Civilinė byla Nr. 3K-3-308/2010
Procesinio
sprendimo kategorija
43.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 23 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Gintaro
Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo
UAB „Kirstnė“ ir atsakovo UAB Medicinos banko kasacinius skundus dėl
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
vasario 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų UAB
„Kirstnė“, O. N. L., R. S., N. S., A.
Š. ieškinį atsakovams UAB Medicinos bankui, UAB „Medicinos banko lizingas“,
Sauliaus Daujoto įmonei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji
asmenys: notarė Pranė Jaskovikaitė, VĮ Registrų centras, Tauragės apskrities
valstybinė mokesčių inspekcija.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pagal 1996 m.
gegužės 6 d. paskolos sutartį UAB „Kirstnė“ gavo iš UAB Medicinos bankas
(toliau – Bankas) 140 000 Lt paskolą ir jos grąžinimui užtikrinti įkeitė
bendrovės nekilnojamąjį turtą – pastatą ir transformatorinę. Įkeitimo sutarties
8 punkte nustatyta, kad jeigu įkaito davėjas UAB „Kirstnė“ laiku negrąžina
paskolos Bankui, įkeistas turtas parduodamas rinkos kaina, esančia toje
vietovėje pardavimo dieną, ir gauti pinigai panaudojami paskolai, palūkanoms, netesyboms
ir mokesčiams padengti, o likusi suma grąžinama įkaito davėjui UAB „Kirstnė“. Paskola
per nustatytą terminą nebuvo grąžinta. Paskolos sutarties šalys pradėjo derybas
dėl skolos padengimo perleidžiant Bankui įkeistą skolininko nekilnojamąjį
turtą. UAB „Kirstnė“ 1997 m. gegužės 2 d. visuotiniame akcininkų
susirinkime nuspręsta parduoti Bankui įkeistus pastatus rinkos kaina, tačiau
šis nutarimas nebuvo įgyvendintas, nes Bankas nesutiko pirkti pastatų. Pagal
1997 m. birželio 17 d. UAB „Kirstnė“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą
nuspręsta už negrąžintą paskolos dalį perleisti nurodytus pastatus paskolos davėjui
Bankui. Remdamiesi nurodytu UAB „Kirstnė“ visuotinio akcininkų susirinkimo
nutarimu, UAB „Kirstnė“ ir Bankas 1997 m. birželio 30 d. sudarė skolos
padengimo sutartį, pagal kurią skolininkas perdavė kreditoriui ginčo pastatus
už skolą pagal 1996 m. gegužės 6 d. sutartį; Sutarties 2 punkte
nurodyta, kad perduodamų statinių rinkos vertė – 1 859 603 Lt, o
šalys šiuos įvertina 148 510 Lt, t. y. tokio dydžio suma, kokia buvo UAB
„Kirstnė“ skola Bankui pagal paskolos sutartį. 1997 m. birželio 30 d. papildomu
susitarimu prie skolos padengimo sutarties Bankas įsipareigojo iki 1997 m.
liepos 20 d. neperleisti ginčo pastatų niekam kitam, išskyrus UAB „Kirstnė“, o
ši iki nurodytos datos įsipareigojo sumokėti Bankui negrąžintos paskolos,
palūkanų, netesybų sumą, t. y. atpirkti pastatus už skolos pagal paskolos
sutartį sumą. UAB „Kirstnė“ per šalių nustatytą terminą nesumokėjo Bankui
skolos pagal paskolos sutartį, tačiau šalys 1997 m. liepos 29 d. sudarė
rankpinigių susitarimą, pagal kurį UAB „Kirstnė“, įsipareigodama nupirkti iš
Banko ginčo pastatus, sumokėjo Bankui 50 000 Lt rankpinigių ir šalys susitarė,
kad ginčo pastatai bus parduoti UAB „Kirstnė“ už 168 000 Lt iki
1997 m. rugsėjo 1 d. UAB „Kirstnė“ per nustatytą terminą nesumokėjo
sutartos sumos ir ginčo pastatai nebuvo atpirkti. Pagal 2001 m. birželio
21 d. akcijų pasirašymo sutarties 8.2. punktą Bankas perdavė
nurodytus pastatus, įvertintus 250 000 Lt,
UAB „Medicinos banko lizingas“, taip apmokėdamas už įsigyjamas akcijas,
o ši pagal 2003 m. gegužės 12 d. lizingo sutartį pardavė šiuos pastatus
Sauliaus Daujoto įmonei už 330 000 Lt.
Ieškovas UAB „Kirstnė“ ir bendraieškiai – jos
akcininkai nurodė, kad akcininkų tikroji valia buvo perduoti ginčo pastatus
Bankui už rinkos kainą, tačiau šis, gavęs pastatus už 140 000 Lt, ne
tik nesugrąžino pastatų UAB „Kirstnė“, bet ir nesumokėjo likusios grąžinti
pagal paskolos sutartį sumos bei pastatų rinkos vertės skirtumo, todėl 1997 m.
birželio 30 d. skolos padengimo sutartis prieštarauja UAB „Kirstnė“ veiklos
tikslams ir gerai moralei. Be to, skolos padengimo sutartis buvo sudaryta
suklastoto visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo pagrindu (Šiaulių miesto
apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu tuometis UAB „Kirstnė“
direktorius E. Š. nuteistas už 1997 m. birželio 17 d. visuotinio akcininkų
susirinkimo protokolo suklastojimą), o jos priedai (1997 m. birželio 30 d.
papildomas susitarimas ir 1997 m. liepos 29 d. susitarimas dėl rankpinigių)
nepatvirtinti notariškai, nors turėjo būti sudaryti tokia pačia forma, kaip ir
pagrindinė sutartis, taigi prieštarauja įstatymui.
Ieškovai prašė
pripažintini negaliojančiais: 1997 m. birželio 30 d. skolos padengimo sutartį,
1997 m. birželio 30 d. papildomą susitarimą, 1997 m. liepos 29 d. susitarimą
dėl rankpinigių, taip pat 2001 m. birželio 21 d. akcijų
pasirašymo sutarties dalį dėl ginčo pastatų perleidimo ir 2003 m. gegužės 12 d.
lizingo sutartį, nes šie sandoriai yra neteisėtų skolos padengimo sutarties bei
papildomų susitarimų padariniai; pripažinus nurodytus sandorius
negaliojančiais, grąžinti pastatus natūra UAB „Kirstnė“ arba skirtumą pinigais,
nes S. Daujoto įmonė įgijo turtą, kurį savininkas prarado dėl nusikaltimo
(Šiaulių miesto apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu UAB
„Kirstnė“ vadovas E. Š. nuteistas už 1997 m. birželio 17 d. visuotinio
akcininkų susirinkimo protokolo suklastojimą; Šiaulių apygardos teismo 2001 m.
balandžio 24 d. nuosprendžiu E. Š. nuteistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos
bausme už dviejų asmenų – tariamų UAB „Kirstnė“ akcininkų A. M. ir S. B. –
nužudymą), todėl šiam įgijėjui netaikytinos sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos
garantijos (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).
II. Pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių
apygardos teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:
pripažino negaliojančiais 1997 m. birželio 30 d. UAB „Kirstnė“ ir UAB Medicinos
banko sudarytą skolos padengimo sutartį, 1997 m. birželio 30 d. papildomą
susitarimą prie skolos padengimo sutarties ir 1997 m. liepos 29 d. susitarimą
dėl rankpinigių bei, taikydamas restituciją ekvivalentu pinigais, priteisė iš
UAB Medicinos banko UAB „Kirstnė“ bei akcininkams – bendraieškiams 299 276 Lt
kompensaciją; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas
pažymėjo, kad ieškovai ginčija keturis sandorius, kurių trys yra išvestiniai iš
1997 m. birželio 30 d. skolos padengimo sandorio; paskutinis iš jų – UAB
„Medicinos banko lizingas“ ir S. Daujoto įmonės lizingo sutartis – sudarytas
2003 m. gegužės 12 d., t. y. galiojant 2000 m. CK. Pagal CK 1.82 straipsnio 3
dalį ieškinį dėl privataus juridinio asmens tikslams prieštaraujančio sandorio
nuginčijimo gali pareikšti ir pats juridinis asmuo, ir jo dalyviai
(akcininkai), taigi bendraieškiai, pareikšdami ieškinį, tinkamai įgyvendino
savo teises. 1997 m. birželio 30 d. skolos padengimo sutarties sudarymo
metu UAB „Kirstnė“ tuometis vadovas E. Š. veikė remdamasis 1997 m.
birželio 17 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole nurodytais
įgaliojimais, tačiau Šiaulių miesto apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 3 d.
nuosprendžiu nustatyta, jog E. Š. suklastojo šį protokolą. UAB „Kirstnė“
akcininkai nurodė, kad jų valia buvo perduoti Bankui už negrąžintą paskolą
ginčo pastatus pagal realią rinkos kainą ir gauti perduoto turto vertės ir
nepadengtos paskolos sumos skirtumą pinigais arba atpirkti iš Banko pastatus.
Suklastojus 1997 m. birželio 17 d. visuotinio akcininkų susirinkimo
protokolą, akcininkų valia buvo ignoruota. Be to, UAB „Kirstnė“ įstatuose
nustatytas veikos tikslas – siekti pelno. Bankui perduota UAB „Kirstnė“
pagrindinė veiklos buveinė, vienintelis nekilnojamasis turtas, veiklos vykdymo
garantas, ir Bankas to negalėjo nežinoti. Bankas perėmė šį turtą
neekvivalentinėmis sąlygomis, palyginus su negrąžinta paskolos dalimi
(negrąžinta paskolos – 140 000 Lt, o sandoryje nurodyta turto rinkos vertė –
1 859 603 Lt), atsisakė gera valia grąžinti perimto turto vertės ir
nepadengtos paskolos dalies skirtumą, todėl laikytinas nesąžiningu. Teismas
konstatavo, kad sandoris, sudarytas pagal suklastotą akcininkų susirinkimo
protokolą, prieštarauja įstatymui, be to, suklastojus akcininkų susirinkimo
protokolą, pažeista akcininkų teisė pareikšti tikrąją valią dėl esminių
sandorio sudarymo sąlygų, todėl nurodytas sandoris pripažintinas negaliojančiu
(1964 m. CK 47, 49 straipsniai). Pripažinus sandorį negaliojančiu,
restitucija taikytina pagal 2000 m. CK 6.146, 6.147 straipsnių nuostatas,
tačiau ne natūra, bet sumokant ekvivalentą pinigais, nes S. Daujoto įmonė,
įgijusi ginčo pastatus pagal 2003 m. gegužės 12 d. lizingo sutartį, yra
sąžininga įgijėja, vykdo šiuose pastatuose gamybinę–prekybinę veiklą, taigi
pastatų grąžinimas natūra UAB „Kirstnė“ reikštų S. Daujoto įmonės veiklos
sustabdymą arba net nutraukimą (CK 6.146 straipsnis). Teismas taip pat
nurodė, kad nustatyta, jog 1997 m. gruodžio 17 d. visuotinio akcininkų
susirinkimo protokolą suklastojo E. Š., todėl Bankas dėl šio dokumento
pateikimo negali būti laikomas kaltu. Šiaulių apygardos teismo 2001 m.
balandžio 24 d. nuosprendyje konstatuoti E. Š. ir kitų asmenų nusikalstami
veiksmai buvo padaryti 1998 m. sausio 8 d., t. y. po ginčo pastatų perdavimo
Bankui 1997 m. birželio 30 d. ir 1997 m. liepos 29 d. sandorių sudarymo, taigi
nėra šio nusikaltimo ir turto perleidimo Bankui fakto tiesioginio priežastinio
ryšio, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad UAB „Kirstnė“ turtas prarastas dėl
E. Š. nusikaltimo, konstatuoto teismo 2001 m. balandžio 24 d.
nuosprendžiu, taigi šis nuosprendis neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje
byloje. Teismas nurodė, kad papildomas susitarimas prie 1997 m.
birželio 30 d. skolos padengimo sutarties yra neatskiriama šios sutarties,
patvirtintos notaro, dalis, taigi ir šis papildomas susitarimas privalėjo būti
patvirtintas notarine tvarka; dėl to, kad šio reikalavimo nesilaikyta,
nurodytas susitarimas pripažintas negaliojančiu. 1997 m. liepos 29 d.
susitarimas dėl rankpinigių sudarytas ir pasirašytas neįgalioto UAB „Kirstnė“
asmens, nes bendrovei atstovavo E. Š., kurio įgalinimai ir jų ribos dėl šio
sandorio nebuvo nustatytos. Be to, pagal tuo metu galiojusių UAB „Kirstnė“
įstatų nuostatas, susitarimui dėl 50 000 Lt rankpinigių, kaip sandoriui, kurio vertė
didesnė negu 1/20 dalis įstatinio kapitalo suma, buvo privalomas visuotinio
akcininkų susirinkimo pritarimas, kurio negauta. Šis susitarimas prieštaravo
įstatymams ir UAB „Kirstnė“ įstatams, todėl pripažintas negaliojančiu pagal
1964 m. CK 49, 47 straipsnius. Kartu teismas nurodė, kad dėl 2001 m. birželio
21 d. paprastųjų vardinių akcijų pasirašymo sutarties ir 2003 m. gegužės 12 d.
lizingo sutarties įstatymo pažeidimų nekonstatuota, UAB „Medicinos banko
lizingas“ ir S. Daujoto įmonė laikytini sąžiningais ginčo pastatų
įgijėjais. Teismas pažymėjo, kad Bankas užsiima bankininkystės verslu, todėl,
sudarydamas sandorius, privalo būti itin atidus ir rūpestingas, tikrinti
sandorių atitiktį ūkio subjektų įstatų reikalavimams, taigi atsakovas Bankas
turi atsakyti dėl savo neatidumo, įstatymo reikalavimų nepaisymo, sudarant
ginčijamus 1997 m. sandorius, ir privalo grąžinti ieškovui gauto
nuosavybėn turto vertės bei negrąžintos paskolos, palūkanų, delspinigių sumos
skirtumą, apskaičiuotą pagal kainas, galiojusias turto gavimo dieną. Tokia
kaina teismas laikė teismo paskirtos ekspertizės nustatytą ginčo turto vertę –
407 000 Lt, ir nurodė, kad ši kaina reali, nes ginčo turtas parduotas
S. Daujoto įmonei už 330 000 Lt, t. y. artimą nepriklausomų
turto vertintojų nustatytai kainai. Negrąžinta paskolos, palūkanų, delspinigių
dalis sandorio sudarymo dieną buvo 157 724 Lt, pagal rankpinigių sutartį Bankas
gavo 50 000 Lt, taigi jo gauto turto vertės, rankpinigių ir negrąžintos
paskolos sumos skirtumas – 299 276 Lt. Teismas konstatavo, kad piniginės kompensacijos
priteisimas atkuria pažeistas UAB „Kirstnė“ akcininkų teises, nepadaro žalos
dabartiniam ginčo turto savininkui ir jo verslui.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 25
d. sprendimu panaikino Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 13 d.
sprendimą ir ieškinį atmetė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi panaikino apeliacinės
instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine
tvarka.
Bylą grąžinus
Lietuvos apeliaciniam teismui, ieškovas UAB „Kirstnė“ pateikė patikslintą
apeliacinį skundą, kuriuo prašė priteisti iš Banko 1 751 879 Lt kaip
nepagrįsto praturtėjimo sumą. Ieškovas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje
atlikta ginčo šalių santykių teisinė kvalifikacija leidžia daryti išvadą, kad
ginčo dalykas byloje – ieškovo naudai kompensuotinas nepagrįstas Banko gauto
turto vertės ir skolos Bankui dydžio skirtumas, ieškinio pagrindas –
nepagrįstas atsakovo praturtėjimas ieškovo sąskaita. UAB „Kirstnė“ nuomone, Banko
nepagrįstą praturtėjimą pagrindžia ta aplinkybė, kad šalys, tiek sudarydamos
1997 m. birželio 30 d. ginčo pastatų perleidimo Bankui su atpirkimo teise
sandorį, tiek 1997 m. liepos 29 d. susitarimą, nenustatinėjo šių pastatų
realios rinkos vertės, o įkainojo juos UAB „Kirstnė“ skolos bankui pagal
paskolos sutartį suma.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 12
d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 13 d.
sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškovų reikalavimai pripažinti
negaliojančiais UAB ,,Kirstnė“ ir UAB Medicinos banko 1997 m. birželio 30 d.
sudaryta skolos padengimo sutartis, 1997 m. birželio 30 d. papildomas
susitarimas prie skolos padengimo sutarties, 1997 m. liepos 29 d. susitarimas
Nr. 1 dėl rankpinigių, ir šiuos ieškinio reikalavimus atmetė; kitą teismo
sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai atmesti, paliko nepakeistą;
priteisė iš atsakovo UAB Medicinos banko 266 646 Lt kompensaciją ieškovui
UAB „Kirstnė“.
Teisėjų
kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad kasacinis teismas, grąžindamas bylą
nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, pasisakė, jog Lietuvos apeliacinis
teismas 2008 m. vasario 25 d. sprendimu pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimus
pripažinti negaliojančiais 1997 m. birželio 30 d. skolos padengimo sutartį, kitus
ginčo sandorius bei reikalavimą grąžinti pastatus natūra UAB „Kirstnė“, tačiau
nesiaiškino ir netyrė, ar pagal ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes nėra
pagrindo taikyti šalių ginčo santykiui nepagrįsto praturtėjimo institutą.
Apeliacinės
instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nurodė, kad UAB
„Kirstnė“ pastatų iš Banko neatpirko ir pagal 1997 m. birželio 30 d. skolos padengimo
sutartį už 148 510 Lt skolą pastatai perėjo banko nuosavybėn, t. y. Bankas
pastatus faktiškai įsigijo už 148 510 Lt. 1997 m. birželio 30 d., sudarant
skolos padengimo sutartį, bankui buvo pateiktas 1997 m. birželio 11 d. VĮ
Respublikinio inventorizavimo ir paslaugų biuro Šiaulių filialo detalizuotas
pažymėjimas, kuriame buvo nurodyta 1 855 903 Lt ginčo pastatų rinkos
vertė, tačiau individualus šių pastatų vertinimas nebuvo atliktas, jų rinkos
vertės nenustatinėta, todėl šiame pažymėjime nurodyta vidutine rinkos kaina
apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo. Lietuvos apeliacinis teismas,
siekdamas nustatyti pastatų Šiaulių mieste, Basanavičiaus g. 160 a, rinkos
kainą 1997 metais, paskyrė ekspertizę, tačiau VĮ Registrų centro Šiaulių filialas
ekspertizę atlikti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad jo duomenų bazėje nėra
duomenų apie 1997 metais įvykusius sandorius, o to meto skelbimuose nenurodoma
už kokią kainą siūlomas parduoti turtas. UAB ,,Ober-Haus nekilnojamas turtas“
taip pat atsisakė atlikti ekspertizę.
Teismas rėmėsi pirmosios instancijos teismo paskirtą ekspertizę atlikusios UAB
,,Projektų ekspertizė“ ekspertizės išvada bei konstatavo, kad ginčo pastatų
rinkos vertė 1997 m. birželio 30 d. buvo 374 370 Lt. Banko užsakymu UAB
,,Liturta“ atliktos ekspertizės išvadoje nurodyta ginčo pastatų rinkos verte –
243 000 Lt – teismas nesirėmė, išanalizavęs abiejų ekspertizių metu
taikytus vertinimo metodus, duomenis apie pasirinktus nekilnojamojo turto
objektus ir sudarytų sandorių kainas bei sprendęs, kad UAB ,,Projektų
ekspertizė“ pasirinkti duomenys yra patikimesni.
Kolegija
konstatavo, kad UAB ,,Kirstnė“ dėl sunkios finansinės padėties 1997 m. buvo
nepajėgi Bankui grąžinti paskolą, dėl to Banko nuosavybėn 1997 m. birželio 30
d. skolos padengimo sutartimi už 157 724 Lt negrąžintą paskolą, delspinigius ir
palūkanas perdavė Bankui pastatus, kurių rinkos vertė – 374 370 Lt, t. y. nepagrįstai
praturtėjo 216 646 Lt suma, o ieškovo turtas atitinkamai sumažėjo. Teismas
sprendė, kad Bankas, gavęs didesnės vertės turtą, nei ieškovas buvo jam
skolingas, negali būti laikomas vykdęs sąžiningumo principo reikalavimus, nes
praturtėjo pasinaudojęs sunkia ieškovo finansine padėtimi, todėl turi ieškovui
atlyginti 216 646 Lt, kuriais praturtėjo (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).
Ieškovas po to, kai pastatai jau buvo perduoti Banko nuosavybėn, siekdamas juos
atpirkti, Bankui sumokėjo 50 000 Lt. Kadangi Bankas ieškovui šios sumos negrąžino,
tai šią pinigų sumą Bankas taip pat privalo atlyginti.
III. Kasacinių skundų
ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas UAB Medicinos bankas prašo: panaikinti Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d.
nutarties dalį dėl 266 646 Lt kompensacijos priteisimo iš UAB Medicinos banko
ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo
sumos priteisimo atmesti, arba šį reikalavimą palikti nenagrinėtą; priteisti iš
UAB „Kirstnė“ bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.242 straipsnio 1 dalį, netaikęs šios
teisės normos sistemiškai su CK 6.242 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kurioje
nurodyta, kokie atvejai nelaikomi nesąžiningu ir nepagrįstu praturtėjimu. Šios
bylos atveju nebuvo nepagrįsto
praturtėjimo ar turto gavimo institutui taikyti būtinų sąlygų: įstatymo ar
sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas. Kreditoriaus veiksmai atlikti
išimtinai savo interesais ir rizika. Daikto, kurio vertė didesnė nei už jį
sumokėta suma, įsigijimas sutarties pagrindu nelaikomas nepagrįstu
praturtėjimu, t. y. praturtėjimu be teisinio pagrindo. Sudarydamos 1997 m.
birželio 30 d. skolos padengimo sutartį, šalys, t. y. ir ieškovė, sutiko, kad
perduodami statiniai vertinami 148 510 Lt. Jei ieškovas UAB „Kirstnė“ patyrė
nuostolių, tai dėl savo kaltės, nes pats buvo ginčo sandorių iniciatorius,
siūlė pastatų perdavimo ir atpirkimo sąlygas. Byloje nustatyta, kad ieškovas
šiuos veiksmus atliko savo interesais, siekdamas išvengti priverstinio įkeistų
pastatų realizavimo, o UAB Medicinos bankas (toliau – Bankas) veikė sąžiningai,
laikydamasis ginčo sandorių sąlygų, sudarydamas sąlygas atpirkti pastatus net
pasibaigus sutartam terminui, leisdamas UAB „Kirstnė“ naudotis pastatais
neatlygintinai. Taigi Bankas CK 6.242 straipsnio 3 dalies prasme
nepraturtėjo nesąžiningai, todėl neturi atsakyti dėl neigiamų padarinių,
atsiradusių dėl UAB „Kirstnė“ akcininkų konfliktų.
2. Apeliacinės
instancijos teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi kasacinio teismo 2008 m.
rugpjūčio 1 d. šioje byloje priimtos nutarties argumentais: „…faktas, jog ginčo
šalys jų sudarytuose sandoriuose neaptarė situacijos, kuri susiklostytų, jeigu
UAB „Kirstnė“ per šalių nustatytą terminą nesumokėtų skolos Bankui ir
neatpirktų pastatų, nereiškia, kad UAB „Kirstnė“, įrodžiusi, kad Bankas gavo
daugiau, negu turėjo teisinį pagrindą gauti, neturi teisės reikalauti iš Banko
tos dalies, kurią šis gavo be pagrindo“. Pirma, nurodyta situacija buvo aptarta
susitarimo dėl rankpinigių 5 punkte, sutariant, kad tuo atveju, jei UAB
„Kirstnė“ per nustatytą terminą neatperka perduotų pastatų, Bankas įgyja teisę
juos parduoti bet kuriai trečiajai šaliai. Antra, pagal CK 6.156 straipsnio 4
dalį šalys privalo susitarti tik dėl sąlygų, kurias nustato imperatyviosios
teisės normos, todėl neaišku, kodėl šalys, teismo manymu, privalėjo aptarti jo
nurodytą situaciją. Byloje teisingai nustatyta Banko valia – jis neturėjo
intereso ir nesutiko perimti ginčo pastatų už rinkos kainą. Dėl šios
priežasties 1997 m. birželio 30 d. sutartyje ir buvo nurodyta sutartinė, o ne
rinkos perduodamo turto vertė. Lietuvos apeliacinis teismas, netinkamai taikęs
nepagrįsto praturtėjimo institutą, pažeidė sutarties laisvės principą.
3. Šioje
byloje nebuvo procesinių prielaidų nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti,
nes ieškovas UAB „Kirstnė“ patikslintais galutiniais ieškinio reikalavimais neprašė
priteisti iš Banko nepagrįsto praturtėjimo sumą, nesumokėjo tokį reikalavimą
atitinkančio žyminio mokesčio, neprašė jo atidėti ar nuo jo atleisti. Tokio reikalavimo
nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Taigi pakartotinis apeliacinis
procesas vyko pažeidžiant CPK 312 straipsnyje įtvirtintą draudimą kelti
reikalavimus, nepareikštus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip
pat CPK 323 straipsnio draudimą keisti (papildyti) apeliacinį skundą,
pasibaigus jo padavimo terminui. Kasacinis teismas nenustatė, kad reikalavimo
dėl kompensacijos priteisimo už nepagrįstą praturtėjimą nepareikšta, o
nustatęs, atsižvelgiant į CPK 360 straipsnio nuostatas, turėjo bylą grąžinti nagrinėti
iš naujo ne apeliacinės, bet pirmosios instancijos teismui. Išnagrinėjus tik
apeliacinės instancijos teisme pareikštą reikalavimą, Bankas prarado teisę į apeliacinį
skundą dėl šio reikalavimo patenkinimo, t. y. teisę reikalauti peržiūrėti apeliacinės
instancijos teismo nustatytus faktus ir jų vertinimą. Apeliacinės instancijos
teismas turėjo atsisakyti priimti nurodytą reikalavimą, o priėmęs – atsisakyti
jį analizuoti procesiniame sprendime, kuriuo byla apeliacine tvarka
išsprendžiama iš esmės bei dėl šio reikalavimo apeliacinį procesą nutraukti
pagal analogiją taikant CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktą (ieškovo
patikslintas apeliacinis skundas neturi apskundimo objekto, nes iškeltas reikalavimas
nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme ir šio teismo sprendime dėl jo
nespręsta).
4. Apeliacinės
instancijos teismas skundžiamame sprendime neišdėstė jokių motyvų dėl Banko
apeliacinio skundo argumentų, kad nepagrįstai nesiremta ginčo turto
priverstinio pardavimo verte, nors šio turto perdavimo metu buvusi situacija
atitiko priverstinio pardavimo situaciją ir darė įtaką šalių veiksmams.
Atsiliepime į
atsakovo UAB Medicinos banko kasacinį skundą ieškovas UAB „Kirstnė“ ir
bendraieškiai A. Š., O. N. L., R. S., N. S. pripažįsta pagrįstu atsakovo
argumentą dėl proceso teisės normų pažeidimo, kasaciniam teismui perdavus bylą nagrinėti
iš naujo ne pirmosios, bet apeliacinės instancijos teismui.
Atsakovas
Sauliaus Daujoto įmonė pareiškė prisidėjimą prie UAB Medicinos banko kasacinio
skundo.
Kasaciniu
skundu ieškovas UAB „Kirstnė“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2007 m.
lapkričio 13 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartį bei priimti naują
sprendimą – priteisti iš UAB Medicinos banko nepagrįsto praturtėjimo sumą – 1
751 879 Lt, palūkanas, netesybas ir bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais argumentais:
UAB „Kirstnė“
ir Bankas, pasirašydami skolos padengimo sutartį ir jos papildymus, sutarė, kad
už skolos sumą perleidžiamo su teise atpirkti turto rinkos vertė yra 1 859 603 Lt.
Atsižvelgiant į tai, kad Bankas atskiro turto vertinimo neatliko, yra pagrindas
manyti, kad nurodyta suma yra sutarties sąlyga, kuria sutarties šalys pripažino
būtent tokią turto rinkos kainą tolesniuose savo santykiuose. Teismų nustatyta
kitokia rinkos kaina yra sutarties laisvės principo pažeidimas.
Atsiliepime į ieškovo
UAB „Kirstnė“ kasacinį skundą atsakovas UAB Medicinos bankas prašo skundą
atmesti ir priteisti iš UAB „Kirstnė“ išlaidas už šio atsiliepimo surašymą.
Atsakovas nurodo šiuos argumentus:
Ieškovo
kasacinis skundas surašytas nesilaikant CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies
3 punkto reikalavimų. Ieškovas iš esmės ginčija apeliacinės instancijos teismo
nustatytą faktinę aplinkybę – ginčo statinių rinkos vertę ginčo sandorio
sudarymo momentu. Ieškovas sutarties laisvės principo pažeidimą klaidingai
argumentuoja vartodamas sąvoką „sutartinė turto rinkos kaina“. Turto rinkos
vertė nustatoma ne šalių susitarimu, bet ją apskaičiuoja turto vertintojas.
Ieškovas vartoja sąvokų „rinkos vertė“ ir „sutartinė kaina“ samplaiką,
iškraipydamas abiejų sąvokų teisinę prasmę. Šio iškraipymo padarinys – ieškovas
klaidingai teigia, kad 1997 m. birželio 30 d. sutartyje šalys susitarė, jog
perduodamų statinių rinkos vertė – 1 859 603 Lt. Ši suma sutartyse buvo
nurodoma pagal tuometę notarinę praktiką iš VĮ Respublikinio inventorizavimo ir
paslaugų biuro detalizuoto pažymėjimo. Šalys perduodamus statinius įvertino 148
510 Lt. Ši suma yra sutartinė ginčo statinių kaina, dėl kurios šalys tarėsi ir atitinka
sutarties laisvės principą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u
o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis
teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas kasaciniame skunde ginčo šalių nustatytų
ribų, remdamasis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose
nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šalių
paduotuose kasaciniuose skunduose keliami klausimai dėl nepagrįsto praturtėjimo
instituto taikymo šioje byloje.
Dėl procesinio pagrindo
byloje spręsti nepagrįsto praturtėjimo atlyginimo klausimą
Kasatorius UAB
Medicinos bankas laikosi nuomonės, kad šioje byloje nebuvo procesinių prielaidų
nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti, nes ieškovas UAB „Kirstnė“
nepareiškė tokio ieškinio reikalavimo. Iš esmės šiuo klausimu kasacinis teismas
pasisakė jau 2008 m. rugpjūčio 1 d. priimtoje nutartyje. Joje pažymėta,
kad ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o faktinių aplinkybių,
ginčo santykio teisinis kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas
ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Kai teismas,
spręsdamas ginčą pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius
argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys
byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje likviduojama AB Tauro bankas v. UAB Kaišiadorių agrofirma,
bylos Nr. 3K-3-101/2001, kt.).
Teisėjų kolegija savo ruožtu pažymi, kad pagal
suformuotą teismų praktiką bylą nagrinėjantis teismas pagal savo kompetenciją
tiria ir vertina faktines bylos aplinkybes, pagal ieškovo nurodytas faktines
aplinkybes savarankiškai atlieka faktų teisinį kvalifikavimą, parenka ginčo
santykius reglamentuojantį įstatymą, teisiškai argumentuodamas atskleidžia
taikomo įstatymo nuostatos prasmę. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių
aplinkybių teisinis vertinimas teismui neprivalomi. Ši nuostata taikoma ir
procesui kasaciniame teisme, todėl pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes
kasacinis teismas gali byloje aiškinti bei taikyti ir kitas materialiosios
teisės normas, kurios tiesiogiai nebuvo taikomos bylą nagrinėjant žemesniųjų
instancijų teismuose, tik svarbu, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės
atitiktų taikomų materialiosios teisės normų turinį (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“,
bylos Nr. 3K-3-166/2008).
Atsižvelgdama
į tai, kad ieškovai savo teisių pažeidimą iš esmės grindė tuo, jog Bankas
neteisėtai gavo UAB „Kirstnė“ turtą, kurio vertė didesnė, negu UAB „Kirstnė“
skola Bankui pagal paskolos sutartį, teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistavo procesinės teisinės
prielaidos apeliacinės instancijos teismui aiškintis, ar pagal ieškinio
pagrindu nurodytas aplinkybes šalių ginčui spręsti taikytinas nepagrįsto
praturtėjimo institutas.
Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto
taikymo
Apeliacinės
instancijos teismas, nustatęs, kad UAB ,,Kirstnė“ dėl sunkios finansinės
padėties 1997 m. buvo nepajėgi Bankui grąžinti paskolą, dėl to Banko nuosavybėn
1997 m. birželio 30 d. skolos padengimo sutartimi už 157 724 Lt negrąžintą
paskolą, delspinigius ir palūkanas perdavė pastatus, kurių rinkos vertė –
374 370 Lt, padarė išvadą, kad Bankas nepagrįstai praturtėjo 216 646 Lt
suma. Teismas laikė, kad Bankas nevykdė sąžiningumo principo reikalavimų, nes,
pasinaudojęs sunkia ieškovo finansine padėtimi, gavo didesnės vertės turtą, nei
ieškovas buvo jam skolingas.
CK 6.242
straipsnio taikymo esmė yra ta, kad prielaidas konstatuoti nepagrįstą,
nesąžiningą praturtėjimą kito asmens sąskaita ir atitinkamai prievolę atlyginti
nuostolius asmeniui, kurio sąskaita praturtėta, sukuria ne faktas, kad nebuvo
arba buvo, bet išnyko teisinis turto įgijimo pagrindas, kaip CK 6.237
straipsnio taikymo atveju, bet aplinkybė, kad asmuo be teisinio pagrindo,
nesąžiningai sutaupo ar gauna kitokios tiesioginės turtinės naudos. Toks
atvejis, kai asmuo turi teisinį pagrindą reikalauti ir gauti atitinkamą
materialųjį turtą ar lėšas, tačiau jų gauna daugiau nei turėtų pagal teisinį
pagrindą, laikomas nepagrįstu praturtėjimu be teisinio pagrindo. Tokiu atveju
suma, gauta didesnė, negu ta, kuri priklauso pagal teisinį pagrindą, laikoma
gauta be teisinio pagrindo, t. y. nepagrįstu, nesąžiningu praturtėjimu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB
„Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008).
Konkrečioje
byloje sprendžiant, ar yra pagrindas pripažinti vieną asmenį nepagrįstai
praturtėjusiu kito sąskaita, reikia nustatyti, ar egzistuoja visi CK 6.242
straipsnio 1 dalyje išvardyti nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti būtini požymiai.
Pažymėtina, kad CK 6.242 straipsnio 3 dalyje išvardyti atvejai,
kuriuos nustačius paneigiamas praturtėjimo nesąžiningumas ir nepagrįstumas. Kadangi
praturtėjimo nesąžiningumas ir nepagrįstumas yra būtina sąlyga nepagrįsto
praturtėjimo institutui taikymti, CK 6.242 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama
sistemiškai su to paties straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, kad
praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jei jis atsirado dėl tokio
prievolės vykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios
kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir
kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši
atliko išimtinai savo interesais ir rizika.
Šioje byloje atsakovas,
nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuotu jo
nesąžiningumu įgyjant ginčo statinius, remiasi būtent CK 6.242 straipsnio 3
dalies nuostatomis ir byloje teismų nustatytais faktais: ginčo statiniai, kurių
vertė didesnė nei už juos sumokėta suma, įsigyti šalių laisva valia sudarytos sutarties
pagrindu; ginčo sandoriai buvo sudaryti UAB „Kirstnė“ iniciatyva, šiai siekiant
išvengti priverstinio Bankui įkeistų statinių pardavimo; šalys įvertino Bankui
perduodamą ginčo turtą tokia suma, kokio dydžio buvo UAB „Kirstnė“ skola Bankui
1997 m. birželio 30 d. sutarties sudarymo metu - 148 510 Lt, ir susitarė dėl
UAB „Kirstnė“ teisės per sutartą terminą atpirkti šį turtą už kainą,
atitinkančią UAB „Kirstnė“ skolos dydį; Bankas veikė sąžiningai, laikėsi ginčo
sandorių sąlygų, be to, nepardavė trečiajam asmeniui ginčo pastatų dar kelerius
metus po to, kai baigėsi šalių sulygtas terminas, sudarydamas sąlygas atpirkti
pastatus už UAB „Kirstnė“ skolos sumą,
leido naudotis pastatais neatlygintinai; skolos padengimo sutarties sąlygos dėl
ginčo pastatų atpirkimo nebuvo įgyvendintos dėl UAB „Kirstnė“ viduje kilusių
sunkumų, bet ne dėl Banko veiksmų ir kaltės.
Apeliacinės
instancijos teismas, taikydamas CK 6.242 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas
nepagrįstą praturtėjimą apibrėžiančias nuostatas, neatsižvelgė į to paties
straipsnio 3 dalies nuostatas. Byloje teismų nustatytos aplinkybės, kad tiek paskolos
ir įkeitimo sutartis, tiek ginčo sandorius UAB „Kirstnė“, būdama pelno
siekiantis juridinis asmuo, sudarė savo iniciatyva ir interesais, kartu prisiimdama
riziką dėl jų neįvykdymo padarinių. Bendrovei neįvykdžius sutartinio
įsipareigojimo grąžinti skolą per sutartą terminą, ji siekė išvengti sutartyje
nustatytų prievolės nevykdymo padarinių – priverstinio įkeisto turto pardavimo
taip pat savo iniciatyva ir interesais siūlydama bankui alternatyvius skolos
grąžinimo būdus. Byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių prielaidas Banko veiksmus,
kuriais jis sutiko jam priimtinu būdu padėti UAB „Kirstnė“ įvykdyti sutartines prievoles,
laikyti pasinaudojimu sunkia ieškovo finansine padėtimi. Nustatytos ginčo turto
įgijimo aplinkybės pagal CK 6.242 straipsnio 3 dalį šalina pagrindą
praturtėjimą vertinti kaip nepagrįstą ir nesąžiningą. Taigi apeliacinės
instancijos teismas, netaikęs CK 6.242 straipsnio 3 dalies, netinkamai taikė
šio straipsnio 1 dalį, todėl nepagrįstai konstatavo nepagrįstą ir nesąžiningą Banko
praturtėjimą UAB „Kirstnė“ sąskaita. Dėl to apeliacinės instancijos teismo
nutarties dalis, kuria iš Banko, kaip nepagrįstai praturtėjusio, priteistas
nuostolių atlyginimas UAB „Kirstnė“, naikintina.
Netenkinant reikalavimo priteisti Banko įgyto turto
įsigijimo kainos ir vertės skirtumo kompensaciją, ieškovo UAB „Kirstnė“ kasacinio
skundo argumentai dėl šio turto vertės yra nereikšmingi, todėl nenagrinėjami.
Dėl rankpinigių gavimo teisinio pagrindo
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugpjūčio
1 d. nutartimi konstatavo, kad Banko ir UAB „Kirstnė“ 1997 m. liepos 29 d. susitarimas
dėl rankpinigių, kuriuo Bankas įsipareigojo parduoti UAB „Kirstnė“ ginčo
pastatus už 168 000 Lt, o UAB „Kirstnė“ – šiuos nupirkti ir sumokėti visą sumą
iki 1997 m. rugsėjo 1 d., savo esme yra preliminarioji ginčo pastatų
pirkimo–pardavimo sutartis. Kolegija pažymėjo, kad pagal nurodytą susitarimą
UAB „Kirstnė“ sumokėti 50 000 Lt negali būti laikomi rankpinigiais,
nes pagal šio susitarimo sudarymo metu galiojusio
1964 m. CK 222 straipsnį susitarimas dėl rankpinigių galėjo
būti sudarytas tik tada, kai šalys jau yra sudariusios įstatymo reikalavimus
atitinkančią pagrindinę sutartį, bet ne tada, kai yra susitarusios tik dėl
tokios sutarties sudarymo ateityje. Kadangi preliminariąja sutartimi
nesukuriama piniginės prievolės, t. y. prievolės, kurioje pinigai atlieka
mokėjimo–atsiskaitymo funkciją, tai, preliminariosios sutarties neįgyvendinus
ir pagrindinės sutarties nesudarius, laikytina, kad pinigai perduoti (gauti) be
įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m.
lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr.
3K-P-382/2006). Taigi Banko be
teisinio pagrindo gauti 50 000 Lt, 1997 m. liepos 29 d. susitarime
įvardyti rankpinigiais, priteistini UAB „Kirstnė“.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93
straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas
bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kai kasacinis
teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, jis
atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 4
dalis).
Pareikšto
ieškinio reikalavimų suma – 879 276 Lt. Tenkinant jų dalį dėl
50 000 Lt, bylinėjimosi išlaidos šalims paskirstomos proporcingai
tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Už ieškinį mokėtina žyminio mokesčio
suma – 12 793 Lt. Kadangi UAB „Kirstnė“ už ieškinį sumokėjo
3970,20 Lt žyminio mokesčio, iš jos valstybei priteisiama likusi
nesumokėta žyminio mokesčio suma, t. y.
8822,80 Lt (12 793 Lt – 3971,20 Lt). 727,70 Lt žyminio mokesčio tenka
Bankui, todėl ši suma iš jo priteistina UAB „Kirstnė“. Apeliacinės instancijos
teisme ieškovo ginčijama suma sudarė 580 000 Lt, todėl priteisiant jam
50 000 Lt, iš 9800 Lt žyminio mokesčio, ieškovo sumokėto už apeliacinį
skundą, ieškovui iš atsakovo UAB Medicinos banko priteisiama 844,83 Lt. Banko
apeliaciniu skundu ginčijama suma buvo 299 276 Lt, tai iš jo sumokėtos 6985 Lt
žyminio mokesčio sumos jam iš ieškovo UAB „Kirstnė“ priteisiama 5816,94 Lt. Už
kasacinį skundą Bankas, ginčydamas 266 646 Lt priteisimo pagrįstumą, sumokėjo
6332,92 Lt žyminio mokesčio, todėl, priteistą sumą sumažinus iki 50 000
Lt, jam iš UAB „Kirstnė“ priteistina 5144,76 Lt sumokėto mokesčio dalis.
Valstybei
priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas
(CPK 88, 93, 96 straipsniai). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų
įteikimu pirmosios instancijos teisme – 669,61 Lt, apeliacinės instancijos
teisme – 319,45 Lt, o kasaciniame teisme –
287,14 Lt, iš viso – 1276,20 Lt. Iš jų ieškovui UAB „Kirstnė“ tenka
1203,61 Lt, o Bankui – 72,59 Lt.
Bylos
nagrinėjimo metu buvo atliktas turto vertinimas bei ekspertizė. Už ekspertizę
sumokėjo UAB „Kirstnė“, o už turto vertinimą – Bankas. Kadangi turto vertė buvo
nustatinėjama sprendžiant ieškinio reikalavimą priteisti kompensaciją už Banko nepagrįstą
praturtėjimą, o reikalavimas šiuo pagrindu atmestas, išlaidos už turto
vertinimą ir ekspertizę tenka ieškovui UAB „Kirstnė“. Bankas už turto vertinimą
sumokėjo 1003 Lt, ši suma jam priteistina iš ieškovo.
Apeliacinės
instancijos teismas, remdamasis teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.
įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis, atsižvelgdamas į bylos
sudėtingumą ir ginčo pobūdį, sprendė, kad maksimali priteistina suma už
atstovavimą pirmosios instancijos teisme Bankui yra 18 408 Lt.
Proporcingai pagal patenkintą ieškovo reikalavimų dalį iš ieškovo UAB „Kirstnė“
priteisiama atsakovui UAB „Medicinos bankas“ 17 360,90 Lt atstovavimo
pirmosios instancijos teisme išlaidų. Už advokato pagalbą kasaciniame teisme
surašant kasacinį skundą ir atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą Bankas prašo
priteisti iš ieškovo atitinkamai 6050 Lt
ir 3025 Lt. Teisėjų, kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą ir pirmiau
nurodytas teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85
patvirtintas Rekomendacijas, sprendžia, kad priteistinas nurodytų Banko išlaidų
atlyginimas atitinkamai mažintinas iki 3025 Lt ir 1512,50 Lt.
Iš UAB
„Kirstnė“ Bankui priteistina bendra bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 33 863,10 Lt
(5816,94 + 5144,76 + 1003 +17 360,90 + 3025 + 1512,50), o iš šio Banko ieškovui
– 1572,53 Lt (727,70 + 844,83), todėl
šios sumos įskaitomos ir iš ieškovo UAB „Kirstnė“ priteistina Bankui 32 290,57
Lt (33 863,10 Lt – 1572,53 Lt) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Atsakovai S.
Daujoto įmonė ir UAB „Medicinos banko lizingas“ bylą nagrinėjant kasacine
tvarka kasacinių skundų ar atsiliepimų į skundą nepateikė, dėl jų sprendimas
byloje nekeičiamas, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp jų ir ieškovo UAB
„Kirstnė“, nustatytas apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nekeičiamas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 88, 93, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362
straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
vasario 12 d. nutarties dalį dėl 266 646 Lt kompensacijos priteisimo UAB
„Kirstnė“ iš UAB Medicinos banko ir ieškinio reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo
atlyginimo priteisimo atmesti.
Priteisti
UAB „Kirstnė“ (į. k. 144998256) iš UAB Medicinos banko (į. k. 112027077)
50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų), gautų be teisinio pagrindo.
Pakeisti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
vasario 12 d. nutarties dalį dėl UAB „Kirstnė“ ir UAB Medicinos banko
bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Priteisti
valstybei iš UAB „Kirstnė“ (į. k. 144998256)
8822,80 Lt (aštuoni tūkstančiai aštuoni šimtai dvidešimt du litai 80 ct)
žyminio mokesčio už ieškinį.
Priteisti valstybei
iš UAB „Kirstnė“ (į. k. 144998256) 1203,61
Lt (vienas tūkstantis du šimtai trys litai 61 ct) išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
Priteisti valstybei
iš UAB Medicinos banko (į. k. 112027077) 72,59 Lt (septyniasdešimt du litai 59 ct)
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
Priteisti UAB Medicinos
bankui (į. k. 112027077) iš UAB
„Kirstnė“ (į. k. 144998256) 32 290,57 Lt
(trisdešimt du tūkstančiai du šimtai devyniasdešimt litų 57 ct) bylinėjimosi
išlaidų atlyginimo.
Kitą Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12
d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Birutė Janavičiūtė
Gintaras Kryževičius