Civilinė byla Nr. e2-265-1120/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01736-2019-4
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Tikniūtė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovės Importerra atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-4722-640/2019, kuria atsisakyta priimti ieškovės Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovės Importerra ieškinį atsakovėms Estijos bendrovėms Europiir Logistics OU ir FV Export OU, Baltarusijos ribotos atsakomybės bendrovei Gas Venture ir uždarajai akcinei bendrovei „Ormina“ dėl nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovė Importerra (toliau – ir Ukrainos bendrovė) 2019 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Ormina“, Estijos bendrovių Europiir Logistics OU ir FV Export OU (toliau – ir Estijos bendrovės), Baltarusijos ribotos atsakomybės bendrovės Gas Venture (toliau – ir Baltarusijos bendrovė) 43 478,60 Eur nuostolių ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ukrainos bendrovė ieškinyje paaiškino, kad iš bendrovės Pietų Korėjoje pagal 2016 m. rugsėjo 5 d. sutartį ir 2017 m. gegužės 2 d. sąskaitą nusipirko 220 vnt. prekių už 28 640 JAV dolerių. Prekės atvyko į Lietuvą ir buvo padėtos į muitinės sandėlį, kurio savininkė atsakovė UAB „Ormina“. UAB „Ormina“ 2018 m. balandžio 16 d. iš Estijos bendrovės Europiir Logistics OU gavo užsakymą pakrauti mašiną ir Ukrainos bendrovei priklausančios prekės tą pačią dieną buvo išvežtos į Rusiją. Prekių siuntėja CMR važtaraštyje nurodyta UAB „Ormina“, veikianti pagal Estijos bendrovės FV Export OU užsakymą, o prekių gavėja – Baltarusijos bendrovė.
3. Ukrainos bendrovė ieškinyje nurodė, kad Estijos bendrovė FV Export OU neturėjo nuosavybės teisių į prekes, todėl negalėjo parduoti prekių Baltarusijos bendrovei. Baltarusijos bendrovė neįsitikino, kad prekes nupirko iš asmens, kuris turėjo prekių nuosavybės teisę. Susipažinus su UAB „Ormina“ sąskaita Nr. 4060 matyti, kad į sąskaitos 28-31 pozicijas yra įtrauktos ieškovės prekės. Tik savininkas gali parduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą, todėl minėtos sąskaitos 28-31 pozicijose nurodytas pirkimo-pardavimo sandoris yra niekinis ir negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis).
4. Jei Estijos bendrovė FV Export OU ir Baltarusijos bendrovė nebūtų pirkę ir pardavę ieškovei Ukrainos bendrovei priklausančių prekių, prekės nebūtų išgabentos iš muitinės sandėlio ir Europos Sąjungos muitų sąjungos į Rusiją, todėl Ukrainos bendrovė nebūtų prekių praradusi ir nebūtų patyrusi žalos (nuostolių). UAB „Ormina“ išdavė prekes iš sandėlio, neįsitikinusi, kad Estijos bendrovė Europiir Logistics OU turi teisę disponuoti prekėmis. Pasak Ukrainos bendrovės, visi atsakovai bendrininkavo pasisavinant jos prekes, todėl dėl minėto delikto jiems kyla solidari atsakomybė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 6 d. nutartimi ieškovės Ukrainos bendrovės ieškinį atsisakė priimti.
6. Teismas konstatavo, kad iš ieškinio faktinio pagrindo matyti, jog ieškinys pareikštas dėl sutarties, sudarytos tarp Estijos bendrovės FV Export OU ir Baltarusijos bendrovės, galiojimo toje dalyje, kurioje šalių susitarta dėl prekių perleidimo Baltarusijos bendrovei ir dėl šios sutarties pagrindu prarastų ieškovei priklausančių prekių. Teismas nurodė, kad nei ieškovė, nei sutarties, kuri ieškovės teigimu yra niekinė, šalys nėra registruotos Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog ieškovė nenurodė kaip savarankiško reikalavimo pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, nereiškia, kad ieškovė nekelia šios sutarties galiojimo klausimo, nes ieškovė savo argumentuose nurodė, jog minėta sutartis yra niekinė.
7. Teismas sprendė, kad ieškovės argumentai, susiję su tuo, kad atsakovė UAB „Ormina“, turėdama muitinės sandėlį, turėjo pareigą saugoti muitinės sandėlyje laikomas prekes ir išduoti prekes iš muitinės sandėlio tik asmeniui, turinčiam teisę disponuoti prekėmis, šios pareigos neatliko, nesudaro pagrindo spręsti dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos. Teismas konstatavo, kad tol, kol ieškovė neįrodė daiktinių teisių į ginčo prekes, atsakovei UAB „Ormina“ pareikštas išvestinis reikalavimas neleidžia pažeisti tarptautinės sutarties viršenybės principo.
8. Teismas nurodė, kad ieškinys turėjo būti pareikštas, įvertinus Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Dvišalė sutartis) nuostatas (20 straipsnio 1 dalis, 40 straipsnio 2 dalis), kurios nesuteikia galimybės Ukrainos bendrovei ginčyti Baltarusijos bendrovės sudarytos sutarties su Estijos bendrove FV Export OU.
9. Teismas padarė išvadą, kad ieškinys nėra teismingas Vilniaus apygardos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), o ieškovė turi teisę pasirinkti teismingumą pagal niekine prašomos laikyti sutarties šalių (Estijos bendrovės FV Export OU bei Baltarusijos bendrovės) buvimo vietas.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Atskirajame skunde Ukrainos bendrovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
11. Ukrainos bendrovė pastebi, kad teismas skundžiamoje nutartyje nurodė tik dvišalę sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos, nors ieškinys buvo pareikštas dar trims atsakovams, kurių buveinės vietos yra kitose dvejose valstybėse (Lietuvos Respublikoje ir Estijos Respublikoje). Teismas nenustatė teisės aktų, reglamentuojančių teismingumo taisykles atsakovų, esančių skirtingose valstybėse, atžvilgiu.
12. Pasak Ukrainos bendrovės, teismas nepagrįstai netaikė Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalies ir Dvišalės sutarties 41 straipsnio nuostatų, pagal kurias, ieškinys bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto, pareiškiamas vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Iš ieškinio turinio teismas galėjo aiškiai suprasti, kad žalą sukėlusio įvykio vieta yra Lietuvos Respublikoje.
13. Ukrainos bendrovės nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, kad dėl to, jog ieškovė nėra registruota Lietuvos Respublikoje, Dvišalė sutartis jai nesuteikia teisės ginčyti Baltarusijos bendrovės sudarytos sutarties su Estijos bendrove. Ukrainos bendrovė nurodė, kad Dvišalė sutartis reglamentuoja teismingumą pagal bendrąją ir specialiąją jurisdikcijos nustatymo taisykles (20 ir 41 straipsniai), kurios nėra susietos su ieškovo registracijos vieta.
14. Pasak Ukrainos bendrovės, teismas nepagrįstai nurodė, kad kol ieškovė neįrodė daiktinių teisių į ginčo prekes, atsakovei UAB „Ormina“ pareikštas reikalavimas neleidžia pažeisti tarptautinės sutarties viršenybės principo. Ukrainos bendrovė pastebi, kad reikalavimas įrodyti ieškinį jo priėmimo metu negali būti keliamas, nes tik išnagrinėjęs bylą teismas gali vertinti įrodymus bylos kontekste.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
10. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ar absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, todėl apeliacinis procesas vyksta pagal atskirajame skunde nustatytas ribas.
11. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja CPK VII dalis. CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad CPK VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip.
13. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad tam, jog bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų išspręstas teisingai, visais atvejais būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas sprendžiant jurisdikcijos klausimą. Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016). Tam, kad būtų nustatytas jurisdikcijos klausimui išnagrinėti taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016). Tais atvejais, kai byloje yra keli atsakovai, Lietuvos Respublikos teismas pagal taikytinus teisės aktus nustato, ar jis turi jurisdikciją kiekvienam atsakovui atskirai. Šiuo tikslu teismas gali kiekvieno atsakovo atžvilgiu taikyti skirtingus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-687/2017).
14. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinį dėl žalos (nuostolių) priteisimo reiškia keliems atsakovams solidariai, t. y. prašomą priteisti žalą (nuostolius) kildina iš atsakovų bendrų, neteisėtų veiksmų, nurodydama, kad ieškovė nebūtų patyrusi žalos (praradusi prekių), jei Estijos bendrovės, Baltarusijos bendrovė ir muitinės sandėlio savininkė Lietuvos bendrovė (UAB „Ormina“) nebūtų įvykdžiusios, ieškovės nuomone, neteisėto prekių pirkimo-pardavimo ir tuo pagrindu nebūtų išvežusios prekių į Rusiją. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį, spręsdamas, kad šis ieškinys yra neteismingas Vilniaus apygardos teismui. Iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškinys yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Ieškovė atskiruoju skundu ginčija tokią teismo išvadą.
15. Byloje keliamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo solidariai iš keturių atsakovų. Trys iš jų yra Europos Sąjungos valstybėse narėse (Estijoje ir Lietuvoje), todėl, sprendžiant dėl pareikšto reikalavimo teismingumo, aktualus ieškovės atskirajame skunde nurodytas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012). Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra keliamas ir Baltarusijos bendrovei, klausimo tinkamam išsprendimui taip pat aktuali Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Dvišalė sutartis), įsigaliojusi 1993 m. liepos 11 d.
16. Reglamento Nr. 1215/2012 36 konstatuojamojoje dalyje ir 73 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reglamentas nedaro poveikio trečiosios valstybės ir valstybės narės dvišalių konvencijų ir susitarimų, sudarytų iki Reglamento (EB) Nr. 44/2001 įsigaliojimo dienos, kurie susiję su reglamente reguliuojamais klausimais, taikymui. Tokia taisyklė nustatyta ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 351 straipsnio 1 pastraipoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad atsižvelgiant į tai, jog Dvišalė sutartis sudaryta 1992 m. spalio 20 d., t. y. anksčiau negu įsigaliojo reglamentas Nr. 44/2001 (atitinkamai ir reglamentas Nr. 1215/2012), todėl joje sureguliuotiems jurisdikcijos klausimams reglamentas Nr. 1215/2012 poveikio nedaro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-421/2017). Taigi, atsakovės Baltarusijos bendrovės atžvilgiu minėto Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos netaikytinos. Dvišalėje sutartyje nėra nuostatų, kurios galėtų būti aiškinamos tokiu būdu, kad esant atsakovų daugetui, leistų vienos valstybės teismui „prisitraukti“ jurisdikciją į vieno iš atsakovų gyvenamąją vietą, kad būtų išvengta skirtingų teismų sprendimų. Pažymėtina, kad būtent tokia situacija ir yra susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje. Todėl teismas turi vertinti savo jurisdikciją dėl pareikšto ieškovės reikalavimo Baltarusijos bendrovei atskirai nuo jurisdikcijos kitoms atsakovėms.
Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti Ukrainos bendrovės ieškinį Baltarusijos bendrovei
17. Dvišalės sutarties 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė, pagal kurią kompetenciją nagrinėti civilines ir šeimos bylas turi teismai valstybės, kurioje atsakovas turi gyvenamąją vietą, jei Dvišalė sutartis nenustato kitaip. Specialiojoje jurisdikcijos nustatymo taisyklėje, skirtoje byloms dėl žalos atlyginimo, nurodyta, kad sprendimus kompetentingas priimti tos susitariančiosios valstybės teismas, „kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ (41 straipsnio 2 dalis).
18. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog tai, kad Dvišalėje sutartyje nėra nuostatų, reglamentuojančių susitariančiųjų valstybių teismų jurisdikcijos nustatymo taisykles tais atvejais, kai žala padaroma solidariais skirtingoms valstybėms priklausančių asmenų veiksmais, nepaneigia Dvišalės sutarties nuostatų taikymo galimybės. Nagrinėjamu atveju Dvišalėje sutartyje nėra nuostatų, kurios suteiktų pagrindą manyti, kad susitariančiosios valstybės būtų siekusios teismų jurisdikciją solidariosios deliktinės atsakomybės atvejais nustatyti pagal vienos iš valstybių vidaus teisės normas, bendrąsias nacionalines ar tarptautines teismingumo taisykles, kitus tarptautinius ar regioninius dokumentus.(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-421/2017). Taigi Lietuvos teismų jurisdikcijos klausimas spręstinas pagal 17 punkte aptartas Dvišalės sutarties jurisdikcijos nustatymo taisykles.
19. Atsižvelgiant į Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalies reguliavimą, siekiant nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje Lietuvos teismai turi jurisdikciją atsakovės Baltarusijos bendrovės atžvilgiu, reikia įvertinti, ar yra tenkinamas ieškovės pasirinktas kriterijus dėl žalą sukėlusių veiksmų atlikimo vietos. Sprendžiant jurisdikcijos klausimą teismo atliekamas tyrimas yra ribotas, nukreiptas į vienintelį – teismingumo klausimo išsprendimą, todėl atliekant šį tyrimą teismas aiškinasi ir vertina faktines ir teisines ginčo aplinkybes tiek, kiek tai reikalinga šiam klausimui išspręsti. Atsakomybės paskirstymas tarp asmenų, galimai atsakingų už žalą, jų atsakomybės rūšys ir ribos yra aplinkybės, skirtos šios kategorijos bylų nagrinėjimui iš esmės, todėl jomis negalima vadovautis sprendžiant ginčo teismingumo klausimą.
20. Dėl neteisėtų žalą sukėlusių veiksmų ieškinyje nurodyta, kad atsakovė Baltarusijos bendrovė ieškovės teises pažeidė nerūpestingu ir neatsakingu elgesiu sudarant prekių pirkimo-pardavimo sandorį su Estijos bendrove, t. y. Baltarusijos bendrovė neįsitikino, kad prekes nupirko iš asmens, kuris turėjo prekių nuosavybės teisę. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad atsakovė Baltarusijos bendrovė galimai žalą sukėlusius veiksmus atliko Lietuvos Respublikoje, todėl Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti Ukrainos bendrovės ieškinį Baltarusijos bendrovei dėl žalos (nuostolių) atlyginimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas nors ir kitais motyvais, tačiau iš esmės teisėtai ir pagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė priimti Ukrainos bendrovės ieškinį Baltarusijos bendrovei dėl žalos (nuostolių) atlyginimo.
Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti Ukrainos bendrovės ieškinį Estijos bendrovėms
21. Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos taisyklė, numatanti, kad pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose. Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles (Reglamento Nr. 1215/2012 5 straipsnio 1 dalis). Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 2 skirsnyje nustatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės. Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose.
22. Dėl žalą sukėlusių veiksmų, ieškinyje nurodyta, kad atsakovė Estijos bendrovė Europiir Logistics OU ieškovės teises pažeidė tuo, kad neturėdama tam teisės, pateikė atsakovei UAB „Ormina“ užsakymą pakrauti mašiną, davė UAB „Ormina“ nurodymus kaip pildyti CMR, o atsakovė Estijos bendrovė FV Export OU ieškovės teises pažeidė tuo, kad, neturėdama tam teisės, perdavė prekių nuosavybės teises Baltarusijos bendrovei pagal 2016 m. gegužės 17 d. sutartį. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad šie Estijos bendrovių veiksmai buvo atlikti Lietuvos Respublikoje, todėl Lietuvos teismai, priešingai nei teigiama Ukrainos bendrovės atskirajame skunde, neturi jurisdikcijos nagrinėti Ukrainos bendrovės ieškinį Estijos bendrovėms dėl žalos (nuostolių) atlyginimo remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktu.
23. Kaip matyti iš ieškovės ieškinio, žalą sukėlusiu įvykiu ieškovė iš esmės laiko prekių praradimą. Ieškinyje nurodyta, kad UAB „Ormina“ turėjo išduoti prekes iš muitinės sandėlio tik asmeniui, turinčiam teisę disponuoti prekėmis. Ieškovės nuomone, UAB „Ormina“ pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), neišsaugojo ieškovės prekių, nes išdavė jas asmeniui, neturinčiam teisės disponuoti prekėmis (neįsitikino dėl Estijos bendrovės turimų teisių, išdavė prekes, neturėdama duomenų, kad ieškovė yra perleidusi prekių nuosavybės teises Estijos bendrovėms). UAB „Ormina“ buveinė yra Lietuvos Respublikoje, todėl Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti Ukrainos bendrovės ieškinį šiai atsakovei (CPK 29 straipsnis).
24. Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 punktą, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų, ieškinys taip pat gali būti pareikštas vieno iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių procesų.
25. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės reikalavimai bendrovėms, kurių buveinės yra Europos Sąjungos valstybėse narėse, yra itin glaudžiai susiję, sprendžia, kad šiuos reikalavimus yra tikslinga nagrinėti kartu. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priimti ieškinį atsakovei UAB „Ormina“, o taip pat, vadovaudamasis Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 punktu, turėjo priimti ieškovės ieškinį atsakovėms Estijos bendrovėms. Ieškinyje buvo pareikštas reikalavimas dėl žalos (nuostolių) priteisimo iš visų atsakovių solidariai, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškinio reikalavimas UAB „Ormina“ atžvilgiu yra išvestinis. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad tol, kol ieškovė neįrodė daiktinių teisių į ginčo prekes, atsakovei UAB „Ormina“ pareikštas reikalavimas neleidžia pažeisti tarptautinės sutarties viršenybės principo. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio priėmimo stadijoje negali būti keliami reikalavimai dėl aplinkybių, sudarančių ieškinio faktinį pagrindą, įrodymo.
26. Apibendrindamas tai, kad buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas ieškovės Ukrainos bendrovės atskirąjį skundą tenkina iš dalies, panaikina pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti Ukrainos bendrovės ieškinį atsakovėms UAB „Ormina“ ir Estijos bendrovėms bei šioje dalyje perduoda ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Kitą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį (dėl atsisakymo priimti ieškinį atsakovės Baltarusijos bendrovės atžvilgiu) apeliacinės instancijos teismas palieka nepakeistą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškovės Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovės Importerra ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Ormina“ bei Estijos bendrovėms Europiir Logistics OU ir FV Export OU bei šioje dalyje perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėja Agnė Tikniūtė