Civilinė byla Nr. e2A-851-852/2020

Teisminio proceso Nr. Nr. 2-68-3-15508-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.39.2.6.4.10.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ortas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ortas“ ieškinį atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiai per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju, trečiasis asmuo M. A. Ž.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.        Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliai – UAB) „Ortas“ prašė pripažinti draudžiamuoju (draudiminiu) įvykiu įvykį, kuriuo UAB „Adsum“ neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-917-232/2014 ir neperdavė UAB ,,Ortas“ priklausančio turto 136 021,53 Eur sumai. Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi UAB „Ortas“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Adsum“ (toliau – ir bankroto administratorius). Bankroto bylos iškėlimo metu galiojusio Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 12 dalis nustatė, kad administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė už atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą draudžiama privalomuoju draudimu. Bankroto administratoriaus civilinę atsakomybę buvo apdraudusi atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi UAB „Ortas“ bankroto procedūra buvo nutraukta, kadangi bankroto proceso metu buvo padengti visi kreditorių finansiniai reikalavimai. Nutraukus UAB „Ortas“ bankroto procesą, bankroto administratorius perdavė dokumentus ir dalį turto, kuris liko padengus visus įmonės kreditorių finansinius reikalavimus bankroto byloje. Iš perduotų dokumentų buvo nustatyta, kad nutraukus UAB „Ortas“ bankroto procesą, įmonėje turėjo likti finansinio turto (piniginių lėšų) 136 021,53 Eur sumai, kurias administratorius turėjo grąžinti. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-917-232/2014, įpareigojo UAB „Adsum“ grąžinti UAB „Ortas“ likusius neperduotus 136 021,53 Eur. Minėtos teismo nutarties pagrindu 2015 m. kovo 31 d. buvo išduotas vykdomasis dokumentas dėl 136 021,53 Eur piniginių lėšų sumos išieškojimo iš bankroto administratoriaus UAB „Adsum“, tačiau šis turtas ieškovei taip ir nebuvo grąžintas. Bankroto administratoriui UAB „Adsum“ buvo iškelta bankroto byla, 2018 m. sausio 16 d. sprendimu UAB „Adsum“ pripažinta pasibaigusia dėl bankroto, sprendimas įsiteisėjo 2018 m. vasario 16 d., 2018 m. vasario 19 d. UAB „Adsum“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Dėl nurodytų priežasčių tapo aišku, kad UAB „Adsum“ padarytos žalos UAB „Ortas“, vykdant bankroto administratoriaus funkcijas, neatlygins. Kadangi bankroto administratoriaus UAB „Adsum“ civilinę atsakomybę buvo apdraudusi atsakovė, ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu dėl UAB „Adsum“ veiksmų (neveikimo) patirtos žalos atlyginimo, t. y. 136 021,53 Eur dydžio draudiminės išmokos išmokėjimo. Atsakovė 2019 m. kovo 4 d. raštu informavo ieškovę, kad nurodytas įvykis pripažintas nedraudžiamuoju dėl draudiko ir (ar) jos darbuotojų tyčinių neteisėtų veiksmų ir (ar) neveikimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnis). Ieškovės nuomone, atsakovė nepagrįstai šį įvykį pripažino nedraudiminiu, t.y nenurodė kokiais konkrečiai veiksmais buvo padaryta žala ir nepagrindė, kodėl šiuos veiksmus laiko tyčiniais.

2.       Atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad ieškovei UAB „Ortas“ iškėlus bankroto bylą bankroto administratorius UAB „Adsum“ laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. savo profesinę civilinę atsakomybę vykdant bankroto procedūras buvo apdraudęs AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančioje per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 16 d. nutartimi išnagrinėjo bei tenkino ieškovės prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo UAB „Ortas“ finansiniam turtui perimti, 2015 m. kovo 31 d. išdavė vykdomąjį raštą dėl įpareigojimo UAB „Adsum“ grąžinti UAB „Ortas“ neperduotą 136 021,53 Eur vertės turtą; ieškovė 2019 m. sausio 5 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu dėl 136 021,53 Eur draudiminės išmokos sumokėjimo, kuris buvo atmestas įvykį pripažinus nedraudžiamuoju. Atsakovė taip pat nurodė, kad bankroto administratorius savo profesinę civilinę atsakomybę, vykdant bankroto procedūras, buvo apdraudusi privalomuoju draudimu pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 4-637 patvirtintas administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles, reglamentuojančias bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygas (toliau – Taisyklės). Atsakovės teigimu, UAB „Adsum“ buvo UAB „Ortas“ bankroto administratorius, kas reiškia, kad bankroto administratorius disponavo trečiojo asmens turtu, kuris nebuvo UAB „Adsum“ nuosavybė, o buvo bankrutuojančios įmonės nuosavybė. Bankroto administratorius bankrutuojančios įmonės turtu turėjo disponuoti teisės aktų nustatyta tvarka ir galėjo jį naudoti tik taip, kaip tiesiogiai yra nustatyta įstatyme, tačiau tinkamai nevykdė jam tenkančių pareigų – pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3, 4, 5, 16, 20 punkto reikalavimus. Atsakovės vertinimu, bankroto administratorius UAB „Adsum“, administruodamas UAB „Ortas“, nevykdė pareigos dėl bankrutuojančios įmonės turto (piniginių lėšų) išsaugojimo, pažeidė įstatymo įtvirtintas pareigas dėl bankrutuojančios įmonės turto naudojimo, apskaitos, kas sudaro pagrindą išvadai, kad žala buvo padaryta tyčiniais bankroto administratoriaus veiksmais, todėl įvykis nėra draudžiamasis (Taisyklių 11.3. punktas).

3.       Trečiasis asmuo M. A. Ž. atsiliepimu prašė dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra, ieškinio reikalavimui taikyti ieškinio senatį bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.  Atsiliepime nurodė, kad UAB „Adsum“ ieškovės UAB „Ortas“ bankroto procedūrą vykdė laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 29 d. iki 2014 m. balandžio 8 d. UAB „Adsum“ laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. savo kaip bankroto administratoriaus civilinę atsakomybę buvo apdraudusi pagal draudimo liudijimus: Nr. PCAD 010920 (laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 8 d. iki 2012 m. balandžio 7 d.), Nr. PCAD 013783 (laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gegužės 1 d.), Nr. PCAD 017437 (laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. gegužės 1 d.). Paaiškino, kad jis buvo UAB „Adsum“ direktorius, tačiau laikotarpiu nuo 2012 metų iki 2014 m. balandžio 11 d. dėl įvairių susirgimų buvo nedarbingas. Didžioji UAB „Ortas“ bankroto administravimo veiksmų, įskaitant ir 136 021,53 Eur negrąžinimą, buvo atliekami jo ligos, hospitalizavimo bei nedarbingumo metu, o tai reiškia, jog jis dėl ligos neatliko UAB „Ortas“ bankroto administravimo veiksmų ir neatliko jokių veiksmų, kuriais minėtai bendrovei nebuvo grąžinta 136 021,53 Eur suma. Dėl ligos nebegalėdamas tęsti darbų kartu su sutuoktine V. Ž. 2015 m. vasario 20 d. notarine akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė 300 vnt. (100 proc.) paprastųjų vardinių akcijų pirkėjui UAB „Realm Juridical“. Po akcijų pardavimo Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 16 d. nutartimi įpareigojo UAB „Adsum“ grąžinti UAB „Ortas“ 136 021,53 Eur sumą bei išdavė vykdomąjį raštą. Paaiškino, kad ligos ir nedarbingumo laikotarpiu jis, kaip UAB „Adsum“ direktorius, rašytinių įgaliojimų pagrindu įgaliojo bendrovės darbuotoją – vyriausiąją finansininkę D. J., kuri vyriausiąja finansininke UAB „Adsum“ dirbo nuo 2009 m. lapkričio 22 d., atstovauti UAB „Adsum“ bei jos administruojamas bankrutuojančias įmones visose valstybinėse ir privačiose įstaigose bei organizacijose, atstovauti interesams teismo bylose, teikti raštus, prašymus ir pareiškimus, gauti pažymas ir pažymėjimus, pasirašyti ir atlikti visus veiksmus, susijusius su įmonių administravimu. Išduoti įgaliojimai galiojo laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., kas, trečiojo asmens vertinimu, patvirtina, kad UAB „Ortas“ bankroto byloje visus procesinius ir finansinius veiksmus atliko UAB „Adsum“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo D. J.. M. A. Ž. teigimu, ne jis, o būtent D. J. žino visas reikšmingas aplinkybes, kodėl ieškovei UAB „Ortas“ nebuvo grąžinta 136 021,53 Eur suma, kadangi ji UAB „Adsum“ vardu atliko visus bankroto administravimo veiksmus ir vykdė finansines operacijas, įskaitant ir piniginių lėšų, priklausančių ieškovei jo bankroto byloje, mokėjimus ir pavedimus. Trečiasis asmuo prašymą dėl ieškinio senaties taikymo grindė argumentais, kad ieškovė apie jai padarytą 136 021,53 Eur žalą sužinojo gavusi iš UAB „Adsum“ grąžintus įmonės dokumentus, bet ne vėliau kaip Vilniaus apygardos teismui 2015 m. kovo 16 d. priėmus nutartį ir 2015 m. kovo 31 d. išdavus vykdomąjį raštą dėl 136 021,53 Eur sumos išieškojimo iš UAB „Adsum“. UAB „Ortas“ nebuvo įtraukta į UAB „Adsum“ kreditorių sąrašą, todėl UAB „Adsum“ bankroto procedūros eiga ir baigtis neturėjo reikšmės ieškovės reikalavimui dėl 136 021,53 Eur žalos atlyginimo. Trečiojo asmens nuomone, ieškovė 2015 metais, vėliausiai 2015 m. balandžio 16 d., kai Vilniaus apygardos teismas iškėlė UAB „Adsum“ bankroto bylą, žinojo ar turėjo žinoti apie savo teisės pažeidimą, kad UAB „Adsum“ negrąžins jai 136 021,53 Eur sumos, tačiau nuo to laiko iki 2019 m. sausio 25 d., kai atsakovei pateikė prašymą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, t.y daugiau kaip trejus metus negynė savo pažeistos teisės.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti ir priteisti atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“ iš ieškovės UAB „Ortas“ 600 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Be to, 2019 m. lapkričio 21 d. papildomu sprendimu teismas nusprendė priteisti iš ieškovės trečiajam asmeniui M. A. Ž. 1 170 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-3621-232/2010, UAB „Ortas“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Adsum“; nutartis įsiteisėjo 2010 m. liepos 8 d. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi UAB „Ortas“ bankroto byla buvo nutraukta, kadangi bankrutuojanti įmonė atsiskaitė su visais kreditoriais. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 16 d. nutartimi tenkino UAB „Ortas“ prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo UAB „Ortas“ finansiniam turtui perimti – įpareigojo UAB „Adsum“ gražinti likusį neperduotą 136 021,53 Eur (469 655,14 Lt) UAB „Ortas“ priklausantį turtą, išduodant vykdomąjį raštą; vykdomasis raštas minėtos teismo nutarties pagrindu UAB „Ortas“ išduotas 2015 m. kovo 31 d. Taip pat teismas nustatė, jog Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 16 d. nutartimi iškėlė UAB „Adsum“ bankroto bylą; teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartimi UAB „Adsum“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; teismo 2018 m. sausio 16 d. sprendimu UAB „Adsum“ pripažinta pasibaigusia dėl bankroto; bankrutavusi UAB „Adsum“ 2018 m. vasario 19 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Remiantis UAB „Adsum“ bankroto administratoriaus 2019 m. vasario 18 d. pranešimu, įmonė jokio ilgalaikio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturėjo, bankroto proceso metu administravimo išlaidos padengtos nebuvo, su kreditoriais atsiskaityta taip pat nebuvo. Bankroto administratorius UAB „Adsum“ savo profesinę civilinę atsakomybę, vykdant bankroto procedūras, buvo apdraudęs AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvoje veikiančiame per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, privalomuoju draudimu: laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. (draudimo liudijimas Nr. PCAD 017437), draudimo suma: 144 810 Eur bendra draudimo suma; 57 924 Eur draudimo suma vienam įvykiui; 289,62 Eur išskaita. Ieškovė UAB „Ortas“ 2019 m. sausio 25 d. pateikė atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“ prašymą išmokėti 136 021,53 Eur dydžio draudiminę išmoką, kadangi žala buvo padaryta UAB „Adsum“ teikiant bankroto administravimo paslaugas. Atsakovė 2019 m. kovo 4 d. sprendimu atmetė ieškovės 2019 m. sausio 25 d. prašymą dėl draudiminės išmokos sumokėjimo konstatavusi, kad įvykis pripažintas nedraudžiamuoju dėl tyčinių draudėjo (UAB „Adsum“) veiksmų, kuriais padaryta žala (Taisyklių 11.3 punktas). Teismas pažymėjo, jog laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2015 m. vasario 26 d. UAB „Adsum“ vienasmeniu vadovu buvo trečiasis asmuo M. A. Ž. Buvęs UAB „Adsum“ vadovas M. A. Ž. 2012 m. birželio 23 d. įgaliojimu (laikotarpiui nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.), 2012 m. gruodžio 12 d. įgaliojimu (laikotarpiui nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), 2013 m. gruodžio 13 d. įgaliojimu (laikotarpiui nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.), 2015 m. sausio 23 d. įgaliojimu (laikotarpiui iki 2015 m. balandžio 30 d.) įgaliojo D. J. atstovauti UAB ‚Adsum“, jos administruojamas bankrutuojančias įmones visose valstybinėse ir privačiose įstaigose bei organizacijose, atstovauti interesams teismo bylose, teikti raštus, prašymus ir pareiškimus, gauti pažymas ir pažymėjimus, pasirašyti ir atlikti visus veiksmus, susijusius su įmonių atstovavimu. 2015 m. vasario 20 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Adsum“ vadovas M. A. Ž. su sutuoktine pardavė UAB „Realm Juridical“ 300 vnt. UAB „Adsum“ paprastųjų vardinių akcijų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. baudžiamuoju įsakymu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-981-1016/2016, D. J. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 1 dalyje (įvykiai susiję su BUAB „My Trade Co“ ir BUAB „Vilgira“). Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu D. J. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalyje (įvykiai susiję su BUAB „Vertkada“). Remiantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, M. A. Ž. neteistas. Teismas konstatavo, jog tarp šalių kilo ginčas, ar UAB „Adsum“ bankroto administratoriaus ar jo darbuotojų veiksmai, kuriais ieškovei buvo negrąžinta 136 021,53 Eur suma, yra pripažintini draudžiamuoju įvykiu. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), atliekant bankroto procedūras, kurie yra pagrindas atsirasti draudėjo civilinei atsakomybei, ir draudėjui ar draudikui pareikštas reikalavimas atlyginti žalą, atitinkantis Taisyklėse numatytas sąlygas (Taisyklių 8 punktas). Atsakovė laikėsi pozicijos, kad įvykis nėra draudžiamasis remiantis Taisyklių 11.3 punktu, kuris numato, kad nedraudžiamasis įvykis yra tyčiniai administratoriaus ir (ar) jo darbuotojo veiksmai, kuriais padaryta žala. Teismas pažymėjo, kad ieškovė laikydamasi pozicijos, kad UAB „Adsum“ bankroto administratorius ir (ar) jo darbuotojai atliko neteisėtus veiksmus, kurių pasėkoje ieškovei buvo negrąžinta 136 021,53 Eur suma, nei savo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių metu nenurodė, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus minėti asmenys atliko, kaip atitinkami bankroto administratoriaus veiksmai ir (ar) neveikimas tiesiogiai buvo susiję su įmonei negrąžinta 136 021,53 Eur suma. Teismas pažymėjo, kad atsakovė buvo apdraudusi bankroto administratoriaus UAB „Adsum“ profesinę civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu pagal Taisykles. Taisyklių 11.3 punkte nurodyta, kad tyčiniai bankroto administratoriaus ir/ar jo darbuotojų veiksmai, kuriais padaryta žala, laikomi nedraudžiamuoju įvykiu. Be to, Taisyklių 11.5. punkte numatyta, kad veika, kuria padaryta žala, užtraukianti administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų baudžiamąją atsakomybę laikoma nedraudžiamuoju įvykiu. Teismas konstatavo, kad neteisėtas piniginių lėšų negrąžinimas, nesant teisinio pagrindo, vertintinas kaip turto pasisavinimo ar iššvaistymo požymių turinti nusikalstama veika. Teismas nurodė, kad įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių ir liudytojos D. J. paaiškinimus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratorius UAB „Adsum“ ir (ar) jo įgalioti asmenys, pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalyje (įvykio metu galiojusios redakcijos 11 straipsnio 3 dalis) įstatyme numatytas pareigas. Bylos nagrinėjimo metu buvęs UAB „Adsum“ vadovas ir atitinkamais laikotarpiais jo įgaliotas asmuo D. J. negalėjo paaiškinti, kaip buvo panaudotos UAB „Ortas“ piniginės lėšos, kurios nutraukus įmonės bankroto procesą turėjo būti jai grąžintos. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad bankroto administratorius UAB „Adsum“ bankrutuojančios įmonės turtą (pinigines lėšas) naudojo ne pagal paskirtį, t. y. veikė neteisėtai. Šios išvados nepaneigia ieškovės atstovo argumentai, kad bankroto administratoriaus vadovo atžvilgiu nėra įsiteisėjusių apkaltinamųjų nuosprendžių, kuriais būtų konstatuoti jo neteisėti veiksmai, atliekant bankroto administravimo paslaugas. Kadangi bankroto administratoriui taikomi didesni atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, be to, nagrinėjama žala padaryta administratoriui pažeidžiant jo profesinę veiklą tiesiogiai reglamentuojančias imperatyviąsias ĮBĮ nuostatas (kurių administratorius, kaip savo srities profesionalas, negalėjo nežinoti ir privalėjo nepriekaištingai jų laikytis), tai tokie bankroto administratoriaus veiksmai civilinės teisės prasme vertintini kaip tyčiniai. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratoriaus UAB „Adsum“ veiksmai patenka į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą (Taisyklių 11.3. punktas), dėl ko nėra teisinio pagrindo iš draudimo bendrovės priteisti ieškovės prašomą draudimo išmoką. Be to, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė taip pat yra praleidusi CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą bei tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad ieškovė apie jai padarytą 136 021,53 Eur dydžio žalą sužinojo ne vėliau kaip Vilniaus apygardos teismui 2015 m. kovo 16 d. priėmus nutartį ir 2015 m. kovo 31 d. išdavus vykdomąjį raštą dėl 136 021,53 Eur sumos išieškojimo iš UAB „Adsum“.  Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendė, kad atsakovė pagrįstai ir teisėtai atsisakė išmokėti ieškovei draudimo išmoką, todėl teismas ieškinį atmetė.

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5.       Ieškovė UAB „Ortas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantės įsitikinimu, byloje nebuvo įrodyta, jog administratoriaus veiksmai buvo tyčiniai, kurie patenka į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą. Apeliantės teigimu, bankroto administratorius atliko neteisėtus veiksmus (veikimas, neveikimas), kurie pasireiškė ne tyčiniais veiksmais, bet kaip didelis neatsargumas, t.y. bankroto administratorius veiksmai pasireiškė tuo, jog jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, o tai nepatenka į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą. Apeliantės teigimu, bankroto administratoriaus rūpestingumo nebuvimas ir didelis aplaidumas yra patvirtinamas bylos medžiaga, t. y. liudytojos D. J. duotais paaiškinimais 2019 m. spalio 15 d. posėdžio metu. Liudytoja paaiškino, kad bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo M. A. Ž. nebuvo atidaręs atsiskaitomosios banko sąskaitos, kas turi būti pagal bankroto įstatymą ir todėl tos lėšos ėjo į UAB „Adsum“ sąskaitą. Taip pat teigė, kad ta skola susidarė ne 2014-2015 m., o ta suma augo sinchroniškai nuo pat bankroto bylos iškėlimo. UAB „Adsum“ nuo pat pradžių įmonei buvo skolinga, kadangi, kaip A. Ž. pasitvirtino sau sąmatą vienokią, o gavosi, kad kreditoriai patvirtino kitą. Apeliantė pažymi, kad bankroto administratorius elgėsi aplaidžiai, nebuvo pakankamai rūpestingas, t. y. UAB „Ortas“ bankroto proceso pradžioje iš karto nebuvo atidaryta atsiskaitomoji banko sąskaita, todėl lėšos, priklausančios UAB „Ortas“, „susimaišė“ su bendromis UAB „Adsum“ lėšomis. Nepaisant to, ieškovės vertinimu, šie bankroto administratoriaus veiksmai, nepatvirtina, kad administratoriaus žalą darė tyčia. Apeliantė taip pat paaiškina, kad nagrinėjamu atveju, bankroto administratorius UAB „Adsum“ bankrutuojančios įmonės turtu turėjo disponuoti teisės aktų nustatyta tvarka ir galėjo jį naudoti tik taip, kaip tiesiogiai yra nustatyta įstatyme, tačiau tinkamai nevykdė jam tenkančių pareigų – pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3, 4, 5, 16, 20 punkto reikalavimus. Bankroto administratorius UAB „Adsum“, administruodamas UAB „Ortas“, nevykdė pareigos dėl bankrutuojančios įmonės turto (piniginių lėšų) išsaugojimo, pažeidė įstatymo įtvirtintas pareigas dėl bankrutuojančios įmonės turto naudojimo, apskaitos. Nepaisant to, apeliantės vertinimu, nors bankroto administratoriaus UAB „Adsum“ veiksmai yra neteisėti, tačiau tokie veiksmai negali būti traktuojami kaip tyčiniai ir dėl to negalima laikyti, jog įvykis yra nedraudžiamasis. Apeliantės įsitikinimu, šiuo atveju taip pat buvo pažeista įrodinėjimo pareiga, t.y. atsakovė privalėjo įrodyti, jog įvykis nėra draudžiamasis, tačiau to neatliko. Atsakovė nenurodė, kokie bankroto administratoriaus neteisėti veiksmai laikytini tyčiniais ir niekaip neargumentavo, kodėl tokie bankroto administratoriaus veiksmai yra laikytini tyčiniais, t. y. atsakovė tik formaliai nurodė, jog bankroto administratoriaus veiksmai yra tyčiniai, bet nepagrindė, kodėl tokie veiksmai patenka į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą. Apeliantė taip pat paaiškina, kad bankroto administratoriaus atžvilgiu dėl UAB „Ortas“ vykdyto bankroto proceso nėra priimta apkaltinamųjų nuosprendžių. Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog, „vertintinas kaip turto pasisavinimo ar iššvaistymo požymių turinti nusikalstama veika <...> yra grindžiamas tik prielaida, kuri nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Apeliantė pažymi, kad bankroto administratoriaus vadovas bandė ištaisyti padėtį ir atsiskaityti su UAB „Ortas“, kreipdamasis į draudimo bendrovę. Liudytoja D. J. nurodė, jog „Tikrai M. A. Ž. kreipėsi ir į draudimą, jis tikrai rašė raštus į BTA draudimą, nes mes visą laiką nuo 2009 metų jis draudėsi ir kaip fizinis asmuo, ir kaip juridinis asmuo BTA draudime. Buvo kažkokie susirašinėjimai. Dėl tos 136 tūkstančių skolos? Taip, kažkas buvo“(23:30- 23:57 min.). Apeliantės įsitikinimu, tokie bankroto administratoriaus veiksmai parodo, jog bankroto administratoriaus veiksmai nebuvo tyčiniai, t.y. nebuvo sąmoningų tyčinių veiksmų siekiant iššvaistyti UAB „Ortas“ turtą. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad UAB „Ortas“ bankroto administratoriumi buvo paskirtas juridinis asmuo, t. y. UAB „Adsum“. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atriboti bankroto administratoriaus kaip juridinio asmens veiksmus nuo D. J. veiksmų sprendžiant klausimą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju. D. J. gali būti vertintina kaip juridinio asmens darbuotoja, bet negali būti vertinama kaip bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo pagal ĮBĮ 11 str. 41 d. prasme, nes ji tokio reikalavimo neatitinka, t. y. nėra įtraukta į asmenų, turinčių teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, todėl negalėjo teikti bankrutuojančių įmonių administravimo paslaugų. Be to, atsakovas nenurodė kokie D. J. neteisėti veiksmai yra laikytini tyčiniais. Taip pat apeliantė mano, jog ieškinys negalėjo būti atmestas tuo pagrindu, jog yra suėjęs ieškinio senaties terminas. Paaiškina, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą, kuriuo UAB „Adsum“ pripažino pasibaigusia dėl bankroto, sprendimas įsiteisėjo 2018 m. vasario 16 d. Tuo tarpu prašymas išmokėti draudiminę išmoką pateiktas 2019 m. sausio 25 d. Apeliantės teigimu, tik nuo 2018 m. vasario 16 d. jai tapo aišku, jog bankroto administratorius UAB „Adsum“ negrąžins 136 021,53 Eur sumos. Todėl, nagrinėjamu atveju, ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs. Ieškovė pažymi, kad iš pradžių reikalavimą dėl 136 021,53 Eur sumos ieškovė buvo pareiškusi tiesiogiai bankroto administratoriui UAB „Adsum“. Ieškovė ne kartą kreipėsi į bankroto administratorių dėl šios sumos, o tai reiškia kad ieškovė pasinaudojo teise reikšti reikalavimą bankroto administratoriaus civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui.

6.       Atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsakovės įsitikinimu, bankroto administratoriaus veiksmai nėra neatsargumas, o priešingai – parodo tyčinį savanaudišką veikimą ir žalos bankrutuojančiai įmonei darymą. Liudytoja D. J. patvirtino, kad UAB „Adsum“, būdama UAB „Ortas“ bankroto administratorė, atliko šiuos veiksmus: a) neatidarė kreditorių sąskaitos, kaip to reikalauja ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 5 punktas, o bankrutuojančios įmonės lėšas kaupė ir laikė UAB „Adsum“ sąskaitoje; b) naudojo UAB „Ortas“ lėšas dengti UAB „Adsum“ kreditorių reikalavimus, t. y. lėšos buvo panaudotos UAB „Adsum“ naudai ir interesams, taip pažeidžiant ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 5 punktą, kuris nurodo, kad bankrutuojančios įmonės lėšos naudojamos atsiskaityti su kreditoriais ir administravimo išlaidoms dengti, taip pat pažeidžiant ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3 ir 4 punktus, pagal kuriuos bankroto administratorius bankrutuojančios įmonės turtu turi disponuoti šio įstatymo nustatyta tvarka ir turi užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą; c) taip pat savo naudai ir reikmėms naudojo didesnę lėšų dalį, nei kreditorių patvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata, taip pažeidžiant ĮBĮ 36 straipsnį, pagal kurį administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas; administratoriaus atlyginimo suma ir jo mokėjimo tvarka nustatoma pavedimo sutartyje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tyčia laikomas toks asmens elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalos arba sąmoningai leidžiama jai atsirasti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2007; 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2011). Atsakovės teigimu, šiuo atveju bankroto administratorius negalėjo nesuprasti, kad jis naudoja ne savo lėšas ir naudoja jas ne pagal paskirtį, taip darydamas žalą bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams. Bankroto administratorius suprato, kad naudodamas bankrutuojančios įmonės turtą ne pagal paskirtį mažina bankrutuojančios įmonės turto masę ir daro jai bei įmonės kreditoriams žalą, ir sąmoningai toliau taip elgėsi, vadinasi, sąmoningai siekė padaryti žalą ar sąmoningai leido jai atsirasti. Atsakovė paaiškina, kad UAB „Adsum“ UAB „Ortas“ turtą pavertė savu: išsimokėjo sau daugiau lėšų nei nustatytą kreditorių patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje, atsiskaitinėjo su savo asmeniniais kreditoriais iš UAB „Ortas“ lėšų, taip mažindama savo įsipareigojimus šiems kreditoriams. Taigi UAB „Adsum“ neatlygintinai naudojo UAB „Ortas“ turtą savo naudai, nors ĮBĮ įpareigoja bankrutuojančios įmonės turtą naudoti tik atsiskaitymui su bankrutuojančios įmonės kreditoriais ir kreditorių patvirtintoms administravimo išlaidoms apmokėti. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius bankroto administratoriaus veiksmus įvertino kaip turinčius turi turto pasisavinimo/ iššvaistymo požymių. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 4-140 patvirtintų Bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių (galiojusių UAB „Adsum“ įvykio metu) 10.3 punktas nustatė, kad nedraudžiamasis įvykis yra reikalavimo atlyginti žalą (nuostolius) pateikimas dėl veikos, kuria padaryta žala, užtraukianti draudėjo ir (ar) jo darbuotojo baudžiamąją atsakomybę. Taisyklės tiesiogiai nereikalauja, kad veiksmus atlikę asmenys jau faktiškai būtų nuteisti. Atsižvelgiant į tai, teisiškai nėra reikšminga, kad UAB „Adsum“ ar jos darbuotojai – M. A. Ž. ar D. S. nebuvo nuteisti dėl turto pasisavinimo ar iššvaistymo. Atsakovė taip pat pažymi, jog teismas ne tik galėjo nagrinėti UAB „Adsum“ darbuotojos D. J. veiksmus, bet ir turėjo, nes būtent bankroto administratoriaus darbuotojų veiksmų vertinimas lemia klausimo dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju sprendimą. Priešingu atveju, apeliantė net negalėtų reikšti reikalavimo pripažinti įvykio draudžiamuoju, jei D. J. veiksmai negalėtų pakliūti į bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimo objektą. Atsakovė nesutinka su apeliantės teiginiais, kad tariamai buvo pažeista įrodinėjimo pareiga, t. y. atsakovė privalėjo įrodyti, jog įvykis nėra draudžiamasis, tačiau to neatliko. Taip pat atsakovė nesutinka su apeliantės nuomone, jog ieškinys negalėjo būti atmestas tuo pagrindu, jog yra suėjęs ieškinio senaties terminas, nes tariamai tik nuo UAB „Adsum“ išregistravimo iš Juridinių asmenų registro tapo aišku, kad UAB „Adsum“ negrąžins skolos. Apeliantė taip pat teigia, kad iš pradžių reikalavimą dėl 136 021,53 Eur sumos buvo pareiškusi tiesiogiai bankroto administratoriui UAB „Adsum“; tokiu atveju, apeliantė pasinaudojo teise reikšti reikalavimą bankroto administratoriaus civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, todėl buvo pateiktas prašymas išmokėti draudiminę išmoką. Atsakovė pažymi, kad apeliantė šiuo atveju painioja procesinius ir procedūrinius terminus. Pagal Taisyklių 7 punktą reikalavimas dėl draudimo išmokos turi būti pareiškiamas draudimo sutarties galiojimo metu arba per šalių nustatytą ne trumpesnį kaip vienerių metų terminą po sutarties galiojimo pabaigos. Vadinasi, apeliantė pasinaudojo Taisyklių 7 punkte nurodyta teise ir pareiškė reikalavimą, kuriam taikomas 1 metų procedūrinis terminas. Nepaisant to, CK numato procesinius terminus, per kuriuos turi būti pareikštas ieškinys. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Vilniaus apygardos teismo sprendimas, kuriuo tenkinamas apelianto reikalavimas UAB „Adsum“ grąžinti turtą, buvo priimtas 2015 m. kovo 16 d. (nutartis civilinėje byloje Nr. B2-917-232/2014); sprendimas įsiteisėjo 2015 m. kovo 31 d. Vadinasi nuo šios dienos, UAB „Adsum“ nevykdant teismo sprendimo, prasidėjo 1 metų senaties terminas kreiptis į teismą su reikalavimu draudimo bendrovei priteisti draudimo išmoką; senaties terminas baigėsi 2016 m. kovo 31 d. UAB „Ortas“ į teismą kreipėsi tik 2019 m. gegužės 20 d., taigi daugiau kaip 3 metus praleido CK nustatytą 1 metų procesinį terminą.

7.       Trečiais asmuo M. A. Ž. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

8.       Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

9.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, visų pirma atkreipia dėmesį, jog šioje byloje ieškovė, reikšdama ieškinį draudikui dėl teisės į draudimo išmoką pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo taisykles, nėra tinkamai suformulavusi savo ieškinio reikalavimų kaip yra įprasta tokio pobūdžio ginčuose.

10.       Kaip matyti, pareikštu ieškiniu ieškovė UAB „Ortas“ prašė pripažinti draudžiamuoju (draudiminiu) įvykiu įvykį, kuriuo UAB „Adsum“ neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-917-232/2014 ir neperdavė UAB ,,Ortas“ priklausančio turto 136 021,53 Eur sumai. Tiek pateikdama ieškinį, tiek ir bylos nagrinėjimo metu (taip pat ir teikiant apeliacinį skundą) ieškovė laikėsi pozicijos, kad šis jos reikalavimas yra neturtinio pobūdžio, t.y. dėl draudiminio įvykio pripažinimo, nors iš ieškinio turinio yra aišku, kad ieškovės siekia ne fakto pripažinimo, o pretenduoja į konkrečią draudimo išmoką.

11.       Teismų praktikoje laikoma, kad pripažinimas, jog įvykis yra draudžiamasis, būtinas siekiant gauti draudimo išmoką, tačiau toks pripažinimas nesukurtų skolininko civilinės atsakomybės prievolės ir kreditorių atitinkamų reikalavimo teisių, nes įvykio pripažinimas draudžiamuoju yra tik viena iš sąlygų, kuriai esant įrodytai draudikui atsiranda pareiga mokėti draudimo išmoką (net ir pripažinus įvykį draudžiamuoju, esant tokiam draudėjo pareigų pažeidimui, kuris nurodytas kaip pagrindas mažinti draudimo išmoką ar jos apskritai nemokėti, draudikas neturėtų prievolės (būtų atleistas nuo prievolės) mokėti draudimo išmoką ar jos dalį). Vadinasi, reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju patenkinimas reikštų prejudicinio fakto kitai civilinei bylai dėl draudimo išmokos priteisimo nustatymą, tai – civiliniai procesiniai, bet ne materialieji padariniai (žr., pvz, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-403/2019).

12.       Netinkamai suformuluotas ieškinio reikalavimas šiuo atveju reiškia, kad ieškovė nesumokėjo pagal įstatymą priklausančio mokėti žyminio mokesčio. Ieškovė taip pat pareiškė ieškinį apylinkės teismui kaip pirmosios instancijos teismui tikėtinai pažeisdama rūšinio bylų teismingumo taisykles, nes rūšinį teismingumą irgi apsprendžia ieškinio suma.

13.       Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovė pareikštu ieškiniu, gindama tik teisę į draudiminio įvykio pripažinimą, nesuformulavo ir atitinkamo ieškinio pagrindo.

14.       ĮBĮ 11 straipsnis, 16-17 straipsniai (ginčui aktuali redakcija) nustatė, kad administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, padarytą žalą. Draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, kurie yra pagrindas atsirasti apdraustojo civilinei atsakomybei, ir reikalavimo, kuris atitinka administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse numatytas sąlygas, atlyginti žalą pateikimas.

15.       Atsižvelgiant į paminėtas įstatymo nuostatas, ieškovė reikšdama ieškinį kaltininko, t.y. šiuo atveju - UAB „Adsum“, civilinės atsakomybės draudikui, visų pirma, privalo įrodyti, jog administratoriui yra kilusi profesinė civilinė atsakomybė, t.y. ieškovė turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, kurias ji turėtų įrodyti pareikšdama ieškinį pačiam kaltininkui.

16.       Pareikštu ieškiniu ieškovė vertino, kad bankroto administratoriaus padaryta žala, o taip pat neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys, kaip jo profesinės civilinės atsakomybės pagrindas, yra įrodytas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartimi. Tačiau Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartimi buvo sprendžiama tik dėl UAB „Adsum“ įpareigojimo įvykdyti įstatyme nustatytą prievolę – grąžinti ieškovei jai priklausantį turtą pasibaigus bankroto procesui, t.y., šioje nutartyje iš viso nebuvo sprendžiama nei dėl bankroto procedūrų metu ieškovei padarytos žalos, nei dėl administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės pagrindų (e. bylos t. 1, b.l. 15-16). Šioje teismo nutartyje nėra konstatuoti bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimui reikšmingi prejudiciniai faktai.

17.       Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, kad ieškovė nėra įvykdžiusi pareigos ieškinyje nurodyti ir pagrįsti kaltininko civilinės atsakomybės pagrindus, kaip vieną iš būtinų civilinės atsakomybės draudimo išmokos mokėjimo sąlygų. Pažymėtina, kad tokia ieškovės procesinė pozicija dėl ieškinio reikalavimo ir jo pagrindo lėmė, jog byloje apskritai nebuvo tiriamos privalomajam bankroto administratoriaus atsakomybės draudimui reikšmingos aplinkybės, t.y. nebuvo nustatinėjama ne tik pati žala, bet ir konkretūs bankroto administratoriaus neteisėti veiksmai, sukėlę šią žalą ir tokių veiksmų priežastinis ryšys su bankroto procedūromis.

18.       Teisėjų kolegija sprendžia, jog dėl netinkamai suformuluotų ieškinio reikalavimo bei ieškinio pagrindo, byloje nebuvo atskleistos privalomojo bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimo taikymui reikšmingos aplinkybės.

19.       Nenustačius konkrečių bankroto administratoriaus UAB „Adsum“ neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės pagrindo (o taip pat ir civilinės atsakomybės draudimo išmokos išmokėjimo sąlygos), nėra galimybės nuspręsti ir dėl to, ar ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino pareikšti ieškinį civilinės atsakomybės draudikui (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), ir taip pat ar ieškovė nėra praleidusi draudimo sutartyje bei draudimo taisyklėse nustatyto termino pretenzijai pateikti per draudimo apsaugos galiojimo laikotarpį (apie privalomojo civilinės atsakomybės draudimo laikotarpio pasibaigimo pasekmes žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018).

20.       Teisėjų kolegija vertina, kad dėl nustatytų ieškinio trūkumų, susijusių su ieškinio reikalavimu bei ieškinio pagrindu, tolimesnis šios bylos procesas negali būti tęsiamas, o byla turi būti gražinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme nuo ieškinio priėmimo stadijos. Pirmosios instancijos teismas turi nustatyti terminą ieškovei ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. pasiūlyti pareikšti reikalavimą dėl konkretaus dydžio draudimo išmokos priteisimo, įpareigoti sumokėti žyminį mokestį priklausomai nuo ieškinio sumos, bei nurodyti ieškinio pagrindą, reikšmingą bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės atsiradimui bei draudimo išmokos išmokėjimui.

21.       Nesant spendimo dėl ginčo esmės, bylinėjimosi išlaidos neskirstomos. Todėl teismas panaikina ir papildomą teismo sprendimą, kuriuo buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Ieškovės UAB „Ortas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir 2019 m. lapkričio 21 d. papildomą sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Giedrė Čėsnienė

Andrius Verikas

                                        Renata Volodko