Baudžiamoji byla Nr. 1A-112-1049/2024

                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44684-2022-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės ir Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Ievai Juzvikienei,

dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei,

nuteistojo D. V. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei,

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistui Vidmantui Burbai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas:

–       pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį – 20 (dvidešimties) parų arešto bausme;

–       pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 20 (dvidešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – 30 (trisdešimt) parų arešto.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       D. V. nuteistas už tai, kad:

1.1.                       jis, 2022 m. lapkričio 24 d. apie 8.00 val., (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), patalpose, pirmojo aukšto fojė, nepaisydamas visuotinai priimtų elgesio normų, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką, t. y. būdamas viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, tyčia sudavė ne mažiau trijų smūgių kumščiu nukentėjusiajam – nepilnamečiui L. S., gim. (duomenys neskelbtini), į galvos, sprando sritį, tuo sukėlė nukentėjusiajam L. S. fizinį skausmą. Šiais veiksmais D. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje;

1.2.                      be to, jis 2023 m. vasario 14 d. apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), koridoriaus patalpose, panaudojo fizinį smurtą nepilnamečio D. R., gim. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, tai yra tyčia ranka apglėbė iš už nugaros nukentėjusiojo kaklą ir jį spaudė, tuo sukėlė nukentėjusiajam D. R. fizinį skausmą. Šiais veiksmais D. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

2.       Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai, konstatavo, jog nuoseklūs nukentėjusiojo, liudytojos parodymai, vaizdo medžiaga patvirtina, kad D. V. elgesys buvo įžūlus ir juo buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, jis mokyklos fojė, kitų moksleivių akivaizdoje, - viešoje vietoje - tyčia sudavė ne mažiau trijų smūgių kumščiu nukentėjusiajam į galvos, sprando sritį, tuo sukėlė nukentėjusiajam L. S. fizinį skausmą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad D. V. veika pilnai įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kad jis panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, tai yra tyčia ranka apglėbė iš už nugaros nukentėjusiojo kaklą ir jį spaudė, tuo sukėlė nukentėjusiajam D. R. fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas skirtas bausmę atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje, taip pat įvertino, jog D. V. atžvilgiu nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, anksčiau teistas du kartus, baustas administracinėmis nuobaudomis, charakterizuojamas neigiamai. Taip pat teismas įvertinęs tai, jog D. V. atžvilgiu buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, nusikaltus antrą kartą, buvo nubaustas laisvės apribojimo bausme, paskiriant įpareigojimus, tačiau nepateisino teismo pasitikėjimo ir bausmė buvo sugriežtinta, t. y. pakeista areštu, ir sprendė, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus arešto bausmes.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3.       Apeliaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo – panaikinti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. nuosprendį, veiką iš BK 284 straipsnio perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 481 straipsnį, ir nubausti šio straipsnio sankcijos ribose, o dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos išteisinti ir bylą nutraukti dėl mažareikšmiškumo. Jei teismas netenkintų tokių prašymų – pakeisti skirtą arešto bausmę į baudą arba laisvės apribojimo bausmę.

3.1.                      Skunde nuteistasis pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus bei neteisingai nustatęs faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistojo teigimu, jis savo kaltę pripažino iš dalies ir nurodė, jog 2022 m. lapkričio mėnesį, tiksliai datos neprisimena, ryte nuėjo į Politechnikos mokyklą. Žinojo, kad L. S. skriaudžia jo brolį E. P., todėl pamatęs L. S. susinervino ir norėjo suduoti kelis smūgius, tačiau nepataikė, sudavė tik vieną smūgį į striukės užtrauktuką ir nukentėjusysis iš mokyklos pabėgo. Nepripažįsta sudavęs smūgius ir sukėlęs fizinį skausmą nukentėjusiajam.

3.2.                      Skundo autoriaus teigimu, teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl BK 284 straipsnyje, t. y. viešosios tvarkos pažeidimo – vaizdo įrašą, bei liudytojų parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kad nukentėjusysis L. S. patyrė sužalojimus ar fizinį skausmą. Vaizdo įraše nėra tiksliai nustatyta dėl suduotų smūgių buvimo, nes jis nėra pakankamai informatyvus ir iš jo nėra pagrindo teigti, kad suduoti smūgiai buvo pataikyti. Be vaizdo įrašo, nėra betarpiškai įvykį mačiusių liudininkų. Liudytojos S. D. parodymai rodo, kad ji nematė paties įvykio, o apie jį sužinojo iš nukentėjusio L. S.. Apelianto įsitikinimu viešosios tvarkos pažeidimas turėtų būti kvalifikuojamas kaip administracinis nusižengimas, kadangi veikos pavojingumo laipsnis rodo, jog jam inkriminuojama veika nebuvo padaryta realios žalos nukentėjusiam, o taip pat kad atsakomybė už pažeidimą yra numatyta tiek baudžiamajame kodekse, tiek administracinių nusižengimų kodekse, taikomos sankcijos atribojamos pagal veikos pavojingumo laipsnį. Administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnyje, nustatyta atsakomybė už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Nuteistojo teigimu, jis visiškai prisipažįsta, kad įžeidžiamai prikibo prie L. S., imituodamas smurtinius veiksmus pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Todėl teismas, dalyje dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 284 straipsnį, turėjo išteisinti ir nubausti pagal ANK 481 straipsnį, sankcijos ribose.

3.3.                      Taip pat nuteistasis nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nurodo, jog teismas netinkamai vertino įrodymus. Nuteistojo teigimu, nukentėjusiojo parodymai rodo, kad jam nebuvo padaryta realios žalos, neliko kokių nors pasekmių, nelabai skaudėjo, jis nesijautė nukentėjusiu, o taip pat neturi pretenzijų. Dėl šių priežasčių veika turėtų būti pripažinta mažareikšme. Susidūrimas buvo labai greitas, su nukentėjusiu šiuo metu yra susitaikęs, nukentėjusysis jam atleido, pasakė, kad neturi pretenzijų, bei nukentėjusysis teigė, jog neskaudėjo, kai pastūmė jį rankomis. Dėl šių priežasčių byla dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo, turėtų būti nutraukta dėl veikos mažareikšmiškumo pagal BK 37 straipsnį. Teismų praktika, taip pat teigia, jog būtina taikyti mažareikšmiškumą, kai baudžiamosios teisės priemonių taikymas būtų tiesiog nepagrįstas, bei jog turi būti vertinami nusikalstamos veikos padariniai.

3.4.                      Nuteistasis pažymi, kad baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus in dubio pro reo principas, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, tai jas visada reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Skundo autoriaus nuomone, skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

3.5.                      Nuteistojo teigimu, šiuolaikinėje demokratinių valstybių baudžiamojoje politikoje bauda vertinama kaip pagrindinė alternatyva sunkiausiai reagavimo į nusikaltimą formai – įkalinimui, o dažnas baudos taikymas – tai sveikos baudžiamosios justicijos bruožas. Skunde pažymima, kad BK 80 straipsnyje numatyta, jog Lietuvos įstatymuose įtvirtintų nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų skyriaus paskirtis yra užtikrinti, jog atsakomybė atitiktų asmens socialinę brandą ir amžių, bei riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes. Šio skyriaus nuostatos gali būti taikomos asmenims, kuriems veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jei pagal veikos aplinkybes jis turėtų būti prilygintas nepilnamečiui. Nuteistojo nuomone, jo nurodyti argumentai dėl skundžiamo nuosprendžio kelia pagrįstų abejonių dėl jo kaltumo, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o taip pat ir dėl jam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas parinko per griežtą bausmės rūšį ir neteisingai nustatė jos dydį. Už jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra numatytos ir švelnesnės bausmių rūšys. Kadangi netrukus pradės dirbti, nes Užimtumo tarnyba pasiūlė darbą, todėl turėtų galimybę sumokėti ir baudą.

4.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo D. V. gynėja advokatė Ramutė Budrytė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo D. V. apeliacinis skundas atmetamas.

5.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis D. V. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis, prašo nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, perkvalifikuoti pagal ANK 481 straipsnį, o pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bylą nutraukti dėl veikos mažareikšmiškumo. Taip pat apeliantas, atmetus apeliacinio skundo dalis dėl veikos perkvalifikavimo ir bylos nutraukimo dėl mažareikšmiškumo, prašo nuosprendį pakeisti ir skirti švelnesnes bausmes.

6.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei iš esmės padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo D. V. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, jas teisiškai įvertino. Teisėjų kolegija pastebi, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje, pirmosios instancijos teismas nurodydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, aplinkybes, paliko kaltinamajame akte vartojamą sąvoką „kaltinamas“, tačiau iš nuosprendžio turinio matyti, jog dėstydamas nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas teismas pagrįstai nustatė, jog D. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

Dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos

8.       Nuteistasis D. V. apeliaciniame skunde nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 284 straipsnį ir nurodo, jog kalbėdamas su nukentėjusiuoju apie pastarojo veiksmus jo brolio atžvilgiu, nors ir norėjo suduoti tris smūgius nukentėjusiajam L. S., tačiau smūgiuodamas tik vieną kartą pataikė į striukės užtrauktuką. Nuteistojo įsitikinimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog jis nuketėjusiajam sukėlė fizinį skausmą. Tačiau tokius nuteistojo argumentus teisėjų kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti.

9.       Iš nuteistojo D. V. parodymų duotų pirmosios instancijos teisme matyti, jog jis neneigia aplinkybių, kad 2022 m. lapkričio 24 d. apie 8.00 val., (duomenys neskelbtini) pirmojo aukšto fojė konfliktavo su nukentėjusiuoju L. S., dėl pastarojo veiksmų jo brolio atžvilgiu, tačiau neigia pataikęs smūgius nukentėjusiajam. Duodamas parodymus teigė, jog smūgiuodamas tik vieną kartą pataikė į nukentėjusiojo striukės užtrauktuką, po ko L. S. pabėgo. Jei būtų pataikęs smūgius, tai nukentėjusysis būtų nukritęs. Taip pat nurodė, jog netoliese buvo ir kitų mokinių (2 t., b. l. 149–150). Nors nuteistasis D. V. neigia sukėlęs nukentėjusiajam fizinį skausmą, tačiau šiuos jo teiginius paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo L. S. parodymai.

10.       Nukentėjusysis L. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad D. V. konflikto metu, jį laikydamas sudavė 3–4 kartus, pataikė į smakrą, kaklą ar nugarą. Ištrūkęs pabėgo iš mokyklos. Visus smūgius D. V. pataikė, nes jį laikė suėmęs už striukės ties petimi. Dėl suduotų smūgių nenukrito, jautė fizinį skausmą. Mėlynės neatsirado, tačiau kurį laiką matėsi paraudimai. Jis šiek tiek buvo pasilenkęs, kad D. V. nepataikytų į veidą (2 t., b. l. 150).  

11.       Nuteistasis D. V. skunde pagrįstai nurodo, jog S. D., kuri pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo apklausta liudytoja, paties įvykio nematė, nenurodė tikslaus įvykio laiko, todėl jos minimi paraudimai galėjo atsirasti ne nuo jo veiksmų. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo nuosprendis gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Byloje yra svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2005, Nr. 2K-32/2010, Nr. 2K-224/2014, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-343-719/2018, Nr. 2K-229-495/2021). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, Nr. 2K-204-689/2019, Nr. 2K-229-495/2021).

12.       Kaip matyti iš bylos duomenų, tiesiogiai įvykio nemačiusios, tačiau iš L. S. apie įvykį žinančios nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą, kuri pirmosios instancijos teisme buvo apklausta liudytoja, S. D. parodymai dėl esminių byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. tai, kad L. S. atžvilgiu buvo panaudotas smurtas, nes ant veido matėsi paraudimas, iš esmės atitinka nukentėjusiojo parodymus ir tai, kad smūgiai vis tik buvo suduoti. Nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja S. D. duodama parodymus nenurodė tikslaus laiko kada ji sužinojo apie D. V. veiksmus L. S. atžvilgiu, tačiau vien šiuo pagrindu jos parodymais abejoti nėra pagrindo. Liudytoja teisme buvo apklausta praėjus beveik metams po įvykio, todėl natūralu, kad tikslaus laiko gali ir neatsiminti. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad apie įvykį ji sužinojo iš (duomenys neskelbtini) L. S. 2022 m. lapkričio 24 d. apie 10.15 val., gavusi žinutę per „Messenger“ programėlę ir telefoninio pokalbio metu (1 t., b. l. 63–64).

13.       Taip pat nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, jog byloje esantis vaizdo įrašas yra neinformatyvus ir nepatvirtina suduotų smūgių fakto. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo nuteistasis D. V., byloje pateiktas įrašas ir 2023 m. kovo 20 d. kitų objektų apžiūros protokolas (1 t. b. l. 36–37), patvirtina nukentėjusiojo L. S. parodymus apie jo atžvilgiu pavartotą smurtą, tai yra suduotus smūgius, dėl kurių nukentėjusysis jautė fizinį skausmą. Vaizdo įraše užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nors kelių smūgių nukentėjusiajam L. S. pavyko išvengti, tačiau nemažiau trys smūgiai buvo suduoti į nukentėjusiojo kūną. Tiek nukentėjusiojo L. S. parodymai, tiek ir vaizdo įraše užfiksuoti duomenys neabejotinai patvirtina, kad D. V. nukentėjusiajam sudavė ne mažiau tris smūgius į sprando ir galvos sritis.

14.       Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį turi būti nustatyta tiek elgesio forma (būdas), atitinkanti įvardytą įstatymu įtvirtintame reguliavime, tiek ir jos sukeltos pasekmės – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012). Smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011, 2K-19-511/2020). Nustatant visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, atsižvelgiama į tai, ar viešoje vietoje, kaip minėta, buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-367-511/2018 ir kt.).

15.       Teismų praktikoje pažymima, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tyčia. Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384-788/2018, 2K-19-511/2020). Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015 ir kt.).

16.       Teisėjų kolegija, įvertinusi paties nuteistojo D. V., nukentėjusiojo L. S., liudytojos S. D. parodymus, vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes bei kitus rašytinius bylos duomenis, daro išvadą, kad D. V. veiksmuose nustatyti visi BK 284 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Nuteistojo D. V. veiksmai – ne mažiau trijų smūgių sudavimas nukentėjusiajam L. S. į galvos ir sprando sritis, yra įžūlūs BK 284 straipsnio prasme, nes tokio pobūdžio veiksmai yra pavojingi žmogaus sveikatai, moralės požiūriu aiškiai nepriimti, demonstratyvūs, neadekvatūs ir aplinkinius šokiruojantys, t. y. pažeidžia nustatytas elgesio normas viešoje vietoje ir kartu demonstruoja nepagarbą ne tik nukentėjusiajam, bet ir aplinkiniams. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl D. V. įžūlių veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, tai yra kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai. Nuteistasis D. V. fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo viešoje vietoje, mokyklos fojė, prieš pat pamokas. Vaizdo įrašas patvirtina, kad įvykio metu fojė buvo ne tik nuteistais ir nukentėjusysis, bet ir kitų asmenų, kurie matė tokius neteisėtus D. V. veiksmus. Nukentėjusysis L. S. dėl nuteistojo veiksmų buvo priverstas pasišalinti iš ugdymo įstaigos, o atgavęs mobiliojo ryšio telefoną kreipėsi į policiją. Kaip matyti iš liudytojos S. D. parodymų, nukentėjusysis jautė ne tik fizinį skausmą dėl jo atžvilgiu pavartoto fizinio smurto, bet ir baimę, prašė liudytojos atvažiuoti, nes bijo eiti iš mokyklos. Nuteistasis D. V. viešojoje vietoje vartodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, netoliese esant kitiems žmonėms, suvokė, kad tokiais savo veiksmais rodo nepagarbą aplinkiniams, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo. Nors nuteistasis teigia, jog norėjo su nukentėjusiuoju L. S. išsiaiškinti dėl pastarojo netinkamo elgesio su jo broliu, tačiau nesutarimų aiškinimasis peraugo į fizinio smurtą viešoje vietoje – ugdymo įstaigos pirmo aukšto fojė, kur buvo ne vienas pašalinis asmuo, tačiau nepaisydamas šalia esančių asmenų, atliko įžūlius veiksmus, kuriais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Visa tai patvirtina, kad D. V. veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik nukentėjusiajam L. S., bet ir aplinkai bei aplinkiniams.

17.       Nuteistasis D. V. apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad jo veiksmai atitinka ne nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje sudėtį, o ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį. Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą yra nustatyta ne tik baudžiamojoje, bet ir administracinėje teisėje, tačiau pažymi, kad šios teisinės atsakomybės rūšys tarpusavyje atskiriamos pagal veiksmų pobūdį ir veika sukeliamus padarinius. ANK 481 straipsnio 1 dalies (nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) dispozicijoje nenurodyti padariniai, kaip būtinasis administracinio nusižengimo sudėties požymis. ANK 481 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakomybė už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. BK 284 straipsnis apima įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus ir nurodo padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-976/2015, 2K-170-699/2016). Taigi, kilus baudžiamojo įstatymo nustatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn.

18.       Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. V. įvykio metu panaudojo fizinį smurtą prieš L. S., sukeldamas jam skausmą, o tokie veiksmai teismų praktikoje vertinami kaip įžūlus elgesys, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-507/2013, 2K-229/2014, 2K-10-696/2015), t. y. kaip vienas iš alternatyvių BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos būdų, kuris ANK 481 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintas. Byloje nustatyta ir tai, kad dėl D. V. neteisėtų veiksmų kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai – realus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas (dėl suduotų smūgių nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą buvo priverstas pasišalinti iš ugdymo įstaigos, nuteistojo viešoje vietoje atliktus įžūlius veiksmus matė ir kiti asmenys). Taigi D. V. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį ir jų pasireiškimą užtraukia baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę, todėl atmetami ir šie apeliacinio skundo argumentai.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

19.       Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo tai, jog jo veiksmai nukentėjusiojo D. R. atžvilgiu turėjo būti pripažinti mažareikšmiais ir byla nutraukta. Nuteistojo teigimu nukentėjusysis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad jie yra ilgą laiką draugai, santykiai normalūs, kaklo spaudimas truko apie 1 sekundę, todėl žala sveikatai padaryta nebuvo.

20.       Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.).

21.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-219-303/2021).

22.       Visgi, šiame kontekste pažymima ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais.

23.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2022 m. vasario 14 d. vykęs žodinis konfliktas tarp nuteistojo D. V. ir nepilnamečio nukentėjusiojo D. R. peraugo į fizinio smurto panaudojimą, tai yra nuteistasis iš už nugaros apglėbęs ranka nukentėjusiojo kaklą, jį spaudė. Nors nuteistasis teigia, jog viskas truko labai greitai, todėl nukentėjusysis nejuto didelio skausmo, tačiau liudytojos A. K. parodymai duoti pirmosios instancijos teisme, patvirtina, kad būtent ji D. V. liepė atsitraukti nuo nukentėjusiojo ir, kad reikėjo fizinės jėgos D. R. išlaisvinimui. Be to, šios liudytojos parodymai patvirtina, kad po šio veiksmo nukentėjusysis verkė ir pasišalino į savo kambarį. Kas neabejotinai patvirtina, jog nuteistojo D. V. veiksmais padaryta žala yra pakankamai reikšminga, nes sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo atlikti veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais ir nepadarę žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių, be kita ko, tuomet, kai smurtinius kaltininko veiksmus sukelia provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių nuteistojo D. V. veiksmų pavojingumą, nenustatyta. Nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad nuteistąjį ir nukentėjusįjį siejo draugystė, jie abu susitaikė, tačiau tai nesudaro pagrindo pateisinti fizinio smurto naudojimo. Be to, tokie apeliacinio skundo teiginiai prieštarauja ir liudytojos A. K. parodymams, kad D. V. ir D. R. santykiai ir bendravimas pagrįsti baime.

24.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo D. V. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuotą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pripažinti mažareikšme BK 37 straipsnio prasme ir šiuo pagrindu atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. 

Dėl bausmės

25.       Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka ir jam paskirtomis bausmių rūšimis, nurodydamas, kad netrukus pradės dirbti, todėl galėtų sumokėti jam skirtą baudą, tačiau teisėjų kolegija atmeta ir šiuos apeliacinio skundo argumentus.

26.       Pirmosios instancijos teismas D. V. už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė 20 (dvidešimties) parų arešto bausmę, už BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymą taip pat paskyrė 20 (dvidešimties) parų arešto bausmę.

27.       BK 81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio skyriaus (BK XI skyriaus, numatančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus) nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo ir nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnyje, BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo metu D. V. buvo nepilnametis, todėl jam skiriant bausmę turi būti taikomos ne tik BK 54 straipsnio nuostatos, tačiau ir visos BK XI skyriaus nuostatos, numatančios nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. 

28.       Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tuo tarpu pagal BK 80 straipsnio 1 dalį nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis dar yra: 1) užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; 2) riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes; 3) padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu; 4) sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.

29.       Pagal BK 91 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir šiame skyriuje numatytais ypatumais. Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į: 1) nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; 2) nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą; 3) anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; 4) nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Pagal BK 91 straipsnio 3 dalį, kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje.

30.       Nors pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nepasisakė dėl BK XI skyriaus nuostatų vertinimo skiriant bausmes už nusikalstamų veikų numatytų BK 284 straipsnyje, 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog apylinkės teismas nuteistajam D. V. paskyrė neteisingas bausmes ar dėl to padarė esminį baudžiamojo įstatymo pažeidimą. 

31.        Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas nuteistąjį D. V. charakterizuojančius ir jo padarytas nusikalstamas veikas apibūdinančius duomenis, konstatavo, kad jis padarė du tyčinius, nesunkius nusikaltimus, anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, nedirba, Jonavos vaiko ir šeimos gerovės centro charakterizuojamas neigiamai, 2022 m. rugpjūčio 18 d. diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas dėl kelių narkotinių ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, jog nuteistojo atžvilgiu anksčiau jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas bei laisvės apribojimo bausmė, tačiau jis nepateisino teismo pasitikėjimo ir laisvės apribojimo bausmė buvo pakeista į arešto bausmę. Esant šiems duomenims, apylinkės teismas nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus arešto bausmes, artimas minimaliam dydžiui.

32.       Nuteistasis D. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis turėtų galimybę sumokėti teismo skirtas baudas, nes netrukus turėtų pradėti dirbti, tačiau tokių teiginių nepatvirtina jokie duomenys. Byloje nėra duomenų, jų nepateikta ir prie apeliacinio skundo, kad nuteistas D. V. būtų praėjęs dirbti ir gautų legalias pajamas. Bylos medžiaga liudija, kad nors nuteistasis D. V. yra jauno amžiaus, šis teistumas jam nėra pirmasis, nes iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo jis buvo teistas du kartus, yra padaręs eilę administracinių nusižengimų, kas rodo jo polinkį nusikalsti ir visišką negebėjimą koreguoti savo elgesio pozityvia linkme. Atkreiptinas dėmesys, kad D. V. yra teistas ir dėl analogiško pobūdžio veikos, susijusios su fizinio skausmo sukėlimu ar nežymiu sveikatos sutrikdymu, įvykdymo, kas patvirtina, jog iš ankstesnio patyrimo nuteistasis nesimoko ir kartoja tas pačias klaidas. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys, jog po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, D. V. atžvilgiu Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmai 2023 m. gruodžio 21 d. priėmė teismo baudžiamąjį įsakymą, kuriuo D. V. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Taip pat byloje esantys duomenis apie D. V. padarytus administracinius nusižengimus (2 t., b. l. 54–90), 2023 m. vasario 3 d. (duomenys neskelbtini) charakteristikoje nurodyta, jog nuteistasis turi problemų dėl psichoaktyviųjų medžiagų (alkoholio ir narkotikų) vartojimo (2 t. b. l. 40–41). Be to, iš minėtos charakteristikos matyti, jog nuteistajam buvo siekiama suteikti pagalbą ir gydymą dėl turimos priklausomybės, tačiau teikiamo gydymo jis nebaigdavo, o nuo 2022 m. liepos mėn. visiškai atsisakė priklausomybės ligų specialisto pagalbos. D. V. buvo bandoma teikti ir psichologinę pagalbą bei pagalbą kitų metodų pagrindu, tačiau jis teikiamos pagalbos atsisako ir užsiėmimuose nedalyvauja.  

33.       Teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistajam D. V. praeityje buvo taikyta arešto bausmės vykdymo atidėjimas ir švelnesnio pobūdžio bausmė – laisvės apribojimo bausmės, tačiau akivaizdu, kad teismo parodytas pasitikėjimas ir švelnesnio pobūdžio bausmė neturėjo tinkamo poveikio nuteistojo elgesiui. Šią išvadą patvirtina tai, jog 2022 m. gruodžio 20 d. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų teismo baudžiamuoju įsakymu jam skirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė 2023 m. gegužės 10 d. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų nutartimi buvo pakeista į 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmę. Akivaizdu, kad D. V. nėra linkęs savo elgesį koreguoti tinkama linkme ir savo gyvenimo tikslų siekti tik teisėtais būdais ir priemonėmis. Todėl dar kartą įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad net ir įvertinus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, D. V. paskirtos už sankcijų vidurkius mažesnės bausmės nėra aiškiai per griežtos nei rūšimi, nei dydžiu, ir švelninti bausmes pagrindo nėra.

34.       Teisėjų kolegija aptartų duomenų pagrindu sprendžia, kad 2023 m. lapkričio 28 d. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti teismo nuosprendį dėl nuteistojo D. V. apeliaciniame skunde nurodytų priežasčių, nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                                                     Algirdas Jaliniauskas

                                                     Svetlana Jurgaitienė

                                                     Audrius Meilutis