Administracinė byla Nr. eA-1964-556/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01372-2024-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, kurį tikslino, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 24S86186, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 24S73329, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus ir į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams (toliau – ir Sprendimas 2); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. Migracijos departamentas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi vien dėl tos priežasties, jog jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2027 m. kovo 5 d., tačiau pareiškėjui nežinomos Sprendimo 2 priėmimo priežastys, nes jo negavo iš Migracijos departamento, nors ir prašė.
2.2. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šiuo atveju pareiškėjui uždrausta į Lietuvos Respubliką atvykti 3 metus, tačiau tai padaryta visiškai nepagrįstai. Sprendimas 2 yra neproporcingas ir neadekvatus siekiamam tikslui, pažeidžiantis pareiškėjo teises dirbti Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Pareiškėjas praeityje nėra pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, nėra bandęs nelegaliai įteisinti savo buvimo Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Dėl šių priežasčių Sprendimas 2 be pagrindo pakankamai reikšmingai riboja pareiškėjo judėjimo laisvę.
2.3. Atsakovo priimti Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 yra administraciniai aktai, kuriuos priimdamas Migracijos departamentas veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais, iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pareiškėjo nuomone, atsakovas privalėjo aiškiai ir suprantamai išdėstyti visus motyvus bei nurodyti Sprendimą 2 nulėmusius pagrindus ginčijamame akte tam, kad pareiškėjas galėtų juos suprasti, o su jais nesutikdamas – tokį aktą apskųsti nustatyta tvarka, išdėstydamas visus savo nesutikimo su priimtu sprendimu argumentus. Sprendimas 2 turi būti aiškus, jame turi būti nurodomi faktai ir argumentai, juolab, kad jis pareiškėjui sukelia neigiamas pasekmes. Tiek Sprendimas 1, tiek Sprendimas 2 neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų. Atsakovas nesilaikė pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir abiejų sprendimų pagrįstumą. Iš esmės tiek Sprendimas 1, tiek Sprendimas 2 priimti netinkamai įvertinus ir / ar iš viso nevertinus atitinkamų faktinių aplinkybių.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepime nurodė:
4.1. Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 2 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Topesta“ (toliau – ir Bendrovė) ketino dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą (betonuotojas) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 23S131332 išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. vasario 14 d., leidimas laikinai gyventi Nr. 760278295 pareiškėjui įteiktas 2023 m. rugsėjo 11 d. Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje, o patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė su pareiškėju darbo sutarties nesudarė, nuo 2023 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas dirba UAB „TEM Group“, neturėdamas Migracijos departamento leidimo pakeisti darbdavį, t. y. pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Atsakovas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė sprendimus, t. y. 2024 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą Nr. 24S73329 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams), taip pat 2024 m. kovo 25 d. priėmė sprendimą Nr. 24S86186 atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 24S29890 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau šis sprendimas nebuvo skundžiamas nagrinėjamoje byloje.
4.2. Priimant Sprendimą 2 atsakovas įvertino pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius su Lietuva. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovo naudojamuose registruose ir duomenų bazėse informacijos nėra. Pareiškėjui anksčiau leidimai laikinai gyventi ar nacionalinė viza nebuvo išduoti. Sodros duomenimis, pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio 8 d. dirba įmonėje UAB „TEM Group“, gavo vos 20 Eur dydžio išmoką, todėl faktiškai nebuvo siekiama kurti realius darbo santykius. Be to, pareiškėjas taip ir nepradėjo dirbti UAB „Topesta“, t. y. Bendrovėje, kurioje nurodė dirbsiąs, pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kurioje darbo pagrindu jam leidimas gyventi ir buvo išduotas. Pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, todėl pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, kuris vertinamas kaip proporcingas. Pats pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ar faktų, dėl ko ginčijamas Sprendimas 2 yra neproporcingas. Taip pat minėtos aplinkybės leido daryti išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo gyventi, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. nors prašyme deklaravo, kad ketina dirbti Bendrovėje, tačiau tikrieji tikslai buvo kitokie.
4.3. Migracijos departamento 2024 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. 24S29890 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris nebuvo skundžiamas, priimtas ir tuo pagrindu, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
4.4. Pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su Bendrove, kurios pagrindu gavo leidimą laikinai gyventi, ir pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo, tokiu būdu pažeisdamas Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į atsakovą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją.
4.5. Pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliau – ir Taisyklės) 15 punktą duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnyje nustatytus pagrindus. Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, buvo galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi į SIS. Todėl šis sprendimas laikytinas proporcingu.
4.6. Ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijami sprendimai atitiko tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ginčijamiems sprendimams priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijami sprendimai pažeidžia gero administravimo principą.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. G. skundą.
6. Teismas nustatė, kad:
6.1. Pareiškėjas yra Azerbaidžano Respublikos pilietis.
6.2. Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 2 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog UAB „Topesta“ ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą (betonuotojas) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
6.3. Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 23S131332 išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. vasario 14 d.; leidimas laikinai gyventi Nr. 760278295 pareiškėjui įteiktas 2023 m. rugsėjo 11 d.
6.4. Migracijos departamentas patikrino duomenis apie pareiškėją Sodros informacinėje sistemoje ir patikrinimo metu nustatė, jog Bendrovė su pareiškėju darbo sutarties nesudarė, nuo 2023 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas dirba UAB „TEM Group“, neturėdamas Migracijos departamento leidimo pakeisti darbdavį.
6.5. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2024 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 24S29890 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (šis sprendimas nagrinėjamoje byloje nėra skundžiamas). Šiame sprendime nurodyta, kad 2023 m. rugpjūčio 22 d. užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Sodros informacinės sistemos duomenimis, UAB „Topesta“ darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė. Nagrinėjimo metu nustatyta, kad užsienietis nuo 2023 m. lapkričio 8 d. dirba UAB „TEM Group“, tačiau nebuvo pateikęs Migracijos departamentui prašymo leisti pakeisti darbdavį, o tai reiškė, kad užsienietis pakeitė darbdavį, nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytos tvarkos. Atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo UAB „Topesta“ pagrindu, tačiau užsienietis darbo sutarties su UAB „Topesta“ nesudarė, Migracijos departamentas konstatavo, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
6.6. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, 2024 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą Nr. 24S73329 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams). Šiame sprendime nurodoma, kad Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, atvyko į Lietuvos Respubliką, tačiau darbo sutarties su Bendrove nesudarė bei pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo). Įvertinęs tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.
6.7. Taip pat Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2024 m. kovo 25 d. priėmė sprendimą Nr. 24S86186 atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi asmuo yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (iki 2027 m. kovo 5 d.). Sprendime nurodė, kad asmuo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, jog Bendrovėje ketina dirbti betonuotoju, o Migracijos departamentas 2024 m. kovo 6 d. yra priėmęs sprendimą Nr. 24S73329 uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi. Vertindamas asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nustatė, kad asmuo turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojusį nuo 2023 m. rugpjūčio 22 d. iki 2024 m. vasario 14 d. Migracijos departamentas nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose duomenų nėra.
6.8. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu 1 ir Sprendimu 2, kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti.
7. Teismas pažymėjo, kad nei byloje, nei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų apskundęs Migracijos departamento 2024 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 24S29890 dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo.
8. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam visiškai nepagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvą, o pats Sprendimas 2 yra neproporcingas, kadangi pažeidžia pareiškėjo teises dirbti Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Teismas pažymėjo, kad nors ir pareiškėjas teigė, kad praeityje nėra padaręs jokių teisės pažeidimų ar mėginęs įteisinti savo buvimo šalyje, tačiau pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė jokių duomenų apie savo vykdomą verslą ir būtinybę verslo reikalais vykti į Lietuvą ar kitas Šengeno valstybes. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių neįsidarbino Bendrovėje, taip pat nepaneigė nustatytos aplinkybės dėl 20 Eur darbo užmokesčio, nenurodė duomenų, pagrindžiančių jo stiprius ekonominius, socialinius ar šeiminius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Teismo vertinimu, kadangi atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, atsakovas turėjo teisę ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
9. Teismas pažymėjo, kad nustatant laikotarpį, kuriam užsieniečiui draudžiama atvykti į Lietuvą, taikomos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatos. Pareiškėjui išduotas leidimas panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, todėl Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu, kuriame įtvirtinta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 str. 1 d. 2 arba 8 p.), 3 punktuose arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Toks laikotarpis, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismo vertinimu, negali būti laikomas neproporcingu.
10. Teismas sprendė, kad įvertinus SIS reglamento ir Taisyklių nuostatas bei byloje nustatytos aplinkybės, nėra pagrindo abejoti atsakovo priimto sprendimo įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos teisėtumu bei pagrįstumu. Teismo vertinimu, nustatytas terminas – 36 mėnesiai (3 metai), yra proporcingas ir adekvatus, nevaržo labiau pareiškėjo teisių nei tai yra būtina siekiamam tikslui pasiekti.
11. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu Migracijos departamento pagrįstai priėmė sprendimą įtraukti pareiškėją į Nacionalinį sąrašą, todėl pareiškėjui negali būti išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybės atsakovas neprivalėjo atlikti išsamaus tyrimo dėl pareiškėjo atitikties Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto reikalavimams, kadangi tokio tyrimo rezultatai, esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje 3 punkte nurodytam pagrindui, neturėtų jokios įtakos priimamam sprendimui. Teismas pažymėjo, kad įtraukimas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą apima ne tik techninį duomenų apie draudimą įrašymą į sistemą, bet ir sprendimo įtraukti užsienietį į tokį sąrašą priėmimą, kas ir buvo padaryta Sprendimu 2.
12. Teismas konstatavo, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, abu sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, juose aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
13. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimą 1 bei Sprendimą 2, todėl jų naikinti nėra pagrindo.
III.
14. Pareiškėjas S. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
15.1. Nors atsakovas turi teisę uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau tai savaime nereiškia, kad atsakovas, panaikinęs leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, visais atvejais privalo ir priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Vien formalus Įstatymo taikymas, nevertinant, ar yra būtinybė drausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką nesiderina su gero administravimo principu.
15.2. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra proporcingas, tačiau pareiškėjo vertinimu, Sprendimas 2 yra neproporcingas ir neadekvatus siekiamam tikslui, pažeidžia pareiškėjo teises dirbti Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje ir šią teisę turėti jam yra labai svarbu, kadangi jis turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.
15.3. Pareiškėjas praeityje nėra pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų, todėl formali uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką priežastis – leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas, savaime nepakankama ne tik drausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, bet ir nustatyti tokį ilgą draudimo terminą, kuris reikšmingai riboja pareiškėjo judėjimo laisvę, nesant tam pakankamo pagrindo.
15.4. Atsakovo priimti Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų. Atsakovas nesilaikė pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir abiejų sprendimų pagrįstumą. Iš esmės tiek Sprendimas 1, tiek Sprendimas 2 priimti netinkamai įvertinus ir / ar iš viso nevertinus atitinkamų faktinių aplinkybių. Kadangi abu sprendimai neatitinka viešojo administravimo subjekto individualiam administravimo aktui keliamų reikalavimų, Sprendime 2 taikytas ribojimas yra neproporcingas ir pagal esamas faktines aplinkybes pareiškėjo teises suvaržo labiau nei būtina, todėl pirmosios instancijos nepagrįstai atsisakė juos panaikinti.
16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą.
17. Atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui ir be kita ko nurodo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
IV.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 24S86186, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Migracijos departamento 2024 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 24S73329, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus ir į SIS įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams, teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatuodamas, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimą 1 bei Sprendimą 2.
20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad vien formalus Įstatymo taikymas, nevertinant, ar yra būtinybė drausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką nesiderina su gero administravimo principu. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Sprendimas 2 yra neproporcingas ir neadekvatus siekiamam tikslui, pažeidžia pareiškėjo teises dirbti Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Be to, atsakovo tiek Sprendimas 1, tiek Sprendimas 2 priimti netinkamai įvertinus ir / ar iš viso nevertinus atitinkamų faktinių aplinkybių ir jie neatitinka viešojo administravimo subjekto individualiam administravimo aktui keliamų reikalavimų.
21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
22. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo atliktu formaliu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis šioje byloje.
23. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui leidimas gyventi buvo panaikintas Migracijos departamento 2024 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 24S29890, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, 2024 m. kovo 6 d. priėmė Sprendimą 2 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams). Sprendime nurodoma, kad Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, atvyko į Lietuvos Respubliką, tačiau darbo sutarties su Bendrove nesudarė bei pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo). Įvertinus tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, padaryta pagrįsta išvada, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.
24. Migracijos departamento Sprendimu 1 atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi asmuo yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (iki 2027 m. kovo 5 d.). Sprendime 1 nurodoma, kad asmuo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, jog Bendrovėje ketina dirbti betonuotoju. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 6 d. priėmė Sprendimą 2 uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi. Vertinant asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad asmuo turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojusį nuo 2023 m. rugpjūčio 22 d. iki 2024 m. vasario 14 d. Migracijos departamentas nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose duomenų nėra.
25. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo leidimas gyventi panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Atsakovas sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi grindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta aplinkybe, jog pareiškėjas, prašydamas išduoti leidimą, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, t. y. ketinimą įsidarbinti UAB „Topesta“, nuslėpdamas tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Atsakovas, patikrinęs Sodros informacinę sistemą, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio 8 d. dirba įmonėje UAB „TEM Group“, kurioje gavo 20 Eur dydžio išmoką, todėl akivaizdu, kad nebuvo siekiama kurti realius darbo santykius. Be to, pareiškėjas taip ir nepradėjo dirbti UAB „Topesta“, t. y. bendrovėje, kurioje nurodė dirbsiąs, pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kurioje darbo pagrindu jam leidimas gyventi ir buvo išduotas. Pažymėtina, kad nei byloje, nei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų apskundęs Migracijos departamento 2024 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 24S29890 dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, pareiškėjo atstovė teismo posėdyje taip pat paaiškino, kad jai apie minėto sprendimo panaikinimą ar apskundimą nėra žinoma.
26. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nėra; sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje yra įgijęs teisinę galią), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
27. Pasisakant dėl apeliaciniame skunde nurodomo argumento, jog ne visais atvejais yra privaloma drausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, sutiktina, kad įstatymų leidėjas tokio imperatyvo tikrai Įstatyme nėra išdėstęs – viešojo administravimo sistemos subjektui palikta teisė spręsti, ar toks draudimas būtų pagrįstas, dėl ko, šiuo atveju tikrai nėra jokių abejonių.
28. Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, atvykęs į Lietuvos Respublika darbo sutarties su numatytu darbdaviu taip ir nesudarė; pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo – šios faktinės aplinkybės yra pakankamas pagrindas teiginiui dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo teise, todėl Migracijos departamento priimtas sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką buvo visiškai pagrįstas, motyvuotas bei atitinkantis teisinį reguliavimą (žr. Sprendimą 2).
29. Pareiškėjas (apeliantas) jau iki atvykstant į Lietuvos Respubliką turėjo visai kitokius ketinimus. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui užkerta kelią, nustatytą laiko tarpą, veikti priešingai nei nustato Lietuvos Respublikos įstatymai bei atlieka prevencinę funkciją kitų asmenų, siekiančių neteisėtai pasinaudoti galimybe gyventi ir/ ar dirbti Lietuvos Respublikoje (taip pat kitose Šengeno valstybėse), atžvilgiu – taigi, atmestina apeliacija ir dėl neproporcingumo bei neadekvatumo siekiamam tikslui (žr. nutarties 15 p.).
30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi pagrindo pripažinti, kad Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų (žr. nutarties 15 p.).
31. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte (administraciniame spendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės) ir 6 punkte (administraciniame spendime turi būti nurodyti administracinio sprendimo motyvai) nustatyti imperatyvūs reikalavimai taikytini ir Migracijos departamento priimamiems administraciniams sprendimams migracijos kontrolės srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023).
32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi išaiškinimų, kad: administraciniame sprendime motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; viešojo administravimo subjekto veikla turi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys turi atitikti teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008); administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti vieša, t. y. žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir tam, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013); esminė administracinio sprendimo pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas konkrečiai teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012).
33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 turinius bei vadovaudamasi anksčiau išdėstytu ginčui aktualiu reglamentavimu ir teismų praktika, tvirtina, kad Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 atitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytus reikalavimus individualiems administraciniams aktams, kadangi juose nurodyti tiek faktiniai, tiek teisiniai pagrindai, Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 motyvuoti ir suprantami, ką akivaizdžiai iliustruoja ir pareiškėjo teikti skundai administraciniams teismams.
35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, turint omenyje, kad Sprendimas 1 neatsiejamas nuo Sprendimo 2, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
36. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius