Civilinė byla Nr. 2A-810-585/2013

                              Teisminio proceso Nr. 2-03-3-07540-2009-5

              Procesinio sprendimo kategorija: 121.14.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei L. K. dėl įpareigojimo įvykdymo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys, AB SEB bankas ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos),                                                                                  

n u s t a t ė:

ieškovė pareiškė Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme (dabar – Vilniaus miesto apylinkės teismas) ieškinį, prašydama įpareigoti atsakovę savo lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos demontuoti laiptus į rūsį bei rūsio sienoje įrengtas duris, užmūryti durų angą, užpilant atgal iškastą gruntą, bei sutvarkyti šaligatvį adresu (duomenys neskelbtini); nustatyti, jog, atsakovei neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, ieškovė turi teisę atlikti aukščiau nurodytus veiksmus, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovės. Ieškovė nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį grindė tuo, jog atsakovė, pažeisdama Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies, Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ VI skyriaus reikalavimus, neturėdama nustatyta tvarka parengtos ir suderintos projektinės dokumentacijos ir statybos leidimo, kultūros paveldo statinyje, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), savavališkai iškasė gruntą, įrengė laiptus į rūsyje esančias patalpas, rūsio sienoje iškirto angą ir įstatė duris, išbetonavo laiptus, ant laiptų atraminės sienutės įrengė metalinę tvorelę. Atsakovei 2009 m. kovo 12 d. buvo surašyti aktas dėl savavališkos statybos Nr. (101)-11.11-36 ir statybos sustabdymo aktas Nr. (101) 11.11-37, 2009 m. kovo 19 d. buvo įteiktas reikalavimas Nr. (101)11.11-42, kuriuo atsakovė įpareigota iki 2009 m. liepos 16 d. savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius. Atsakovė nustatytu terminu neįvykdė nurodyto reikalavimo ir nepašalino savavališkos statybos padarinių.

Atsakovė nesutiko su nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu, prašė jį atmesti. Atsakovė, atsikirsdama į ieškinį, nurodė, jog tuo metu, kai atsakovė nuosavybėn įgijo patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), sienoje jau buvo suformuota durų anga. Atsakovės teigimu, pastarajai nuosavybės teise priklausančios patalpos 2006 m rugpjūčio 5-7 dienomis bei 2006 m. rugsėjo 20 d. buvo stipriai užpiltos vandeniu. Atsakovė, siekdama apsaugoti savo nuosavybę nuo drėgmės, su UAB „ELVORA“ sudarė sutartį dėl pamatų hidroizoliacijos. Nurodyta bendrovė parengė darbų projektą, jį suderino su institucijomis, gavo leidimus teritorijos aptvėrimui bei kasimo darbams. Nurodytai bendrovei vykdant kasimo darbus, buvo atkasti ir surasti laiptai į rūsyje esančias patalpas, o taip pat ir durų anga, kuri buvo užremta lentomis ir kitomis statybinėmis šiukšlėmis. Atsakovė iškvietė ekspertą, kuris patvirtino, kad tiek laiptai, tiek anga yra autentiški pastato elementai. Paaiškėjus nurodytoms aplinkybėms, buvo pradėti rengti priešprojektiniai pasiūlymai tikslu gauti projektavimo sąlygų sąvadą. Pradėjus rengti priešprojektinius pasiūlymus, atsakovė, veikdama būtinojo reikalingumo sąlygomis, į atkastą angą įstatė duris. Pasak atsakovės, nurodytam statybos darbui – durų įstatymui į esamą angą – statybos leidimas nereikalingas. Be to, UAB „ELVORA“ darbuotojai betonu palygino esamų laiptų pakopas, tai yra atliko laiptų einamąjį remontą, kuriam statybos leidimas nereikalingas. Atsakovė taip pat nurodė, jog, vykdant kasimo darbus, buvo būtina kasamą vietą uždengti medinėmis lentomis. Atsižvelgiant į tas aplinkybes, jog kasimo darbai buvo sustabdyti neapibrėžtam laiko tarpui, o medinės lentos, kuriomis buvo uždengta darbų vieta, gadino bendrą gatvės ir pastato vaizdą, atsakovė, siekdama užtikrinti aplinkinių saugumą bei estetinį gatvės ir pastato vaizdą, nutarė išmontuoti medinius atitvarus ir jų vietoje laikinai pastatyti metalinius atitvarus. Atsakovės manymu, per šešių mėnesių terminą būtų galima atlikti papildomas ekspertizes ir įteisinti atliktus statybos darbus arba gauti pagrįstą atsakymą, jog nėra galimas statybos įteisinimas.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys palaikė nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį ir prašė jį tenkinti. Trečiasis asmuo nurodė, jog pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2006 m. balandžio 29 įsakymu Nr. ĮV-190 yra paskelbtas valstybės saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog kultūros paveldo objekto tvarkyba atliekama pagal kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentus (statybos techninius reglamentus), patvirtintus aplinkos ir kultūros ministrų. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tvarkybos projektas rengiamas remiantis kultūros vertybių registro duomenimis, prieš projektavimą būtinų atlikti tyrimų išvadomis. Atsakovės atlikti statybos darbai nėra pagrįsti atliktų tyrimų išvadomis, be to, kaip bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškino trečiojo asmens atstovas, statybos darbams, kuriuos atliko atsakovė, buvo būtinas trečiojo asmens sutikimas, kurio šios bylos atveju taip pat nebuvo. Atliekant ginčo statybos darbus, buvo pažeisti paveldosaugos reikalavimai ir, pasak trečiojo asmens atstovo, to pakanka atsakovės atliktus statybos darbus pripažinti savavališkais. Trečiojo asmens atstovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu taip pat paaiškino, jog atsakovės atlikti statybos darbai iš esmės yra galimi, kitaip tariant, atsakovės atliktą savavališką statybą iš esmės galima įteisinti.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB SEB bankas su nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Trečiojo asmens teigimu, ieškovė neįrodė, jog atsakovė vykdė savavališkas statybas. Trečiasis asmuo pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu būtų patenkintas nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys, būtų pažeisti trečiojo asmens interesai, kadangi pastarajam yra įkeistos atsakovei priklausančios patalpos, kurių būklė įkeitimo metu buvo tokia, kokia buvo įsigijimo metu, tai yra patalpos buvo su durų anga ir laiptais. Bet kokie statybos, rekonstrukcijos ar griovimo veiksmai, mažinantys patalpų vertę, pažeistų trečiojo asmens, kaip sąžiningo hipotekos kreditoriaus, interesus.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neišreiškė pozicijos dėl nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio pagrįstumo.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį tenkino iš dalies: 1) nustatė atsakovei šešių mėnesių terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiantį dokumentą savavališkos statybos metu įrengtiems laiptams į rūsį, rūsio sienoje įrengtoms durims ir durų angai, atraminei sienutei, ant atraminės sienutės ir panduso įrengtai metalinei tvorelei ir iškastam gruntui pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini); 2) aukščiau nurodyto reikalavimo neįvykdymo atveju įpareigojo atsakovę per tris mėnesius nuo pirmajame punkte nustatyto termino pasibaigimo savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – demontuoti laiptus į rūsį bei rūsio sienoje įrengtas duris, užmūryti durų angą, užpilant atgal iškastą gruntą, bei sutvarkyti šaligatvį adresu (duomenys neskelbtini); 3) nustatė, jog, atsakovei neįvykdžius antrajame punkte nurodyto reikalavimo, ieškovė turi teisę atlikti nugriovimo veiksmus, tai yra demontuoti laiptus į rūsį bei rūsio sienoje įrengtas duris, užmūryti durų angą, užpilant atgal iškastą gruntą, bei sutvarkyti šaligatvį, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovės. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos duomenimis nustatė, jog atsakovei nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos – administracinės patalpos ir kavinė-baras, esančios adresu (duomenys neskelbtini); atsakovei 2009 m. kovo 12 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. (101)11.11-36 dėl to, kad atsakovė, neturėdama leidimo, tai yra savavališkai, vykdo statybos darbus pastarajai priklausančiose administracinėse ir kavinės-baro patalpose, esančiose kultūros paveldo statinyje, kultūros paveldo apsaugos zonoje: iš lauko (nuo gatvės) pusės išbetonavo atraminę sienutę, iškasė gruntą ir įrengė laiptus į rūsio patalpas, rūsio sienoje iškalė įėjimo duris į rūsį, išbetonavo pandusą įėjimui į patalpas pirmame aukšte, ant atraminės sienutės įrengė metalinę tvorelę; 2009 m. kovo 19 d. atsakovei buvo įteiktas reikalavimas savo lėšomis iki 2009 m. liepos 16 d. likviduoti savavališkos statybos padarinius, tai yra demontuoti laiptus į rūsyje įrengtos kavinės-baro patalpas, demontuoti rūsio sienoje duris, užmūryti rūsio sienoje išpjautą angą, užpilant atgal iškastą gruntą, sutvarkyti šaligatvį; 2009 m. liepos 29 d. reikalavimo likviduoti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktu nustatyta, kad reikalavimas yra neįvykdytas; pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 yra paskelbtas valstybės saugomu viešam pažinimui ir naudojimui. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste konstatavo, jog atsakovės darbai – durų atrastoje angoje, laiptų, atraminės sienutės, metalinės tvorelės ant atraminės sienutės ir ant panduso įrengimas bei grunto iškasimas – yra statybos darbai, kuriems atlikti buvo būtinas statybos leidimas ir projektas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog atsakovė aukščiau nurodytiems statybos darbams atlikti neturėjo statybos leidimo ir projekto, konstatavo, jog nurodyti statybos darbai Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalies prasme vertintini kaip savavališka statyba. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis taip pat nustatė, jog pandusas prie įėjimo į pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirmojo aukšto patalpas buvo įrengtas iki atsakovei įsigyjant patalpas, esančias nurodytame pastate, todėl atmetė ieškovės argumentą, jog atsakovė savavališkai įrengė nurodytą pandusą, ir atitinkamai reikalavimą dėl nurodytų statybos darbų pašalinimo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą, pagal į bylą pateiktą Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2011 m. balandžio 22 d. raštą nustatė, jog faktiškai įvykdyti darbai – pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), fasade įrengtos durys į rūsį, įrengti laiptai į rūsį bei įrengtas pandusas – paveldosaugos požiūriu yra galimi, tačiau šiuo metu šių elementų įrengimo medžiagiškumas pažeidžia Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, kurioje išdėstyta autentiškumo sąvoka, be to, nagrinėjamos bylos atveju pagal paveldo tvarkybos reglamentą PTR 3.06.01:2006 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ turi būti parengtas tvarkybos darbų projektas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamos bylos atveju egzistuoja savavališkos statybos įteisinimui būtinos sąlygos, numatytos Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkte. Pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovei šešių mėnesių terminą, skaičiuotiną nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, savavališkai statybai įteisinti.

Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą: nustatė atsakovei aštuoniolikos mėnesių terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiantį dokumentą savavališkos statybos metu įrengtiems laiptams į rūsį, rūsio sienoje įrengtoms durims ir durų angai, atraminei sienutei, ant atraminės sienutės ir panduso įrengtai metalinei tvorelei ir iškastam gruntui pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovės teigimu, atsižvelgiant į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio galimybes vilkinti projektinės dokumentacijos suderinimo procedūrą, terminas, kurį pirmosios instancijos teismas nustatė projektinės dokumentacijos parengimui ir statybą leidžiančio dokumento gavimui, yra per trumpas. Pagal paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.06.01:2006 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ 16-18 punktus statybos darbų, kuriuos pirmosios instancijos teismas leido įteisinti, atlikimui turi būti parengti projektiniai pasiūlymai, kurie teiktini savivaldybės administracijai ir Kultūros paveldo departamento administracijai. Atsakovė nuo 2008 metų rudens nuolat teikė projektinius pasiūlymus nurodytoms įstaigoms, tačiau šie pasiūlymai nuolat buvo atmetami. Padėtis nepasikeitė ir po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atsakovė 2011 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinį padalinį su nauju prašymu dėl projektinių pasiūlymų išnagrinėjimo. Atsakovės pateiktiems priešprojektiniams pasiūlymams nebuvo pritarta. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys savo atsisakymą pritarti pasiūlymams motyvavo tuo, jog 2011 m. spalio 13 d. buvo nurodęs pastabas, į kurias, šios įstaigos nuomone, atsakovė neatsižvelgė. Atsakovės teigimu, priešingai nei nenurodė ši įstaiga, atsakovė atsižvelgė į šios įstaigos nurodytas pastabas. Atsakovės vertinimu, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio darbuotojai turi galimybes ir yra linkę vilkinti paveldo tvarkymo darbų projektinių sprendinių derinimo procedūrą. Atsakovė pažymėjo, jog nurodytos procedūros vykdymas nėra apibrėžtas aiškiu ir konkrečiu terminu, o teisės aktų nuostatos, kuriose yra nustatyti terminai konkretiems veiksmams atlikti (pavyzdžiui, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 16 punktas), leidžia vilkinti šios procedūros vykdymą. Atsakovės teigimu, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovė yra nepajėgi pirmosios instancijos teismo nustatytu terminu įteisinti savavališką statybą. Pasak atsakovės, nagrinėjamos bylos atveju protingas terminas, per kurį pastaroji galėtų įteisinti savavališką statybą, yra aštuoniolika mėnesių.

Ieškovė pateikė atsiliepimą į nagrinėjamoje byloje pareikštą apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog atsakovė ir jos atstovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, kad šešių mėnesių terminas yra pakankamas statybą leidžiantiems dokumentams gauti. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys vilkina projektinių sprendimų derinimo procedūrą. Atsakovės subjektyvi nuomonė, jog nurodytos įstaigos darbuotojai turi polinkį vilkinti projektinių sprendinių derinimo procedūras, nėra pagrindas nustatyti ilgesnį terminą savavališkai statybai įteisinti. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovė, manydama, kad aukščiau nurodyta įstaiga priima nepagrįstus sprendimus ar netinkamai veikia, turi teisę pastarosios veiksmus skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys pateikė atsiliepimą į nagrinėjamoje byloje pareikštą apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Trečiojo asmens manymu, apeliacinio skundo argumentai dėl trečiojo asmens galimybės vilkinti projektinės dokumentacijos derinimo procedūrą yra nepagrįsti. Trečiasis asmuo pažymėjo, jog, priešingai nei teigia atsakovė, pastaroji nepaiso trečiojo asmens raštu išdėstytų pastabų projektiniams pasiūlymams. Trečiojo asmens manymu, šešių mėnesių terminas, kurį nustatė pirmosios instancijos teismas, yra pakankamas savavališkos statybos įteisinimui.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamos bylos atveju apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu sprendimo dalies, kuria teismas leido apeliantei įteisinti savavališką statybą, tiksliau – parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, įvykdymo terminu (CPK 271 straipsnio 1 dalis). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas šios sprendimo dalies įvykdymo terminas yra per trumpas.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas argumentais, jog, pasak apeliantės, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio (toliau tekste – ir Kultūros paveldo departamentas) darbuotojai (tarnautojai) turi galimybes ir yra linkę vilkinti paveldo tvarkymo darbų projektinių sprendinių derinimo procedūrą, todėl, apeliantės teigimu, nagrinėjamos bylos atveju nėra galimybės pirmosios instancijos teismo nustatytu terminu įvykdyti teismo sprendimo dalį dėl savavališkos statybos įteisinimo.  

Bylos duomenys (t. 2, b. l. 120) patvirtina, jog Kultūros paveldo departamentui 2011 m. rugsėjo 23 d. buvo pateikti negyvenamųjų kavinės-baro patalpų ir rūsio administracinių patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), kapitalinio remonto projektiniai pasiūlymai (toliau tekste – ir projektiniai pasiūlymai). Bylos duomenimis (t. 2, b. l. 185-186) nustatyta, jog Kultūros paveldo departamentas, išnagrinėjęs projektinius pasiūlymus, 2011 m. spalio 13 d. nepritarė pateiktiems projektiniams pasiūlymams ir 2011 m. spalio 13 d. rašte Nr. (12.7.V)-2V-1183, adresuotame, be kita ko, apeliantei, išdėstė motyvuotas nepritarimo priežastis ir pateikė atitinkamas rekomendacijas. Bylos duomenimis (t. 2, b. l. 135) nustatyta, jog Kultūros paveldo departamentui 2011 m. lapkričio 9 d. pakartotinai buvo pateikti projektiniai pasiūlymai. Bylos duomenys (t. 2, b. l. 165) patvirtina, jog Kultūros paveldo departamentas 2011 m. lapkričio 16 d. nutarė nesvarstyti pakartotinai pateiktų projektinių pasiūlymų, iki bus priimtas teismo sprendimas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo. Bylos duomenimis (t. 2, b. l. 166) nustatyta, jog apeliantė 2011 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, prašydama pakartotinai išnagrinėti projektinius pasiūlymus. Bylos duomenys (t. 2, b. l. 167, 187) patvirtina, jog Kultūros paveldo departamentas, išnagrinėjęs apeliantės pateiktus projektinius pasiūlymus, konstatavo, jog, rengiant pakartotinai pateiktus projektinius pasiūlymus, nebuvo atsižvelgta į 2011 m. spalio 13 d. rašte Nr. (12.7.V)-2V-1183 išdėstytas pastabas ir nepasikeitė esminiai projekto sprendiniai, ir 2011 m. gruodžio 16 d. nepritarė pakartotinai pateiktiems projektiniams pasiūlymams.

Aukščiau nurodytų faktinių bylos duomenų ir aplinkybių analizė nesudaro pagrindo išvadai, jog Kultūros paveldo departamentas nagrinėjamos bylos atveju vilkino (vilkina) projektinių pasiūlymų nagrinėjimo ir derinimo procedūrą, kadangi, viena vertus, ką patvirtina aukščiau nurodyti faktiniai bylos duomenys, Kultūros paveldo departamentas protingais terminais, nepažeisdamas įstatymo nuostatos, nustatančios projektinių pasiūlymų išnagrinėjimo terminą (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 16 punktas), išnagrinėjo šiai įstaigai apeliantės pateiktus projektinius pasiūlymus, kas sudaro pagrindą išvadai, jog pateiktų projektinių pasiūlymų išnagrinėjimo terminų prasme Kultūros paveldo departamentas nevilkino projektinių pasiūlymų nagrinėjimo ir derinimo procedūros. Antra vertus, kaip nustatyta byloje, Kultūros paveldo departamentas, 2011 m. spalio 13 d. nepritaręs pateiktiems projektiniams pasiūlymams, 2011 m. spalio 13 d. rašte Nr. (12.7.V)-2V-1183 išdėstė motyvuotas nepritarimo priežastis. Pažymėtina, jog apeliantė į nagrinėjamą bylą nepateikė projektinių pasiūlymų, kuriuos pastaroji teikė Kultūros paveldo departamentui, nepateikė ir kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog apeliantė, 2011 m. lapkričio 25 d. pakartotinai pateikusi projektinius pasiūlymus, pašalino visus projektinių pasiūlymų trūkumus, kuriuos 2011 m. spalio 13 d. rašte Nr. (12.7.V)-2V-1183 išdėstė Kultūros paveldo departamentas: iš vienos pusės, nagrinėjamos bylos duomenys (t. 2, b. l. 39-40, 49-50, 96-97, 120-122) patvirtina, jog, apeliantei 2011 m. lapkričio 25 d. pakartotinai teikiant projektinius pasiūlymus, išnyko (buvo pašalintos) 2011 m. spalio 13 d. rašto Nr. (12.7.V)-2V-1183 1, 2, 5 ir 7 punktuose išdėstytos nepritarimo priežastys, iš kitos pusės, apeliantė nepateikė duomenų, patvirtinančių aplinkybes, jog, apeliantei 2011 m. lapkričio 25 d. pakartotinai teikiant projektinius pasiūlymus, išnyko (buvo pašalintos) ir kitos 2011 m. spalio 13 d. rašte Nr. (12.7.V)-2V-1183 išdėstytos nepritarimo priežastys, kai apeliantei pareigą pateikti tokius duomenis nustato proceso įstatymas (CPK 12, 178 straipsniai). Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo teigti, kad Kultūros paveldo departamentas, 2011 m. gruodžio 16 d. rašte Nr. (12.7.V)-2V-1480 konstatavęs, jog, rengiant pakartotinai pateiktus projektinius pasiūlymus, nepasikeitė esminiai projekto sprendiniai, nepagrįstai nepritarė apeliantės pakartotinai pateiktiems projektiniams pasiūlymams. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo išvadai, kad Kultūros paveldo departamentas, siekdamas vilkinti projektinių pasiūlymų nagrinėjimo ir derinimo procedūrą, nepritarė aukščiau nurodytiems projektiniams pasiūlymams.

Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentas, jog Kultūros paveldo departamento darbuotojai (tarnautojai) yra linkę vilkinti paveldo tvarkymo darbų projektinių sprendinių derinimo procedūrą, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Apeliantės argumentas, jog Kultūros paveldo departamento darbuotojai (tarnautojai) turi galimybes vilkinti paveldo tvarkymo darbų projektinių sprendinių derinimo procedūrą, tėra tik prielaida, kuri nėra pagrįsta objektyviais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Kultūros paveldo departamento darbuotojų (tarnautojų) galimybes vilkinti aukščiau nurodytų procedūrų vykdymą riboja, viena vertus, įstatymo nuostatos, nustatančios projektinių pasiūlymų išnagrinėjimo terminą (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 16 punktas), antra vertus, taisyklė, jog tie procedūriniai veiksmai, kurių atlikimo terminai nėra reguliuojami įstatymu ar kitu teisės aktu, turi būti atlikti per protingą terminą, trečia vertus, aspektai, jog tuo atveju, jeigu viešojo administravimo subjektas (nagrinėjamos bylos atveju – Kultūros paveldo departamentas) neteisėtai neveiks (vilkins procedūrinių veiksmų atlikimą), yra galimybė, jog asmuo, kurio teisės ar teisėti interesai yra pažeisti ar pažeidžiami viešojo administravimo subjekto neveikimu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka pareikš skundą dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo ir reikalavimą dėl žalos, padarytos viešojo administravimo subjekto neveikimu, atlyginimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o tokio reikalavimo patenkinimo atveju viešojo administravimo subjektui kiltų pareiga atsakyti dėl padaryto delikto (Civilinio kodekso 6.271, 6.280 straipsniai).

Pažymėtina, jog nuo skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos iki bylos išnagrinėjimo apeliaciniame teisme dienos praėjo daugiau nei vieneri metai ir keturi mėnesiai, nagrinėjamoje byloje pareikštu apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra ginčijamas tik ta apimtimi, kuria teismas sprendimo daliai dėl savavališkos statybos įteisinimo įvykdyti nustatė šešių mėnesių terminą, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliantė aukščiau nurodytu terminu (nuo skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos iki bylos išnagrinėjimo apeliaciniame teisme dienos) turėjo galimybę tinkamai parengti projektinius pasiūlymus ir atlikti kitus valinius veiksmus, susijusius su savavališkos statybos įteisinimu.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šešių mėnesių terminas, kurį pirmosios instancijos teismas nustatė sprendimo daliai dėl projektinės dokumentacijos parengimo ir statybą leidžiančio dokumento gavimo įvykdyti, yra protingas ir pakankamas terminas šiai sprendimo daliai įvykdyti, todėl, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo keisti nurodytos sprendimo dalies įvykdymo terminą.

            Apibendrinus visas apeliacinės instancijos teismo motyvuojamojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, išvadas ir argumentus, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje pareikštas apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, jog kiti atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi reikšmės vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina.

Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma, susidariusi bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šioje byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei nepriteisiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

n u t a r ė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

            Kolegijos pirmininkas                                                                      Vytautas Zelianka

            Kolegijos teisėjai                                                                             Jelena Šiškina

                                                                                                                     Tatjana Žukauskienė