Administracinė byla Nr. A-88-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02365-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 16.8

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymą Nr. 998; 2) priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjas būtų grąžinimas į profesinę karo tarnybą; 3) įpareigoti atsakovą perkelti pareiškėją į laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą, kol bus išspręstas klausimas dėl profesinės karo tarnybos sutarties nepratęsimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. 1-3715-142/2012. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. NRS-16 nuspręsta su juo nepratęsti profesinės karo tarnybos sutarties (toliau – ir PKT sutartis). Su tokiu sprendimu nesutiko, todėl 2012 m. balandžio 14 d. pateikė skundą Krašto apsaugos ministrei. Su gautu Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2012 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 12-01-877 nesutiko, todėl kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuris yra nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. I-3715-142/2012.

Nurodė, kad Krašto apsaugos ministrės įgalioto Lietuvos kariuomenės vadą pavaduojančio karinių oro pajėgų vado gen. mjr. E. M. 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. PK – 998, pareiškėjas buvo išleistas į atsargą. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas įsakymas negalėjo būti priimtas iki nebus išspręstas ginčas dėl PKT sutarties nepratęsimo administracinėje byloje Nr. I-3715-142/2012, kadangi jo pagrindas yra sutarties termino pabaiga.

Nurodė, kad PKT sutartis gali būti pratęsta, kai PKT karys atitinka Krašto apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. V-1144 patvirtinto Profesinės karo tarnybos sutarties ir profesinės karo tarnybos pratęsimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punkte nustatytus reikalavimus. Tvirtino, kad pareiškėjas atitiko visus kriterijus. Tikino, kad yra tinkamas tarnybai ir jo pareigos Mokomajame pulke atitinka sveikatos grupę. Taip pat patvirtino, kad visos aplinkybės, susijusios su jo tinkamumu PKT, buvo įvertintos ir dėl jo tinkamumo PKT nekyla abejonių. Tokią aplinkybę patvirtino ir pats Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuris pripažino KAM ir Lietuvos kariuomenės argumentus pagrįstais, todėl pareiškėjas buvo pripažintas tinkamu PKT tęsimui. Pareiškėjui yra išduota ekspertinio nutarimo pažyma iš karo medicinos tarnybos (toliau – ir KMT) dėl tinkamumo PKT pagal nustatytą sveikatos grupę, tinkančią pareigoms, kurias prieš vaiko priežiūros atostogas pareiškėjas ėjo mokomajame pulke Rukloje. Fizinio pasirengimo normatyvai yra išlaikyti arba nelaikyti dėl pateisinamos priežasties.

Nurodė, jog Aprašas numato, kad KAS institucijų ir jų padalinių personalo skyriai kontroliuoja PKT sutarčių galiojimo bei PKT terminus. Personalo skyrius, ne vėliau kaip likus 6 mėn. iki PKT sutarties termino pabaigos, privalėjo atlikti teikimą pratęsti PKT sutartį, tačiau to nepadarė. Pareiškėjo manymu, yra pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą, kadangi buvo padarytas šiurkštus PKT sutarties pratęsimo tvarkos aprašo pažeidimas.

Aprašas numato, kad teikimas nepratęsti PKT sutarties turi būti argumentuotas, tačiau supažindinimo su sprendimu pratęsti PKT sutartį ar tarnybą arba jos nepratęsti lape nenurodyta jokių argumentų, kuriais remiantis Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti rekomendavo pareiškėją neskirti į pareigas, kurį patvirtino savo sprendimu. Pažymėjo, kad personalo skyriuje prašė pateikti pareiškėjo teikimą pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį ar profesinę karo tarnybą, tačiau iš personalo skyriaus negavo jokio atsakymo. Šiuo atveju Aprašo 14.1. punkte numatytos pareigos personalo skyrius neatliko, nesilaikė PKT sutarties pratęsimo tvarkos. Manė, kad PKT sutarties pratęsimo klausimas privalo būti svarstomas Nekarininkų tarnybos reikalų svarstymo patariamojoje komisijoje iš naujo.

Darė išvadą, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas, kadangi be pagrindo buvo atsisakyta pratęsti PKT sutartį ir dėl to jis nepagrįstai negali tęsti PKT sutarties ir yra išleistas į atsargą nuo 2012 m. rugpjūčio 10 d. Aprašo 20 punkte numatyta atsakomybė už PKT sutarties pratęsimo ar nepratęsimo procedūrų pažeidimą. Pareiškėjas manė, jog Lietuvos kariuomenės vadovybė turėtų pradėti tarnybinį patikrinimą procedūrą pažeidusių karių atžvilgiu. Manė, kad Lietuvos kariuomenės vado sprendimas nepratęsti PKT sutarties yra neteisėtas, pažeidžiantis pareiškėjo konstitucines, įstatymų ir Tarptautinių konvencijų garantuojamas teises ir laisves. Atsakovas privalėjo paskirti eil. G. P. į laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą ir, tik esant teismo galutiniam ir neskundžiamam sprendimui nepratęsti PKT sutartį, išleisti į atsargą.

Manė, kad yra diskriminuojamas, persekiojamas už teiktus skundus, kadangi jam be pagrindo yra atsisakyta pratęsti PKT sutartį. Manė, kad taip bandoma susidoroti už tai, kad teikė skundus dėl jo pažeistų teisių, kitų klausimų. Kariuomenės drausmės statutas numato, kad karys negali būti persekiojamas už tai, kad teikia skundus. Todėl Krašto apsaugos ministrė turėtų pradėti tarnybinį patikrinimą dalinio, kuriame tarnauja, vadovybei, Nekarininkų tarnybos reikalų svarstymo patariamajai komisijai dėl galimo pareiškėjo kaip kario persekiojimo ir mėginimo susidoroti su juo.

Atsakovas Lietuvos kariuomenė teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 37–40) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas savo skundą grindžia iš esmės dviem aspektais: Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. NRS-16 ir Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. PK-998 neteisėtumu tuo pagrindu, jog įsiteisėjusiu ir neskundžiamu teismo sprendimu nėra išspręstas ginčas administracinėje byloje Nr. I-3715-142/12.

Pareiškėjo kandidatūra buvo pateikta svarstyti Nekarininkų tarnybos reikalų svarstymo patariamajai komisijai, tačiau pastaroji, vertindama pareiškėjo kandidatūrą, atsižvelgė ne tik į Aprašo 4 punkto reikalavimus, bet ir į pareiškėjo tarnybos eigą, jo asmenines ir moralines savybes, jo kvalifikacijos poreikį Lietuvos kariuomenei. Iš 2012 m. sausio 6 d. Teikimo ir prie jo pridėto Mokomojo pulko vyr. puskarininkio A. K. tarnybinio pranešimo matyti, kad pareiškėjas nuo pirmų tarnybos dienų vengė bet kokių jam paskirtų užduočių. Aiškino, jog prasta ir vis blogėjanti sveikata. Reikalaudavo išskirtinio dėmesio bei papildomų lengvatų, kurių nenumato Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (toliau – ir KASOKTĮ). Taip iškeldavo asmeninius poreikius aukščiau tarnybos interesų. Pareiškėjui, atsižvelgiant į jo prašymus, buvo skirtos užduotys, nereikalaujančios didelių fizinių ir psichologinių pastangų. Tačiau jis pradėjo reikalauti papildomų laisvų nuo tarnybos dienų ar trumpinti jo darbo valandas. Toks pareiškėjo elgesys demoralizavo bei smukdė padalinio karių, kuriame jis tarnavo, tarnybos motyvaciją. Pastoviais prašymais bei išskirtiniais reikalavimais pareiškėjas atitraukdavo nuo tiesioginių pareigų ne tik savo padalinio vadus, bet ir Mokomojo pulko vadovybę. Į šį tarnybinį pranešimą tiesioginis vadas atsižvelgė ir juo rėmėsi siūlydamas nepratęsti pareiškėjo PKT sutarties termino bei jį pridėjo kartu su teikimu Nekarininkų tarnybos reikalų svarstymo komisijai.

Kariuomenės vadas 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. NRS-16 nusprendė nepratęsti PKT su pareiškėju, nes pasibaigė jos terminas. Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. PK-998 buvo išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą. KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas imperatyviai įtvirtina, kad, pasibaigus profesinės karo tarnybos kario sutarties terminui, jeigu tarnybos laikas nustatyta tvarka nebuvo pratęstas, profesinės karo tarnybos karys turi būti atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje. Kai profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama šio įstatymo 37 ir 38 straipsniuose numatytais pagrindais, išskyrus nurodytus šio straipsnio 2 dalyje, arba kai pasibaigia profesinės karo tarnybos sutarties terminas ir ji toliau nepratęsiama, karys atleidžiamas iš pareigų, jas perduoda ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų atleidžiamas iš profesinės karo tarnybos (KASOKTĮ 45 str. 1 d.). Nei KASOKTĮ, nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos nenumato, jog skundo padavimas administraciniam teismui automatiškai stabdytų skundžiamo akto galiojimą, todėl Lietuvos kariuomenė mano, jog nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad išleidimo į atsargą įsakymas negalėjo būti priimtas, kol nebus išspręstas ginčas dėl PKT sutarties nepratęsimo administracinėje byloje Nr. 1-3715-142/2012.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo KAM teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 30–35) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, o savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovo pateiktame atsiliepime.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad KAM su G. P. sudarė profesinės karo tarnybos sutartį, įsigaliojusią 2003 m. rugpjūčio 10 d. (b. l. 20–21). Minėtos sutarties 1 punkte nustatyta, kad ji sudaroma ketveriems metams (sutarties galiojimas pratęstas iki 2012 m. rugpjūčio 10 d.), o 7 punkte sakoma, kad sutartis laikoma nutraukta pasibaigus nustatytam tarnybos laikotarpiui. Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. NRS-16 1 punktu su eil. G. P. nutarta nepratęsti profesinės karo tarnybos sutarties (b. l. 61).

Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. PK-998 1 punktu, vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punktu (pasibaigus profesinės karo tarnybos sutarties terminui) eil. G. P. nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iš profesinės karo tarnybos išleistas į atsargą (b. l. 13). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-784-142/13) pareiškėjo G. P. skundas dėl Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. NRS-16 1 punkto panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Taip pat pažymėjo, kad kiti skundo reikalavimai yra išvestiniai reikalavimo panaikinti Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymą atžvilgiu.

Teismas rėmėsi KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 45 straipsnio 1 dalimi. Iš pareiškėjo skundo motyvų matyti, kad reikalavimas panaikinti Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymą grindžiamas tuo vieninteliu argumentu, jog yra neteisėtas šio įsakymo priėmimo pagrindas – Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas, kuriuo nutarta nepratęsti profesinės karo tarnybos sutarties. Jokių kitų motyvų bei argumentų, kuriuos vertinant galima būtų teigti, kad Lietuvos kariuomenės vadas ginčijamu įsakymu būtų pažeidęs tokio sprendimo priėmimo procedūras ar aukštesnės galios teisės aktų nuostatas, pareiškėjas nenurodė. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimu pripažinta, kad Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. NRS-16 1 punktas, kuriuo nutarta nepratęsti su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutarties, yra pagrįstas ir teisėtas. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai yra paneigti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, pripažinta, kad Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestinas.

Kiti skundo reikalavimai, kuriais G. P. prašė įpareigoti atsakovą atlikti jo nurodytus veiksmus – priimti sprendimą, kuriuo pareiškėjas būtų grąžinamas į profesinę karo tarnybą bei laikinai, iki bus išnagrinėtas ginčas kitoje administracinėje byloje, perkelti jį į laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą – buvo išvestiniai reikalavimo panaikinti 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad skundžiamas įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestini ir išvestiniai skundo reikalavimai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, netenkintas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.             

III.

Pareiškėjas G. P. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymą Nr. 998; grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą; priteisti už priverstines pravaikštas vidutinį tarnybinį atlyginimą, butpinigius ir maistpinigius. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui.

Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi ta aplinkybe, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 8 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. I-784-142/2014 netenkinti pareiškėjo skundo. Kadangi minėta byla ir ši byla iš esmės yra du atskiri vienas nuo kito nepriklausomi ginčai, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl jo turėtos tinkamos kvalifikacijos ir tinkamo pasirengimo tarnybai lygio atleidimo dieną, privalėjo pateikti motyvuotus atmetimo argumentus. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodymus bei įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo Lietuvoje formuojamos teismų praktikos bei pažeidė įrodymų vertinimo taisyklę. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo atsižvelgti į visas skunde nurodytas aplinkybes, tačiau to nepadarė, o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjo skundą.

Pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas savo sprendime iš viso nepasisakė dėl aplinkybės, kad pareiškėjas atleidimo dieną buvo vaiko priežiūros atostogose. KAM sprendimas atleisti karį jam būnant vaiko priežiūros atostogose pažeidžia lygiateisiškumo principą, kadangi pareiškėjui tokiu sprendimu yra pabloginama situacija lyginant su kitais Lietuvos Respublikos piliečiais, kurie dirbdami pagal darbo sutartis yra išėję į vaiko priežiūros atostogas.

Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad pareiškėjas iš profesinės karo tarnybos buvo atleistas KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Lietuvos kariuomenės vadas 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. NRS-16 nusprendė nepratęsti su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutarties, todėl suėjus su pareiškėju sudarytos profesinės karo tarnybos kario sutarties terminui (2012 m. rugpjūčio 10 d.), Lietuvos kariuomenės vadui atsirado ne tik teisė, bet ir pareiga atleisti pareiškėją iš profesinės karo tarnybos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1419/2013 paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. NRS-16, nepakeistą. Atsižvelgiant į ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio nuostatas, ir į tai, kad ginčas dėl Lietuvos kariuomenės vado sprendimo nepratęsti su pareiškėju profesinės karo tarnybos buvo išspręstas galutiniu ir neskundžiamu teismo sprendimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo taikyti imperatyvią KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo PKT sutarties terminas pasibaigė 2012 m. rugpjūčio 10 d., o į atsargą pareiškėjas Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. PK-998 iš profesinės karo tarnybos buvo išleistas 2012 m. rugpjūčio 13 d. Vaiko priežiūros atostogos pareiškėjui Lietuvos kariuomenės didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko vado 2011 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. A-547 buvo suteiktos nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. imtinai iki baigsis profesinės karo tarnybos sutartis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-561/2013 pripažino, kad Mokomojo pulko vado įsakymas buvo teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio nuostatas, mano, kad pareiškėjo keliami argumentai dėl jo neteisėto atleidimo iš tarnybos ta apimtimi, kiek jie susiję su jo buvimu vaiko priežiūros atostogose atleidimo iš tarnybos metu įsiteisėjusiu teismo sprendimu taip pat yra išspręsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. 998, kuriuo pareiškėjas iš profesinės karo tarnybos išleistas į atsargą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad reikalavimas panaikinti Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymą grindžiamas tuo, jog yra neteisėtas šio įsakymo priėmimo pagrindas – Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas, o įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimu pripažinta, kad Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. NRS-16 1 punktas, kuriuo nutarta nepratęsti su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutarties, yra pagrįstas ir teisėtas, nurodė, jog pareiškėjo skundo argumentai yra paneigti įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde nurodo, jog administracinė byla Nr. I-784-142/2014 ir ši byla iš esmės yra du atskiri vienas nuo kito nepriklausomi ginčai, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo pateikti motyvuotus skundo atmetimo argumentus, o ne remtis priimta nutartimi minėtoje administracinėje byloje. Taip pat pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas savo sprendime iš viso nepasisakė dėl aplinkybės, kad pareiškėjas atleidimo dieną buvo vaiko priežiūros atostogose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir pareiškėjas G. P. 2003 m. rugpjūčio 10 d. sudarė Profesinės karo tarnybos sutartį (b. l. 20–21). Šios sutarties 1 punkte nustatyta, kad ji sudaroma ketveriems metams. PKT sutarties galiojimas buvo pratęstas iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. PKT sutarties 7 punkte numatyta, kad pasibaigus nustatytam tarnybos laikotarpiui sutartis laikoma nutraukta, o 8 punkte – kad sutartis gali būti pratęsta laikantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatytų sąlygų ir tvarkos. Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. NRS-16 II dalies 1 punktu nutarta nepratęsti profesinės karo tarnybos sutarties su pareiškėju (b. l. 61). Pareiškėjas šį Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą apskundė teismui, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. nutartimi paliktas nepakeistas, jo skundas atmestas kaip nepagrįstas (administracinė byla Nr. I-784-142/2013, II t., b. l. 95–104, 131–143). Skundžiamo Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. PK-998 1 punktu, vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punktu (pasibaigus profesinės karo tarnybos sutarties terminui) pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 13 d. iš profesinės karo tarnybos išleistas į atsargą, 2-3 punktais pareiškėjui suteikta teisė iškilmingomis progomis dėvėti kario uniformą su atsargos kario skiriamaisiais ženklais, taip pat pavesta pareiškėją įrašyti į karinę įskaitą pagal gyvenamąją vietą (b. l. 13). 

Ginčijamo įsakymo priėmimo ir šiuo metu galiojančios redakcijos KASOKTĮ 31 straipsnio 1 dalis nustato, kad profesinės karo tarnybos sutartis yra Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos piliečio rašytinis susitarimas, kuriuo Krašto apsaugos ministerija priima pilietį į profesinę karo tarnybą, o pilietis savanoriškai įsipareigoja ją atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas. KASOKTĮ 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad profesinės karo tarnybos sutartis sudaroma šiems terminams: 1) su karininkais, pradedančiais tarnybą po Lietuvos karo akademijos ar karininkus rengiančios užsienio mokyklos baigimo, – iki sukaks šio įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje nustatyti išleidimo į atsargą metai; 2) su priimamais į profesinę karo tarnybą kariais, baigusiais puskarininkių mokyklą, su nustatytus karinės kvalifikacijos reikalavimus atitinkančiais atsargos kariais, kariais savanoriais ar kitais aktyviojo rezervo kariais, taip pat parengtojo rezervo kariais ir kariuomenei reikalingais specialistais – ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui ir ne ilgesniam terminui, kaip iki tos dienos, kai kariui sukaks šio įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje nustatyti išleidimo į atsargą metai; 3) su liktiniais – ne trumpesniam kaip 2 metų ir ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui; 4) su stojančiais į tarptautinių operacijų karinius vienetus – krašto apsaugos ministro nustatytam, bet ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. KASOKTĮ 31 straipsnio 3 dalis nustato, jog pasibaigus šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytais atvejais sudarytos terminuotos profesinės karo tarnybos sutarties terminui, sutartis gali būti pratęsta krašto apsaugos ministro sutikimu ir laikantis jo nustatytų sąlygų: 1) su kvalifikacinės atrankos reikalavimus atitinkančiais puskarininkiais – iki sukaks šio įstatymo 45 straipsnyje jiems nustatyti išleidimo į atsargą metai; 2) su kitais kariais – ne ilgiau kaip 5 metams ir ne ilgiau kaip iki tos dienos, kai kariui sukaks šio įstatymo 45 straipsnyje nustatyti išleidimo į atsargą metai. Pagal KASOKTĮ 31 straipsnio 5 dalį, krašto apsaugos ministras profesinės karo tarnybos sutartis sudaro ir jas pratęsia: 1) su visais Krašto apsaugos ministerijos padalinių ir krašto apsaugos ministrui tiesiogiai pavaldžių krašto apsaugos sistemos institucijų karininkais; 2) su pulkininko leitenanto (komandoro) ir aukštesnio laipsnio karininkais. KASOKTĮ 31 straipsnio 6 dalis numato, jog laikydamiesi krašto apsaugos ministro nustatytų atrankos reikalavimų, sąlygų bei tvarkos, šio įstatymo 45 straipsnio nustatytų amžiaus apribojimų ir šio straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimų, Krašto apsaugos ministerijos vardu profesinės karo tarnybos sutartis sudaro ir pratęsia: 1) su kariuomenės karininkais iki majoro imtinai – kariuomenės vadas; 2) su kariuomenės kariais iki seržantų majorų (vyresniųjų laivūnų) imtinai – dalinių vadai; 3) su kitų krašto apsaugos sistemos institucijų ir jų padalinių kariais iki seržantų majorų (vyresniųjų laivūnų) imtinai – krašto apsaugos ministro tam įgalioti krašto apsaugos sistemos institucijų ar jų padalinių vadovai (kariniai viršininkai).

Profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo ir karių, sukakusių išleidimo iš profesinės karo tarnybos į atsargą amžių, tarnybos pratęsimo sąlygas ir sprendimų priėmimo procedūras, kai karys pareiškia norą pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį ir tarnybą, nustato Profesinės karo tarnybos sutarties ir profesinės karo tarnybos pratęsimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. V-1144, kurio 12, 13, 15, 19 punktai numato, krašto apsaugos ministrui ar kariuomenės vadui patvirtinus profesinės karo tarnybos sutarties ar tarnybos pratesimą klausimą svarstančios komisijos, kurios sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, siūlymus dėl PKT sutarties ar tarybos pratęsimo ar nepratęsimo, personalą administruojantis padalinys nedelsdamas supažindina karį su sprendimu ir sprendimo kopiją įsega į kario asmens bylą. Kai krašto apsaugos ministras ar kariuomenės vadas nusprendžia nepratęsti PKT sutarties ar tarnybos, personalą administruojantis padalinys rengia dokumentus dėl kario išleidimo į atsargą (b. l. 46–53).       

Kaip matyti iš minėtų KASOKTĮ nuostatų, profesinė karo tarnybos sutartis yra terminuota, t. y. sudaroma tam tikram laikotarpiui (terminui), kuriam pasibaigus, ji (PKT sutartis) Aprašo nustatyta tvarka priimamų sprendimų pagrindu gali būti pratęsiama arba nepratęsiama. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl krašto apsaugos ministro ar kariuomenės vado sprendimų pratęsti ar nepratęsti  profesinės karo tarnybos sutartį aiškinama, kad nei KASOKTĮ, nei Aprašo nuostatos nenustato atvejų ir pagrindų, įpareigojančių krašto apsaugos ministrą ar kariuomenės vadą pratęsti profesinės karo sutarties terminą su Apraše numatytus reikalavimus atitinkančiais kariais, todėl tai paliekama krašto apsaugos ministro (ar jo įgalioto asmens) diskrecijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1419/2013, 2013 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-561/2013, 2011 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1130/2011).

KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte (2011 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XI-1509 redakcija) nustatyta, jog profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis turi būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, kai pasibaigia profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutarties terminas arba kariui sukanka šio įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje ar 32 straipsnio 3 dalyje nustatytas amžius, jeigu tarnybos laikas nustatyta tvarka nebuvo pratęstas.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir su pareiškėju sudarytos Profesinės karo sutarties Nr. 355 nuostatas, galima teigti, kad pasibaigus minėta PKT sutartimi nustatytam terminui ir nesant KASOKTĮ ir Aprašo nustatyta tvarka priimto sprendimo pratęsti šios sutarties terminą, t. y. galiojant Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. sprendimui Nr. NRS-16 nepratęsti PTK sutarties su pareiškėju, Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. 998, kuriuo pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 13 d. iš profesinės karo tarnybos išleistas į atsargą pasibaigus profesinės karo tarnybos sutarties terminui, t. y. KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, yra teisėta ir pagrįsta.      

Pareiškėjo skundo ir apeliacinio teiginiai, kad atsakovas, iki nebuvo priimtas galutinis ir neskundžiama teismo sprendimas nepratęsti ar pratęsti PKT sutartį, privalėjo paskirti pareiškėją į laikinąjį profesinės karto tarnybos rezervą, o į atsargą išleisti tik esant galutiniam ir neskundžiamam  teismo sprendimui, taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, yra nepagrįsti: nei KASOKTĮ, nei Aprašas nenustato, kad sprendimo, kuriuo atsisakyta pratęsti PKT sutartį, apskundimas sustabdytų jo galiojimą, tokios rūšies reikalavimo užtikrinimo priemonę administracinėje byloje Nr. I-784-142/2013, kurioje buvo ginčijamas Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas Nr. NRS-16 patvirtinti siūlymą nepratęsti PTK sutarties su pareiškėju, buvo atsisakyta taikyti (administracinė byla Nr. I-784-142/2013, I t., b. l. 27–28, 49–52). Tokiomis aplinkybėmis priešingas nei ginčijamas sprendimas, t. y. ne išleisti pareiškėją iš profesinės karo tarnybos į atsargą, o pratęsti Profesinės karo tarnybos sutartį Nr. 355, ir negalėjo būti priimtas, kadangi nebuvo KASOKTĮ numatytos būtinos sąlygos tokiam sprendimui priimti, t. y.  KASOKTĮ bei Aprašo nustatyta tvarka priimto sprendimo patvirtinti siūlymą pratęsti Profesinę karo sutartį Nr. 355. Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. NRS-16 patvirtinti siūlymą nepratęsti PKT sutarties su pareiškėju teisėtumas ir pagrįstumas buvo kitos administracinės bylos, kurios šalys yra tos pačios kaip ir nagrinėjamos bylos, ginčo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, atsižvelgdamas į ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatą (faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys), pagrįstai rėmėsi administracinėje byloje Nr. I-784-142/2013 įsiteisėjusiu sprendimu nustatytu faktu dėl Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. NRS-16 teisėtumo.

Pareiškėjo skundo ir apeliacinio teiginiai, kad ginčijamas įsakymas yra neteisėtas dėl to, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas vaiko priežiūros atostogų metu, todėl yra diskriminuojamas pagal darbo sutartis dirbančių asmenų atžvilgiu, kadangi tokia situacija pagal DK nuostatas yra negalima, yra nepagrįsti: Lietuvos kariuomenės Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko vado 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. A-547 atostogos vaikui prižiūrėti pareiškėjui buvo suteiktos nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. imtinai iki baisis profesinės karo tarnybos sutartis (administracinė byla Nr. I-784-142/2013, II t., b. l. 39), iš profesinės karo tarnybos į atsargą pareiškėjas išleistas 2012 m. rugpjūčio 13 d., t. y. jau pasibaigus suteiktoms vaiko priežiūros atostogoms. Pažymėtina, kad nors dėl šio skundo argumento pirmos instancijos teismas ginčijame sprendime nepasisakė, tai nėra pagrindas pripažinti šį sprendimą neteisėtu: šis argumentas paneigiamas faktine aplinkybe, kuri byloje dalyvaujantiems asmenims yra žinoma, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525  -194/2009 ir kt.).                     

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytus teiginius dėl diskriminacijos kitų karių atžvilgiu, persekiojimo už anksčiau teiktus skundus, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė, tokia aplinkybė nebuvo nustatyta ir administracinėje byloje Nr. I-784-142/2013, kurioje buvo ginčijamas  Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas Nr. NRS-16 patvirtinti siūlymą nepratęsti profesinės karo tarnybos sutarties su pareiškėju.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nebuvo ir nėra pagrindo tenkinti ir kitus pareiškėjo skundo reikalavimus, kurie galėtų būti tenkinami tik panaikinus ginčijamą 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymą.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti dėl priverstinės pravaikštos prarastus butpinigius ir maistpinigius, pažymėtina, kad tai yra nauji reikalavimai, o apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 130 str. 6 d.).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai aiškinęs ir taikęs materialines bei procesines teisės normas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

                                                        Virginija Volskienė