Baudžiamoji byla Nr. 1A-238-449/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06334-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.10.1.; 1.2.14.4.2.2.; 1.2.18.8.3.; 1.2.18.10.;1.2.29.1.1.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.2.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Ernesto Rimšelio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
nuteistajam V. U.,
gynėjui Ričardui Suslavičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – areštu 50 (penkiasdešimt) parų;
pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – areštu 60 (šešiasdešimt) parų;
pagal BK 220 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, 5 dalies 5, 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, nustatant po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atlikti laisvės atėmimo bausmės dalį – 6 (šešis) mėnesius, likusios neatliktos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant V. U. įpareigojimą pradėti dirbti per tris mėnesius po laisvės atėmimo bausmės dalies atlikimo ir vienerius metus neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
V. U. dėl kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Valstybinės mokesčių inspekcijos 4 500 Eur civilinis ieškinys atmestas.
Iš V. U., vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta išieškoti valstybei konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 208 940,91 Eur.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. būdamas VšĮ (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Klubas) direktoriumi, o nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. vasario 21 d. faktiniu direktoriumi, pats vadovaudamas Klubo ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdęs už formalų (statytinį) Klubo direktorių U. A. (direktorius nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d.) ir A. M.-Z. (direktorė nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. vasario 21 d.), turėdamas savo žinioje grynuosius Klubo pinigus, taip turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas Klubo vardu, naudai ir interesams, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdamas atsakingas už Klubo apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d., Klubo registracijos adresu (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiko, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą Klubo buhalterinę apskaitą, o būtent:
1.1. pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574: 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; 14 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, kadangi Klubo apskaitoje nefiksuotas darbo užmokesčio priskaitymas ir išmokėjimas, nes jis surašė ne visus darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščius, nesurašė darbo užmokesčio išmokėjimo dokumentų (Kasos išlaidų orderių); 4 straipsnio reikalavimus, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, kadangi Klubo apskaitos registrai nesutvarkyti iki galo, neišsamūs, nepateiktos visos finansinės ataskaitos (į kurias duomenys surašomi iš apskaitos registrų), apskaitos informacija nepalyginama ir neišsami; 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, kad privalomas apskaitos dokumento rekvizitas yra ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys, kadangi jis 2013–2017 metais iš Klubo kasos paėmė 174 500 Eur, nurodęs, kad jie skirti atsiskaityti su I. K., jų panaudojimo nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais, o tyrimo metu nustatyta, kad sandoris realiai neįvyko;
1.2. pažeidė 1996 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo Nr. I-1428: 10 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus, kad viešosios įstaigos visuotinis dalininkų susirinkimas tvirtina metinių finansinių ataskaitų rinkinį; 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad kiekvienais metais per keturis mėnesius nuo viešosios įstaigos finansinių metų pabaigos turi įvykti eilinis visuotinis dalininkų susirinkimas, kad viešosios įstaigos vadovas eiliniam visuotiniam dalininkų susirinkimui privalo pateikti viešosios įstaigos metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir praėjusių finansinių metų viešosios įstaigos veiklos ataskaitą; 11 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kad viešosios įstaigos metinių finansinių ataskaitų rinkinį, o tais atvejais, kai auditas atliktas, audituotą metinių finansinių ataskaitų rinkinį kartu su auditoriaus išvada pateikia juridinių asmenų registrui, nes Klubas tyrimui pateikė ne visus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus bei registrus, taip pat VĮ Registrų centrui nepateikė 2015–2017 m. finansinių atskaitomybių.
Dėl padarytų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo turto, veiklos rezultatų ir įsipareigojimų dydžio nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.
2. Be to, V. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. būdamas Klubo direktoriumi, o nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. vasario 21 d. faktiniu direktoriumi, pats vadovaudamas Klubo ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdęs už formalų (statytinį) Klubo direktorių U. A. (direktorius nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d.) ir A. M.-Z. (direktorė nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. vasario 21 d.), turėdamas savo žinioje grynuosius Klubo pinigus, taip turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas Klubo vardu, naudai ir interesams, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2014 m. rugsėjo 7 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d. Klubo registracijos adresu (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad pagal 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751: 14 straipsnio 1 dalies nuostatas prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra ar kitas šiame Įstatyme numatytas vietoj PVM sąskaitos faktūros prekių tiekimui ar paslaugos teikimui įforminti naudojamas apskaitos dokumentas; 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą; tyčia, siekdamas Bendrovės naudai išvengti mokesčių – 12 735 Eur pardavimo PVM sumokėjimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, neįtraukė į PVM ataskaitą už 2014 m. birželio mėnesį 2014 m. birželio 25 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) dėl paslaugų pardavimo UAB „Litcon“ už 248 215,31 Lt (PVM 43 078,69 Lt), bei 2015 m. sausio mėn., balandžio mėn., liepos mėn. ir lapkričio mėn. PVM deklaracijose deklaravo įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM, nesant prekių ir paslaugų įsigijimą patvirtinančių dokumentų – pirkimo PVM sąskaitų faktūrų, tokiu būdu, užpildžius einamo laikotarpio PVM deklaracijas bei jas pateikus Panevėžio AVMI, Durpyno g. 3, Panevėžys, tai yra:
2014 m. rugsėjo 7 d. pateikus PVM deklaraciją už 2014 m. birželio mėnesį, išvengė 12 477 Eur mokesčių;
2015 m. gruodžio 11 d. pateikus PVM deklaraciją už 2015 m. sausio mėnesį, išvengė 168 Eur mokesčių;
2015 m. gegužės 26 d. pateikus PVM deklaraciją už 2015 m. balandžio mėnesį, išvengė 47 Eur mokesčių;
2015 m. gruodžio 11 d. pateikus PVM deklaraciją už 2015 m. liepos mėnesį, išvengė 4 Eur mokesčių;
2015 m. gruodžio 28 d. pateikus PVM deklaraciją už 2015 m. lapkričio mėnesį, išvengė 39 Eur mokesčių;
tokiu būdu jis išvengė Bendrovės naudai mokesčių – 12 735 Eur pardavimo PVM sumokėjimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą.
3. Be to, V. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. būdamas Klubo direktoriumi, o nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. vasario 21 d. faktiniu direktoriumi, pats vadovaudamas Klubo ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdęs už formalų (statytinį) Klubo direktorių U. A. (direktorius nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d.) ir A. M.-Z. (direktorė nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. vasario 21 d.), turėdamas savo žinioje grynuosius Klubo pinigus, taip turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas Klubo vardu, naudai ir interesams, nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d., Klubo registracijos adresu: (duomenys neskelbtini), pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – Klubo turtą, o būtent: 2012 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, iš Estijos Respublikos piliečio M. H. (atstovavusio „Ne pelno siekiančios geležinkelio paveldo bendrovės „Estijos geležinkelių muziejus“), mainų būdu įgijęs 2 vienetus siaurabėgių geležinkelio iešmų 750 mm 1/9, siekdamas pasisavinti jo žinioje buvusį svetimą – Klubo turtą – pinigus, nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d., pagaminęs netikrus dokumentus: „2013-12-03 prekių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1“, jame įrašydamas tikrovę neatitinkančius duomenis, kad I. K. ((duomenys neskelbtini)) parduoda VšĮ Siaurojo geležinkelio klubui, atstovaujamai V. U., 2 vienetus siaurabėgių geležinkelio iešmų 750 mm 1/9 už 140 000 Eur, bei ją pateikęs pasirašyti ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui, tokiu būdu suklastojęs I. K. parašą; „Papildomą susitarimą Nr. 1 prie 2013-12-02 prekių pirkimo pardavimo sutarties Nr. 1“, jame įrašydamas tikrovę neatitinkančius duomenis, kad I. K. (gyv. Narvos m., Johvi 80 g., Estija) parduoda VšĮ Siaurojo geležinkelio klubui, atstovaujamai V. U., sutaria, kad pardavėjas papildomai atlieka 750 mm pločio 150 m kelio montavimo darbus siaurabėgio geležinkelio stotyje Sudergyje, Lietuva, už 34 500 Eur, bei ją pateikęs pasirašyti ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui, tokiu būdu suklastojęs I. K. parašą; bei juos panaudojo įtraukdamas į Klubo buhalterinę apskaitą, po ko, pagamintų ir į Klubo buhalterinę apskaitą įtrauktų šių netikrų dokumentų pagrindu, pagal Kasos išlaidų orderius (toliau –KIO) paimdamas iš kasos pinigus, nurodant pagrindą: „atsiskaitymui su I. K.“:
1. Pagal 2013 m. gruodžio 2 d. KIO Nr. 16 paimdamas 103 584 Lt (30 000 Eur);
2. Pagal 2014 m. sausio 13 d. KIO Nr. 17 paimdamas 34 528 Lt (10 000 Eur);
3. Pagal 2014 m. balandžio 11 d. KIO Nr. 21 paimdamas 34 528 Lt (10 000 Eur);
4. Pagal 2015 m. gegužės 4 d. KIO Nr. 1 paimdamas 2 500 Eur;
5. Pagal 2015 m. lapkričio 24 d. KIO Nr. 2 paimdamas 5 400 Eur;
6. Pagal 2015 m. gruodžio 29 d. KIO Nr. 3 paimdamas 30 000 Eur;
7. Pagal 2016 m. balandžio 12 d. KIO Nr. 4 paimdamas 14 600 Eur;
8. Pagal 2016 m. gruodžio 29 d. KIO Nr. 5 paimdamas 34 000 Eur;
9. Pagal 2017 m. rugsėjo 7 d. KIO Nr. 6 paimdamas 38 000 Eur;
ir nepagrįsdamas jų panaudojimo buhalterinės apskaitos dokumentais, tyčia pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo turtą – 174 500 Eur.
4. Be to, V. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. būdamas Klubo direktoriumi, o nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. vasario 21 d. faktiniu direktoriumi, pats vadovaudamas Klubo ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdęs už formalų (statytinį) Klubo direktorių U. A. (direktorius nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d.) ir A. M.-Z. (direktorė nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. vasario 21 d.), turėdamas savo žinioje grynuosius Klubo pinigus, taip turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas Klubo vardu, naudai ir interesams, nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d., Klubo registracijos adresu: (duomenys neskelbtini), pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – Klubo turtą, o būtent: jis, kaip atskaitingas asmuo, iš Klubo kasos bei Klubo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios „Swedbank“ AB, paimdamas pinigus – 52 963,9 Eur, juos įvardijant, kad tai „avansas“ arba „atskaitingam asmeniui“, atitinkamai:
1) Iš Klubo kasos kaip „atskaitingam asmeniui“ paėmė 5 932,76 Eur (20 484,65 Lt.): pagal 2012 m. gruodžio 31 d. KIO Nr. 15, paėmė 897,65 Lt; pagal 2014 m. sausio 31 d. KIO Nr. 18, paėmė 3 279,68 Lt; pagal 2014 m. kovo 4 d. KIO Nr. 19, paėmė 9 030,70 Lt; pagal 2014 m. balandžio 19 d. KIO Nr. 22, paėmė 99,33 Lt; pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. KIO Nr. 23, paėmė 3 633,96 Lt; pagal 2014 m. lapkričio 26 d. KIO Nr. 24, paėmė 3 543,33 Lt.
2) Iš klubo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d., per 45 kartus paėmė, įvardijant „avansas“ 47 031,14 Eur, 18 523 Eur grąžinęs (2015 m. vasario 24 d. 800 Eur įnešė į Klubo sąskaitą, o 17 723 Eur įnešė į Klubo kasą), o likusią paimtų pinigų dalį – 34 440,91 Eur, nepagrindęs jų panaudojimo buhalterinės apskaitos dokumentais, taip tyčia pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo turtą – 34 440,91 Eur.
II. Apeliacinio skundo argumentai
5. Nuteistasis V. U. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2021 m. kovo 4 d. nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį ir V. U. išteisinti dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.
5.1. Apeliantai nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, esmingai pažeidė baudžiamosios teisės normas netinkamai jas išaiškinęs ir pritaikęs, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, padarė kitų procesinių pažeidimų, kas turėjo esminės reikšmės nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimui. Teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją ir pilnai perkėlė įrodinėjimo pareigą nuo prokuroro V. U., t. y. ne valstybinis kaltintojas įrodinėjo kaltę remiantis bylos medžiaga, tačiau V. U. pats buvo priverstas įrodinėti savo nekaltumą. Teismas užėmė kaltintojo vaidmenį, visiškai nevertino V. U. argumentų, iškreipė ne tik jo, bet ir liudytojų parodymų, įrodymų turinio esmę ir pats „pritraukė“ bylos medžiagą prie kaltinimo, jame akivaizdžiai pakeisdamas faktines bylos aplinkybes. Toks teisminis nagrinėjimas pažeidžia BPK 7 straipsnyje numatytą rungimosi principą. Teismas, priimdamas V. U. apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių ir padarė esminius BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų pažeidimus, nes teismo išvados dėl V. U. kaltės padarius nusikaltimus, nepagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
5.2. Nepagrįsta teismo išvada, kad V. U. buvo faktinis Klubo vadovas.
5.2.1. Pagal kasacinio teismo praktiką asmuo yra pripažintinas įmonės vadovu de facto (faktiniu) tik tuomet, kai jis: atlikinėjo veiksmus, kurie yra būdingi įmonės vadovui; įmonė veikė tokio asmens vadovaujama; vadovui būdingų veiksmų atlikimas ir vadovavimas įmonei buvo nuolatinis ir sistemingas. Skundžiamu nuosprendžiu V. U. buvo pripažintas juridinio asmens – Klubo faktiniu vadovu nenustačius, kad jis atliko veiksmus, kurie yra būdingi įmonės vadovui, t. y. kad Klubas laikotarpiu nuo 2014-04-30 iki 2018-02-21 veikė jo vadovaujamas, kad jis vadovui būdingus veiksmus atliko ir vadovavo nuolat ir sistemingai. Teismas išvadą apie V. U. kaip faktinį vadovą grindė liudytojo G. K. parodymais, tačiau liudytojas nuo 2011-11-04 nebebuvo Klubo dalininku, todėl jo parodymai neturi jokios reikšmės sprendžiant Klubo vadovo de facto klausimą po 2014-04-30. Be to, nepagrįsta teismo išvada, kad A. M.-Z. buvo formali V. U. statytinė Klubo vadovė. Tuo tarpu teismo išvada, kad U. A. niekada nebuvo Klubo direktoriumi prieštarauja byloje esantiems įrodymams: juridinių asmenų registro išraše pažymėta, kad U. A. K. direktoriumi buvo nuo 2014-04-30 iki 2014-12-01; liudytojas U. A. teisme ne kartą parodė, kad jam tapus Klubo direktoriumi, jis pats teikė VĮ Registrų centrui duomenis dėl direktoriaus pasikeitimo, mokėjo už tokių duomenų pakeitimo VĮ Registrų centre; liudytojas Klubo vienintelio dalininko sprendimu save atleido iš Klubo direktoriaus pareigų ir paskyrė A. M.-Z. direktore, su ja sudarė ir pasirašė darbo sutartį. Vien šie tiesioginiai byloje surinkti įrodymai paneigia teismo padarytas nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, kad nurodytu laikotarpiu Klubo direktoriumi toliau buvo V. U..
5.2.2. Apeliantai teigia, jog priešingai negu konstatavo teismas skundžiamame nuosprendyje, 2010-10-28 sąskaita Nr. SKF 004034, išduota tiekėjo AS „Stružanu kudras fabrika“, o taip pat 2010-10-29 nuotraukos, kuriomis užfiksuojamas Klubo vardu geležinkelio iešmų R30 pakrovimas, nepagrindžia jokių šiai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių dėl V. U. de facto vadovo funkcijų atlikimo. Be to, teismas nenurodė, kokie valdingi vadovavimo veiksmai buvo atlikti Klubo sąskaita apmokėjus 2015-12-28 sąskaitą Nr. 1509PRJ Nr. 38 už V. U. skrydį į Paryžių. Tam, kad konstatuoti, jog būtent V. U. pasinaudojo Klubo sąskaita (jos prisijungimo duomenimis) apmokant nurodytą sąskaitą, byloje turėjo būti surinkti tiesioginiai įrodymai, kad apmokant nurodytą sąskaitą jungėsi bei apmokėjimą atliko būtent V. U.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje yra Informacinių technologijų tarnybos duomenys, kuriuose nėra fiksuota, kad nurodyta sąskaita buvo apmokėta jungiantis iš V. U. priklausančio IP adreso.
5.2.3. Teismo išvada V. U. buvus Klubo de facto direktoriumi grindžiama vos dvejomis datomis jam jungiantis prie Klubo banko sąskaitos, t. y. 2017 m. lapkričio 8 ir 11 dienomis. Nurodytas dviejų kartų prisijungimas prie banko sąskaitos nepatvirtina nuolatinio pobūdžio – asmens sistemingų veiksmų, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui per tokį ilgą – visą nuo 2014-04-30 iki 2018-02-21 laikotarpį, kuriuo jis buvo pripažintas kaip de facto vadovas: visų pirma, atliekant ikiteisminį tyrimą buvo surinkta informacija, kad per 2017 m. lapkričio–2018 m. kovo mėn. laikotarpį prie Klubo sąskaitų jungtasi iš 17-os skirtingų IP adresų, 22 kartus. Taigi aukščiau nurodyti duomenys akivaizdžiai paneigia teismo išvadą apie tai, kad byloje įrodyta aplinkybė, kad V. U. atliko valdingus veiksmus su Klubo banko sąskaitos valdymu ir kad tai jis vykdė sistemingai, kas būtų būdinga juridinio asmens vadovui.
5.2.4. Apeliantai nurodo, kad V. U. kasdieninės privalomos buhalterinės apskaitos nebetvarkė nuo 2014-04-30, ja nesirūpino. Jis dėl kaltinamų veiksmų atsiranda tik 2017 m. pabaigoje–2018 metų pradžioje, kai jo sutvarkyti buhalteriją paprašo A. M.-Z., tačiau ši aplinkybė liko teismo neįvertinta. Jau minėta, kad liudytojui U. A. tapus Klubo vadovu, pastarasis teikė VĮ Registrų centras reikalingus duomenis dėl Klubo direktoriaus pakeitimo, mokėjo už tokių pakeitimų atlikimą reikalingus mokesčius. To neneigė ir pats U. A.. Tapęs Klubo direktoriumi, jis teikė komercinius pasiūlymus bendrovei UAB „LitCon“ dėl rangos darbų atlikimo, pasirašė ant 2014-06-25 PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) dėl paslaugų pardavimo UAB „LitCon“, 2014 m. birželio mėn. perdavė atliktus darbus bendrovei UAB „LitCon“. Duomenų, kad nurodyti dokumentai būtų buvę suklastoti nebuvo nustatyta. Liudytojas U. A. 2014-09-04 AB „Lietuvos geležinkeliai“ teikė pasiūlymą dėl nenaudojamo siaurojo geležinkelio komplekso įsigijimo. Panevėžio apskrities VMI 2014-09-10 operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. FR1042-10228 pažymėta, kad operatyvaus patikrinimo metu buvo bendrauta su Klubo vadovu U. A.. 2015-01-20 bendradarbiavimo sutartį Nr. 4, 2015-03-05 susitarimą ir 2015-07-20 susitarimą Nr. 2 pagal 2015-01-20 bendradarbiavimo sutartį Nr. 4, 2016-03-22 bendradarbiavimo sutartį Nr. 29 Klubo vardu taip pat pasirašė U. A., t. y. U. A. ne tik savo vadovavimo laikotarpiu, bet ir vėliau A. M.-Z. vadovavimo metu, būdamas Klubo dalininku toliau sudarinėjo sandorius, atstovaudamas Klubo interesus. Tuo tarpu, kokiu būdu šiuose įvykiuose de facto dalyvavo V. U. teismas nenurodė.
5.2.5. Apeliantas V. U. apeliacinės instancijos teismo prašo atkreipti ypatingą dėmesį į liudytojo U. A. duotų parodymų nenuoseklumą, t. y. liudytojas U. A. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmuose teismo posėdžiuose nurodė (išvardino) detaliai visą turtą, kurį turėjo Klubas, taip pat konkrečius sandorius, kuriuose dalyvavo Klubas, tačiau tik vėliau teisme pakeitė poziciją ir jau teigė, kad jam niekas nebuvo žinoma apie Klubo veiklą, kad Klubo dokumentų jam V. U. neperdavė. Akivaizdu, kad taip jis pasielgė prispaustas užduodamų klausimų, kurie būtent ir atskleidžia jo tiek de jure, tiek de facto vadovavimą Klubui. Tai akivaizdžiai patvirtina liudytojo U. A. teisme duoti ne tik, kad neobjektyvūs parodymai, bet netgi nepagrįstai V. U. kaltinantys, kad jis jo vardu klastojo dokumentus, jo parašus (nors tokie duomenys ikiteisminio tyrimo metu nepasitvirtino), kad V. U. toliau vadovavo Klubui, tačiau negalėjo nurodyti kokiais konkrečiais veiksmais tai darė. Atkreiptinas dėmesys ir į patį ikiteisminio tyrimo atlikimą, pvz.: krata atliekama tik pas V. U., taip pat A. M.-Z., tačiau tokie veiksmai visiškai neatliekami pas liudytoją U. A., nors jis 2014-04-30–2014-12-01 buvo Klubo direktoriumi; tikrinami V. U. asmeninėse banko sąskaitose pinigų judėjimai, tačiau tai neatliekama pas U. A.. Nors atlikus rašysenos ekspertizę nepasitvirtino faktas, kad nurodytus dokumentus pasirašė V. U. suklastojęs U. A. parašus, tačiau teismas vis viena padarė išvadą, kad būtent V. U. turėjo teisę priimti sprendimus Klubo vardu bei kontroliavo Klubo veiklą. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog visą teismo pripažintą V. U. de facto direktoriavimo laikotarpį nuo 2014-04-30 iki 2017-12-18 dalininku buvo U. A..
5.2.6. Papildomai išreikalautos ir prie bylos medžiagos prijungtos Panevėžio apskrities VMI kitos operatyvaus patikrinimo pažymos patvirtina, kad liudytoja A. M.-Z., kaip Klubo direktorė, bet ne V. U. dalyvavo operatyviniuose patikrinimuose, kurių buvo ne vienas. A. M.-Z. tvirtina finansinės atskaitomybės dokumentus už 2014 finansinius kalendorinius metus, teikia Pelno mokesčio deklaracijas už 2014 metus, 2015 metus, 2016 metus, 2017 metus, kitas kasmėnesines deklaracijas. Laikotarpiu nuo 2015 iki 2017 metų pabaigos Klubo vardu pasirašinėja paramos sutartis, kasos pajamų orderius ir kt. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad 2015-11-30 liudytoja A. M.-Z. sudarė Klubo vardu apskaitos paslaugų teikimo sutartį su UAB „Nilreka“, ir jau po to, ženkliai vėliau, 2018-01-03 sudaroma dar viena sutartis su UAB „Audito nauda“, t. y. būtent tuomet, kaip V. U. parodė, kad pati A. M.-Z. kreipėsi pagalbos, nes prasidėjo VMI patikrinimas. Išdėstytos aplinkybės parodo, kad V. U. veiksmai per visą šį laikotarpį nebuvo nukreipti į Klubo de facto valdymą ir, kad ne jis buvo atsakingas už Klubo apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą. Byloje esančiuose 2018-04-11 kratos protokoluose neužfiksuoti jokie duomenys, kad pas V. U. būtų rasti kokie nors su kaltinamuoju laikotarpiu susiję buhalterinės apskaitos dokumentai. Priešingai, A. M.-Z. ikiteisminiam tyrimui perdavė dokumentus, o ne V. U.. Tai, jog V. U. padėjo A. M.-Z. buhalterijos tvarkyme kaip užfiksuota telefoniniuose pokalbiuose, jokiu būdu nereiškia, kad jis veikė de facto Klubo vardu.
5.2.7. Apeliantai nurodo, kad teismas taip pat nevertino ir tų duomenų, kad Klubo vieninteliu dalininku nuo 2017-12-18 tapo dar kitas asmuo – E. V., kuris nuo 2018-02-21 paskyrė dar kitą asmenį – J. V. Klubo direktore, tačiau nuosprendyje visiškai nemotyvuojama, kokios sąsajos su šiais asmenimis, nenurodomos kitos svarbios aplinkybės, kodėl V. U. ir vietoj šių asmenų turėtų būti laikomas de facto vadovu. Teismas nevertino ir FNTT specialistės parodymų dėl buhalterinės apskaitos vedimo, kuriais ji parodė, kad iki 2014-04-30 buhalterinė apskaita buvo vesta tvarkingai. Būtent tai patvirtina, kad po V. U. atleidimo iš vadovo pareigų, jis de facto nebeveikė, t. y. jo veiksmai (objektyvioji pusė), tyčia (subjektyvioji pusė) nebuvo nukreipti toliau priiminėti Klubo vardu strateginius verslo sprendimus, sistemingai ir visapusiškai veikti de facto Klubo vardu ir jo interesais, kitaip ir toliau būtų buvusi savalaikiai ir tvarkingai vykdoma Klubo buhalterinė apskaita.
5.2.8. Šioje byloje galima būtų vadovautis prielaida, kad po 2014-04-30 toliau vadovavo Klubo veiklai V. U., tačiau lieka nepaneigti duomenys, kad po V. U. atleidimo liudytojas U. A. dalininko teises perleido E. V., kuris susijęs su U. A. per bendrą jų advokatą J. V.. Minėti asmenys kreipėsi į A. M.-Z. dėl Klubo dokumentacijos perdavimo – kodėl ne į V. U.? Akivaizdu, jeigu visi valdingi veiksmai būtų buvę atlikinėjami V. U., E. V. teisme nebūtų davęs parodymų apie tai, kad būtent liudytojas U. A. jam pasakė, kad nebekontroliavo savo paskirtos direktorės A. M.-Z., bet ne V. U., kad nebenori dalyvauti Klubo veikloje ir dėl to nori parduoti nuosavybės dalininko teises, kad iš liudytojo U. A. sužinojo, kad Klubas turi ir turto ir skolų, iš pažymos, buvusios pas advokatą J. V. žinojo, kad Klubas turi pastatų. Liudytojo E. V. paskirtas direktoriumi D. T. teisme nenorėjo atskleisti tarpininko, kuris jam pasiūlė tapti Klubo direktoriumi, tačiau nurodė, kad bendravo su advokatu J. V., su kuriuo jį suvedė tarpininkai. Akivaizdu, kad Klubo dalininkų bei vadovų pasikeitimai po 2014-04-30, šių asmenų veiksmai Klubo veikloje, jų tikslai ir motyvai (nepagrįstai apkaltinant V. U.), parodo jų siekį išvengti savo asmeninės atsakomybės vadovautu laikotarpiu.
5.2.9. Be to, teismas išvadą, kad V. U. buvo faktiniu Klubo direktoriumi, grindė elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų duomenimis, tačiau nepagrįstai savaip interpretavo šių duomenų turinį. Iš minėtų protokolų turinio matyti, kad pokalbiai yra abstraktaus turinio, juose savo esme jokie konkretūs įvykiai ar veiksmai neaptariami, kuriais būtų galima vadovaujantis konstatuojant atlikus įmonės vadovui būdingus veiksmus. Be to, pokalbiai fiksuoti laikotarpiu nuo 2018-02-09 iki 2018-04-09, todėl neaišku, kaip šiuo laikotarpiu užfiksuoti duomenys susiję su visu kaltinamuoju nuo 2014-04-30 iki 2018-02-09 pokalbių įrašymo laikotarpiu. V. U. parodė, kad jo pokalbiai užfiksuoti tik todėl, kad pagelbėti su buhalterijos sutvarkymu jo paprašė A. M.-Z., tik dėl to jis jai padėdamas ieškojo buhalterių, kurios galėtų sutvarkyti apskaitą. Tokiu būdu teismas nurodytų telefoninių pokalbių turinį, kurie turinio prasme yra visiškai neinformatyvūs, nuosprendyje išaiškino labai plečiamai ir kryptingai, žodžiams ir sąvokoms suteikiant kitą, nei bendrai suprantamą, prasmę, išvadas padarė prielaidų forma.
5.3. Nuteistasis ir jo gynėjas teigia, jog teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl iešmų įsigijimo, jų surinkimo ir kitų įrengimo darbų Surdegio geležinkelio stotyje atlikimo, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad V. U. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje.
5.3.1. Teismas nustatė, kad 2010 metais Klubas mainų būdu įgijo lengvesnio modelio nei siaurojo geležinkelio bėgių R30 markės iešmus ir, kad Surdegio geležinkelio stotyje buvo sumontuoti R33 bėgių tipo iešmai. Tačiau nemotyvavo kokiu būdu ir kaip jis nustatė, kad R33 modelio bėgių iešmai yra tie patys, t. y. lengvesni iešmai, kurie ir buvo sumontuoti. Liudytojas U. A. parodė, kad nurodytas siaurabėgių geležinkelių strėles Klubas įsigijo už metalo laužo kainą iš Estijos, po to jos dingo, t. y. nepriklausomai nuo to, kad liudytojas parodė, kad jo 2010 metais įsigytos iš Estijos strėles dingo, teismas nusprendė, kad jos buvo sumontuotos ženkliai vėliau 2014 metais. Kito posėdžio metu liudytojas U. A. patikslino, kad 2010 metais organizavo siaurojo geležinkelio bėgių, kurios buvo paimtos Latvijoje, mainus į Estijoje surastas strėles, o apie 2012 metus nieko nežino, taip pat parodė, kad jam nėra žinomos aplinkybės, kad būtų tos pačios Estijoje išmainytos strėlės paklotos Surdegio geležinkelio stotyje. Estų geležinkelių muziejaus atstovo atsakyme pažymėta, kad kreipiamosios (iešmai) (3 vnt.) nebuvo parduoti Klubui, o buvo išmainyti į kitus iešmus – lengvesnio modelio bėgių markės. Liudytojas M. H. parodė, kad estų pusė turėjo R30 ir norėjo gauti R24, strėlių mainuose dalyvavo ir bendravo su U. A.. Nurodyti liudytojų parodymai yra neprieštaraujantys vieni kitiems, aiškūs ir suprantami, t. y. kad U. A., atstovavęs Klubą Latvijoje nupirko siaurojo geležinkelio bėgių R30 modelio iešmus, kuriuos išmainė su Estijos geležinkelių muziejumi į lengvesnio modelio markės bėgių iešmus. Nurodytą faktą patvirtina 2010-10-28 sąskaita Nr. SKF 004034. Taigi pirmiausia teismas privalėjo nustatyti aptariamų konkrečių geležinkelio bėgių modelių technines charakteristikas, jas nustatęs atlikti jų atitikimo lengvumo kriterijui vienas kito atžvilgiu vertinimą ir tik tai nustatęs pagrįstai ir teisėtai nustatyti, kuris iš šių modelių yra sunkesnis, o kuris lengvesnis. Pažymėtina, kad apie jų skirtumus nuteistasis V. U. nuolatos nurodinėjo, tačiau teismas į juos nekreipė jokio dėmesio, todėl kartu su apeliaciniu skundu yra teikiami ir bėgių atitinkamu laikotarpiu galioję GOST standartai.
5.3.2. Nuteistasis V. U. ir jo gynėjas apeliacinio teismo prašo atkreipti dėmesį į tai, jog geležinkelio kelio bėgiai ir jų modeliai nustatomi pagal konkrečius techninius parametrus. Be kitų kriterijų, bėgių modelius skiriantys kriterijai yra: bėgio plotis, bėgio aukštis ir jo svoris. Teismas aptaria geležinkelio bėgių R30 į lengvesnio modelio mainų su Estijos geležinkelio muziejumi aplinkybes ir R33 modelio Surdegio geležinkelio stotyje įrengimo aplinkybes, todėl apeliantai išskiria tik šių bėgių modelių (tipų) skirtumus: R24 modelio bėgio plotis 92 mm, aukštis 108 mm ir 1 metro masė yra 24,90 kg; R33 modelio bėgio plotis 110 mm, aukštis 128 mm ir 1 metro masė yra 33,48 kg. Taigi teismas padarė akivaizdžią klaidą R33 tipo bėgių iešmus prilyginęs juos lengvesnio modelio bėgiams, kurie buvo išmainyti 2010 metais su Estijos geležinkelio muziejumi. Todėl skundžiamame nuosprendyje aprašyti veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės akivaizdžiai neatitinka faktinių aplinkybių. Iš UAB „Urban line“ 2021-01-07 lydraščio Nr. LD-2021/1 matyti, kad techninio – darbo projekto sutartis buvo sudaryta 2012-12-19. Taigi V. U. iš anksto (2010 metais) suplanuoti nusikalstamų veiksmų objektyviai negalėjo, nes Surdegio geležinkelio stotyje buvo sumontuoti sunkiausi R33, bet ne lengvesnio tipo (modelio) siaurojo geležinkelio bėgių iešmai. Todėl teismo išvada, kad R33 tipo iešmai iš I. K. nebuvo nupirkti ir sumontuoti, o buvo išmainyti Estijos geležinkelių muziejuje, kurie ir buvo pakloti Surdegio geležinkelio stoties rekonstrukcijos metu yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta.
5.3.3. UAB „LitCon“ iš Klubo priėmė darbus būtent už projekte numatytų R33 geležinkelio bėgių strėlių nupirkimą bei jų suklojimą. UAB „LitCon“ iš Klubo priėmė ir papildomai atliktus kitus pagal 2013-12-02 papildomą susitarimą Nr. 1 geležinkelio kelio (bet ne iešmų) montavimo darbus už 34 500 Eur. Teismas nenurodė, iš kur tada Klube atsirado R33 modelio iešmai, kas kitas tokių iešmų paklojimo bei kitų bėgių paklojimo darbus atliko, kas kitas juos perdavė UAB „LitCon“. Liudytojas V. A. nurodė, kad darbus atliko rusakalbiai žmonės, o iešmai buvo atvežti iš Rusijos. Todėl nepasitvirtino teismo konstatuojamas faktas, kad tretieji asmenys (I. K.) neatliko Klubui jokių paslaugų. Tai, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo apsiribota I. K. asmens paieška tik Estijos gyventojų duomenų bazėje ir toks asmuo joje nebuvo rastas, jokiu būdu nepaneigia tokių liudytojo parodymų bei realiai įvykdytų R33 modelio bėgių įgijimo, jų paklojimo bei kitų rangos darbų atlikimo faktų, kuriuos kaip parodė liudytojas atliko rusakalbiai žmonės. Tokiu būdu skundžiamu nuosprendžiu buvo konstatuotos visai kitos veikos padarymo aplinkybės, vieta, laikas, būdas, kitos aplinkybės, nei įvykiai vyko iš tikro. Taigi V. U. siaurojo geležinkelio R33 modelio iešmų įsigijimo bei atsiskaitymo dokumentų kaip netikrų nepagamino, nurodytos atsiskaitymo sumos visiškai atitinka į apskaitos sąskaitas įtrauktas bei FNTT prie VRM 2019-10-17 specialisto išvadoje aptartas sumas. Dėl išdėstytų argumentų apeliantai daro išvadą, kad veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nebuvo padarytos.
5.3.4. Nagrinėjamoje byloje teismas turėjo įvertinti, ar dėl V. U. veiksmų realiai kilo žala Klubui. Tačiau teismas padarė tik formalią ir formuojamai teismų praktikai prieštaraujančią išvadą iš aplinkybių visumos konteksto išskyręs vien 174 000 Eur pinigų sumos iš kasos išmokėjimo aplinkybę ir ją susiejęs su žalos Klubui padarymu. Nors nusikalstamos veikos tikslas yra fakultatyvinis požymis, tačiau tiek kaltinamuoju aktu, tiek bylos medžiaga turi būti įrodyta, kokiam tikslui šios lėšos buvo panaudotos. Vien tai, kad nurodyta piniginė suma, pasak teismo, buvo išmokėta nepagrįstai, tai yra ne pasisavinimas, kaip baudžiamoji veika – nepagrįstai išmokėtos sumos priteisiamos civilinio proceso tvarka. Byloje surinkti duomenys patvirtina realiai įvykusių ūkinių – komercinių įvykių sudėtį: Surdegio siaurojo geležinkelio stotyje vykdant Klubo sudarytą rangos sutartį su UAB „LitCon“, Klubas įgijo ir įmonei UAB „LitCon“ pardavė siaurojo geležinkelio 2 vnt. R33 modelio bėgių iešmus, kuriuos UAB „LitCon“ priėmė ir už kuriuos sumokėjo; Klubas suteikė įmonei UAB „LitCon“ šių iešmų surinkimo paslaugas, už kuriuos UAB „LitCon“ sumokėjo; Klubas atliko papildomus geležinkelio bėgių įrengimo darbus, už kuriuos UAB „LitCon“ taip pat sumokėjo. Tai reiškia, jog visa už nurodytus daiktus ir darbus 174 000 Eur suma, kurią pasak teismo buvo pasisavinta V. U., Klubui įmonės UAB „LitCon“ buvo apmokėta. Teisme liudytojas V. A. parodė, kad visus nurodytus rangos darbus atliko rusakalbiai žmonės, t. y. liudytojas patvirtino V. U. parodymus, kad Klubas persamdė trečiuosius asmenis tokių darbų atlikimui. Akivaizdu, kad Klubas turėjo su tokiais trečiaisiais asmenimis ir atsiskaityti. Todėl net ir formaliai eliminuojant 2013-12-03 pirkimo–pardavimo sutartį, papildomą susitarimą Nr. 1 su I. K. ir kasos išlaidų orderius (nuosprendyje nurodomus kaip pagamintus netikrus, kuriais viso išmokėta 174 500 Eur suma), bylos R33 modelio iešmų įgijimo bei vėliau Klubo vardu jų perdavimas, sumontavimas ir kitų papildomų rangos darbų atlikimo įmonei UAB „LitCon“ faktas – aplinkybės šioje byloje liko nepaneigtos. Taigi byloje neegzistuoja absoliučiai jokių įrodymų, kad Klubas patyrė realią žalą, o pagal teismų praktiką, vien piniginių lėšų išmokėjimo faktas, nepatvirtina, kad buvo padaryta realios žalos Klubui, kas nulemia, jog V. U. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, būtinų požymių.
5.3.5. Be to, teismas visiškai nemotyvavo V. U. tyčios turinio padarant BK 183 straipsnyje numatytą veiką (nemotyvavo ir dėl BK 300 straipsnio). Šioje byloje nėra įrodyta šio nusikaltimo subjektyvioji pusė – tiesioginė tyčia. Byloje nebuvo surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog V. U. turėjo tikslą pasisavinti neteisėtai išgrynintus pinigus ar juos panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti. Apeliantas V. U. teisme ne kartą nurodė, kad paimta iš kasos 174 500 Eur pinigų suma buvo skirta atsiskaityti su I. K., įgyti daiktai bei paslaugos buvo realiai panaudoti Klubo veikloje. Todėl priešingos teismo išvados neabejotinai prieštarauja nekaltumo prezumpcijai bei nepagrįstai sunkina nuteistojo padėtį, nes nekaltumo įrodinėjimo našta neteisėtai ir nepagrįstai perkelta nuteistajam, o tai laikoma šiurkščiu BPK pažeidimu.
5.3.6. Apeliantai teigia, kad teismas vertindamas tiek 174 500 Eur, tiek 34 440,91 Eur sumos išmokėjimus privalėjo prioritetą suteikti ne baudžiamosioms, bet civilinėms pažeistų teisių atkūrimo priemonėms. Nagrinėjamos bylos atveju pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis netapo probleminis ir nėra jokių kliūčių padarytą žalą Klubui atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Be to, V. U. 2013-12-02 suteikė Klubui 103 584 Lt paskolą, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl jos nepasisakė. Taigi nagrinėjamos bylos atveju pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis netapo probleminis, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 straipsnį negalėjo būti taikoma.
5.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai V. U. veiksmus kvalifikavo kaip apgaulingą apskaitos tvarkymą. Nuteistasis viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad jis savęs nuo 2014-04-30 nebelaikė Klubo direktoriumi, atskirus veiksmus (bet ne sistemingus) atliko išduotų įgaliojimų pagrindu, bet ne veikdamas savarankiškai. FNTT specialistė parodė, kad iki 2014-04-30 buvo vesta tvarkingai. Tai patvirtina, kad po V. U. atleidimo iš vadovo pareigų de jure, jo veiksmai (objektyvioji pusė), tyčia (subjektyvioji pusė) nebuvo nukreipti veikti Klubo vardu, atitinkamai jo motyvai ir tikslai nebuvo nukreipti nuolatiniam ir tvarkingam buhalterinės apskaitos vedimui, bei pateikė logiškai paaiškinamus parodymus, kad 2017 m. pabaigoje–2018 m. pradžioje tik atėjo į pagalbą iš draugiškumo tuo metu buvusiai Klubo direktorei A. M. Z. dėl buhalterijos sutvarkymo. Apeliantai dar kartą primena, kad bylos duomenys patvirtina, kad 2014-04-30–2018-02-21 laikotarpiu kiti Klubo vadovai: liudytojai U. A., A. M.-Z. dalyvavo VMI patikrinimuose kaip Klubo vadovai, A. M.-Z. buvo administracine tvarka bausta už atitinkamų jos kaip Klubo direktorės pareigų netinkamo vykdymo, po 2018-02-21 buhalterinius registrus bei finansines ataskaitas už 2017 metus turėjo jau pateikti naujieji Klubo direktoriai. Be to, teismas nemotyvavo kaip pasireiškia negalimumas iš dalies nustatyti Klubo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Skundžiamame nuosprendyje kaip nusikalstamas pasekmes teismas nurodo tik 174 500 Eur iš kasos išmokėtą pinigų sumą. Kaip minėta, jeigu nurodyta suma buvo išmokėta nepagrįstai, visa tai yra ne baudžiamosios, o civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes Klubui išlieka teisė tokios sumos reikalauti atlyginti. Be to, esant aiškiai konkrečiai išmokėtai iš kasos sumai, negalima daryti išvados, kad dėl to negalima visiškai nustatyti Klubo turto, veiklos, įsipareigojimų bei struktūros. Teismas nuosprendyje nurodė tik motyvus dėl buhalterinės apskaitos tvarkos pažeidimo, o nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų neišdėstė, nors būtent tokie BK 222 straipsnyje numatytos veikos požymiai, kaip negalimumas nustatyti turto, veiklos rezultatų ir įsipareigojimų dydžio – padariniai, šios veikos atribojimas nuo administracinio teisės pažeidimo, yra vertinamojo pobūdžio.
5.5. Apeliantai nurodo, jog V. U. neatliko jokių tyčinių mokesčių vengimo veiksmų, todėl jis nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nepagrįstai.
5.5.1. Skundžiamame nuosprendyje teismo išvada, kad V. U. kaip Klubo vadovas buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, kuomet buvo teikiama 2014 m. birželio mėn. PVM deklaracija, yra nepagrįsta. Priešingai negu nurodė teismas, šios išvados nepatvirtina Panevėžio apskrities VMI 2014-09-10 operatyvaus patikrinimo pažyma, kurios turinys akivaizdžiai paneigia, kad V. U. kaip Klubo direktorius dalyvavo VMI nurodyto patikrinimo metu, t. y. patikrinimo metu visus duomenis bei reikalingą dokumentaciją teikė U. A.. V. U. teisme nurodė, kad liudytojas U. A. jam išdavė įgaliojimą su nurodyta VMI Operatyvaus patikrinimo pažyma susipažinti ir ją paimti, nes liudytojas U. A. buvo Kaune, o jis Panevėžyje. Todėl vien tai, kad V. U. VMI 2014-09-10 operatyvaus patikrinimo pažymą pasirašė, jokiu būdu nepatvirtina, kad jis VMI nurodyto patikrinimo metu atliko Klubo direktoriaus funkcijas.
5.5.2. Panevėžio apskrities VMI 2014-09-10 operatyvaus patikrinimo pažymoje užfiksuota, kad operatyvaus patikrinimo metu Klubas patikslino 2014 metų sausio, vasario, balandžio, gegužės, birželio ir liepos mėnesių pateiktas PVM deklaracijas. 2014-06-25 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl paslaugų pardavimo UAB „LitCon“ už 248 215,31 Lt pasirašė U. A., kaip Klubo atstovas, t. y. jos direktorius. Teismas niekaip nepašalina savo paties akivaizdžiai prieštaraujančios išvados, nuspręsdamas, kad V. U. nurodytu metu buvo Klubo direktoriumi, bet tuo pačiu nepaaiškina, kodėl tuomet yra ne jo, o U. A. parašai ant nurodytos PVM sąskaitos faktūros. Klubo deklaracijų pateikimo išrašas, kad patikslinančią PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2014-06-01 iki 2014-06-30, 2014-09-07 pateikė V. U. parodo tik tokios deklaracijos pateikimo VMI faktą. Byloje nėra jokių duomenų, kad nurodytą patikslinamą deklaraciją užpildė ir joje nurodė atitinkamus duomenis būtent V. U.. Kaip minėta, operatyvaus patikrinimo metu bendrauta su Klubo vadovu U. A., taigi aplinkybės dėl PVM deklaracijos duomenų tikslinimo buvo pateikti U. A., o ne V. U.. Įstaigos deklaracijų pateikimo išraše taip pat atsispindi, kad kitas patikslinamąsias deklaracijas teikė kitas asmuo – N. A.. FNTT specialistė nurodė, kad už 2015 metų sausio–gruodžio mėn. laikotarpį PVM atitinkamo turinio deklaracijos buvo taip pat teikiamos, tačiau duomenų, kad jas teikė V. U. nėra. Kodėl šitie duomenys nevertinami, o automatiškai nusprendžiama, kad visa tai atliko V. U. ir jam perkeliama atsakomybė teismas nenurodė.
5.5.3. 2014-06-25 Klubo direktoriumi būnant U. A. ir jam asmeniškai išrašius 2014-06-25 PVM sąskaitą faktūrą būtent jam galėjo ir turėjo būti žinomos aplinkybės apie atitinkamų PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų duomenų teisingą įrašymą (perkėlimą) į deklaraciją ir ją teikiant valstybės įgaliotai institucijai, o ne V. U., kuris nedalyvavo šios sąskaitos išrašymo metu. 2015 m. sausio, balandžio, liepos ir lapkričio mėnesiais Klubo direktorė buvo A. M.-Z., su ja U. A. sudarė ir pasirašė darbo sutartį, o duomenų, kad už nurodytus laikotarpius PVM deklaracijas teikė V. U. nėra. Todėl turėjo būti konstatuota, kad ir dėl šių atitinkamų duomenų teisingą įrašymą į deklaracijas ir jų pateikimą valstybės įgaliotai institucijai V. U. negali būti atsakingas. Išdėstyti argumentai patvirtina, kad ir dėl veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje padarymo teismas vertino tik selektyviai atrinktus V. U. kaltinančius įrodymus, ir visiškai neįvertino nuteistąjį teisinančių įrodymų.
5.6. Nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė savo dydžiu yra aiškiai per griežta ir paskirta neatsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalies bei BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tai, kad nuteistasis V. U. siekdamas išvengti atsakomybės bei neigdamas kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, savo atsakomybę siekė perkelti kitam asmeniui – U. A. reiškia tik tai, kad nebuvo pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tačiau reikalavimas nebandyti išvengti atsakomybės negali būti aplinkybe, dėl kurios kaltinamajam skiriama griežtesnė bausmė, nes tai prieštarauja asmens konstitucinei ir BPK numatytai jo teisei į gynybą. Prašymą paskirti adekvačią bei teisingą bausmę apeliantai motyvuoja tuo, kad nusikalstamos veikos nebuvo smurtinio pobūdžio, atlikti veiksmai nebuvo padaryti sunkinančiomis atsakomybę aplinkybėmis, nesukėlė sunkių pasekmių, praėjo beveik 5 metai po jų atlikimo, per šį terminą V. U. kitų veikų nepadarė, teisiamas pirmą kartą, nebaustas administracine tvarka, yra saistomas šeiminiais ryšiais – vedęs, augina du nepilnamečius vaikus, dirba Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje. Viso baudžiamojo proceso metu V. U. atvykdavo į apklausas, atsakingai dalyvavo procese, nepažeidinėjo kardomosios priemonės, procesui netrukdė ir savo elgesiu pateisino teisėsaugos institucijų ir teismo pademonstruotą pasitikėjimą bei įrodė, kad ateityje naujų nusikalstamų veikų nebedarys.
5.6.1. Be to, apeliantų nuomone, teismas turėjo taikyti ne šiuo metu galiojančią, bet nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją. Turto pasisavinimas, už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė, kaip tęstinė veika buvo baigta 2017 m. rugsėjo 7 d. Šiai datai galiojo BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija. Apeliantai mano, kad nurodytos redakcijos BK 75 straipsnio nuostatos gali būti taikomas ir V. U..
5.6.2. Apeliantai mano, jog apeliacinės instancijos teismas taip pat turėtų peržiūrėti teismo V. U. paskirtą įpareigojimą vienerius metus neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. V. U. dirba Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje vyriausiojo specialisto pareigose, kuriomis be kitų funkcijų atlikimo yra paskirtas ir į Eismo organizavimo darbo grupę. Nurodytų pareigų atlikimas yra tiesiogiai susijęs su darbo funkcijų atlikimu ne vien Panevėžio miesto ribose, bet ir rajono, darbo funkcijų atlikimui būtina vykti ir į kitus miestus. Dėl šios priežasties, įpareigojimas V. U. gauti priežiūrą vykdančios institucijos leidimą kiekvienu atveju norint išvykti iš gyvenamosios vietos miesto (Panevėžio) apribotų V. U. galimybes vykdyti tiesiogines darbines funkcijas. Kita vertus, būtų apkraunamas ir priežiūrą vykdančių institucijų darbas. Be to, išvykti į kitus miestus V. U. reikia ir mažamečių vaikų interesais (kitame mieste geresnis gydytojas specialistas, aplankyti kitame mieste gyvenančius draugus ar giminaičius, savaitgaliais nuvežti vaikus edukaciniais bei pažintiniais tikslais į kitas Lietuvos vietas). Dėl šių nurodytų priežasčių akivaizdu, kad įpareigojimas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo yra perteklinis, kadangi tiesiogiai apriboja V. U. galimybę atlikti darbo funkcijas ne tik gyvenamojo miesto, bet Lietuvos mastu, taip pat būtų nesuderinamas su mažamečių vaikų interesų įgyvendinimu. Įpareigojimo pakoregavimas prašomu būdu nepakeistų jo esmės ir drausminančio poveikio.
5.7. Apeliantai nurodo, jog teismas neteisėtai pasisavintą sumą pripažino konfiskuojamu turtu. Būtina vertinti tai, jog šiuo konkrečiu atveju valstybė nepatyrė jokios turtinės žalos, pasisavintas turtas buvo sukurtas Klubo, kurios direktoriumi teismas pripažino patį V. U. ir kuris tokį turtą pasisavino. Tai, jog Klubas civilinio ieškinio dėl pasisavintos pinigų sumos nereiškė šioje byloje, nereiškia, kad jis negali būti pareikštas atskiroje civilinėje byloje. Įvertinus visas šias aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties Nr. 2K-7-130-699/2015 išaiškinimais, pasisavintos 208 940,91 Eur pinigų sumos konfiskavimas yra neproporcinga (neadekvati) V. U. padarytam teisės pažeidimui taikyta baudžiamojo poveikio priemonė, dėl to nuosprendžio dalis dėl turto konfiskavimo taip pat yra nepagrįsta ir turi būti panaikinta.
6. Teismo posėdyje nuteistasis V. U. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Nuosprendžio dalį dėl V. U. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį, V. U. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti. Taip pat prašo iš naujo subendrinti už kitas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, bet galutinę subendrintą bausmę paskirti ir BK 75 straipsnį vėl taikyti taip, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Kitos nuosprendžio dalies prašo nekeisti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistojo V. U. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).
Dėl esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų
8. Apeliantai skunde nurodė, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį. Toks skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus apeliantai pirmiausia sieja su įrodymų vertinimu, nes akcentuoja byloje nesant jokių V. U. kaltės įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepadarė esminiais pripažintinų procesinių pažeidimų. Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad nuteistojo V. U. kaltė padarius nusikaltimus, dėl kurių jis pripažintas kaltu, pagrįsta teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu.
9. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog vertinusio įrodymus pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Teisėjų kolegija nustatė, kad nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę.
10. Apeliacinio skundo argumentai dėl tendencingo įrodymų vertinimo neturi jokio realaus pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ištyrė visus byloje esančius įrodymus (liudytojų U. A., A. M.–Z., R. R., N. A., E. V., D. T., G. K., M. H., A. S., R. S., V. A. parodymus, specialisto išvadą, specialistės A. Marozaitės parodymus, kitus rašytinius bylos įrodymus), juos vertino ne atsietai, o kaip visumą, visus įrodymus aptarė ir padarė išvadas pagrįstas byloje surinktų ir ištirtų įrodymu visuma. Nuosprendyje įvertintas įrodymų visetas ir motyvuotai išdėstyta, kodėl teismas atmetė nuteistojo V. U. parodymus. Nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo vien dėl to, jog apeliantai ir teismas skirtingai vertino įrodymus. Be to, aplinkybė, kad V. U. skundžiamu nuosprendžiu dėl kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisintas rodo, kad teismas vertino ne tik kaltinančius, bet ir nuteistąjį teisinančius įrodymus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad teismas tendencingai vadovavosi vien kaltinančiais įrodymais ir visiškai netyrė kitų bylos duomenų.
11. Apeliantai skunde teigia, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko pažeidžiant rungimosi principą, įtvirtintą BPK 7 straipsnyje, kuris reiškia, kad byla turi būti sprendžiama ginčo keliu. Pagal BPK 7 straipsnio 2 dalį kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti. Teisę pareikšti prašymus bylos teisminio nagrinėjimo dalyviai turi iki įrodymų tyrimo pabaigos. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad šia teise aktyviai naudojosi ir gynyba, dalis jos prašymų buvo patenkinta, todėl, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neįžvelgia rungimosi principo pažeidimo.
12. Teisėjų kolegija neįžvelgė ir nuteistojo V. U. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde minimo in dubio pro reo bendrojo teisės principo pažeidimo. Abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamoje byloje nėra abejonių dėl nuteistojo V. U. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas ne įrodymais, bet prielaidomis. Taigi nepagrįstas apeliantų skundo argumentas, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas pažeidė iš nekaltumo prezumpcijos principo kylančią sąlygą, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, bei BPK 20 straipsnio reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamajame procese numatytų įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių ir, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Dėl V. U. pripažinimo faktiniu Klubo vadovu
13. Šioje baudžiamojoje byloje skundžiamu nuosprendžiu V. U. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį nuteistas laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. jam būnant VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo (toliau – ir Klubas) direktoriumi ir nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. vasario 21 d. būnant faktiniu šio Klubo direktoriumi. Tuo tarpu nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad V. U. nuo 2014 m. balandžio 30 d. nebuvo susijęs su Klubo veikla, neturėjo pareigos tvarkyti Klubo buhalterinės apskaitos, jo vaidmuo pasireiškė tik padėjimu Klubui surasti buhalterinę apskaitą tvarkančias įmones. Atsakant į skundo argumentus būtina aptarti, kodėl baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiamas faktinis vadovas, nors jis įstaigos dokumentuose neminimas ir nėra registruotas registrų centre kaip įstaigos vadovas. Viskas priklauso nuo to, koks turinys įdedamas į direktoriaus pareigas ir kokius veiksmus asmuo atliko, ar jie atitinka direktoriaus pareigų turinį.
14. Kasacinis teismas savo praktikoje yra įtvirtinęs teisės aiškinimo taisyklę, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Kasacinio teismo praktikoje expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, 26 punktas). De facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 35 punktą). Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Sandorių pasirašymas bendrovės vardu nėra esminis kriterijus nustatant, ar asmuo yra de facto vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).
15. Dėl formalaus ir faktinio vadovų atsakomybės yra pasisakyta ir teismų praktikoje baudžiamosiose bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pripažinus, jog formaliai juridinio asmens vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais padarytą žalą taikoma tais pačiais pagrindais kaip ir de jure (pagal teisę) vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-427/2013, e3K-3-324-915/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-788/2017). Juridinio asmens vadovo baudžiamoji atsakomybė, ypač už kitų asmenų padarytus veiksmus, negali būti grindžiama vien tik jo pareigomis ir jam formaliai priskirta kompetencija. Bet kuri nusikalstama veika visada pasireiškia konkrečiu visuomenei pavojingu ir baudžiamojo įstatymo uždraustu veikimu ar neveikimu (BK 11 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis), o nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių inkriminavimas turi būti pagrįstas byloje esančiais įrodymais, o ne prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-788/2019).
16. Šioje baudžiamojoje byloje yra nagrinėjami nusikaltimai, kuriuos gali padaryti specialiųjų požymių turintys subjektai: pasisavinti turtą gali tas, kam tas turtas buvo patikėtas ar buvęs jo žinioje, apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą gali tas, kas privalo organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą ar ją tvarkyti, o neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ar turtą pateikti gali tas, kas privalo pildyti ir valstybės įgaliotai institucijai pateikti deklaraciją. Tokios pareigos kyla iš teisės aktų arba užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu ir dažniausiai jos yra priskiriamos bendrovės vadovui (direktoriui).
17. Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu V. U. yra nuteistas už VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo turto pasisavinimą, dokumentų klastojimą, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ir turtą pateikimą bei apgaulingą VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo buhalterinės apskaitos tvarkymą. V. U. nuteistas kaip Klubo direktorius (nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. balandžio 30 d.) ir kaip faktinis šio Klubo direktorius (nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. vasario 21 d.).
18. VšĮ Siaurojo geležinkelio klubas įregistruota 2009 m. lapkričio 2 d., kurio akcininkais tapo V. U., U. A. ir G. K.. Pagal 2011 m. lapkričio 4 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, G. K. išėjus iš Klubo dalininkų, jo akcijas nupirko V. U.. Klubo direktoriumi nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. buvo V. U.. Nuo 2014 m. gruodžio 1 d. vienintelio dalininko U. A. sprendimu Klubo direktore paskirta A. M.-Z. 2017 m. gruodžio 18 d. visas turimas dalininko teises U. A. pardavė E. V..
19. Apklaustas teisme V. U. neigė buvęs direktoriumi po 2014 m. balandžio 30 d., kuomet kilus viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktui, jis Klubo vadovavimą ir visas dalininko teises perdavė U. A.. Nuo to momento jis Klubo turtą, finansinius dokumentus, prisijungimus prie banko, raktus nuo patalpų perdavė U. A., o savo veiksmus po 2014 m. balandžio 30 d. apibūdino kaip pagalbą Klubui. Tačiau tokius V. U. parodymus paneigė U. A.. Apklaustas teisme U. A. parodė, kad vieninteliu Klubo akcininku jis tapo V. U. pasitraukus iš Klubo po to, kai paaiškėjo, jog Klubas nemoka mokesčių, neatsiskaito su tiekėjais, nerodomi apskaitos dokumentai. U. A. kaip vienintelę savo klaidą nurodė pernelyg didelį pasitikėjimą V. U. ir tikėjimą pažadais, kad V. U. jam perduos Klubo turtą, buhalterinės apskaitos dokumentus ir antspaudą, prisijungimo prie sąskaitos duomenis. Tačiau jokie dokumentai jam nebuvo perduoti, V. U. visą tą laiką disponavo Klubo finansais, dokumentais, antspaudu. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, liudytojo U. A. parodymai nėra vieninteliai įrodymai, kuriais teismas rėmėsi, vertindamas nuteistojo V. U. veiksmus ir vaidmenį Klubo veikloje. Specialisto išvados Nr. 04/14-2-17-10899 dėl VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo ūkinės–finansinės veiklos tyrimo duomenys patvirtina, kad Klubo ūkinės finansinės veiklos metu nuo 2015 metų V. U. į Klubo kasą įnešinėjo pinigus ir juos gavo atsiskaitymui su I. K.; išimdavo pinigus kaip avansą iš Klubo banko sąskaitos; priimdavo sprendimus ir duodavo nurodymus bei teikdavo duomenis Klubo direktorei A. M.-Z.; disponavo prisijungimo prie Klubo banko sąskaitos priemonėmis, antspaudu, buhalterinės apskaitos dokumentais; buvo įgaliotas kaip išorinis vartotojas atstovauti Klubui VMI bei 2015–2018 metais kreipėsi į UAB „Audito nauda“, UAB „Apskaitos konsultantai“ ir UAB „Nilreka“ dėl Klubo buhalterinės apskaitos sutvarkymo. Taigi išdėstyti įrodymai patvirtina, kad V. U. net ir atleistas iš Klubo direktoriaus pareigų, vis tik toliau atliko veiksmus, kurie priskiriami įmonės vadovui.
20. Analizuojant ar V. U. atitinka įmonės vadovo kriterijus, svarbūs kiti byloje esantys įrodymai. Liudytoja V. J. parodė, kad su V. U. nuo 2013–2016 metais dirbo VšĮ ,,Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“. Jai susidarė nuomonė, kad VšĮ Siaurojo geležinkelio klubui visą laiką vadovavo V. U., nes jis pats tai sakydavo, per susirinkimus kalbėdavo apie Klubo veiklos planus. Liudytoja N. P., tvarkiusi Klubo buhalterinę apskaitą, taip pat patvirtino, kad išeidama iš darbo Klube, korteles ir banko išrašus atidavė V. U.. Kitos byloje apklaustos buhalterės – N. A. ir R. R. taipogi patvirtino, kad jas sutvarkyti Klubo buhalterinę apskaitą samdė ir joms dokumentus pristatydavo arba žadėjo pristatyti V. U.. Liudytoja R. R. patvirtino U. A. parodymus, kad banko generatorius buvo pas V. U. bei parodė, jog tvarkydama buhalterinę apskaitą matė, jog pinigus imdavo V. U.. Liudytoja N. A. irgi parodė, kad V. U. 2015 metais disponavo Klubo grynaisiais pinigais, pagal duomenis matė, jog pinigai buvo imami iš banko. Liudytojas E. V. parodė, kad 2017 m. gruodžio 18 d. jam nupirkus įmonę, jis negavo buhalterinės apskaitos dokumentų. Dokumentų prašė A. M.-Z., tačiau ji teigė, jog visi dokumentai yra pas V. U.. Liudytoja A. M.-Z. parodė, kad jai tapus Klubo direktore, ji neperėmė jokių dokumentų, neturėjo prisijungimo prie įmonės sąskaitos. Dažniausiai pasirašyti dokumentus jai pateikdavo V. U., įmonės dokumentus auditui taip pat perdavė V. U., taip pat ji išdavė V. U. pinigus įmonės skoloms padengti. Nors apklausiama teisme nurodė, kad daugelį veiksmų atliko U. A. nurodymu, ikiteisminio tyrimo metu ji teigė priešingai, o būtent, kad dokumentai, Klubo pinigai, raktai nuo Klubo patalpų buvo pas V. U., dokumentus ji gaudavo iš V. U. bei pasirašydavo įvairius dokumentus, duotus būtent V. U., o ne U. A.. Panevėžio valstybinei mokesčių inspekcijai A. M.-Z. 2017 m. gruodžio 6 d. paaiškinime nurodyta, kad ji Klubo apskaitos netvarkė, tik pagal pateiktus duomenis deklaruodavo VMI, kuriuos jai pateikdavo V. U. (t. 3, b. l. 9). Liudytoja A. M.-Z. teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Taigi išdėstyti liudytojų parodymai patvirtina U. A. parodymus, kad jam nebuvo perduoti įmonės finansiniai dokumentai ir, kad V. U. visą tą laiką disponavo Klubo finansais ir Klubo apskaitos buhalteriniais dokumentais.
21. Apeliantai skunde vardija dokumentus (paramos sutartis, kasos pajamų orderius, 2016 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutartis dėl nekilnojamųjų daiktų įsigijimo, 2018 m. sausio 17 d. taikos sutartis ir kt.), kuriuos kaip Klubo direktorė pasirašė A. M.-Z., tačiau nemini pačios A. M.-Z. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos ji teisme patvirtino kaip teisingus, jog visus dokumentus pasirašyti jai duodavo pats V. U.. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad 2015 m. lapkričio 30 d. liudytoja A. M.-Z. sudarė Klubo vardu apskaitos paslaugų teikimo sutartį su UAB „Nilreka“ ir 2018 m. sausio 3 d. su UAB „Audito nauda“, tačiau vėlgi šios sutartys sudarytos V. U. iniciatyva. Tai patvirtino ir šių bendrovių buhalterės N. A. ir R. R., kad jas samdė būtent V. U.. Priešingai negu teigiama skunde, teisėjų kolegija tokius nuteistojo veiksmus vertina ne kaip pagalbą Klubui, o kaip realų Klubo valdymą, nes V. U. priiminėjo sprendimus, o A. M.-Z. duodavo tik pasirašyti dokumentus.
22. Taip pat svarbūs įrodymai, padedantys objektyviai įvertinti nuteistojo veiksmus ir vaidmenį Klubo veikloje, yra V. U., A. M.-Z. ir R. R. telefoniniai pokalbiai. 2018 m. vasario 15 d. pokalbis tarp A. M.-Z. ir R. R., patvirtina, kad A. M.-Z. konsultuojasi su V. U. apie tai, kokį jai parodyti atlyginimą (t. 4, b. l. 120, 122). 2018 m. vasario 15 d. pokalbio metu A. M.-Z. tariasi su V. U. dėl jos atlyginimo apskaitoje parodymo (t. 4, b. l. 123). 2018 m. vasario 27 d. įvykusio pokalbio metu, V. U. domisi, kaip R. R. sekasi suvesti apskaitą, o pastaroji nurodo, kad „neatrenka galų“ (t. 4, b. l. 110). 2018 m. kovo 13 d. pokalbio metu V. U. duoda nurodymus A. M.-Z., kaip jai elgtis Klube atsiradus naujam dalininkui (t. 4, b. l. 111). 2018 m. kovo 18 d. įvykusio pokalbio tarp A. M.-Z. ir R. R. turinys patvirtina, kad Klubo buhalterinėje 2015, 2016, 2017 metų apskaitoje nėra dokumentų apie panaudotą gautą paramą, kad V. U. žadėjo, kad dokumentai pateisinantys paramą kažkaip atsiras, be to, nėra normalių balansų, o šio pokalbio metu visa esama apskaita vadinama „košmaru“ (t. 4, b. l. 132–135). 2018 m. kovo 19 d. pokalbis tarp R. R. ir A. M. Z. patvirtina, kad V. U. vis dar turi prisijungimus (yra prijungtas) prie banko, kad disponuoja informacija, kad visas Klubo turtas nupirktas ir atiduotas VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ 2014 metais, pažymos be pavardžių, nėra apmokėjimų, inventorizacijų, kad viskas „verdama“ daroma A. M.-Z. rankomis, kad nedirbdamas Klube V. U. ėmė avansus (t. 4, b. l. 135–142). 2018 m. kovo 21 d. įvykęs telefoninis pokalbis tarp R. R. ir A. M.-Z. patvirtina, kad V. U. turi ne visus dokumentus, kad kažkas jam jų nepersiunčia. R. R. šio pokalbio metu pasakė, kad iš esmės iš trejų metų dokumentų yra tik viena bylutė, kurioje susegti septyni popieriai, susiję su gauta parama, ir pasiūlė sėsti ir kažką sukurti, kad atskaitingas asmuo 2014 metais būtų kažką nupirkęs, o 2015 metais dalį skolos pasiima, 2016 metais kitą dalį, todėl siūlė sudaryti sutartį, jog V. U. rūpinosi technikos pirkimu Klubui, be to, R. R., vertindama prisijungimų prie banko duomenis, pasakė, kad V. U. buvo Klubo faktinis vadovas (t. 4, b. l. 142–145). Iš 2018 m. kovo 23 d. įvykusio pokalbio turinio tarp V. U. ir R. R. matyti, kad V. U. buvo prašoma pateikti likusios buhalterinės apskaitos dokumentus, o šis nurodė, kad juos turės tik kitą dieną (t. 4, b. l. 112). 2018 m. kovo 28 d. pokalbio metu tarp V. U. ir R. R., pastaroji teigia, jog apskaitoje mato didžiules sumas, tačiau neįsivaizduoja, kaip suvesti (užbaigti) apskaitą (t. 4, b. l. 112). 2018 m. balandžio 11 d. užfiksuotas telefoninis pokalbis tarp A. M.-Z. ir asmens vardu Gražvydas, kurio metu teigiama, kad V. U. ir U. A. nebyliai kariavo, kad V. U. pasidarė sau pinigų ir nesidalino, kad parama buvo gauta realiai, kad V. U. buvo prijungtas prie banko ir turėjo Klubo dokumentus U. A. vadovavimo laiku (t. 4, b. l. 115–116).
23. Vertinant šių pokalbių turinį negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad V. U. tik siekė pagelbėti A. M.-Z. su buhalterijos tvarkymu. Priešingai, šių pokalbių turinį susiejus su kitais byloje esančiais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais bei įvertintais įrodymais daroma neabejotina išvada, jog būtent V. U. domisi ir tariasi kaip sutvarkyti Klubo buhalterinę apskaitą, jis disponuoja prisijungimo prie banko duomenimis ir pažada pateikti Klubo finansinius dokumentus. Šių pokalbių turinys visiškai paneigia V. U. paaiškinimus, kad Klubo veiklą organizavo ir buhalterinės apskaitos dokumentus turėjo U. A., nes iš šių telefoninių pokalbių aišku, kad šiuos veiksmus atliko V. U.. Be to, pokalbių turinys patvirtina, kad net E. V. tapus dalininku, V. U. toliau rūpinosi ir vadovavo įmonei. Tai rodo, kad jis atliko veiksmus, kurie priskiriami vadovui. Dėl to nepagrįstas apeliantų skundo argumentas, jog užfiksuotų telefoninių pokalbių turinys yra visiškai neinformatyvus ir atspindi tik V. U. norą padėti A. M.-Z. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2018 m. vasario 6 d., todėl telefoniniai pokalbiai užfiksuoti nuo 2018 m. vasario 9 d. Be to, minėtų pokalbių turinys vertinamas ne atskirai, o visų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste.
24. Kratos V. U. automobilyje metu buvo rasti ir paimti VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo dokumentai iš 130 lapų (t. 8, b. l. 75–77). Be to, tarnybinio pranešimo ir Informacinių technologijų tarnybos (t. 3, b. l. 39, 43) duomenimis nustatyta, kad IP adresas 212.52.39.204, iš kurio 2017 m. lapkričio 26 d. buvo jungtasi prie Klubo sąskaitų, priklauso J. U., o IP adresas 90.138.218.178, iš kurio prie Klubo sąskaitų buvo jungtasi 2017 m. lapkričio 8 d. ir 2017 m. lapkričio 11 d., priklauso V. U. (t. 3, b. l. 45). Šie įrodymai kartu su kitais šiame nuosprendyje išdėstytais įrodymais patvirtina, kad V. U. disponavo Klubo finansiniais dokumentais ir turėjo galimybę disponuoti Klubo sąskaitomis.
25. Apeliantai skunde teisingai nurodė, kad vienas iš vadovavimo požymių yra nuolatinis vadovavimo pobūdis – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Šioje byloje susidariusi situacija rodo, kad nuo pat VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo įsteigimo pradžios jai vadovavo V. U., net ir tuomet kai dėl objektyvių priežasčių jis buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Nors formaliai, kaip Klubo direktorė, dokumentus pasirašydavo A. M.-Z., tačiau būtent V. U. sprendė Klubo veiklos, disponavimo piniginėmis lėšomis klausimus, pateikdavo finansinius dokumentus, jam (V. U.) buvo išduodami grynieji pinigai. Byloje nustatyta, kad atleidus V. U. iš direktoriaus pareigų, jis neperdavė Klubo sąskaitų valdymo instrumentų, Klubo turto, neperdavė buhalterijos. Tai reiškia, kad Klubo turtas liko jo žinioje ir jis realiai jį valdė. Šios aplinkybės rodo, kad V. U. veikla buvo nuolatinio pobūdžio, todėl jis atitinka vadovo požymius. Vertinant ištirtus įrodymus teisėjų kolegija daro vienareikšmišką išvadą, kad tik V. U. buvo faktinis Klubo vadovas.
26. Apeliaciniame skunde ginčijama teismo išvada, kad U. A. niekada nebuvo Klubo direktorius. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs Sodros duomenis kartu su specialisto išvada ir specialistės A. Marozaitės pateiktais teismui paaiškinimais. Viešųjų įstaigų įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad visuotinio dalininkų susirinkimo įgaliotas asmuo viešosios įstaigos vardu sudaro darbo sutartį su viešosios įstaigos vadovu ir ją nutraukia. Kai visuotinis dalininkų susirinkimas priima sprendimą atšaukti viešosios įstaigos vadovą, su viešosios įstaigos vadovu sudaryta darbo sutartis nutraukiama. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą viešosios įstaigos vadovą skiria ir atšaukia, nustato jo darbo sutarties sąlygas visuotinis dalininkų susirinkimas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta specialistė I. Karkauskienė taip pat patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad U. A. nebuvo Klubo direktorius ir paaiškino, kad Sodros duomenys ir darbo sutartis yra pagrindiniai dokumentai, kurie nurodo samdomo darbuotojo darbo laikotarpį. Pagal Sodros duomenis U. A. įmonėje nebuvo įdarbintas, nebuvo sudaryta darbo sutartis. Nors jo, kaip vienintelio dalininko 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu jis pats save atleido iš Klubo direktoriaus pareigų, bet jis pagal oficialius dokumentus įmonėje nebuvo nei įdarbintas, nei jis dirbo. Specialistė nurodė, kad juridinių asmenų registro išraše nurodyta aplinkybė, jog U. A. direktoriumi buvo nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. nepaneigia jos paaiškinimų, kad U. A. įmonėje nebuvo įdarbintas ir su juo nesudaryta darbo sutartis. Taigi, nors U. A. vadovavimas tinkamai nebuvo įformintas, tačiau jis pats parodė, kad buvo direktoriumi nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. Kita vertus, byloje surinkti ir ištirti įrodymai neleidžia padaryti išvadą, kad U. A. buvo aktyvus kaip Klubo direktorius. Priešingai, byloje nustatyta, kad ir šiuo laikotarpiu (2014 m. balandžio 30 d.–2014 m. gruodžio 1 d.) V. U. disponavo įmonės sąskaitų valdymo instrumentais, finansiniais įmonės dokumentais, t. y. realiai valdė įmonę.
27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. U. laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. vasario 21 d. buvo faktinis VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo vadovas, yra pagrįsta ir teisinga.
Dėl turto pasisavinimo ir dokumento suklastojimo
28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, kad V. U., laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. būdamas Klubo direktoriumi, o nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. vasario 21 d. faktiniu Klubo direktoriumi ir pagal einamas pareigas savo žinioje turėdamas Klubo turtą, pagaminęs netikrus dokumentus ir juos panaudojęs, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą VšĮ Siaurojo geležinkelio klubui priklausantį turtą – 174 500 Eur. Teismas taip pat nustatė, kad V. U., kaip atskaitingas asmuo, iš Klubo kasos ir Klubo sąskaitos paėmė 52 963,9 Eur, juos įvardijant, kad tai ,,avansas“ arba ,,atskaitingam asmeniui“: laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d. per šešis kartus iš Klubo kasos paėmė 5 932,76 Eur, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. per keturiasdešimt penkis kartus iš Klubo sąskaitos paėmė 47 031,14 Eur, iš jų 18 523 Eur grąžino, o likusią paimtų pinigų dalį – 34 440,91 Eur pasisavino. Apeliacinio skundo argumentus, jog byloje nėra jokių neginčijamų V. U. kaltės įrodymų, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl V. U. nusikalstamų veikų įvertinimo bei jų kvalifikavimo.
29. Nuteistasis neigia pasisavinęs jam inkriminuotą Klubui priklausantį turtą ir teigia visas kaltinime nurodytas pinigines lėšas panaudojęs išimtinai Klubo reikmėms ir interesams, t. y. iešmų pirkimui ir jų sumontavimui Surdegio geležinkelio stotyje. Teismų praktikoje aiškinant BK 183 straipsnio sudėtyje esantį žalos požymį, taip pat tyčios turinio (kryptingumo) nustatymo reikšmę, aiškinama, kad jei kaltininkas paima jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą ir jį panaudoja turto savininko interesais, tai tokie jo veiksmai nereiškia pasisavinimo ir tokiuose jo veiksmuose nėra žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-648/2017, 2K-211-895/2017). Tokie veiksmai turi būti įrodyti patikimais įrodymais, tačiau dažniausiai juos patvirtina tik parodymus apie tai duodančio asmens pasakojimas. Aiškinant šių požymių nustatymo kriterijus teismų praktikoje yra nurodyta, kad kaltininko parodymai, jog bendrovės lėšos buvo paimtos ir naudotos jos reikmėms, to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties buvimą jo padarytoje veikoje. Kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti jam patikėtu svetimu turtu tokio turto savininko interesais (naudai), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis) neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pvz., siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158-719/2019).
30. Duodamas parodymus teisme V. U. paaiškino, kad paimtus pinigus (174 500 Eur) jis sumokėjo I. K. pagal sutartį. Iš 2013 m. gruodžio 3 d. prekių pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1 turinio matyti, kad I. K. parduoda Klubui, atstovaujamam V. U., 2 vienetus 750 mm siaurabėgių geležinkelio iešmų už 140 000 Eur. Prie minėtos sutarties pridėto susitarimo Nr. 1 turinys rodo, kad I. K. parduoda Klubui, atstovaujamam V. U., ir sutaria, kad pardavėjas papildomai atlieka 750 mm pločio 150 m kelio montavimo darbus siaurabėgio geležinkelio stotyje Surdergis, Lietuva už 34 500 Eur (t. 6, b. l. 153–156). V. U. parodė, kad sutartį ir kelionę į skalūno alyvos šachtą Estijoje organizavo U. A.. Būtent U. A. surado I. K.. Važiavo jis, A. U. ir D. L.. Šachtos teritorijoje buvo ofisas, kur jis susitiko su tais žmonėmis, vienas kurių ir buvo I. K.. Jie buvo paruošę sutartį, todėl suprato, kad su U. A. jie sutartį suderinę. Tuos iešmus atvežė ir sumontavo I. K. su savo žmonėmis. Tai įrodo, kad sandoris buvo realus, kad iešmai buvo nupirkti. Kvitai, susiję su pinigų perdavimu I. K., taip pat buvo, kvitus jis paduodavo A. M.-Z.. Taigi nors nuteistasis V. U. tvirtina, kad grynuosius pinigus jis perdavė I. K., tačiau iš I. E. nacionalinio biuro pranešimo matyti, kad duomenų bazėse asmuo I. K. neegzistuoja (t. 6, b. l. 162). Liudytojas U. A. neigė ruošęs minėtą sutartį ir suradęs I. K., nes iešmus mainų būdu gavo iš Estijos geležinkelių muziejaus. Liudytojai A. U. ir D. L. taip pat nepatvirtino, kad komandiruotės į skalūno šachtą Estijoje metu V. U. ką nors būtų pirkęs. Taigi priešingai negu teigiama skunde, minėtos aplinkybės ne patvirtina, o paneigia, kad V. U. E. iš I. K. nupirko iešmus ir už juos atsiskaitė. Tai, jog liudytojas V. A. parodė, kad bėgiai ir iešmai buvo vežami iš Rusijos, juos montavo įvairūs žmonės, iš jų ir rusakalbiai, nepatvirtina V. U. versijos, kad iešmai buvo nupirkti iš I. K..
31. Apeliacinio skundo argumentą, kad siaurabėgių geležinkelio iešmų pirkimo–pardavimo sutartis buvo realiai sudaryta ir vykdoma paneigia ir kiti byloje esantys duomenys. Nagrinėjamoje byloje liudytojų U. A. ir M. H. parodymais bei rašytiniais įrodymais (2010 m. spalio 28 sąskaita Nr. SKF 004034, 2010 m. spalio 29 d. daryta nuotrauka, kurioje užfiksuotas iešmų pakrovimas Estijoje, iš M. H. gautas elektroninis laiškas) nustatyta, kad Klubas Latvijoje nupirktus R30 modelio iešmus išmainė į kito modelio iešmus Estijos geležinkelių muziejuje. Liudytojas U. A. parodė, kad išmainyti iešmai buvo atvežti į Panevėžį ir iškrauti. Liudytojas R. S. teisme patvirtino, kad jis padėjo surasti vietą Panevėžyje, kur buvo iškrauti iš Estijos atvežti iešmai. Jis taip pat parodė, kad atvežti iešmai buvo skirti Surdegio geležinkelio stočiai. Apeliaciniame skunde ypač daug dėmesio skiriama skundžiamame nuosprendyje aptariamų geležinkelio bėgių modelių techninei charakteristikai, motyvuojant, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Surdegio geležinkelio stotyje sumontuoti R33 tipo bėgių iešmai yra lengvesnio modelio bėgiai, kurie ir buvo išmainyti 2010 metais su Estijos geležinkelių muziejumi. Tačiau toks apeliacinio skundo argumentas prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai. Paties V. U. parodymais bei Surdegio geležinkelio stoties G10K42P projekto duomenimis nustatyta, kad Surdegio geležinkelio stotyje buvo sumontuoti R33 bėgių tipo iešmai. Liudytojas A. S. teisme parodė, kad V. U. skambino ir jo klausė, ar turi R30, R33 modelio iešmų. Apklausiamas teisme liudytojas M. H. parodė, kad strėlės, kurias išmainė buvo R30 modelio, Lietuva norėjo gauti R24 modelio iešmus. 2010 m. spalio 28 d. sąskaita Nr. SKF 004034 patvirtina, kad Estijos pusei buvo pateikti R30 modelio iešmai. Estijos geležinkelių muziejaus pateiktame rašte, kurį pasirašė M. H., nurodyta, kad iešmai nebuvo parduoti Siaurojo geležinkelio klubui, o buvo pakeisti santykiu 1:1 į kitus iešmus – lengvesnio modelio bėgių markės (t. 6, b. l. 170). Įvertinęs šiuos įrodymus kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste, teismas nustatė, kad iš Latvijos nupirkti R30 modelio iešmai buvo išmainyti į kitokio tipo iešmus. Taigi priešingai negu teigia apeliantai teismas nevertino išmainytų iešmų charakteristikos, t. y. jie buvo lengvesni ar sunkesni už R30 modelio iešmus, o tik nustatė faktą, kad jie buvo išmainyti į kitokio tipo iešmus. Kita vertus, nuo įvykio (mainų) praėjo labai ilgas laiko tarpas (apie 10 metų), todėl liudytojų parodymai dėl išmainytų iešmų modelio skiriasi, tačiau atsižvelgiant į tai, jog byloje nenustatyta jokia kita priežastis dėl ko buvo vykdomi mainai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Surdegio geležinkelio stoties rekonstrukcijos metu pakloti iešmai nebuvo nupirkti iš I. K., o buvo išmainyti Estijos geležinkelių muziejuje. Aplinkybė, jog iešmų mainai vyko 2010 metais, o Surdegio geležinkelio stoties techninis–darbo projektas sudarytas 2012 m. gruodžio 19 d., nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad iešmai nebuvo nupirkti iš I. K.. Liudytojas V. A. parodė, kad jis parengė Surdegio geležinkelio stoties projektą, kai jo vadovaujama UAB ,,U. L.“ 2009 metais laimėjo konkursą parengti kompleksą Siaurojo geležinkelio projektų, iš kurių vienas buvo Surdegio geležinkelio stotis, statybos prasidėjo 2010 metais. Surdegio geležinkelio stoties projekto dalyje ,,Projektavimo etapas“ nurodyta, kad techninis darbo projektas koreguojamas ir tikslinamas, vadovaujantis 2009 metų techninio darbo projekto ,,1“ laidos sprendiniais. Taigi išdėstytos aplinkybės nepaneigia V. U. galimybės iš anksto suplanuoti aptariamus veiksmus.
32. Apeliantai skunde teigia, jog teismas neįvertino fakto, kad V. U. 2013 m. gruodžio 2 d. suteikė klubui 103 584 Lt paskolą. Specialistė A. Marozaitė, atlikusi VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo ūkinės finansinės veiklos tyrimą, paaiškino, kad galbūt V. U. suteikė klubui paskolą, galbūt jam buvo mokami pinigai, tokiu būdu jam buvo grąžinama paskola, tačiau tyrimui nebuvo pateikti jokie duomenys, patvirtinantys, kad buvo sudaryta paskolos sutartis ir kokiam tikslui Klubas tą paskolą panaudojo. Dėl to nėra galimybės nustatyti, kiek Klubas realiai turėjo pinigų prieš sandorį. Todėl skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai dėl šios aplinkybės nepasisakė.
33. Nors V. U. tvirtino nepasisavinęs ir 34 440,91 Eur, o šias pinigines lėšas panaudojęs Klubo reikmėms, t. y. padengti įsiskolinimus už sumokėtas prekes ir paslaugas, tačiau skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo iškeltą versiją patikrino Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir padarė išvadą, jog ši versija nepagrįsta, nes, be paties nuteistojo parodymų, jos nepatvirtina jokie kiti duomenys. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltininko parodymai, jog įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, tai nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymai gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata suponuoja ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158-719/2019). Byloje nustatyta, kad VšĮ Siaurojo geležinkelio klubas išmokėjo V. U. 34 440,91 Eur, kuris šių piniginių lėšų į Klubo sąskaitą negrąžino ir nepateikė dokumentų, pateisinančių jų panaudojimą Klubo reikmėms. Tai reiškia, kad Klubas nepagrįstai pinigines lėšas išmokėjo V. U., kurias nuteistasis valdė, disponavo ir naudojosi šiomis lėšomis savo nuožiūra. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. U. VšĮ Siaurojo geležinkelio klubui priklausančias pinigines lėšas (34 440,91 Eur) pasisavino.
34. Apeliantai skunde teigia, jog dėl V. U. veiksmų nepasunkėjo nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis, todėl tarp nuteistojo ir VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie, pasak apeliantų, neperaugo į baudžiamuosius teisinius santykius. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas nėra esminis kriterijus sprendžiant dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis). Sprendžiant dėl BK 183 straipsnio taikymo į šį kriterijų gali būti atsižvelgiama, tačiau jis negali paneigti būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų turto pasisavinimo požymių. Turto pasisavinimo esmė yra tai, kad kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui. Būtent nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, ištirti įrodymai patvirtina tai, kad V. U. buvusį jo žinioje jam svetimą VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo turtą neteisėtai pavertė savo turtu pažeisdamas turto patikėjimo, perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. ėmė elgtis su juo kaip su nuosavu, ir padarė žalą turto savininkui VšĮ Siaurojo geležinkelio klubui.
35. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, ar dėl V. U. veiksmų realiai Klubas patyrė žalos. Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, todėl, inkriminuojant šią nusikalstamą veiką, būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui, tačiau žalai konstatuoti neturi įtakos tai, jog byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys. Byloje nustatyta, kad iš Klubo kasos ir banko sąskaitos paimtais pinigais disponavo nuteistasis V. U., taip pat nustatyta, kad paimti iš Klubo kasos ir banko sąskaitos pinigai nebuvo panaudoti Klubo reikmėms, todėl akivaizdu, kad pasisavinus Klubo pinigus jam padaryta žala. Taigi turtinė žala VšĮ Siaurojo geležinkelio klubui buvo padaryta ir jos nepaneigia nepareikštas civilinis ieškinys. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, galima daryti neabejotiną išvadą, jog V. U. suprato, kad jo žinioje buvusį Klubo turtą – pinigines lėšas savinasi neteisėtai ir neatlygintinai, tuo ne tik pažeisdamas Klubo interesus, bet ir darydamas Klubui žalą (208 940,91 Eur), ir to norėjo. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. U. tęstinė veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės jo žinioje buvusio svetimo turto pasisavinimas.
36. Skundžiamu nuosprendžiu V. U. nuteistas už tai, kad pagamino (2013 m. gruodžio 3 d. prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1 ir prie šios sutarties papildomą susitarimą Nr. 1) ir panaudojo (įtraukė į Klubo buhalterinę apskaitą) netikrus dokumentus. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog V. U. veikoje nebuvo tyčios pagaminti netikrus dokumentus. Teisėjų kolegija, tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad V. U. pagamino 2013 m. gruodžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1 ir papildomą susitarimą Nr. 1, juose įrašydamas objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis. Šie dokumentai buvo panaudoti Klubo buhalterinėje apskaitoje, kurių pagrindu nuteistasis pasisavino Klubui priklausančias pinigines lėšas. Tokie V. U. veiksmai atitinka netikrų dokumentų pagaminimo ir netikrų dokumentų panaudojimo (BK 300 straipsnio 1 dalis) požymius. Dėl to nuteistojo veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.
Dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo
37. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodė teismą nepagrįstai nusprendus, jog V. U. padarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nuteistajam nepadarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. U. kaltumo pagrįstos byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu.
38. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, 2) apskaitos dokumentų paslėpimą, 3) apskaitos dokumentų sunaikinimą, 4) apskaitos dokumentų sugadinimą. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardintų veikų padarymo atsiranda alternatyvūs padariniai (bent vienas iš jų): negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Ši nusikalstama veika padaroma, veikiant tyčia. Nagrinėjamoje byloje aktuali viena iš šių alternatyvių nusikalstamų veikų – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų bei ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.).
39. Nuteistojo V. U. nusikalstama veika pasireiškė tuo, kad jis, būdamas VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo direktorius iki 2014 m. balandžio 30 d., o vėliau faktinis šio Klubo direktorius ir būdamas atsakingas už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, nepateikė Klubo buhalterinę apskaitą tvarkiusioms buhalterėms visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų apie įmonėje įvykusias ūkines, finansines operacijas, dėl to buhalterės, neturėdamos visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, jų neužregistravo apskaitos registruose, nepateikė visų finansinių ataskaitų. Tai sukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius – laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. iš dalies negalima nustatyti VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo turto, veiklos rezultatų ir įsipareigojimų dydžio.
40. Dėl apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai byloje nustatyti, remiantis specialisto išvada Nr. 04/14-2-17-10899 dėl VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo ūkinės finansinės veiklos (t. 7, b. l. 1–32), kurioje konstatuota, kad VšĮ Siaurojo geležinkelio klubas nepateikė 2015, 2016 ir 2017 metų finansinių ataskaitų; 2009–2017 metų apyvartos žiniaraštyje fiksuoti likučiai tiriamuoju laikotarpiu neatspindi tikrovės, kadangi į žiniaraštį neperkelta informacija iš 2012–2014 m. atsiskaitymų su tiekėjais suvestinių, iš 2013–2014 metų atsiskaitymų su pirkėjais suvestinių, iš 2013–2014 metų PVM deklaracijų suvestinių, nefiksuotos 2012–2014 m. banko apyvartos, nefiksuotas 2012–2017 metų apskaitytas darbo užmokestis ir darbo užmokesčio sąnaudos bei nesuvesta ir nefiksuota informacija apie 2012–2017 metų apyvartą, nesurašyti pirminiai dokumentai ir jų duomenys neperkelti į registrus, registrai nepilnai užpildyti ir neišsamūs; Klubas nepateikė 2012–2013 metų pirkimo/pardavimo registrų, 2014 metų pardavimo PVM sąskaitų faktūrų bei pardavimo registro (išrašytų sąskaitų), 2016–2017 metų pirkimo/pardavimo registrų, nepateikti 2015 metų sausio, balandžio, liepos ir gruodžio mėnesių pirkimų dokumentai (deklaruotas pirkimo PVM; bankiniais pavedimais apmokėtos sąskaitos, kurios tyrimui nepateiktos), atskaitingo asmens avansinių apyskaitų, nepateiktos 2014 ir 2017 metų didžiosios knygos, pajamų/sąnaudų suvestinės, mokėtinų ir gautinų sumų registrai metų pabaigai, nepateikti inventorizacijos dokumentai (inventorizacijos aprašai, sutikrinimo žiniaraščiai, inventorizacijos aktai). Tyrimui pateiktos ilgalaikio turto apskaitos kortelės, tačiau jos nėra pilnai užpildytos, tyrimui nepateikti dokumentai, patvirtinantys ilgalaikio turto įsigijimą (pateiktos transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys, tačiau jose informacija pateikta nepilnai, kai kuriose net nenurodyti pardavėjo duomenys, nepateikti apmokėjimo dokumentai), iš ilgalaikio turto apskaitos kortelėse pateiktos informacijos negalima nustatyti turto nusidėvėjimo ir likutinės vertės. Tyrimo metu nustatyta, kad iš kasos buvo mokami pinigai, nurodant, kad tai skirta V. U. atsiskaityti su I. K.: 2013 m. – 30 000 Eur, 2014 m. – 20 000 Eur, 2015 m. – 37 900 Eur, 2016 m. – 48 600 Eur ir 2017 m. – 38 000 Eur, tačiau nepateikti dokumentai, patvirtinantys, kad I. K. gavo pinigus. Tyrimo metu nustatyta, kad Klubas neišsaugojo dalies buhalterinės apskaitos dokumentų – 2015 metų liepos ir rugsėjo mėnesių pirkimo dokumentų, todėl negalima nustatyti ar įstaiga įrašė teisingus duomenis į 2015 metų liepos ir rugsėjo mėnesių PVM deklaracijas ir 2015 metų metinę pelno mokesčio deklaraciją. Dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo turto, veiklos rezultatų ir įsipareigojimų dydžio laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.
41. Nuteistasis V. U. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad iš kasos išmokėta pinigų suma (174 500 Eur) negali sukelti tokių padarinių, kad dėl jų nebūtų galima nustatyti įmonės turto, veiklos rezultatų ir įsipareigojimų, nes tiksliai žinant kokia pinigų suma buvo išmokėta galima detaliai nustatyti įmonės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad realią asmens (ūkio subjekto) veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda BK 222 straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015 ir kt.). Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė A. Marozaitė parodė, visi dokumentai pateikti ne pilnai užpildyti ir neišsamūs, todėl negalima nustatyti kokia reali situacija buvo. Ar Klubas turėjo 140 000 Eur tam, kad išmokėtų už tuos iešmus, ar buvo tie pinigai užpajamuoti, ar jie buvo sąskaitoje, ir ar realiai buvo užpajamuota 170 000 Eur. Pagal pateiktus dokumentus negalima nustatyti, kiek Klubas realiai turėjo pinigų prieš pirkimo sandorį, registrai visiškai neišsamūs, neužpildyti. Be to, nagrinėjamoje byloje užfiksuota ne tik viena realiai neįvykusi ūkinė operacija, bet daug kitų specialisto išvada Nr. 04/14-2-17-10899 nustatytų pažeidimų, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių buvimo. Remdamasis specialisto išvada, teisiamajame posėdyje specialistės duotais paaiškinimais, liudytojų parodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo, kad dėl V. U. veikos kilę padariniai visiškai atitinka BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje aprašytus padarinius.
42. Apeliantai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kaltės formą. Pažymėtina, kad įstatymas reikalauja tiesioginės ar netiesioginės tyčios dėl BK 222 straipsnyje numatytų buhalterinės apskaitos pažeidimų, t. y. reikalaujama, kad kaltininkas suvoktų, jog jis apgaulingai tvarko buhalterinę apskaitą, numato, kad tai iškreipia buhalterinę apskaitą ir dėl jo veikos bus neįmanoma nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori arba tiesiog yra abejingas dėl jų kilimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė subjektyvųjį veikos požymį – kaltę, kuri pasireiškė tiesiogine tyčia. Nekyla jokių abejonių, kad V. U. žinojo, kad pagal kasos išlaidų orderius grynieji pinigai jam išmokėti suklastotos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, nes realiai toks sandoris neįvyko, suvokė, kad minėtus dokumentus įtraukdamas į įmonės buhalterinę apskaitą, savo veiksmais iškreipia įmonės buhalterinę apskaitą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visų išdėstytų aplinkybių kontekste akivaizdu, jog V. U. tiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai, netinkamai vykdė buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymų (kurie įvardyti skundžiamame nuosprendyje) nuostatas numatydamas, kad dėl to gali kilti BK 222 straipsnyje nurodyti padariniai, ir to norėjo.
43. Nuteistasis V. U. teigia, jog jis nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas. Toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį traukiami asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. buhalteris, vyriausiasis buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015). Vis dėlto, tokia aplinkybė pati savaime nesuponuoja išvados, kad bendrovės vadovas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita. Tais atvejais, kai formaliai įmonės vadovu esantis asmuo realiai įmonės vadovo funkcijų neatlieka, baudžiamosios atsakomybės subjektu gali būti pripažintas asmuo, faktiškai vadovaujantis įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-507/2015, 2K-615-507/2015). Šiame nuosprendyje jau pasisakyta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. U. buvo VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo direktorius iki 2014 m. balandžio 30 d., o vėliau faktinis šio Klubo direktorius, todėl atsakingas už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas V. U. teisingai pripažino nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektu.
44. Apeliantai skunde teigia, jog teismas nepasisakė dėl galimybės už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą taikyti administracinę, o ne baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina, kad svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus yra BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių atsiradimas, nes (duomenys neskelbtini) straipsnyje, kuriame nustatyta atsakomybė už apskaitos pažeidimus, padariniai nenumatyti. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai per tikrinamą laikotarpį dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo sumokėta tam tikra suma mokesčių, o baudžiamoji atsakomybė asmeniui pagal BK 222 straipsnį kyla tada, kai dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, kilus baudžiamojo įstatymo nustatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn. Atsižvelgiant į tai, kad dėl V. U. apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, jam administracinė atsakomybė netaikytina. Taigi, esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, nuteistajam pagrįstai taikyta baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė. Dėl to V. U. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
45. Pasisakydamas baigiamųjų kalbų metu prokuroras prašė V. U. dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo išteisinti motyvuojant tuo, kad specialisto išvadoje nenustatyta, kad iki 2014 m. balandžio 30 d. jis apgaulingai tvarkė apskaitą. V. U. direktoriumi buvo nuo 2009 metų, o tyrimas pradėtas tik nuo 2012 metų. Teisėjų kolegija su tokiu prokuroro prašymu nesutinka ir konstatuoja, jog byloje nustatyta, kad V. U. nuo VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo įsteigimo realiai organizavo Klubo veiklą ir valdė Klubą, t. y. iki 2014 m. balandžio 30 d. buvo jo direktorius, o vėliau faktinis Klubo direktorius, todėl būtent V. U. turėjo pareigą tinkamai organizuoti VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo buhalterinės apskaitos tvarkymą ne tik iki 2014 m. balandžio 30 d., bet ir būdamas faktiniu Klubo direktoriumi. Būtent V. U. realizavo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl jis ir turi už tai atsakyti.
Dėl neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas
46. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. U. nepagrįstai nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį. Apeliantai V. U. nekaltumą iš esmės grindė tuo, kad jis nėra šios nusikalstamos veikos subjektas, nes ne jis buvo atsakingas už įmonės buhalterijos tvarkymą. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti.
47. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 220 straipsnio 1 dalį kilti būtinos šios objektyvios sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą; 2) šių dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai. Nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai.
48. Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį baudžiamosios atsakomybės subjektai gali būti tiek juridinio asmens vadovai, kurie yra atsakingi už tinkamą finansinės apskaitos organizavimą, teisingos finansinės atskaitomybės pateikimą, tiek ir už finansinę apskaitą atsakingi darbuotojai, tiesiogiai tvarkantys įmonės buhalterinę apskaitą ir atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą. Pagal teismų praktiką galimi atvejai, kai už įmonės vadovo kompetencijai priskirtų pareigų netinkamą atlikimą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę, atsako asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įmonės vadovu nepaskirtas, tačiau faktiškai organizuojantis įmonės veiklą ir ją valdantis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-511/2019, 2K-202-303/2020).
49. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad nors V. U. nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu (2014 m. rugsėjo 7 d.–2015 m. gruodžio 28 d.) nebuvo teisės aktų tvarka paskirtas VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo vadovu, tačiau teisėjų kolegija jau pasisakė, kad būtent V. U. realiai organizavo Klubo veiklą ir jam vadovavo, t. y. buvo faktinis jo vadovas. Formali įmonės vadovė A. M.-Zabielienė tik pasirašydavo įmonės dokumentuose, kai tai nurodydavo padaryti V. U.. Todėl būtent V. U., kaip faktinis Klubo vadovas, buvo atsakingas už tai, kad valstybės institucijoms būtų pateiktos deklaracijos ir jose būtų įrašyti duomenys, teisingai atspindintys įmonės finansinę būklę. Būtent V. U. privalėjo užtikrinti pateikiamose deklaracijose ir ataskaitose nurodomų įstaigos finansinių duomenų teisingumą.
50. Iš VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo PVM deklaracijų pateikimo išrašo pagal elektroninės deklaravimo sistemos duomenis matyti, kad V. U. 2014 m. rugsėjo 7 d. pateikė patikslinančią PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. ir 2015 m. gegužės 26 d. pateikė pirminę PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. (t. 8, b. l. 17). Nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2015 m. lapkričio 18 d. V. U. buvo įgaliotas išorinis vartotojas VMI teikti Klubo deklaracijas elektroninio deklaravimo sistemoje (t. 3, b. l. 3). Kitas PVM deklaracijas už laikotarpius nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 30 d., nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. pateikė N. A. (t. 8, b. l. 17). Apeliantai skunde teigia, jog byloje nėra jokių duomenų, kad nurodytas deklaracijas užpildė būtent V. U.. Paties nuteistojo parodymais nustatyta, kad VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo buhalterinę apskaitą savanoriškai tvarkė kelios buhalterės, iš kurių jis prisimena tik N. P.. Pastaroji teisme patvirtino, kad prieš dešimt metų padėjo tvarkyti VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo buhalterinę apskaitą. Byloje taip pat nustatyta, kad nuo 2015 m. lapkričio 30 d. Klubo buhalterinę apskaitą tvarkė samdytos bendrovės buhalterė N. A.. Apklausta teisme N. A. patvirtino, kad pagal V. U. pateiktus dokumentus ji suvedė buhalterinę apskaitą už 2015–2016 metų, ruošė ir teikė PVM deklaracijas 2015 metais. Ji nurodė, kad V. U. jai pateikė ne visus dokumentus, nes trūko sąskaitų ir sutarčių, ji prašė pateikti papildomus dokumentus, tačiau jų taip ir negavo. Kaip matyti iš teismų praktikos išaiškinimų dėl šio nusikaltimo subjektų, jei buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui vadovas pateikia neteisingus dokumentus, o šis, nežinodamas jų turinio neteisingumo, pagal juos sudaro deklaracijas, tokiu atveju buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo atsakomybėn nėra traukiamas, o už neteisingų duomenų apie pelną pateikimą atsakomybėn traukiamas bendrovės vadovas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apeliantą teisingai pripažino nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, subjektu. Nuteistasis V. U. kaip faktinis Klubo vadovas buvo atsakingas už tinkamą įstaigos pajamų deklaravimą, todėl privalėjo užtikrinti, kad mokesčių inspekcijai būtų pateikiamos teisingos įstaigos finansinę padėtį atspindinčios deklaracijos.
51. BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, siekiant išvengti mokesčių. Byloje nustatyta, kad V. U., siekdamas Klubo naudai išvengti mokesčių, neįtraukė į PVM ataskaitą už 2014 m. birželio mėnesį 2014 m. birželio 25 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) dėl paslaugų pardavimo UAB „Litcon“ už 24 8215,31 Lt (PVM 43 078,69 Lt) bei PVM deklaracijose deklaravo įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM, nesant prekių ir paslaugų įsigijimą patvirtinančių dokumentų – pirkimo PVM sąskaitų faktūrų, pateikus PVM deklaracijas Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Panevėžio skyriui Klubo naudai išvengė 12 735 Eur pardavimo PVM sumokėjimo į biudžetą. Pagal byloje nustatytas bylos aplinkybes, ištirtus ir įvertintus įrodymus nėra pagrindo abejoti nuteistąjį suvokus, jog Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Panevėžio skyriui teikiami finansiniai dokumentai su juose įrašytais neteisingais duomenimis apie jo vadovaujamo Klubo pajamas, ir norėjo taip veikti. Dėl to V. U. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 220 straipsnio 1 dalį.
Dėl nuteistajam V. U. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės ir dėl bausmės vykdymo atidėjimo
52. Apeliaciniame skunde skundžiama tik V. U. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė, argumentuojant tuo, kad ji yra per griežta bei paskirta neatsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalies ir BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatas.
53. Pirmosios instancijos teismas už BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė V. U. ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Parinkdamas bausmės dydį V. U. teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis), jis teisiamas pirmą kartą, nebaustas administracine tvarka, vedęs, augina du nepilnamečius vaikus, dirba Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pasisavintų pinigų vertė net dvidešimt vieną kartą didesnė už ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir į aplinkybę, kad neigdamas kaltę savo atsakomybę siekė perkelti nekaltam asmeniui. Taip motyvuodamas savo sprendimą nustatyti bausmės dydį teismas formaliai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytomis bausmės skyrimo nuostatomis, tačiau neatsižvelgė į kai kurias aplinkybes, į kurias, pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, privalėjo atsižvelgti.
54. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, yra nurodęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2006). Baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones (bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones, priverčiamąsias medicinos priemones) būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis bei jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti bei paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Kita vertus, valstybė taiko kraštutinę griežčiausią laisvės atėmimo bausmę ir parenka tam tikrą jos trukmę tik tada, kai tokia priemonė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atsižvelgiant taip pat ir į kaltininko asmenybę, ir išties, kai tai yra būtina (kitos teisinės priemonės yra aiškiai nepakankamos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2014).
55. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nėra pasisakęs dėl padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio ir kaltininko asmenybės, kas yra ne mažiau svarbu nei kitos aplinkybės. Vertinant V. U. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą atsižvelgtina ne tik į tai, kad formaliai nusikaltimas priskirtinas prie sunkių, bet ir nusikaltimo dalyką, t. y. į tai, kad nuteistojo padarytas nusikaltimas priskiriamas turtinių nusikaltimų kategorijai, juo nepasikėsinta į svarbiausias baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes – gyvybę, sveikatą. Be abejonės, V. U. įvykdytu sunkiu nusikaltimu nuosavybei buvo padaryta didelė turtinė žala VšĮ Siaurojo geležinkelio klubui, tačiau šioje byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys dėl jo pasisavintų pinigų. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad griežtos laisvės atėmimo bausmės už turtinio, ekonominio ar finansinio pobūdžio nusikaltimus neturėtų būti taikomos. Tai akivaizdžiai mažina V. U. veiksmų pavojingumą ir daro juos mažiau pavojingus nei kiti šios rūšies nusikaltimai.
56. Kaip jau minėta, parinkdamas nuteistajam bausmės dydį, teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad neigdamas kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nuteistasis savo atsakomybę bandė perkelti U. A.. Tačiau kaltininko neprisipažinimas ir bandymas atsakomybę perkelti kitam asmeniui teismo jau buvo įvertintas sprendžiant klausimą dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų aplinkybių nustatymo ir padaryta išvada, kad V. U. lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl dar kartą tą pačią aplinkybę vertinti ir ja motyvuoti sprendimą skirti griežtesnę bausmę nebuvo pagrindo. Nuteistasis V. U. teisiamas pirmą kartą, dirba, yra vedęs, turi nepilnamečių vaikų, per laikotarpį nuo nusikaltimo padarymo nepadarė jokių naujų pažeidimų. Visos šios aplinkybės teigiamai apibūdina nuteistojo asmenybę. Atsižvelgus į šiuos argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas V. U. paskyrė neteisingą bausmę, todėl pirmosios instancijos nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas), o nuteistajam pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė švelninama iki artimesnės sankcijos žemutinei ribai.
57. Pirmosios instancijos teismas V. U. taikė BK 75 straipsnio 3 dalį (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija), kuri numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu <...> ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, <...> teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) buvo numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
58. Pagal BK 3 straipsnio 1, 2, 3 dalis, veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad naujoji BK 75 straipsnio redakcija (2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 redakcija) nustato griežtesnes bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, t. y. sunkina nusikalstamą veiką padariusio asmens padėtį, todėl nagrinėjamu atveju, sušvelninus V. U. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę, tuo pačiu taikomas 2015 m. kovo 19 d. redakcijos BK 75 straipsnis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
59. Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu V. U. nuteistas už sunkų, apysunkius ir nesunkų nusikaltimus, tačiau jie nesmurtinio pobūdžio. Nuteistasis šiuo metu dirba, augina ir išlaiko nepilnamečius vaikus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad po nusikalstamų veikų padarymo V. U. nepadarė naujų nusikalstamų veikų ar kitokių teisės pažeidimų, todėl, atsižvelgdama į pirmiau aptartą nuteistojo asmenybę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jo asmenybės pavojingumas nėra toks, kad jis turėtų būti izoliuotas nuo visuomenės ir šeimos, todėl bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo, taikant V. U. BK 75 straipsnio nuostatas ir atidedant bausmės vykdymą bei paskiriant baudžiamojo poveikio priemones (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija). Kita vertus, jam nepateisinus parodyto pasitikėjimo ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padarius naują nusikalstamą veiką, baudžiamasis įstatymas numato griežtas pasekmes. Vertinant visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, teisėjų kolegija mano, kad V. U. yra apribota galimybė daryti nusikalstamas veikas, yra pagrindo tikėti, kad jis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals. Dėl išdėstytų motyvų, atsižvelgus į nusikaltimais sukeltų padarinių mastą, V. U. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas maksimaliam laikui. Be to, jam skiriama pareiga tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Paskirdama nuteistajam konkrečias BK 75 straipsnyje numatytas pareigas, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kokios pareigos V. U. buvo paskirtos skundžiamu nuosprendžiu laikantis nuostatos, kad tos pareigos šiuo nuosprendžiu neturi būti plečiamos.
60. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. U. dirba Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje vyriausiuoju specialistu, taip pat yra paskirtas į Eismo organizavimo darbo grupę. Nurodytų pareigų atlikimas yra tiesiogiai susijęs su darbo funkcijų atlikimu ne vien Panevėžio miesto ribose, bet ir rajono, darbo funkcijų atlikimui būtina vykti ir į kitus miestus. Be to, V. U. išvykti į kitus miestus reikalinga ir nepilnamečių vaikų interesais (kitame mieste geresnis gydytojas specialistas, kelionės su vaikais po Lietuvos pažintines vietas ir pan.). Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės nepatvirtina, kad nuteistajam dėl darbo funkcijų ar vaikų interesų yra būtinumas nuolat vykti į kitus Lietuvos miestus. Apelianto patiriami suvaržymai ar nepatogumai nėra pagrindas įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo keisti, juo labiau kad bet kuri bausmė visų pirma yra nusikaltimą padariusio asmens nubaudimas, t. y. turi savyje žmogaus teisių ir laisvių suvaržymo elementų.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymo
61. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas iš nuteistojo V. U. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas. Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko ar kitų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
62. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. U. pasisavino didelės vertės svetimą – VšĮ Siaurojo geležinkelio klubui priklausantį turtą – 208 940,91 Eur. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nusikalstamu būdu užvaldytos VšĮ Siaurojo geležinkelio klubui priklausančios lėšos buvo kaltininko padarytų nusikalstamų veikų rezultatas ir atitiko BK 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vieną konfiskuotino turto rūšių. VšĮ Siaurojo geležinkelio klubas civilinio ieškinio dėl pasisavinto turto nepareiškė, nerastas ir neaprašytas iš nusikalstamos veikos gautas turtas (pinigai), todėl pirmosios instancijos teismas, pripažinęs V. U. kaltu dėl VšĮ Siaurojo geležinkelio klubo turto pasisavinimo, pagrįstai taikė BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nusprendė iš nuteistojo išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (208 940,91 Eur).
63. Apeliantai skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015, kurioje pasisakyta dėl turto konfiskavimo taikymo proporcingumo principo aspektu. Pažymėtina, kad cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis priimta ne analogiškoje byloje, bet byloje dėl kitos nusikalstamos veikos – pinigų kontrabandos (BK 199 straipsnio 1 dalis), kurioje vienas iš argumentų buvo tai, kad byloje nebuvo duomenų, jog neteisėtai per valstybės sieną gabenti pinigai buvo gauti nusikalstamu būdu. Taigi ši byla nelaikytina precedentu nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, gynėjas teisus apeliaciniame skunde teigdamas, kad vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami teigti, kad nagrinėjamu atveju turto konfiskavimo taikymas pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimą nėra pagrindo laikyti neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,
n u s p r e n d ž i a :
Panevėžio apygardos teismo 2021 m. kovo 4 d. nuosprendį pakeisti:
N. V. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį paskirti bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę ir Panevėžio apygardos teismo 2021 m. kovo 4 d. nuosprendžiu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinę subendrintą bausmę V. U. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), nuteistajam V. U. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams. Paskirti nuteistajam V. U. viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tokias pareigas: 1) tęsti darbą; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Teisėjai Justas Namavičius
Ernestas Rimšelis
Linas Šiukšta