Baudžiamoji byla Nr. 2K-108/2012
Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01010-2010-7
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.20.15.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį ir nubaustas 20 MGL (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) bauda.
Nukentėjusiosios G. B. civilinis ieškinys dėl 20 000 Lt neturtinės žalos bei išlaidų atstovo pagalbai apmokėti atmestas.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis, kuria nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
E. B. pagal BK 245 straipsnį nuteistas už tai, kad nevykdė 2010 m. liepos 9 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) rezoliucinės dalies 2, 4 ir 5 punktų. Jis iki 2010 m. spalio 7 d. negrąžino mažamečių dukterų E. ir E. B. bei jų užsienio pasų motinai G. B. ir taip pažeidė teismo nutarties rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriame įpareigota atsakovą E. B. nedelsiant grąžinti nepilnamečius vaikus ir jų užsienio pasus ieškovei G. B., su kuria nustatyta vaikų gyvenamoji vieta.
Be to, E. B. 2010 m. birželio 4 d., apie 19 val., iš motinos G. B. gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), pasiėmė savo dukteris E. ir E. B. ir, turėdamas jų asmens dokumentus, 2010 m. rugpjūčio 15 d. išsivežė į Vokietijos Federacinę Respubliką, iš kur grįžo 2010 m. rugpjūčio 22 d. ir iki šiol vaikų negrąžino motinai G. B. Taip E. B. nevykdė teismo nutarties rezoliucinės dalies 5 punkto, kuriame nustatytas draudimas išvežti dukteris už Lietuvos Respublikos ribų, taip pat 4 punkto, kuriame nustatyta E. B. bendravimo su dukterimis tvarka iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl santuokos nutraukimo.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. B. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartį ir bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai netinkamai įvertino bylos aplinkybes, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, be pagrindo įrodomąją reikšmę suteikė žiniasklaidos informacijai apie dukterų išvežimą į Vokietiją ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Kasatoriaus nuomone, jo veikoje nėra subjektyviųjų inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių – tyčios nevykdyti teismo sprendimo. Pagal teismų praktiką teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Nuteistasis E. B. įvykdyti 2010 m. liepos 9 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutarties, t. y. atiduoti dukteris E. ir E. B. bei jų asmens dokumentus motinai G. B. neturėjo objektyvių galimybių. Jo dukterys nenori gyventi kartu su motina ir šią aplinkybę patvirtino apklaustos teisme bei 2010 m. birželio 6 d. duodamos paaiškinimus Marijampolės apskrities Miesto policijos nuovados prevencijos grupės tyrėjai. Dukterys atsisakė vykti pas motiną ir tada, kai į namus atėjo antstolė vykdyti teismo nutarties, tačiau bylą nagrinėję teismai šių aplinkybių tinkamai neįvertino.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis negalėjo įvykdyti teismo nutartyje nustatyto įpareigojimo atiduoti dukterų originalius vokiškus asmens pasus, nes juos turi jų motina, o ne jis. Kasatorius turi tik šių dokumentų kopijas, kuriomis pasinaudojęs dukteris buvo nusivežęs į Vokietiją. E. B. atkreipia dėmesį, kad Marijampolės rajono apylinkės teismui G. B. pateikė abiejų dukterų lietuviškus pasus, tačiau teismai nesiaiškino, kaip be originalių vokiškų pasų (dukros yra Vokietijos pilietės) buvo padaryti jų lietuviški asmens dokumentai. Šios aplinkybės patvirtina, kad dukterų motina G. B. klaidino teismą, tačiau teismai į tai neatsižvelgė.
Kasatorius teigia, kad 2010 m. birželio 4 d. nepristatė dukterų į jų gyvenamąją vietą ir buvo jas nusivežęs į Vokietiją, nes jos norėjo pamatyti močiutę. Dukterys yra Vokietijos pilietės, šioje šalyje užaugo ir yra prisirišusios prie kasatoriaus tėvų, todėl kasatorius nori, kad nenutruktų dukterų giminystės ryšys su jo giminėmis. E. B. nesiekė dukterų išvežti nuolat gyventi Vokietijoje. Jis Lietuvoje neturi artimų žmonių, kuriems galėtų patikėti prižiūrėti dukteris, o su motina jos gyventi atsisakė, todėl buvo priverstas jas pasiimti su savimi į Vokietiją. Vadovaujantis CK 3.165 straipsnio 1 dalies ir 3.161 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kasatorius yra atsakingas už savo dukterų auklėjimą, o šios turi teisę gyventi ir bendrauti su abiem tėvais. Jis myli savo dukteris, jomis rūpinasi, leidžia į mokyklą.
Kasaciniame skunde pažymima, kad, priešingai nei nustatė teismas, dukterys su savo motina galėjo laisvai bendrauti. Mokyklos direktorius V. K. patvirtino, kad jų motina G. B. ne vieną kartą buvo atvykusi į mokyklą, kur bendraudavo su dukterimis, tačiau jas palikdavo mokykloje ir išvažiuodavo. Liudytojas V. M. apklausiamas teisme taip pat nurodė, kad G. B. bendravo su mergaitėmis kasatoriaus gyvenamojoje vietoje, tačiau jų su savimi nepasiėmė. Šios aplinkybės, anot kasatoriaus, rodo, kad dėl susiklosčiusios situacijos kalta pati vaikų motina G. B., kuri dukterimis nesirūpina. Po šios bylos išnagrinėjimo ji dukterims nepaskambino, neatvyko jų aplankyti, su jomis nebendravo. Šiuo metu G. B. laukiasi kūdikio nuo kito vyro, su kuriuo ketina gyventi Vokietijoje, tačiau teismai į šias aplinkybes taip pat neatsižvelgė.
Kasatoriaus nuomone, Marijampolės rajono apylinkės teismas atsižvelgė tik į G. B. interesus ir priėmė pažeidžiantį vaikų interesus sprendimą. Toks teismo sprendimas neturi būti vykdomas. Pažymėtina ir tai, kad 2010 m. spalio 8 d. Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus pranešime nurodoma, kad nuteistojo E. B. dukterys yra Vokietijos pilietės ir šiuo metu Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, nes neturi galiojančio užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento. Be to, dėl veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, kasatoriaus atžvilgiu jau buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Dainavos PK baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau prokuroras ikiteisminį tyrimą nutraukė nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatant vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, kai vaikai atsisako su jais gyventi nevykdymo, nėra suformuota. Kita vertus, BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-233/2007, 2K-86/2005, 2K-625/2006; 2K- 47/2009).
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo nuteistojo E. B. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra išsamūs, motyvuoti ir pagrįsti faktine bylos medžiaga. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismai įrodymus vertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų. Nuteistojo dukterų išvežimo į Vokietiją faktas nustatytas ne vien publikacija dienraštyje „R", bet ir nukentėjusiosios, liudytojų parodymais bei kitais bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertino byloje surinktus įrodymus ir motyvuotai atsakė į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus.
Kasatoriaus teiginys, kad jo veikoje nėra tyčios padaryti BK 245 straipsnyje numatytą nusikaltimą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kasaciniame skunde E. B. nurodo, kad 2010 m. liepos 9 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartis prieštarauja vaikų interesams, todėl neturi būti vykdoma. Toks teiginys parodo, kad kasatorius teismo sprendimo nevykdė sąmoningai, t. y. veikdamas tiesiogine tyčia.
Atsiliepime pažymima, kad proceso dalyvis pats negali nuspręsti, kuris teismo procesinis sprendimas dėl tam tikrų priežasčių jam yra privalomas, o kuris ne. BK 245 straipsnio taikymui svarbus pats teismo sprendimo, nesusijusiu su bausmėmis, nevykdymo faktas, o ne šio sprendimo priėmimo teisiniai pagrindai (kasacinė byla Nr. 2K-291/2008). Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis). Teismo sprendimas, dėl kurio nevykdymo kasatorius pripažintas kaltu, buvo jam žinomas, jis nebuvo pakeistas ar panaikintas, todėl turėjo būti vykdomas.
Kasacinio skundo teiginys, kad nuteistasis neturėjo galimybės vykdyti nurodyto teismo sprendimo dėl objektyvių priežasčių, neatitinka tikrovės. Objektyviomis priežastimis kasatorius laiko dukterų nenorą gyventi su motina. Šią aplinkybę patvirtina ir antstolės A. Lukšienės surašytas aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Prokurorės nuomone, tokia situacija susidarė būtent dėl teismo sprendimo nevykdymo laiku, tikėtina, ne be tėvo (t. y. kasatoriaus E. B.) įtakos. Jam geruoju neįvykdžius Marijampolės rajono apylinkės teismo nutarties, vaikai daugiau nei septynis mėnesius buvo su juo. Šios aplinkybės, kurias pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ištyrė, rodo, kad teismo sprendimo nevykdymo priežastis yra ne vaikų valios vykdymas, o nuteistojo E. B. tyčiniai veiksmai neperduoti vaikų motinai, turint objektyvią galimybę tai padaryti.
Kaip vieną iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio naikinimo pagrindų nuteistasis E. B. nurodo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą. Tačiau šis ikiteisminis tyrimas prokuroro 2011 m. sausio 14 d. nutarimu nutrauktas, nes informacija apie E. B. bendravimo su dukterimis tvarkos pažeidimus nepasitvirtino (nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos požymių), o dėl teismo sprendimo nevykdymo (t. y. dėl vaikų išvežimo fakto 2010 m. rugpjūčio 15 d.) tuo metu jau buvo atliktas ikiteisminis tyrimas Marijampolės rajono policijos komisariato baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuri su kaltinamuoju aktu perduota teismui (t. y. byla, kurioje šiuo metu ir pateiktas E. B. kasacinis skundas). Esant šioms aplinkybėms, nutraukdamas ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), prokuroras teisingai konstatavo, kad dėl to paties įvykio negali būti dviejų ikiteisminių tyrimų.
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad dėl teismo sprendimo nevykdymo atsirado neigiami padariniai - teismo ir teisėtvarkos sistemos autoriteto sumenkinimas, ieškovės G. B. teisių, teisėtų interesų ir lūkesčių pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad aplinkybių ir pagrindų, dėl kurių baudžiamoji byla E. B. turėtų būti nutraukiama, nėra.
Atsiliepime į kasacinį skundą nukentėjusioji G. B. prašo nuteistojo E. B. kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad E. B. žinojo apie pareigą vykdyti 2010 m. liepos 9 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šią nutartį nuteistasis apskundė, tačiau apeliacinės instancijos teismas jo skundą atmetė. Įvykdyti teismo sprendimą 2010 m. rugsėjo 29 d. raginimu jam siūlė ir antstolė A. Lukšienė. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad E. B. nurodyto teismo sprendimo nevykdė sąmoningai ir piktybiškai. Nukentėjusioji pažymi, kad teismo sprendimai buvo išduoti pateikus teismo patvirtintas dukterų vokiškų asmens dokumentų kopijas, nes jų originalai yra pas E. B. Šią aplinkybę nustatė teismas bei, duodamas interviu leidiniui „R", patvirtino pats E. B..
Atsiliepime nurodoma, kad nukentėjusiajai G. B. ir jos dukroms dėl teismo sprendimo nevykdymo padaryta žala. Ši žala daroma ir toliau, nes teismų sprendimai neįvykdyti, o E. B. savo kaltės nepripažįsta. Todėl, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, civilinio ir administracinio proceso priemonės yra neefektyvios ir nepakankamos teismų sprendimų įvykdymui užtikrinti. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad, Vokietijos Federacijos centrinio registro duomenimis, nuteistasis E. B. Vokietijoje yra teistas už grupinį išžaginimą ir grupinį seksualinį išnaudojimą bei už du narkotikų įstatymo pažeidimus.
Nukentėjusiosios nuomone, E. B. pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 245 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo, o jam paskirta 20 MGL dydžio bauda yra adekvati padarytam nusikaltimui, todėl užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir leis pasiekti bausmės tikslus.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 245 straipsnio taikymo
Nuteistasis E. B. kasaciniame skunde nurodo, kad jis neturėjo objektyvių galimybių įvykdyti teismo sprendimo, todėl jo veika neatitinka BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių.
BK 245 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Pagal teismų praktiką teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Asmuo atsako pagal šį straipsnį, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo (kasacinės nutartys Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 straipsnį taikoma už bet kokio, nesusijusio su bausmėmis teismo sprendimo, tarp jų ir teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevykdymą (kasacinės nutartys Nr. 2K–7/2009, 2K–636/2010).
Byloje nustatyta, kad 2010 m. liepos 9 d. buvo priimta Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartis, kuria E. B. įpareigotas nedelsiant nepilnamečius vaikus E. ir E. B. bei jų užsienio asmens dokumentus grąžinti ieškovei G. B., su kuria nustatyta vaikų gyvenamoji vieta, laikytis teismo nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos, taip pat nustatytas draudimas nepilnamečius vaikus išvežti už Lietuvos Respublikos ribų, kol bus išnagrinėta civilinė byla (priimtas teismo sprendimas) dėl santuokos nutraukimo. Ši nutartis įsiteisėjo ir turėjo būti vykdoma. Tačiau E. B. jos nevykdė - iki kaltinimo pareiškimo 2010 m. spalio 7 d. negrąžino mažamečių dukterų E. ir E. B. bei jų užsienio pasų motinai G. B., be to, jas 2010 m. rugpjūčio 15 d. išsivežė į Vokietijos Federacinę Respubliką, iš kurios grįžo 2010 m. rugpjūčio 22 d.
Nuteistojo E. B. kaltė padarius BK 245 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą pagrįsta jo paties, nukentėjusiosios E. B., liudytojų V. M. ir S. B. parodymais, antstolės A. Lukšienės surašytais procesiniais dokumentais, kita baudžiamosios bylos medžiaga. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vertinant įrodymus ir nustatant faktines bylos aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadaryta, nuteistojo E. B. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymiai. Nuteistajam buvo žinoma apie Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nutartį ir apie pareigą ją vykdyti, nes jis pats šią nutartį apskundė apeliacine tvarka, be to, antstolė A. Lukšienė 2010 m. rugsėjo 29 d. E. B. įteikė raginimą įvykdyti šį teismo sprendimą geranoriškai. Šios aplinkybės rodo, kad kasatorius teismo sprendimo nevykdė sąmoningai, t. y. veikdamas tiesiogine tyčia.
Kasaciniame skunde nuteistasis E. B. nurodo, kad teismo nutarties negalėjo įvykdyti dėl objektyvių priežasčių, nes dukterys atsisakė gyventi su motina. Tai, anot kasatoriaus, patvirtina, kad jo veikoje nėra subjektyviojo BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymio – tyčinės kaltės. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Pažymėtina, kad E. B. nevykdė kelių Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nutartyje nustatytų sąlygų: jis ne tik neperdavė vaikų motinai, taip pažeisdamas teismo nustatytą jų gyvenamąją vietą su motina bei bendravimo su tėvu tvarką, bet ir pažeidė draudimą išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 2010 m. rugpjūčio 24 d. gavus nukentėjusiosios G. B. pareiškimą apie tai, kad 2010 m. birželio 4 d. apie 19 val. paėmęs dukteris iš motinos G. B. gyvenamosios vietos jas išvežė į Vokietiją. Pastarasis draudimas, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nesusijęs su dukrų valios vykdymu. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad laiku ir tinkamas teismo sprendimo vykdymas būtų leidęs daug anksčiau ir įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti vaikų valios išraišką, be to, taip būtų užkirstas kelias daugiau kaip pusmetį trunkančiam vaikų teisinės padėties dviprasmiškumui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia situacija, kai teismo sprendimo įvykdymas tapo apsunkintas susidarė būtent dėl kasatoriaus veiksmų, todėl ta aplinkybė, kad dukterys išreiškė nenorą eiti pas motiną, nešalina jo kaltės. Pažymėtina ir tai, kad antstolės A. Lukšienės Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus neįvykdymo aktas Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad vaikai išreiškė savo valią, kuria pasipriešino būti perduotos motinai, surašytas 2011 m. vasario 21 d., t. y. praėjus beveik septyniems mėnesiams nuo to momento, kai kasatoriui atsirado pareiga vykdyti teismo sprendimą.
Kasaciniame skunde nuteistasis E. B. nurodo, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas atsižvelgė tik į G. B. interesus ir priėmė pažeidžiantį vaikų interesus sprendimą, todėl toks teismo sprendimas neturi būti vykdomas. Šiais kasacinio skundo teiginiais iš esmės bandoma ginčyti pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, o kartu ir jos privalomumą. Tokie kasacinio skundo argumentai atmestini. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 245 straipsnį svarbu teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, vykdymo arba nevykdymo faktas, o ne šio sprendimo priėmimo teisiniai pagrindai (kasacinė nutartis Nr. 2K-291/2008). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatose įtvirtinta instancinė teismų sistema, kurios paskirtis sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Taigi pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas gali ištaisyti tik aukštesnės instancijos teismas, o pats asmuo negali nuspręsti, kuris teismo sprendimas jam privalomas ir turi būti vykdomas, o kuris ne. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis E. B. minėtą teismo nutartį apskundė apeliacine tvarka, tačiau ji nebuvo pakeista ar panaikinta, todėl turėjo būti vykdoma.
Kasatorius nurodo, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Kolegijos nuomone, šioje byloje teismo sprendimui įvykdyti civiliniame procese numatytos priemonės buvo išnaudotos. Nuteistajam E. B. savanoriškai nevykdant teismo sprendimo, išieškotoja (nukentėjusioji) G. B. kreipėsi į teismo antstolį dėl priverstinio sprendimo įvykdymo. Nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad priverstinai vykdant teismo sprendimą buvo numatytos dvi vaikų perdavimo datos - 2010 m. lapkričio 3 d. ir 2011 m. sausio 20 d., tačiau nei šiomis dienomis, nei vėliau dukterys motinai nebuvo perduotos. Iš bylos duomenų (tai pažymima ir nukentėjusios G. B. atsiliepime į kasacinį skundą) matyti, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartis neįvykdyta iki šiol. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje konstatuota, jog CPK numatytos procesinės poveikio priemonės nepaneigia BK 245 straipsnio taikymo, nes civiliniame ir baudžiamajame įstatymuose įtvirtintos skirtingos atsakomybės rūšys (kasacinė nutartis Nr. 2K–7–233/2007). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje taikant baudžiamąją atsakomybę už teismo sprendimo nevykdymą buvo pažeistos BK 245 straipsnio nuostatos.
Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nuteistasis E. B. iš esmės pakartojo savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, į kuriuos, atmesdamas jo skundą, apeliacinės instancijos teismas atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis). Pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo skundą atmetė padarydamas esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų bei netinkamai aiškindamas baudžiamąjį įstatymą – BK 245 straipsnį – nėra pagrindo.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, pagal byloje nustatytas aplinkybes E. B. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, esant visiems BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymiams, todėl kasacinio skundo argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Antanas Klimavičius
Vytautas Masiokas