Civilinė byla Nr. 2A-2275/2012

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02605-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos 16.1; 16.6.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Visagino transporto centras“ ir atsakovų B. A. (B. A.) ir J. Š. (J. Š.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-1271-798/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Visagino transporto centras“ ieškinį atsakovams B. A. ir J. Š. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Visagino transporto centras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų B. A. ir J. Š. 186 000 Lt nuostolių atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad atsakovai dirbo ieškovo įmonėje visų klasių automobilių II klasės vairuotojais. Atsakovams šiukščiai pažeidus darbo pareigas, t.y. atsisakius vykti į užsakomąjį reisą, ieškovas 2011 m. liepos 12 d. įsakymais atleido atsakovus iš darbo nuo 2011 m. liepos 14 d. Ieškovas pažymėjo, kad jis 2011 m. liepos 7d.  su UAB „Transspectrum“ sudarė bendradarbiavimo sutartį Nr. BS-0707 (toliau –Sutartis) pagal kurią šalys susitarė, jog ieškovas, kaip vežėjas, savo transportu teiks krovinių pervežimo paslaugas UAB „Transspectrum“ klientams. UAB „Transspectrum“ įsipareigojo už ieškovo pagal Sutartį atliktas krovinių pervežimo paslaugas mokėti ne mažesnę kaip 2,6 Lt/1 km. kainą (Sutarties 10 p.).2011 m. liepos 10 d. UAB „Transspectrum“ pateikė ieškovui krovinio pervežimo maršrutu Lietuva-Lenkija ir Lenkija-Estija užsakymą, kurį ieškovas priėmė. 2011 m. liepos 10 d. krovinio pervežimo užsakymo patvirtinime ieškovas nurodė krovininio automobilio, kuriuo bus atliekamas UAB „Transspectrum“ užsakytas pervežimas, markę, valstybinį numerį. Kartu ieškovas nurodė, kad krovininio automobilio vairuotojai bus atsakovai, dirbantys pas ieškovą pagal darbo sutartis. Tačiau atsakovai, be jokių svarbių priežasčių atsisakė atlikti darbo funkcijas ir vykdyti ieškovo prisiimtus krovimo pervežimo įsipareigojimus. Atsakovams atsisakius atlikti darbo funkcijas ir piktybiškai vengiant vairuoti krovininį automobilį pagal UAB „Transspectrum“ užsakymą, ieškovas neturėjo kitos išeities, kaip atsisakyti UAB „Transspectrum“ užsakymo. Ieškovui dėl atsakovų kaltės atsisakius minėto užsakymo, UAB „Transspectrum“, vadovaudamasis Sutarties 5.5 punktu, vienašališkai nutraukė Sutartį ir pagal Sutarties 27 punktą pareikalavo sumokėti 30 000 Lt baudą. Ieškovas dėl atsakovų neteisėtų veiksmų patyrė tokią žalą: sumokėjo UAB „Transspectrum“ naudai 30 000 Lt baudą; prarado bendradarbiavimo santykius su UAB „Transspectrum“; negavo mažiausiai 156 000 Lt pajamų (60 000 Lt x 2,6 Lt/1 km.), viso patyrė 186 000 Lt dydžio nuostolius.

Atsiliepime į ieškinį atsakovai B. A., J. Š. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atsakovai pažymėjo, kad teisėtai atsisakė važiuoti į reisą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso(toliau – DK) 119 straipsnį. Atsakovų nuomone, jie negalėjo padaryti jokių nuostolių ieškovui, kadangi į reisą galėjo važiuoti apie 30 ieškovo darbuotojų (vairuotojų). Atsakovai taip pat nurodė, kad ieškovas iš ieškinio sumos neatėmė dyzelinio kuro ir tepalų kainų, vairuotojų atlyginimų, dienpinigių, kelių mokesčių, be to tiksliai nenustatė reiso kilometražo.

Teismo posėdžio metu ieškovas atsisakė ieškinio dalies reikalavimo ir ieškinio sumą sumažino iki 78511,34 Lt (30 000 Lt sumokėta bauda ir 48 511,54 Lt patirtas nuostolis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovų po 4 891,86 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad Visagino miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu atsakovų J. Š. ir B. A. ieškinys dėl neteisėto atleidimo iš darbo buvo atmestas, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistas. Minėtoje nutartyje teismas nusprendė, kad darbdavys UAB „Visagino transporto centras“, pavesdamas darbuotojams J. Š. ir B. A. vairuoti vilkiką su kroviniu maršrutu Lietuva – Lenkija – Estija – Lietuva, nepažeidė DK 119 straipsnio, nes nereikalavo iš darbuotojų daugiau, nei buvo sulygta darbo sutartimi, o darbuotojai be pagrindo atsisakė vykdyti savo tiesiogines pareigas, pažeidė darbo sutartį bei pareiginius nuostatus.

Teismas nurodė, kad pagal DK 253 straipsnio 3 dalį darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės, tačiau ši teisės norma neapima pagal civilinio pobūdžio darbdavio sutartis išmokėtas tretiesiems asmenims baudas. Dėl to teismas sprendė, kad 30 000 Lt bauda, kurią pagal civilinę sutartį turėjo sumokėti darbdavys, nesietina su darbdavio ir darbuotojo darbo sutarties vykdymu, nes ieškovui atsiradusi žala kyla iš civilinių santykių, o ne iš atsakovų tiesioginės darbinės veiklos.

Teismas taip pat nurodė, kad darbuotojų materialinė atsakomybė paprastai atsiranda dėl tikrosios tiesioginės žalos padarymo, t. y. turto netekimo, sužalojimo ir pan., tačiau galimi atvejai, kai dėl darbuotojo veiksmų, be padarytos tiesioginės žalos, darbdavys praranda tam tikras pajamas. Teismas sutiko su ieškovo patirtų 48 511,54 Lt nuostolių suma ir pripažino juos įrodytais. Teismas nurodė, kad civilinėje byloje dėl grąžinimo į darbą ir išmokų priteisimo nustatyta, kad atsakovai be pagrindo atsisakė vykdyti savo tiesiogines pareigas ir vairuoti vilkiką, todėl teismas konstatavo, kad atsakovų neteisėta veika yra įrodyta. Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką, kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumas) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti. Teismas sprendė, kad atsakovams yra pagrindas taikyti materialinę atsakomybę pagal darbo teisę už atsisakymą vykti į užsakomąjį reisą, t. y. šiurkščiai pažeidus darbo pareigas. Tačiau teismas, atsižvelgęs į DK 254 straipsnyje nustatytas darbuotojų materialinės atsakomybės ribas, pagal kurias darbuotojas privalo atlyginti žalą ne daugiau kaip jo 3 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydis, sprendė, kad ieškovui priteistina iš atsakovų po 4 891,86 Lt (3x 1630,62 Lt).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovas UAB „Visagino transporto centras“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta priteisti ieškovo naudai 38 727,82 Lt nuostolių ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį šioje dalyje patenkinti pilnai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė DK 254 straipsnio, 255 straipsnio 1 punkto nuostatas, reglamentuojančias darbuotojų materialinės atsakomybės ribas ir atvejį, kai, esant darbuotojo tyčiai, darbuotojas privalo atlyginti visą darbdavio patirtą žalą, t. y. netaikoma ribota darbuotojų materialinė atsakomybė. Teismas teisingai konstatavo atsakovų kaltę dėl ieškovo patirtos 48 511,54 Lt žalos, tačiau nepagrįstai nenustatė atsakovų kaltės formos ir rūšies. Ribota atsakovų materialinė atsakomybė galėjo būti taikoma tik esant kaltės formai – neatsargumui. Nenustatęs šios kaltės formos, teismas negalėjo sumažinti priteistinų nuostolių dydžio.
2. 48 511,54 Lt žala ieškovui padaryta esant atsakovų tyčiai (netiesioginė tyčia), todėl teismas neteisėtai taikė DK 254 straipsnį. Atsakovai buvo pakankamai patyrę įmonės vairuotojai ir negalėjo nesuprasti, kad nepagrįstai atsisakius atlikti tiesiogines darbo funkcijas (vežti krovinį), ieškovas, kaip privatus pelno siekiantis subjektas, patirs žalą dėl įsipareigojimų kontrahentams neįvykdymo. Atsakovai, atsisakydami vežti krovinį, pažeidė darbo sutartis bei vairuotojo pareiginius nuostatus. Jie ne tik galėjo suprati, kad veikia neteisėtai ir daro žalą ieškovui, bet ir aiškiai žinojo savo teises ir pareigas, apie kurių susipažinimą pažymėjo tiek darbo sutartyse, tiek pareiginiuose nuostatuose.
3. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį, nes nevertino Visagino miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutarties, kuriuose teismų yra konstatuotas šiurkštus atsakovų darbo drausmės pažeidimas, nustatyta brandi atsakovų darbo vairuotojais patirtis ir kitos esminės reikšmės šiai bylai turinčios aplinkybės. Be to, teismas nevertino ir apelianto įmonėje galiojančių vairuotojo pareiginių nuostatų, kuriuose nustatyta įmonėje dirbančių vairuotojų atsakomybė už žalą, padarytą darbdaviui, tiek dėl kaltės, tiek dėl neatsargumo.

Apeliaciniu skundu atsakovai B. A. ir J. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovų buvo priteista po 4 891,86 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų, žyminis mokestis ir ieškovo reikalavimą šioje dalyje atmesti bei priteisti iš ieškovo valstybės naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovo patirtų 48 511,54 Lt nuostolių suma yra įrodyta. Ieškovo pateiktoje pažymoje „Dėl patirto nuostolio“ nurodyti skaičiavimai nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais, jie grindžiami prielaidomis, ir tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovas neįrodė realiai patirtos žalos dydžio.
2. Teismas neįvertino atsakovų argumentų, kad dėl ieškovo patirtos žalos yra ir paties ieškovo kaltė. Ieškovas yra pelno siekianti organizacija, ne vienerius metus vykdanti transporto veiklą, ieškovo vadovas turi teisinį išsilavinimą ir gali tinkamai atstovauti įmonę sandorių sudarymo ir jų vykdymo klausimais. UAB „Transspectum“ nutraukus sutartį, ieškovas nesiėmė jokių veiksmų žalos atsiradimui užkirsti. Apie sutarties nutraukimą UAB „Transspectum“ turėjo pranešti ieškovui prieš 30 dienų, tačiau tokio termino nebuvo laikomasi, sutartis nutraukta iš karto, o ieškovas tam neprieštaravo. Taigi pats ieškovas prisiėmė visą riziką, susijusią su nuostolių atsiradimu.
3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad vykti į reisą atsakovai atsisakė ne iš piktų paskatų, o dėl to, kad bijojo, jog nesusitvarkys su tam tikromis pavestomis funkcijomis, t. y. nemokės užpildyti krovinio dokumentų. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kad atsakovai buvo įspėti apie tai, kad atsisakius vykti į reisą, UAB „Transspectrum“ nutrauks sutartį ir tai ieškovui sukels nuostolių. Ieškovo įmonėje dirba apie 20 vairuotojų, todėl atsakovai pagrįstai tikėjosi, kad vietoj jų į reisą bus išsiųsti kiti vairuotojai.

Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas UAB „Visagino transporto centras“ prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš atsakovų ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas teisingai konstatavo, jog dėl apeliantų neteisėtų veiksmų ieškovo patirtų 48 511,54 Lt dydžio nuostolių suma yra įrodyta. Šią ieškovo patirtų nuostolių sumą patvirtina byloje esanti 2012 m. gegužės 17 d. pažyma dėl patirto nuostolio, o apeliantai, ginčydami šią sumą, nepateikė jokių tai paneigiančių įrodymų.
2. Dėl apeliantų argumento, kad teismas nepagrįstai nenustatė paties ieškovo dalinės kaltės dėl patirtų nuostolių, ieškovas pažymi, kad atsakovams neteisėtai atsisakius vykdyti bendradarbiavimo sutartį ir pervežti krovinį, UAB „Trasspectrum“ atsirado neginčijama teisė vienašališkai nutraukti bendradarbiavimo sutartį, ir ieškovas neturėjo jokios alternatyvos minėtos įmonės atliekamam sutarties nutraukimui ar teisėtų būdų bent iš dalies sumažinti tokias neigiamas sutarties pažeidimo pasekmes. Be to, ieškovas privalėjo už sutarties pažeidimą sumokėti 30 000 Lt baudą, kuri ginčijamu sprendimu ieškovui nebuvo kompensuota.
3. Teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė apeliantų kaltę, atliekant neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovas patyrė nuostolius. Bet kokia apeliantų kaltės forma ir rūšis dėl ieškovo patirtų nuostolių yra pakankama apeliantų materialinei atsakomybei atsirasti. Todėl ta aplinkybė, kad apeliantai ieškovo atžvilgiu neveikė tiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai nesiekė, jog ieškovas patirtų žalos, nėra pakankama apeliantų materialinės atsakomybės netaikymui.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai B. A. ir J. Š. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovai nurodo, kad ieškovas neįrodė patirtų nuostolio dydžio, ieškovo pažymoje nurodyti paskaičiavimai nėra pagrįsti jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Be to, ieškovas neįrodė, jog žala buvo padaryta dėl atsakovų neteisėtos veikos ir kad atsakovai yra kalti dėl žalos atsiradimo. Pagal DK 255 straipsnį darbuotojas privalo atlyginti visą darbdaviui padarytą žalą tik tuo atveju, jei žala padaryta tyčia. Nagrinėjamu atveju teismas tik konstatavo, kad žala ieškovui padaryta neteisėtais atsakovų veiksmais, tačiau nekonstatavo, kad žala buvo padaryta tyčia, nes ieškovas to ir neįrodė. Dėl to nėra pagrindo priteisti visą ieškovo reikalaujamą žalos atlyginimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškovo UAB „Visagino transporto centras“ apeliacinio skundo

Ieškovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, kad teismas nepagrįstai taikė DK 254 straipsnio nuostatą, reglamentuojančią darbuotojo materialinės atsakomybės ribas ir nepagrįstai nesirėmė DK 255 straipsnio 1 punktu, pagal kurį darbuotojas privalo atlyginti visą darbdavio patirtą žalą, jei žala padaryta tyčia. Ieškovas skunde pažymėjo, kad teismas teisingai konstatavo atsakovų kaltę dėl ieškovo patirtos žalos, tačiau nepagrįstai nenustatė kaltės formos ir rūšies. Apelianto teigimu, atsakovų kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia, todėl pagal DK 255 straipsnio 1 punktą jie privalo atlyginti visą jo patirtą žalą. Be to, apeliantas pažymėjo, kad pagal jo įmonėje galiojančius pareiginius nuostatus, su kuriais atsakovai buvo tinkamai supažindinti, atsakovai privalo atlyginti visą jo patirtą žalą nepriklausomai nuo jų kaltės formos. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pasisako.

Darbuotojo materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų dydžiu ir tvarka. Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1444/2002; 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004 ir kt.).Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra nustatytos visos sąlygos taikyti atsakovams materialinę atsakomybę pagal darbo teisę ir priteisė iš atsakovų ieškovo patirtą žalą, atsižvelgęs į DK 254 straipsnyje nustatytas darbuotojų materialinės atsakomybės ribas. Šioje byloje ieškovo esminis argumentas, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas – dėl taikytinos materialinės atsakomybės rūšies, t. y. ieškovo nuomone, teismas nepagrįstai taikė ribotą darbuotojų materialinę atsakomybę. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl atsakovams taikytinos materialinės atsakomybės rūšies: ribotos ar visiškos materialinės atsakomybės už darbdavio patirtą žalą,- taikymo, būtina vertinti, ar yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovai žalos padarė tyčia. Šia kaltės forma padaręs žalos darbuotojas, vadovaujantis DK 255 straipsnio 1 punktu, privalo atlyginti ją visą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad visiškam žalos atlyginimui taikyti, kai konstatuojama darbuotojo tyčia padarius žalą, svarbu įvertinti tik kaltės, kuria padaroma žala, formą ir nereikšminga tyčios rūšis – tiesioginė ar netiesioginė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-535/2011). Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pasisakydamas dėl atsakovų kaltės, teismas tik pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti, tačiau kaltės formos nenustatinėjo. Apeliantas skunde įrodinėja, kad atsakovų kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apelianto UAB „Visagino transporto centras“ argumentą, kad atsakovų kaltės forma yra reikšminga nustatant jų materialinės atsakomybės apimtį, todėl pasisako dėl atsakovų kaltės formos padarius nustatytus pažeidimus.

Tyčia laikomas toks asmens elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalos (tiesioginė tyčia) arba sąmoningai leidžiama jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Apeliantas skunde įrodinėja, kad atsakovų kaltė dėl žalos padarymo pasireiškė netiesiogine tyčia, nes atsakovai buvo pakankamai patyrę įmonės vairuotojai ir negalėjo nesuprasti, kad jiems nepagrįstai atsisakius atlikti tiesiogines darbo funkcijas (vežti apelianto užsakovo krovinį), ieškovas patirs žalą dėl įsipareigojimų savo kontrahentams neįvykdymo. Teisėjų kolegija sutinka, kad pati atsakovų neteisėta veika (atsisakymas vežti apelianto užsakovo krovinį) buvo valinis ir suvoktas veiksmas, t. y. atsisakymas vežti krovinį nebuvo neatsargus. Visgi pažymėtina, kad tyčią suponuoja savo veiksmų ir dėl jų atsirandančių padarinių suvokimas ir noras, kad jie kiltų arba sąmoningas leidimas jiems kilti. Taigi svarbu įvertinti atsakovų kaltės formą pasekmių atžvilgiu, jų elgesio motyvus ir galimas atsisakymo vežti krovinį priežastis. Iš bylos medžiagos bei teismų procesinių sprendimų civilinėje byloje Nr. 2-1122-724/2011 (dėl grąžinimo į darbą ir išmokų priteisimo) matyti, kad atsakovai atsisakė vykdyti darbdavio pavedimą vykti į reisą ne todėl, kad siekė žalos ar sąmoningai leido jai atsirasti, o motyvuodami iš esmės tuo, kad jie neturi tinkamos kvalifikacijos ir patirties tarptautinių krovinių gabenimui. Atsakovai siūlėsi vykti į reisą kaip stažuotojai. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovai atsisakydami vykti į reisą išreiškė abejonę, jog jie nesugebės tinkamai įgyvendinti darbo funkcijos, nes nėra susipažinę su tarptautinio transportavimo taisyklėmis, dokumentų įforminimu, krovinių gavimu – perdavimu ir dėl to jie negalės patikrinti dokumentų įforminimo tikslumo ir teisingumo, t. y. atsakovų nurodoma motyvacija buvo nukreipta apsaugoti ir darbdavio interesus. Darbuotojas, atsisakydamas vykdyti darbdavio pavedimą, prisiima riziką, kad jo nurodomos pavedimo nevykdymo priežastys gali būti nelaikomos svarbiomis, o atsisakymas vykdyti pavedimą bus įvertintas kaip drausmės pažeidimas, be to gali kilti pareiga atlyginti darbdaviui padarytą žalą. Tačiau vien sąmoningas atsisakymas vykdyti pavedimą savaime nereiškia tyčios dėl galimai atsirasiančios žalos, kuriai nustatyti reikšmingos darbuotojo nurodomos pavedimo nevykdymo priežastys. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo atsakovų kaltės formai - tyčiai konstatuoti. Dėl to atmestini ieškovo skundo argumentai, kad teismas pažeidė DK 254 straipsnio, 255 straipsnio 1 punkto nuostatas, reglamentuojančias darbuotojų materialinės atsakomybės ribas ir atvejį, kai, esant darbuotojo tyčiai, darbuotojas privalo atlyginti visą darbdavio patirtą žalą.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su ieškovo argumentu, kad atsakovams pareiga atlyginti visą darbdavio patirtą žalą nepriklausomai nuo kaltės formos kyla pagal ieškovo įmonėje galiojančius Krovininių automobilių vairuotojo pareiginius nuostatus, su kuriais atsakovai buvo tinkamai supažindinti. Baigtinis darbuotojų visiškos (pilnutinės) materialinės atsakomybės taikymo atvejų sąrašas įtvirtintas DK 255 straipsnyje, kuriame apelianto nurodytas atvejis (žalos atlyginimas, kai tai nustatyta pareiginėje instrukcijoje) nėra numatytas.

Dėl atsakovų apeliacinio skundo

Atsakovai savo apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad ieškovas neįrodė patirtų nuostolių dydžio, o dėl ieškovo patirtos žalos yra ir paties ieškovo kaltė, nes jis nesiėmė jokių veiksmų žalos atsiradimui užkirsti. Be to, atsakovai pažymėjo, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog jie į reisą atsisakė vykti ne iš piktų paskatų, o dėl to, kad bijojo, jog nesusitvarkys su tam tikromis pavestomis funkcijomis.

Pagal DK 257 straipsnio 1 punktą atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos. Bylos duomenimis, ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš atsakovų 186 000 Lt nuostolių sumą, kuriuos sudarė 30 000 Lt sumokėta bauda už Sutarties nutraukimą ir 156 000 Lt negautos pajamos, kurias ieškovas būtų gavęs, jei atsakovai būtų tinkamai įvykdę savo darbo pareigas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas sumažino ieškinio sumą iki 78 511,34 Lt (30 000 Lt sumokėta bauda ir 48 511,54 Lt negautos pajamos). Iš byloje esančios 2012 m. gegužės 17 d. pažymos dėl patirto nuostolio matyti, kad iš 156 000 Lt gautinų pajamų pagal Sutartį ieškovas atėmė tiesiogines sąnaudas (kuro, darbo užmokesčio, socialinio draudimo, garantinio fondo išlaidas) ir netiesiogines (draudimo, techninės apžiūros, eksploatacinių medžiagų ir kitus įmonės kaštus) sąnaudas (129 b. l.). Apeliantai, ginčydami ieškovo paskaičiuotų nuostolių dydį, nepaneigė ieškovo pateiktos pažymos duomenų teisingumo bei nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo paskaičiuotų nuostolių nepagrįstumą (CPK 178 str.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo patirtų nuostolių suma (48 511,54 Lt) yra įrodyta. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai apeliaciniame skunde iš esmės neteigia, jog ieškovas apskritai nepatyrė žalos, o ginčija tik patirtos žalos dydį. Kaip konstatuota aukščiau šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė atsakovams ribotą materialinę atsakomybę ir priteisė iš kiekvieno atsakovo žalą ne daugiau kaip trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio, t. y. iš kiekvieno po 4 891,86 Lt, dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, tikslus ieškovo patirtos žalos dydžio nustatymas šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes ieškovo patirtos žalos faktas iš atsakovų priteistos sumos ribose nekelia abejonių.

Atsakovai skunde nurodo, kad dėl ieškovo patirtos žalos yra ir paties ieškovo kaltė, nes ieškovas nesiėmė jokių veiksmų žalos atsiradimui užkirsti, neprieštaravo vienašališkam Sutarties nutraukimui, taigi, prisiėmė visą riziką su nuostolių atsiradimu. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus šiuos apeliantų argumentus. Pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Sutarties 5.5 punkte numatytas priešlaikinis Sutarties nutraukimo atvejis, jei UAB „Transspectrum“ klientas yra pateikęs paraišką bei parengęs krovinį išsiųsti, o vežėjas be svarbių priežasčių atsisako teikti pervežimo paslaugas (24-27 b. l.). Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, t. y. be pagrindo atsisakius vykdyti savo tiesiogines pareigas ir vairuoti vilkiką, ieškovui atsisakius vykdyti Sutartį ir pervežti UAB „Transspectrum“ kliento parengtą išsiųsti krovinį, Sutarties 5.5 punkto pagrindu UAB „Transspectrum“ atsirado teisė vienašališkai nutraukti Sutartį.

Dėl apeliantų nurodyto argumento, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog į reisą jie atsisakė vykti ne iš piktų paskatų, o tik dėl to, kad bijojo, jog nesusitvarkys su pavestomis funkcijomis, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų neteisėti veiksmai, t. y. atsisakymas be pagrindo vykdyti savo tiesiogines pareigas ir vairuoti vilkiką, konstatuoti civilinėje byloje Nr. 2-1122-724/2011 (dėl grąžinimo į darbą ir išmokų priteisimo), o tuo atveju, jei būtų nustatytos piktos atsakovų paskatos, siekimas padaryti darbdaviui žalos, būtų konstatuota atsakovų tyčia ir tai būtų pagrindas taikyti visišką darbuotojų materialinę atsakomybę (DK 255 str. 1 p.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, keisti ar naikinti šį sprendimą nėra pagrindo. Atmetus tiek ieškovo, tiek atsakovų apeliacinius skundus tarp šalių jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepaskirstomos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                    Danutė Gasiūnienė

                                                                                                  Rimvydas Norkus

                                                                                                  Gintaras Pečiulis