(S)                                           Civilinė byla Nr. 3K-3-553/2008

                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                 36.1; 36.2; 40.3; 63.2; 104.9; 126.8

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levicko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Algio Norkūno (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. D. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB banko „Hansabankas“ (dabar – Swedbank) ieškinį atsakovui M. D. dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – BUAB „Eventum“ (anksčiau – UAB „Kauno Lispimeks“).

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :                                             I. Ginčo esmė

 

Ieškovas ir trečiasis asmuo sudarė kredito linijos sutartį, pagal ją trečiajam asmeniui suteiktas kreditas iki 2004 m. vasario 5 d. Prievolės įvykdymas užtikrintas dviem būdais: trečiojo asmens turto įkeitimu ir atsakovo laidavimu pagal 2004 m. vasario 5 d. laidavimo sutartį.

Ieškovas ir trečiasis asmuo 2004 m. vasario 5 d., 2005 m. vasario 4 d. ir 2006 m. vasario 3 d. pasirašė susitarimus dėl kredito linijos sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo. Jais galutinis kredito grąžinimo terminas nustatytas iki 2007 m. vasario 3 d.

Kauno apygardos teismas 2006 m. birželio 20 d. nutartimi iškėlė trečiajam asmeniui bankroto bylą. Bankroto byloje patvirtintas ieškovo 17 571,38 Lt finansinis reikalavimas trečiajam asmeniui pagal kredito linijos sutartį.

Ieškovas nurodo, kad laidavimo sutartyje nustatyta, jog už prievolės neįvykdymą skolininkas ir laiduotojas atsako kaip solidarieji bendraskoliai. Ieškovas, atsižvelgdamas į tai, kad dalis skolos (1601,42 Lt) jam grąžinta bankroto byloje, prašo likusią skolos dalį – 15 969,96 Lt priteisti jam iš atsakovo, kaip laiduotojo, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 156,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu.

            Atsakovas teigia, kad nėra pagrindo taikyti jam sutartinę atsakomybę, nes laidavimas pasibaigė dėl novacijos (CK 6.87 straipsnio 4 dalis, 6.141 straipsnis), be to, ieškovas praleido CK 6.88 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių ieškinio pareiškimo laiduotojui terminą.

 

                  II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovui 15 969,96 Lt skolos ir 537,13 Lt bylinėjimosi išlaidų; ieškinio reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo atmetė; priėmė ieškovo atsisakymą nuo dalies reikalavimų (1601,42 Lt) ir šią bylos dalį nutraukė.

Teismas nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta, jog, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų ir kitų išmokų mokėjimą. ĮBĮ 16 straipsnyje nustatyta, kad nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, jog visi bankrutuojančios įmonės skolų terminai yra pasibaigę. Pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį terminuoto laidavimo teisiniai santykiai baigiasi, jei kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. ĮBĮ 10 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėja per dešimt dienų nuo jos priėmimo dienos. Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 20 d. nutartis iškelti bankroto bylą trečiajam asmeniui įsiteisėjo 2006 m. birželio 30 d., nuo šios dienos baigėsi laidavimo sutarties galiojimas. Ieškinį ieškovas pateikė 2006 m. rugsėjo 29 d., taigi nepraleido įstatyme nustatyto trijų mėnesių termino. CK 6.81 straipsnyje nustatyta, kad skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui solidariai, laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Šalių sudarytoje laidavimo sutartyje šiuo klausimu jokių išlygų nenustatyta. Ieškovas turi teisę reikalauti, kad visą prievolę įvykdytų laiduotojas (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), o faktas, kad ieškovas bankroto byloje reiškia reikalavimus trečiajam asmeniui, neatima iš jo teisės reikšti reikalavimus ir atsakovui dėl tos pačios skolos (CK 6.14 straipsnio 3 dalis). CK 6.83 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę, įskaitant ir visas kitas šalutines (papildomas) teises, susijusias su reikalavimo teisės užtikrinimu, kaip hipotekos, įkeitimo teisę (CK 6.101 straipsnio 2 dalis).

Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad 2005 m. vasario 4 d. susitarimu dėl kredito linijos sutarties sąlygų pakeitimo prievolė iš esmės buvo pakeista (t. y. iš kredito linijos į overdraftą). Sutarčių ir papildomų susitarimų turinio analizė leidžia teigti, kad trečiojo asmens prievolė iš esmės nepasikeitė, ji ir toliau liko kreditavimo prievolė (CK 6.881 straipsnis), atsakovo atsakomybės taip pat nepadaugėjo. Laidavimo sutarties 7.3 punkte buvo nurodyta, kad laiduotojas sutinka, jog visos kredito sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro jo sutikimo. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas jam nepranešė apie tai, jog trečiasis asmuo nevykdo sutartinių įsipareigojimų. Ši aplinkybė atsakovui buvo gerai žinoma, nes iki bankroto bylos iškėlimo trečiajam asmeniui jis buvo vienintelis šios bendrovės akcininkas ir jos direktorius.

Teismas netenkino ieškovo reikalavimų priteisti jam iš atsakovo procesines palūkanas ir išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu. Teismas nurodė, kad bankroto byloje ieškovo finansinis reikalavimas trečiajam asmeniui patvirtintas be palūkanų ir delspinigių. Kadangi laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas, tai iš jo negali būti priteistos procesinės palūkanos (CK 6.81 straipsnio 2 dalis). Procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu yra išimtinis įteikimo būdas, taikomas nesant galimybės įteikti procesinių dokumentų kitu būdu (CPK 130 straipsnio 1 dalis). Ieškovas savarankiškai pasirinko būtent tokį procesinių dokumentų įteikimo būdą, neišnaudojęs galimybių juos įteikti kitais įstatymo nustatytais ir teismo siūlytais būdais, bei nenurodė, kad nėra galimybės skirti kuratorių.

                                                                                    

              Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2008 m. birželio 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: 1) panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – priteisė iš atsakovo ieškovui 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) pakeitė sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovui priteistos bylinėjimosi išlaidos, padidinant jas iki 635,35 Lt; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvadomis, kad ieškovas nepraleido CK 6.88 straipsnyje nustatyto ieškinio pareikšti laiduotojui termino, ir kad atsakovui taikytina atsakomybė pagal laidavimo sutartį. Teisėjų kolegija papildomai nurodė, kad 2005 m. vasario 4 d. šalių susitarimu buvusi kreditavimo prievolė nebuvo pakeista nauja, nes šalys liko tos pačios, prievolės prigimtis ta pati – kreditavimas, pasikeitė tik kredito suteikimo rūšis iš kredito linijos į overdraftą (kreditą sąskaitoje), įvykdymo būdas liko tas pats – grąžinti kreditą nustatytais terminais, mokant palūkanas. Iš to darytina išvada, kad prievolės novacija neįvyko. Iš laidavimo sutarties 7.3. punkto turinio išplaukia, kad laiduotojas gera valia davė išankstinį sutikimą bet kokiems kredito sutarties pakeitimams. Pagal CK 6.80 straipsnio 1 dalį kreditoriaus pareiga teikti informaciją apie prievolės turinį, sąlygas ir jos vykdymą atsiranda tik laiduotojui pareikalavus. Aplinkybė, kad atsakovas buvo skolininko bendrovės akcininkas ir jos direktorius, tik patvirtina, jog jis buvo gerai informuotas apie kredito sutarties vykdymą, ir paneigia, kad jis buvo silpnesnioji sandorio šalis. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad taip sutapatinama jo kaip fizinio asmens ir kaip juridinio asmens dalyvio ar vienasmenio valdymo organo atsakomybė. Laiduotojo atsakomybė kyla iš laidavimo sutarties, o nurodyta aplinkybė tik pagrindžia tam tikras teismo padarytas išvadas, tačiau nėra laiduotojo atsakomybės atsiradimo pagrindas. Ieškovo pripažintas faktas, kad jis atsakovui raštu nepranešė apie trečiojo asmens įsipareigojimų nevykdymą, neturi esminės reikšmės laiduotojo atsakomybei.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovui procesinių palūkanų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Procesinių palūkanų mokėjimo prievolė atsiranda tiesiogiai iš įstatymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinės palūkanos turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti. Laiduotojas neįvykdė prievolės, ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą, dėl to jam turi būti kompensuoti jo minimalūs nuostoliai, patirti bylos nagrinėjimo metu dėl tolimesnio prievolės nevykdymo. Toks ieškovo reikalavimas niekaip negali būti tiesiogiai susietas su skolininko pagal kredito sutartį atsakomybe. Ieškovo pasirinktas procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu atitinka CPK 130 straipsnio reikalavimus, nes atsakovo gyvenamoji ir darbo vieta nebuvo žinomos, o procesiniams dokumentams per kuratorių įteikti buvo reikalingas suinteresuotos šalies prašymas, kurio ieškovas nereiškė (CPK 39 straipsnis, 129 straipsnio 1 dalis).

 

 

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti teismų sprendimo ir nutarties dalis, kuriomis patenkinti ieškinio reikalavimai, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai kvalifikavo šalių civilinius teisinius santykius, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl to netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos šios kategorijos bylose.

           Skundas grindžiamas šiais argumentais:

 

1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnį (2006 m. gegužės 5 d. įstatymo redakcija), dėl to nepagrįstai konstatavo, kad ieškinys laiduotojui pareikštas nepraleidus CK 6.88 straipsnyje nustatyto trijų mėnesių termino.

ĮBĮ 16 straipsnyje įtvirtina imperatyvioji nuostata, kad nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo dienos yra pradedamos vykdyti bankroto procedūros ir būtent nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo dienos atsiranda tam tikros pasekmės dėl skolų mokėjimo terminų pabaigos. Įmonių bankroto įstatymo sisteminė analizė leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikytini pasibaigusiais nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo, bet ne nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos. Taigi teismai  nepagrįstai sprendė, kad trijų mėnesių terminas skaičiuotinas nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2006 m. birželio 30 d.). Bankroto byla trečiajam asmeniui iškelta 2006 m. birželio 20 d., ieškinys paduotas 2006 m. rugsėjo 29 d., todėl praleistas trijų mėnesių terminas.

2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.87 straipsnio 4 dalį, reglamentuojančią laidavimo pabaigą, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės; pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles.

Kredito linijos sutarties pakeitimai (2005 m. vasario 4 d. ir 2006 m. vasario 3 d. šalių susitarimai dėl kredito linijos pakeitimo į overdraftą ir terminų pratęsimo) buvo atlikti nepranešus laiduotojui ir negavus jo sutikimo. Šių sutarties sąlygų pakeitimų pagrindu padidėjo laiduotojo atsakomybės apimtys, atsirado nepalankių pasekmių. Aplinkybę, kad be laiduotojo sutikimo iš esmės buvo pakeistos prievolės sąlygos, pripažino ir ieškovas, dublike nurodęs, kad laiduotojui atskirai nereikėjo pranešti apie prievolės sąlygų pasikeitimą bei gauti jo pritarimą. Teismai neįvertino šio fakto pripažinimo ir neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nepaneigė fakto pripažinimo CPK 187 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas, būdamas skolininko akcininkas ir direktorius, buvo gerai informuotas apie sutarties vykdymą, todėl jos sąlygų keitimas neturi tiesioginės įtakos laiduotojo atsakomybei. Teismas netinkamai kvalifikavo prievolinius teisinius santykius dėl atsakovo kaip laiduotojo ir trečiojo asmens vadovo bei dalyvio atsakomybės, dėl to nepagrįstai nusprendė, kad šis faktas eliminavo ieškovo pareigą informuoti laiduotoją apie sutarties sąlygų pakeitimą.

3. Teismai, spręsdami laiduotojo atsakomybės klausimą, neįvertino aplinkybės, kad prievolę (laidavimo sutarties 4.1.punktą) pažeidė pats kreditorius (CK 6.64 straipsnis). Teismai nenurodė argumentų, kurių pagrindu atmetė įrodymus, susijusius su kreditoriaus prievolės pažeidimu. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad laidavimo sutarties pažeidimas neturi esminės reikšmės laiduotojo atsakomybei. Ši išvada nemotyvuota, ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimas pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

4. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.141, 6.143 straipsnius, reglamentuojančius novaciją, nesivadovavo CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

Pagal 2005 m. vasario 4 d. susitarimo preambulę, jo sudarymo tikslus bei sutarties sąlygas šalys susitarė tiek dėl esminių pagrindinės sutarties sąlygų – paskolos rūšies ir jos įvykdymo būdo – pakeitimo, tiek ir dėl papildomos (šalutinės) prievolės – laidavimo sutarties pakeitimo kita sutartimi arba galiojusios laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo. Pagal šio susitarimo 2.4, 2.6 punktus šalys susitarė dėl papildomų užtikrinimo priemonių pakeitimo: atsakovo laidavimo pateikimo bei įkeitimo lakšto pakeitimų įforminimo. Aplinkybė, kad pakeitus kredito linijos sutartį atsakovo laidavimas pagal 2004 m. vasario 5 d. laidavimo sutartį pasibaigė, patvirtina ir susitarimo 8.1-8.8, 11.1, 11.1.3 punktai. Juose nurodyta, kad laidavimo sutarties pasirašymas su atsakovu yra privaloma šio susitarimo sąlyga, kurios nevykdymas reikš tam tikras neigiamas pasekmes trečiajam asmeniui. Taigi akivaizdu, kad šiuo susitarimu šalys išreiškė savo valią tiek dėl novacijos pagrindinei ir šalutinei prievolei (CK 6.141 straipsnis), tiek ir dėl novacijos įtakos papildomoms teisėms (CK 6.143 straipsnis). Jokio susitarimo dėl laidavimo sandorio su atsakovu sudarymo ar teisės pagal galiojusią laidavimo sutartį išsaugojimo, kaip tai buvo numatyta susitarime, taip ir nebuvo pasirašyta. Ieškovas turėjo suprasti, kad, nesusitarus su laiduotoju dėl papildomų teisių išsaugojimo, jis nebeturės reikalavimo teisės į atsakovą.

5. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo laidavimo, kaip šalutinės prievolės, akcesoriškumą (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis), netinkamai taikė CK 6.81 straipsnį, reglamentuojantį laiduotojo atsakomybės apimtį ir turinį.

Laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Sudarytoje laidavimo sutartyje nenustatyta jokių išlygų dėl laiduotojo atsakomybės apimties. Taigi skolininko ir laiduotojo atsakomybės už visų skolinių prievolių (pagrindinės ir papildomų) neįvykdymą turinys ir apimtis yra vienodi.  Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą nuo bankroto bylos iškėlimo dienos įmonė neprivalo mokėti procesinių palūkanų, nes nuo nutarties įsiteisėjimo dienos yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo.  Kadangi laidotojo atsakomybė yra tos pačios apimties, kaip ir skolininko, tai teisėjų kolegija nepagrįstai nusprendė priteisti ieškovui procesines palūkanas.

 6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 130 straipsnį, dėl to nepagrįstai priteisė ieškovui išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu. Teisėjų kolegija nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas viešo paskelbimo būdą pasirinko tik po to, kai išnaudojo visas kitas įstatymo nustatytas galimybes procesiniams dokumentams įteikti. Teismui buvo pateikti duomenys apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą, t. y. jo gyvenamoji vieta buvo žinoma (CPK 130 straipsnio 1 dalis); ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad neturi galimybės kuratoriui byloje paskirti (CPK 129 straipsnis).

 

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. ĮBĮ įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėja per dešimt dienų nuo jos priėmimo. Dėl to visiškai nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad bankroto bylos iškėlimo diena yra nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo diena, o ne šios nutarties įsiteisėjimo diena. Be to, šioje byloje apskritai neturėtų būti taikomos specialiosios ĮBĮ normos. Tai, kad asmeniui, už kurį laidavo atsakovas, buvo iškelta bankroto byla negali sutrumpinti CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių ieškinio pareiškimo laiduotojui termino. Šis turėtų būti skaičiuojamas ne nuo bankroto bylos iškėlimo skolininkui, o nuo jam suteikto kredito galutinio grąžinimo dienos, t. y. nuo 2007 m. vasario 3-iosios.

2. Nepagrįstas skundo argumentas, kad draudžiama keisti kredito sutarties sąlygas be laiduotojo sutikimo. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta išlyga, kad laidavimo sutartyje gali būti numatyta kitaip. Šiuo atveju galimybė keisti kredito sutarties sąlygas be laiduotojo sutikimo buvo nustatyta laidavimo sutarties 7.3 punkte.

3. Nepagrįstas skundo argumentas, kad ieškovas pažeidė laidavimo sutarties 4.1 punktą. Šiame punkte nustatytas tik laiduotojo įsipareigojimas, ieškovo įsipareigojimo jame nėra.

4. Nepagrįsti skundo argumentai, kad laidavimas pasibaigė dėl novacijos. 2005 m. vasario 4 d. susitarime nenurodyta, kad tai novacija, ir jame aiškiai nurodoma, kad prievolių įvykdymas užtikrinamas atsakovo laidavimu. Šiuo susitarimu nepakeistas nei prievolės dalykas, nei jos įvykdymo būdas: prievolė ir toliau liko kredito sutartis, skolininkas ir toliau įsipareigojo grąžinti kreditą nustatytais terminais ir mokėti palūkanas. 

5. Kasatorius nepagrįstai remiasi ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu kaip pagrindu sumažinti laiduotojo atsakomybės apimtį. ĮBĮ normos taikomos tik bankroto procese. Tuo tarpu nei ieškovas, nei atsakovas nėra bankrutuojantis juridinis asmuo.

6. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 130 straipsnį. Šio argumento nepagrįstumą akivaizdžiai įrodo kasacinis skundas, kuriame kasatorius, pažeisdamas CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nenurodė savo gyvenamosios vietos. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad teismui buvo žinoma atsakovo gyvenamoji vieta.

 

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

                                    

                                IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

  Dėl Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnio aiškinimo

 

   ĮBĮ 16 straipsnis reglamentuoja mokėjimo terminus. Jame nustatyta, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos. Ši nuostata reiškia, kad yra fiksuojama įmonės skolų sudėtis ir apimtis, susidaranti dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės, kuriai iškeliama bankroto byla, skolos fiksuojamos pagal jos prievoles: 1) kurių mokėjimo terminai jau yra suėję, ir 2) kurių mokėjimo terminai laikomi suėjusiais dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės turtas fiksuojamas balanse, kuris sudaromas iškėlus bankroto bylą ir perduodamas bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Šiai nuostatai įgyvendinti yra svarbu tai, nuo kada draudžiama vykdyti finansines prievoles ir nutraukiamas netesybų bei palūkanų apskaičiavimas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Abiejose normose nurodytos aplinkybės siejamos su teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimu. Tai reiškia, kad įmonės skolas, įtraukiamas į turto balansą, sudaro šios skolos: 1) kurios susidarė dėl terminų suėjimo pagal sutarties sąlygas ar įstatymą iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 6 punktas); 2) kurios susidarė iki uždraudimo vykdyti finansines prievoles, iki netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimo įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas); 3) kurios susidarė laikant pasibaigusiais pagal įstatymą įmonės skolų mokėjimo terminus (ĮBĮ 16 straipsnis).

   Teisėjų kolegija sprendžia, kad ĮBĮ 16 straipsnio nuostata dėl skolų mokėjimo terminų suėjimo turi būti aiškinama sistemiškai su kitomis šio įstatymo nuostatomis dėl teismo nutarties įsiteisėjimo teisinių padarinių ir ekonominių pasekmių – pagrindo ir momento atsirasti įmonės skoloms fiksuoti. Iš to išplaukia išvada, kad pagal ĮBĮ 16 straipsnį visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos, kuri suprantama kaip nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo diena.

   Kasacinio skundo argumentai neatitinka tokio aiškinimo ir ĮBĮ 16 straipsnio, todėl teisiškai nepagrįsti ir atmetami.

 

  Dėl CK 6.87 straipsnio 4 dalies pažeidimo

 

            Pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Šioje normoje yra nustatytos sąlygos, kada laidavimas baigiasi ir jų išimtis. Laidavimo pasibaigimo sąlygos yra dvi: 1) prievolės pasikeitimas iš esmės ir 2) prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui. Pastaroji sąlyga veikia nesant laiduotojo sutikimo, o nepalankios sąlygos neapibrėžtos baigtiniu sąrašu. Iš normatyvinės nuostatos aišku, kad viena iš nepalankių pasekmių reiškimosi formų yra laiduotojo atsakomybės padidėjimas. Kitaip pasireiškiančias nepalankias laiduotojui pasekmes konkrečiu atveju turi apsvarstyti teismas ir nuspręsti, ar jos sudarytų pagrindą laidavimui pasibaigti.

            Minėta, kad normoje nustatyta išimtis, jog laidavimas nesibaigia ir esant prievolės pasikeitimui iš esmės, nors padidėja laiduotojo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės. Tai – atvejis, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Jeigu laidavimo sutartimi laiduotojas iš anksto ir besąlygiškai sutinka, kad būtų pakeičiama sutartis, kuri nustato prievolę ir jos vykdymo tvarką ir sąlygas, tai nėra pagrindo laidavimui pasibaigti, nes laiduotojas sutinka su prievolės keitimu, jo padėties pabloginimu, bet dėl to nesiekia naudotis laidavimo pasibaigimu CK 6.87 straipsnio 4 dalimi nustatytomis sąlygomis. Teismai rėmėsi laidavimo sutartyje įtvirtinta sąlyga, kad visos kredito sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro laiduotojo sutikimo ir toks keitimas neturės įtakos laiduotojo prisiimtų įsipareigojimų vykdymui (sutarties 7, 3 punktai). Šios nuostatos sudarė teisinį pagrindą netaikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalies nustatyto laidavimo pasibaigimo pagrindo, todėl CK 6.87 straipsnio 4 dalies pažeidimas nekonstatuojamas. 

 

            Dėl CK 6.64 straipsnio pažeidimo

 

            Pagal CK 6.64 straipsnio 1 dalį kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas dėl kreditoriaus veiksmų negali įvykdyti prievolės arba kreditoriaus pareigų nevykdymas sudaro pagrindą skolininkui sustabdyti prievolės vykdymą. Iš to išplaukia, kad šios normos požiūriu ne bet koks kreditoriaus veiksmas ar pažeidimas yra pagrindas skolininką visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti nuo prievolės vykdymo. Kasaciniame skunde išsamiai neargumentuota, koks konkretus kreditoriaus padarytas pažeidimas, kokia jo įtaka, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas dėl šios normos pažeidimo nesuformuluotas. Vien ta aplinkybė, kad teismas nenurodė motyvų dėl šios normos netaikymo, kai nėra teisiškai pagrįsta, kad byloje ji turėjo būti taikoma, nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą (nutartį) kasacine tvarka. CPK 263 straipsnio 1 dalies, 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimas nekonstatuojamas.

 

            Dėl CK normų, reglamentuojančių novaciją ir sutarčių aiškinimo taisykles, pažeidimo

 

            Novacija reiškia esamos prievolės pasibaigimą dėl naujos prievolės sukūrimo. Nauja prievolė novacijoje reiškia skirtingą prievolės dalyką, skirtingą įvykdymo būdą ar skolininko arba kreditoriaus pakeitimą nauju (CK 6.141 straipsnio 1 dalis). Kreditavimo sutartis sukuria prievolę skolininkui grąžinti pinigus. Jos dalykas yra pinigai. Jeigu kredito sutartis keičiama taip, kad nesikeičia pareiga, kurios esmė  – grąžinti pinigus, tai prievolės dalykas nesikeičia, ir tuo pagrindu novacijos nėra (CK 6.3 straipsnis). Paskolos rūšies pakeitimas, jeigu prievolės dalyku išliko pinigų grąžinimas, nereiškia novacijos. Jos grąžinimo užtikrinimo priemonių pakeitimas nėra novacija, nes nekeičiamos pagrindinės prievolės dalykas, jos vykdymo būdas ar prievolės šalys. Pagal CK 6.142 straipsnį prievolės įvykdymo termino keitimas nėra novacija. Pagal CK 6.143 straipsnio 1 dalį papildomos teisės, kilusios iš pradinės prievolės, novacijos atveju nepasibaigia, jeigu šalys susitaria šias teises išsaugoti. Ši norma taikoma esant novacijai. Kadangi byloje novacijos nenustatyta, tai CK 6.143 straipsnis neturėjo būti taikomas, ir ši norma nepažeista.

            Argumentai dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo kasaciniame skunde išsamiai teisiškai nemotyvuoti, daromos tik nuorodos į CK 6.193 straipsnį ir bendro pobūdžio nuostatas, jų pažeidimas argumentuojamas faktais – konkrečios sutarties sąlygomis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas dėl šios dalies nesuformuluotas (CPK 346 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

 

            Dėl procesinių palūkanų priteisimo iš laiduotojo

           

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį iš skolininko priteisiamos palūkanos, kurios vadinamos procesinėmis. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme ir jeigu jie patenkinti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą, kilo iš laidavimo kaip šalutinės prievolės, kad jo, kaip laiduotojo, atsakomybė yra tokia pati kaip ir pagrindinio skolininko, nes procesinių palūkanų mokėjimas kaip civilinė atsakomybė kyla iš laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju, esant jo galiojančiai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį. Jeigu pagrindinis skolininkas negrąžina paskolos ir dėl jos priteisimo teisme pareiškiamas ieškinys už skolininką laidavusiam asmeniui, kuris irgi geruoju nevykdė savo prievolės pagal laidavimo sutartį, tai savo prievolės nevykdęs laiduotojas yra tinkamas skolininkas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį dėl palūkanų priteisimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad CK 6.76 straipsnio 2 dalies ir 6.87 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl laidavimo kaip šalutinės prievolės bei CK 6.87 straipsnio nuostatos dėl laiduotojo atsakomybės apimties ir turinio, šiuo atveju netaikytinos, todėl nepažeistos, o skundo teisiniai argumentai dėl jų pažeidimo yra nepagrįsti.

 

Dėl CPK 130 straipsnio pažeidimo ir jo įtakos priteisiant dalį bylinėjimosi išlaidų

 

Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos, jeigu jos atitinka tris požymius: 1) realumą; 2) būtinumą; 3) pagrįstumą (CPK 79, 88 straipsniai). Realumas reiškia, kad jos tikrai sumokėtos. Tai patvirtina mokėjimo dokumentai ar kiti įrodymai. Byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų realumas įrodytas. Pagrįstumas reiškia, kad išlaidų dydis atitinka protingumo reikalavimą. Byloje priešingų duomenų nėra ir kasaciniame skunde dėl to teisinių argumentų nepateikta. Būtinumas, kaip bylinėjimosi  išlaidų požymis, reiškia, kad jos neišvengiamos. Procesinio dokumento įteikimas viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnis) yra išimtinis procesinių dokumentų įteikimo būdas, todėl turi būti naudojamas griežtai jo nustatytomis sąlygomis. Paprastai paskelbimas apie teismo posėdį spaudoje yra apmokama paslauga. Pagal CPK 130 straipsnį išleistos lėšos atitinka būtinumo reikalavimą. Procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu galimas, jeigu: 1) nežinoma adresato gyvenamojo ir darbo vieta; 2) nėra galimybės paskirti kuratoriaus (CPK 130 straipsnio 1 dalis). Kuratorius skiriamas suinteresuoto asmens prašymu. Jeigu neprašoma paskirti kuratoriaus, tai nelaikoma, kad nėra galimybės jį paskirti. Vien CPK 130 straipsnio pažeidimas dėl procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu, kai neišnaudotos galimybės paskirti kuratorių, nesudaro pagrindo išvadai, jog viešam dokumentų paskelbimui išleistos lėšos neatitinka būtinumo požymio ir todėl kaip bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Kuratoriaus veiksmai yra teisinio pobūdžio paslaugų teikimas. Jos gali būti teikiamos atlygintinai arba neatlygintinai. Kuratoriui yra įteikiami procesiniai dokumentai (CPK 129 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad ir kuratoriaus paskyrimo atveju suinteresuotas asmuo turėtų išlaidų. Jos, kaip atlyginimo už kuratoriaus darbą išlaidos, yra bylinėjimosi išlaidų dalis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad dėl CPK 130 straipsnio taikymo nebuvo pagrindo priteisti dalies bylinėjimosi išlaidų.

 

Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį ar jos dalį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                            Sigitas Gurevičius

 

 

           

Zigmas Levickis

 

 

 

Algis Norkūnas