Teisminio proceso Nr. 2-06-3-08519-2019-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.2.4.2.7; 2.4.4.5.1; 2.6.2.1; 2.6.29.1;
3.3.1.18.1
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2020 m. gruodžio 23 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės, Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės E. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. L. patikslintą ieškinį atsakovui D. S. dėl sandorių dalies pripažinimo negaliojančia, sutartinių netesybų mažinimo, vykdomojo įrašo dalies panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, notarė A. G., notarė V. M., mažoji bendrija „Būstas tau“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė E. L. (toliau – ir ieškovė, skolininkė) patikslintu ieškiniu teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2018 m. kovo 9 d. Paskolos sutartyje (toliau – ir Sutartis) (notarinio reg. Nr. VM9-597) ieškovės E. L. įrašą „Gavau dešimt tūkstančių eurų grynais pinigais“ ir negaliojančia 2018 m. kovo 9 d. Paskolos sutarties dalį (notarinio reg. Nr. VM9-597) dėl 10 000 Eur paskolinimo ieškovei; 2) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2018 m. kovo 9 d. Paskolos sutarties (notarinio reg. Nr. VM9-597) 3.4 p., kuriuo nustatyta, kad „priverstinio išieškojimo atveju maksimaliąja hipoteka apsaugota suma yra 30 000 Eur (trisdešimt tūkstančių eurų) papildomai prie paskolos sumos“; 3) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2018 m. kovo 9 d. Hipotekos sutarties (notarinio reg. Nr. VM9-598) 7.2 p., kuriuo nustatyta, kad „papildomai prie hipoteka užtikrinamos prievolės dydžio - 30 000 Eur (trisdešimt tūkstančių eurų), kurie yra užtikrinami maksimaliąja hipoteka“; 4) sumažinti 2018 m. kovo 9 d. Paskolos sutarties (Notarinio reg. Nr. VM9-597) 2 p. numatytas netesybas nuo 0,2 proc. iki 0,02 proc. dydžio delspinigių nuo negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą dieną; 5 ) pripažinti, kad 2018 m. lapkričio 14 d. ieškovės E. L. pagrindinė skola atsakovui D. S. (toliau – ir atsakovas, kreditorius) yra 44 000 Eur, o netesybos – 1 689,40 Eur; 6) pripažinti negaliojančia ir panaikinti Klaipėdos 15-ojo notaro biuro notarės A. G. atlikto vykdomojo įrašo dalį dėl 0,2 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną padelstą dieną ir maksimalios 30 000 Eur nuostolių sumos išieškojimo, kitą dalį pakeisti ir nurodyti, kad skolininkės E. L. pagrindinė skola kreditoriui D. S. yra 44 000 Eur, o netesybos – 1 689,40 Eur; 7) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2018 m. vasario mėn. ieškovės sūnus kreipėsi į ją su prašymu keliems mėnesiams sudaryti paskolos sutartį su nekilnojamojo turto įkeitimu metalo apdirbimo staklėms pirkti. 2018 m. kovo 9 d. ieškovė atvyko į notaro biurą sudaryti paskolos sutarties, patvirtino, jog jai buvo sudarytos sąlygos susipažinti su paskolos sutarties ir hipotekos sutarties sąlygomis. Nurodė, jog nors ieškovė ir jos sūnus M. L. sunkiai kalba lietuviškai, o tuo labiau skaito bei rašo, atsakovui ir M. R. padedant jai buvo paaiškinta, jog ji iš atsakovo skolinasi 60 000 Eur dviem mėnesiams be palūkanų ir paskolos grąžinimą užtikrina įkeisdama savo turtą. Nurodė, jog, bandydama suprasti sutarties tekstą, pastebėjo nuostatą dėl delspinigių, jai buvo paaiškinta, kad pagal įstatymus ir teismų praktiką toks dydis yra standartinis, įprastas, kad tai formali sąlyga. Be to, į sutartį dar buvo įtraukta sąlyga (3.4 punktas) dėl papildomos 30 000 Eur sumos prie pagrindinės skolos ir sutarčių pas notarę pasirašymo metu paaiškinta, kad ši suma siejama su delspinigiais, riboja jų dydį. Nurodė, jog tiek jai, tiek jos sūnui šios sąlygos buvo siurprizinės. Patikėję teiginiais apie paminėtų sąlygų formalumą ieškovė kartu su sūnumi nusprendė, kad pasirašys sutartis. Teigė, jog paskolos sutarties pasirašymo metu jai buvo nurodyta, kad paskolos sutartyje turi pažymėti, jog 10 000 Eur gavo grynaisiais pinigais, nors jokie pinigai jai nebuvo perduoti. Vėliau paaiškėjo, jog ieškovės sūnus staklių negavo, o M. R. dingo, susiekti nepavykta. Buvo sužinota, kad M. R. perkelia įmonės veiklą į kitas patalpas, tačiau galiausiai tapo aišku, jog ieškovė ir jos sūnus buvo apgauti, nes jokios staklės nebuvo nupirktos, o tuo labiau jiems perduotos. Tuomet reikalavimus dėl paskolos grąžinimo pradėjo reikšti ir atsakovas. Nurodė, jog ieškovės sūnus autobusų siuntomis atsakovui grąžino 6 000 Eur. Nepaisant to, atsakovas kreipėsi į notaro biurą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, nuslėpdamas aplinkybę apie dalies paskolos grąžinimą.
3. Atsakovas D. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. M. pateikė pareiškimą, kuriame nurodė mananti, kad 2018 m. lapkričio 14 d. atliktame vykdomajame įraše nurodytoji išieškotina iš ieškovės suma yra neteisinga (akivaizdžiai per didelė) dėl klaidingai suprantamos ir taikomos maksimalios hipotekos. Nurodė, jog maksimalios hipotekos suma negali būti prilyginta paskolintai sumai. Ieškovės su atsakovu 2018 m. kovo 9 d. hipotekos sutartyje buvo užfiksuota tik galimų kreditoriaus nuostolių (netesybų ir kreditoriaus nuostolių) maksimali riba.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškovės E. L. ieškinį atmetė.
6. Teismas nurodė, kad byloje nėra nustatytos aplinkybės, jog atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, kurie turėjo įtakos ieškovės ginčijamo sandorio (jo dalies) sudarymui, ieškinyje nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Ieškovės byloje nurodytos aplinkybės, jog ji buvo patikinta tam tikrų Sutarties sąlygų formalumu, byloje nesant šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovo nesąžiningumą (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis). Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės, jog Sutarties šalys bendravo per tarpininką, tiesiogiai Sutarties sąlygų nederino, su Sutarties tekstu susipažino notaro biure, sutarė dėl paskolos grąžinimo termino. Teismo posėdyje ieškovė paaiškino, jog suprato, kad Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus užtikrina nekilnojamojo turto hipoteka. Be to, byloje nėra duomenų, jog po Sutarties sudarymo ieškovė, maniusi, kad buvo apgauta, ėmėsi aktyvių veiksmų ginti galbūt pažeistas teises, priešingai, dėl Sutarties pripažinimo iš dalies pripažinimo negaliojančia kreipėsi po to, kai prasidėjo priverstinis skolos išieškojimas (CPK 185 straipsnis). Taigi bylos medžiaga, ieškovės elgesys po ginčijamo sandorio sudarymo patvirtina, jog ieškovė ginčijamo sandorio esmę bei sąlygas suprato. Bylos medžiaga taip pat nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovės atžvilgiu buvo panaudota apgaulė ir tai turėjo įtakos ieškovės valiai sudaryti ginčo sandorį, priešingai, nei ieškinyje nurodo ieškovė (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis).
7. Teismas įvertino tai, kad byloje nėra nustatyta aplinkybė, jog Sutartis buvo sudaryta pažeidžiant tokio sandorio formą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas. Byloje nėra nustatyta, jog ieškovė Sutartį sudarė dėl apgaulės ar kitų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.875 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių. Bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovei dalis paskolos sumos buvo suteikta grynaisiais pinigais, ieškovė šios sumos gavimą patvirtino Sutarties paskutiniame lape atliktu įrašu. Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog Sutarties dalis dėl 10 000 Eur paskolos suteikimo nebuvo sudaryta, todėl ieškovės reikalavimo šią Sutarties dalį panaikinti netenkino.
8. Teismas nusprendė, kad iš byloje pateiktų duomenų apie ieškovės sūnų atsakovui siųstas siuntas per autobusų stotį, nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė dalį paskolos grąžino. Teismo posėdyje tiek liudytojas J. L., tiek M. L. paaiškino, jog siuntė pinigus (kiekvienas po 2 000 Eur), tačiau objektyvių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė ir aplinkybių nenurodė. Vien tai, kad ieškovės sūnus siuntė atsakovui siuntas, nesudaro pagrindo spręsti apie tokių siuntų turinį. Ieškovės pasitektų liudytojų paaiškinimai šiuo aspektu yra prieštaringi. Byloje pateiktas šalių (atsakovo ir T. L.) susirašinėjimas šių argumentų nepaneigia. Be to, uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos autobusų parkas“ (toliau – ir UAB „Klaipėdos autobusų parkas“) interneto svetainėje paskelbtos Bendrosios siuntų gabenimo taisyklės (šaltinis httv://klavdt/zallery/siuntos/bendrosios-klav-siuntu- gabenimo-taisvkles.pdf) draudžia tokio pobūdžio siuntomis siųsti pinigus (3 punktas) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi piniginės prievolės vykdymas tokia forma (pinigų siuntimas siunta per autobusų stotį) nelaikytinas atitinkančiu protingumo, teisingumo, sąžiningumo principų, bonus pater familias standarto (CK 1.137 straipsnis), o byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovė įrodė dalies paskolos sumos – 6 000 Eur grąžinimą.
9. Teismas nustatė, jog Sutartimi šalys susitarė dėl 0,2 proc. netesybų tuo atveju, jei skolininkė laiku negrąžintų paskolos. Ieškovė prašo šiuos delspinigius mažinti, kadangi šie yra aiškiai per dideli, pažeidžia šalių teisių pusiausvyrą, ši sąlyga su ieškove derinta nebuvo. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, jog nėra nustatytos sąlygos šalių sutartų netesybų mažinimui (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Iš byloje pateiktos Sutarties turinio matyti, jog paskola ieškovei buvo suteikta 2 mėn. laikotarpiui, prievolės vykdymas užtikrintas hipoteka, o suteikta paskola buvo be palūkanų (b. 1. 12). Bylos medžiaga patvirtina, jog paskola laiku grąžinta nebuvo, todėl ieškovei kyla pareiga pagal Sutartį mokėti netesybas (CPK 185 straipsnis). Byloje duomenų, patvirtinančių, jog dėl Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ar negalėjimo įvykdyti Sutartį, netesybų mažinimo ieškovė kreipėsi į atsakovą, nėra (CPK 178 straipsnis). Ieškovė aplinkybės, jog dalį paskolos sumos grąžino, byloje neįrodė (CPK 178 straipsnis). Byloje pateikti duomenys taip pat patvirtina, jog reikalavimas dėl netesybų mažinimo teisme gautas po to, kai antstolio D. Š. kontoroje pradėtas priverstinis skolos išieškojimas atsakovo naudai. Tokie ieškovės veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys protingumo, sąžiningumo principų reikalavimus (CK 1.137 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Ieškovės argumentai, jog per metus netesybos siektų net 43 200 Eur, ar teiginiai, jog atsakovas tikslingai laukė, kol sueis delspinigių skaičiavo terminai, byloje nesant įrodymų, pagrindžiančių nesąžiningus atsakovo veiksmus, nesudarė pagrindo teismui spręsti, jog šalių sutartos netesybos yra per didelės.
10. Teismas nurodė, kad, priešingai, nei procesiniuose dokumentuose nurodė ieškovė, maksimaliąja hipoteka nebuvo numatyta bauda ieškovei dėl Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Iš šalių sudarytos Sutarties ir Hipotekos sutarties turinio matyti, jog 30 000 Eur suma nėra papildoma ieškovei tenkančios grąžinti skolos suma, o dydis, kuriuo nustatoma maksimali iš įkeisto turto tenkinamos netesybų ir nuostolių sumos dalis (CPK 185 straipsnis). Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, kaip nepagrįstus atmetė ieškovės teiginius, kad, nustačius netesybas, nebebuvo pagrindo įtraukti 30 000 Eur sumą (CPK 185 straipsnis). Ieškovės ieškinyje nurodytas klaidingas maksimaliąja hipoteka užtikrintos prievolės dydžio aiškinimas nesudaro pagrindo naikinti Sutarties 3.4 punkto ir Hipotekos sutarties 7.2 punkto ieškinyje nurodytais pagrindais ir motyvais.
11. Teismui netenkintus ieškinio reikalavimų dėl Sutarties 3.4 punkto ir Hipotekos sutarties 7.2 punkto panaikinimo, netesybų mažinimo ar paskolos dalies grąžinimo, nenustačius, jog notarės A. G. atliktas vykdomasis įrašas neatitiktų teisės aktų reikalavimų, keliamų tokio įrašo turiniui, kaip išvestinis reikalavimas dėl vykdomojo įrašo pakeitimo (panaikinimo) netenkintas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
12. Ieškovė E. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės patikslintą ieškinį tenkinti visiškai arba Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, per daug formaliai sprendė dėl apeliantės prašyto į bylą šaukti liudytojo M. R. galbūt paaiškintinų aplinkybių reikšmės, dėl to neištyręs ir neįvertinęs visų bylos teisingam išnagrinėjimui svarbių faktinių aplinkybių nusprendė, jog apeliantė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo.
12.2. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas netenkino apeliantės prašymų šaukti į bylą ir kaip liudytoją apklausti M. R., tačiau patenkino priešingos pusės prašymą kaip liudytoją apklausti uždarosios akcinės bendrovės „Tureta“ (toliau – ir UAB „Tureta“) vadybininkę D. D., apeliantė mano, kad apeliantei buvo sudaryta itin nepalanki situacija, dėl to apeliantė savo pozicijos negalėjo ginti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir priešinga šalis. Pirmosios instancijos teismo atsisakymas šaukti į bylą kaip liudytoją ir apklausti M. R. buvo visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas.
12.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti ieškovės ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia 2018 m. kovo 9 d. Paskolos sutarties dalį dėl 10 000,00 Eur išdavimo ieškovei grynaisiais pinigais yra paremtas netinkamo teisės normų, reguliuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taikymo.
12.4. Atsižvelgiant į tai, kad ne pati apeliantė kreipėsi į UAB „Tureta“ dėl paskolos suteikimo, ne pati derėjosi dėl paskolos suteikimo sąlygų, t. y. sumos, termino, palūkanų, delspinigių, turto įkeitimo ir pan., bylą nagrinėjęs teismas privalėjo aiškintis ir vertinti aplinkybes, turėjusias esminę reikšmę ginčo sandoriui sudaryti jame numatytomis sąlygomis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas apsiribojo nurodymu, kad ieškovė teismo posėdyje paaiškino, jog suprato, kad Paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus užtikrina nekilnojamojo turto hipoteka.
12.5. Apeliantė niekada per tarpininkus nebendravo su atsakovu, su juo niekada nederino jokių paskolos sąlygų, nes atvykus į notaro biurą visi dokumentai jau buvo suruošti ir apeliantei tereikėjo juos pasirašyti, kaip jai buvo nurodyta tai padaryti. Atsakovas 2020 m. rugpjūčio 20 d. posėdyje nurodė, kad būtent UAB „Tureta“ jam pasiūlė suteikti paskolą ieškovei, kuri nori pasiskolinti 60 000,00 Eur ir grąžins skolą, kurią jam yra skolingas M. R., su atsakovu niekas nederino paskolos sutarties sąlygų, per UAB „Tureta“ pateiktas prašymas dėl pinigų perdavimo grynaisiais ir pavedimu. UAB „Tureta“ vadybininkė D. D. nurodė, kad visus tuos klausimus su jais derino būtent M. R., o ne apeliantė E. L..
12.6. Apeliantė aplinkybes, kad grąžino 6 000 Eur, įrodinėjo ne tik liudytojų M. L., J. L., T. L. paaiškinimais bei duomenimis apie siuntų siuntimą, tačiau ir rašytiniais įrodymais, t. y. 2019 m. sausio 7 d. pranešimu dėl galbūt įvykdyto nusikaltimo, kuriame M. L. nurodė, kad D. S. nuolat grasina atimti įkeistą namą, reikalauja mokėti jam kažkokias palūkanas, todėl bijodama dėl namo ji siunčia autobusu į Klaipėdą po 1 000 Eur kiekvieną mėnesį.
12.7. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias netesybų mažinimą, nukrypo nuo aktualios nagrinėjamu teismų praktikos, netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, nepagrįstai atsisakė sumažinti Paskolos sutartyje numatytų delspinigių dydį.
12.8. Pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas esmines aplinkybes, kad apeliantė Paskolos sutartį sudarė ne dėl savo asmeninių poreikių tenkinimo, o siekdama padėti sūnui, taip pat tai, kad apeliantė ne pati asmeniškai kreipėsi į atsakovą dėl paskolos suteikimo, nederino paskolos suteikimo sąlygų, o tik atvyko į Klaipėdos mieste esantį notaro biurą pasirašyti dokumentų, dėl amžiaus ir išsilavinimo, praktikos stokos iš esmės suprato, kad pasirašo Paskolos sutartį ir jos grąžinimo užtikrinimui įkeičia jai priklausantį vienintelį nekilnojamąjį turtą, iš esmės pateisina 21 600,00 Eur dydžio delspinigių sumą (36 proc. visos bendros Paskolos sutarties sumos), t. y. pateisina akivaizdų kreditoriaus pasipelnymą, piktnaudžiavimą savo teise ir siekimą nepagrįstai praturtėti apeliantės sąskaita.
12.9. Teismo sprendimo dalies dėl hipotekos ir vykdomojo įrašo nepagrįstumą pagrindžia jau vien 2020 m. rugpjūčio 12 d. trečiojo asmens V. M., rengusios ir tvirtinusios ginčo Paskolos sutartį, atsiliepimas, kuriame nurodyta, kad Klaipėdos miesto 15-ojo notaro biuro notarės A. G. 2018 m. lapkričio 14 d. atliktame vykdomajame įraše nurodytoji išieškotina iš ieškovės suma yra neteisinga (akivaizdžiai per didelė) dėl klaidingai suprantamos ir taikomos maksimaliosios hipotekos. Maksimaliosios hipotekos suma negali būti prilyginta pasiskolintai sumai. Ieškovės su atsakovu 2018 m. kovo 9 d. sudarytoje Hipotekos sutartyje buvo užfiksuota tik galimų kreditoriaus nuostolių (netesybų ir kreditoriaus nuostolių) maksimali riba.
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas D. S. prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Ieškovė paskolos sutartį sudarė būtent siekdama pasiskolinti 60 000 Eur, taigi jos valia buvo šiuos pinigus gauti, todėl ji suprato, kokį sandorį sudaro. Jokios apgaulės D. S. prieš ją negalėjo naudoti, nes pinigus skolino per tarpininkę UAB „Tureta“. Kaip matyti iš ieškinio turinio, D. S. visiškai nedalyvavo E. L., M. L. ir T. L. santykiuose priimant sprendimą skolintis ar šių asmenų santykiuose su M. R.. Vadinasi, D. S. negalėjo naudoti jokios apgaulės. Kaip matyti iš ieškinio turinio ir liudytojų M. L. ir T. L. parodymų, apgaulė galbūt pasireiškė ne paskolos teisiniuose santykiuose, bet įrangos pirkimo teisiniuose santykiuose, tačiau dėl to paskolos sutartis negali būti pripažinta negaliojančia. Nė vienas iš liudytojų neparodė, kad apgaulę būtų naudojęs D. S..
13.2. E. L. nurodo, kad M. R. ir D. S. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-06421-19. Atsakovui D. S. apie galbūt vykstantį ikiteisminį tyrimą tapo žinoma tik iš šios civilinės bylos, nes D. S. apie jokį ikiteisminį tyrimą, pradėtą jam, nėra informuotas, jam nepareikšti jokie įtarimai ir iš viso jis net nebuvo kviečiamas nė karto į apklausą. Byloje iš vis nėra pateikta įrodymų, ar ikiteisminis tyrimas faktiškai buvo pradėtas ir kokie sprendimai jame buvo priimti, išskyrus tai, kad buvo perduoti dokumentai.
13.3. Ieškovė turėjo visas galimybes pinigus mokėti į sąskaitą, nes jai buvo žinoma D. S. sąskaita (iš tos sąskaitos gavo paskolą pavedimu), todėl tariamas pinigų grąžinimas autobusu be jokių įrodymų yra nerealus.
13.4. Pagal paskolos sutarties 3.1 punktą palūkanos už kreditą nebuvo numatytos, vadinasi, prievolės vykdymas nustatytu terminu buvo labai svarbus. Todėl nustatyta 0,2 procento delspinigių suma nėra neprotingai didelė. Netesybos yra viena iš prievolių įvykdymo užtikrinimo rūšių (CK 6.70 str.), todėl suteikus trumpalaikį neatlygintiną kreditą atsakovas D. S. buvo suinteresuotas, kad jis būtų laiku grąžintas, o ieškovė E. L. buvo suinteresuota tinkamai vykdyti savo prievoles, todėl, atsižvelgiant į paskolos trumpalaikiškumą ir neatlygintinumą, tokio dydžio netesybos atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimus.
13.5. Maksimalioji hipoteka reiškia sumą, kurią viršijus hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė pasibaigia. Todėl sutartinės hipotekos sutartimi maksimaliąja hipoteka buvo užtikrinti tik nuostoliai ir netesybos, kurių maksimali suma 30 000 Eur. Kitaip tariant, atsakovas D. S. negali išieškoti daugiau nuostolių ir netesybų nei 30 000 Eur. Maksimali hipoteka reiškia, kad maksimaliai gali būti išieškoma 30 000 Eur, tačiau tai nereiškia, kad faktiškai nebus išieškoma mažesnė suma, o konkrečią iki 30 000 Eur sumą įstatymas įpareigoja nustatyti antstolį išieškojimo procedūros metu.
13.6. Reikalavimas dėl vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu yra išvestinis, todėl, atmetęs reikalavimą sumažinti netesybas ir panaikinti 30 000 maksimalią hipoteką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir reikalavimą pripažinti negaliojančiu vykdomąjį įrašą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, motyvai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl ginčo esmės
16. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl sandorių dalies pripažinimo negaliojančia, sutartinių netesybų mažinimo, vykdomojo įrašo dalies panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. kovo 9 d. šalys sudarė paskolos sutartį, not. reg. Nr. VM9-597, pagal kurią ieškovei buvo suteikta 60 000 Eur paskola; paskolos grąžinimo terminas – 2018 m. gegužės 9 d. Paskolos sutarties paskutiniame lape ieškovės ranka yra atliktas įrašas, patvirtinantis 10 000 Eur sumokėjimą grynaisiais pinigais ieškovei E. L.. Sutarties 2 punkte laiku negrąžinusi paskolos skolininkė įsipareigojo mokėti 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Šalys susitarė, jog palūkanos pagal Sutartį nemokamos (Sutarties 3.1 punktas), priverstinio išieškojimo atveju maksimaliąja hipoteka apsaugota suma yra 30 000 Eur (Sutarties 3.4 punktas). Įsipareigojimų pagal Sutartį įvykdymas užtikrinamas skolininkei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto – žemės sklypo su priklausiniais (gyvenamuoju namu ir kiemo statiniais), esančio (duomenys neskelbtini), sutartine hipoteka (Sutarties 3.5 punktas). 2018 m. kovo 9 d. tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta Sutartinės hipotekos sutartis (maksimalioji hipoteka, paprastoji hipoteka) sutartis, not. reg. Nr. VM9-598 (toliau – Hipotekos sutartis), patvirtina Klaipėdos miesto 9-ajame notaro biure, kuria prievolės pagal Sutartį įvykdymui užtikrinti ieškovė kreditoriui (atsakovui) įkeitė nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Hipotekos sutarties 7.2 punkte numatyta maksimaliosios hipotekos, kuria užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo kreditoriui, atlyginimas: 30 000 Eur; skolos dydžio fiksavimas konkrečia data nenumatytas. Hipoteka užtikrintos prievolės įvykdymo terminas 2018 m. gegužės 9 d., palūkanos nenumatytos (Hipotekos sutarties 8 punktas). 2018 m. lapkričio 14 d. Klaipėdos miesto 15-ojo notaro biuro notarė atliko vykdomąjį įrašą, kuriuo siūlė iš skolininkės E. L. priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą arba nesumokėtos skolos dalį su priklausančiomis palūkanomis, taip pat netesybas bei nuostolius, jame nurodoma: negrąžintos skolos dydis 60 000 Eur (1 punktas), palūkanos nenumatytos (2 punktas), nuostolių atlyginimas: netesybos ir nuostoliai, kurių maksimali suma 30 000 Eur, įskaitant, bet neapsiribojant – 0,2 proc. delspinigiai už kiekvieną praleistą įvykdyti prievolę dieną, ir išlaidas, susijusias su vykdomojo įrašo išdavimu (3 punktas). Vykdomasis įrašas pateiktas vykdyti antstoliui D. Š. (vykdomoji byla Nr. 0178/19/00141).
Dėl procesinio prašymo
18. Apeliantė akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas jos prašymų šaukti į bylą ir kaip liudytoją apklausti M. R., tačiau patenkindamas priešingos pusės prašymą kaip liudytoją apklausti UAB „Tureta“ vadybininkę D. D., apeliantei sudarė itin nepalankią situaciją, dėl to apeliantė savo pozicijos negalėjo ginti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir priešinga šalis. Mano, jog M. R. kaip liudytojo apklausa būtų leidusi byloje nustatyti esmines faktines aplinkybes, susijusias su paskolos davėjo suradimu, paskolos ir hipotekos sutarčių sąlygų derinimu, paskolos dalyko – 10 000 Eur grynaisiais pinigais (ne)perdavimu ieškovei, ir kitas esmines aplinkybes.
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsisakymas apklausti liudytojus yra atsisakymas priimti į bylą norimus pateikti įrodymus, todėl šie veiksmai kvalifikuojami pagal CPK 181 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014).
20. Nagrinėdamas prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas turi įvertinti, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 straipsnis), ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 straipsnis), ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189 ir 180 straipsniai), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ar prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau, o jo vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis) ir kitas aplinkybes.
21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuo 2019 m. gruodžio 2 d. ieškovė atstovaujama profesionalaus teisininko – advokatės, 2020 m. rugpjūčio 13 d. teismo posėdis, prieš kurį ieškovė pateikė prašymą nuotoliniu būdu kaip liudytoją apklausti M. R., vyko po 9 mėnesių nuo ieškinio pateikimo dienos, pakartotinį prašymą pateikė prieš 2020 m. rugpjūčio 20 d. posėdį. Ieškovės atstovė nurodė, kad jai pavyko įkalbėti liudyti M. R. apie paskolos tikslą, apie jo atsakovui sugrąžintą 10 000 Eur sumą. Išklausius minėtų teismo posėdžių garso įrašus nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas apklausė šalis ir visus į posėdžius atvykusius liudytojus – ieškovės prašymu T. L., M. L., J. L., atsakovo prašymu – D. D., keletą kartų išklausė ieškovės atstovės argumentus dėl minėto liudytojo apklausos būtinumo, dėl aplinkybių, kurias įrodinės jo parodymais, ir jų sąsajumo su bylos dalyku, išklausė atsakovo atstovo nuomonę ir tik tada netenkino ieškovės prašymo, konstatavęs, kad aplinkybės, kurias prašoma įrodinėti liudytojo M. R. parodymais, tiesiogiai nesusijusios su bylos dalyku.
22. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, į tai, kad šalys byloje nurodė aplinkybes, kad paskolai gauti tarpininkavo UAB „Tureta“, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl sandorio sudarymo aplinkybių grindė įvertinęs visas nustatytas ir (ar) įrodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės prašytas iškviesti kaip liudytojas M. R. negali nurodyti aplinkybių, reikšmingų nagrinėjamam ginčui (CPK 189, 180 straipsniai), prašymas dėl liudytojo nuotolinės apklausos pateiktas pavėluotai, todėl minėtą asmenį pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė apklausti kaip liudytoją, nes, be kita ko, tai užvilkintų bylos nagrinėjimą.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino argumentuotai, o, atmetus prašymą dėl liudytojų kvietimo, apeliantės teisės į tinkamą procesą nebuvo pažeistos, kadangi buvo apklausti jos prašymu dieveris, kuriam buvo žinomos visos sandorio sudarymo aplinkybės, du sūnūs, vienas iš kurių buvo sandorio iniciatorius ir tiesiogiai dalyvavo sudarant sandorį.
Dėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklių esant ginčui dėl paskolos sutarties, taip pat sutarties aiškinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo
24. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
26. Kasacinio teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Taip pat kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas).
28. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016 31 punktą).
Dėl paskolos teisinių santykių
29. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2018 m. kovo 9 d. Paskolos sutartyje atliktą įrašą „Gavau dešimt tūkstančių eurų grynais pinigais“ ir Sutarties dalį dėl 10 000 Eur paskolinimo ieškovei pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti minėtą patikslinto ieškinio reikalavimą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino reikšmingas bylos aplinkybes, neatskleidė bylos esmės, formaliai sprendė dėl ieškovės prašyto šaukti liudytojo M. R. paaiškintinų aplinkybių, susijusių su ginčijamos sutarties sudarymu, reikšmės ir netinkamai taikė CK 1.91 straipsnį.
30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013).
31. Nagrinėjamu atveju ieškovė teigė, kad su atsakovu sudarė Paskolos sutartį, kurios 1 punkte nurodyta, kad skolininkė pasiskolino iš kreditoriaus 60 000,00 Eur, kurie šalių tarpusavio susitarimu suteikiami tokiu būdu: 10 000,00 Eur grynaisiais pinigais šios paskolos sutarties pasirašymo metu, o 50 000,00 Eur pervedimu į skolininkės banko sąskaitą. Ieškovė pripažįsta, kad po Paskolos sutarties sudarymo į jos banko sąskaitą buvo pervesti 50 000,00 Eur, tačiau ji 10 000,00 Eur grynaisiais pinigais negavo.
32. Vadovaujantis CK 6.870 straipsnio 1 dalyje numatytu reglamentavimu, esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Ginčijamoje Paskolos sutartyje yra įrašas, jog paskolos gavėja (ieškovė) pareiškia skolinamą pagal paskolos sutartį 10 000 Eur grynųjų pinigų sumą yra gavusi. Esant tokiam įrašui, pagal pirmiau aptartą kasacinio teismo praktiką (nutarties 24–26 punktai) būtent ieškovei perkeliama įrodinėjimo našta įrodyti, jog pinigai pagal paskolos sutartį nebuvo jai perduoti.
33. Nagrinėjamu atveju ginčijama Paskolos sutartis patvirtinta notarės. Iš šios Sutarties turinio matyti, kad ieškovė patvirtino, jog paskolos sumą gavo. Be to, Paskolos sutartyje ieškovės ranka atliktas įrašas „Gavau dešimt tūkstančių eurų grynais pinigais“. Apeliantė akcentuoja, kad Sutartyje nurodytų 10 000 Eur grynaisiais pinigais negavo, o atlikti prierašą apie pinigų gavimą jai nurodė atsakovas. Nurodo, kad pinigai buvo perduoti M. R., bet teismas atsisakė jį apklausti kaip liudytoją.
34. Nors apeliantė teigia, kad Sutartyje nurodytų 10 000 Eur grynaisiais pinigais negavo, teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose ieškovė nurodė kitokias aplinkybes. 2019 m. lapkričio 7 d. ieškinyje ieškovė teigė, kad 2018 metų pradžioje per savo dieverį susipažino su atsakovu, kuris sutiko jai paskolinti tuo metu reikalingus 60 000 Eur, kad laiku 60 000 Eur dydžio paskolos negrąžino ir pan. Šalys byloje nurodė aplinkybes, kad paskolai gauti tarpininkavo UAB „Tureta“. 2020 m. vasario 10 d. patikslintame ieškinyje ieškovė teigė, kad sūnaus M. L. prašymu, pasitarusi su juo ir dieveriu T. L., nusprendė iš D. S. pasiskolinti 60 000 Eur, užtikrinant paskolos grąžinimą jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu, kad M. R. įmonei UAB „Velorsa“ reikia 60 000,00 Eur staklėms įsigyti, jei staklės bus nupirktos už M. L. pinigus, M. L. gaus dalį veiklos pelno, už kelių mėnesių UAB „Velorsa“ galės stakles išpirkti iš M. L. arba padengti 60 000 Eur skolą, jog iki atvykimo į notarų biurą žinojo, kad ji savo nekilnojamuoju turtu turės užtikrinti 60 000 Eur skolos grąžinimą, kad Sutarties pasirašymo metu jai buvo nurodyta pažymėti, kad 10 000 Eur gavo grynaisiais pinigais, kad atsakovas pasinaudojo ieškovės naivumu ir pinigų neperdavė, kad 10 000 Eur suma bus perduota M. R.. Bylos nagrinėjimo metu teiktuose ieškovės prašymuose dėl M. R. apklausos, vėliau ir apeliaciniame skunde ieškovė nurodė ir tokias aplinkybes, kad M. R., jos teigimu, grąžino atsakovui ieškovei paskolintos sumos dalį – 10 000 Eur.
35. Taigi, nors apeliantė nurodo, kad 10 000 Eur paskolos suma jai nebuvo perduota, tačiau iš jos nenuoseklių paaiškinimų apie minėtas aplinkybes matyti, jog prieš ginčo paskolos sutarties sudarymą jai reikėjo 60 000 Eur piniginių lėšų. Ieškovė nurodė, jog žinojo, kokią sumą skolinasi ir Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus užtikrina nekilnojamojo turto hipoteka. Pradiniame ieškinyje ieškovė buvo nurodžiusi visai kitas, nei patiksliname ieškinyje, aplinkybes dėl Sutarties sudarymo, tačiau, kaip minėta anksčiau, tiek pradiniame, tiek patikslintuose procesiniuose dokumentuose teigė, jog jai reikėjo 60 000 Eur sumos, minėtą sumą kaip paskolintą iš atsakovo įvardijo 2020 m. rugpjūčio 13 d. teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas jos dieveris T. L.. Pradiniame ieškinyje ieškovė apie jai (ne)perduotas 10 000 Eur pinigines lėšas neužsiminė, tokio reikalavimo nekėlė, teigdama, kad iš atsakovo pasiskolino 60 000 Eur. Patikslintame ieškinyje apeliantė teigė, kad atsakovas minėtos sumos jai neperdavė, nurodė, kad 10 000 Eur bus perduota M. R., nuo 2020 m. rugpjūčio 13 d. teiktuose procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžiuose faktiškai nurodo, kad M. R. grąžino atsakovui 10 000 Eur sumą. Pažymėtina, kad ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų ginti galbūt pažeistas teises tik po to, kai prasidėjo priverstinis skolos išieškojimas. Atsakovas nuosekliai dėstė aplinkybes apie 60 000 Eur paskolos suteikimą, iš kurių 10 000 Eur pateikti grynaisiais pinigais, byloje nesurinkta duomenų, jog atsakovas būtų atlikęs tyčinius nesąžiningus veiksmus, kurie turėjo įtakos ieškovės ginčijamo sandorio (jo dalies) sudarymui. Sutarties šalys bendravo per tarpininką – UAB „Tureta“, kurios darbuotoja D. D. patvirtino grynųjų pinigų perdavimo faktą. Šį faktą du kartus patvirtino ieškovė, sudarydama sandorį (Sutarties 1 punktas) ir savo ranka atlikdama įrašą apie 10 000 Eur grynųjų pinigų gavimą.
36. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis).
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą bylos duomenų apie paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos duomenys nesudaro pagrindo abejoti, jog šalių sandorio sudarymo metu aiškiai išreikšta valia sudaryti paskolos sutartį, kuria ieškovei suteikta 60 000 Eur paskola, iš kurių 10 000 Eur pateikti grynaisiais, o kiti – bankiniu pavedimu, ieškovė žinojo, kokią sumą skolinasi ir kad Paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus užtikrina nekilnojamojo turto hipoteka, todėl ginčijamo sandorio esmę bei sąlygas suprato.
Dėl 6 000 Eur dalies paskolos grąžinimo
38. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl dalies prievolės pagal 2018 m. kovo 9 d. Paskolos sutarties įvykdymo.
39. Ieškovė nurodo, kad atsakovui 6 000 Eur grąžino, pinigus siųsdama per autobusų stotį dalimis, pateikė siuntos kvitus ir fotonuotraukas, kad atsakovui buvo siunčiami pinigai, ir šalių susirašinėjimą, kuriame, be kita ko, nebuvo patvirtintas pinigų gavimo faktas (atsakovo 2019 m. sausio 25 d. parašytas SMS pranešimas: „Ačiū už dar vieną tuščią dėžutę. Jūs man juokingas“).
40. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Išvados ar aplinkybės, kurios sudaro įrodinėjimo dalyką, turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas konstatuoja, kad tam tikros aplinkybės yra įrodytos, tuomet, jeigu tokiai išvadai pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
41. Paskolos sutarties atveju svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006; 2013-12-31 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑7‑430/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad prievolę turintis asmuo turi būti suinteresuotas tinkamai įforminti prievolės įvykdymo faktą. Prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuoja CK 6.65 straipsnis, jo 1 dalyje įtvirtinta priėmusio prievolės įvykdymą kreditoriaus pareiga duoti skolininkui pakvitavimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Prievolę įvykdęs skolininkas turi teisę reikalauti, kad kreditorius išduotų jam pakvitavimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji, todėl jis svarbus ir naudingas skolininkui visų pirma dėl savo įrodomosios reikšmės: leidžia sumažinti dvigubo prievolės įvykdymo riziką ir riboja nesąžiningo kreditoriaus galimybes nepagrįstai praturtėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009‑12‑18 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑594/2009). Byloje nėra paskolos davėjo išduoto rašytinio dokumento, patvirtinančio, jog prievolė jam tinkamai įvykdyta.
42. Aplinkybė, kad ieškovės sūnūs siuntė per autobusų stotį siuntas atsakovui, neįrodo pinigų grąžinimo fakto. Taip nesielgia joks apdairus ir protingas asmuo, grąžindamas pinigines lėšas. Išskyrus ieškovės ir kaip liudytojų apklaustų jos sūnų bei dieverio paaiškinimus, byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių paskolos dalies grąžinimą. Apeliantei artimų liudytojų parodymai nepripažintini pakankamais objektyviai daryti išvadą dėl pinigų perdavimo atsakovui (paskolos davėjui) fakto. Apeliantė ir jos artimi giminaičiai, vienas kurių yra verslininkas (T. L.), ne kartą dalyvavęs paskolos teisiniuose santykiuose, turėjo ir galėjo įvertinti riziką dėl galimų neigiamų padarinių, neprašant paskolos davėjo patvirtinti skolos sumokėjimą, kurį apeliantė teigia buvus.
43. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad siųstų siuntų kvitai ir darytos nuotraukos nepatvirtina pinigų grąžinimo fakto. Todėl teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovė neįrodė 6 000 Eur paskolos grąžinimo fakto. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, padarė pagrįstas išvadas.
Dėl netesybų mažinimo
44. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias netesybų mažinimą, nukrypo nuo aktualios teismų praktikos, netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, nepagrįstai atsisakė sumažinti Paskolos sutartyje numatytų delspinigių dydį. Ieškovė prašo delspinigius mažinti, kadangi šie yra aiškiai per dideli, pažeidžia šalių teisių pusiausvyrą, ši sąlyga su ieškove nebuvo suderinta. Taigi, apeliantė ginčija paskolos sutarties 2 punkte nustatytą 0,2 proc. netesybų (delspinigių) dydį, prašydama jį sumažinti dešimteriopai CK 6.73 straipsnio 2 dalies pagrindu.
45. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 str. 1 d.), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko), dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 str.). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 str.).
46. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas (kreditorius) ir ieškovė (skolininkas) susitarė, kad už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, t. y. laikoma, jog netesybos mokamos delspinigių forma (CK 6.71 str. 3 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 str.), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018). Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010 ir kt.). Taigi, paskolos sutartimi ieškovės ir atsakovo sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas.
47. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.258 str. 3 d.). Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismas, kiekvienu konkrečiu atveju nustatydamas būtent tai bylai reikšmingas aplinkybes (CPK 185 str.).
48. Nagrinėjamu atveju apeliantės reikalavimas sumažinti paskolos sutartyse numatytą 0,2 proc. delspinigių dydį iki 0,02 proc. grindžiamas tuo, kad sutarties nuostatos dėl delspinigių dydžio buvo primestinės, atsakovas pasinaudojo pranašesne padėtimi, todėl nustatė neprotingai didelius delspinigius, sutartyje nurodytas netesybų dydis pažeidžia viešąją tvarką ir sudaro atsakovui sąlygas nesąžiningai pelnytis apeliantės sąskaita. Pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus laikė nepagrįstais, su jais nesutikti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.
49. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog apeliantė po sutarties sudarymo būtų teikusi atsakovui ir (ar) teismui prašymus / reikalavimus dėl paskolos sutarties pakeitimo, numatyto netesybų dydžio sumažinimo. Bylos duomenimis, apeliantė reikalavimą dėl Sutartyje numatytų delspinigių sumažinimo pareiškė tik antstoliui pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus. Taigi, apeliantė Paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu nekėlė klausimo dėl Sutartyje sulygtų netesybų (delspinigių) dydžio pakeitimo.
50. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju paskolos sutartis pasirašyta dviejų fizinių asmenų, ieškovei pasirašant sutartį dalyvavo jos pilnametis sūnus, ieškovė prieš priimdama sprendimą dėl sandorio sudarymo tarėsi su pilnamečiais sūnumis ir dieveriu, kuris yra privataus verslo subjekto vadovas ir savininkas, turintis patirties verslo bei derybų srityse, jau turėjęs paskolos teisinių santykių patirties su atsakovu, todėl galėjęs numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir pasirinkti sutarties sąlygas. Minėta, kad apeliantė, dalyvaujant pilnamečiam sūnui, pati tiesiogiai dalyvavo Paskolos sutarties sudaryme ir ją pasirašė, taigi, jai buvo žinomos sudaromos sutarties sąlygos, ji galėjo įvertinti savo finansines galimybes per 2 mėnesius įvykdyti įsipareigojimus, o jų netinkamo vykdymo atveju ir galimas teisines pasekmes, be kita ko, ir netesybų aspektu. Tai, kad ieškovei buvo priimtinos atsakovo sąlygos, pagal kurias teikiama paskola, iš esmės patvirtina ir jos teikiamuose procesiniuose dokumentuose nurodomi argumentai, kad ieškovė niekur kitur neturėjo galimybės pasiskolinti geresnėmis sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės argumentai tik patvirtina, kad apeliantė domėjosi ir kitomis paskolų gavimo galimybėmis ir pasirinko priimtiniausią. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad tokį paskolos sutartyje numatytą netesybų dydį lėmė primestinės sutarties nuostatos ir atsakovo apgaulė, juo labiau kai apeliantė ir nepagrindė argumentų, kad, sudarydama paskolos sutartį, neturėjo realios galimybės derėtis dėl jos sąlygų (įskaitant ir sąlygą dėl delspinigių). Atsižvelgiant į tai, teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nes šalys yra laisvos apsispręsti dėl sudaromų sandorių ir įvertinti jų riziką bei galimas pasekmes. Tokia pozicija iš esmės atitinka ir kasacinio teismo praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010, 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016 ir kt.).
51. Sutiktina su atsakovu, kad nagrinėjamu atveju iš esmės neaktuali tarpbankinių palūkanų norma, priešingai - Vartojimo kredito įstatymo, skirto apginti silpnesnę šalį, t. y. vartotoją, nuo verslininko, 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta netgi 75 procentų palūkanų norma. Nagrinėjamu atveju ieškovė paskolą ėmė verslui, todėl šiai paskolai nėra taikomi apribojimai, numatyti Vartojimo kredito įstatyme. Atsižvelgiant į tai, kad Paskolos sutartimi palūkanos nebuvo numatytos, o sulygti delspinigiai atlieka išimtinai kompensuojamąją funkciją, jų dydžiai tarpusavyje nelygintini ir nelemia vienas kito. Taip pat iš esmės neaktuali yra ir apeliantės turtinė padėtis, nes, kaip pirmiau minėta, apeliantė turėjo galimybę pasirinkti, ar tapti skolininke ir įkaito davėja paskolos sutarties sąlygų vertinimo kontekste.
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad netesybų mažinimui neturi reikšmės ieškovės argumentai, jog per metus netesybos siektų net 43 200 Eur, ar teiginiai, jog atsakovas tikslingai laukė, kol sueis delspinigių skaičiavo terminai. Kaip pagrįstai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, netesyboms yra taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalis), o aplinkybė, jog priverstinis skolos išieškojimas yra vykdomas pagal notaro atliktą vykdomąjį įrašą, neriboja ieškovės galimybių vykdymo procese ginti pažeistas teises, pareiškiant kreditoriui savarankišką ieškinį dėl ieškinio senaties terminų taikymo.
53. Netesybos (delspinigiai) yra viena iš prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių ir jos skaičiuojamos skolininkui neįvykdžius prievolės ar ją įvykdžius netinkamai. CK 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybė mažinti netesybas, jeigu dalis prievolės yra įvykdyta. Nagrinėjamu atveju prievolė buvo vykdoma priverstine tvarka, todėl tiek dalinis, tiek visos skolos grąžinimas ją išieškant nelaikytinas pakankamu pagrindu netesybų dydžio mažinimui.
54. Kasacinis teismas savo nutartyse nėra nustatęs universalaus netesybų dydžio, kuris būtų pripažintinas protingu kiekvienos bylos atveju. Todėl teismas, spręsdamas netesybų mažinimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia į nagrinėjamos bylos faktinę situaciją, o ne vien vadovaujasi kitose bylose nurodytais protingais delspinigių dydžiais. Įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes ir tai, kad ieškovė neinicijavo Paskolos sutartimi numatyto netesybų dydžio pakeitimo (jos neginčijo), o sprendžiant netesybų mažinimo klausimą yra atsižvelgiama būtent į sandorio šalių interesus, ir į tai, kad galimas teismo įsikišimas į šalių sutartinius teisinius santykius yra ribotas, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad šiuo atveju 0,2 proc. delspinigių dydis nėra per didelis ar akivaizdžiai prieštaraujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams, todėl jį mažinti nėra teisinio pagrindo.
Dėl hipotekos sutarties ir vykdomojo įrašo
55. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas reikalavimas pripažinti negaliojančiu ir panaikinti Paskolos sutarties 3.4 punktą ir Hipotekos sutarties 7.2 punktą. Apeliantė teigia, jog, Sutartimi nustačius netesybas 0,2 proc. delspinigių forma, nebebuvo pagrindo įtraukti maksimalios 30 000 Eur sumos netesyboms ir nuostoliams dėl netinkamai įvykdytos prievolės atlyginti.
56. Hipoteka – tai įregistruotas įkeitimo sandoris, kuriuo užtikrinamas kreditoriaus reikalavimų patenkinimas supaprastinta (ne ginčo tvarka) procedūra. Hipotekos paskirtis yra užtikrinti, kad skolininkas tinkamai įvykdytų savo prievolę kreditoriui (CK 4.181 straipsnis).
57. Sutartinė hipoteka atsiranda sutarties arba vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu. Sutartinės hipotekos rūšys nurodytos CK 4.175 straipsnio 5 dalyje. Vieno hipotekos sandorio pagrindu atsiradusi hipoteka gali būti dviejų ir daugiau sutartinės hipotekos rūšių (CK 4.175 straipsnio 6 dalis).
58. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė neteisingai aiškina CK 4.174 straipsnio nuostatas. Maksimaliosios hipotekos ypatybė ta, kad sudarant sandorį nenurodomas konkretus (esamas ar būsimas) turtinės prievolės dydis, bet susitariama dėl maksimalios užtikrinamos turtinės prievolės sumos (CK 4.182 straipsnio 1 dalis, 4.186 straipsnio 1 dalis). Turtinei prievolei viršijus maksimalią hipotekos sandoryje nurodytą sumą, viršyta suma lieka neužtikrinta ir yra išieškoma bendrąja ginčo teisena.
59. Sutarties laisvės principas reiškia civilinių teisinių santykių subjektų teisę, inter alia, laisvai ir savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio (sutarties sąlygų) bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir kiti teisės principai, gera moralė. Šis principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Sutarties laisvės principas kartu su CK 4.182 straipsnio ir CK 4.175 straipsnio 6 dalies nuostatomis užtikrina, kad viename hipotekos sandoryje galima susitarti tiek dėl paprastosios, tiek dėl maksimaliosios hipotekos sudarymo. Tokiame sandoryje paprastai užtenka nurodyti tik maksimaliosios hipotekos sumą, kuri apima tiek pagrindinės prievolės dydį, tiek numanomą nuostolių (netesybų) sumos dydį.
60. Nesutiktina su apeliantės teiginiu, kad Paskolos sutarties 3.4 punkte, tiek sutartinės hipotekos 7.2. punkte nurodytos sutartinės sąlygos ieškovei primestos pasinaudojant apgaule ir suklaidinimu CK 1.91 straipsnio 1 dalies prasme kad minėta sąlyga įtraukta atsakovo iniciatyva, pasinaudojus ieškovės amžiumi, sveikatos problemomis, lietuvių kalbos geru nesupratimu, ekonominiu ir finansiniu neišprusimu, iš anksto žinant, kad per Paskolos sutartyje nustatytą terminą ieškovė paskolos sumos neturėsianti galimybės grąžinti. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais.
61. Kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų plačiau pasisakė nutarties 50 punkte, konstatuodama, kad apeliantė prieš ginčijamų sutarčių (paskolos ir hipotekos) pasirašymą žinojo kokią sumą skolinasi ir Paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus užtikrina nekilnojamojo turto hipoteka, domėjosi ir kitomis paskolų gavimo galimybėmis ir pasirinko priimtiniausią. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog minėti skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nėra pagrįsti įrodymais ir nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu.
62. Apeliantės reikalavimas dėl vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu yra išvestinis. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus skundo reikalavimų dėl netesybų mažinimo ir paskolos dalies grąžinimo, Sutarties 3.4 punkto ir Hipotekos sutarties 7.2 punkto panaikinimo, nenustačius, jog notarės atliktas vykdomasis įrašas neatitiktų teisės aktų reikalavimų, keliamų tokio įrašo turiniui, netenkintinas apeliacinio skundo reikalavimas dėl vykdomojo įrašo pakeitimo.
63. Kiti apeliantės skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
64. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantei nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo vertinti skundžiamą sprendimą kaip nepagrįstą, neteisingą ar neteisėtą, taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės motyvais, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neištyrė ir neįvertino svarbių faktinių aplinkybių, taip pažeisdamas CPK 263 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles.
65. Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad tenkinti ieškovės apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
66. Atsakovas D. S. nurodė, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už parengtus ir pateiktus procesinius dokumentus,
67. Atmetus ieškovės E. L. apeliacinį skundą iš jos priteistinos atsakovo D. S. 300 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
68. Ieškovė E. L. pateikdama apeliacinį skundą sumokėjo 130 Eur žyminio mokesčio. Kadangi apeliantei Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartimi buvo atidėtas 1 000 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki bylos išnagrinėjimo, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, 1 000 Eur žyminis mokestis priteistinas valstybei iš E. L. (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui D. S. iš ieškovės E. L. 300 Eur (tris šimtus eurų) išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės E. L. 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) žyminio mokesčio valstybei, sumokant jį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Teisėjai Albina Pupeikienė
Larisa Šimanskienė
Alvydas Žerlauskas