Civilinė byla Nr. e2S-531-260/2015,

Proceso Nr. 2-69-3-00837-2014-5,

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

122.1; 122.4; 140.1; 140.7;

KAUNO  APYGARDOS  TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-3999-944/2014 pagal pareiškėjų A. L. ir V. L. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniams asmenims, tretieji asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, ir

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi A. L. ir V. L. iškelta bankroto byla, nustatytas keturių mėnesių terminas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos fizinių asmenų mokumo atkūrimo plano projektui teismui pateikti.

2014 m. gegužės 19 d. nutartimi patvirtinti A. L. ir V. L. kreditorių finansiniai reikalavimai.

2014 m. liepos 4 d. įvykusio kreditorių susirinkimo metu vienbalsiai nutarta nepritarti pareiškėjų pateiktam 2014 m. birželio 10 d. mokumo atkūrimo plano projektui. Bankroto administratorė kreditorių susirinkimo protokolą su priedais pateikė teismui ir teismas 2014 m. liepos 18 d. nutartimi prašymą dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo skyrė nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

2014 m. liepos 21 d. įvykusio kreditorių susirinkimo metu kreditoriai vienbalsiai nutarė netvirtinti patikslinto mokumo atkūrimo plano projekto. Bankroto administratorė, remdamasi Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio 8 dalimi, pateikė teismui prašymą dėl A. ir V. L. mokumo atkūrimo plano tvirtinimo. Kauno apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, 2014 m. rugpjūčio 19 d. vykusio teismo posėdžio metu nustatė papildomą terminą iki 2014 m. rugsėjo 30 d. patikslinti mokumo atkūrimo planą.

2014 m. rugsėjo 16 d. įvykusio kreditorių susirinkimo metu kreditoriai vienbalsiai nutarė nepritarti patikslintam 2014 m. rugsėjo 1 d. mokumo atkūrimo plano projektui nurodydami nesutikimo priežastis. Bankroto administratorė, pateikdama teismui 2014 m. rugsėjo 16 d. įvykusio kreditorių susirinkimo protokolą, atsižvelgiant į A. ir V. L. finansines galimybes, amžių, sveikatą ir bankroto administratorės išvadą, kad pateiktas mokumo atkūrimo plano projektas realiai atitinka pareiškėjų finansines galimybes kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti, remdamasi Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio 8 dalimi, prašė patvirtinti pateiktą mokumo atkūrimo planą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi patvirtino fizinių asmenų A. L. ir V. L. 2014 m. rugsėjo 1 d. mokumo atkūrimo planą.

Teismas nustatė, kad 2014 m. liepos 4 d. įvykusio fizinio asmens kreditorių susirinkimo metu nebuvo pritarta pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui. 2014 m. rugpjūčio 19 d. teismo posėdžio metu buvo pasiūlyta pareiškėjams tikslinti pateiktą mokumo atkūrimo planą. 2014 m. rugsėjo 16 d. kreditorių susirinkimas nepritarė pateiktam 2014 m. rugsėjo 1 d. mokumo atkūrimo plano projektui. Teismas, įvertinęs kreditorių susirinkimuose nurodytas kreditorių aplinkybes, dėl kurių jie nepritarė pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui, sprendė, kad didžiausią finansinį reikalavimą turintys kreditoriai iš esmės nesutiko su pateiktu planu dėl šių aplinkybių, t. y. dėl pareiškėjų sudarytų sandorių 2009–2010 metais ir dėl mokumo atkūrimo plano trijų metų termino. Teismas nurodė, kad kreditorių susirinkimų metu didžiausią finansinį reikalavimą turintis kreditorius kėlė abejonę dėl pareiškėjų sudarytų sandorių pagrįstumo ir atitikimo kreditorių interesams, tačiau bankroto administratorė paaiškino, kad šių sandorių teisėtumas ir pagrįstumas jai abejonių nekelia, dėl ko į teismą dėl jų ginčijimo ji nesikreipė. Teismas pažymėjo, kad pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 24 straipsnio 7 punktą kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę kreiptis į kreditorių susirinkimą dėl bankroto administratoriaus veiklos ar jo pakeitimo ir/ar siūlyti kitą bankroto administratoriaus kandidatūrą. Kadangi byloje yra patvirtintas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kreditorinis reikalavimas, ji, tuo atveju, jei jos netenkino administratorės veikla dėl 2009–2010 m. sudarytų sandorių ginčijimo, turėjo teisę naudotis minėtomis teisėmis, tačiau byloje nėra duomenų, kad būtų keliamas bankroto administratorės veiklos klausimas ar svarstoma galimybė dėl kito administratoriaus skyrimo. Teismas sprendė, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjų vardu buvo sudaryti sandoriai, kurių administratorė neginčija, nesudaro pagrindo laikyti pareiškėjus nesąžiningais ar netvirtinti mokumo atkūrimo plano. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kreditorius turi savarankišką teisę kreiptis į teismą ir ginčyti turto perleidimo sandorius CPK nustatyta tvarka. Teismas, nenustatęs, kad tokie teisminiai procesai būtų pradėti, sprendė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą netvirtinti pateikto mokumo atkūrimo plano tuo pagrindu, kad 2009–2010 m. pareiškėjai buvo sudarę turto perleidimo sandorius. Teismas, pasisakydamas dėl mokumo atkūrimo plano termino, nurodė, kad Fizinių asmenų bankroto įstatyme nėra nustatyta kriterijų dėl mokumo atkūrimo plano termino. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjų skoliniai įsipareigojimai yra užtikrinti hipoteka, kad vienintelis jų pajamų šaltinis yra pensija, kad pareiškėjai kitų pajamų negauna, kad didžioji dalis skolinių įsipareigojimų bus dengiama iš hipoteka apsunkinto turto ir iš gaunamų pensijų, įvertinęs pareiškėjų gaunamas pajamas ir minimaliems poreikiams tenkinti skiriamą lėšų sumą, pripažino, kad kreditoriniams įsipareigojimams tenkinti skirta suma yra nedidelė, tačiau tuo pačiu nurodė, kad nustačius mokumo atkūrimo plano maksimalų laikotarpį reikėtų mokėti ir administravimui skirtas sumas. Teismas sprendė, kad tokiu atveju nebūtų apsaugoti kreditorių interesai, kadangi už ilgesnį laikotarpį turėtų būti mokamos ir didesnės administravimo išlaidos. Teismas padarė išvadą, kad ilgesnis mokumo atkūrimo plano terminas pagal esamą pareiškėjų turtinę padėtį yra ekonomiškai netikslingas. Pasisakydamas dėl kreditorių argumentų, kad mokumo atkūrimo plane nėra nurodyta, kokių priemonių pareiškėjai imsis, kad būtų maksimaliai patenkinti kreditoriniai reikalavimai, teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į pareiškėjų sveikatos būklę (turi sveikatos problemų), jų garbų amžių, Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyti reikalavimai dėl persikvalifikavimo, darbo susiradimo yra realiai neįgyvendinami. Teismas sprendė, kad nors pareiškėjai ir nenurodo priemonių, skirtų fizinių asmenų mokumui atkurti, tačiau nurodyta aplinkybė nėra pagrindas netvirtinti mokumo atkūrimo plano. Teismas nurodė, kad įgyvendinus mokumo atkūrimo planą kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos būtų padengta 35,7 proc. jos finansinio reikalavimo, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui - 1,3 proc., t. y. būtų patenkinta ženkli Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinio reikalavimo dalis. Teismas kitas kreditorių nurodytas aplinkybes laikė teisiškai nereikšmingomis sprendžiant mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą, todėl dėl jų išsamiai nepasisakė.

III. Atskirojo skundo argumentai

Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – nutraukti A. ir V. L. bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kreditoriai pateiktam patikslintam mokumo atkūrimo planui vienbalsiai nepritarė nurodydami konkrečias priežastis, susijusias su Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio reikalavimais, todėl teismas neturėjo teisės vadovaujantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio 8 dalies nuostatomis svarstyti klausimo dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad gali būti patvirtintas mokumo atkūrimo planas, kuriame nėra numatytos priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui atkurti. Teismo pozicija, kad pareiškėjams esant garbaus amžiaus, turint sveikatos problemų, nedirbant ir gyvenant tik iš pensijos neturi būti numatytos priemonės jų mokumui atkurti, prieštarauja valstybės ir viešajam interesui, tokiu būdu iškreipiama fizinių asmenų bankroto instituto paskirtis. Tokiu atveju susidarytų situacija, jog visos neišieškotos, nesumokėtos skolos dėl pačių pareiškėjų pasyvių, nesąžiningų veiksmų sulaukus garbingo amžiaus ir vykdant savo valia įvairius sandorius būtų nurašomos bankroto proceso metu. Kaip matyti iš pareiškėjų pateikto mokumo atkūrimo plano projekto, jie nemato galimybių persikvalifikuoti, įsidarbinti ar išnuomoti jiems priklausantį turtą, kad būtų gaunama papildomai pajamų, todėl per visą laikotarpį bus realiai sumokėtos tik administravimo išlaidos ir minimaliai patenkinti kreditorių reikalavimai. Skolininkų tikslas šiuo atveju yra būti atleistiems nuo didelės dalies turimų įsiskolinimų.
3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjų 2009–2010 metais sudaryti sandoriai ir pareiškėjų nesąžiningumas nesudaro pagrindo netvirtinti mokumo atkūrimo plano. Pareiškėjai, pardavę turtą neišlaikę jo nuosavybėje tris metus, taip pat nedeklaravę dovanojimo sutarties pagrindu gautų lėšų ir tokiu būdu nesumokėję valstybei privalomų mokėti mokesčių, elgėsi nesąžiningai. Tik pareiškėjų aktyvūs nesąžiningi veiksmai lėmė, kad pareiškėjai neturi nei turto, nei lėšų mokesčiams sumokėti.
4. Bankroto bylos susijusios su viešuoju interesu, kadangi iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo mokumą, bet ir patenkinti kreditorių reikalavimus. Teismas, nustatęs, kad yra kilęs ginčas dėl pareiškėjo sąžiningumo, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymą ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti išvadą dėl pareiškėjo sąžiningumo (nesąžiningumo). Teismui tik formaliai įvertinus galimus valstybės teisių gynimo būdus ateityje viešasis interesas nebuvo apgintas, o vienas iš viešojo intereso tikslų yra užtikrinti socialinį teisingumą bei pagerinti įmokų į biudžetą surinkimą.
5. Mokumo atkūrimo planas neatitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo keliamų tikslų, t. y. užtikrinti fizinių asmenų ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Šalims nepavykus pasiekti kompromiso dėl esminių bankroto proceso sąlygų, t. y. kreditorių reikalavimų patenkinimo sąlygų, mokumo atkūrimo plano termino, mokumo atkūrimo priemonių, pripažintina, kad mokumo atkūrimo planas neatitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio reikalavimų ir jis negali būti tvirtinamas.

Byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas fizinių asmenų mokumo atkūrimo planas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau ir FABĮ) paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (1 str. 1 d.). Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Fizinių asmenų bankroto įstatymu iš esmės siekiama sukurti efektyvų teisinį mechanizmą, sudarantį sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą įstatymo nustatyta tvarka, tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Šių tikslų įgyvendinimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo sudaryto mokumo atkūrimo plano ir jo įgyvendinimo. Mokumo atkūrimo plane numatomas ne tik skolininkui priklausančio turto pardavimas bei lėšų paskirstymas, tačiau taip pat turi būti numatomos ir kitos priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui atkurti. Sąžiningo fizinio asmens mokumą galima siekti atkurti įvairiomis priemonėmis, t. y. tiek pakeičiant fizinio asmens prievoles kreditoriams (atidedant reikalavimų vykdymo terminus, nurašant dalį ar visus reikalavimus, pakeičiant piniginę prievolę kita prievole) mokumo atkūrimo plane nustatyta tvarka (FABĮ 7 str. 1 d. 11 p., 24 str. 4 p.), tiek fiziniam asmeniui dedant pastangas subalansuoti savo pajamas ir išlaidas dirbant arba užsiimant kita pajamų duodančia veikla (FABĮ 16 str. 10 p.). Būtent parengtame mokumo atkūrimo plane konkretizuojamos fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės ir jų įgyvendinimo tvarka. Pažymėtina, kad numatomos priemonės turi būti realios, galinčios padėti pasiekti didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą, kartu užtikrinančios asmens, kuriam keliama bankroto byla, galimybę patenkinti minimalius būtinus poreikius. Taigi vienas svarbiausių momentų fizinio asmens bankroto procedūroje yra mokumo atkūrimo plano parengimas ir jo tvirtinimas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014 m. balandžio 9 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi buvo iškelta A. L. ir V. L. bankroto byla, nustatytas keturių mėnesių terminas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos fizinių asmenų mokumo atkūrimo plano projektui teismui pateikti. 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi patvirtinti A. L. ir V. L. kreditorių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 76 342,48 Eur (263 595,30 Lt) dydžio ir 8 075,74 Eur (27 883,91 Lt) dydžio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus finansiniai reikalavimai. 2014 m. liepos 4 d., 2014 m. liepos 21 d. ir 2014 m. rugsėjo 16 d. įvykusiuose kreditorių susirinkimuose absoliučia balsų dauguma kreditoriai nepritarė A. L. ir V. L. pateiktiems mokumo atkūrimo plano projektams. Po 2014 m. liepos 4 d. įvykusio kreditorių susirinkimo bankroto administratorė kreditorių susirinkimo protokolą su priedais pateikė teismui, kuris, vadovaudamasis Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, klausimą dėl mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimo paskyrė nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Po 2014 m. liepos 21 d. ir 2014 m. rugsėjo 16 d. įvykusių kreditorių susirinkimų bankroto administratorė, vadovaudamasi Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio 8 dalimi, pateikė teismui prašymus patvirtinti mokumo atkūrimo planą. Apeliacine tvarka skundžiama 2014 m. lapkričio 20 d. pirmosios instancijos teismo nutartimi patvirtintas 2014 m. rugsėjo 1 d. A. L. ir V. L. mokumo atkūrimo planas. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kaip nurodytų fizinių asmenų kreditorė, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, pateikė atskirąjį skundą, kuriame ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį dėl netinkamai taikytų fizinio asmens bankroto procesą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su atskirojo skundo argumentais ir sprendžia, jog yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti.

Atskirajame skunde kvestionuojama bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisė esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio 8 dalimi, numatančia, kad teismas mokumo atkūrimo planą gali patvirtinti atsižvelgdamas į administratoriaus išvadą ir įvertinęs nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir teisėtus interesus, svarstyti klausimą dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo. Apeliantės teigimu, teismas klausimą dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio 8 dalimi gali svarstyti tik esant minėto įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytiems dviem atvejais, t. y. kai kreditorių susirinkimas nepritaria mokumo atkūrimo plano projektui nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Kadangi kreditoriai mokumo atkūrimo planui nagrinėjamu atveju nepritarė nurodydami konkrečias priežastis, susijusias su plano neatitikimu Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, apeliantės teigimu teismas neturėjo teisės remiantis šio įstatymo 8 straipsnio 8 dalimi svarstyti klausimo dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo teisme. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju bylą nagrinėjęs teismas turėjo teisę ir pagrįstai sprendė klausimą dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teismas klausimą dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo paskyrė nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka gavęs bankroto administratorės pateiktą kreditorių susirinkimo, kuriame nebuvo pritarta mokumo atkūrimo plano projektui, protokolą su priedais. Taigi teismas, vadovaudamasis FABĮ 8 straipsnio 6 dalies nuostatomis, gavęs reikiamus dokumentus, ėmėsi priemonių klausimui dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo išspręsti. Teismui paskyrus nagrinėti nurodytą klausimą teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, mokumo atkūrimo plano projektas buvo tikslintas dar du kartus ir abiem atvejais pateiktiems mokumo atkūrimo plano projektams kreditoriai absoliučia balsų dauguma nepritarė. Taigi šiuo atveju buvo pasinaudota FABĮ 8 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe patikslinti mokumo atkūrimo plano projektą ir pakartotinai jį pateikti kreditorių susirinkimui. Apeliantės teigimu, kadangi jos nurodytos nesutikimo su plano projektu priežastys yra susijusios su mokumo atkūrimo plano projekto neatitikimu įstatymo jam keliamiems reikalavimams, teismas neturėjo teisės svarstyti mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimo klausimo. Tačiau pažymėtina, kad priešingai nei kad teigia apeliantė, bankroto administratorė, pateikdama prašymus teismui patvirtinti mokumo atkūrimo plano projektus, nurodė, jog kreditorės nurodytos nesutikimo su plano projektu priežastys yra nesusijusios su mokumo atkūrimo plano projekto tikslinimu pagal įstatymo 7 straipsnyje numatytus reikalavimus ir prašymus teismui pateikė remdamasi FABĮ 8 straipsnio 8 dalies nuostatomis. Esant nurodytoms aplinkybėms sutikti su apeliantės argumentu, kad teismas neturėjo teisės svarstyti mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimo nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad fizinio asmens bankroto byloje sprendžiant klausimą dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo teismas privalo ne tik formaliai taikyti Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kuomet kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet ir visapusiškai ištirti ir įvertinti priežastis, dėl kurių kreditoriai nesutinka su pateiktu plano projektu, taip pat įvertinti šių priežasčių atitikimą FABĮ 7 straipsnyje nustatytiems plano reikalavimams. Taigi nagrinėjamu atveju esant skirtingai bankroto administratorės ir kreditorių pozicijai dėl priežasčių, dėl kurių kreditoriai nepritarė mokumo atkūrimo plano projektui, pobūdžio, paneigti teismo teisę svarstyti mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą nėra jokio teisinio pagrindo. Būtent fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjantis teismas, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, bankroto administratorės prašymui remiantis FABĮ 8 straipsnio 8 dalimi spręsti dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo, pagrįstai tyrė ir vertino apeliantės nurodytas nesutikimo su plano projektu priežastis, sprendė dėl jų atitikimo FABĮ 7 straipsnyje nustatytiems plano reikalavimams, o esant išnaudotoms galimybėms patikslinti mokumo atkūrimo plano projektą, kartu pagrįstai sprendė ir mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad nepriklausomai nuo to, jog kreditorių susirinkimas nepritarė mokumo atkūrimo plano projektui, jis gali būti pateikiamas teismui tvirtinti ir teismas turi teisę tokį planą patvirtinti nutartimi priimta žodinio proceso tvarka (FABĮ 8 str. 2, 6, 8 d.) (Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-965-524/2014).

Atmetus atskirojo skundo argumentą dėl teismo teisės spręsti mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kuriais iš esmės ginčijamas teismo nutartimi patvirtinto mokumo atkūrimo plano atitikimas Fizinių asmenų bankroto įstatymo keliamiems tikslams, o kartu ir minėto įstatymo 7 straipsnio reikalavimams. Konkretūs reikalavimai mokumo atkūrimo planui numatyti FABĮ 7 straipsnyje. Mokumo atkūrimo plane turi būti nurodyta įvairi informacija, kuri leistų spręsti, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūrų metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančio asmens asmeniniams poreikiams ir jo išlaikomiems asmenims skiriamos lėšos ir pan. Tik nuo asmens, kuriam yra iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, o tuo pačiu fizinių asmenų bankroto įstatymu siekiamų tikslų įgyvendinimas. Tai pirmiausiai reiškia, jog pats fizinis asmuo, kuris kreipiasi, kad jam būtų iškelta bankroto byla, privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymo suteiktomis teisėmis, o tuo pačiu ir sąžiningai vykdyti įstatymo jam nustatytas pareigas (FABĮ 16 str.). Asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų patenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, iš esmės nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, o tuo pačiu pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu laiko atskirojo skundo argumentą, jog šalims, t. y. fiziniam asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, ir šio asmens kreditoriams nepasiekus kompromiso dėl esminių mokumo atkūrimo plano nuostatų, o kartu ir esminių bankroto proceso sąlygų, mokumo atkūrimo planas pripažintinas neatitinkančiu Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio reikalavimų, todėl jis negali būti tvirtinamas. Pažymėtina, kad mokumo atkūrimo plano atitikimas įstatymo keliamiems reikalavimams nesiejamas su kreditorių pritarimu ar nepritarimu jam, o konkretūs mokumo atkūrimo planui keliami reikalavimai numatyti Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnyje, todėl vien ta aplinkybė, kad kreditoriai nepritaria mokumo atkūrimo planui ar konkrečioms jo sąlygoms, per se nesudaro pagrindo pripažinti, kad toks planas neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų. Šalių nesusitarimo dėl esminių mokumo atkūrimo plano nuostatų faktas pats savaime neleidžia pripažinti mokumo atkūrimo planą neatitinkant jam įstatymo keliamų reikalavimų. Taigi, nors nagrinėjamu atveju fizinių asmenų kreditoriai nepritarė mokumo atkūrimo plano projektui, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad apeliacine tvarka skundžiama nutartimi patvirtintas mokumo atkūrimo planas neatitinka plano reikalavimų, numatytų įstatymo 7 straipsnyje, o tuo pačiu, tai nesudaro pagrindo atsisakyti tvirtinti mokumo atkūrimo plano projektą.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstu laiko atskirojo skundo argumentą, kad apeliacine tvarka skundžiama nutartimi patvirtintas A. L. ir V. L. mokumo atkūrimo planas neužtikrina bankrutuojančių fizinių asmenų ir kreditorių interesų pusiausvyros, kad jis neatitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo siekiamų tikslų, todėl pripažintina, kad teismas jį patvirtino nepagrįstai.

Bankroto bylos iškėlimo tikslas FABĮ prasme yra ne nurašyti ar anuliuoti fizinio asmens skolas, bet atkurti fizinio asmens mokumą, kad jis, vykdydamas patvirtintą mokumo atkūrimo planą, galėtų patenkinti kreditorių reikalavimus. Nors įstatymas nenumato pareigos bankrutuojančiam asmeniui patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus pilna apimtimi, tačiau jis turi imtis aktyvių veiksmų siekdamas maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teismo nutartimi patvirtinto mokumo atkūrimo plano nuostatas, sprendžia, kad šiame plane numatytos mokumo atkūrimo priemonės neatspindi bankrutuojančių asmenų siekio imtis tokių priemonių, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti maksimaliai. Nagrinėjamu atveju teismas patvirtino A. L. ir V. L. mokumo atkūrimo planą, kuriame nėra nurodytos konkrečios priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui atkurti (FABĮ 7 str. 1 d. 5 p.). Atskirajame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas patvirtinti mokumo atkūrimo planą, kuriame nėra numatytos konkrečios priemonės fizinio asmens mokumui atkurti, teigiant, jog tokių priemonių nenumatymas pateisinant tai bankrutuojančių fizinių asmenų amžiumi ar sveikatos būkle, negali būti leidžiamas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog dėl galimybių numatyti ar nenumatyti konkrečias priemones, skirtas fizinio asmens mokumui atkurti, turi būti sprendžiama kiekvienu atveju atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, tačiau vien formalios priežastys negali sudaryti pagrindo nenumatyti konkrečių priemonių fizinio asmens mokumui atkurti, kadangi Fizinių asmenų bankroto įstatyme įtvirtinta fizinio asmens pareiga bankroto proceso metu pagal savo galimybes dirbti ar užsiimti kita pajamų duodančia veikla, aktyviai siekti įsidarbinti ar siekti susirasti geriau apmokamą darbą (FABĮ 16 str. 10 p.). Taigi tik nustačius objektyvias priežastis, dėl kurių fizinis asmuo negali įvykdyti šios įstatyme įtvirtintos pareigos, jis gali būti atleistas nuo šios pareigos vykdymo.

Nagrinėjamu atveju teismas sprendimą mokumo atkūrimo plane nenumatyti konkrečių priemonių fizinių asmenų mokumui atkurti grindė bankrutuojančių fizinių asmenų garbingu amžiumi ir jų sveikatos būkle, ir pripažino, kad įstatyme numatyti reikalavimai dėl persikvalifikavimo ir darbo susiradimo yra realiai neįgyvendinami. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra nurodytas nebaigtinis kitų priemonių, skirtų fizinio asmens mokumui atkurti, priemonių sąrašas ir jis negali būti ribojamas tik persikvalifikavimu ar darbo susiradimu. Atskirajame skunde pagrįstai teigiama, kad bankrutuojantys fiziniai asmenys, nors jiems atitinkamai yra 65 ir 64 metai, gali imtis priemonių papildomoms pajamoms gauti išnuomodami jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (paviljoną), užsiimdami individualia ar kita pajamų teikiančia veikla. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjai yra vyresnio amžiaus, nesudaro pagrindo pripažinti, kad jie neturi dėti maksimalių pastangų siekiant kuo didesne apimtimi patenkinti savo kreditorių finansinius reikalavimus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja V. L. yra neįgali, jai nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, taip pat duomenys apie pareiškėjo A. L. susirgimą, tačiau nurodyti duomenys patys savaime taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai pagal savo galimybes negali numatyti kokių nors, bent minimalių priemonių savo mokumui atkurti ir papildomoms pajamoms gauti. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjai iki tol yra vykdę individualią veiklą, dėl kurios kaip tik ir yra atsiradę jų įsipareigojimai valstybės bei socialinio fondo biudžetams, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjai negali imtis kokių nors papildomų priemonių ir dėti maksimalias pastangas gauti papildomų pajamų, tokiu būdu kuo optimaliau subalansuojant savo pajamas ir išlaidas. Vien tik dėl nurodytų priežasčių, neįvertinus galimybių imtis kitų priemonių mokumui atkurti, pripažinus, kad pareiškėjai neturi imtis papildomų priemonių mokumui atkurti, kaip kad pagrįstai teigiama atskirajame skunde, susidarytų situacija, kad kiekvienam vyresnio amžiaus asmeniui nesiimant jokių papildomų priemonių būtų sudarytos sąlygos bankroto proceso metu nurašyti turimus įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su atskirojo skundo argumentais, sprendžia, jog nenumatant jokių papildomų priemonių, skirtų fizinių asmenų mokumui atkurti, kreditorių finansinius reikalavimus tenkinant tik iš pareiškėjų gaunamų pensijų ir numačius tik trijų metų terminą fizinių asmenų mokumui atkurti, kreditorių interesai nebus maksimaliai užtikrinti, o patvirtintas mokumo atkūrimo planas negali būti laikomas užtikrinančiu kreditorių ir bankrutuojančių fizinių asmenų interesų pusiausvyrą. Paminėtina, kad bankrutuojantys fiziniai asmenys iš savo gaunamų pajamų kas mėnesį kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui planuoja skirti tik 28,96 Eur (100 Lt), kas, įvertinus byloje patvirtintų finansinių reikalavimų dydžius, laikytina neproporcinga suma siekiant kuo didesne apimtimi patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Bankrutuojantys fiziniai asmenys tik nurodyta suma apribojo savo poreikius, tačiau, kaip jau paminėta, nurodyta suma negali būti laikoma pakankama ir proporcinga kreditorių atžvilgiu. Sutinkant su atskirojo skundo argumentais, pripažintina, kad nurodytą 28,96 Eur (100 Lt) sumą skiriant administravimo ir kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui, kreditorių reikalavimai bus patenkinti tik minimaliai dar ir dėl to, kad nustatytas ne maksimalus įstatyme numatytas mokumo atkūrimo terminas. Pagal teismo patvirtintą planą numatytas plano įgyvendinimo terminas yra tik trys metai, nors įstatymas numato galimybę numatyti ir penkių metų terminą. Nustačius ne maksimalų terminą fizinių asmenų mokumui atkurti, kreditorių finansiniai reikalavimai bus patenkinti dar mažesne apimtimi, nei kad jie būtų patenkinti per įstatyme nustatytą maksimalų penkių metų terminą. Nurodyti argumentai visų bylos aplinkybių kontekste leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai negali būti laikomi sąžiningais siekiant maksimalaus galimo jų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo, kadangi pagal teismo patvirtintą mokumo atkūrimo planą jų kreditorių finansiniai reikalavimai nesiimant pareiškėjams papildomų mokumo atkūrimo priemonių, savo poreikius apribojant tik minimaliai, nustačius ne maksimalų mokumo atkūrimo terminą, bus patenkinti tik minimaliai. Nors bylą nagrinėjęs teismas pažymėjo, kad įgyvendinus mokumo atkūrimo planą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinis reikalavimas būtų patenkintas 35,7 procentų (įskaitant ir įkeisto turto pardavimą), t. y. būtų patenkinta ženkli finansinio reikalavimo dalis, tačiau nurodyta aplinkybė, pareiškėjams nededant maksimalių pastangų kuo didesne apimtimi patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, negali būti pagrindu patvirtinti kreditorių ir pareiškėjų interesų pusiausvyros neužtikrinančio mokumo atkūrimo planą. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus finansinis reikalavimas būtų patenkintas tik 1,3 procento, t. y. minimaliai, kai tuo tarpu absoliučiai didesnioji finansinio reikalavimo dalis būtų nurašyta. Apeliacinės instancijos teismo manymu, būtina įvertinti ir pareiškėjų prievolių kreditoriams pobūdį, t. y. pareiškėjų skolos yra susidarę nesumokėjus pagal įstatymus privalomų mokėti mokesčių, dėl ko pareiškėjams nesiimant priemonių kuo didesne apimtimi patenkinti kreditorių finansinių reikalavimų, būtų pažeisti visos Lietuvos Respublikos visuomenės interesai užtikrinti socialinį teisingumą bei pagerinti įmokų į biudžetą surinkimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog teismui pateiktas tvirtinti mokumo atkūrimo plano projektas iš esmės yra naudingas tik patiems pareiškėjams. Plano projektas ir jame numatytos pareiškėjų mokumo atkūrimo priemonės pažeidžia pareiškėjų kreditorių teises ir teisėtus interesus, o tai sudaro pagrindą plano netvirtinimui (FABĮ 8 str. 8 d.).

Mokumo atkūrimo plano projektą ruošia bankrutuojantis fizinis asmuo, o teismas tegali jį patvirtinti arba ne, tačiau negali plano keisti (FABĮ 8 str.). Nustačius, kad bankrutuojančių A. L. ir V. L. mokumo atkūrimo planas neužtikrina kreditorių ir skolininkų teisingos interesų pusiausvyros, jame nėra nustatyta jokių priemonių fizinių asmenų mokumui atkurti, bankrutuojantiems asmenims nėra numatyta jokių pareigų imtis aktyvių veiksmų siekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės - mokumo atkūrimo planas netvirtintinas (CPK 337 str.1 d. 2 p., 339 str.).

Kadangi bankroto bylos nutraukimo klausimo sprendimas priskirtinas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, todėl šis klausimas apeliacinės instancijos teisme, sprendžiant dėl fizinio asmens mokumo plano atitikties įstatymo nustatytiems reikalavimams, nespręstinas.

Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu priėmus sprendimą netvirtinti mokumo atkūrimo plano, dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, nepasisakytina.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – bankrutuojančių A. L. ir V. L. mokumo atkūrimo plano netvirtinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                                                                Raimondas Buzelis