Civilinė byla Nr. 3K-3-71/2011
Procesinio sprendimo
kategorijos: 129.19.2; 129.20.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pirmininkė
ir pranešėja), Egidijaus Baranausko ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės
bendrovės „Nidulus Real Estate“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės
„Nidulus Real Estate“ skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys:
antstolė Sonata Vaicekauskienė, akcinė bendrovė „Parex bankas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas 2010
m. vasario 1 d. skundu prašė teismo: panaikinti antstolės S. Vaicekauskienės
2010 m. sausio 12 d. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0114/09/00950 dėl 0,0811
ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,0889 ha žemės
sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Kauno rajone (duomenys
neskelbtini), pirmųjų varžytynių paskelbimo 2010 m. vasario 17 d.; įpareigoti
antstolę kreiptis į Hipotekos skyrių prie Kauno miesto apylinkės teismo dėl nurodytų
žemės sklypų arešto panaikinimo ir šio turto grąžinimo pareiškėjui.
Antstolės S.
Vaicekauskienės (toliau – antstolė) kontorai 2009 m. balandžio 27 d. buvo
pateikta vykdyti Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m.
kovo 13 d. nutartis dėl 239 591,76 Lt skolos išieškojimo kreditoriaus AB „Parex
bankas“ naudai, parduodant du įkeistus pareiškėjo (skolininko) žemės sklypus. 2009 m. gegužės 15 d. turto apraše žemės sklypas
(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau
– sklypas Nr. 1) buvo įvertintas 146 000 Lt, žemės sklypas (unikalus
Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau –
sklypas Nr. 2) – 136 000 Lt. Pirmosiose nurodytų žemės sklypų varžytynėse 2009 m.
liepos 9 d. pradinė sklypų kaina buvo atitinkamai 116 800 Lt ir 108 800 Lt;
šios varžytynės neįvyko, nes neužsiregistravo nė vieno pirkėjo. Antrosios varžytynės
2009 m. rugsėjo 30 d., kuriose žemės sklypai buvo įkainoti 87 600 Lt ir 81 600
Lt, taip pat neįvyko, nes neužsiregistravo nė vieno pirkėjo. Išieškotojas
atsisakė perimti skolininko turtą ir prašė antstolę parduoti įkeistą turtą iš
varžytynių. Antstolės 2009 m. gruodžio 9 d. patvarkymu ginčo žemės sklypų
vertei nustatyti buvo paskirta turto vertinimo ekspertizė, ją pavesta atlikti UAB „Krivita“;
patvarkymas išsiųstas šalims. Turto vertinimo ekspertizės aktu žemės sklypas Nr.
1 įvertintas 42 500 Lt, žemės sklypas Nr. 2 – 38 800 Lt; šio akto kopija
2010 m. sausio 8 d. išsiųsta pareiškėjui (skolininkui). 2010 m. sausio 12 d.
antstolė paskelbė apie 2010 m. vasario 17 d. varžytynes, nustatydama, kad žemės
sklypo Nr. 1 pradinė kaina bus 34 000 Lt, o žemės sklypo Nr. 2 – 31 040 Lt.
2010 m. vasario 17 d. įvykusiose varžytynėse nurodyti žemės sklypai parduoti E.
J.
Pareiškėjo
teigimu, kai išieškotojas atsisakė paimti neparduotą iš antrųjų varžytynių
įkeistą skolininko turtą, antstolė turėjo patvarkymu grąžinti šį turtą
skolininkui, panaikinti turto areštą, o jeigu areštas buvo uždėtas teismo
nutartimi, pasiūlyti tam teismui išspręsti turto arešto panaikinimo klausimą (CPK 723
straipsnio 1, 2 dalys); antstolė, pažeisdama CPK 723 straipsnio 3 dalies
nuostatas, kad pakartotinai į tą patį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius
dokumentus išieškojimas gali būti nukreiptas praėjus ne mažiau kaip vieneriems
metams nuo turto grąžinimo skolininkui, paskelbė nurodytų žemės sklypų pakartotines
varžytynes pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus, negrąžinusi skolininkui
turto, praėjus po neįvykusių antrųjų varžytynių tik trims mėnesiams; dėl to 2010
m. vasario 17 d. varžytynės yra neteisėtos. Be to, skelbime internetiniame puslapyje
antstolė neteisingai nurodė žemės sklypo Nr. 2 pardavimo iš varžytynių datą:
skelbime buvo nurodyta, kad varžytynės įvyks 2011 m. vasario 17 d., tuo tarpu
varžytynės įvyko 2010 m. vasario 17 d., t. y. metais anksčiau (CPK 706 straipsnio
1 dalis, 707 straipsnio 4 dalis). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad antstolė,
pažeisdama CPK 681 straipsnio nuostatas, įkainojo jo žemės sklypus mažesne, negu
jie iš tikrųjų verti, kaina: pagal UAB „Nidulus appraisal“ 2010 m. sausio 27 d.
atliktą individualų vertinimą žemės sklypo Nr. 1 vertė – mažiausiai 100 000 Lt,
o žemės sklypo Nr. 2 – mažiausiai 90 000 Lt; antstolė,
perkainodama ir sumažindama pareiškėjo žemės sklypų kainą daugiau kaip tris
kartus (nuo 146 000 Lt iki 42 500 Lt ir nuo 136 000 Lt iki
38 800 Lt), neatsižvelgė nei į skolininko nuomonę, nei į realias rinkos kainas
ir taip pažeidė skolininko (pareiškėjo) teises.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Kauno miesto apylinkės
teismas 2010 m. balandžio 26 d. nutartimi atmetė pareiškėjo skundą. Teismas pažymėjo, kad hipotekos kreditoriaus teisės siekti
reikalavimo patenkinimo iš hipotekos sutartyje nurodyto objekto įgyvendinimą
užtikrina specialioji norma – CPK 558 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta
skolos išieškojimo tvarka būtent tuo atveju, kai daiktas įkeistas pagal
hipotekos taisykles. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2005 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal
kreditoriaus AB banko „Hansabankas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-12/2005, išaiškinta,
jog CPK 542 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta
CPK 558 straipsnio 5 dalies, kaip specialiosios normos, viršenybė
prieš bendrąsias, tarp jų – ir prieš CPK 723 straipsnį, todėl taikoma CPK 558
straipsnio 5 dalis, o ne CPK 723 straipsnis, nustatantis, kad pakartotinai į tą
patį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus išieškojimas gali būti
nukreipiamas praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo turto grąžinimo
skolininkui. Dėl to teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad antstolė
privalėjo taikyti CPK 723 straipsnį. Dėl turto įkainojimo teismas nurodė, kad nagrinėjamu
atveju skolininkas nepareiškė antstolei prieštaravimų dėl turto įkainojimo CPK
681 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka; nepardavus ginčo turto iš antrųjų
varžytynių, antstolė 2009 m. gruodžio 9 d. patvarkymu paskyrė šio turto
vertės ekspertizę; patvarkymas buvo išsiųstas tiek išieškotojui, tiek
skolininkui; ekspertizės aktas 2010 m. sausio 8 d. buvo išsiųstas pareiškėjui, tačiau
jis nepareiškė prieštaravimų ir nustatytos žemės sklypų vertės neginčijo iki
kreipimosi į teismą dienos. Teismas pažymėjo, kad byloje dalyvaujantiems
asmenims buvo pasiūlyta skirti teismo ekspertizę parduotų žemės sklypų vertei
nustatyti, tačiau pareiškėjas nesutiko su siūlymu. Dėl pareiškėjo pateikto UAB
„Nidulus Appraisal“ atlikto ginčo žemės sklypų įvertinimo teismas nurodė, kad
pareiškėjo ir turto vertinimą atlikusio juridinio asmens panašūs pavadinimai
leidžia daryti išvadą, jog tai tarpusavyje susiję juridiniai asmenys, todėl
pateiktą ataskaitą vertino kritiškai, be to, nurodė, kad ji nepaneigia UAB
„Krivita“ įstatymo nustatyta tvarka atlikto ginčo turto įvertinimo. Teismo
nuomone, tai, kad į pirmąsias ir antrąsias varžytynes neužsiregistravo nė
vienas pirkėjas, ginčo žemės sklypai buvo parduoti tik iš trečio karto, leidžia
pagrįstai manyti, jog sklypų kaina neatitiko realios jų rinkos kainos. Teismas sprendė,
kad antstolė, nustatydama varžytynėse parduotų ginčo žemės sklypų kainą,
nepažeidė įstatymo reikalavimų. Dėl interneto tinklalapyje neteisingai
nurodytos vieno iš žemės sklypų varžytynių datos teismas pažymėjo, kad interneto
puslapyje žemės sklypo Nr. 2 varžytynių data buvo nurodyta 2011 m. vasario 17
d., tačiau skelbimuose laikraštyje ir kitose informavimo priemonėse nurodyta
teisinga data – 2010 m. vasario 17 d. Įvertinęs vykdomosios bylos medžiagą,
teismas konstatavo, kad aptarta techninė klaida nepažeidė pareiškėjos interesų,
nes į varžytynes užsiregistravo pirkėjai, be to, tose pačiose varžytynėse buvo
parduodami du žemės sklypai, dėl kito sklypo data nurodyta tiksli; vien dėl
rašymo apsirikimo nėra pagrindo naikinti antstolės patvarkymo.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi
atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m.
balandžio 26 d. nutartį paliko nepakeistą. Dėl antstolės 2010 m. sausio 12
d. patvarkymo teisėtumo teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos
teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio
19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB banko
„Hansabankas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-12/2005, pateiktu išaiškinimu, jog
CPK 558 straipsnio 5 dalyje hipotekos kreditoriaus teisė pakartotinai reikalauti
parduoti įkeistą daiktą neapribota kokiu nors terminu ir skelbiamų varžytynių
skaičiumi. Nagrinėjamu atveju hipotekos kreditorius nesiekė įkeisto turto administruoti
ar perimti nuosavybėn, bet siekė patenkinti reikalavimus pardavus šį turtą iš varžytynių.
Teisėjų kolegija sprendė, kad pagal bylos duomenis, neįvykus antrosioms
varžytynėms, antstolė neprivalėjo grąžinti išieškotojui vykdomojo dokumento ir užbaigti
vykdomosios bylos. Dėl ginčo žemės sklypų įkainojimo teisėjų kolegija nurodė,
kad antstolės paskirtos šių sklypų vertės ekspertizės aktas buvo išsiųstas pareiškėjui,
tačiau jis nepareiškė antstolei prieštaravimų ir iki kreipimosi į teismą dienos
neginčijo sklypų vertės. Be to, pirmosios instancijos teismas siūlė
dalyvaujantiems byloje asmenims skirti teismo ekspertizę parduotų žemės sklypų
vertei nustatyti, tačiau pareiškėjas atsisakė šio pasiūlymo. Teisėjų kolegija sutiko
su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pateikta UAB „Nidulus
Appraisal“ atlikto vertinimo ataskaita nepaneigia UAB „Krivita“ nustatytos
ginčo žemės sklypų vertės; be to, pagal VĮ Registrų centro 2010 m.
rugpjūčio 24 d. pažymą žemės sklypo Nr. 1 vidutinė rinkos vertė 2010 m.
vasario mėn. buvo 40 700 Lt, o žemės sklypo Nr. 2 – 37 200 Lt. Remdamasi tuo,
kad VĮ Registrų centro nurodyta ginčo žemės sklypų vidutinė rinkos vertė
artima nustatytajai UAB „Krivita“ vykdomojoje byloje, teisėjų kolegija
sprendė, kad antstolės nustatyta ginčo turto kaina buvo reali. Atskirojo skundo
argumentus, kad antstolė pažeidė įstatymo reikalavimus tinkamai paskelbti apie
varžytynes, teisėjų kolegija atmetė, nurodžiusi, jog, skelbiant apie 2010 m.
vasario 17 d. varžytynes laikraštyje ir kitose informavimo priemonėse,
buvo nurodyta teisinga data, techninė klaida interneto puslapyje nepažeidė
pareiškėjo interesų, nes į varžytynes užsiregistravo pirkėjai, todėl nėra
pagrindo naikinti antstolės patvarkymo vien formaliu pagrindu.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjas UAB „Nidulus Real
Estate“ prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį,
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
rugsėjo 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: panaikinti antstolės 2010 m.
sausio 12 d. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0114/09/00950 dėl pirmųjų
varžytynių paskelbimo 2010 m. vasario 17 d., pripažinti varžytynes
neįvykusiomis ir įpareigoti antstolę grąžinti išieškotojui AB „Parex bankas“
vykdomąjį dokumentą bei užbaigti vykdomąją bylą Nr. 0114/09/00950. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl CPK 558 straipsnio 5 dalies netinkamo aiškinimo.
Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad antstolė, nepardavusi ginčo žemės
sklypų antrosiose varžytynėse, taip pat neperdavusi jų kreditoriaus nuosavybėn,
neprivalėjo grąžinti išieškotojui vykdomojo dokumento ir užbaigti vykdomosios bylos,
taip pat kad hipotekos kreditoriui pakartotinai paprašius parduoti turtą
varžytynėse, antstolė turėjo teisę pagal tą patį dokumentą dar kartą, t. y. jau
trečią, paskelbti įkeisto turto varžytynes, akivaizdžiai prieštarauja
CPK 558 straipsnio 5 dalies formuluotei ir teismų praktikai. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje pagal kreditoriaus AB banko „Hansabankas“ pareiškimą, bylos Nr.
3K-3-12/2005, išaiškinta, kad CPK 558 straipsnio 5 dalies nuostata, jog su
pakartotiniu pareiškimu dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių kreipiamasi
ta pačia šiame straipsnyje nustatyta tvarka, kaip ir su pareiškimu dėl skolos
išieškojimo, reiškia, kad kreditorius, nusprendęs pasinaudoti šioje normoje
nustatyta teise, privalo Hipotekos skyriuje dar kartą pateikti pareiškimą dėl
įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių, o hipotekos teisėjas dėl priverstinio
įkeisto turto realizavimo priima naują nutartį, kuri yra pagrindas hipotekos
kreditoriui gauti naują vykdomąjį dokumentą (CPK 558 straipsnio 2 dalis, 587
straipsnio 1 punktas); anksčiau dėl turto pardavimo iš varžytynių priimtos
hipotekos teisėjo nutarties, kurios pagrindu atlikti vykdymo veiksmai, naikinti
nėra pagrindo; baigus priverstinio išieškojimo veiksmus, įkeistas turtas lieka
areštuotas iki bus priimta hipotekos teisėjo nutartis dėl arešto panaikinimo,
todėl kreditoriui pakartotinai kreipiantis dėl tokio neparduoto turto perdavimo
administruoti ar pakartotinio realizavimo varžytynėse, CPK 558 straipsnio 1
dalyje numatytas skolininko įspėjimas ir turto areštas iš naujo nėra tikslingi;
CPK 558 straipsnio 5 dalyje nenustatytas terminas, per kurį kreditoriui
pakartotinai kreipiantis dėl skolos išieškojimo minėti veiksmai neatliekami; CPK 3 straipsnio
6 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo
materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį
panašius santykius (įstatymo analogija), todėl šiuo atveju taikytina
CPK 558 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatytas dviejų mėnesių
terminas, skaičiuojant jį nuo tos dienos, kai, vykdant išieškojimą pagal
kreditoriaus pareiškimą dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių (CPK 558 straipsnio
2 dalis) turto nerealizavus ir neperdavus išieškotojui, vykdomasis dokumentas grąžintas
išieškotojui, tuo pagrindu užbaigiant vykdomąją bylą (CPK 631 straipsnio 1 dalies
3 punktas, 632 straipsnio 2 punktas). Nagrinėjamu atveju, kai pareiškėjui
nuosavybės teise priklausę žemės sklypai nebuvo parduoti 2009 m. rugsėjo
30 d. antrosiose varžytynėse, antstolė privalėjo grąžinti hipotekos kreditoriui
vykdomąjį dokumentą, užbaigti vykdomąją bylą ir pranešti Hipotekos skyriui apie
šio dokumento grąžinimo hipotekos kreditoriui datą (CPK 631 straipsnio
1 dalies 3 punktas, 632 straipsnio 2 punktas); gavęs vykdomąjį dokumentą,
hipotekos kreditorius galėjo pasinaudoti CPK 558 straipsnio 5 dalyje nurodyta
teise pakartotinai kreiptis dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių, per du
mėnesius paduodamas iš naujo pareiškimą Hipotekos skyriui dėl įkeisto daikto
pardavimo iš varžytynių; hipotekos teisėjui priėmus naują nutartį dėl įkeisto
daikto pardavimo iš varžytynių, hipotekos kreditorius galėjo kreiptis į
antstolį, pateikdamas jam vykdyti naują vykdomąjį dokumentą. Aptariamu atveju
antstolė neturėjo teisės skelbti pakartotinių varžytynių 2010 m. vasario 17 d.,
nes ji negrąžino hipotekos kreditoriui vykdomojo dokumento, neužbaigė
vykdomosios bylos ir hipotekos kreditorius per du mėnesius nuo vykdomojo
dokumento grąžinimo nesikreipė iš naujo su pareiškimu į hipotekos teisėją dėl
naujos nutarties ir pakartotinių varžytynių. Dėl to 2010 m. vasario 17 d.
įvykusios varžytynės yra neteisėtos.
2. Dėl CPK 681 straipsnio 1, 3 dalių, 682
straipsnio netinkamo aiškinimo ir netaikytos CPK 681 straipsnio 2 dalies.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad areštuoto turto pardavimo iš
varžytynių tinkamos kainos nustatymas yra esminė varžytynių teisėtumo sąlyga
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje L.
R. v. antstolis V. Drungilas ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2006; 2008 m.
rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje D. B., R. B. v. antstolė B. Palavinskienė,
bylos Nr. 3K-3-434/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A.
G., V. G. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; kt.). Teismų
praktikoje laikomasi nuostatos, kad tiek pirminė, tiek papildoma ar pakartotinė
turto vertės nustatymo ekspertizė pagal įstatymą gali būti skiriamos ne tik
proceso šalių, bet ir antstolio iniciatyva. Kai antstolis abejoja dėl
nustatytos turto vertės, yra pagrindas skirti papildomą ar pakartotinę
ekspertizę (CPK 681 straipsnio 1 dalis). Net tuo atveju, jeigu skolininkas
nereiškia prieštaravimo dėl areštuoto turto įkainojimo ar ekspertizės išvadų,
antstolis, vykdydamas jam įstatymo nustatytas pareigas ir siekdamas vykdymo
proceso tikslų, visais atvejais savo iniciatyva turi įvertinti ekspertizės aktą
kartu su kitais duomenimis apie turto rinkos kainą ir, kilus abejonių dėl
ekspertizės akte nustatytos kainos, privalo pasinaudoti įstatymo suteikta teise
skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008
m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „JGK
statyba“ skundą, bylos Nr. 3K-3-604/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis
civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. Stašenienė ir kt.,
bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje pagal
pareiškėjos antstolės A. Rimaitės Žičkuvienės prašymą, bylos Nr.
3K-3-297/2010; kt.). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad po antstolės atlikto
įkeisto turto perkainojimo, atlikto praėjus šešiems mėnesiams po pirminio
įkainojimo, turto kaina sumažėjo daugiau kaip tris kartus, t. y. vieno žemės
sklypo nuo 146 000 Lt iki 42 500 Lt, kito – nuo 136 000 Lt iki 38 800
Lt. Akivaizdu, kad antstolei turėjo kilti didelių abejonių dėl ekspertizės akte
nustatytos kainos, todėl, nepaisant to, pareiškė skolininkas prieštaravimus dėl
ekspertizės akto ar ne, antstolė, vykdydama pareigą tinkamai nustatyti
parduodamo turto kainą, turėjo savo iniciatyva skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.
Teismas visiškai nepagrįstai netaikė CPK 681
straipsnio 2 dalies, pagal kurią turtas gali būti antstolio patvarkymu
perkainojamas tik tada, kai vykdymo proceso metu pasikeičia įkainoto turto
vertė. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad
prieš 2010 m. vasario 17 d. varžytynes pasikeitė turto vertė. Nei
išieškotojas, nei antstolė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad pirmiau
antstolės nustatyta ginčo turto kaina buvo neteisinga ar galėjo esmingai
pasikeisti prieš paskelbiant 2010 m. vasario 17 d. varžytynes. Dėl to antstolė
neturėjo teisės prieš nurodytas varžytynes perkainoti areštuotą turtą. Antstolė
atliko ginčo turto perkainojimą ne dėl pasikeitusios jo turto vertės, bet tam,
kad būtų galima kuo greičiau jį parduoti ir baigti išieškojimą.
3.
Dėl CPK 706 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo ir CPK 602 straipsnio 4
punkto netaikymo. CPK 706 straipsnio 1 dalis įpareigoja antstolį tinkamai
paskelbti apie būsimas varžytynes. Varžytynių datai pasikeitus, apie tai turi
būti paskelbiama CPK 706 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir terminais
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje UAB
„Kalmaras“ v. antstolis A. Zenkevičius ir kt., bylos Nr. 3K-3-77/2006). Skelbime
internete varžytynių data buvo nurodyta ne 2010 m., bet 2011 m. vasario 17 d.,
t. y. vieneriais metais vėliau, negu įvyko varžytynės. Ši aplinkybė kėlė
abejonių dėl varžytynių teisėtumo, todėl antstolė turėjo savo partvarkymu
atšaukti varžytynes (CPK 703 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 602 straipsnio
4 punktą, jeigu turtas buvo parduotas anksčiau, negu buvo skelbimuose nurodytas
pardavimo laikas, yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš
varžytynių aktą. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai taikydamas CPK 703,
706, 707 straipsnių, taip pat 602 straipsnio 4 punkto nuostatas, turėjo
prieiti prie išvados, kad antstolė pažeidė įstatymo reikalavimą tinkamai
paskelbti apie varžytynes, todėl yra pagrindas pripažinti įvykusias varžytynes
neteisėtomis.
4. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą
reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Teismas pažeidė CPK 176, 185
straipsnių nuostatas, nes tik formaliai patikrino antstolės veiksmų teisėtumą,
nepakankamai išsamiai ištyrė esmines bylos aplinkybes, nerinko savo iniciatyva
įrodymų dėl įkeisto turto vertės, dėl varžytynių organizavimo ir vykdymo
tvarkos pažeidimo, netinkamai įvertino rašytinius įrodymus, nepagrindė išvadų
įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis
civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB„Vilniaus Sigma“ skundą, bylos
Nr. 3K-3-288/2006). Bylose dėl antstolio veiksmų teismas yra aktyvus,
todėl turi teisę išeiti už reikalavimo ribų ir rinkti įrodymus savo iniciatyva.
Nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai neįvertino, kad parduoto turto vertė yra
labai maža. Teismo pareiga patikrinti, ar turtas įvertintas ir parduotas
varžytynėse už tinkamą kainą, nepriklauso nuo to, buvo pareikšta prieštaravimų
dėl turto įkainojimo ar ne. Nagrinėjamu atveju teismas turėjo atsižvelgti į
tai, kad UAB „Krivita“ nustatyta ginčo žemės sklypų rinkos vertė
neatitinka VĮ Registrų centro 2010 m. vasario 1 d. nustatytosios, be to,
akivaizdžiai prieštarauja UAB „Nidulus appraisal“ nustatytai du kartus didesnei
įkeistų sklypų rinkos vertei. Esant ekspertų išvadų prieštaravimų, teismas
turėjo skirti pakartotinę ekspertizę (CPK 219 straipsnis). Teismo išvada,
kad pareiškėjo ir turto vertintojo, kurio parengtą turto ataskaitą kasatorius
pateikė teismui, panašūs pavadinimai leidžia daryti išvadą, jog šie juridiniai
asmenys susiję tarpusavyje, visiškai nepagrįsta jokiais įrodymais (CPK 263 straipsnio
2 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Vien pavadinimų panašumas
negali suponuoti asmenų sąsajos.
Atsiliepime
į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo antstolė S. Vaicekauskienė prašo
kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Teismai tinkamai
aiškino ir taikė CPK 558 straipsnio nuostatas ir nenukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo
praktikos. CPK 558 straipsnio 5 dalis, nustatanti skolos išieškojimo
tvarką būtent tuo atveju, kai daiktas įkeistas pagal hipotekos taisykles, teisės
reikalauti parduoti įkeistą daiktą neapribota kokiu nors terminu. Nagrinėjamu
atveju hipotekos kreditorius nepareiškė noro administruoti įkeistą turtą ar pasiimti
jį nuosavybėn, bet siekė gauti reikalavimo patenkinimą parduodant jį varžytynėse.
Neįvykus antrosioms varžytynėms, antstolė neprivalėjo grąžinti išieškotojui
vykdomojo dokumento ir užbaigti vykdomosios bylos, o pagrįstai priėmė
2010 m. sausio 12 d. patvarkymą paskelbti 2010 m. vasario 17 d. ginčo
turto varžytynes.
2. Teismai, spręsdami
dėl ginčo turto įkainojimo teisėtumo, tinkamai aiškino ir taikė CPK 681,
682 straipsnių nuostatas. Nei pirmosiose, nei antrosiose varžytynėse
neužsiregistravo nė vieno pirkėjo, todėl antstolė paskyrė šio turto vertinimo
ekspertizę (CPK 682 straipsnis). Antstolei nekilo abejonių dėl ekspertizės akte
nustatytos žemės sklypų rinkos vertės, nes vertinimą atliko kvalifikuotas
specialistas, kurio išvados išsamiai argumentuotos. Kasatorius (skolininkas)
nepareiškė jokių prieštaravimų dėl šių žemės sklypų įvertinimo. Be to, UAB
„Krivita“ nustatyta ginčo žemės sklypų vertė (42 500 Lt ir
38 800 Lt) artima VĮ Registrų centro nurodytai vidutinei šių sklypų
rinkos vertei (40 700 Lt ir 37 200 Lt). Tai patvirtina, kad antstolės
nustatyta nurodytų žemės sklypų kaina buvo reali. Teismas siūlė dalyvaujantiems
byloje asmenims skirti teismo ekspertizę parduotų žemės sklypų vertei
nustatyti, tačiau kasatorius atsisakė šio pasiūlymo.
3. Teismai pagrįstai
nekonstatavo CPK 706 straipsnio 1 dalies, 602 straipsnio 4 punkto pažeidimo.
Interneto skelbime padarytas rašymo apsirikimas dėl vieno iš ginčo žemės sklypų
varžytynių datos nesukėlė jokių neigiamų padarinių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas
nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio
1 dalis). Teisėjų kolegija nagrinėja šią kasacinę bylą pagal kasaciniame skunde
ir atsiliepime į jį nurodytas ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti
(CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Dėl
priverstinio skolos išieškojimo iš daikto, įkeisto pagal hipotekos taisykles,
tvarkos
Kasaciniame skunde teigiama, kad skundą dėl
antstolio veiksmų, parduodant iš varžytynių kasatoriaus (skolininko) įkeistus
žemės sklypus, nagrinėję teismai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias
priverstinio skolos išieškojimo, kai daiktas įkeistas pagal hipotekos taisykles,
tvarką, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų
aiškinimo ir taikymo praktikos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad hipoteka, kaip skolinio
įsipareigojimo įvykdymo užtikrinimo, įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, būdas,
pasižymi greitomis supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis.
Kasacinio teismo pabrėžta, kad hipotekos kreditoriaus teisės į reikalavimo
patenkinimą iš įkeisto turto ne ginčo tvarka, naudojantis pirmenybe prieš kitus
kreditorius, esmė – greitas ir ekonomiškas reikalavimo patenkinimas (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje pagal
pareiškėjo AB banko „Hansabankas“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-573/2004; kt.).
CPK 558
straipsnyje reglamentuota, kaip tenkinami hipotekos kreditoriaus reikalavimai, kai
baigiasi skolos grąžinimo terminai, o hipoteka užtikrinta prievolė visiškai ar
iš dalies neįvykdyta. Šioje teisės normoje nustatyta pareiškimų dėl priverstinio
skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos, kai daiktas
įkeistas pagal hipotekos taisykles.
Pagal CPK 558
straipsnį hipotekos kreditorius, priverstinai išieškant skolą, turi tokias
teises: prašyti įkeistą turtą parduoti iš varžytynių arba perduoti jam
administruoti; jeigu turtas nerealizuojamas arba reikalavimas nepatenkinamas iš
turto administravimo – pakartotinai prašyti įkeistą turtą parduoti iš
varžytynių arba perduoti jį administruoti. Kasacinio teismo nurodyta, kad CPK 558 straipsnyje
šios hipotekos kreditorius teisės neribojamos terminais ar kitokiomis
sąlygomis. Hipotekos kreditorius įstatymo suteiktomis teisėmis priverstinio
skolos išieškojimo procese naudojasi, siekdamas operatyvaus ir visiško
reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m.
spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB banko
„Hansabankas“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-573/2004).
Priverstinis
skolos išieškojimas vykdomas hipotekos kreditoriaus prašymu, kuris įforminamas
dviem pareiškimais. Jeigu skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą
neįvykdo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, hipotekos kreditorius pateikia
CPK 558 straipsnio 1 dalyje nurodytą pareiškimą dėl priverstinio skolos
išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo. Šis pareiškimas
yra pagrindas įkeistą turtą areštuoti. Hipotekos teisėjas, priėmęs nutartį
areštuoti įkeistą daiktą ir įregistravęs ją turto areštų registre, raštu įspėja
skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį
nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių
arba perduotas kreditoriui administruoti (CPK 558 straipsnio 1 dalis). Jeigu
skola per vieną mėnesį nuo įspėjimo įteikimo dienos negrąžinta, hipotekos
kreditorius kreipiasi su CPK 558 straipsnio 2 dalyje nurodytu
pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo arba įkeisto daikto
perdavimo administruoti. Šis pareiškimas yra pagrindas perduoti įkeistą ir jau
areštuotą turtą realizuoti arba administruoti. CPK 558 straipsnio
1 dalyje nustatytos procedūros paskirtis – įspėti skolininką ir įkaito
davėją apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą. Kai hipotekos kreditorius
pateikia pakartotinį pareiškimą dėl skolos išieškojimo ar įkeisto daikto
perdavimo administruoti (CPK 558 straipsnio 2 dalis), pradedamos turto
realizavimo arba administravimo procedūros.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius
(skolininkas), užtikrindamas 225 600 Lt paskolos grąžinimą, 2006 m. lapkričio 8
d. hipotekos lakštu įkeitė kreditoriui AB Parex bankui du jam nuosavybės teise
priklausančius žemės sklypus Kauno rajone (duomenys neskelbtini);
kasatorius neįvykdė hipoteka užtikrintos prievolės, todėl kreditorius kreipėsi
su pareiškimu į Hipotekos skyrių prie Kauno miesto apylinkės teismo ir šio
skyriaus hipotekos teisėjo 2009 m. sausio 23 d. nutartimi skolininkas buvo
įspėtas, kad jeigu per vieną mėnesį negrąžins skolos, įkeistas turtas bus
parduotas iš varžytynių (CPK 558 straipsnio 1 dalis); kai kasatorius negrąžino
skolos per vieną mėnesį nuo įspėjimo įteikimo, hipotekos kreditorius
pakartotinai kreipėsi į Hipotekos skyrių prie Kauno miesto apylinkės teismo ir hipotekos
teisėjo 2009 m. kovo 13 d. nutartimi nutarta išieškoti 239 591,76 Lt
skolą, parduodant įkeistus skolininko žemės sklypus iš varžytynių
(CPK 558 straipsnio 2 dalis). 2009 m. balandžio 23 d. hipotekos
kreditorius pateikė nurodytą hipotekos teisėjo nutartį vykdyti antstolei S.
Vaicekauskienei, tačiau 2009 m. liepos 9 d. ir 2009 m. rugsėjo 30 d. skelbtos
pirmosios ir antrosios varžytynės neįvyko, nes neužsiregistravo nė vieno pirkėjo;
po neįvykusių antrųjų varžytynių antstolė 2009 m. spalio 1 d. pasiūlė
išieškotojui (hipotekos kreditoriui) perimti įkeistą turtą nuosavybėn, tačiau
šis 2009 m. gruodžio 11 d. atsisakė tai padaryti. 2009 m. gruodžio 9 d.
patvarkymu antstolė paskyrė ekspertizę neparduotų iš antrųjų varžytynių įkeistų
žemės sklypų vertei nustatyti ir, gavusi UAB „Krivita“ 2009 m. gruodžio 22 d.
ekspertizės aktą, 2010 m. sausio 12 d. paskelbė apie 2010 m. vasario 17 d.
įvyksiančias šių sklypų varžytynes. Nurodyti žemės sklypai 2010 m. vasario 17
d. varžytynėse buvo parduoti.
Kasaciniame
skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog po to,
kai įkeisti žemės sklypai nebuvo parduoti iš antrųjų varžytynių ir hipotekos
kreditorius atsisakė paimti juos nuosavybėn, antstolė turėjo teisę pagal tą
patį dokumentą vėl skelbti varžytynes, pažeidė CPK 558 straipsnio 5 dalies
nuostatas. Kasatoriaus teigimu, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m.
sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal kreditoriaus
AB banko „Hansabankas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-12/2005, suformuotą nurodytos
teisės normos aiškinimo ir taikymo praktiką, kai įkeistas turtas neparduotas iš
antrųjų varžytynių ir neperduotas hipotekos kreditoriaus nuosavybėn, antstolis
turi grąžinti hipotekos kreditoriui vykdomąjį dokumentą ir užbaigti vykdomąją
bylą CPK 631 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 632 straipsnio
2 punkto pagrindu; hipotekos kreditorius, gavęs vykdomąjį dokumentą, per
du mėnesius gali pasinaudoti CPK 558 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta
teise ir paduoti naują pareiškimą hipotekos teisėjui bei prašyti pakartotinai
realizuoti turtą arba perduoti jam administruoti; kai hipotekos teisėjas priima
naują nutartį parduoti įkeistą daiktą iš varžytynių, naujas vykdomasis
dokumentas perduodamas vykdyti antstoliui.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai
laikomasi pozicijos, jog remtis teismų praktika reikia itin apdairiai; nagrinėdamas
bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (lot. – iš
anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos
faktines aplinkybes ir siedamas šias su taikytina teisės norma. Dėl to
kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei
aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes teismo pateiktas teisės normų
aiškinimas yra ne jų aiškinimas a priori, o siejamas su konkrečios
bylos ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Teisės
normų aiškinimo ir taikymo taisyklių, suformuluotų konkrečiose teismo
nagrinėtose bylose, taikymas bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla,
kurią nagrinėjant buvo suformuluota ta taisyklė, reikštų tą patį, kaip taikyti
teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to gali
būti remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti
analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba
labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė
kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008
m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, bylos
Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Kaišiadorių
rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-186/2009; 2009 m.
birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje K. J. M., T. M. v. M. O.,
bylos Nr. 3K-3-312/2009; kt.).
Nagrinėjamu
atveju kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio
19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB
banko „Hansabankas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-12/2005, esančiais CPK 558
straipsnio 5 dalies išaiškinimais, neatkreipdamas dėmesio į tai, jog šie
pateikti skirtingoms negu nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Nurodytoje byloje
kasacinio teismo spręsta dėl hipotekos teisėjo atsisakymo tenkinti hipotekos
kreditoriaus pakartotinį prašymą priverstinai parduoti įkeistą turtą iš
varžytynių, motyvuojant tuo, kad prieš tai nebuvo prašyta perduoti įkeistą
daiktą administruoti, teisėtumo. Dėl CPK 558 straipsnio 5 dalies nuostatų
aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo pasisakyta būtent nagrinėtos bylos
aplinkybių kontekste: kasacinio teismo išaiškintas CPK 558 straipsnio 5 dalyje
įtvirtintų hipotekos kreditoriaus teisių prašyti perduoti turtą administruoti
ar parduoti jį varžytynėse tarpusavio santykis (t. y. kad šios teisės nėra
viena kitą lemiančios, todėl nėra pagrindo netenkinti kreditoriaus prašymo dėl
pasinaudojimo viena iš jų dėl to, jog dar nepasinaudojo kita); konstatuota, kad
kai hipotekos kreditorius, įgyvendindamas CPK 558 straipsnio 5 dalyje
įtvirtintą teisę, pakartotinai pateikia pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo,
jam netaikomas CPK 723 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribojimas pakartotinai
nukreipti išieškojimą į tą patį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus
praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo turto grąžinimo skolininkui; CPK 558 straipsnio
5 dalies nuostata, kad su pakartotiniu pareiškimu dėl įkeisto daikto pardavimo
iš varžytynių kreipiamasi šiame straipsnyje nustatyta tvarka, aiškinta būtent nagrinėtos
bylos aplinkybėms.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 19 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB banko
„Hansabankas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-12/2005, esantys
CPK 558 straipsnio 5 dalies nuostatų dėl kreditorius pakartotinio
kreipimosi dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių tvarkos, kuriais
kasatorius grindžia savo kasacinį skundą, netaikytini nagrinėjamoje byloje, nes
jie pateikti faktinėms aplinkybėms, kurios esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos
bylos.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad, minėta, jog hipotekos kreditoriaus teisės į reikalavimo
patenkinimą iš įkeisto turto ne ginčo tvarka esmė – greitas ir ekonomiškas
reikalavimo patenkinimas. Nagrinėjamu atveju, kai neįvyko įkeistų žemės sklypų antrosios
varžytynės, o išieškotojas (kreditorius) atsisakė perimti juos nuosavybėn, antstolė
negrąžino vykdomojo dokumento išieškotojui, bet paskyrė nurodyto turto vertės
nustatymo ekspertizę ir, gavusi šios ekspertizės aktą, paskelbė naujas šio
turto varžytynes. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad tokioje kaip nagrinėjama situacijoje, kai hipotekos kreditorius, po
neįvykusių antrųjų varžytynių atsisakęs perimti neparduotą turtą nuosavybėn,
vis dėlto siekė patenkinti reikalavimą parduodant įkeistą turtą iš varžytynių, antstolė
neprivalėjo grąžinti jam (hipotekos kreditoriui) vykdomojo dokumento ir
užbaigti vykdomosios bylos bei, hipotekos kreditoriui pakartotinai paprašius parduoti
įkeistą turtą varžytynėse, turėjo teisę pagal tą patį vykdomąjį dokumentą, t.
y. Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d.
nutartį, skelbti įkeisto turto varžytynes (CPK 558 straipsnio 5 dalis).
Remdamasi šioje
byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis priverstinio
skolos išieškojimo iš skolininko turto, įkeisto pagal hipotekos taisykles,
aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti
antstolės veiksmų, skelbiant 2010 m. vasario 17 d. įkeisto turto
varžytynes, neteisėtais.
Dėl
priverstinai parduodamo turto kainos nustatymo
Kasaciniame skunde
teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, prieidamas prie išvados, jog antstolė
nepažeidė įstatymo reikalavimų dėl iš varžytynių parduotino turto įkainojimo,
netinkamai aiškino CPK 681 straipsnio 1, 3 dalių, 682 straipsnio nuostatas,
netaikė CPK 681 straipsnio 2 dalies, be to, nukrypo nuo teismų
praktikos dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto
skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama įkainoti skolininko turtą rinkos
kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių
išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Areštuojant turtą
nustatyta turto vertė yra atspirties taškas nustatant pradinę turto pardavimo
iš varžytynių kainą (CPK 718 straipsnis).
Turto ir verslo
vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnyje sąvoka „vertė“ apibrėžiama kaip
prekių (paslaugų) ar kito turto, ar verslo naudingumo tam tikru metu matas,
nustatytas pagal atitinkamą vertinimo metodą; „rinkos vertė“ – tai apskaičiuota
pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius
tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių parduoti ir pirkti turtą asmenų po
šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų
dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių bei interesų; „kaina“ –
pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta ar sumokėta už prekes (paslaugas) ar
kitą turtą. Rinkos kaina yra reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas
konkrečiame sandoryje. Sąvoka „vertė“ vartotina kalbant apie daikto naudingumą
tam tikru momentu (pvz., jį areštuojant), o „kaina“ – tai varžytynių ar kitokio
turto perleidimo metu paprašyta pinigų suma, kuri nustatoma atsižvelgiant į
turto vertę. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d.
nutartį civilinėje byloje B. U. v. J. U., bylos Nr.
3K-3-532/2007).
Tikrindamas, ar
nebuvo pažeisti teisės normų, reglamentuojančių turto įkainojimą, reikalavimai,
teismas įvertina, ar tinkamai įvykdyta areštuojamo turto vertės nustatymo
procedūra, ar tinkamai nustatyta varžytynėse parduodamo daikto kaina.
Nagrinėjamu
atveju byloje nustatyta, kad antstolė, gavusi vykdyti Hipotekos skyriaus prie
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. nutartį dėl 239 591,76 Lt
skolos išieškojimo iš įkeistų kasatoriaus (skolininko) žemės sklypų, 2009 m. gegužės 15 d. turto apraše nustatė, kad areštuoto
žemės sklypo Nr. 1 vertė – 146 000 Lt, o sklypo Nr. 2 –
136 000 Lt; pirmosiose šių žemės sklypų varžytynėse 2009 m. liepos 9
d. pradinė jų kaina buvo atitinkamai 116 800 Lt ir 108 800 Lt; pirmosios
varžytynės neįvyko, nes neužsiregistravo nė vieno pirkėjo
(CPK 717 straipsnio 1 punktas); antrosiose varžytynėse 2009 m.
rugsėjo 30 d. nurodyti žemės sklypai buvo įkainoti 87 600 Lt ir 81
600 Lt, tačiau šios varžytynės taip pat neįvyko, nes neužsiregistravo nė vieno pirkėjo
(CPK 722 straipsnio 1, 2 dalys); kai išieškotojas atsisakė perimti skolininko
turtą nuosavybėn, siekdamas, kad jo reikalavimas būtų patenkintas pardavus
įkeistą turtą iš varžytynių, antstolė 2009 m. gruodžio 9 d. patvarkymu paskyrė
ginčo žemės sklypų vertei nustatyti ekspertizę, pavesdama ją atlikti UAB „Krivita“
(CPK 682 straipsnio 1 dalis); nurodytas patvarkymas išsiųstas išieškotojui ir
skolininkui; turto vertinimo ekspertizės aktu 2009 m. gruodžio 22 d. žemės kainomis
sklypas Nr. 1 įvertintas 42 500 Lt, sklypas Nr. 2 – 38 800 Lt (pažymėtina, kad
ekspertizės akte nurodyta, jog, nustatant žemės sklypų rinkos vertę,
neatsižvelgta į tą aplinkybę, kad jie bus parduodami priverstine tvarka); ekspertizės
akto kopija 2010 m. sausio 8 d. išsiųsta kasatoriui (skolininkui); 2010 m.
sausio 12 d. antstolė paskelbė apie 2010 m. vasario 17 d. varžytynes,
nustatydama, kad žemės sklypo Nr. 1 pradinė kaina bus 34 000 Lt, o žemės
sklypo Nr. 2 – 31 040 Lt; 2010 m. vasario 17 d. įvykusiose
varžytynėse žemės sklypas Nr. 1 parduotas už 35 700 Lt, o sklypas Nr.
2 – už 32 600 Lt.
Teisėjų kolegija,
remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis
dėl ginčo žemės sklypų įkainojimo, sutinka su teismų išvada, kad šiuo konkrečiu
atveju antstolė, nustatydama nurodytų žemės sklypų pardavimo iš varžytynių
kainą, nepažeidė įstatymo reikalavimų. Bylos duomenys patvirtina, kad nuo
priverstinio skolos išieškojimo iš įkeistų žemės sklypų proceso pradžios antstolė
laikėsi CPK 681 straipsnio nuostatų dėl turto įkainojimo rinkos kainomis. Skelbdama
pirmąsias ginčo žemės sklypų varžytynes, antstolė nepažeidė
CPK 718 straipsnio reikalavimo, kad pirmosiose varžytynėse parduodamo
turto pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų šio Kodekso 681 straipsnyje
nurodyta tvarka nustatytos turto kainos. Antrosiose varžytynėse ginčo turto
pradinė kaina nustatyta laikantis CPK 722 straipsnio 1 dalies reikalavimo,
kad antrosiose varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina sudaro šešiasdešimt
procentų šio Kodekso 681 straipsnyje nurodyta tvarka nustatytos turto kainos. Kai
įkeisti žemės sklypai nebuvo parduoti nei iš pirmųjų, nei iš antrųjų varžytynių
dėl to, kad dalyvauti jose neužsiregistravo nė vieno pirkėjo, hipotekos
kreditoriui siekiant patenkinti reikalavimą pardavus įkeistą turtą, antstolė
ėmėsi teisėtų priemonių realiai parduotinų žemės sklypų rinkos kainai nustatyti
ir paskyrė šių daiktų rinkos vertės nustatymo ekspertizę (CPK 682 straipsnis).
Skelbdama 2010 m. vasario 17 d. įvyksiančias varžytynes, antstolė įkainojo parduodamus
žemės sklypus, atsižvelgdama į ekspertų nustatytą šių sklypų rinkos vertę.
Kasaciniame
skunde teigiama, kad antstolei turėjo kilti didelių abejonių dėl ekspertizės
akte nustatytos kainos, todėl, nepaisant to, jog skolininkas (kasatorius)
nepareiškė prieštaravimų dėl ekspertizės išvados, antstolė, vykdydama pareigą
tinkamai nustatyti parduodamo turto kainą, turėjo savo iniciatyva skirti
papildomą ar pakartotinę ekspertizę.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad vienas iš papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo pagrindų –
vykdymo proceso šalių motyvuoti prieštaravimai dėl ekspertizės (CPK 682 straipsnio
2 dalis), kitas pagrindas – paties antstolio abejonės dėl turto vertės
(CPK 681 straipsnio 1 dalis, CPK 682 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus teisingai
pažymėta, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką antstolis,
vykdydamas savo įstatymines pareigas ir siekdamas vykdymo proceso tikslų,
visais atvejais turi įvertinti ekspertizės aktą kartu su kitais duomenimis apie
turto rinkos kainą ir, kilus abejonių dėl ekspertizės akto, privalo pasinaudoti
įstatymine teise skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, nepriklausomai nuo
to, ar vykdymo šalys pareiškė prieštaravimų dėl ekspertizės akto (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal
pareiškėjo UAB „JGK statyba“ skundą, bylos Nr. 3K-3-604/2008; 2009 m.
balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R.
Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis
civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės A. Rimaitės Žičkuvienės
prašymą, bylos Nr. 3K-3-297/2010; kt.).
Nagrinėjamu
atveju teismų nustatyta, kad nei išieškotojas, nei skolininkas (kasatorius)
nepareiškė motyvuotų prieštaravimų dėl UAB „Krivita“ nustatytos ginčo žemės
sklypų rinkos vertės. Taigi papildoma ar pakartotinė ekspertizės galėjo būti
skiriama antstolės iniciatyva, jeigu eksperto išvada buvo nepakankamai aiški ar
neišsami arba kiti antstolės turimi varžytynėse parduotino turto vertės
įrodymai kėlė abejonių dėl ekspertizės akte nustatytos ginčo žemės sklypų
vertės teisingumo.
Atsižvelgdama į
šioje byloje nustatytas aplinkybes, kad nei į pirmąsias, nei į antrąsias įkeistų
žemės sklypų varžytynes neužsiregistravo nė vieno pirkėjo, pageidaujančio
įsigyti šiuos sklypus už šioms varžytynėms nustatytą jų kainą, taip pat kad ekspertizės
akte nustatyta ginčo žemės sklypų rinkos vertė (42 500 Lt ir
38 800 Lt) buvo panaši į VĮ Registrų centro nurodytą vidutinę šių
žemės sklypų rinkos vertę (40 700 Lt ir 37 200 Lt), teisėjų kolegija
neturi teisinio pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, jog antstolei
turėjo kelti abejonių ekspertų nustatyta įkeistų žemės sklypų rinkos vertė,
todėl ji privalėjo skirti pakartotinę ekspertizę.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas pažeidė
CPK 681 straipsnio 2 dalį, pagal kurią turtas gali būti antstolio
patvarkymu perkainojamas tik tada, kai vykdymo proceso metu pasikeičia įkainoto
turto vertė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdymo proceso metu
turto perkainojimas atliekamas tada, kai antstolis ar vykdymo proceso šalys
gauna informacijos, jog dėl objektyvių aplinkybių padidėjo ar sumažėjo turto
vertė. Pagal šiuo konkrečiu atveju nustatytas skolos išieškojimo iš įkeisto
turto aplinkybes, kai įkeisti žemės sklypai nebuvo parduoti nei iš pirmųjų
varžytynių, kuriose jie buvo įkainoti 116 800 Lt ir
108 800 Lt, nei iš antrųjų varžytynių, kuriose buvo nustatyta mažesnė jų kaina
(87 600 Lt ir 81 600 Lt), nes varžytynėse neužsiregistravo nė vieno
pirkėjo, antstolei kilo pagrįstų abejonių dėl realios parduotinų žemės sklypų
rinkos kainos, todėl, prieš skelbdama 2010 m. vasario 17 d.
varžytynes, ji, remdamasi ekspertizės akte nustatyta
nurodytų žemės sklypų verte, turėjo pakankamą pagrindą perkainoti šiuos žemės
sklypus.
Dėl kasatoriaus teiginių,
kad antstolė atliko ginčo turto perkainojimą ne dėl pasikeitusios jo
turto vertės, bet tam, jog būtų galima kuo greičiau jį parduoti ir baigti
išieškojimą, pažymėtina, kad į įkeistus žemės sklypus buvo nukreiptas 239
591,76 Lt skolos išieškojimas. Kai prieš 2010 m.
vasario 17 d. varžytynes antstolė, atsižvelgdama į UAB „Krivita“ ekspertizės akte nustatytą ginčo žemės
sklypų rinkos vertę, įkainojo parduotinus sklypus 34 000 Lt ir 31 040 Lt, tai reiškė, kad bus padengta tik nedidelė kreditoriaus
reikalavimo dalis. Hipotekos kreditorius, siekęs reikalavimą dėl 239
591,76 Lt skolos išieškojimo patenkinti pardavus įkeistus sklypus iš varžytynių,
nepareiškė prieštaravimų dėl jų perkainojimo pagal ekspertizės
akte nustatytą šių sklypų rinkos vertę. Minėta, kad ir skolininkas
(kasatorius), kuriam antstolė išsiuntė ekspertizės akto nuorašą, taip pat nepareiškė
jai prieštaravimų dėl ekspertų nustatytos žemės sklypų rinkos vertės. Atkreiptinas
dėmesys ir į tai, kad, nagrinėdamas skundą dėl antstolės veiksmų, pirmosios
instancijos teismas siūlė dalyvaujantiems byloje asmenims skirti teismo
ekspertizę parduotų žemės sklypų vertei nustatyti, tačiau kasatorius atsisakė
tokio pasiūlymo.
Teisėjų
kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis šios
konkrečios bylos aplinkybėmis dėl įkeistų žemės sklypų, į kuriuos buvo
nukreiptas skolos išieškojimas, įkainojimo, sprendžia, kad teismų išvada, jog antstolė,
nustatydama parduotinų varžytynėse ginčo žemės sklypų kainą, nepažeidė įstatymo
reikalavimų, yra teisiškai pagrįsta.
Dėl teisės
normų, reglamentuojančių varžytynių paskelbimo tvarką, pažeidimo nagrinėjamu
atveju
Kasaciniame
skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir
taikė CPK 706 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias varžytynių
paskelbimo tvarką.
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad skelbime interneto tinklapyje, nurodant žemės sklypo Nr.
2 varžytynių datą, buvo padarytas rašymo apsirikimas – įrašyta, jog šis sklypas
bus parduodamas 2011 m. vasario 17 d., nors iš tiesų varžytynės turėjo įvykti
2010 m. vasario 17 d. Kartu nustatyta ir tai, kad skelbimuose
laikraštyje ir kitose informavimo apie šias varžytynes priemonėse nurodyta
teisinga šio žemės sklypo varžytynių data – 2010 m. vasario 17 d.; be to, tose pačiose
varžytynėse buvo parduodamas ir kitas skolininko žemės sklypas Nr. 1, dėl kurio
skelbime interneto tinklapyje buvo nurodyta tiksli varžytynių data; į 2010 m.
vasario 17 d. varžytynes atvyko pirkėjų ir šios varžytynės įvyko.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius nagrinėjamu atveju
be pagrindo remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Kalmaras“ v. antstolis A.
Zenkevičius ir kt., bylos Nr. 3K-3-77/2006, esančiu išaiškinimu, jog,
pasikeitus varžytynių datai, apie tai turi būti paskelbiama CPK 706 straipsnio
1 dalyje nustatyta tvarka ir terminais. Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje
pasisakyta dėl paskelbimo apie įvyksiančias varžytynes tvarkos, kai antstolis
pakeičia varžytynių datą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nebuvo pakeista varžytynių
data. Dėl to kasatoriaus pacituotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas
netaikytinas nagrinėjamos bylos aplinkybėms.
Teisėjų kolegija, remdamasi šioje byloje nustatytomis
aplinkybėmis, susijusiomis su dėl akivaizdaus rašymo apsirikimo vienoje iš
informavimo priemonių, t. y. interneto tinklapyje, netiksliai nurodyta
vieno iš dviejų, parduodamų tose pačiose varžytynėse, ginčo žemės sklypų
varžytynių data, sutinka su teismų išvada, kad nagrinėjamu
atveju dėl šio rašymo apsirikimo nepažeisti kasatoriaus interesai, todėl nėra
pagrindo pripažinti ginčo žemės sklypo varžytynes neteisėtomis vien formaliu
pagrindu.
Kiti kasacinio skundo
argumentai neturi įtakos apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties
teisėtumui ir nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje išvardytų kasacijos
pagrindų, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Išnagrinėjusi
kasacinę bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde išdėstytais
argumentais nėra teisinio pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos
teismo procesinį sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl
procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. vasario 25 d. pažymą kasaciniame
teisme patirta 46,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu,
kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Išnagrinėjus
kasacinę bylą ir atmetus pareiškėjo UAB „Nidulus Real Estate“ kasacinį
skundą, iš jo priteistinos nurodytos išlaidos į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio
1 dalies 3, 8 punktai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį
plikti nepakeistą.
Priteisti iš
uždarosios akcinės bendrovės „Nidulus Real Estate“ (juridinio asmens
kodas 300611845) į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660) 46,65 Lt (keturiasdešimt
šešis litus 65 ct) procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme
išlaidų
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Dangutė Ambrasienė
Egidijus Baranauskas
Vincas Verseckas