Civilinė byla Nr. 3K-7-521/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 121.8; 123.6; 123.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus
Baranausko, Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko, Česlovo
Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės ir Prano
Žeimio,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų
uždarosios akcinės bendrovės „Vilkaviškio autoklubas“, S. D. ir R. D.
kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. birželio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovų M. Č. ir uždarosios akcinės bendrovės „Švaresta“ ieškinį
atsakovams S. D. ir R. D. bei uždarajai akcinei bendrovei „Vilkaviškio
autoklubas“ dėl neteisėto praturtėjimo priteisimo; tretieji asmenys byloje
Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba
prie Žemės ūkio ministerijos (Marijampolės apskrities viršininko
administracijos teisių perėmėja).
Išplėstinė teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl proceso teisės normų, nustatančių bylos nagrinėjimo ribas, aiškinimo
ir taikymo.
2000 m. lapkričio 17 d. ieškovė M. Č. ir Marijampolės apskrities
viršininko administracija sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį dėl 5,8539 ha
ploto žemės sklypo 2,9270 ha nuomos; kitą sklypo dalį (2,9269 ha) nuo 2001 m.
kovo 19 d. iki 2006 m. gruodžio 19 d. nuomojosi ieškovas UAB „Švaresta“. 2004
m. gruodį ieškovė M. Č. pardavė dalį bendrame nuomojamame sklype esančių
pastatų ir kitų statinių atsakovams, kurie, įgiję pastatus, faktiškai naudojosi
valstybine žeme tiek po pačiais pastatais, tiek ir prie jų, kiek tai buvo
reikalinga pastatų eksploatacijai pagal paskirtį. Ieškovų teigimu, nuo statinių
pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momento naujaisiais žemės naudotojais tapo
atsakovai, todėl iki valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo su naujuoju
statinių savininku, pastatų savininkai (atsakovai) už naudojimąsi valstybine
žeme turėjo mokėti nustatytą žemės mokestį, tačiau Marijampolės apskrities viršininko
administracijos reikalavimu dėl detaliojo plano sprendinių rengimo ir
tvirtinimo pradinė nuomos sutartis dėl valstybinio žemės sklypo nuomos nebuvo
pakeista ir žemės nuomos mokestis buvo skaičiuojamas ieškovams. Konkrečios ir
tikslios naudotinų žemės plotų ribos prie kiekvieno pastato buvo nustatytos
2007 m. birželio 29 d. patvirtinant teritorijos detalųjį planą, pagal kurio
sprendinius po atsakovų S. ir R. D. įgytais statiniais ir prie jų buvo
suformuotas 6000 kv. m ploto sklypas, po atsakovo UAB „Vilkaviškio autoklubas“
– 2483 kv. m ploto sklypas. Ginčo laikotarpiu žemės vieno kvadratinio metro
nuomos kaina ieškovams buvo – 0,28685 Lt, iš kurių ieškovei M. Č. teko
29270/58539, o ieškovui UAB „Švaresta“ – 29269/58539 dalys. Dėl to ieškovai,
remdamiesi šiais sprendiniais, paskaičiavo jiems iš atsakovų kompensuotinas
valstybinės žemės nuompinigių sumas kaip šių neteisėtą praturtėjimą sutaupymo
būdu ieškovų sąskaita, nes, jų teigimu, atsakovai ieškovų sąskaita sutaupė savo
turtą, nes kelerius metus neteisėtai nemokamai naudojasi valstybine žeme, už
kurią ieškovams buvo skaičiuojamas žemės nuomos mokestis. Ieškovai prašė teismo
priteisti solidariai iš atsakovų S. D. ir R. D. ieškovei M. Č. 2551,23 Lt
valstybinės žemės nuomos mokesčio dalį už 2005–2007 metus, taip pat 126,69 Lt
delspinigių už pavėluotą žemės nuomos mokesčio mokėjimą, ieškovui UAB
„Švaresta“ 1721,07 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio už 2005 m.–2006 m.
lapkričio ir gruodžio mėnesius bei už 2005–2006 m., taip pat 96,81 Lt
delspinigių už pavėluotą mokesčio mokėjimą; iš atsakovo UAB „Vilkaviškio
autoklubas“ priteisti ieškovei M. Č. 1055,78 Lt valstybinės žemės nuomos
mokesčio dalį už 2005–2007 m., taip pat 52,44 Lt delspinigių už pavėluotą
mokesčio mokėjimą, ieškovui UAB „Švaresta“ – 712,24 Lt valstybinės žemės nuomos
mokesčio dalį už 2005 m.–2006 m. lapkričio-gruodžio mėnesius bei už 2005–2006
m., taip pat 40,06 Lt delspinigių už pavėluotą mokesčio mokėjimą.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 3 d. sprendimu
ieškinį tenkino iš dalies: priteisė solidariai iš atsakovų S. D. ir R. D.
ieškovei M. Č. 2551,23 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio dalį už 2005–2007
m., ieškovui UAB „Švaresta“ – 1721,07 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio dalį
už 2005 m.–2006 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius bei už 2005–2006 m., iš
atsakovo UAB „Vilkaviškio autoklubas“ ieškovei M. Č. – 1055,78 Lt
valstybinės žemės nuomos mokesčio dalį už 2005–2007 m., ieškovui UAB „Švaresta“
– 712,24 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio dalį už 2005 m.–2006 m. lapkričio
ir gruodžio mėnesius bei už 2005–2006 m., kitus ieškinio reikalavimus atmetė,
paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad atsakovai pagal
statinių pirkimo–pardavimo sutartis nuosavybės teise įsigydami iš ieškovės M. Č.
statinį – kiemo aikštelę, taip pat įgijo teisę naudotis ta žemės sklypo dalimi,
kurią ta aikštelė užėmė ir kuri buvo būtina aikštelei naudoti pagal paskirtį
tokiomis pat sąlygomis kaip ir ieškovė, t. y. nuomos sąlygomis. Kadangi Žemės
reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už naudojimąsi
valstybine žeme mokamas nuomos mokestis, tai pirmosios instancijos teismas
konstatavo, kad teisė naudotis valstybine žeme neatskiriamai susijusi su pareiga
mokėti žemės nuomos mokestį, kurį nustato savivaldybės, vadovaudamosi teisės
aktais (Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos
mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens
telkinius“ 1.4. punktas). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiga mokėti žemės
nuomos mokestį nei pasirašant statinių pirkimo–pardavimo sutartį, nei vėliau
nebuvo aptarta, pažymėjo, jog tai nepanaikino pareigos mokėti žemės nuomos
mokestį, kuris nustatytas teisės aktuose. Juolab kad atsakovas UAB „Vilkaviškio
autoklubas“, pasirašydamas sutartį, patvirtino, jog sutarties sąlygos jam
aiškios ir su jomis sutiko. Teismas nurodė, kad statinių pirkimo–pardavimo
sutarties sudarymas savaime nepanaikino ir nepakeitė ieškovų ir valstybės
sudarytų nuomos sutarčių ir jos liko galioti, susiklostė situacija, kai žemės
nuomos mokestis ir toliau buvo skaičiuojamas ieškovams, kurį jie privalėjo
mokėti, o atsakovai, nors ir būdami faktiniai valstybinės žemės naudotojai,
jokio nuomos mokesčio nemokėjo. Dėl to atsakovai nepagrįstai sutaupė nemokėdami
nuomos mokesčio, o ieškovai patyrė nuostolių, mokėdami nuomos mokestį už žemę,
kuria jie nesinaudojo. Ir nors ieškovai nebuvo sumokėję didelės dalies
priklausančio mokėti nuomos mokesčio, todėl realiai nuostolių nebuvo patyrę, tačiau
prievolė mokėti nuomos mokestį ieškovams buvo nustatyta, prievolės įvykdymo
terminas suėjęs, šios prievolės ieškovai neginčijo, todėl teismas pripažino,
kad ieškovai vis tiek būtų patyrę nuostolių. Dėl to teismas pripažino, kad
ieškovai patyrė nuostolių, kurių dydis lygus atsakovo nepagrįstam praturtėjimui.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Vilkaviškio autoklubas“ apeliacinį skundą,
prie kurio prisidėjo atsakovai S. D. ir R. D., 2010 m. birželio 30 d.
sprendimu jį iš dalies tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB „Vilkaviškio autoklubas“ priteista
ieškovui UAB „Švaresta“ 712,24 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio dalis už
2005 m.–2006 m. lapkričio ir gruodžio mėn., bei už 2005-2006 m. ir
bylinėjimosi išlaidos ir jas perskirstė ginčo šalims; kitą pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija, atsižvelgdama į
tai, kad apeliantų nesiejo privalomas procesinis bendrininkavimas, apeliacinį
skundą pateikė tik atsakovas UAB „Vilkaviškio autoklubas“, o atsakovai S. ir R. D.
prisidėjo prie jo, peržiūrėjo ir pasisakė tik dėl tos pirmosios instancijos
teismo sprendimo dalies, kuria tenkinti ieškovų reikalavimai dėl atsakovo UAB
„Vilkaviškio autoklubas“. Kolegija nustatė, kad atsakovas UAB „Vilkaviškio
autoklubas“ 2004 m. gruodžio 28 d. sutartimi nupirko iš ieškovės M. Č. ant
nuomojamo valstybinės žemės sklypo stovėjusių statinių dalį, sutartyje buvo nurodyta,
jog pirkėjui išaiškintas CK 6.394 straipsnio turinys ir žemės nuomotojas
sutiko, kad naujasis statinių savininkas turėtų teisę naudotis žemės sklypo
dalimi, proporcinga užimamų pastatų plotui, nuomojant ar įsigyjant privačia
nuosavybe Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Kolegija pažymėjo,
kad nors sutartyje išreikštas žemės nuomotojo sutikimas dėl statinių
perleidimo, tačiau sutartyje nebuvo tiksliai nurodyta, į kokią konkrečią žemės
sklypo dalį statinių pirkėjas perėmė pardavėjos teises tokiomis pat sąlygomis
naudotis žeme, todėl, nesant konkretaus pastatų pirkėjo ir pardavėjos
susitarimo dėl teisių perėmimo į tikslią nuomojamo žemės sklypo dalį,
pardavėjai, kaip statinių dalies nuomojamame žemės sklype savininkei ir žemės
sklypo naudotojai, teko pareiga iki žemės nuomos sutarties patikslinimo vykdyti
žemės nuomos sutartyje nustatytą nuomininko pareigą mokėti nuomos mokestį
valstybei. Tačiau kolegija taip pat pabrėžė būtinybę šiam ginčui taikyti CK
6.394 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta statinių pirkėjo teisė naudotis
atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kokias turėjo statinių
pardavėjas, taigi ir pareiga atlyginti statinių pardavėjui turtinius
praradimus, atsirandančius dėl žemės nuomos mokesčio mokėjimo valstybei per
laikotarpį nuo statinių pardavimo iki nuomos sutarties patikslinimo. Dėl to
kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš dalies tenkino
ieškovės M.Č. ieškinį šiam atsakovui, nes jis, įgijęs statinius, įgijo ir
teises tokiomis pat sąlygomis, kokias turėjo statinių pardavėja, naudotis žemės
sklypu, todėl, statinių pardavėjai nurodant pareigą mokėti valstybinės žemės
nuomos mokestį, atsakovas nepagrįstai praturtėjo statinių pardavėjos sąskaita
(CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kolegija, vertindama pirmosios instancijos
teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovo UAB „Švaresta“ reikalavimas
atsakovui UAB „Vilkaviškio autoklubas“, nurodė, kad šis atsakovas nebuvo
įsigijęs iš ieškovo UAB „Švaresta“ jokių statinių, taigi tarp šių ginčo
šalių nesusiklostė CK 6.394 straipsnio 3 dalyje nustatyti teisiniai santykiai. Atsakovas
UAB „Vilkaviškio autoklubas“, įsigijęs statinius iš ieškovės M. Č., pagal CK
6.394 straipsnio 3 dalį įgijo teisę naudotis atitinkama idealiąja žemės sklypo
dalimi, kuria naudojosi būtent M.Č., o ne kitas nuomininkas – ieškovas UAB „Švaresta“.
Dėl to kolegija sprendė, kad ieškovo UAB „Švaresta“ naudojama idealioji žemės
sklypo dalis po ieškovės M.Č. priklausiusių statinių pardavimo atsakovui UAB „Vilkaviškio
autoklubas“ nepakito, ieškovo UAB „Švaresta“ teisių apimtis į išnuomotą žemės
sklypo idealiąją dalį nesumažėjo, todėl pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai tenkino ieškovo UAB „Švaresta“ reikalavimus atsakovui UAB
„Vilkaviškio autoklubas“.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu
skundu atsakovai UAB „Vilkaviškio autoklubas“, S. D. ir R. D. prašo panaikinti Vilkaviškio
rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimą ir Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d.
sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi
išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.394
straipsnio 3 dalį, neatsižvelgė į tai, kad 2004 m. gruodžio 28 d. statinių
pirkimo–pardavimo sutartyse nenurodyta statinių įgijėjų pareigos mokėti žemės
nuomos mokestį. Be to, pasikeitus pastatų savininkams, naudojamų valstybinės
žemės sklypų ne žemės ūkio paskirčiai nuomos sutartis su ieškovais nebuvo
nutraukta, vadinasi, ši sutartis nebent galėjo būti tikslinama tik išsprendus
parduoto pastato ir kitų bendrame sklype esančių pastatų eksploatavimui
reikalingų žemės sklypo dalių klausimą pagal teisės aktus, parengus detaliuosius
planus dėl žemės sklypų, reikalingų statiniams eksploatuoti. Apeliacinės
instancijos teismas taip pat nevertino to, kad pagal CK 6.3 straipsnį tam, kad
prievolė galiotų, turi būti aiškus ir apibrėžtas prievolės dalykas. Tuo tarpu
nagrinėjamoje byloje nesant duomenų apie konkretų žemės sklypo, kuriuo
naudojosi kasatoriai kaip pastatų savininkai, plotą, nebuvo galima nustatyti,
kokio dydžio žemės mokestis turėjo būti mokamas, taip pat kasatorių nepagrįsto
praturtėjimo dydžio. Juolab kad pagal CK 6.242 straipsnį nepagrįsto praturtėjimo
teisiniams santykiams atsirasti reikalingos tam tikros sąlygos, o teismai
kasatorių prievolę mokėti žemės nuomos mokestį kildino iš CK 6.394 straipsnio 3
dalies ir 2004 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutarčių.
2.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 309 straipsnio 1 dalį, Nors
atsakovai S. ir R. D. nepateikė apeliacinio skundo, tačiau jie prisidėjo
prie atsakovo UAB „Vilkaviškio autoklubas“, prašė panaikinti Vilkaviškio rajono
apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. sprendimą ir
priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, todėl apeliacinės instancijos
teismas turėjo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir dėl
šių atsakovų.
Trečiasis
asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Marijampolės
apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) atsiliepimu į atsakovų
kasacinį skundą prašo jį atmesti. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos
teismas nenukrypo nuo teismų praktikos, tinkamai taikė CK 6.394 straipsnio 3
dalį, padarė teisingas išvadas, kad, kasatoriams įgijus nuosavybėn statinius,
jiems nurodyto straipsnio pagrindu perėjo šiems pastatams reikalingo žemės
sklypo ploto naudojimo teisė tokiomis pat sąlygomis, kaip turėjo nekilnojamojo
daikto pardavėjas. Juolab kad Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba 2007 m.
birželio 29 d. sprendimu patvirtino žemės sklypų, kuriuose stovėjo kasatorių
statiniai, detalųjį planą, todėl šių duomenų pakako siekiant nustatyti
kasatorių naudotų žemės sklypų plotą ir apskaičiuoti žemės nuomos mokestį. Pagal
įstatymą ieškovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti žemės nuomos mokestį už
kasatorių naudojamus žemės sklypus, todėl kasatoriams kilo prievolė atlyginti
ieškovei nuostolius, atsiradusius dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Išplėstinė teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl prisidėjimo
prie apeliacinio skundo padarinių esant neprivalomam procesiniam bendrininkavimui
Asmens teisė
kreiptis į teismą yra įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, pagal
kurią asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę
kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą neatskiriama nuo asmens teisės
į tinkamą teisminį procesą. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas
santykius, susijusius su bylos nagrinėjimu teisme, t. y. teisminio proceso
santykius, turi nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas
efektyvus asmens pažeistų teisių ir laisvių gynimas. Vienu iš teisės į tinkamą
teisinį procesą aspektų – teismo sprendimo apskundimas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, akcentuojama asmens
teisė į tinkamą teismo procesą. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio
16 d. nutarime išaiškino, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą
(Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) aiškinama atsižvelgiant į kitas
Konstitucijos nuostatas, juolab kad įstatyme turi būti nustatytas toks teisinis
reguliavimas, jog pirmosios instancijos ar specializuoto teismo baigiamąjį aktą
būtų galima apskųsti bent vienam aukštesnės instancijos teismui; įstatyme turi
būti įtvirtinta ne tik proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos
teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir
nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui
ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. O. B. Ž.,
bylos Nr. 3K-3-599/2008).
Europos Žmogaus
Teisių Teismas vadovaujasi savo praktikoje nustatytais principais, pagal
kuriuos taikomi apribojimai pirmiausia negali suvaržyti ar susilpninti asmens
teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė.
Teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi tik tada,
jeigu jie atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys
tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Guerin v. France, judgment of
23 July 198, Reports 1998-v., p. 1867, § 37; kt.). Tuo pačiu šio teismo
jurisprudencijoje pripažįstama, kad procesinių asmens teisių suvaržymas
atitinka teisėtumo reikalavimą, jeigu jis yra atliktas teisės aktuose nustatyta
tvarka.
Įstatymų leidėjas,
reglamentuodamas civilinio proceso santykius, turi tam tikrą diskrecijos teisę
nustatyti apskundimo terminus bei pagrindus, taip pat apskundimo tvarką bei
formą. Apeliacinis procesas gali prasidėti tik šalies arba kito dalyvaujančio
byloje asmens, dėl kurio priimtas nepalankus teismo sprendimas, iniciatyva
padavus apeliacinį skundą. Apskųsti teismo sprendimus yra šalių teisė, o ne
pareiga.
CPK 309 straipsnyje nustatyta, kad
byloje dalyvaujantys asmenys, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo
sprendimu, turi ne tik teisę savarankiškai paduoti apeliacinį skundą, bet ir, paduodami
rašytinį pareiškimą, prisidėti prie jau paduoto byloje dalyvaujančio asmens
skundo. Prisidėjimas prie apeliacinio skundo reiškia byloje dalyvaujančio
asmens pritarimą apeliaciniame skunde reiškiamiems apelianto reikalavimams. Pareiškime
dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo negalima reikšti reikalavimų ir
apskųsto sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kurie nebuvo nurodyti
apeliaciniame skunde, prie kurio prisidedama. Tokios nuostatos yra imperatyviai
įtvirtintos CPK 309 straipsnio 1 dalyje. Byloje dalyvaujantis asmuo, norėdamas
nurodyti kitus ginčijamo teismo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindus
bei pareikšti naujus reikalavimus, turi kreiptis su apeliaciniu skundu. Taigi,
prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimas yra tiesiogiai priklausomas nuo
apeliacinio skundo, prie kurio prisidedama. Tokią išvadą leidžia daryti ir CPK
309 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad tuo atveju, kai atsisakoma
priimti apeliacinį skundą, pareiškimas dėl prisidėjimo laikomas nepaduotu ir
grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Tai reiškia, kad prisidėjimas prie
apeliacinio skundo nesukelia savarankiškų teisinių padarinių.
Nagrinėjamoje
byloje yra susiklosčiusi situacija, kai, esant neprivalomam procesiniam
bendrininkavimui, apeliacinį skundą padavė tik vienas iš bendrininkų, o kiti
prie šio skundo prisidėjo, todėl kilo problema dėl prisidėjimo prie apeliacinio
skundo įtakos tokį pareiškimą pateikusių asmenų teisėms ir pareigoms.
CPK 43 straipsnyje
reglamentuojamas privalomas ir neprivalomas procesinis bendrininkavimas. Įstatymais
grindžiamas (privalomas) bendrininkavimas – tai tokie procesinio
bendrininkavimo atvejai, kai bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis
santykis (pvz., solidariosios ar subsidiariosios prievolės atveju).
Neprivalomas (fakultatyvusis) bendrininkavimas leidžiamas, jeigu reikalavimai
sujungiami į vieną ieškinį, yra vienarūšiai, pagrįsti ta pačia teisine ir
faktine medžiaga. Iš esmės tai keli savarankiški procesai, kai yra tas pats
ieškovas ir skirtingi atsakovai, arba keli ieškovai ir vienas ar keli atsakovai.
Toks kelių procesų sujungimas į vieną visų pirma reiškia proceso koncentruotumo
principo įgyvendinimą. Šioje byloje aktualus neprivalomo bendrininkavimo sąlygų
vertinimas. Ieškinys, pareiškiamas kelių ieškovų ir keliems atsakovams, atitinka
neprivalomo bendrininkavimo procesines sąlygas, jeigu kiekvienas iš reikalavimų
atskirai gali būti atskiro ieškinio dalykas, tačiau jų sąsajumas grindžiamas
reikalavimų arba įsipareigojimų pobūdžio bei medžiagos fakto ir teisės klausimais
tapatumu. Šioje byloje tiek ieškovus, tiek atsakovus vienija reikalavimų
pobūdžio bei jų pagrindo tapatumas, tačiau kiekvieno ieškovo reikalavimai galėjo būti pareikšti
kiekvienam iš atsakovų atskirose bylose. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad
procesinio bendrininkavimo taisyklių pagal CPK 43 straipsnio prasmę
laikymasis pareiškiant ieškinį savaime nereiškia, kad vieno iš bendrininkų
reikalavimų pagrįstumo pripažinimas reiškia visų bendrininkų reikalavimų
pagrįstumą. Civilinio proceso tikslas – ginti pažeistas ar ginčijamas
materialines subjektines asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK
2 straipsnis), todėl materialinės
subjektinės asmenų teisės ar įstatymų
saugomo intereso pažeidimas individualizuojamas ir ginamas kiekvieno procesinio
bendrininko atžvilgiu priimant sprendimą.
Atitinkamai šios nuostatos, kaip atskleidžiančios neprivalomo procesinio
bendrininkavimo turinį, taikomos ir apeliaciniame procese. Esant keliems
bendrininkams, neprivalomo procesinio bendrininkavimo atveju vieno bendrininko
apeliacija neturi įtakos kito bendrininko teisėms, todėl kitas bendrininkas,
manydamas, kad dėl jo priimtas teismo sprendimas jam yra nepalankus, savo
teises gali ginti tik paduodamas apeliacinį skundą. Prisidėdamas prie vieno iš
bendrininkų apeliacinio skundo, jis tik išreiškia pritarimą pastarojo skunde
išdėstytai pozicijai.
Išplėstinė teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamoje
byloje yra akivaizdus neprivalomo procesinio bendrininkavimo faktas, todėl visi
bylos atsakovai, manydami, jog dėl jų buvo priimtas nepalankus teismo
sprendimas, teisę į apeliaciją galėjo įgyvendinti paduodami apeliacinius
skundus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasatoriai S.
ir R. D. savarankiško apeliacinio skundo nepateikė, t. y. nepareiškė
savarankiškų reikalavimų ir apskųsto teismo sprendimo naikinimo ar pakeitimo
pagrindų, todėl nevertino dėl šių atsakovų priimto teismo sprendimo dalies
teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinis procesas vyksta atsižvelgiant į apeliacinio
proceso nagrinėjimo ribas, kurios nustatytos CPK 320 straipsnio 1 dalyje. Esant
neprivalomam procesiniam bendrininkavimui, teismo sprendimas yra
individualizuojamas kiekvienam bendrininkui, todėl ir apeliaciniame procese
kiekvienas iš bendrininkų, nesant pavedimo, veikia savo vardu (CPK 44
straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja, kad, esant neprivalomam procesiniam bendrininkavimui, kai
apeliacinį skundą padavė tik vienas iš atsakovų, o kiti prie šio skundo prisidėjo,
apeliacine tvarka pagrįstai buvo patikrintas tik tos pirmosios instancijos
teismo sprendimo dalies, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai dėl skundą
padavusio atsakovo, teisėtumas ir pagrįstumas. Tai yra pagrindas pripažinti, kad
dėl kitų kasatorių teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo peržiūrėtas.
Minėta, kad nagrinėjamoje
byloje yra kilusi konkrečios asmens teisės kreiptis apeliacine tvarka į
aukštesnės instancijos teismą, kaip sudėtinės konstitucinės asmens teisės
kreiptis į teismą, tinkamo įgyvendinimo problema. Apeliacinis skundas yra
išorinė apeliacijos forma, t. y. byloje dalyvaujančio asmens ar jo atstovo
surašytas ir per įstatymo nustatytą terminą įteiktas dokumentas, kuriame
išdėstytas prašymas peržiūrėti neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo
sprendimą ar jo dalį bei teisiniai ir faktiniai tokio prašymo motyvai. Apeliacinis
skundas yra procesinis dokumentas, todėl jo turinys turi atitikti ne tik
bendruosius (CPK 111 straipsnis), bet ir specialiuosius šiam dokumentui
nustatytus reikalavimus (CPK 306 straipsnis). CPK 315 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad klausimą dėl apeliacinio skundo priėmimo sprendžia pirmosios
instancijos teismas, priėmęs sprendimą, ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo
pateikimo teismui. Jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka
CPK 306, 311 straipsniuose nustatytų reikalavimų, teismas priima nutartį
ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina tai, kad klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas arba
kiti aiškūs netikslumai nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra
prašoma pateiktame procesiniame dokumente (CPK 115 straipsnio 4 dalis).
Praktikoje yra galimos situacijos, kai byloje dalyvaujantys asmenys teikiamame
procesiniame dokumente suformuluoja neaiškius reikalavimus ar neatskleidžia
pateikiamo dokumento teisinės reikšmės. Tokiu atveju teisėjas, spręsdamas
dokumento priėmimo klausimą, turi teisiškai kvalifikuoti procesinius santykius,
įvertinti, kokių tikslų siekia procesinį dokumentą teikiantis asmuo, ir
pasinaudoti procesinių dokumentų trūkumų pašalinimo institutu (CPK 115
straipsnis). Nagrinėjamoje byloje kasatorių teismui pateiktas procesinis
dokumentas tiek forma, tiek turiniu atitiko prisidėjimą prie apeliacinio skundo
(CPK 309 straipsnio 1 dalis), todėl teismas, priimdamas šį procesinį dokumentą,
neturėjo pagrindo remtis CPK 115 straipsnio nuostatomis.
Dėl kasacijos
ribojimo
CPK 346 straipsnyje
apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kasacinio proceso funkcijos esmė –
įsiteisėjusių teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo kontrolės forma.
Pagrindinis ir pirminis įstatyme nurodytas pagrindas peržiūrėti bylą kasacine
tvarka nustatytas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir yra
materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, jeigu jis turi esminės
reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Kiti du bylų peržiūrėjimo
atvejai, nustatyti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose, yra
išvestiniai iš CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto pagrindo, nes, aiškinant
Lietuvos teismų padarytus vienokius ar kitokius nukrypimus nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ar suradus Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nevienodos praktikos atvejų, iš esmės turi būti pagrįsti
teismų padarytu materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimu.
Kasacija yra išimtinė
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų patikrinimo forma. Civilinio
proceso kodekse reglamentuojama kasacija yra ribota. Kasacijos ribojimais iš
esmės pabrėžiamas kasacinio proceso išimtinumas siekiant užtikrinti teisės
aiškinimo ir taikymo vienodumą taip, kad nebūtų neteisėtų sprendimų. Kasacijos
ribojimai nustatyti CPK 341 straipsnyje, pagal kurį kasacija negalima
dviem atvejais: 1) dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių, neperžiūrėtų
apeliacine tvarka; 2) turtiniuose ginčuose, jeigu ginčijama suma yra mažesnė
kaip penki tūkstančiai litų (šis apribojimas netaikomas CPK 341 straipsnio 2
punkte nustatytų kategorijų bylose). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta,
kad dalis kasacijos negalimumo pagrindų yra absoliutūs (CPK 341 straipsnis), o
dėl kitų egzistavimo kiekvienoje konkrečioje byloje sprendžia teisėjų kolegija
(CPK 346 straipsnis). CPK 341 straipsnio 1 punkte nurodytas vienas iš
absoliučių kasacijos negalimumo pagrindų – kasacija negalima dėl pirmosios
instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Kasacinio
teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad ši teisės norma taikytina ir dėl
savarankiškus reikalavimus sudarančių pirmosios instancijos teismo sprendimų
dalių, dėl kurių nebuvo paduotas apeliacinis skundas ir kurie nebuvo peržiūrėti
apeliacinės instancijos teismo ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje V. R. v. M. V., bylos Nr. 3K-3-89/2006; 2007
m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. V. R., bylos Nr.
3K-3-165/2007; 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. E. A.
v. T. M., bylos Nr. 3K-3-164/2008; 2009 m. vasario 20 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje R. Z. v. R. Z., bylos Nr. 3K-3-59/2009).
Nagrinėjamoje byloje
yra susiklosčiusi situacija, kad du kasatoriai nepadavė apeliacinio skundo dėl
priimto apeliacinės instancijos teismo sprendimo, o tik prisidėjo prie kito
atsakovo apeliacinio skundo. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas,
konstatavęs neprivalomo procesinio bendrininkavimo faktą, neperžiūrėjo apeliacine
tvarka sprendimo dalies dėl apeliacinio skundo nepadavusių asmenų, apie tai nurodydamas
sprendime. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog nebuvo
apeliacinio proceso dėl kasatorių S. D. ir R. D., reiškia, kad kasacija
negalima dėl šių kasatorių, todėl pripažįsta egzistuojant CPK 341 straipsnio 1
punkte nustatytą kasacijos negalimumo pagrindą. Konstatavus kasacijos
negalimumo faktą dėl nurodytų kasatorių, kasacija tampa negalima ir dėl kito
kasatoriaus, nes esant išimtinai turtiniam ginčui, ginčijama suma yra mažesnė
kaip penki tūkstančiai litų (CPK 341 straipsnio 2 punktas).
CPK 340 straipsnio 5
dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai CPK XVII skyriuje, reglamentuojančiame
bylų procesą kasaciniame teisme, tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuotas,
taikomi CPK 1-300 straipsniai tiek, kiek jie neprieštarauja nurodyto skyriaus
nuostatoms. Pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismas nutraukia bylą,
jeigu ji nenagrinėtina teisme. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl
nustatytų kasacijos ribojimų nėra galimybės peržiūrėti kasacine tvarka apeliacinės
instancijos teismo sprendimo, kasacinė byla Lietuvos Aukščiausiajame Teisme
nenagrinėtina, todėl kasacinis procesas byloje nutrauktinas (CPK 293
straipsnio 1 dalies 1 punktas, 340 straipsnio 5 dalis).
Dėl išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinis
teismas patyrė 92,33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. pažyma apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Iš kasatorių į valstybės biudžetą
priteistinos šios išlaidos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1
dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 1 dalimi, 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 340
straipsnio 5 dalimi ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kasacinį procesą
nutraukti.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės
bendrovės UAB „Vilkaviškio autoklubas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini),
adresas: (duomenys neskelbtini) 30,77 Lt
(trisdešimt litų 77 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Priteisti iš atsakovės S. D. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) 30,77 Lt (trisdešimt litų 77 ct)
į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
kasaciniame teisme.
Priteisti iš atsakovo R. D. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) 30,77 Lt (trisdešimt litų 77 ct)
į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Gražina Davidonienė
Virgilijus
Grabinskas
Česlovas
Jokūbauskas
Algis Norkūnas
Sigita
Rudėnaitė
Pranas Žeimys