Civilinė byla Nr. 2-237/2014
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00990-2009-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 126.5; 126.8
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. sausio 17 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens (kreditoriaus) uždarosios akcinės bendrovės „Daumantai LT“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2587-343/2013 pagal pareiškėjo (kreditoriaus) AB DNB bankas skundą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pelamidė“ 2013 m. rugsėjo 19 d. kreditorių susirinkimo nutarimo trečiuoju darbotvarkės klausimu panaikinimo ir bankroto administratoriaus įpareigojimo atlikti parduodamo turto vertinimą,
Teisėja
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi UAB „Pelamidė“ buvo iškelta bankroto byla, o 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Įmonės kreditorių susirinkime, vykusiame 2013 m. rugsėjo 19 d., trečiuoju darbotvarkės klausimu buvo apsvarstytas klausimas dėl turto kainos nustatymo varžytinėms ir nutarta nustatyti pradinę turto pardavimo kainą – 7 000 000 Lt, antrosioms varžytynėms – 6 790 000 Lt, patvirtinti 0,2 proc. kainos didinimo intervalą ir 500 Lt dydžio varžytynių žiūrovo mokestį, o nepardavus turto varžytynėse, klausimą dėl BUAB „Pelamidė“ turto pardavimo spręsti kitame kreditorių susirinkime.
Pareiškėjas bankrutavusios bendrovės kreditorius AB DNB bankas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pripažinti negaliojančiu BUAB „Pelamidė“ 2013 m. rugsėjo 19 d. kreditorių susirinkimo nutarimą trečiuoju darbotvarkės klausimu „Turto kainų nustatymas varžytynėms“ ir įpareigoti administratorių atlikti BUAB „Pelamidė“ parduodamo turto vertinimą. Nurodė, kad nustatyta turto pardavimo kaina yra neracionali ir kelis kartus viršijanti realią rinkos kainą, tokiu būdu vilkinamos bankroto procedūros ir pažeidžiami kreditorių interesai kuo operatyviau atgauti skolas. Pagal turto vertės nustatymo 2012 m. vasario 8 d. pažymą, bankui įkeisto žemės sklypo vertė – 8 000 Lt, jo likvidacinė vertė – 6 000 Lt; patalpų vertė – 2 122 000 Lt, jų likvidacinė vertė – 1 354 000 Lt; kilnojamojo turto vertė – 540 000 Lt, likvidacinė vertė – 360 000 Lt , bendra bankui įkeisto turto vertė – 2 670 000 Lt, likvidacinė vertė – 1 720 000 Lt. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju aktuali yra likvidacinė vertė, nulemta skubaus priverstinio pardavimo. Nors nutarimu yra nustatyta ir neįkeisto turto vertė, tačiau neįkeisto turto vertė sudaro tik nedidelę dalį įkeisto turto vertės. Nustatyta pardavimo kaina, kuri yra 60 procentų didesnė negu reali rinkos kaina, akivaizdžiai pažeidžia vieną pagrindinių bankroto proceso tikslų – apsaugoti kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Fizinė statinių būklė žymiai pablogėjo nuo paskutinio apžiūrėjimo ir tikėtinai blogėja toliau. Potencialių pirkėjų ratas yra ribotas dėl šio turto specialios panaudojimo paskirties, o per aukštos kainos šį ratą dar labiau susiaurina. Anksčiau vykusios varžytynės neįvyko, jose nedalyvavo nė vienas pirkėjas. Tinkamas kainos, atitinkančios rinkos kainas, nustatymas pritrauktų didesnį pirkėjų skaičių. Susidarytų realios sąlygos parduoti turtą už kainą, atitinkančią rinkos sąlygas. Kadangi parduodamo turto vertinimo tvarką ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas, todėl bankroto administratorius privalo organizuoti parduodamo BUAB „Pelamidė“ turto įvertinimą.
Atsakovas BUAB „Pelamidė“, nesutikdamas su skundu, atsiliepime nurodė, kad ĮBĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas kreditorių susirinkimui suteikia teisę tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą. Administratorius, ruošdamas medžiagą kreditorių susirinkimui, rėmėsi kreditorių pareikštais pageidavimais ir pasiūlė kreditorių susirinkimui nustatyti varžytynėse parduodamam turtui banko pasiūlytą pardavimo kainą. Nutarimas priimtas už jį balsavus visiems kreditoriams, išskyrus banką. Turtas yra tinkamai prižiūrimas ir saugomas. Pažymėjo, kad patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje nėra numatyta lėšų turto vertinimui.
Trečiasis asmuo UAB „Daumantai LT“ atsiliepime su skundu nesutiko ir tvirtino, kad jis ir kiti kreditoriai yra suinteresuoti, jog turtas būtų parduotas ne kiek įmanoma greičiau, o už įmanomai didesnę kainą. Turtą pardavus už banko nurodytą kainą, būtų patenkintas tik banko kreditorinis reikalavimas. Bankas nepagrįstai teigia, kad parduodamo turto vertė turi būti likvidacinė, nes tai prieštarauja teisės aktams, teismų formuojamai praktikai. Be to, nepagrįstai palygino kainų skirtumą ir nustatė, jog kainos skiriasi 60 procentų, nes buvo lyginamas tik bankui įkeistas turtas, o nutarimas yra priimtas dėl viso įmonės turto pardavimo, t. y. ir dėl neįkeisto turto dalies. Banko pateiktoje pažymoje nurodyta jam įkeisto turto vertė neatitinka realios turto būklės, įvertinant, kad žemės sklypas buvo įsigytas už 354 000 Lt, įmonė sukūrė turto už 3 508 302,71 Lt; nekilnojamojo turto vertė, lyginant su 2003 m., pakilo 52 procentais, dabartinė bendra turto vertė yra 5 686 620,10 Lt. UAB „Pelamidė“ 2003 m. įsigijo kilnojamojo turto už 2 559 256 Lt, kurio vertė tikėtinai sumažėjo 50 procentų ir dabar yra 1 279 628 Lt. Bendra iš varžytynių parduodamo turto vertė yra 6 966 248,10 Lt . Pažyma yra parengta banko darbuotojų, kurie tiesiogiai suinteresuoti kuo mažesne turto verte. Kompetencija spręsti dėl turto vertinimo tvarkos ir nustatyti konkrečią turto pradinę kainą suteikta kreditorių susirinkimui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi skundą patenkino iš dalies: 1) pripažino negaliojančiu BUAB „Pelamidė“ 2013 m. rugsėjo 19 d. kreditorių susirinkimo nutarimą trečiuoju darbotvarkės klausimu „Turto kainų nustatymas varžytynėms“; 2) reikalavimą įpareigoti administratorių atlikti BUAB „Pelamidė“ parduodamo turto vertinimą atmetė. Atsižvelgęs į šios bylos proceso eigą, teismas sprendė, kad bankroto procedūros įmonėje yra vilkinamos dėl administratoriaus ir dėl įmonės kreditorių netinkamo veikimo arba neveikimo. Nors teismas sutiko su byloje dalyvaujančių asmenų pozicija, kad tokioje situacijoje kainą pagal ĮBĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 punktą balsų dauguma nustato patys kreditoriai, tačiau nesant jų sutarimo ir aiškių įmonės turto vertės duomenų, taip pat atsižvelgiant į aplinkybes, kad bankroto byla bendrovei iškelta daugiau nei prieš ketverius metus, o klausimas dėl turto kainos nustatymo sprendžiamas tik dabar, kad 10 metų gamyboje naudojamo turto vertė tikėtinai sumažėjo daugiau negu 50 proc., padarė išvadą, kad tiksliau apie turto vertę galėtų pasisakyti specialistai. Todėl pareiškėjo skundą iš dalies pripažino pagrįstu ir jį patenkino, pripažinęs kreditorių susirinkimo nutarimą 3-uoju darbotvarkės klausimu dėl turto kainų nustatymo varžytinėms negaliojančiu. Kitą skundo dalį, kuria prašoma įpareigoti administratorių atlikti BUAB „Pelamidė“ parduodamo turto vertinimą teismas atmetė, nurodęs, kad būtent bendrovės kreditorių susirinkimas turi nuspręsti dėl turto vertinimo ar kito būdo įmonės turto pardavimo kainai nustatyti ir lėšų tam skyrimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Trečiasis asmuo (kreditorius) UAB „Daumantai LT“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – skundą atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Teismas, pagrįstai nurodydamas, kad kreditorių susirinkimas turi teisę tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą ir spręsti klausimus, susijusius su turto vertinimu ar kitu būdu įmonės turto pardavimo kainai nustatyti, tačiau panaikindamas skundžiamo kreditorių susirinkimo trečiuoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą, iš esmės pažeidė ĮBĮ nuostatas bei nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, kurioje laikomasi nuostatos, kad kreditorių interesų patenkinimas yra galutinis rezultatas, kurio siekiama bankroto procedūromis. Būtent kreditoriai ir yra labiausiai suinteresuoti turto pardavimu už didžiausią įmanomą kainą ar kuo didesniu savo finansinių reikalavimų patenkinimu. Teismas nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių – kreditorių susirinkimo – kompetencijai.
- Skundžiamu kreditorių nutarimu pardavimo kaina jau buvo sumažinta apie 15 proc. pirmosioms varžytinėms ir apie 18 proc. – antrosioms, lyginant su kreditorių nustatyta 2013 m. vasario 27 d. įvykusiame susirinkime, pagal kurio nutarimu nustatytas kainas vykdytos varžytinės neįvyko.
- Teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kuriais vadovaujantis nustatyta įmonės turto pardavimo kaina ir neįvertino pateiktų įrodymų. Be to, netgi nesant jokių įrodymų ir objektyvių kriterijų, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti nustatytą parduodamo turto kainą, teismas nutarimą, už kurio priėmimą balsavo 74,09 proc. visų teismo patvirtintų kreditorinius reikalavimus turinčių kreditorių, galėjo pripažinti negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu jis aiškiai prieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms arba pažeistų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, nurodydamas padarytus pažeidimus. Tokių argumentų teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė
- BUAB „Pelamidė“ bankroto byloje yra jau patvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata, kurioje nėra numatyta lėšų parduodamo turto vertinimui, o kreditorių susirinkimo nutarimas dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo nebuvo apskųstas. Todėl AB DNB bankas, praleidęs terminą minėtam kreditorių susirinkimo nutarimui apskųsti, neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl įpareigojimo atlikti parduodamo turto vertinimą.
Atsakovas BUAB „Pelamidė“ atsiliepime į atskirąjį skundą su juo sutinka ir prašo skundžiamą nutartį panaikinti bei išspręsti klausimą iš esmės – skundą atmesti.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar 2013 m. rugsėjo 19 d. įvykusiame BUAB „Pelamidė“ kreditorių susirinkime 3 darbotvarkės punktu priimti nutarimai (b.l. 14-20) neprieštarauja specialaus - Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) ar kitų teisės aktų (CK 1.5 str.) nuostatoms. Pareiškėjas AB DNB bankas teismui pateiktame skunde neįrodinėjo minėto kreditorių susirinkime padaryto procedūrinio pažeidimo, tačiau kvestionavo ginčijamų kreditorių susirinkimo nutarimų materialinių aspektų (turinio) teisėtumą. Pareiškėjo nuomone, ginčijami susirinkimo nutarimai neteisėti, nes nustatyta nepagrįsta parduodamo nekilnojamojo turto, įskaitytinai jam įkeisto hipoteka, kaina – ji yra per aukšta. Pirmosios instancijos teismas byloje susidariusią situaciją dėl kainos nustatymo įvertino neteisingai, todėl skundžiama nutartis panaikintina, o pareiškėjo (kreditoriaus) AB DNB bankas skundas atmestinas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Susiformavusios teismų praktikos pagrindu teismas bankroto bylose privalo veikti aktyviai ex officio, nes įvertinus įmonių bankroto instituto esmę, tikslus bei paskirtį, galima spręsti, jog bankroto procese siekiama apsaugoti ne tik finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, bet ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus, ir tai lemia viešojo intereso egzistavimą šios kategorijos bylose. Todėl teismas, nagrinėdamas kreditoriaus skundą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų teisėtumo, privalo patikrinti ar jie priimti nepažeidžiant įstatymų nustatytos jų priėmimo tvarkos bei įvertinti ar priimtas nutarimas (nutarimai) ir jo galimos pasekmės nepažeis visų (dalies) įmonės kreditorių bei pačios bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesų.
Kita vertus, ĮBĮ kreditoriams (kreditorių susirinkimui) suteikia plačias teises, susijusias su bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto valdymo ar disponavimo klausimais, taigi teismo aktyvus vaidmuo tokios kategorijos bylose nesudaro teisinių prielaidų nepaisyti ĮBĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinto reglamentavimo, nustatančio, kad būtent kreditorių susirinkimas turi diskrecijos teisę apsvarstyti administravimo išlaidų sąmatą, ją tvirtinti bei pakeisti, arba tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą. ĮBĮ 24 straipsnyje yra nustatyta kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarka. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo (kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo) patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Vadinasi, įstatymo leidėjas kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumą padarė tiesiogiai priklausomą nuo teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumų dydžio. Šią iš įstatymo kildinamą teisę atsakovo įmonės kreditoriai ir realizavo - susirinkime dalyvavo 96,54 proc. patvirtintų reikalavimų turintys kreditoriai, ir absoliuti jų dauguma (74,09 proc.) nustatė tokią kainą, su kuria nesutinka tik vienas iš kreditorių, pareiškėjas AB DNB bankas, savo nesutikimą grįsdamas 2012 m. vasario 8 d. Turto vertės nustatymo pažyma (b.l.6). Pirmiausiai pažymėtina, kad ši pažyma galiojo tik 60 dienų – iki 2012 m. balandžio 8 d., ir apie tai buvo nurodyta pačioje pažymoje. Taigi vien dėl šios priežasties ją vertinti kaip įrodymą, objektyviai patvirtinantį parduodamo bankrutavusios įmonės turto rinkos vertę, arba kaip 2013 m. rugsėjo 19 d. priimto balsų dauguma kreditorių nutarimo negaliojimo pagrindą, nėra teisinių prielaidų. Minėtas dokumentas (ir jo turinys) neleidžia spręsti nei dėl kreditorių kurių nors teisių pažeidimo, nustatant aukštesnę bankrutavusios įmonės turto pradinę pardavimo iš varžytinių kainą, nei dėl kreditorių priimto nutarimo prieštaravimo CK 1.5 straipsnyje nustatytiems principams.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, kreditoriaus skundą pripažinęs iš dalies pagrįstu, iš esmės jokių jo skundžiamo susirinkimo nutarimo teisinio ydingumo požymių nė neįvardijo, apsiribodamas vien fakto konstatavimu, kad nesama duomenų apie įmonės turto pardavimo kainos susirinkime nustatymo kriterijus. Tačiau nagrinėjamu atveju ir pats pareiškėjas savo skunde išdėstytų teiginių, jog ginčijamais kreditorių susirinkimo nutarimais buvo nustatyta aiškiai neteisinga ir nepagrįstai aukšta turto pardavimo kaina, sudaranti sąlygas varžytinėms visiškai neįvykti, jokiais leistinais įrodymais, išskyrus neaktualią ir nebegaliojančią Turto vertės nustatymo pažymą (pavyzdžiui, turto vertintojo, veikiančio pagal išduotą licenciją, įstatymo nustatyta tvarka parengtos detalios turto vertinimo ataskaitos, kurioje galėtų būti faktinių duomenų apie svarbias bylai aplinkybes), nepagrindė (CPK 12 str., 177 str. 3 d.). Jau buvo šioje nutartyje minėta ir tai, kad pagal skundo turinį bei prie jo pridedamą medžiagą nėra galimybės identifikuoti, kokias konkrečiai šio kreditoriaus teises gali pažeisti didesnės, nei jo nurodoma, turto pardavimo kainos nustatymas, juolab, kad kreditoriai susitarė neįvykus turto pardavimui pagal tam laikotarpiui nustatytas kainas, dėl BUAB „Pelamidė“ nekilnojamojo turto pardavimo nuspręsti kitame kreditorių susirinkime (nutarimo 3.3. p.p.). Tikėtina, kad pareiškėjui neinicijavus šios bylos proceso, varžytinių klausimas (įvyko jos ar neįvyko, nustatyta kaina konkurencinga rinkoje ar ne) jau būtų išsisprendęs savaime.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byloje surinktų įrodymų pagrindu negalima išvada, kad kreditoriai nustatė aiškiai neteisingą parduodamo turto kainą ir ginčijami nutarimai prieštarauja bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtiems interesams ar protingumui, teisingumui bei sąžiningumui. Tai konstatavus, atskirojo skundo argumentai, susiję su BUAB „Pelamidė“ bankroto byloje patvirtintos bankroto administravimo išlaidų sąmatos dydžiu ar jos neapskundimu, nėra teisiškai aktualūs, be to, pirmosios instancijos teismas skundo dalies dėl administratoriaus įpareigojimo atlikti parduodamo turto vertinimą, kas, atitinkamai, ir sąlygotų papildomų, sąmatoje nenumatytų lėšų poreikį, atmetė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį dalyje, kurioje buvo pripažintas negaliojančiu BUAB „Pelamidė“ 2013 m. rugsėjo 19 d. kreditorių susirinkimo nutarimas trečiuoju darbotvarkės klausimu „Turto kainų nustatymas varžytynėms“, panaikinti ir AB DNB bankas skundą atmesti.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėja Dalia Kačinskienė