Civilinė byla Nr. 3K-3-25-695/2016

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00058-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.2.6.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A/S SPANVALL kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal atsakovės A/S SPANVALL pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „MCTL International“ ieškinį atsakovei A/S SPANVALL dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl civilinės bylos pagal ieškinį dėl piniginės prievolės įvykdymo teismingumo, taip pat dėl įrodymų pakankamumo, priimant sprendimą už akių.
2. Atsakovė A/S SPANVALL prašė teismo peržiūrėti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. sprendimą, priimtą už akių, jį panaikinti, bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujinti ir ieškinį palikti nenagrinėtą. Atsakovė savo prašymą grindė teigdama, kad teismas išnagrinėjo jam neteismingą bylą, nes atsakovė yra Danijos Karalystėje registruota įmonė, todėl teismingumas nustatytinas pagal Tarybos reglamentą Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001, „Briuselis I“), pagal kurį valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Be to, atsakovės nuomone, ieškovės reikalavimas priteisti skolą pagal prievoles negali būti grindžiamas PVM sąskaita faktūra.
3. Byloje nustatyta, kad ieškovė BUAB „MCTL International“, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Danijos Karalystės įmonės A/S SPANVALL 1 234 523,58 Lt (357 542,74 Eur) skolą, susidariusią atsakovei iš ieškovės nupirkus ilgalaikį turtą ir nesumokėjus kainos, bei 6 procentų procesines palūkanas. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. liepos 23 d. priėmė sprendimą už akių ir ieškinį patenkino visiškai, atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi netenkino atsakovės pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
5. Teismas nustatė, kad ieškovės BUAB „MCTL International“ bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių ir įmonės interesus, pareiškė ieškinį atsakovei dėl atsiskaitymo už prekes, kurias atsakovė gavo jau prasidėjus bankroto procedūroms. Teismas sprendė, kad ieškinys yra tiesiogiai kilęs iš bankroto bylos, todėl byla nelaikytina civiline ar komercine ir Reglamentas Nr. 44/2001 netaikytinas. Teismas taip pat sprendė, kad netaikytinas ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, nes Danijos Karalystė nedalyvavo priimant šį reglamentą. Dėl to teismas vadovavosi nacionalinės teisės aktais. Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovės reikalavimas priteisti skolą negali būti grindžiamas PVM sąskaita faktūra. Ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos šalys, parduodamas turtas, kaina, bendra sandorio vertė, taip pat yra pirkėjos žyma apie šios sąskaitos gavimą. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, prašydama peržiūrėti sprendimą už akių, nepateikė jokių įrodymų, galinčių turėti įtakos šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
6. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės A/S SPANVALL atskirąjį skundą, 2015 m. balandžio 30 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį paliko nepakeistą.
7. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovės pareikštas reikalavimas nėra glaudžiai susijęs su bankroto byla, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi reglamento „Briuselis I“ (naujos redakcijos) 1 straipsnio 2 dalies b punkto nuostata, pagal kurią tiesiogiai iš bankroto bylos išplaukiantiems ir (ar) glaudžiai su ja susijusiems reikalavimams Reglamentas Nr. 44/2001 netaikomas. Reglamente Nr. 44/2001, be bendrosios jurisdikcijos taisyklės (4 straipsnio 1 dalis), įtvirtinta alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią reikalavimai, kylantys iš sutarties, gali būti pareikšti prievolių vykdymo vietos teismuose, kuri suteikia ieškovui galimybę pasirinkti prievolės vykdymo vietos teismų jurisdikciją (7 straipsnio 1 dalies a punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovė yra Lietuvos Respublikoje įregistruotas ir veikiantis juridinis asmuo, ji siekia patenkinti savo piniginio pobūdžio reikalavimus; prievolės, kylančios iš pirkimo–pardavimo teisinių santykių, įvykdymo vieta yra Lietuvos Respublikoje, t. y pardavėjos vardu atidaryta AB banko „Swedbank“ sąskaita, į kurią atsakovė privalėjo pervesti pirkinio kainą ir taip įvykdyti savo prievolę; tai sudarė pagrindą ieškovei, vadovaujantis reglamento „Briuselis I“ 7 straipsnio 1 dalies a punkto įtvirtinta specialiosios jurisdikcijos taisykle, pasirinkti Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją reiškiant reikalavimus atsakovei A/S SPANVALL.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Kasaciniu skundu atsakovė A/S SPANVALL prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį palikti nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, o netenkinus šio reikalavimo – perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Byloje nėra duomenų apie ginčo šalių pasirinktą taikytiną sukurtai sutartinei prievolei teisę, todėl reikėtų vadovautis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – reglamentas „Roma I“) nuostatomis, kurio 4 straipsnis reglamentuoja sutartims taikytinos teisės parinkimo ginčo atveju taisykles. Kadangi byloje nėra galimybės nustatyti sutartinių santykių turinio, sutarčiai taikomos teisės pagal reglamento „Roma I“ 4 straipsnio 1 dalį nustatyti negalima, dėl tos pačios priežasties negalima nustatyti ir sutarčiai būdingiausios pareigos, vertintinos pagal reglamento „Roma I“ 4 straipsnio 2 dalį, taip pat valstybės, su kuria glaudžiausiai susijusi sutartis, vertinant reglamento „Roma I“ 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų teisės taisyklių aspektu. Tokia teisinė situacija lemia poreikį formuoti teismų praktiką, aiškinant piniginės prievolės įvykdymo vietos sąvoką.
2. Dauguma teisminių ginčų vyksta dėl piniginės prievolės įvykdymo, todėl reikalavimų įvykdyti piniginę prievolę specialaus teismingumo pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies a punkto teisės taisyklę pripažinimas iš esmės paneigtų bendrojo teismingumo pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies teisės taisyklę vykdymo galimybę, nors bendroji teismingumo taisyklė, kad ieškovas turi kelti atsakovui bylą ten, kur yra atsakovo (arba jam priklausančio turto) buvimo vieta, turėtų dominuoti.
3. Prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė (CK 6.52 straipsnio 1 dalis). Jeigu piniginės prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, ji turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu (CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Atsiskaitymai tarp juridinių asmenų vykdomi negrynaisiais pinigais, o įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka – ir grynaisiais pinigais (CK 6.929 straipsnio 2 dalis). Kasatorės nuomone, atsiskaitant mokėjimo pavedimu, piniginės prievolės vykdymas neturi sąsajų su geografiniu (teritoriniu) principu apibrėžiama vieta ir tik sutartinės grynaisiais pinigais vykdytinos prievolės vykdymo vieta gali būti nustatoma sutartimi, o nenustačius vykdytina kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje. Sutarties šalims nesulygus dėl atsiskaitymo grynaisiais pinigais arba kitomis materialiomis mokėjimo priemonėmis (čekiais, vekseliais), piniginės prievolės vykdymas nesietinas su teritoriniu principu, ieškovės reikalavimo jurisdikcija nustatytina vadovaujantis Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis Danijos Karalystėje, t. y. teismas privalėjo atlikti CPK 782 straipsnyje nustatytą pareigą ex officio patikrinti ir konstatuoti, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, bei ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtą.
4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „ATR Transport“ v. UAB „Magrista“, bylos Nr. 3K-3-250-469/2015, išaiškino PVM sąskaitos faktūros teisinę reikšmę ir nurodė, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu nereglamentuojami civiliniai pirkimo–pardavimo santykių aspektai. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 30 punkte įtvirtintą sąvokos apibrėžimą PVM sąskaita faktūra yra šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Taigi PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio (pirkimo–pardavimo, komiso, kt.). Toks išaiškinimas lemia, kad PVM sąskaita faktūra negali būti pagrindiniu įrodymu byloje, kurioje teismas savo priimamo sprendimo pagrįstumo vidinį įsitikinimą formuoja atlikdamas formalų įrodymų vertinimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).
9. Ieškovė BUAB „MCTL International“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:
1. 2013 m. kovo 1 d. PVM sąskaitoje faktūroje buvo nurodyta sąskaita banke „Swedbank“, į kurią kasatorė privalėjo sumokėti skolą. Piniginės prievolės įvykdymas, atsiskaitant mokėjimo pavedimu, baigiamas lėšų įskaitymu kreditoriaus banko sąskaitoje. Šioje byloje teisiškai yra reikšminga, jog ginčas yra labiau susijęs su Lietuvos Respublika, t. y. lėšos už įsigytą turtą turėjo būti pervestos į Lietuvoje registruoto banko sąskaitą, daugumos įrodymų vieta yra Lietuvoje, juridinių faktų, sudarančių reikalavimo pagrindą, atsiradimo vieta taip pat yra Lietuvoje. Duomenų, kad Danijos Karalystėje gali būti su byla susijusių ir esminę reikšmę jai išspręsti turinčių įrodymų, nėra.
2. Šalių sutartinių santykių pobūdis ir aplinkybės, susijusios su sutartinių santykių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Kasatorė teigia, kad vien iš PVM sąskaitos faktūros neįmanoma identifikuoti ginčo šalių teisinių santykių pobūdžio, tačiau byloje nustatyta, kad šis dokumentas nėra vienintelis įrodymas, patvirtinantis šalių teisinius santykius. Kasatorė yra ieškovės debitorių sąraše, kurį sudarė su abiejomis įmonėmis susijęs buvęs ieškovės vadovas Henrikas Christiansenas (Henrik Christiansen), vėliau patvirtinęs tokio reikalavimo kasatorei realumą. Kasatorė, kvestionuodama teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai abejoti 2013 m. kovo 1 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyto sandorio realumu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos teismingumo nustatymo

10. Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (CPK 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės sutartys. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-474/2011).
11. Atsakovė A/S SPANVALL, prašydama peržiūrėti teismo priimtą sprendimą už akių, prieštarauja dėl jį priėmusio teismo jurisdikcijos, pažymėdama, kad ji yra Danijos Karalystėje registruota įmonė, todėl pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, jos manymu, jurisdikciją nagrinėti bylą turi Danijos Karalystės teismai.
12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad BUAB „MCTL International“ ieškinys yra kilęs iš bankroto bylos, taigi ši byla nelaikytina civiline ar komercine ir nepatenka į reglamento „Briuselis I“ taikymo sritį, todėl nagrinėjamos bylos atveju teismingumas nustatytinas pagal Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 punktą (pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje reglamento „Briuselis I“ išimtis bankroto byloms netaikytina, o atsakovei pareikšti reikalavimai teismingi Lietuvos teismams vadovaujantis reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 dalies a papunkčiu (byla dėl sutarties gali būti iškelta prievolės vykdymo vietos teisme).
13. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, taip pat vadinamo reglamentu „Briuselis I“. Danijos Karalystė prie Reglamento Nr. 44/2001 prisijungė 2007 m. liepos 1 d. (2006 m. balandžio 27 d. Tarybos sprendimas dėl Europos bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimo dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo sudarymo (2006/325/EB). Nuo 2015 m. sausio 10 d. yra taikomas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012). Reglamentas Nr. 1215/2012 yra taikomas teismo procesams, kurie yra pradėti 2015 m. sausio 10 d. ar vėliau, taip pat autentiškiems dokumentams, kurie oficialiai sudaromi arba įregistruojami, ir teisminėms taikos sutartims, kurios patvirtinamos arba sudaromos 2015 m. sausio 10 d. arba vėliau (66 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama byla iškelta iki Reglamento Nr. 1215/2012 įsigaliojimo, ginčo teisiniams santykiams taikytinos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos.
14. Reglamentas Nr. 44/2001 yra pagrįstas bendrojo taikytinumo principu – šis reglamentas, kaip nurodoma jo 1 straipsnio 1 dalyje, yra taikomas visose civilinėse ir komercinėse bylose, išskyrus šiame teisės akte aiškiai nurodytas jo taikymo srities išimtis (žr. 1978 m. spalio 9 d. ataskaitą dėl Danijos Karalystės, Airijos bei Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo prie Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo bei prie protokolo dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų ją aiškinti (OL C 59, 1979). Sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“ reikia laikyti savarankiška sąvoka, kurią reikia aiškinti atsižvelgiant į minėto reglamento tikslus bei sistemą ir į bendruosius principus, išplaukiančius iš nacionalinių teisės sistemų (ESTT 2006 m. gegužės 18 d. sprendimas ČEZ, C-343/04,ECLI:EU:C:2006:330; 2007 m. vasario 15 d. sprendimas Eirini Lechouritou ir kiti prieš Dimosio tis Omospondiakis Dimokratias tis Germanias, C-292/05, ECLI:EU:C:2007:102 ir kt.). Konstatavus, kad ieškovės reikalavimas priteisti skolą ir palūkanas nėra glaudžiai susijęs su bankroto byla, Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta išimtis netaikoma. Ieškovės reikalavimas patenka į „civilinių ir komercinių“ bylų sąvoką, todėl nagrinėjamoje byloje jurisdikcija nustatoma pagal aptariamame reglamente įtvirtintas taisykles.
15. Europos Sąjungos teisės normos, reglamentuojančios specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles sutartinių santykių srityje, išdėstytos Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 2 skirsnio „Specialioji jurisdikcija” 5 straipsnio 1 punkte. Šios teisės normos papildo bendrąjį principą, kad bylos asmenims turi būti keliamos jų nuolatinės gyvenamosios arba įsisteigimo vietos teisme ir yra pagrįstos glaudaus sutarties ir sprendimą turinčio priimti teismo ryšio buvimu. Minėtų taisyklių pasirinkimas priklauso nuo ieškovo, taigi, taikant šias taisykles, atsakovui byla gali būti iškelta ir vietos, kurioje nagrinėjama prievolė, kuria grindžiamas ieškinys, buvo ar turi būti įvykdyta, teisme, preziumuojant, kad šis teismas yra su sutartimi glaudžiai susijęs (žr., pvz., ESTT 2007 m. gegužės 3 d. sprendimo Color Drack, C-386/05, ECLI:EU:C:2007:262, 22, 23 punktus).
16. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas jurisdikciją nagrinėti bylą turintį teismą, sprendė, kad reikalavimai, kylantys iš ginčo sutarties, gali būti pareikšti prievolių vykdymo vietos teismuose. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad prievolės, kylančios iš pirkimo–pardavimo teisinių santykių, įvykdymo vieta yra Lietuvos Respublikoje (pardavėjos vardu atidaryta banko „Swedbank“ sąskaita, į kurią atsakovė privalėjo pervesti pirkinio kainą ir taip įvykdyti savo prievolę), tai leidžia ieškovei, vadovaujantis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta specialiosios jurisdikcijos taisykle, pasirinkti Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją dėl atsakovei A/S SPANVALL reiškiamų reikalavimų.
17. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, reikalavimas grindžiamas piniginės (atsiskaitymo) prievolės nevykdymu. Tačiau kartu būtina atkreipti dėmesį į tai, kad byloje nustatyta, jog atsakovės įsiskolinimas susidarė pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu (atsakovė įsigijo ieškovei priklausiusį ilgalaikį turtą, šį faktą patvirtina 2013 m. sausio kovo 1 d. PVM sąskaita faktūra Nr. MCTL339 su atsakovės A/S SPANVALL gavimą patvirtinančia žyma, tačiau pirkinio kaina nebuvo sumokėta).
18. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog neįvykdyta atsiskaitymo prievolė kilo iš pirkimo–pardavimo sandorio, rėmėsi ne vien pirmiau nurodyta sąskaita faktūra, pažymėjęs, kad ji nėra vienintelis tokio pobūdžio šalių teisinius santykius patvirtinantis dokumentas, bet įvertino ir sandorio sudarymo aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus, taip pat atsižvelgė į faktą, kad atsakovė nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė jokių duomenų, paneigiančių byloje konstatuotą ginčo sandorį. Remdamasis šia duomenų visuma teismas turėjo pagrindą spręsti dėl sandorio pobūdžio.
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant užtikrinti teisminės jurisdikcijos taisyklių suvienodinimą ir nuspėjamumą Reglamentas Nr. 44/2001 bylose, kylančiose iš prekių pardavimo sutarčių, atskirai apibrėžia ryšio su bylą nagrinėjančiu teismu kriterijų, t. y. nustato, kad parduodant prekes prievolės įvykdymo vieta yra valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį (5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoji įtrauka).
20. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotais išaiškinimais, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte prekių pardavimo sutarčių atveju kaip sąsajos su jurisdikciją turinčiu teismu kriterijus pasirinkta šioms sutartims būdinga prievolė. Sutartis, kuriai būdinga prievolė yra daikto pristatymas, laikoma „prekių pardavimo“ sutartimi Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos prasme (žr. 2009 m. balandžio 23 d. sprendimo Falco Privatstiftung ir Rabitsch, C-533/07, ECLI:EU:C:2009:257, 54 punktą; 2010 m. vasario 25 d. sprendimo Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 32 punktą). Ši specialiosios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklė nustato pristatymo vietą kaip atskirą susiejimo kriterijų, kurį reikia taikyti visiems reikalavimams, kylantiems iš tos pačios prekių pardavimo sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo prievolės (ESTT 2007 m. gegužės 3 d. sprendimo Color Drack, C-386/05, ECLI:EU:C:2007:262, 26 punktas).
21. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju jurisdikciją turintis teismas turi būti nustatomas remiantis pirkimo–pardavimo sutartims taikomomis taisyklėmis, t. y. pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmąją įtrauką. Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje bylose, kylančiose iš pardavimo sutarčių, gali būti pareikštas valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos.
22. Kadangi Reglamentas Nr. 44/2001 „pristatymo“ ir „pristatymo vietos“, kaip „atitinkamos prievolės vykdymo vietos“, sąvokų neapibrėžia, aiškinant minėtas sąvokas aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo šioje srityje formuojama praktika.
23. ESTT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunktį sutarties šalys naudojasi autonomija nustatydamos prekių pristatymo vietą. Reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunktyje esanti frazė „jeigu nesusitariama kitaip“ reiškia, kad šios nuostatos taikymo tikslais šalys gali susitarti dėl prievolės vykdymo vietos. Be to, remiantis reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka, kurioje vartojama formuluotė „pagal sutartį“, prekių pristatymo vieta iš principo yra šalių sutartyje nustatyta vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimo Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 45, 46 punktai). Jeigu pagal sutarties nuostatas ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialine teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, ši vieta yra fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimo Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 62 punktas; 2011 m. birželio 9 d. sprendimo Electrosteel Europe, C-87/10, ECLI:EU:C:2011:375, 26 punktas).
24. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju sprendžiant dėl jurisdikciją pagrindžiančios vykdymo vietos, lemiamą reikšmę turi fizinio prekių perdavimo vykdant sutartį vietos nustatymas. Tai galėtų būti galutinė prekių pristatymo paskirties vieta, kurioje pirkėjas asmeniškai pasiėmė prekes iš pardavėjo.
25. Kadangi nagrinėjamoje byloje jos teismingumo klausimui išspręsti reikšminga prekių perdavimo vieta nebuvo nustatyta, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas jurisdikciją nagrinėti bylą turintį teismą, nepagrįstai rėmėsi Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies a punktu. Nenustačius prekių perdavimo vietos, nėra galimybės atsakyti į klausimą, ar byla teisminga ją nagrinėjusiam ir sprendimą už akių priėmusiam teismui. Neatsakius į šį klausimą byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių, todėl panaikintinas šis sprendimas, taip pat pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartys, kuriomis atsisakyta tenkinti atsakovės pareiškimą dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo ir šis pareiškimas tenkintinas (CPK 288 straipsnio 4 dalies 2 punktas).
26. Atnaujinus bylos nagrinėjimą nustatytina prekių perdavimo vieta, vertinant visas šiuo klausimu reikšmingas faktines aplinkybes, kurias įrodinėti teisę ir pareigą turi bylos šalys, nepaisant teismo pareigos teismingumo klausimą išspręsti ex officio. Atsakovė, turėdama duomenų, paneigiančių byloje konstatuotą aplinkybę, kad ginčo sandoris yra pirkimo–pardavimo sutartis, turi galimybę tokius įrodymus pateikti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje atsakovė tik kelia klausimus ir abejones dėl sandorio pobūdžio, nors, pati būdama ginčo teisinių santykių dalyvė ir žinodama sandorio sąlygas bei jo sudarymo aplinkybes, kaip byloje dalyvaujantis asmuo turi pareigą bendradarbiauti su teismu ir kitais byloje dalyvaujančiais asmenimis, sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdama į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 8, 178 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. sprendimą už akių, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį bei grąžinti bylą Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Algis Norkūnas

                                                                      Gediminas Sagatys

Antanas Simniškis