Administracinė byla Nr. A552-1247/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02253-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija: 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Resolution valuations“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. GT-35(13)-S, kuriuo jam skirta drausminė nuobauda – pastaba, ir priimti naują sprendimą – drausmės bylą nutraukti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Turto vertinimo priežiūros tarnyba (toliau – ir Tarnyba) parengė Garbės teismui adresuotas 2013 m. gegužės 14 d. išvadą Nr. GT-41(13)-I dėl turto vertintojo D. B. veiksmų rengiant turto vertinimo ataskaitas Nr. LT-13-03-25-6327 (toliau – ir Ataskaita Nr. 6327) ir LT-13-03-29-6349 (toliau – ir Ataskaita Nr. 6349) bei 2013 m. gegužės 7 d. išvadą Nr. GT-36(13)-I dėl jo veiksmų, rengiant ataskaitą Nr. LT-13-03-25-6328 (toliau – ir Ataskaita Nr. 6328; toliau visos kartu – Ataskaitos), kurias kartu su 2013 m. gegužės 14 d. teikimu dėl drausmės bylos iškėlimo Nr. GT-41(13)-T bei 2013 m. gegužės 7 d. teikimu dėl drausmės bylos iškėlimo Nr. GT-36(13)-T pateikė Garbės teismui, siekiant iškelti drausmės bylą turto vertintojui D. B.. Garbės teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. GT-35(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos D. B. skyrimo“ nutarė skirti pareiškėjui Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytą drausminę nuobaudą – pastabą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad esminis Garbės teismo pažeidimas, dėl kurio teismine tvarka turėtų būti panaikintas 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas, yra Garbės teismo kompetencijos ribų viršijimas. Garbės teismas skyrė drausminę nuobaudą turto vertintojui D. B. ne už kompetentingos institucijos – Tarnybos – nustatytus pažeidimus, tačiau už pažeidimus, kuriuos, veikdamas ultra vires, nustatė jis pats. Garbės teismas motyvuojamojoje skundžiamo sprendimo dalyje nustatė Ataskaitų Nr. 6327, 6349 ir 6328 neatitikimą Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto bei Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 (toliau – ir Metodika) 62.4 ir 83.5 punktų reikalavimams bei Ataskaitos Nr. 6327 neatitikimą Metodikos 29 punkto reikalavimui. Garbės teismo kompetencija yra nustatyta Įstatyme ir Turto vertinimo priežiūros tarnybos nuostatuose, patvirtintuose finansų ministro 2012 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 1K-116 (toliau – ir Tarnybos nuostatai) bei Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatuose, patvirtintuose finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192 (toliau – ir Garbės teismo nuostatai). Pareiškėjas pabrėžė, kad į Garbės teismo kompetenciją neįeina turto vertinimo ataskaitų atitikties Įstatymo 22 straipsnio ir (ar) Metodikos reikalavimams nustatymas. Tokia teisė suteikta tik Tarnybai. Turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Tarnyba nenustatė jos neatitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nei Garbės teismo posėdžių, nei sprendimo priėmimo metu Tarnyba jokių teisinę galią turinčių individualių teisės aktų – sprendimų (išvadų) – dėl Ataskaitų Nr. 6327, 6349 ir 6328 teisingumo ar neteisingumo nebuvo priėmusi. Tuo metu atsakovas buvo parengęs tik procedūrinio pobūdžio Garbės teismui adresuotas išvadas. 2013 m. gegužės 31 d. išvados dėl ataskaitų atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams buvo parengtos ir pareiškėjui išsiųstos po skundžiamo Garbės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo priėmimo. 2013 m. gegužės 14 d. ir 2013 m. balandžio 7 d. išvados tėra tik procedūrinio pobūdžio dokumentai, teikiami Garbės teismui, siekiant iškelti drausmės bylą, o ne individualūs administraciniai aktai, kurie pateikiami tik Garbės teismui. Pareiškėjo manymu, turto vertintojas negali būti nubaustas drausmine nuobauda už pažeidimą, kuris dar nėra nustatytas įstatymuose įtvirtinta tvarka. Garbės teismas formuoja ydingą praktiką, kai turto vertintojas nubaudžiamas drausmine nuobauda už pažeidimą, kuris nustatytas procedūrinio pobūdžio dokumentais, kurie vertintojui nėra įteikiami tol, kol jis pats neprašo, ir kurių vertintojas neturi teisės skųsti administracine tvarka. Tokia praktika pažeidžia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą konstitucinę teisę kreiptis į teismą.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Tarnyba, turėdama informacijos apie turto vertintojo padarytus teisės aktų pažeidimus, parengia Garbės teismui teikimą dėl drausmės bylos turto vertintojui iškėlimo, tačiau pažeidimus konstatuoja ir drausminę nuobaudą už juos turto vertintojui skiria Garbės teismas. Prie Tarnybos teikimo Garbės teismui pridedama Tarnybos išvada dėl turto vertintojo veiksmų. Tokia išvada turto vertintojui nesukelia teisinių pasekmių. Garbės teismas gali sutikti su Tarnybos išvadoje nustatytais pažeidimais arba išvadai nepritarti, nustatyti kitų teisės aktų pažeidimus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Garbės teismas konstatavo turto vertintojo padarytus teisės aktų pažeidimus, bet ne ataskaitų neatitiktį Įstatymo 22 straipsnio bei Metodikos reikalavimams. Ataskaitų neatitiktis buvo konstatuota Tarnybos 2013 m. gegužės 31 d. išvadomis.

Atsakovas pažymėjo, kad pagal nusistovėjusią praktiką, kuri įtvirtinta ir Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklėse, patvirtintose Turto vertinimo priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. B1-14 (toliau – ir Taisyklės), paklausimų dėl turto vertinimo ataskaitų atitikties nagrinėjimas Tarnyboje neatsiejamas nuo Garbės teismo procedūros. Turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nesilaikymas reiškia turto vertintojo padarytus pažeidimus, už kuriuos jam gali būti paskirta drausminė nuobauda, kartu tai gali būti pagrindas Tarnybai pripažinti turto vertinimo ataskaitą neteisinga.

Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato Tarnybos pareigos informuoti turto vertintoją apie tai, jog parengiamajame Garbės teismo posėdyje bus svarstomas klausimas dėl drausmės bylos iškėlimo. Atsakovas pabrėžė, kad tiek pasirengimo Garbės teismui, tiek pati Garbės teismo procedūra vyko laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Garbės teismas nagrinėjo turto vertintojo veiksmus rengiant Ataskaitas ir sprendime konstatavo Įstatymo bei Metodikos reikalavimų pažeidimus. Tarnyba išvadą dėl ataskaitų atitikties Įstatymo bei Metodikos reikalavimams priėmė Garbės teismui išnagrinėjus turto vertintojo drausmės bylą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Resolution valuations“ atsiliepime į skundą palaikė pareiškėjo skundą ir prašė jį tenkinti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Įstatymo 29 straipsnio 1, 2 dalimis ir darė išvadą, kad Tarnyba, turėdama informacijos apie turto vertintojo padarytus teisės aktų pažeidimus, parengia Garbės teismui teikimą dėl drausmės bylos turto vertintojui iškėlimo ir pateikia visą surinktą informaciją, o sprendimą dėl turto vertintojo padarytų pažeidimų priima ir drausmines nuobaudas už juos skiria Garbės teismas. Teismas vadovavosi Taisyklių 13, 14, 20 punktais, Garbės teismo nuostatų 11-15, 33-36 punktais ir darė išvadą, kad, įvertinęs Tarnybos išvadoje pateiktą informaciją, Garbės teismas pirmiausia nusprendžia, ar yra pagrindas turto vertintojui iškelti drausmės bylą, ir tik iškėlus drausmės bylą, turto vertintojui išsiunčiamas raštas, kuriuo informuojama apie iškeltą drausmės bylą ir Garbės teismo posėdžio datą, laiką bei vietą. Teisės aktai nenustato Tarnybai pareigos informuoti turto vertintoją apie tai, kad parengiamajame Garbės teismo posėdyje bus svarstomas klausimas dėl drausmės bylos iškėlimo.

Teismas nurodė, kad Garbės teismas vertina turto vertintojo padarytus teisės aktų pažeidimus rengiant turto vertinimo ataskaitas. Tam tikrais atvejais, kada veikdamas sutinkamai su Įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi Garbės teismas svarsto drausminės atsakomybės už Įstatymo ar Metodikos taikymą klausimus, tai iš esmės reiškia turto vertinimo ataskaitos atitikties vertinimą pagal Įstatymo 23 straipsnį. Teismas nurodė, kad iš prašomo panaikinti Garbės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. GT-35(13)-S turinio matyti, jog jame buvo konstatuota, kad Ataskaitos buvo parengtos nesilaikant konkrečių Įstatymo ir Metodikos nuostatų reikalavimų. Teismas rėmėsi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad drausminės atsakomybės taikymas nenustačius turto vertintojo veiksmų neteisėtumo, jų neatitikimo teisės aktų reikalavimams yra negalimas, nes tai prieštarauja atsakomybės taikymo sąlygoms. Nenustačius veiksmų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, negalima nustatyti ir drausmės pažeidimo sudėties. Kada drausminėse bylose nustatomas Įstatymo 22 straipsnio pažeidimas, kartu padaroma išvada dėl turto vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams. Teismas nurodė, kad tokia situacija yra netinkama, kadangi Garbės teismas neturi kompetencijos įvertinti turto vertinimo ataskaitų atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams. Garbės teismas nėra struktūrinis Tarnybos padalinys ir vykdydamas Garbės teismo funkcijas kiekvienas Garbės teismo narys yra nepriklausomas nuo Tarnybos administracijos bei sprendimo priėmimo metu turi savarankišką balsą. Teismo vertinimu, atsakovo teiginys, jog Tarnybos sprendimas atitinka Garbės teismo sprendimą, abu šie sprendimai visada yra vienodi, gali reikšti Garbės teismo narių priklausomumą nuo Tarnybos administracijos bei ribojimus Garbės teismo nariui priimant sprendimą veikti laisvai. Kadangi šioje byloje nebuvo nurodyti argumentai dėl Garbės teismo narių galimo šališkumo ar išankstinės nuomonės, suformuotos ne drausmės bylos medžiagos, o kitų veiksnių, turėjimo, teismas pažymėjo, kad tokie motyvai nėra bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Taisyklių 14 punkto atitikimo Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatai, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalimi, pažymėjo, kad Taisyklės nustato atsakymų parengimo į paklausimus tvarką. Šis dokumentas nustato Tarnybos vidinę darbo su dokumentais tvarką ir vertintinas kaip vidaus administravimo dokumentas. Teismas rėmėsi ABTĮ 2 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad Taisyklių 14 punktas nenumato taisyklių, kurių turėtų laikytis bet kuris neapibrėžtas Lietuvos gyventojas, šiame punkte kalbama tik apie Tarnybos dokumentų rengimo eigą. Teismas darė išvadą, kad Taisyklės neatitinka norminio administracinio akto požymių ir dėl jo atitikimo įstatymų reikalavimams patikrinimo negali būti kreipiamasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Kadangi Taisyklių 14 punkto nuostata, jog Tarnyba išvadą dėl turto arba verslo vertintojo parengtos turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams parengia tik Garbės teismui išnagrinėjus turto arba verslo vertintojo drausmės bylą, prieštarauja Įstatymo 23 straipsniui, numatančiam, kad tik Tarnyba ir teismas gali įvertinti turto vertinimo ataskaitų atitikimą Įstatymo 22 straipsniui, teismas Taisyklių 14 punkte numatyta procedūrine taisykle nesirėmė ir pažymėjo, kad Įstatymo 23 straipsnio numatytų Tarnybos pareigų vykdymo perkėlimas Garbės teismui nėra galimas.

Teismas pažymėjo, kad drausmės bylos nagrinėjimas Garbės teisme būtų galimas tik po to, kai Tarnyba priimtų sprendimą dėl turto vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsniui. Teismas nurodė, kad byloje tai pripažįstama procedūriniu pažeidimu, tačiau neturinčiu esminės reikšmės drausmės bylos išnagrinėjimui, kadangi Garbės teismui išnagrinėjus turto arba verslo vertintojo drausmės bylą, Tarnyba 2013 m. birželio 30 d. parengė išvadas dėl turto arba verslo vertintojo parengtos turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, kuriose nustatė Garbės teismo konstatuotus pažeidimus.

Teismas vadovavosi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktu, Metodikos 62.4, 83.5, 29 punktais ir pažymėjo, kad turto vertinimas buvo atliktas nekilnojamojo turto apmokestinimo tikslu. Teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 10 dalimi, 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 8 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 10 dalimi ir darė išvadą, kad nekilnojamojo turto apmokestinimo tikslu sudaryta ataskaita turi nustatyti nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę, naudojant lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) arba naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodus.

Teismas nurodė, kad nustatant turto pardavimo rinkos kainą svarbu įvertinti parduodamo daikto teisinį statusą bei jo perleidimo sąlygas. Remdamasis Civilinio kodekso 4.253 straipsniu, teismas nurodė, kad įprastai nekilnojamieji daiktai perleidžiami sudarant Nekilnojamojo turto registre registruojamus sandorius. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso 1.75 straipsniu ir pažymėjo, kad sandorio neįregistravusios šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais.

Teismas rėmėsi Statybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Ataskaitoje Nr. 6327 yra pateiktas tik Statybos leidimas Nr. 15, tačiau Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pažymos nėra, dėl ko nėra aišku, ar poilsio pastatas, esantis Skruzdynės gatvėje, yra perstatomas tinkamai, ar ne. Teismas pažymėjo, kad prie Ataskaitos nėra pridėtas ir projektas, pagal kurį išduotas statybos leidimas. Teismas pabrėžė, kad turto vertintojas neturi teisės aktų numatytos kompetencijos spręsti, ar statinio statyba ar rekonstrukcija vyksta pagal statybos leidimą. Tokio sprendimo teisė suteikta tik Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pareigūnui.

Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad turto vertintojas taip pat nėra kompetentingas tikslinti poilsio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, kadastrinių duomenų. Abiejų poilsio pastatų vertinimo atveju turto vertintojas peržengė teisės aktų nubrėžtas jo kompetencijos ribas, todėl tokie veiksmai negali būti laikomi atliktais tinkamai.

Teismas sutiko su Tarnybos aiškinimu, kad Metodikos 29 punkto nuostata reiškia, jog vertintojas gali naudotis jam užsakovo pateiktais duomenimis tuo atveju, jeigu atitinkamos informacijos nėra viešame registre. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalių analizė suponuoja išvadą, jog teisingais laikomi tie Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys, kurie yra įrašyti viešame registre. Pasikeitęs pastato plotas laikomas teisingu tik nuo jo įrašymo viešame registre. Teismas pabrėžė, kad teisės aktai nenustato išimčių, jog kadastro duomenims, esantiems Nekilnojamojo turto registre nesutampant su faktiniais, būtų galima vadovautis faktiniais duomenimis.

Teismas, aiškindamas Metodikos 29 punktą sistemiškai su Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatomis, darė išvadą, kad turto vertintojas D. B., remdamasis ne VĮ Registrų centro duomenimis, nesilaikė Metodikos 29 punkto.

Teismas rėmėsi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktu, Metodikos 62.4, 83.5 punktais, nustatė, kad iš Ataskaitų Nr. 6327, 6328 ir 6349 matyti, jog jose yra pateiktos taikytos formulės, skaičiavimo rezultatai, aprašyta vertinimo procedūra, tačiau nėra aiškiai nurodyti turto sandorių pataisų koeficientų skaičiavimai. Ataskaitos Nr. 6327 5 lentelėje pateikti skaičiavimų rezultatai, tačiau matematiniai veiksmai, parodantys tokių rezultatų gavimą, nėra pateikti. Šios ataskaitos 6 lentelėje pateikiamos kainos korekcijos procentais ir litais, tačiau nėra parodyta, kaip korekcijos procentais nustatytos. Ataskaitos Nr. 6327 5 lentelėje minėti skaičiai neatsispindi, kitose šios ataskaitos dalyse konkrečios pataisų skaičiavimų sekos taip pat nėra pateiktos. Ataskaitoje Nr. 6327 nėra nurodytos ir atitinkamos skaičiavimų sekos taikant pajamų metodą.

Teismas nustatė, kad Ataskaitos Nr. 6328 6 lentelėje nurodyti skaičiavimų rezultatai, tačiau matematiniai veiksmai, parodantys tokių rezultatų gavimą, nėra pateikti. Šios ataskaitos 7 lentelėje pateikiamos kainos korekcijos procentais ir litais, tačiau nėra parodyta, kaip korekcijos procentais nustatytos. Ataskaitos Nr. 6328 6 lentelėje minėti skaičiai neatsispindi, kitose šios ataskaitos dalyse konkrečios pataisų skaičiavimų sekos taip pat nėra pateiktos. Ataskaitoje Nr. 6328 nėra nurodytos ir atitinkamos skaičiavimų sekos taikant pajamų metodą.

Ataskaitos Nr. 6349 5 lentelėje pateikti skaičiavimų rezultatai, tačiau matematiniai veiksmai, parodantys tokių rezultatų gavimą, nėra pateikti. Šios ataskaitos 6 lentelėje pateikiamos kainos korekcijos procentais ir litais, tačiau nėra parodyta, kaip korekcijos procentais nustatytos. Ataskaitos Nr. 6349 5 lentelėje minėti skaičiai neatsispindi, kitose šios ataskaitos dalyse konkrečios pataisų skaičiavimų sekos taip pat nėra pateiktos. Ataskaitoje Nr. 6349 nėra nurodytos ir atitinkamos skaičiavimų sekos taikant pajamų metodą.

Kadangi pateikiant turto vertės nustatymo pagrindimą Ataskaitose parodyti skaičiavimai neatspindi visų atliktų matematinių veiksmų, teismas pažymėjo, kad nėra galimybės patikrinti, ar atlikti skaičiavimai yra teisingi. Aplinkybė, jog turto vertintojas naudojosi visuotinai pripažinta programine skaičiuokle Microsoft Excel bei specialiai lyginamųjų objektų pataisoms nustatyti specialistų sukurtu skaičiavimo modeliu, teismo vertinimu, savaime nereiškia skaičiavimų rezultatų teisingumo. Teismas darė išvadą, kad Ataskaitose pateikiami turto vertės pagrindimai nėra pakankamai išsamūs, o Ataskaitos neatitinka Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 62.4, 83.5 punktuose nustatytų reikalavimų. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad nepriklausomai nuo skaičiavimo sudėtingumo, jie turi būti pateikti Ataskaitose ar jų prieduose. Skaičiavimai turi būti aiškūs ir nekeliantys papildomų klausimų nei jos naudotojui, nei tikrintojui. Teismas nurodė, kad iš Ataskaitų turinio matyti, jog skaičiavimai nėra pateikti nei jose, nei jų prieduose, o skaičiavimų pateikimas vėliau negali būti laikomas tinkamu. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovai pažymėjo, kad Garbės teismo posėdžio metu D. B. negalėjo paaiškinti koeficientų paskaičiavimo. Nesant teisės aktuose apibrėžtų apvalinimo taisyklių, turi būti vadovaujamasi bendromis skaičių apvalinimo taisyklėmis ir vertintojo Ataskaitoje Nr. 6327 apskaičiuota turto vertė 714 920 Lt apvalinama iki 715 000 Lt.

Teismas nurodė, kad iš Ataskaitos Nr. 6328 matyti, jog 14 lentelėje pateikti keturių prekybos centrų trijų aukštų neužimtumo duomenys. Turto vertintojas prognozavo vertinamų patalpų pirmojo aukšto vidutinį 5 proc. neužimtumą, antro ir trečio aukštų pirmaisiais metais – 50 proc., tolesniu laikotarpiu – 5–10 proc. mažėjantį. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmo aukšto neužimtumo lygis nustatytas atsižvelgiant į bendrus vieno aukšto prekybos centro neužimtumo rodiklius. Be to, šioje ataskaitoje duomenys apie nurodytų keturių kitų prekybos centrus nėra pagrįsti. Išsamesnė informacija pateikta Ataskaitos Nr. 6328 20 puslapyje – neužimtumo lygis mažėja, ir nepaisant to, kad kai kurie mažesni prekybos centrai vis dar turi gana aukštą neužimtumo lygį, kai kur siekiantį net iki 35 proc., o vidutinis neužimtumo lygis mažesniuose prekybos centruose yra 8–12 proc. Tame pačiame Ataskaitos Nr. 6328 puslapyje pateiktoje lentelėje pateiktas sėkmingų prekybos centrų neužimtumo lygis (nuo 3 iki 5 proc.) bei kitų prekybos centrų neužimtumo lygis (nuo 5–10 iki 15–20 proc.). Tokie duomenys rodo pakankamai nedidelį neužimtumą tiek sėkminguose, tiek kituose prekybos centruose, o 14 lentelėje neužimtumo lygis yra pakankamai aukštas. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sutiko su Tarnybos pozicija, kad neužimtumo lygio prognozavimas Ataskaitoje Nr. 6328 nepagrįstas. Teismas pabrėžė, kad visi turto vertės nustatymui naudojami duomenys turi būti pagrindžiami Ataskaitose, o ne vėliau pateiktuose vertintojo paaiškinimuose ar dokumentuose. Tai, kad, patalpos buvo išnuomotos blogiau nei numatyta Ataskaitoje Nr. 6328, teismo vertinimu, neturi reikšmės, nes šios aplinkybės gali būti sutapimas. 

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad Garbės teismas Ataskaitas Nr. 6327, 6328 ir 6349 pagrįstai įvertino kaip neatitinkančias Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 62.4, 83.5 reikalavimų, o Ataskaitas Nr. 6327 bei Nr. 6349 – dar ir Metodikos 29 punkto reikalavimų.

Tai, kad Tarnybos išvados dėl turto vertintojo veiksmų rengiant ataskaitas pateikiamos tik Garbės teismui, teismo vertinimu, nereiškia, kad taip pažeidžiama Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą. Tarnybos 2013 m. gegužės 7 d. ir 2013 m. gegužės 14 d. išvados nėra administraciniai aktai, kurių teisėtumas ir pagrįstumas gali būti teismo nagrinėjimo dalykas – tai tik tarpiniai procedūriniai sprendimai, tačiau argumentai dėl galutinio sprendimo priėmimą lėmusių tarpinių administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo bei jų poveikio galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui gali būti išdėstyti skunde dėl drausmės bylos nagrinėjimo administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo.

Teismas darė išvadą, kad Garbės teismas, nustatęs, jog turto vertintojas nesilaikė jo veiklą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų, bei įvertinęs padarytų pažeidimų pobūdį, pagrįstai skyrė D. B. drausminę nuobaudą. Teismas, remdamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, byloje ištirtų rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių prejudicinę reikšmę turinčių rašytinių įrodymų, paneigiančių nustatytus jo veiklos pažeidimus, teismas konstatavo, kad Garbės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. GT-35(13)-S priimtas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Prašomas panaikinti Garbės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, juo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba – yra adekvati padarytiems pažeidimams. Kadangi nustatyta, jog pareiškėjas, atlikdamas turto vertinimą, pažeidė teisės aktų nuostatas, ir nesant kitų drausmės bylos nutraukimo pagrindų, teismas jo prašymo nutraukti drausmės bylą netenkino ir skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III.

Pareiškėjas D. B. apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 28-35) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Garbės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. GT-35(13)-S panaikinti ir drausmės bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukti.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, susijusias su Garbės teismo procedūriniais pažeidimais, tačiau neteisingai jas įvertino ir netinkamai pritaikė teisės aktus, todėl priėjo klaidingą išvadą, jog Garbės teismas padarė procedūrinį pažeidimą, nesudarantį pagrindo naikinti Garbės teismo sprendimą. Pareiškėjas, remdamasis Įstatymo 23 straipsniu, pabrėžia, kad vertinti turto vertinimo ataskaitos atitiktį Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams ir pripažinti ataskaitą neatitinkančia šiems reikalavimams (neteisinga) turi teisę tik Tarnyba ir (arba) teismas, tačiau ne Garbės teismas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Garbės teismas neatitikimus nustatė 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu, t. y. anksčiau nei šie neatitikimai Įstatymo nustatyta tvarka buvo pripažinti Tarnybos 2013 m. gegužės 31 d. išvadomis. Pareiškėjas daro išvadą, kad Garbės teismo sprendimo priėmimo dieną turto vertintojo veiksmų neteisėtumas nebuvo nustatytas (pareiškėjo parengta ataskaita buvo laikoma atitinkančia Įstatymo reikalavimus) įstatymo nustatyta tvarka, todėl pagrindo skirti drausminę nuobaudą nebuvo. Pareiškėjas nesutinka, kad drausminės nuobaudos skyrimas už pažeidimą, kuris šios nuobaudos skyrimo dieną dar nebuvo konstatuotas, tėra tik esminės reikšmės neturintis procedūrinis pažeidimas. Pareiškėjo teigimu, ta aplinkybė, kad kitą dieną po Garbės teismo sprendimo Tarnyba konstatavo tuos pačius ataskaitų neatitikimus teisės aktų reikalavimams, kuriuos nustatė Garbės teismas, nepatvirtina, kad Garbės teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes Tarnybos išvados negalioja atgal laike. Pareiškėjo manymu, tai, jog Garbės teismo sprendimas buvo priimtas prieš priimant Tarnybos išvadas, turi būti vertinama kaip esminis Įstatymo 23 straipsnio bei reikalavimo, kad turto vertintojas negali būti nubaustas drausmine nuobauda tol, kol teisės aktų nustatyta tvarka nėra nustatytas jo veiksmų neteisėtumas, pažeidimas. Pareiškėjas abejoja Tarnybos išvadomis, kadangi jos yra identiškos Garbės teismo sprendimo motyvams. Pareiškėjas pažymi, kad Tarnybos išvados, kuriomis nustatyti pažeidimai, nei kartu su Garbės teismo sprendimu, nei atskirai negali būti nagrinėjimo administraciniame teisme dalyku. Pareiškėjo manymu, Metodikos 29 punkto reikalavimas negali būti aiškinamas taip, jog, nepriklausomai nuo faktinės teisenos vertinamo turto būklės, šio turto vertė nustatoma pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotus kadastro duomenis, nes toks vertinimas reikštų vertinimo metu neegzistuojančio turto vertės nustatymą, kuris prieštarautų vienam iš esminių turto vertinimo principų – turto vertės pagrįstumui (Įstatymo 22 str. 4 d. 13 p.). Pareiškėjo teigimu, teismo aiškinimas ydingas, nes reiškia arba tai, kad turto vertintojas privalo nustatyti ne realią turto vertę, arba tai, kad turto vertinimas gali būti atliekamas tik tuo atveju, jeigu įregistruoti vertinamo turto kadastriniai duomenys sutaptų su faktine teisėta vertinamo turto būkle. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Metodikos 29 punkte nėra įtvirtintas reikalavimas vertinant turtą naudotis būtent ta informacija (kadastro duomenimis), kuri būtų įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo veiksmų, kai rengiant ataskaitą Nr. 6327 vadovautasi būtent Skruzdynės g. poilsio pastato faktiniu, o ne viešajame registre įregistruotu plotu, teisėtumą ir tuo pačiu šios ataskaitos bei joje nustatyto pastato vertės pagrįstumą ir teisingumą patvirtina tai, jog rekonstrukcijos darbai, kurių rezultate nugriautos Skruzdynės g. poilsio pastato rūsio patalpos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas bendras šio pastato plotas sumažėjo nuo 334,22 kv. m iki 256,54 kv. m., yra teisėti. D. B., prieš atlikdamas vertinimą, pirmiausia išsiaiškino, ar plotas sumažėjo teisėtu pagrindu, o ne dėl statytojo ar kitų asmenų savavališkų veiksmų, ir tik tada ėmėsi vertinamo turto rinkos vertės nustatymo būtent vadovaujantis sumažėjusiu Skruzdynės g. poilsio pastato plotu. Pareiškėjo manymu, teismo motyvas, kad Ataskaitoje Nr. 6327 nėra pateikta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pažyma, kad statinys rekonstruojamas be esminių nukrypimų nuo projekto, nepatvirtina aplinkybės, jog vertintojas privalo atsisakyti vertinti statinį, jeigu viešajame registre neįregistruotas statinio rekonstrukcijos rezultatas, taip pat nepatvirtina rekonstrukcijos neteisėtumo fakto. Pareiškėjo teigimu, teismas klaidingai nustatė, jog vertintojas nėra kompetentingas tikslinti poilsio pastato kadastrinių duomenų, kadangi vertintojas ne patikslino kadastrinius duomenis, o nustatė poilsio pastato rinkos vertę, remdamasis faktiniu jo plotu. Pareiškėjas pažymi, kad rengiant Ataskaitą Nr. 6349 jis teisėtai ir pagrįstai vadovavosi (duomenys neskelbtini) g. poilsio pastato faktiniu plotu, o ne viešajame registre įregistruotu didesniu šio pastato plotu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad įregistruotas (duomenys neskelbtini) g. poilsio pastato bendras plotas ir ataskaitoje nurodytas bendras plotas vizualiai (faktiškai) nesiskiria, nes įregistruoto ir faktinio ploto skirtumą lėmė pasikeitusios patalpų plotų apskaičiavimo taisyklės (metodika), o ne rekonstrukcija, kapitalinis remontas ar kiti statybos darbai, kuriuos atliekant būtų reikalingas statybos leidimas, ir kuriuos pastato savininkas būtų neteisėtai atlikęs. Pareiškėjas paaiškina, kad pagal Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522, 144, 144.2, 144.2.1 punktus, taip pat statybos techninį reglamentą STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, patvirtintame aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310, skaičiuojant pastato patalpų plotus būtina laikytis nurodymo, kad pastogėse įrengtų patalpų, kurios žemesnės kaip 1,6 m, plotai nėra skaičiuojami, todėl apskaičiuojant bendrą plotą, į jį nebuvo įtraukta pastogės patalpų dalis, žemesnė nei 1,6 m, dėl ko R. R. kadastrinių matavimų pagrindu nustatytas bendras plotas nuo įregistruoto ploto skiriasi. Pareiškėjas daro išvadą, kad įregistruoto ir ataskaitoje nurodyto bendro ploto skirtumą lėmė pasikeitusios patalpų plotų nustatymo taisyklės. Nebuvo atlikti jokie neteisėti ir viešajame registre neatsispindintys statybų darbai. Pareiškėjas pažymi, kad dėl plotų skaičiavimo taisyklių besiskiriantis įregistruotas ir ataskaitoje nurodytas prekybos pastato plotas įtakos prekybos pastato vertei neturi, nes faktinis pastato plotas tiek kadastro duomenų nustatymo metu, tiek pastato vertės nustatymo metu buvo ir liko toks pat. Pareiškėjo manymu, teismas neteisingai nustatė aplinkybes, susijusias su ataskaitose pateiktais skaičiavimais, taip pat nenurodė teisės aktų, kuriuose aiškiai būtų numatyta, jog vertintojas privalo ataskaitoje pateikti visus matematinius veiksmus, neteisingai vertino Įstatyme įtvirtintą sąvoką „turto vertės skaičiavimai“ ir Metodikoje įtvirtintą sąvoką „skaičiavimų sekos“. Pareiškėjas pabrėžia, kad nei Įstatyme, nei Metodikoje nenurodytas imperatyvus reikalavimas dėl skaičiavimų, pateikiamų turto vertinimo ataskaitose, apimties. Pareiškėjas pabrėžia, kad nėra pagrindo abejoti gautų tarpinių ir galutinių skaičiavimų rezultatų teisingumu, o esant abejonėms, tokius skaičiavimus galima patikrinti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Garbės teismas neginčijo nustatytų rinkos verčių teisingumo, tik ginčijo ataskaitoje pateikiamų matematinių veiksmų apimtį. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neteisingai nustatė, jog Ataskaitoje Nr. 6328 nepagrįsti neužimtumo lygio rodikliai, kadangi teismas savarankiškai nevertino su neužimtumo lygiu susijusių klausimų. Pareiškėjas paaiškina, kad ataskaitoje atsižvelgta ne tik į visą prekybos centrų rinkos konjunktūrą, bet ir į atskirą segmentą – prekybos centrus, esančius Klaipėdos miesto centre. Šio segmento prekybos centrų neužimtumo įvertinimas yra esminis, siekiant tinkamai nustatyti (duomenys neskelbtini) g. pastato neužimtumą, nes pastarieji prekybos paskirties pastatai kaip ir (duomenys neskelbtini) g. prekybos pastatas yra išsidėstę per kelis aukštus. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nevertino aplinkybės, jog negalima visų trijų vertinamo prekybos centro aukštų neužimtumo prognozuoti pagal sėkmingų vieno aukšto prekybos centrų, nes šių prekybos centrų neužimtumo lygis yra pakankamai nedidelis, o triaukščių prekybos centrų antro ir trečio aukšto neužimtumo rodikliai įprastai būna ženkliai didesni. Pareiškėjas daro išvadą, kad jis pagrįstai vertinamo objekto pirmo aukšto neužimtumo prognozę nustatė atsižvelgdamas į bendrus vieno aukšto prekybos centrų neužimtumo rodiklius, o antro ir trečio aukšto – pagal Klaipėdos mieste esančių trijų aukštų prekybos centrų neužimtumo rodiklius. Pareiškėjas pažymi, kad Ataskaitoje Nr. 6328 prognozuojamą (duomenys neskelbtini) prekybos pastato pirmo-trečio aukšto neužimtumo rodiklių pagrįstumą, be kita ko, patvirtina tai, jog šių rodiklių vidurkis pirmaisiais prognozuojamo laikotarpio metais yra apytiksliai lygus ataskaitos 20 puslapyje nurodytam nesėkmingų prekybos centrų patalpų neužimtumui. Pareiškėjas nurodo, kad teismas ir Garbės teismas neatsižvelgė į tai, jog prognozuojamas užimtumas yra ilgalaikis, tolesniu laikotarpiu prognozuojamas antro ir trečio aukšto neužimtumo mažėjimas 5-10 proc. kasmet.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Resolution valuations“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 41) prašo apeliacinį skundą tenkinti, su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais sutinka ir juos palaiko.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 43-50, 52) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti pašalinant iš šio teismo sprendimo motyvus, kad Taisyklių 14 punkto nuostata prieštarauja Įstatymo 23 straipsniui bei kad priimant Garbės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. GT-35(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos D. B. skyrimo“ buvo padarytas procedūrinis pažeidimas. Likusią teismo sprendimo dalį atsakovas prašė palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, siekiant sudaryti galimybes išklausyti proceso šalių papildomus paaiškinimus.

Tarnybos nuomone, Taisyklių 14 punktas neprieštarauja Įstatymo 23 straipsniui. Atsakovas remiasi Įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, atkreipia dėmesį, kad teisės aktuose nenustatyta, jog Tarnyba prieš kreipdamasi į Garbės teismą turėtų parengti išvadą dėl ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsniui. Tarnyba pažymi, kad Garbės teismo nuostatų 1 priede nenurodyta, jog prie teikiamo Garbės teismui turėtų būti pridedama Tarnybos išvada dėl ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsniui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad kitose Vilniaus apygardos administracinio teismo bylose Taisyklių 14 punktas nepripažintas prieštaraujančiu Įstatymo 23 straipsniui. Tarnyba pažymi, kad teismas sprendime ištyrė ir įvertino visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo padarytais teisės aktų pažeidimais, o ne konstatavo pažeidimų pagrįstumą tuo pagrindu, jog Tarnyba tokius pažeidimus nustatė savo išvadose dėl ataskaitų atitikties. Atsakovo teigimu, Metodikos 29 punktas reiškia, kad vertintojas gali naudotis jam vertinimo užsakovo pateiktais duomenimis, tačiau tik tokiu atveju, jei atitinkamos informacijos nėra viešame registre. Tarnyba pažymi, kad Metodikoje negali būti suformuluotos konkrečios taisyklės kiekvienam vertinimo atvejui, todėl tai, kad Metodikoje neįtvirtintas draudimas atlikti vertinimą, jei faktinių statinio ploto duomenų pasikeitimas nėra įregistruotas registre, nereiškia, jog pažeidimas buvo konstatuotas nepagrįstai. Tarnyba pabrėžia, kad vertintojas nėra tas pats subjektas, kuris nuspręstų, ar susidariusi faktinė padėtis atsirado teisėtai, nes jis neturi atitinkamos teisės aktuose numatytos kompetencijos. Atsakovas vadovaujasi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsniu, 13 straipsnio 2, 4 dalimis ir pažymi, kad teisingais laikomi tie nekilnojamojo daikto kadastro duomenys, kurie įrašyti viešame registre. Teisės aktai nenustato išimčių, kuriomis remiantis tuo atveju, jeigu kadastro duomenys, esantys Nekilnojamojo turto registre, nesutampa su faktiniais, būtų galima vadovautis pastaraisiais. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju dėl pastatų ploto duomenų pakeitimo į kadastro tvarkytoją nebuvo kreiptasi, sprendimas dėl kadastro duomenų pakeitimo nebuvo priimtas, todėl laikytini teisingais duomenys, įrašyti Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas pažymi, kad Ataskaitos buvo parengtos apmokestinimo tikslu, todėl vertintojas turėjo vadovautis ir Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklėmis, patvirtintomis Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049, kurių 45.8 punktas numatė, kad skaičiavimai turi būti atlikti remiantis aktualiais Nekilnojamojo turto registre vertinimo turto kadastro duomenimis. Atsakovas nepagrįstu laiko pareiškėjo teiginį, kad jis turėjo pareigą nustatyti poilsio pastatų rinkos vertę, nes vertinimas atliekamas sudarius turto vertinimo sutartį, todėl pareiškėjas visada turi galimybę laisvai apsispręsti, ar priimti tokį vertinimo užsakymą, kurį atlikus būtų pažeidžiami turto vertinimo veiklą reglamentuojantys teisės aktai, ar tokio vertinimo atsisakyti. Atsakovas pažymi, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų pakeitimų įregistravimu turėtų pasirūpinti pats daikto savininkas. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas, būdamas savo srities profesionalas, matydamas neatitikimą tarp faktinių ir įregistruotų pastato ploto duomenų, turėtų informuoti vertinimo užsakovą apie galiojančių teisės aktų reikalavimus bei atsisakyti vertinti objektą, kurio ploto duomenys yra teisiškai nesutvarkyti. Atsakovas pabrėžia, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktas reikalauja vertinimo ataskaitoje parodyti turto vertės nustatymo pagrindimą, pateikiant turto vertės skaičiavimus, o Metodikos 62.4 punkte detalizuojamas minėtas Įstatymo reikalavimas. Atsakovo manymu, tokios taisyklės yra aiškios, nei Įstatymas, nei Metodika nenumato, kad ataskaitose galėtų būti pateikiama tik dalis skaičiavimų. Atsakovas tvirtina, kad visos skaičiavimų sekos, kurias atlikęs vertintojas priėjo prie galutinės turto vertės išvados, privalo būti pateikiamos ataskaitoje. Atsakovas pažymi, kad Garbės teismas, neviršydamas jam nustatytos kompetencijos ribų, sprendė klausimą, ar pareiškėjas įgyvendino visus teisės aktuose nustatytus privalomus reikalavimus atlikdamas turto vertinimą ir surašydamas vertės nustatymo dokumentą, bet nesprendė vertės teisingumo klausimo. Atsakovas paaiškina, kad kartu su Tarnybos 2013 m. liepos 11 d. atsiliepimu į pareiškėjo skundą dėl Garbės teismo sprendimo panaikinimo, Tarnyba pateikė teismui visą pareiškėjo drausmės bylos medžiagą, kurioje buvo pateiktas ir Garbės teismo posėdžio 2013 m. gegužės 30 d. protokolo Nr. GT-24(13)-P išrašas, kuriame pažymėta, jog pareiškėjas nesugebėjo paaiškinti atliktų matematinių veiksmų. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad Ataskaitoje Nr. 6328 nėra nurodyta, jog prekybos centro pirmo aukšto patalpų neužimtumas priimamas atsižvelgiant į bendrus vieno aukšto prekybos centro neužimtumo rodiklius, nurodytus Ataskaitos Nr. 6328 20 punkte.  

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba pateikė rašytinius paaiškinimus (t. IV, 55-56). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje, tiek administracinėje byloje Nr. A492-821/2014, pareiškėjai, kuriuos atstovauja ta pati advokatų kontora, ginčija Garbės teismo sprendimus, grįsdami savo argumentus iš esmės tuo, kad Garbės teismas drausmines nuobaudas skiria ne už kompetentingos institucijos nustatytus pažeidimus, o už pažeidimus, kuriuos, veikdamas ultra vires, nustato pats Garbės teismas. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-821/2014, kurioje suformuota praktika patvirtina Tarnybos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus dėl Garbės teismo kompetencijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, nenustatė būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, todėl byla, nepaisant atsakovo pateikto prašymo nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje žodinio proceso tvarka, šiuo atveju nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. GT-35(13)-S (t. I, b. l. 179-187), kuriuo pareiškėjui D. B. paskirta drausminė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Garbės teismas, susipažinęs su Tarnybos 2013 m. gegužės 7 d. išvada Nr. GT-19(13)-I „Dėl turto vertintojo D. B. veiksmų rengiant Turto vertinimo ataskaitą Nr. LT-13-03-25-6328“ (t. I, b. l. 173-174) ir Tarnybos 2013 m. gegužės 14 d. išvada Nr. GT-41(13)-I „Dėl turto vertintojo D. B. veiksmų rengiant Turto vertinimo ataskaitas Nr. LT-13-03-25-6327 ir Nr. LT-13-03-29-6349“ (t. I, b. l. 167-172) bei pareiškėjo paaiškinimais, konstatavo, kad: 1) nustatyta turto rinkos vertė nėra pagrįsta nuosekliais skaičiavimais, nes Ataskaitoje Nr. 6328 nepateiktos taikytų pataisų koeficientų dydžių skaičiavimų sekos, todėl vertintojas minėtą ataskaitą parengė nesilaikydamas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto bei Metodikos 62.4, 83.5 punktuose nustatytų reikalavimų; 2) Ataskaitoje Nr. 6327 parodyti skaičiavimai neatspindi visų atliktų matematinių veiksmų, todėl nėra galimybės patikrinti, ar atlikti skaičiavimai yra teisingi, todėl vertinamo nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymas nėra pakankamas ir pagrįstas, vertintojas minėtą ataskaitą parengė nesilaikydamas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto bei Metodikos 62.4, 83.5 punktų reikalavimų; 3) Ataskaitoje Nr. 6349 vertinamo nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymas nėra pakankamas ir pagrįstas, vertintojas minėtą ataskaitą parengė nesilaikydamas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto bei Metodikos 62.4, 83.5 punktuose nustatytų reikalavimų. Garbės teismas taip pat pažymėjo, kad teisės normų nustatytų pareigų nevykdymas yra teisės pažeidimas, todėl vertintojui turi būti skiriama drausminė nuobauda.

Pareiškėjo teigimu, Garbės teismas nėra kompetentingas vertinti Ataskaitos atitiktį Įstatymo ir Metodikos reikalavimams, todėl drausminė nuobauda jam paskirta ne už kompetentingos institucijos nustatytus pažeidimus, tačiau už pažeidimus, kuriuos veikdamas ultra vires nustatė pats Garbės teismas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Tarnybos išvada, jog Ataskaitos neatitinka Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 62.4, 83.5 punktuose nustatytų reikalavimų buvo priimta tik 2013 m. gegužės 31 d. (t. I, b. l. 189-191).

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 28 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato, kad Turto arba verslo vertintojų garbės teismo pareiga yra nagrinėti turto arba verslo vertintojų drausmės bylas. Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad už šio įstatymo, Tarptautinių vertinimo standartų, Europos vertinimo standartų, Metodikos, Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodekso pažeidimus Garbės teismas turto arba verslo vertintojui skiria vieną iš šio straipsnio 4 dalyje nurodytų drausminių nuobaudų. Minėtos įstatymo nuostatos, taip pat Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192, aiškiai apibrėžia Garbės teismo kompetenciją nustatyti paminėtų teisės aktų pažeidimus nagrinėjant turto arba verslo vertintojų drausmės bylas pagal gautus priežiūros įstaigos teikimus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo drausmės byla buvo nagrinėjama pagal Tarnybos 2013 m. gegužės 7 d. teikimą Nr. GT-36(13)-T ir 2013 m. gegužės 14 d. teikimą Nr. GT-41(13)-T, prie teikimų buvo pridėtos Tarnybos 2013 m. gegužės 7 d. išvada Nr. GT-36(13)-I „Dėl vertintojo D. B. veiksmų rengiant turto vertinimo ataskaitą Nr. LT-13-03-25-6328“ ir 2013 m. gegužės 14 d. išvada Nr. GT-41(13)-I ,,Dėl turto vertintojo D. B. veiksmų rengiant turto vertinimo ataskaitas  Nr. LT-13-03-25-6327 ir Nr. LT-13-03-29-6349 (t. I, b. l. 167-172). Įvertinus aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog Garbės teismas, gavęs minėtus Tarnybos dokumentus, buvo kompetentingas priimti šioje byloje skundžiamą 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą pareiškėjo atžvilgiu. Pažymėtina, kad Garbės teismas, priimdamas minėtą sprendimą neatsižvelgė į Tarnybos 2013 m. gegužės 31 d. išvadą Nr. RC-32(13) (t. I, b. l. 189-191). Kaip minėta, Tarnyba, be teikimų dėl drausmės bylos iškėlimo D. B., Garbės teismui pateikė 2013 m. gegužės 14 d. išvadą Nr. GT-41(13)-I ir 2013 m.  gegužės 7 d. išvadą Nr. GT-36(13)-I (t. I, b. l. 167-172; 173-174). Atkreiptinas dėmesys, kad šiose išvadose buvo vertinti turto vertintojo D. B. veiksmai rengiant turto vertinimo ataskaitas Nr. LT-13-03-25-6327, Nr. LT-13-03-29-6349 ir Nr. LT-13-03-25-6328. Pažymėtina, kad Tarnybos 2013 m. gegužės 31 d. išvada Nr. RC-32(13) (t. I, b. l. 189-191) buvo priimta ne dėl turto vertintojo D. B. veiksmų įvertinimo, tačiau dėl pačios UAB „Resolution valuations“ turto vertinimo ataskaitos Nr. LT-13-03-25-6327 atitikties Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje ir Metodikoje nustatytiems reikalavimams. Tokia išvada buvo priimta atsakant į VĮ Registrų centras 2013 m. balandžio 3 d. prašymą pateikti išvadą dėl minėtos ataskaitos atitikties atitinkamiems teisės aktų reikalavimams. Taigi Tarnyba minėtą išvadą priėmė įgyvendindama savarankišką savo funkciją, nesusietą su teikimų dėl drausmės bylos iškėlimo siuntimu Garbės teismui (Įstatymo 26 str. 2 d. 3 p.). Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad Garbės teismas galėjo priimti sprendimą dėl drausminės nuobaudos skyrimo tik gavęs minėtą Tarnybos 2013 m. gegužės 31 d. išvadą.

Apelianto teiginys, kad tik Tarnybai nustačius, jog Ataskaitos neatitinka Įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų, Garbės teismas būtų kompetentingas priimti sprendimą drausmės byloje, teisiškai nėra pagrįstas, nes Įstatyme yra nustatyta savarankiška Garbės teismo  kompetencija, ir nėra nustatyta, kad jis gali spręsti dėl turto ar verslo vertintojo padarytų pažeidimų rengiant Ataskaitą tik tokiu atveju, kai gauna Tarnybos išvadą dėl ataskaitos neatitikties minėtiems reikalavimams. Pažymėtina, kad Garbės teismo sprendimo sukeliamos teisinės pasekmės yra orientuotos į paties vertintojo subjektines teises, o Tarnybos išvada, kad ataskaita neatitinka Įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų, reikšminga siekiant panaudoti pačią ataskaitą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-821/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, Įstatymo 23 straipsnis, reglamentuojantis, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme, taip pat yra reikšmingas būtent naudojant pačią ataskaitą, tačiau ne sprendžiant dėl turto vertintojo veiksmų rengiant ataskaitą teisėtumo. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A556-2434/2013 akcentuojama, kad atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, laikytina, jog Tarnyba nagrinėja paklausimus dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Įstatyme nustatytiems reikalavimams, o Garbės teismas vertina turto vertintojo galimai padarytus pažeidimus, t. y. tiria, ar, vertinant turtą ir rengiant ataskaitą, nebuvo pažeisti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų reikalavimai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto teiginiai, jog Garbės teismas, priimdamas nagrinėjamoje byloje skundžiamą sprendimą, pažeidė Įstatymo 23 straipsnį, nėra pagrįstas.

Apelianto abejonės dėl Tarnybos išvadų (kadangi jos identiškos Garbės teismo sprendimo motyvams) nėra reikšmingos, nes šioje byloje nagrinėjamas ginčas būtent dėl Garbės teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje esančios Tarnybos išvados, teiktos Garbės teismui prieš priimant Garbės teismo sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, vertintinos kaip pareiškėjo drausmės bylos medžiagos dalis, kuria rėmėsi Garbės teismas, priimdamas šioje byloje skundžiamą sprendimą. Apeliantas nepagrindė, kodėl teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, neturėtų atsižvelgti į šiuos įrodymus. Kaip minėta, Garbės teismas vertina turto vertintojo galimai padarytus pažeidimus. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Garbės teismas neturi kompetencijos įvertinti turto vertinimo ataskaitų atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams. Tai, kaip minėta, yra Tarnybos kompetencija, o toks atitikties vertinimas yra savarankiška funkcija, nesusijusi su drausmės bylos turto vertintojui iškėlimu. Kita vertus, nagrinėjant drausmės bylą, Garbės teismui nėra draudžiama sprendžiant, ar turto vertintojas, kurio atžvilgiu yra iškelta drausmės byla, savo veiksmais nepažeidė Įstatymo, Tarptautinių vertinimo standartų, Europos vertinimo standartų, Metodikos, Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodekso nuostatų (Įstatymo 29 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju Garbės teismas nustatė D. B. veiksmus, pažeidžiančius, be kita ko, Įstatymo 22 straipsnį. Tačiau šioje byloje skundžiamu sprendimu, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Garbės teismas nevertino pačių turto vertinimo ataskaitų atitikties minėto straipsnio reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad Garbės teisme drausmės bylos nagrinėjimas galimas tik Tarnybai priėmus sprendimą dėl turto vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsniui. Kadangi pirmosios instancijos teismas šių veiksmų nelaikė esminę reikšmę turinčiais drausmės bylos nagrinėjimui, tokie teismo neteisingai konstatuoti procedūriniai pažeidimai neturėjo įtakos galutiniam pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimui, todėl nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo iš esmės teisingą sprendimą keisti ar naikinti.

Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentų, kad drausminė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta nesant tam pakankamo faktinio pagrindo, plačiau nenagrinėja, nes šios aplinkybės išsamiai išanalizuotos tiek Tarnybos 2013 m. gegužės 7 ir 14 d. išvadose, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, šiuose aktuose išdėstytiems motyvams teisėjų kolegija pritaria ir jų nekartoja.

Teisėjų kolegija, konstatuodama, kad pareiškėjui už padarytus pažeidimus drausminė nuobauda – pastaba, paskirta pagrįstai ir teisėtai, yra proporcinga padaryto pažeidimo sunkumui, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.