Baudžiamoji byla Nr. 2K-573/2011
Teisminio proceso numeris nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.6.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4; 2.4.2.1;
1.1.6.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 5200 Lt (40 MGL) dydžio bauda, 228 straipsnio 1 dalį – teisės atėmimu dirbti valstybės tarnyboje trejus metus, 183 straipsnio 1 dalį – 6500 Lt (50 MGL) dydžio bauda, 228 straipsnio 2 dalį – teisės atėmimu dirbti valstybės tarnyboje trejus metus šešis mėnesius.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė 5200 Lt (40 MGL) dydžio bauda, taip pat apėmimo būdu subendrintos bausmės, paskirtos pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, ir subendrinta bausmė paskirta 6500 Lt (50 MGL) dydžio bauda. Šios bausmės subendrintos, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 8450 Lt (65 MGL) dydžio bauda.
Priteista iš J. M. 942,90 Lt AB „Mažeikių nafta“ žalai atlyginti.
Tuo pačiu nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. Ž., tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.
Taip pat skundžiamas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendis, kuriuo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendis pakeistas: J. M. nusikalstamos veikos, kurios kvalifikuotos kaip dvi atskiros veikos pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (nuosprendžio rezoliucinėje dalyje – pagal 228 straipsnio 1 dalį) (dėl piktnaudžiavimo suklastojant dokumentus) ir pagal 228 straipsnio 2 dalį (dėl piktnaudžiavimo pasisavinant benziną), kvalifikuotos kaip viena veika pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir paskirta bausmė – teisės atėmimas dirbti valstybės tarnyboje trejus metus šešis mėnesius, pagal BK 183 straipsnio 1 dalį paskirta bauda sumažinta iki 5200 Lt (40 MGL) dydžio. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės bei Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu pagal 300 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 5200 Lt (40 MGL) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimą,
n u s t a t ė :
J. M. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato Transporto policijos komisariato Mažeikių transporto policijos grupės specialistas, pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, 1, 4, 5, 6 punktus, numatančius valstybės tarnautojo prievolę laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat pažeisdamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 punktų reikalavimus sąžiningai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, netinkamai vykdydamas Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2007 m. birželio 28 d. įsakymu patvirtintame savo pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, 2007 m. rugpjūčio 23 d., apie 12.30 val., veikdamas bendrininkų grupe su AB „Mažeikių nafta“ gamybos padalinio Nr. 4 prekių–žaliavų cecho baro viršininku A. Ž., savo parašu patvirtindamas tikrovės neatitinkančius faktus, suklastojo dokumentą – aktą dėl naftos produktų išpylimo, neva patvirtinantį, kad jis kartu su A. Ž. į AB ..Mažeikių nafta“ prekių–žaliavų cecho 15-tos siurblinės požeminę talpyklą T-101/2 išpylė 1820 1 benzino, nors to nepadarė; po to, tą pačią dieną, tiksliai nenustatytą valandą, tęsdamas nusikalstamą veiką, suklastojo kitą dokumentą, t. y. surašė sunaikinimo aktą, kuriame nurodė melagingus duomenis, kad baudžiamojoje byloje Nr. 43-1-040-07 sunaikino 30 vnt. plastikinių talpyklų dalyvaujant kviestiniams T. M. ir J. I. bei apgaulės būdu įtikino juos šį sunaikinimo aktą pasirašyti, nors J. I. naikinant plastikines talpyklas nedalyvavo, o dalyvaujant T. M. sunaikinta tik 15 vnt. šių talpyklų. Vėliau, 2007 m. rugpjūčio 23 d.–rugsėjo 7 d. laikotarpiu, tiksliai nenustatytą dieną, žinomai suklastotą 2007 m. rugpjūčio 23 d. plastikinių talpyklų sunaikinimo aktą J. M. pateikė tvirtinti Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato Transporto policijos komisariato 1. e. viršininko pareigas R. R. ir šį bei žinomai suklastotą 2007 m. rugpjūčio 23 d. aktą dėl naftos produktų išpylimo į AB „Mažeikių nafta“ požeminę talpyklą pateikė Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato Transporto policijos komisariato Viešosios tvarkos grupės specialistui A. M., atsakingam už daiktų, paimtų atliekant ikiteisminį tyrimą, taip pat administracinių teisės pažeidimų bylose bei rasto bešeimininkio turto saugojimą ir apskaitą, kartu neva patvirtindamas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-174-636/2007 dalies dėl 1820 1 A-92 markės benzino grąžinimo AB „Mažeikių nafta“ įvykdymą, nors J. M. iš jam, kaip Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato Transporto policijos komisariato Mažeikių transporto policijos grupės specialistui, iki nuosprendžio Mažeikių rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-174-636/2007 priėmimo patikėto saugoti 1820 1 A-92 markės benzino kiekio 2007 m. rugpjūčio 23 d.–rugsėjo 7 d. laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, pasisavino dalį – 336,75 1 – A-92 markės benzino, taip padarydamas AB „Mažeikių nafta“ 942,90 Lt žalą. Taip J. M. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, suklastojo dokumentus ir juos panaudojo, pasisavino jam patikėtą turtą, sulaužė vidaus tarnybos pareigūno priesaiką, diskreditavo policijos pareigūno vardą bei sumenkino policijos prestižą, dėl to valstybė patyrė didelę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistasis J. M. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai yra neteisėti dėl esminių baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimus, būdami neobjektyvūs, palaikydami tik kaltinimo poziciją, paviršutiniškai, fragmentiškai ir nelogiškai vertino byloje esančius duomenis ir savo išvadas dėl kasatoriaus kaltės grindė tik netiesioginiais bylos įrodymais, nors BPK nuostatos tai draudžia (kasacinė nutartis Nr. 2K-279/2008). Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą bei su juo susijusius prašymus, pateiktus apeliacinės instancijos teisme.
Kasatoriaus manymu, teismas, pripažindamas kasatorių kaltu dėl patikėto turto pasisavinimo, negalėjo daryti kategoriškos išvados, kad benzinas buvo pasisavintas 2007 m. rugpjūčio 23 d.–rugsėjo 7 d. laikotarpiu. Teismas neįvertino, kad garažas, kuriame buvo laikomas benzinas, apžiūrėtas tik 2007 spalio 11 d. (t. y. praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo ikiteisminio tyrimo pradžios), o rastas benzinas tinkamai neužfiksuotas (nebuvo aprašytas, užantspauduotas, nenurodytas jo kiekis). Pasak kasatoriaus, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad liudytojo J. K. parodymų, jog jis apžiūrėjo J. M. automobilio saloną per priekinį stiklą, nepatvirtina E. B. tarnybinio pranešimo duomenys. Kasatoriui nesuprantama, iš kokių požymių, neatidarydamas salono ir bagažinės durelių, J. K. nusprendė, kad automobilis nebuvo pakrautas. Apeliacinės instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, ar šis liudytojas gali kompetentingai teigti, jog automobilio „Volvo“ pakaba atrodė nenusėdusi, taip pat, ar jis žino „Volvo“ bei kitų markių transporto priemonių pakabų ypatumus ir jų įtaką automobilio nusėdimui. Kasatorius pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo atliktas eksperimentas, kurio metu buvo tikrinama, ar pro tamsintus automobilio „Volvo“ langus galima matyti, kas yra jo viduje, tačiau atliekant šį procesinį veiksmą, nesilaikyta BPK reikalavimų, nes jame nedalyvavo J. K., kurio parodymų teisingumas ir turėjo būti tikrinamas. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme buvo prašoma atlikti dalinį įrodymų tyrimą bei ištirti ir įvertinti šias kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes, taip pat, siekiant patikrinti liudytojo J. K. parodymų teisingumą, pakartotinai atlikti eksperimentą, tačiau prašymas nepagrįstai buvo atmestas.
Be to, kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas turėjo paskirti ekspertizę ir nustatyti, ar byloje minimos požeminės talpyklos matavimo prietaisai įvykio dieną veikė tinkamai, taip pat išsiaiškinti, ar matavimo prietaisas po įvykio (ypač 2007 m. rugpjūčio 23 d.–lapkričio 19 d. laikotarpiu) kaip nors nebuvo paveiktas mechaniškai, kad rodytų vienokius ar kitokius parodymus. Kasatorius atkreipia dėmesį į liudytojo K. Š. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kuriuose teigiama, kad vadovautis matavimo įrenginiu vertinant esamą ir įpilamą kiekį negalima, nes nėra tikslumo; požeminės talpyklos paskirtis – drenuoti iš naftos susikaupusį vandenį. Matavimo prietaisas yra skirtas vandeniui, o vandens ir benzino tankis skiriasi. Liudytojas K. Š. paaiškino, kad raštas surašytas remiantis automatikos prietaisų remontininkų žodžiais, nes šie jį ir konsultavo.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino byloje esančio abejotino įrodymo – talpyklos T-101/2 lygio matuoklio kartogramos kopijos – patikimumo ir tikrumo, taip pat jo sąsajumo su nagrinėjama byla. Iš kartogramos kopijos neaišku, kada ji sudaryta ir paimta, koks kartogramoje pateiktų duomenų fiksavimo laikotarpis, koks pradinis parodymų atspirties taškas, o koks galutinis, ir ar iš joje užfiksuotų duomenų galima spręsti, kad tai tiesiogiai susiję su lygio matuoklio parodymais talpykloje T-101/2. Be to, kasatoriaus įsitikinimu, byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad patalpų ir talpyklų degalams pilti būklė yra tikrinama, taip pat kad atliekama tokių talpyklų periodinė metrologinė patikra. Nors byloje yra matavimo priemonės pasas Nr. 24-0108 įrenginiui – siurblinei Nr. 15, taip pat duomenys, kad 2006 m. spalio 18 d. buvo atlikta šio įrenginio patikra, tačiau neaišku, kiek požeminių talpyklų joje yra; jeigu jų yra ne viena, tai patikra turi būti atliekama ne siurblinėje, o kiekvienoje talpykloje atskirai, nes būtent talpyklose yra montuojami matavimo prietaisai.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme buvo atliktas eksperimentas, kurio metu buvo siekiama nustatyti, ar kasatorius galėjo per tam tikrą laiką supilti degalus į požeminę talpyklą. Tačiau šis eksperimentas atliktas pažeidžiant BPK 197 straipsnio reikalavimus, nes nebuvo tiksliai atkurtos tiriamo įvykio sąlygos. Dėl to, kasatoriaus manymu, procesinio veiksmo metu gauti duomenys nelaikytini įrodymais. Iš bylos duomenų matyti, kad, kasatoriui atvykus į AB „Mažeikių nafta“ teritoriją, automobilis, kuriuo buvo atgabentas kuras, nebuvo sveriamas bitumo gamybos įrenginio svarstyklėmis, tuo tarpu eksperimento metu tai buvo daroma. Taip pat neaišku, ar eksperimento metu buvo naudojamos tos pačios kuro talpyklos, kaip ir tiriamo įvykio metu. Kasatoriaus įsitikinimu, atliekant šį procesinį veiksmą, turėjo dalyvauti specialistas, galintis įvertinti situaciją, atliekamus veiksmus bei pateikti dėl jų savo išvadas. Kasatorius pažymi, kad eksperimento metu pakrovus automobilį „Volvo“ 14 talpyklų benzino, buvo užfiksuotas automobilio nusėdimas. Ši aplinkybė kasatoriui visiškai nesuprantama, nes eksperimente nedalyvavo joks technikos specialistas (pavyzdžiui, iš VĮ „Regitra“), kuris galėtų paaiškinti, koks yra nusėdimas. Jeigu apie automobilio nusėdimą sprendžiama pagal tai, koks yra atstumas tarp automobilio galinių ratų ir sparnų apatinės dalies, tai tokiu atveju būtina atlikti matavimus ir kai automobilis pakrautas, ir kai tuščias – ir tada palyginti skirtumus. Beje, kasatorius tvirtina, kad eksperimento metu talpyklos su kuru turėjo būti dedamos automobilyje į tas pačias vietas, kaip buvo vežamos tiriamo įvykio metu, nes tik taip galėjo būti gauti teisingi eksperimento rezultatai, be to, turėjo būti įvertinta automobilio galinės ašies ir amortizatorių būklė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatliko pakartotinio eksperimento ir padarytų pažeidimų nepašalino.
Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas netikrino įrodymų – AB „Mažeikių nafta“ Informacinių technologijų tarnybos Kompiuterinių tinklų ir sisteminio administravimo grupės vadovo V. Z. 2007 m. rugsėjo 17 d. tarnybinio rašto bei kompiuterio „inv45597“ bylos „naftoszenklas.doc“ santraukos informacijos – patikimumo ir leistinumo. Šie įrodymai yra abejotini, nes byloje nėra duomenų, kad rašte minimas kompiuteris yra inventorizuotas AB „Mažeikių nafta“, be to, neaišku, ar yra tiesioginis ryšys tarp bylos „naftoszenklas.doc“ ir atspausdinto dokumento. Nors prie bylos pridėta santraukos informacija, tačiau kasatoriui neaišku, ar ji yra unikali ir priskirtina prie tarnybiniame rašte nurodytos bylos. Kasatoriaus manymu, šioms aplinkybėms išsiaiškinti būtina apklausti tarnybinį raštą parengusį V. Z.. Be to, kasatorius nurodo, kad šis dokumentas nebuvo apžiūrėtas, dalyvaujant informacinių technologijų specialistams, kaip to reikalaujama BPK 207 straipsnyje; kadangi šis dokumentas gautas nesilaikant BPK nustatytos tvarkos, juo negalima remtis.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 183 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus teigimu, jis nėra šios nusikalstamos veikos subjektas, nes materialinės vertybės jam nebuvo patikėtos ir nebuvo jo žinioje. Benzinas baudžiamojoje byloje Nr. 1-174-636/2007 surašant kvitą B Nr. 008898 buvo patikėtas A. M., kuris tuo metu Transporto policijos komisariate buvo atsakingas už daiktų saugojimą pagal Šiaulių miesto VPK viršininko 2004 m. balandžio 5 d. įsakymą. Kasatoriui tik žodžiu, neoficialiai buvo pavesta vykdyti benzino saugojimą AB „Lietuvos geležinkeliai“ priklausančiame garaže. Aplinkybę, kad kasatorius nebuvo materialiai atsakingas už saugomus degalus, pirmosios instancijos teisme patvirtinto liudytojai R. R. ir A. M.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BK 40 straipsnio nuostatas, todėl padarė neteisingą išvadą, kad nėra pagrindo taikyti šį baudžiamąjį įstatymą. Teismas nepagrįstai laikė, kad kasatoriaus prisipažinimas dėl kai kurių nusikalstamų veikų yra nepakankamai nuoširdus, deklaratyvus, nes apeliacinės instancijos teisme kasatorius nurodė, jog prisipažįsta dėl dokumentų klastojimo (BK 300 straipsnio 1 dalis). Kasatorius pažymi, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja iš kaltininko savo kaltę pripažinti taip, kad būtų pateikiamas kaltininko veiksmų baudžiamasis teisinis vertinimas.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad nuteistojo kasacinio skundo argumentai iš esmės analogiški apeliaciniam skundui, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatų. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teisme nustatytos tinkamai, ištaisė šio teismo padarytus netikslumus bei kvalifikavimo klaidas ir sušvelnino J. M. paskirtą bausmę. Pasak prokuroro, tiriant ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme BPK pažeidimų nepadaryta. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad, sprendžiant klausimą dėl papildomo įrodymų tyrimo, nuteistasis ir jo gynėjas pareiškė prašymą atlikti įrodymų tyrimą, kurio metu apklausti nuteistąjį, jo laiduotoją, liudytoją J. K. bei atlikti pakartotinį eksperimentą, ar iš tiesų liudytojas J. K. galėjo matyti, kas sukrauta ant J. M. vairuojamo automobilio galinės sėdynės. Dalis prašymų buvo patenkinta. Prokuroro manymu, prašymų nepatenkinimas visa apimtimi nelaikytina šiurkščiu BPK 324 straipsnyje numatytų reikalavimų pažeidimu. Tai, kad byloje surinkti įrodymai įvertinti kitaip, negu to norėtų kasatorius, nėra pagrindas teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išdėstė, kodėl konstatuotina, kad J. M. savo veiksmais padarė tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Priešingai nei teigia kasatorius, jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl to, kad, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, suklastodamas dokumentus ir juos panaudodamas, pasisavino jam patikėtą svetimą turtą. Prokuroro manymu, bylos įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš teismų nuosprendžių turinio matyti, kad faktines nuteistojo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes teismai nustatė kruopščiai ir visapusiškai įvertinę kasatoriaus, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Ž., liudytojų parodymus, tarnybinius pranešimus, kitą rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai buvo gauti teisėtu būdu, sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, leidusią teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad J. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismo išvados dėl įrodymų įvertinimo, faktinių aplinkybių yra kategoriškos, logiškos, apibrėžtos ir neprieštaringos. Šių ir kitų įrodymų vertinimo motyvai yra išsamiai išdėstyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose. Kasacinio skundo teiginiai, kad įrodymai buvo įvertinti neobjektyviai, yra deklaratyvūs. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tai, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip to nori nuteistasis, nėra pagrindas teigti, kad teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai.
Kasacinio skundo argumentai, kuriuose teigiama, kad kasatorius neturėtų atsakyti pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes neatitinka specialaus subjekto reikalavimų, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas šiuo klausimu, nurodė, kad prie asmenų, kurių žinioje yra jiems patikėtas turtas, priskiriami ir asmenys, atsakingi už tam tikras atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už tą turtą. Bylos duomenimis, už daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, paimtų atliekant ikiteisminį tyrimą, ir daiktų, kurie yra teisės pažeidimo įrankis arba tiesioginis objektas, paimtų administracinio teisės pažeidimo bylose, bei daiktų, rastų kaip bešeimininkis turtas, saugojimą atsakingu buvo paskirtas Transporto policijos komisariato viešosios policijos viešosios tvarkos grupės vyresnysis specialistas A. M.. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. liepos 22 d. Bugenių geležinkelio stoties teritorijoje buvo sulaikyti asmenys, vykdantys benzino vagystę, buvo rastos plastikinės talpyklos su benzinu, kurių išgabenimas ir saugojimas Šiaulių miesto transporto policijos komisariato viršininko pavaduotojo R. R. nurodymu buvo pavestas specialistui J. M., kaip asmeniui, atsakingam už Mažeikių transporto policijos grupės veiklą. Šias aplinkybes iš esmės pripažino nuteistasis, taip pat patvirtino kaip liudytojai teisiamajame posėdyje apklausti R. R. ir A. M. Prokuroro įsitikinimu, aptartų aplinkybių visuma rodo, kad būtent J. M. dėl savo atliekamų pareigų buvo gavęs specialų viršesnio pareigūno pavedimą, būtent jam buvo nurodyta saugoti turtą – 1820 1 A-92 markes benzino, todėl pagrįstai abiejų instancijų teismai pripažino jį turto pasisavinimo subjektu.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teisme J. M. pripažino savo kaltę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir prašė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą remiantis BK 40 straipsnio nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs J. M. parodymus viso bylos proceso metu ir jo apeliacinio skundo argumentus, taip pat įvertinęs jo pasisakymus apeliacinės instancijos teisme, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog J. M. visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, todėl, nesant vienos iš būtinų BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytų sąlygų, atleisti J. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra pagrindo.
Atsiliepimu civilinio ieškovo atstovas prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad abiejų instancijų teismai tinkamai patikrino ir įvertino bylos įrodymus ir dėl J. M. priėmė teisingus sprendimus. Kasatorius pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos – turto pasisavinimo – subjektu, todėl baudžiamasis įstatymas (BK 183 straipsnio 1 dalis) taikytas tinkamai. Atsiliepime pažymima, kad nuteistajam J. M. pagrįstai netaikytos BK 40 straipsnio nuostatos, nes nėra visų būtinų taikymo sąlygų (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Dėl BK 183 straipsnio 1 dalies taikymo
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai pripažino kasatoriaus veikoje esant nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Priešingai nei teigia kasatorius, jis atitinka šio nusikaltimo subjekto požymius. Pagal BK 183 straipsnį už turto pasisavinimą atsako asmuo, kuriam turtas buvo patikėtas ar buvo jo žinioje. Teismų praktikoje laikoma, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus.
Bylos duomenimis, už daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, paimtų atliekant ikiteisminį tyrimą, ir daiktų, kurie yra teisės pažeidimo įrankis arba tiesioginis objektas, paimtų administracinio teisės pažeidimo bylose, bei daiktų, rastų kaip bešeimininkis turtas, saugojimą buvo atsakingas Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato Transporto policijos komisariato viešosios policijos viešosios tvarkos grupės vyresnysis specialistas A. M. Tuo tarpu J. M. inkriminuojamos veikos padarymo metu ėjo Transporto policijos komisariato Mažeikių transporto policijos grupės specialisto pareigas ir buvo atsakingas už šios grupės veiklą. Bugenių geležinkelio stotyje, esančioje Mažeikių rajone, 2007 m. liepos 22 d. sulaikius benziną vagiančius asmenis, Šiaulių transporto policijos komisariato viršininko pavaduotojas R. R. pavedė J. M. rūpintis pasikėsinto pavogti benzino išgabenimu ir saugojimu garaže, kuriuo naudojosi Mažeikių transporto grupė. Taigi J. M. savo teisine padėtimi inkriminuojamo įvykio metu buvo asmuo, kuriam patikėtas turtas, nes jis dėl savo atliekamų pareigų gavo specialų viršesnio pareigūno pavedimą saugoti svetimą AB „Mažeikių nafta“ priklausantį turtą (1820 l A-92 markės benzino).
Dėl BPK 20, 197 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi
Nuteistasis J. M. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad tiriant ir vertinant įrodymus nebuvo laikytasi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Priešingai nei nurodo kasatorius, buvo išanalizuoti visi byloje esantys įrodymai (atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Ž., liudytojų J. K., B. B., S. S., R. R., J. I., T. M., A. M., K. Š. parodymai, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendis ir patvarkymas dėl jo vykdymo baudžiamojoje byloje Nr. 1-174-636/2007, AB „Mažeikių nafta“ tarnybinis pranešimas dėl vaizdo kamerų įrašų, Informacinių technologijų tarnybos tarnybinis raštas, prekių–žaliavų cecho 15-os siurblinės požeminės talpyklos T-101/2 lygio matuoklio kartogramos kopija, 2007 m. lapkričio 19 d. eksperimento protokolas) ir dėl jų motyvuotai pasisakyta. Minėta faktinių duomenų visuma sudaro nuoseklią įrodymų grandinę, leidžiančią konstatuoti, kad J. M., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, suklastodamas dokumentus ir juos panaudodamas, pasisavino jam patikėtą svetimą – AB „Mažeikių nafta“ – turtą.
Priešingai nei nurodo kasatorius, ikiteisminio tyrimo metu 2007 m. lapkričio 19 d. eksperimentas atliktas nepažeidžiant BPK 197 straipsnio reikalavimų. Iš minėto procesinio veiksmo, kuriuo buvo siekiama patikrinti J. M. keliamą versiją, protokolo turinio matyti, kad tarnybinis automobilis „Volvo“ atliekant eksperimentą, skirtingai nei tiriamo įvykio metu, buvo sveriamas ir prieš degalų išpylimą į požeminę talpyklą, ir po to, tačiau abiem atvejais laiko skaičiavimas buvo stabdomas ir atnaujinamas tik sugrąžinus automobilį į jo buvimo vietą pagal J. M. nurodytas įvykio aplinkybes. Taip pat nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl eksperimento, atlikto nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, neteisėtumo. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad gynėjas prašė atlikti eksperimentą tam, kad proceso dalyviai patys galėtų patikrinti ir įsitikinti, ar galima įžiūrėti automobilio salone sudėtas plastikines talpyklas taip, kaip tvirtina liudytojas J. K.. Pabrėžtina, kad nei J. M., nei jo gynėjas nepageidavo, kad šiame procesiniame veiksme dalyvautų minėtas liudytojas. Eksperimento metu dalyvavusieji nuteistasis, jo gynėjas ir prokuroras iš įvairių padėčių, beje, nurodomų nuteistojo gynėjo, tikrino, ar matosi salono viduje sudėtos plastikinės talpyklos. Todėl akivaizdu, kad liudytojo J. K. dalyvavimas šiame procesiniame veiksme nebuvo būtinas. Niekuo nepagrįsti kasatoriaus teiginiai ir dėl įrodymų – požeminės talpyklos T-101/2 lygio matuoklio kartogramos kopijos bei kompiuterio bylos „naftoszenklas.dok“ santraukos informacijos – patikimumo ir leistinumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad šie įrodymai gauti įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismai galėjo jais remtis, darydami išvadas dėl kasatoriaus kaltės.
Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nuteistojo skundą, nepagrįsti, prieštaraujantys bylos duomenims. Iš paduoto apeliacinio skundo, teismo posėdžio protokolo, skundžiamo nuosprendžio turinio bei kitų bylos duomenų matyti, kad visi esminiai nuteistojo J. M. apeliacinio skundo argumentai skundžiamame nuosprendyje yra išanalizuoti. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį jį išteisinti, teigdamas, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog jis padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, tvirtino, kad bylos įrodymai įvertinti netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, dar kartą išsamiai išanalizavo bylos įrodymus ir, konstatavęs, kad faktinės bylos aplinkybės pirmosios instancijos teisme nustatytos tinkamai, ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytus netikslumus bei kvalifikavimo klaidas ir sušvelnino J. M. paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo ir jo gynėjo dalies prašymų netenkinimas apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamu atveju nelaikytina baudžiamojo proceso pažeidimu, nes jie išspręsti laikantis BPK 324 straipsnio 2 dalyje nustatytos prašymų sprendimo tvarkos.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad jis turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, esant visoms šio straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik šių sąlygų visuma sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo atleisti J. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes nėra BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų visumos, t. y. visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Visiškas kaltės pripažinimas suprantamas kaip teisingų ir išsamių paaiškinimų, atskleidžiančių veikos padarymo aplinkybes, davimas ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui. Visiškas kaltės pripažinimas turi būti susijęs su gailėjimusi dėl padarytos veikos. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-484/2011).
Iš bylos duomenų matyti, kad J. M. nuteistas už tris idealiąją sutaptį sudarančias nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 273 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių padarymo jis neprisipažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme. Savo kaltės nuteistasis nepripažino ir apeliaciniame skunde, kuriame prašė dėl jo priimti išteisinamąjį nuosprendį; tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis pripažino suklastojęs kaltinime nurodytus dokumentus ir prašė būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad toks J. M. elgesys nelaikytinas visišku kaltės pripažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija laiko, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisinga.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, šis nuosprendis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais paliktini galioti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo J. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Vytautas Piesliakas
Antanas Klimavičius