Administracinė byla Nr. eI-2584-764/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00815-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.18; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė 

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovui A. Š. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teismas

nustatė:

Pareiškėja Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovo A. Š. pareiškėjos naudai 538,51 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Nurodo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) teritorijoje nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas –                                               ½ pastato - gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas yra įtrauktas į pareiškėjos tvarkomą vietinės rinkliavos mokėtojų registrą. Atsakovui kasmet buvo siunčiami mokėjimo pranešimai apie mokėtiną vietinę rinkliavą, tačiau jis vietinės rinkliavos už laikotarpį                                                                2012 m. gegužės 1 d.–2018 m. gruodžio 31 d. nesumokėjo.

Atsakovas A. Š. atsiliepimo į pareiškėjos prašymą nepateikė. Teismo procesiniai dokumentai jam įteikti įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Ginčas byloje kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos, susidariusios 2012 m. gegužės 1 d.–2018 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

Byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018 m. spalio 9 d. išrašas patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso ½ dalis pastato – gyvenamojo namo (unikalus           Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja atsakovui adresu (duomenys neskelbtini), siuntė vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimus (2012 m. birželio 19 d. Nr. 10025967, 2013 m. rugsėjo 11 d.                        Nr. 10323813, 2014 m. vasario 11 d. Nr. 10393760, 2015 m. kovo 20 d. Nr. 10485275, 2015 m. liepos 27 d. Nr. 10600417, 2016 m. kovo 3 d., Nr. 10714695, 2017 m. balandžio 6 d. Nr. VRSFA2043927, 2018 m. lapkričio 12 d. Nr. VRSFA2146022), taip pat siuntė raginimus sumokėti skolą (2017 m. kovo 8 d. raginimas Nr. 1946, 2019 m. sausio 11 d. raginimas Nr. A33(1)-206(4.21)), tačiau atsakovas vietinės rinkliavos nesumokėjo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 25 straipsnis).

Vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (toliau – ir Rinkliavų įstatymas), kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, o šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktuose – kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

Vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 3 straipsniu, pareigą mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą, kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 straipsnis, 13 straipsnio 1 dalis), tenka visiems šiuose nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad pareiga mokėti vietinę rinkliavą kyla dėl faktinės aplinkybės – komunalinių atliekų turėjimo. Naudodamasis konkrečiu objektu, nepriklausomai nuo jo valdymo teisinio pagrindo, asmuo sukuria komunalines atliekas, už kurių surinkimą jis privalo atsiskaityti (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1867-556/2016). Taip pat LVAT praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Tik tokiu atveju, kai vietinės rinkliavos mokėtojas įrodo, t. y. pateikia objektyvius įrodymus, kad nėra sukūręs atliekų arba turi jo atžvilgiu priimtą sprendimą atleisti (suteikti lengvatą) nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, jis gali būti pripažintas neturintis pareigos mokėti vietinę rinkliavą (LVAT                                         2016 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1867-556/2016).

Ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 išdėstyti nauja redakcija), kurie su vėlesniais pakeitimais nustatė vietinę rinkliavą visiems atliekų turėtojams Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Vietinės rinkliavos mokėtojais pripažinti visi atliekų turėtojai (fiziniai arba juridiniai asmenys), privalantys mokėti vietinę rinkliavą, taip pat buvo patvirtintas vietinės rinkliavos dydis, jos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, rinkliavos mokėtojų teisės ir pareigos. 

Savivaldybės taryba 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-514 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių ir Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtino naujus Savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus bei vietinės rinkliavos dydžius, kurie įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d. Vietinės rinkliavos mokėtojai pripažinti komunalinių atliekų turėtojai, fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą Savivaldybės teritorijoje.

Iš paminėto teisinio reglamentavimo matyti, kad atitinkamo dydžio vietinės rinkliavos mokėjimas yra privalomas visiems asmenims, turintiems ar valdantiems nekilnojamą turtą Savivaldybės teritorijoje. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis gyvenamosios paskirties turtas Vilniaus rajone, t. y. pareiškėjo veiklos teritorijoje. Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojas.

Sprendžiant dėl priteistinos rinkliavos dydžio, pažymėtina, kad LVAT formuojamoje praktikoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A438-2346/2012, Nr. A438-2405/2012 ir kt.) ne kartą konstatuota, kad mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Mokesčių administravimo įstatyme, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu, yra bendroji teisės norma. Rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymu. Įvertinus cituojamą teisminę praktiką, teismas ex officio (liet. pagal pareigas) privalo nustatyti, ar šioje byloje turi būti taikoma mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis. Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir 5 praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose nuosekliai laikosi LVAT (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje        Nr. A438-2405/2012).

Iš administracinėje byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja su prašymu priteisti iš atsakovo nesumokėtą vietinę rinkliavą į teismą kreipėsi 2019 m. vasario 27 d. (duomenys iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“). Taigi, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo            68 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2019 metus) ir 5 praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo                                     2018 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. sausio 1 d. imtinai.

Atsižvelgiant į tai, kad Administracija yra praleidusi senaties terminą prašyti priteisti iš atsakovo nesumokėtos vietinės rinkliavos skolą už 2012 m. ir 2013 m., nes į teismą su prašymu kreipėsi tik                  2019 m. vasario 27 d., todėl reikalavimas dėl vietinės rinkliavos priteisimo už                                                         2012 m. gegužės 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d. atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui nekyla abejonių, kad vietinės rinkliavos įsiskolinimas 2014–2018 m. yra susidaręs už atsakovui nuosavybės teise priklausantį, mokėjimo pranešimuose nurodytą nekilnojamojo turto objektą (½ dalį gyvenamojo namo). Atsakovas apie tokį įsiskolinimą buvo informuotas iš esmės nepažeidžiant aptartuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas vietinę rinkliavą už laikotarpį 2014–2018 m. būtų sumokėjęs ar buvo pateikęs prašymą taikyti rinkliavos lengvatą ir toks prašymas buvo tenkintas. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėja pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo nesumokėtą vietinę rinkliavą 2014–2018 m.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas tenkintinas iš dalies – pareiškėjai iš atsakovo priteistina 383,13 Eur (538,51 Eur – 155,38 Eur (536,48 Lt) (2012–2013 m.)) nesumokėtos vietinės rinkliavos už 2014 m. sausio 1 d.–2018 m. gruodžio 31 d.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniai, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai Vilniaus rajono savivaldybės administracijai iš atsakovo A. Š. 383,13 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt tris eurus ir trylika centų) euro nesumokėtos vietinės rinkliavos už 2014 m. sausio 1 d.–2018 m. gruodžio 31 d.

Kitą prašymo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė