į administracinį teismą turi būti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Būtent šią procedūrą pareiškėjas inicijavo 2015 m. birželio 1 d. raštu kreipdamasis į NŽT Panevėžio skyrių. 2015 m. liepos 2 d. pareiškėjas gavo NŽT Panevėžio skyriaus Sprendimą, kuriuo atsisakyta panaikinti Panevėžio apskrities viršininko Sprendimą, nurodyta, kad skyriaus atsisakymas gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais. Atitinkamai pareiškėjas teismui pateikė skundą, kuris teisme gautas 2015 m. liepos 20 d.

3) Nors Panevėžio apskrities viršininko Sprendimo neteisėtumas konstatuotas LVAT Nutartimi, jis laikomas neteisėtu ne nuo pastarosios nutarties priėmimo, bet nuo ginčijamo sprendimo priėmimo dienos – 1999 m. spalio 29, kai tais pačiais metais baigėsi ir šio sprendimo apskundimo terminas. Kadangi NŽT Panevėžio skyrius NŽT Panevėžio skyriaus Sprendimu išnagrinėjo Panevėžio apskrities viršininko Sprendimo panaikinimo klausimą išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, bet atsisakė ginčijamą sprendimą panaikinti, LVAT Nutartimi konstatavos Panevėžio apskrities viršininko Sprendimo priėmimo neteisėtumą, teismo pagrįstai buvo prašoma terminą skundui pateikti atnaujinti dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių. Panevėžio apskrities viršininko Sprendimas turi būti panaikintas, nes yra neteisėtas (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Atsakovas NŽT atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Remiasi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 ir 9 dalimis, nurodo, kad ši nuostata nereiškia, kad klausimas dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo nagrinėjamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir kad ji privaloma. NŽT Panevėžio skyriaus Sprendimu buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2015 m. birželio 1 d. prašymą. Net konstatavus, kad pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo, nuo LVAT Nutarties priėmimo, pareiškėjas terminą dėl neteisėto sprendimo apskundimo praleido (skundas teisme gautas 2015 m. liepos 20 d.) ir savo skunde nenurodė objektyvių termino praleidimo priežasčių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties, kuria teismas neatnaujino pareiškėjui termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo J. L. skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544, kuriuo J. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į Z. L. iki nacionalizacijos Panevėžio apskrityje Panevėžio valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdytą 5,12 ha žemės ir 1,17 ha miško.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis numato, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009, Nr. AS63-404/2009). Tokiu būdu siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jų galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-235/2011).

Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad apie Panevėžio apskrities viršininko Sprendimą jam tapo žinoma nuo jo priėmimo, t. y. 1999 m. spalio 27 d. Atitinkamai jau tada, nesutikdamas su tokiu sprendimu, manydamas, jog jis pažeidžia jo teises, pareiškėjas galėjo jį skųsti įstatymų nustatyta tvarka ir terminais.

Nors pareiškėjas nurodo, kad iki 2015 m. sausio 26 d., kai buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-13-261/2015, jam nebuvo žinoma, kad Panevėžio apskrities viršininko Sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, įvertinus tai, kad skundą su reikalavimu dėl Panevėžio apskrities viršininko Sprendimo pareiškėjas teismui pateikė tik 2015 m. liepos mėnesį, t. y. siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą nebuvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus, neveikė operatyviai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Šių išvadų, t. y. kad pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą nebuvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus, neveikė operatyviai, nepaneigia ir tai, jog prieš kreipdamasis į teismą pareiškėjas su prašymu dėl Panevėžio apskrities viršininko Sprendimo panaikinimo kreipėsi į NŽT Panevėžio skyrių, nes minėtą prašymą NŽT Panevėžio skyriui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. birželio 1 d.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas netinkamai supranta Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalį (Tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs NŽT vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas), nes ji nenumato privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, skundžiant tokį administracinį aktą, kaip Panevėžio apskrities viršininko Sprendimas (juo, minėta, pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į Z. L. iki nacionalizacijos Panevėžio apskrityje Panevėžio valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdytą 5,12 ha žemės ir 1,17 ha miško), nenumato ir kitos Žemės įstatymo nuostatos (18 str. 3 d. numato, kad NŽT teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami NŽT vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka) kiti teisės aktai, jų nuostatos, taip pat ir pareiškėjo nurodomas ABTĮ nuostatos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, jog pareiškėjas terminą skundui dėl aptariamo reikalavimo pateikti praleido ne dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, todėl nėra teisinio pagrindo atnaujinti termino skundui dėl reikalavimo dėl Panevėžio apskrities viršininko Sprendimo panaikinimo paduoti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo J. L. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.