Administracinė byla Nr. I-2849-643/2019
Proceso Nr. 3-61-3-01348-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
20.2.1.1; 20.2.2; 20.2.3.2.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 9 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,
dalyvaujant pareiškėjai J. S. ir jos atstovei advokatei Jūratei Tamulevičiūtei bei atsakovo atstovui V. B.,
vertėjai I. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Teismas n u s t a t ė :
pareiškėja J. S. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK), 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodo, kad 2016-06-29 dienos vakarą (duomenys neskelbtini), name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), ji su šeima šventė sūnėno gimtadienį. Tą vakarą namuose jie buvo išgėrę po stikliuką konjako su kava. Vėliau pareiškėja, jos vyras V. S. ir jos brolio žmona namo kieme stovėjo ir šnekėjo. Yra keli skirtingi to namo savininkai. Pagal užimamą plotą yra suformuotas žemės sklypas. Trys šeimos žemę yra išsipirkusios, o kita dalis neišpirkta. Pareiškėjos vyras (V. S.) yra vienas iš žemės bendraturčių. Tą vakarą, apie 20 val., prie jų tarnybiniu automobiliu privažiavo uniformuoti policijos pareigūnai. Pareiškėjos vyras pasisveikino ir paklausė, kas nutiko. Pareigūnai atsakė, kad tuoj išsiaiškins ir paklausė, ką jie čia daro. Pareiškėja paaiškino pareigūnams, kad švenčia gimtadienį. Pareiškėjos vyras paprašė, kad pareigūnai pastatytų automobilį už sklypo teritorijos. Iš policijos pareigūnų reakcijos buvo matyti, kad jie supyko dėl to. Pareigūnai pasakė, kad pareiškėjos vyras yra sulaikytas ir liepė jam sėsti į automobilį. Pareigūnai nepaaiškino, kodėl atvyko, o kai pareiškėja jų to paklausė, pareigūnai atsakė, kad ir ji važiuos kartu. Pareigūnai priėjo prie pareiškėjos, paėmė už rankų, užsuko už nugaros, pargriovė ją ant grindinio ir uždėjo antrankius. Pareiškėja pradėjo klykti. Pareigūnai ją kėlė, tačiau ji atsikelti negalėjo. Pareigūnai pareiškėją kišo į automobilį. Pareiškėja jiems sakė, kad skauda, prašė paleisti. Su pareigūnais kalbėjo apie 20-30 sekundžių. Pareiškėjos mama prašė atlaisvinti pareiškėjos rankas, kadangi pareiškėja turi sveikatos problemų.
Viskas vyko namo (duomenys neskelbtini), kiemo aikštelėje. Pareiškėja nurodo nesikeikusi ir nesistumdžiusi, sulaikoma nesipriešino, tiesiog paklausė, kodėl pareigūnai atvažiavo.
Pareiškėja, yra 55 proc. darbinga, turi sveikatos su stuburu problemų. Pareigūnams užsukus rankas už nugaros, pareiškėja patyrė didžiulius fizinius skausmus, pareiškėjos kūnas po įvykio buvo pamėlęs.
2016-07-04 specialisto išvada Nr. G 2012/2016(01) patvirtino, kad pareiškėjai buvo padarytos poodinės kraujosruvos rankose, pilve, dešiniame kirkšnyje, kojose, poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu dešinio dilbio alkūniniame paviršiuje, odos nubrozdinimai dešinėje alkūnėje, keliuose, paveikus kietu buku daiktu (daiktais), galimai 2016-06-29. Specialistas taip pat nurodė, kad tokie sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu.
Tai, kad pareiškėja, pristatyta į Vilniaus miesto pirmąjį policijos komisariatą, skundėsi nugaros skausmais, įrodo ir 2016-06-29 tarnybinis pranešimas.
2016-07-05 pareiškėjai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 12P-65432675-16, kuriame nurodyta, kad ji 2016-06-29 apie 19.45 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), kitų žmonių akivaizdoje stumdė pagal iškvietimą atvykusius policijos pareigūnus bei įžeisdama policijos pareigūnų garbę ir orumą keikė juos necenzūriniais žodžiais, sulaikoma aktyviais veiksmais priešinosi, nevykdė teisėto reikalavimo nesikeikti ir atsisėsti į pareigūnų tarnybinį automobilį. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-10-07 nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjos atžvilgiu pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 187 straipsnio 1 ir 2 dalis nutraukė, nesant administracinių teisės pažeidimų įvykio ir sudėties.
Šiame nutarime teismas konstatavo, kad nėra aišku, už kokį administracinį teisės pažeidimą policijos pareigūnai nusprendė sulaikyti pareiškėją ir kokių konkrečių teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ji nevykdė. Policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotų aplinkybių, jog pareiškėja, būdama neblaivi, stumdė pareigūnus, šaukė ir jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, reikalavo paleisti jos vyrą, teismo posėdyje apklausti liudytojai nepatvirtino. Teismas akcentavo, kad policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų dėl nagrinėjamo įvykio turinys yra identiškas ir iš esmės nepateikia jokios individualios bei detalizuotos informacijos apie konkrečius pareiškėjos neteisėtus veiksmus.
Pareiškėja nurodo, kad buvo sulaikyta įtariant ją administraciniu teisės pažeidimu, jog ji kitų žmonių akivaizdoje stumdė pagal iškvietimą atvykusius policijos pareigūnus, bei įžeisdama policijos pareigūnų garbę ir orumą keikė juos necenzūriniais žodžiais, sulaikoma aktyviais veiksmais priešinosi, nevykdė teisėto reikalavimo nesikeikti ir atsisėsti į pareigūnų tarnybinį automobilį. Kadangi tokio administracinio teisės pažeidimo nepadarė, pareiškėja daro išvadą, kad policijos patruliai pareiškėją sulaikė nepagrįstai ir neteisėtai. Be to, atlikdami šiuos nepagrįstus bei neteisėtus veiksmus, padarė žalą dar ir pareiškėjos sveikatai. Administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjusiam teismui konstatavus, jog tokių veiksmų pareiškėja neatliko, darytina išvada, kad policijos pareigūnams apskritai nebuvo jokio pagrindo pareiškėjos sulaikymui bei antrankių uždėjimui.
Be to, šiuo atveju svarbu, kad civilinės atsakomybės taikymas yra susijęs su specialios kompetencijos subjektų, kuriems keliami griežtesni rūpestingumo, atidumo, apdairumo reikalavimai, veikla. Policijos pareigūnų neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jie, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, paskleidė duomenis, žeminančius pareiškėjos garbę ir orumą (CK 6.246 str. 1 d.). Policijos pareigūnai, pateikdami teismui duomenis apie neva pareiškėjos neteisėtą elgesį prieš juos, paskleidė informaciją, neužtikrino duomenų tikrumo bei teisingumo (CK 6.246 str. 1 d.). Atsižvelgiant į atsakomybės, dėl kurios taikymo sprendžiama nagrinėjamoje byloje, specifiką, nustačius, kad policijos pareigūnai objektyviai neįvykdė privalomą elgesio standartą įtvirtinančio teisinio įpareigojimo, konstatuotinas neteisėtų veiksmų, kvalifikuotinų pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 1 dalį, 6.271 straipsnio 4 dalį, atlikimas kaip vienas iš būtinų viešosios deliktinės atsakomybės pagrindų.
Pareiškėja nurodo, kad šiuo atveju jos atžvilgiu sulaikymas buvo pradėtas nesant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ji padarė administracinį teisės pažeidimą, todėl daro išvadą, kad procesinės prievartos priemonių pritaikymas jos atžvilgiu buvo neteisėtas ab initio. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad jos sulaikymo protokolas nebuvo surašytas apskritai, todėl toks sulaikymas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Faktinės aplinkybės neteikė pakankamo pagrindo policijos pareigūnams imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui (Policijos įstatymo 21 str. 1 d. 2 p.), nes pažeidimo net nebuvo. Pareiškėjos vertinimu policijos pareigūnų veiksmai, padaryti viešoje vietoje, kaimynų ir artimųjų akivaizdoje sulaikant pareiškėją, uždedant jai antrankius, užlaužiant rankas ir tokiu būdu padarant žalą sveikatai, vertintini kaip neteisėti veiksmai, nes tokiems veiksmams nebuvo jokio pagrindo. Nebuvo jokių duomenų, kurie leistų manyti, jog, nepanaudojus antrankių pareiškėjai, esant pagrindo baimintis smurto, žalos padarymo ar pabėgimo arba kenkimo teisingumo vykdymui. Todėl pareiškėja daro išvadą, kad antrankių uždėjimas jai buvo neproporcinga priemonė.
Pareiškėja nurodo dėl nurodytų neteisėtų pareigūnų veiksmų, atliktų viešai, matant pareiškėjos kaimynams ir artimiems šeimos nariams, patyrusi sveikatos sužalojimą, emocinį sukrėtimą, nervinę įtampą, padidėjusį jautrumą. Jai iki šiol gėda žiūrėti į akis kaimynams. Pareiškėja patyrė daug neigiamų išgyvenimų dėl to, kad šie asmenys (kaimynai ir pareiškėjos šeimos nariai) turi vaikščioti į teismus. Tuo pačiu pati pareiškėja, kas kartą turėdama prisiminti šiuos įvykius, patiria stresą, baimę ir nerimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai yra nustatytas nedarbingumas, tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimas ją stipriai paveikė.
Dėl neteisėto sulaikymo, antrankių panaudojimo, sveikatos sutrikdymo, tikrovės neatitinkančių duomenų paskelbimo patirtą neturtinę žalą pareiškėja vertina 2500 Eur suma.
Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovė prašė skundą tenkinti iš esmės jame nurodytų argumentų pagrindu.
Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK su skundu nesutinka. Atsiliepime nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.A2.11-11077- 992/2016 nurodė, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka daryti išvadoms apie asmens kaltumą ir skirti administracinę nuobaudą. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą susirašiusi institucija, todėl ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent kaltinimą pateikusiai institucijai, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai, todėl administracinio teisės pažeidimo bylą J. S. (pareiškėjos) atžvilgiu pagal ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalius nutraukė nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.
Vilniaus AVPK nurodo, kad užtikrinimo priemonės taikymas nereiškia, kad asmuo „iš anksto“ pripažįstamas kaltu administracinio teisės pažeidimo padarymu, ir savaime nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos. Pareigūnų veiksmai nelaikytini neteisėtais, jei laikantis įstatymų nustatytų procedūrų surašomi procesiniai dokumentai bei priimami nutarimai, nors ir teisinis aplinkybių kvalifikavimas ar įrodymų vertinimas skirtingose instancijose skiriasi. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutraukdamas administracinio pažeidimo bylą padarė išvadą, kad surinktų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos kaltę, nepakako. Šiuo atveju teismas, nagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, suabejojo tik pareiškėjos kaltės įrodymų pakankamumu.
Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė, kad pareiškėjai 2016-07-05 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr.l2P-65432675-16, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėja 2016-06-29, apie 19.45 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), kitų žmonių akivaizdoje stumdė pagal iškvietimą atvykusius policijos pareigūnus bei įžeisdama policijos pareigūnų garbę ir orumą keikė juos necenzūriniais žodžiais, sulaikoma aktyviais veiksmais priešinosi, nevykdė teisėto reikalavimo nesikeikti ir atsisėsti į pareigūnų tarnybinį automobilį. Įžeidimas gali pasireikšti žodžiais ar veiksmais, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Atsakomybę už tam tikrų kategorijų valstybės tarnautojų įžeidimą numato ne tik baudžiamieji, bet ir administraciniai įstatymai. Atsižvelgiant į 2016-06-29 įvykio metu susidariusią konfliktinę situaciją, kurios metu tarp neblaivių V. S., J. S. ir policijos pareigūnų susidarė priešiški santykiai. V. S. ir J. S. išsakyti žodžiai turėjo realų žeminamą ir įžeidžiamą poveikį policijos pareigūnams ir necenzūriniai žodžiai galėjo būti vertinami kaip policijos pareigūnų įžeidimas, žeminimas, kuris trukdo tokiems pareigūnams nepriekaištingai atlikti pavestą tarnybą. Pažymėtina, kad policijos pareigūnus, dirbančius viešosios tvarkos saugojimo ir užtikrinimo srityje, teisės aktai įpareigoja šalinti ir spęsti bręstančias ar jau kilusias konfliktines situacijas.
Atsakovas nurodo, jog nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo negalima buvo surašyti pažeidimo padarymo vietoje dėl pareiškėjos neblaivumo, agresyvumo, negalėjimo nustatyti jos asmens tapatybės. Policijos pareigūnai T. P. ir E. Z. tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad J. S. (pareiškėja) jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius bei, vedama į policijos tarnybinį automobilį, pasipriešino. Administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11077-992/2016 nėra jokių duomenų, kad policijos pareigūnai būtų kaip nors suinteresuoti neteisingai apkaltinti pareiškėją, todėl nėra jokio pagrindo netikėti išsamiais ir nuosekliais policijos pareigūnų parodymais apie įvykio aplinkybes. Todėl galima teigti, kad pareiškėja į policijos įstaigą buvo pristatyta ATPK 263 straipsnio 1 dalies pagrindu, o ne taikant jam ATPK 265 straipsnyje numatytą administracinį sulaikymą. Teisėtas pagrindas pareiškėją pristatyti į policijos komisariatą administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti buvo jos veika, įvykdyta policijos pareigūnų atžvilgiu: teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymas bei policijos pareigūnų įžeidinėjimas necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais. Pareiškėjos elgesys peržengė normalaus, korektiško bendravimo ribas, pasireiškė policijos pareigūno įžeidinėjimu, pareiškėja ne kartą buvo paprašyta nustoti įžeidinėti, į ką nereagavo.
Teismo posėdžio metu Vilniaus AVPK atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Teismas k o n s t a t u o j a:
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:
2014-08-05 išvadoje Nr. DPS-2291 (b.l. 18, Vilniaus miesto apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.11-11077-992/2016 b.l. 29) pareiškėjai nustatytas 55 proc. darbingumo lygis terminui nuo 2014-07-12 iki 2035-12-28.
2016-06-29 Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyr. patruliai T. P. ir E. Z. surašė tarnybinius pranešimus (Vilniaus miesto apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.11-11077-992/2016 b.l. 19-20, 21-22) dėl 2016-06-29 įvykio adresu (duomenys neskelbtini), J. S. sulaikymo ir antrankių panaudojimo.
2016-06-29 20:54 min. J. S. užfiksuotas 1.10 prom. girtumas (Vilniaus miesto apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.11-11077-992/2016 b.l. 9).
2016-06-29 tarnybiniu pranešimu (b.l. 33) užfiksuotas GMP iškvietimas į Vilniaus miesto pirmąjį policijos komisariatą pristatytai J. S. pasiskundus nugaros skausmais.
Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilnius skyriaus 2016-07-04 specialisto išvadoje Nr. G2012/2016(01) (b.l. 19-21) J. S. konstatuotos padarytos poodinės kraujosrūvos rankose, pilve, dešiniame kirkšnyje, kojose, poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu dešinio dilbio alkūniniame paviršiuje, odos nubrozdinimai dešinėje alkūnėje, keliuose, paveikus kietu buku daiktu (daiktais), galimai tiriamosios nurodytu laiku (2016-06-29). Sužalojimai įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu.
2016-07-05 J. S. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 12P-65432675-16 (Vilniaus miesto apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.11-11077-992/2016 b.l. 2) pagal ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalis.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-10-07 nutarimu Nr. A2.11.-11077-992/2016 administracinio teisės pažeidimo bylą J. S. atžvilgiu pagal ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalis nutraukė, nesant administracinių teisės pažeidimų įvykio ir sudėties (b.l. 10-13).
Nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjai iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų, sulaikant pareiškėją ir panaudojant jos atžvilgiu antrankius.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) praktikoje pripažįstama, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje gali būti atlyginama pagal CK 6.271 straipsnį (pvz. LVAT 2017-07-05 nutartis Nr. eA-1332-552/2017).
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 str. nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, nurodyta CK 6.250 straipsnyje.
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 str. 2 d.), tačiau šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus.
Pagal LVAT praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz. LVAT 2011-03-30 nutartis Nr. A444-669/2011).
Taigi šioje byloje pareiškėjai teko pareiga įrodyti, kad būtent dėl Vilniaus AVPK neteisėtų veiksmų ji patyrė nurodomą neturtinę žalą – sveikatos sužalojimus, neigiamus išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, nervinę įtampą, padidėjusį jautrumą.
Svarbu pažymėti, kad tokios kategorijos bylose LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog tik administracinio teisės pažeidimo (dabar administracinio nusižengimo) bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek asmenų, daiktų sulaikymo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės (pvz. LVAT 2013-09-19 nutartis Nr. A492-1560/2013). Administracinio teisės pažeidimo bylose, kuriose yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama dėl administracinės atsakomybės taikymo, tačiau nėra sprendžiama dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo (LVAT 2014-06-02 sprendimas Nr. A602-1525/2014). Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad administracinio pažeidimo byla pareiškėjos atžvilgiu buvo nutraukta ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t.y. nesat administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, teismui, be kita ko, konstatavus, kad „<...> apskritai nėra aišku, už kokį administracinį tesiės pažeidimą policijos pareigūnai nusprendė sulaikyti J. S. ir kokių konkrečių teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ji nevykdė. Nei vienas iš teismo posėdyje apklaustų liudytojų negalėjo patvirtinti, kad J. S., bendraudama su policijos pareigūnais, vartojo necenzūrinius žodžius, jiems priešinosi ar elgėsi įžūliai. <...> teismo posėdyje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas E. Z. negalėjo tiksliai prisiminti visų įvykio aplinkybių, konkretizuoti, kokie įžeidžiantys ir necenzūriniai žodžiai buvo pasakyti jų atžvilgiu, kokiais veiksmais buvo pasipriešinta<...>“. Nors nagrinėjamoje byloje liudytoju apklaustas E. Z. atpasakojo iš esmės savo tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, tačiau teismas, atsižvelgdamas į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-07 nutarime nurodytas aplinkybes, kad šis pareigūnas negalėjo tiksliai apibūdinti J. S. tariamo administracinio teisės pažeidimo po įvykio praėjus vos daugiau nei dviems mėnesiams, liudytojo parodymus, kuriais buvo papildytos tarnybiniame pranešime ir anksčiau teisme nurodytos aplinkybės naujais faktais, duotus praėjus po įvykio trims metams, vertina kritiškai. Kita vertus, svarbu pažymėti ir tai, kad ir nagrinėjamoje byloje apklausiamas liudytojas nenurodė, kokiais teisės aktais vadovaudamasis jis sulaikė pareiškėją ir panaudojo jos atžvilgiu spec. priemonę – antrankius.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: „Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas, yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų (pvz. LAT 2008-03-04 nutartis Nr. 3K-3-154/2008).
Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (PĮ, redakcija, galiojanti nuo 2016-01-01) 5 straipsnyje nustatyti policijos uždaviniai, iš kurių vienas – viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevencija, nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) atskleidimas ir tyrimas, eismo automobilių keliais priežiūra (5 str. 1 d. 2, 4-5 p.). To paties įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatytos policijos pareigūnų bendrosios teisės, tarp kurių ir teisė: įtariant, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas (nusižengimas) ar nusikalstama veika, ir kitais įstatymų nustatytais atvejais tikrinti su tuo susijusių asmenų, transporto priemonių, krovinių, ginklų ar kitų daiktų dokumentus ir laikinai, kol teisės aktų nustatyta tvarka bus priimtas sprendimas, juos paimti (1 p.); įtariant, kad nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) padarymu įtariamas asmuo yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, Vyriausybės nustatyta tvarka tikrinti, ar jis yra neblaivus ar apsvaigęs, taip pat neleisti neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmeniui ar asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti arba dėl sveikatos būklės keliančiam pavojų saugiam eismui, vairuoti transporto priemonę (7 p.). Pareigūnas turi ir kitų įstatymuose jam suteiktų teisių (PĮ 22 str. 2 d.).
Kaip šiame teismo sprendime jau minėta, neteisėtus pareigūnų veiksmus pareiškėja sieja su jos sulaikymo ir antrankių panaudojimo aplinkybėmis.
Pagrindines viešosios policijos patrulių darbo organizavimo ir kontrolės nuostatas, privalomas patruliavimą vykdantiems Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, policijos rėmėjams, Lietuvos policijos mokyklos kursantams, Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto studentams, visuomeninių organizacijų nariams ir kariams, kai šie pasitelkiami į pagalbą užtikrinant viešąją tvarką, reglamentuoja Policijos patrulių veiklos instrukcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011-07-19 įsakymu Nr. 5-V-673 (toliau – Veiklos instrukcija, redakcija galiojusi nuo 2016-01-01 iki 2018-02-15).
Veiklos instrukcijos 35 punkte įtvirtinta, kad asmeniui, įtariamam padarius teisės pažeidimą, pažeidimo esmė paaiškinama remiantis atitinkamais teisės aktais. Šiam asmeniui reikia sudaryti galimybę pačiam paaiškinti savo veiksmus. Jeigu pokalbio metu naudojama vaizdo ar garso įrašymo aparatūra, asmenį reikia apie tai įspėti. Esant galimybei, pastabos ir nurodymai asmenims, pažeidusiems teisės aktų reikalavimus, duodami, kai šalia nėra vaikų. Policijos pareigūnas, įforminantis administracinį teisės pažeidimą, dėl kurio neįgaliotas priimti sprendimo, privalo susilaikyti nuo bet kokių komentarų, savo asmeninės nuomonės reiškimo, pažeidėjo (tariamo pažeidėjo, jeigu nėra aišku, kuris iš kelių asmenų yra kaltas) kaltės vertinimo ar galimų galutinių sprendimų prognozavimo.
Reikalavimus, susijusius su policijos patrulio saugumo užtikrinimu, įvykio vietos apsauga, asmenų, įtariamų padarius teisės pažeidimą, sulaikymu, apžiūra ir pristatymu į policijos įstaigą, policijos patrulis pasako aiškiai ir garsiai (Veiklos instrukcijos 36 p.).
Tos pačios Veiklos instrukcijos 52 punkte įtvirtinta, kad vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu ir kitais teisės aktais, atsižvelgdami į teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumą, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją ir sulaikydami bei pristatydami į policijos įstaigą asmenį (-is), įtariamą (-us) padarius teisės pažeidimą, policijos patruliai turi teisę įstatymo nustatyta tvarka naudoti prievartą ar specialiąsias policijos priemones, o 53 punkte nustatyta pareigūnų teisė panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimui, sulaikyti jį padariusį asmenį ir kitais atvejais, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prieš naudodamas fizinę prievartą arba specialiąsias policijos priemones, pareigūnas privalo įspėti apie šį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti pareigūno reikalavimus ar nurodymus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba kai įspėti yra neįmanoma.
Sulaikytiems asmenims, įtariamiems padarius teisės pažeidimą, nurodoma jų sulaikymo priežastis, pranešama apie jų teisių apribojamą. Be tyrėjo leidimo draudžiama leisti šiems asmenims naudotis mobiliojo ryšio telefonais, kitomis ryšio priemonėmis. Sulaikytas (-i) asmuo (-enys) į policijos įstaigą tarnybinėmis transporto priemonėmis gali būti pristatomas (-i) vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Sulaikytas asmuo perduodamas budėtojui, kartu pateikiamas ir tarnybinis pranešimas apie sulaikymą. Tarnybiniame pranešime privalo būti nurodyta, kas sulaikė, pristatė asmenį, sulaikymo laikas, vieta, pagrindas, priežastis ir aplinkybės, sulaikant ir pristatant rasti ir paimti ginklai, daiktai, įrankiai ar dokumentai, ar buvo naudojama prievarta. Jei prievarta buvo naudota, nurodoma prievartos rūšis ir jos naudojimo padariniai, taip pat nurodomi sulaikyto asmens, nukentėjusiojo ir liudytojų anketiniai duomenys, pažeidėjo pristatymo į policijos įstaigą laikas (Veiklos instrukcijos 58 – 60 p.).
Nagrinėjant bylą iš rašytinių įrodymų, pareiškėjos bei liudytojų (E. Z., I. N., N. K., S. N., V. S. ir V. M.) parodymų nustatyta, kad šiuo atveju policijos pareigūnai veikė netinkamai (neteisėtai), t.y. pareiškėjai įvykio vietoje nebuvo paaiškinta galimo pažeidimo esmė remiantis atitinkamais teisės aktais (35 p.), aiškiai ir garsiai neišsakyti reikalavimai, susijusią su policijos patrulio saugumo užtikrinimu ir / arba asmenų, įtariamų padarius teisės pažeidimą, sulaikymu, apžiūra ir pristatymu į policijos įstaigą (36 p.). Be to, nei nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Vilniaus miesto apylinkės teisme, nei nagrinėjant šią administracinę bylą nebuvo nustatyta, koks ir kokiu būdu teisės pažeidimo pobūdis, pavojingumas, pareiškėjos elgesys ir / arba kitos aplinkybės bei situacija nulėmė pareiškėjos sulaikymą ir pristatymą į policijos įstaigą asmenį bei specialiųjų policijos priemonių (antrankių) panaudojimą (52 p.), kokiam galimam teisės pažeidimui užkirsti kelią buvo siekiama ir / arba kokius asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus apsaugoti siekta sulaikant pareiškėją. Nenustatyta ir tai, kad prieš naudojant fizinę prievartą ir specialiąsias policijos priemones (antrankius), pareigūnai būtų įspėją pareiškėją apie šį ketinimą, suteikiant jai galimybę įvykdyti pareigūno reikalavimus ar nurodymus (53 p.). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėjai, būtų buvę nurodytos jos sulaikymo priežastys, pranešta apie jos teisių apribojamą (58 p.). Pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose (Vilniaus miesto apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.11-11077-992/2016 b.l. 19-20, 21-22) nenurodyta sulaikymo pagrindas ir priežastis (60 p.).
Pagal Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio 4 dalį pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę šio įstatymo nustatyta tvarka panaudoti prievartą. Policijos veiklos įstatymo 26 straipsnis nustato prievartos panaudojimo sąlygas. Pagal Policijos veiklos įstatymo 26 straipsnio 1 dalį pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), sulaikyti nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) padariusį asmenį ir kitais atvejais, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, dėl kurios žmogaus sveikata gali sutrikti ar jis gali mirti, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinėjimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos naudojimo mastą pasirenka pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį ir individualias pažeidėjo savybes. Naudodamas prievartą, pareigūnas privalo stengtis išvengti sunkių padarinių. Prieš naudodamas fizinę prievartą arba specialiąsias policijos priemones, pareigūnas privalo įspėti apie šį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti pareigūno reikalavimus ar nurodymus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba kai įspėti yra neįmanoma (Policijos veiklos įstatymo 26 str. 2 d., 3 d.). Policijos veiklos įstatymo 27 straipsnio 2 dalis nustato, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą sulaikydamas, pristatydamas, konvojuodamas ar atvesdindamas asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, taip pat asmenį, kuris vengia sulaikymo, pristatymo, konvojavimo ar atvesdinimo, arba sulaikius ar pristatant asmenį, siekdamas užtikrinti savo ar kitų asmenų saugumą.
Kaip šiame teismo sprendime jau minėta, nagrinėjant bylą nebuvo nustatytą jokių objektyvių aplinkybių, jog ginčo atveju pareiškėja būtų dariusi (padariusi) nusikaltimą ar administracinio teisės pažeidimą, būtų kėlusi kitokią grėsmę asmens ar visuomenės saugumui ir / arba interesams.
Vienas iš atsakomybės elementų – neteisėtumas. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais, būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6. 246 str. 1 d.). Neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (pvz. LVAT 2007-05-17 nutartis Nr. A17-499/2007). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnų veiksmai sulaikant pareiškėją jos tinkamai neinformuojant apie sulaikymo teisėtus pagrindus bei be teisėto pagrindo panaudojant pareiškėjos atžvilgiu prievartą (fizinius veiksmus ir antrankius) buvo akivaizdžiai neteisėti.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Konvencija) yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (žr., pvz., EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Labita prieš Italiją). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Teismo vertinimu, anksčiau aprašytais policijos pareigūnų veiksmais padaryti pažeidimai, ypač naudojant pareiškėjos atžvilgiu fizinius veiksmus (pargriaunant pareiškėją ant žemės, užlaužiant rankas už nugaros) ir uždedant antrankius, žinant apie pareiškėjos sveikatos būklę (tiek pati pareiškėja, tiek įvykio vietoje buvę asmenys, pvz. pareiškėjos motina I. N. pareigūnams sakė, jog pareiškėja yra invalidė, turi stuburo sveikatos problemų) taip neabejotinai sukeliant jai fizinį skausmą, pasiekė tokį žiaurumo lygį, kuris sudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos sulaikymas buvo vykdomas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjos atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais, kai konkrečiu atveju atsižvelgus į individualią situaciją yra sprendžiama dėl tokio dydžio priteisimo. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (pvz., LVAT 2015-09-09 nutartis Nr. A-2711-520/2015).
Teismų praktikoje (LVAT 2008-04-16 sprendimas Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010-06-23 nutartis Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Pareiškėja skunde patirtą neturtinę žalą įvertino 2500 Eur. Įvertinus tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėja dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų be teisėto pagrindo ją sulaikant ir jos atžvilgiu panaudojant antrankius (priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (sveikatos sužalojimo) įrodytas 2016-07-04 specialisto išvada Nr. G 2012/2016(01)), patyrė fizinį skausmą ir sveikatos (kas savaime yra gintina vertybė) sužalojimus, akivaizdų pažeminimą artimųjų akivaizdoje bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVMP, priteistina prašoma 2500 Eur dydžio neturtinės žala.
Įrodžius visas civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus pareigūnų veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį) pareiškėjos skundas tenkintinas visiškai.
Pareiškėja, be kita ko, prašo priteisti jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos skundą patenkinus visiškai ji įgijo teisę į pagrįstų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėja byloje yra pateikusi duomenis apie šias pirmos instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas: 2017-02-14, 2017-04-14, 2017-04-19 ir 2017-09-21 pinigų priėmimo kvitais advokatei J. Tamulevičiūtei sumokėtas 450 Eur atstovimo išlaidos (skundo parengimas (300 Eur) ir pasiruošimas bei atstovavimas teismo posėdyje 2017-09-20 (150 Eur)).
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.
Kaip matyti iš bylos duomenų (b.l. 103-106), teisinės paslaugos, už kurias prašoma atlyginti išlaidas, pareiškėjai buvo teikiamos 2017 m. vasario, balandžio ir rugsėjo mėnesiais, t.y. 2017 m. I, II ir III ketvirčiais. Teismas, remdamasis Rekomendacijų 7 punktu, atsižvelgia į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio, t. y. 2016 m. III ir IV ketvirčių bei 2017 m. I ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį, kuris buvo atitinkamai: 793,30 Eur, 822,80 Eur ir 817,60 Eur.
Pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį, už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį koeficientas yra 2,5. Maksimali priteistina suma už skundo, teismui pateikto 2017-04-26, parengimą, gali būti 2 057 Eur (822,80 Eur x 2,5), o pareiškėja prašo tik 450 Eur. Pagrįstu vertintinas ir pareiškėjos prašymas atlyginti 150 Eur bylinėjimosi išlaidas už jos atstovės, advokatės J. Tamulevičiūtės pasiruošimą ir dalyvavimą teismo posėdyje (2017-09-20).
Teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, inter alia (be kita ko), į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertindamas pareiškėjos atstovės suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, bei tai, kad pareiškėjos skundas patenkintas visiškai, pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, priteistina visa 450 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų suma.
Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2017-06-07 pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (2.15)NTP-7-3482 (b. l. 153), kurioje nurodoma, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos J. S. pagal 2019-05-02 sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-19-T-1423-7318 (b.l. 156-157) išlaidas sudaro 162,50 Eur. Vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 42 straipsniu valstybei priteistinos ir šios bylinėjimosi išlaidos.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132-133 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjos J. S. skundą tenkinti.
Priteisti pareiškėjai J. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 2 500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5630) 162,50 Eur (šimtą šešiasdešimt du eurus penkiasdešimt euro centų).
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Margarita Stambrauskaitė