Civilinė byla Nr. 3K-3-165/2010

 Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.17; 44.8; 114.12 (S)           

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. balandžio 13 d.

Vilnius 

 

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Golf Development“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Golf Development“ dėl gamtai padarytos žalos atlyginimo; trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Balt Development“.

           

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl UAB „Golf Development“ civilinės atsakomybės už gamtai padarytą žalą, sunaikinus žolinę augmeniją.

Ieškovas 2006 m. liepos 19 d. ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovo 216 663,83 Lt gamtai padarytos žalos, įrengiant golfo laukus Europos centro kraštovaizdžio draustinyje, Nemenčinės seniūnijoje, Girijos kaime, atlyginimo: už žolinės augmenijos sunaikinimą – 16 865,31 Lt, kūdros iškasimą – 90 780 Lt, smėlio ir žvyro kalvas – 71 055 Lt, komercinės paskirties pastato pastatymą, pakeičiant kraštovaizdžio reljefą, – 37 963,52 Lt.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 20 d. sprendimu atmetė ieškinį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimą pakeitė – panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas patikslintas ieškinio reikalavimas dėl 16 830,03 Lt žalos už žolinės augmenijos sunaikinimą atlyginimo, ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Ieškovas patikslino ieškinį ir prašė priteisti iš atsakovo 16 581,84 Lt žalai už žolinės augmenijos sunaikinimą 340 517 kv. m plote Europos centro kraštovaizdžio draustinyje Nemenčinės seniūnijoje, Girijos kaime, atlyginti.

Ieškovas nurodė, kad 2006 m. kovo 27 d. jis nustatė, jog, neturėdamas nustatyta tvarka parengtos ir suderintos projektinės dokumentacijos bei leidimų vykdomiems darbams, atsakovas įrenginėjo golfo laukus, t. y. lygino žemės paviršių, dėl ko buvo sunaikinta žolinė augmenija. Taip buvo pažeisti Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1, 5, 6 ir 11 punktai ir Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 145.1, 145.3, 145.5 punktai. Ieškovas žalą gamtai apskaičiavo pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1995 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 198 patvirtintą Nuostolių, padarytų gamtai, sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, skaičiavimo metodiką.

Atsakovas nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas lygino žemės paviršių, nenurodyta, kokia augmenija sunaikinta, kaip apskaičiuotas sunaikintos augmenijos plotas, nėra įrodymų, kad iki 2006 m. kovo 27 d. tokia augmenija nurodytoje teritorijoje apskritai buvo ir kad jos nėra. Atsakovas taip pat nurodė, kad žemės sklypus Europos centro kraštovaizdžio draustinyje jis įsigijo tik 2005 m. iš UAB „Vilniaus Golf & Country Club“ (šiuo metu – UAB „Balt Development“) ir fizinių asmenų.

             

            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

   Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo valstybės naudai 16 581,84 Lt žalos gamtai atlyginimą. Teismas nustatė, kad ieškovo nurodytuose atsakovo 2005 m. įsigytuose žemės sklypuose, kurie yra Europos centro kraštovaizdžio draustinyje, įrengti golfo aikštynai. Teismas iš byloje esančių įrodymų sprendė, kad, įrengiant golfo aikštynus, daugiausia darbų atliko atsakovas: tai patvirtina į bylą pateiktos nuotraukos, paties atsakovo internetiniame puslapyje skelbiami duomenys, atsakovo vadovo paaiškinimai 2007 m. balandžio 17 d. vietos apžiūros metu, paaiškinimas 2006 m. kovo 27 d. administracinio teisės pažeidimo protokole. Teismas nustatė, kad ankstesniam savininkui 2005 m. birželio mėn. buvo pareikštas ieškinys dėl 2,5 ha golfo aikštelės įrengimo, tačiau nagrinėjamu atveju matyti, jog golfo laukai įrengti daugiau kaip 20 kartų didesniame plote. Teismo nuomone, būtent atsakovas, kaip šių sklypų savininkas, turėtų įrodyti, kiek ir kokių darbų atliko ne jis, o ankstesnis savininkas, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Iš atsakovo atliktų žymų pateiktoje aeronuotraukoje teismas nustatė, kad buvo ginčijamos trys sklypų dalys, pažymėtos klaustukais. Dėl dviejų sklypo, priklausančio kitiems asmenims, dalių ieškovas atsisakė reikalavimo, trečioji ginčijama dalis, nors yra už atsakovui priklausančio sklypo ribos, tačiau, atsakovui neįrodžius, kad šioje sklypo dalyje darbus atliko ne jis, neturi esminės įtakos ginčui išspręsti. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais veiklą draustiniuose: Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsniu, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 343) 143, 145.1, 145.5, 145.10 punktų nuostatomis ir nurodė, kad kraštovaizdžio draustinių teritorijoje draudžiama: žaloti ir keisti reljefą, vykdyti žemės kasybos darbus, išskyrus tuos, kurie vykdomi statant objektus, suderintus su aplinkos apsaugos ministerija; tręšti ir kultūrinti natūralias pievas bei ganyklas, transformuoti jas į kitas žemės naudmenas, įrengti pažintinius takus, turistines trasas, poilsio ir transporto aikšteles, nesuderinus šių darbų su aplinkos apsaugos ministerija. Teismas pažymėjo, kad veiklos draustiniuose teisinis reglamentavimas nukreiptas į tai, jog žmogaus veikla būtų minimizuota, juolab netoleruotina savavališka veikla, daranti poveikį kraštovaizdžiui, todėl atsakovo argumentas, kad joks norminis aktas nedraudžia įrenginėti golfo laukų, atmestinas. Teismas pažymėjo, kad golfo aikštynams įrengti turi būti atliekami kruopštūs parengiamieji darbai, susiję su žemės lyginimo darbais, atitinkamos vejos paruošimu, todėl atsakovas turėjo gauti Aplinkos apsaugos ministerijos leidimus, tačiau nepateikė jokių įrodymų, jog golfo aikštynų įrengimas buvo derinamas su šia ministerija; priešingai, bylos duomenimis, atsakovas buvo ne kartą įspėtas sustabdyti vykdomus darbus. Teismas konstatavo, kad atsakovas privalo atlyginti dėl žolinės augmenijos sunaikinimo padarytą žalą gamtai.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. sausio 12 d. papildomu sprendimu atmetė atsakovo  prašymą priteisti atstovavimo išlaidas. Teismas nurodė, kad buvo nagrinėjama tik panaikinta bylos dalis, t. y. tik vienas iš pirminio ieškinio reikalavimų, kuris buvo visiškai patenkintas, todėl nėra pagrindo priteisti atsakovui jo turėtų bylinėjimosi išlaidų; kita ieškinio reikalavimų dalis atmesta įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimu, dėl nurodytos bylos dalies atsakovas nebuvo pateikęs teismui išlaidų dydį pagrindžiančių dokumentų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą pakeitė: priteisė iš atsakovo valstybės naudai 95 661,34 Lt dėl žolinės augmenijos sunaikinimo gamtai padarytai žalai atlyginti; kitą sprendimo dalį ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 12 d. papildomą sprendimą paliko nepakeistus. Dėl atsakovo veiksmų, kuriais padaryta žala gamtai, teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo veiksmų, įrengiant golfo aikštyną, ir jų teisėtumo, teisėtai rėmėsi 2006 m. kovo 27 d. administracinio pažeidimo protokolu, vertindamas jame užfiksuotus atsakovo vadovo paaiškinimus; protokole užfiksuota, kad jis pripažino, jog atsakovas vykdo darbus, kuriuos jis vertino kaip parengiamuosius, prilygstančius žemės ūkio darbams: naikina piktžoles, aria, akėja, sandėliuoja smėlį ir skaldą. Apelianto argumentus, kad nuotraukos nelaikytinos objektyviu ir leistinu įrodymu, teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais ir nurodė, jog vien nuotraukų vaizdas rodo, kad jos padarytos tuo metu, kada ginčo teritorijose buvo atliekami žemės darbai, dėl kurių kyla ginčas: nuotraukose užfiksuota žemės dirbimo technika, iš žemės struktūros matyti, kad nuotraukos padarytos netrukus po žemės darbų. Dėl apelianto argumentų, kad interneto puslapio www.golfclub.lt turinys negali būti įrodinėjimo priemonė atsakovo neteisėtiems veiksmams įrodyti, nes jame pateikta reklaminė medžiaga, bet ne informacija, turinti teisinę reikšmę, teisėjų kolegija nurodė, jog interneto puslapis buvo sukurtas atsakovo iniciatyva, jis pateikė informaciją, todėl ši vertintina kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Interneto puslapyje pateikta informacija, kad atsakovas aktyviai dalyvavo projektuojant golfo aikštyną ir vykdė aikštyno įrengimo darbus, vertinant ją kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, patvirtina, jog atsakovas organizavo žemės darbus; šiems duomenims neprieštarauja jokie kiti byloje esantys įrodymai. Dėl apelianto argumentų, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 17 d. vietos apžiūros protokolas ir jame užfiksuoti atsakovo atstovo paaiškinimai nepatvirtina atsakovo neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija nurodė, jog šiame protokole ieškovo atstovas patvirtino, kad sklypuose yra žolinė augmenija, kad galima arti ir sėti žolę žemės ūkio paskirties žemėje, o atsakovo atstovas pripažino, jog atsakovas atliko žemės kultivavimo darbus, užpylė naujo grunto sluoksnį, pasodino specialios paskirties žolę. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmiau aptarti įrodymai buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, jog atsakovas sunaikino žolinę augmeniją 352 690 kv. m plote, šešiuose atskiruose sklypuose. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pažeidimai buvo nustatyti jų padarymo metu (sklypuose buvo žemės dirbimo technika, žemės paviršius buvo neseniai sustumdytas), todėl darytina išvada, jog šiuos darbus atliko atsakovas, o ne kuris nors ankstesnis žemės sklypų savininkas. Ta aplinkybė, kad žemės darbai (žemės paviršiaus lyginimas, užpylimas gruntu) buvo atlikti golfo laukams įrengti, įvertinus didelę darbų kainą ir šio tikslo naudą išimtinai atsakovui, taip pat įrodo, jog žemės darbus atliko atsakovas, o ne kuris nors kitas asmuo. Teisėjų kolegija sprendė, kad, pripažinus, jog ieškovo nurodytuose žemės sklypuose visus darbus atliko atsakovas, jam kyla atsakomybė už gamtai padarytą žalą, nepaisant to, kam priklauso žemės sklypai, kuriuose padaryta pažeidimų. Dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog dėl žolinės augalijos sunaikinimo gamtai padarytos žalos atlyginimas jau yra priteistas iš ankstesnio žemės sklypų savininko UAB „Vilniaus Golf & Country Club“, teisėjų kolegija nurodė, kad ankstesniam savininkui UAB „Vilniaus Golf & Country Club“ civilinėje byloje Nr. 2-1764-723/2005 taikyta civilinė atsakomybė dėl žolinės augmenijos sunaikinimo visai kituose žemės sklypuose, todėl nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl UAB „Golf Development“ civilinės atsakomybės už žolinės augmenijos sunaikinimą. Dėl gamtai padarytos žalos atlyginimo teisinių pagrindų teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Metodiką saugomu kraštovaizdžio objektu teisės aktų nustatytais atvejais pripažįstama ne tik natūralios pievos ir ganyklos, bet žolinė augmenija (sausumos, pelkių, vandens) apskritai, todėl apelianto argumentai, jog nagrinėjamu atveju teisinę reikšmę turi natūralių pievų ir ganyklų žemėnaudos ploto nustatymas, atmestini. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį pateikiamas draudžiamos veiklos gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose sąrašas nėra baigtinis, nes draudžiama atlikti bet kokią veiklą, kuri gali pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams (vertybėms). Europos centro kraštovaizdžio draustinis įsteigtas kraštovaizdžiui išsaugoti, todėl būtent gamtinis kraštovaizdis, kaip natūralų pobūdį išlaikęs kraštovaizdis, yra saugomas šio draustinio kompleksas ir bet kokia veikla, nukreipta prieš šio kraštovaizdžio išsaugojimą, yra draudžiama. Pagal Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 143 punktą žemės naudmenų, esančių kraštovaizdžio draustiniuose, sudėtis gali būti keičiama tik pagal projektus, suderintus su Aplinkos apsaugos ministerija. Pagal šių sąlygų 145.1–145.5 punktų nuostatas draudžiama: žaloti ir keisti reljefą, vykdyti žemės kasybos darbus, išskyrus tuos, kurie vykdomi statant objektus, suderintus su Aplinkos apsaugos ministerija; tręšti ir kultūrinti natūralias pievas ir ganyklas, transformuoti jas į kitas žemės naudmenas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, atsižvelgiant į faktinius veiksmus, kuriuos atliko atsakovas vykdydamas golfo laukų įrengimo darbus, yra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeisti nurodytų teisės aktų nustatyti draudimai: sustumiant žemes ir įrengiant golfo kalvas, nustumiant paviršinį žemės sluoksnį ir užpilant žemės paviršių gruntu, buvo sunaikinta natūrali žolinė augmenija, taip pažeistas natūralus Europos centro apylinkių kraštovaizdis. Kultūrinės žolinės augmenijos įrengimas golfo laukuose vietoje buvusios natūralios žolinės augmenijos vertintinas kaip natūralaus kraštovaizdžio objekto transformavimas į kultūrines žemės naudmenas. Dėl apelianto argumentų, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog pagal 2003 m. Žemės ir miško sklypų Vilniaus rajono savivaldybės Nemenčinės seniūnijos Girijos kaime tvarkymo projektą apeliantas turėjo teisę vykdyti žemės tvarkymo (žemės paviršiaus lyginimo ir rekultivavimo, kultūrinių pievų įrengimo) darbus, dėl kurių nebuvo sunaikinta žolinė augmenija, tik pakeista kitos rūšies augalais, teisėjų kolegija pažymėjo, jog pagal projektavimo sąlygas, kurių pagrindu parengtas nurodytas projektas, bendrasis sklypų tvarkymo planas buvo parengtas specializuotai žemės ūkio veiklai (žirgininkystei, kaimo turizmui, vaistažolėms ir prieskoniniams augalams auginti); žemės ūkio plotų tvarkymo veiksmai, nurodyti projekto aiškinamojo rašto 3.1 punkte, neatitiko faktiškai atsakovo atliktų veiksmų, įrenginėjant golfo laukus Europos centro kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kraštovaizdžio draustinuose saugoma vertybė yra natūralus kraštovaizdis, tarp jo ir natūrali žolinė augmenija; atsakovas, pakeisdamas natūralią žolinę augmeniją kitos rūšies augalais, sunaikino vertybę, kurią valstybė pripažino kaip saugotiną objektą. Atsakovas atliko žolinės augmenijos sunaikinimo veiksmus, siekdamas saugomoje teritorijoje įrengti golfo aikštynus, todėl jis, įrodinėdamas savo veiksmų teisėtumą, turėjo pateikti golfo aikštyno ir infrastruktūros objektų poveikio aplinkai įvertinimą (Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 priedo 10.2 punktas) ir statybos leidimą, nes golfo aikštynas pagal aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 12 punktą priskirtinas prie sporto paskirties inžinerinių statinių (aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 2 punktas). Teisėjų kolegija konstatavo, kad kai atsakovas nepateikė įvardytų įrodymų, nebuvo pagrindo pripažinti jo atliktų veiksmų, dėl kurių Europos centro kraštovaizdžio draustinio teritorijoje buvo sunaikinta natūrali žolinė augmenija, teisėtais. Dėl atlygintinos žalos dydžio teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas prašomos priteisti žalos gamtai dydį grindė Metodika, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog, pateikiant ieškinį, žalos dydis buvo apskaičiuotas neteisingai: buvo skaičiuota pagal bendrą plotą, kuriame pažeistas reljefas ir natūrali žolinė augmenija, tačiau pagal Metodiką nuostoliai gamtai, savavališkai sunaikinus žolinę augmeniją, turi būti nustatomi apskaičiuojant atskirai kiekvienam sklypui padarytus nuostolius ir sudedant gautas nuostolių sumas. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Metodikos 15 punktą nuostolių, sunaikinus arba pažeidus žolinę augmeniją (sausumos, pelkių, vandens), dydis skaičiuojamas taikant kaupiamąjį metodą; nagrinėjamoje byloje žala gamtai padaryta sunaikinus žolinę augmeniją šešiuose atskiruose sklypuose, todėl žala turi būti apskaičiuota nustatant jos dydį kiekviename sklype ir sudedant gautus rezultatus. Pagal ieškovo pateiktą apeliacinės instancijos teismui 2008 m. lapkričio 12 d. patikslintą žalos aplinkai skaičiavimą, atliktą pagal Metodikos 15 punkte įtvirtintas taisykles, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, sunaikinant žolinę augmeniją 352 690 kv. m žemės plote, gamtai padaryta 95 661,34 Lt žalos. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, atsižvelgiant į tai, jog gamtai padarytos žalos atlyginimas yra viešasis interesas, teismas, peržengdamas apeliacinio skundo ribas, priteisia iš atsakovo 95 661,34 Lt žalos atlyginimą, atitinkamai pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 12 d. papildomo sprendimo teisėjų kolegija nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, sprendžiant išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo klausimą tuo atveju, kai byla pakartotinai nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, esminę reikšmę turi šias išlaidas patvirtinančių įrodymų pateikimo momentas. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį išlaidos advokato pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsakovas tuo metu, kai byla pirmą kartą buvo nagrinėjama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nepateikė jokių nurodytas išlaidas patvirtinančių įrodymų; teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl žalos, padarytos gamtai, iškasant kūdrą, supilant smėlio ir žvyro kalvas, pastatant komercinės paskirties pastatą, pakeičiant kraštovaizdžio reljefą, yra įsiteisėjusi, todėl dėl šios dalies apeliantas neturi teisės į išlaidų advokato pagalbai atlyginimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad,   nagrinėjant iš naujo bylos dalį dėl gamtai padarytos žalos, sunaikinant žolinę augmeniją,  atlyginimo, pirmosios instancijos teismas visiškai tenkino ieškinio reikalavimus, todėl, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, jo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neatlygintinos.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Golf Development“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė CPK 312 straipsnį, draudžiantį kelti naujus reikalavimus apeliacinės instancijos teisme, taip pat 320 straipsnį, nes neteisėtai peržengė ne tik apeliacinio skundo, bet ir ieškinio ribas, be to, pažeisdamas CPK 313 straipsnyje įtvirtintą draudimą, priėmė dėl apelianto blogesnį sprendimą. CPK 320 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant CPK IV dalies XIX (šeimos bylos) ir XX (darbo bylos) skyriuose ir V dalyje (ypatingoji teisena) nurodytų kategorijų bylas; neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Taigi CPK nenustatyta apeliacinės instancijos teismo teisės peržengti apeliaciniame skunde nurodytas ribas, kai nagrinėjamos bylos dėl žalos gamtai atlyginimo, juolab peržengti apeliacinio skundo ribas, pažeidžiant CPK reikalavimus, susijusius su ieškinio dalyko suformulavimu. Nagrinėjamu atveju atsakovas padavė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš jo priteista valstybei 16 581,84 Lt žalos gamtai atlyginimo. Apeliacinis teismas priteisė iš atsakovo 95 661,34 Lt, t. y. beveik šešis kartus didesnę sumą, negu buvo reikalaujama ieškinyje ir priteista skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nors ieškovas pirmosios instancijos teisme nepareiškė reikalavimo dėl 95 661,34 Lt žalos priteisimo, taip pat nepateikė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo priteista 16 581,84 Lt žalos, taip pripažindamas, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu žalos dydžiu. Nors ieškovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad suklydo skaičiuodamas žalos dydį, kuris turėjo būti apskaičiuotas taikant kaupiamąjį metodą, o ne pagal bendrą žemės plotą, ir pateikė dokumentą, kuriame žalos dydis nustatytas pagal Metodikos 15 punkte nurodytas taisykles, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo peržengti apeliacinės bylos, inicijuotos tik atsakovo, ribų, nes CPK 320 straipsnyje nenustatyta, kad bylose dėl žalos gamtai atlyginimo viešojo intereso gynimas suteikia apeliacinės instancijos teismui teisę išeiti už apeliacinio skundo ribų. Be to, net jeigu teismas galėtų peržengti apeliacinio skundo ribas, tai nesuteikia jam teisės išeiti už ieškinio ribų, kaip nagrinėjamu atveju neteisėtai pasielgė apeliacinės instancijos teismas. Pateikdamas apeliacinį skundą, atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad dėl jo nebus priimta blogesnio sprendimo, nes tai draudžiama CPK 313 straipsnio, taip pat kad nebus peržengtos apeliacinio skundo, juolab viso ginčo ribos (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas negali nepaisyti CPK 313 straipsnyje įtvirtinto draudimo ir priimti dėl apelianto blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą, remdamasis viešojo intereso pažeidimu bylose, kurios neišvardytos CPK 320 straipsnio 2 dalyje. Dėl to nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neteisėtai priėmė dėl atsakovo blogesnį sprendimą – priteisė beveik šešis kartus didesnį žalos atlyginimą, negu buvo priteistas apskųstu apeliacine tvarka teismo sprendimu.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teismo nešališkumo principą (CPK 21 straipsnis), nes patenkino tokį ieškovo reikalavimą, kokio nebuvo pareikšta, t. y. teismas pats suformulavo už ieškovą ieškinio dalyką. Atsakovas apskritai neturėjo galimybės išsakyti savo argumentų ir pateikti atsikirtimų dėl nurodyto ieškinio dalyko, t. y. dėl kelis kartus didesnio, negu ieškinyje, žalos dydžio. Taip yra pažeista atsakovo teisė į tinkamą procesą, taip pat teisė į apeliaciją (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Civiliniame procese galiojantys rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai) riboja teismo galimybę pačiam inicijuoti apeliacinį procesą, taip pat aiškintis aplinkybes, kurių neprašo aiškintis apeliantas. Nagrinėjamu atveju dėl apeliacinės instancijos teismo pažeistų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, neteisėtai priimtų naujų įrodymų dėl žalos dydžio atsakovas neturėjo galimybės pateikti atsikirtimų, įrodymų dėl perskaičiuoto žalos dydžio, taip pat prarado teisę į vieną teismų instanciją, t. y. teisę į apeliaciją.

3. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai neteisingai nustatė civilinės atsakomybės subjektą. Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo; pagal šio straipsnio 3 dalį dėl kitų asmenų veiksmų atsiradusią žalą asmuo privalo atlyginti tik tada, kai tai nustatyta įstatymo. Nagrinėjamu atveju, nustatydami atsakingą už žalą gamtai asmenį, teismai neįvertino fakto, kad dalis žalos apskaičiuota ne už atsakovo valdomus nuosavybės teise žemės sklypus. Teismai pažeidė CK 6.263 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas ir neteisėtai sprendė, kad atsakovas turi atsakyti ir už žalą, kuri atsirado ne jam nuosavybės teise priklausančioje žemėje. Be to, teismai netinkamai taikė civilinės atsakomybės taisykles: turėdami duomenų, kad žala gamtai padaryta dėl ankstesnio žemės savininko veiksmų ir jam buvo taikyta civilinė atsakomybė, nepagrįstai taikė civilinę atsakomybę ir dabartiniam šios žemės savininkui, t. y. atsakovui. Nurodyti teisės normų pažeidimai lėmė neteisėto teismo sprendimo priėmimą: atsakovui, kuris nagrinėjamu atveju nėra civilinės atsakomybės subjektas, nustatyta piniginė prievolė atlyginti žalą gamtai, kuri atsirado ir ne jo valdomoje žemėje, ir ne dėl jo atliktų veiksmų.

4. Nustatydami neteisėtų veiksmų ir žalos sąvokų turinį, teismai neteisingai taikė teisės aiškinimo ir taikymo taisykles. Žemės sklype leistina ūkinė veikla negali būti laikoma neteisėtais veiksmais, o tokios teisėtos veiklos padarinys nėra žala. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovui priklauso 44,26 ha žemės ūkio paskirties žemės, iš jų – 39,31 ha ariamos žemės ir tik 7,8894 ha natūralių pievų bei ganyklų. Tuo tarpu teismai sprendė, kad tai, jog žemė suarta, yra neteisėti atsakovo veiksmai, nors tiesioginė žemės sklypų paskirtis – ariama žemė. Šios kategorijos žalos atlyginimo specifika yra ta, kad įtvirtintas vadinamosios griežtosios atsakomybės principas, t. y. atsakomybė atsiranda be kaltės. Tačiau nurodytas principas neatleidžia ieškovo nuo pareigos įrodyti žalos padarymo faktą ir jos dydį, nes žalos atsiradimo faktas, kaip toks, nepreziumuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Avižienių nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-433/2008). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas preziumavo žalos gamtai atsiradimo faktą. Tokią išvadą suponuoja tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų (dokumentų, aktų ir pan.), kurie patvirtintų, kad atsakovo veiksmai sukėlė kokį nors neigiamą poveikį augmenijai, t. y. kad būtų sunaikinta augmenija ar kaip nors pablogintos jos funkcijos. Be to, pagal 2003 m. Žemės ir miško sklypų Vilniaus rajono savivaldybės Nemenčinės seniūnijos Girijos kaime tvarkymo projektą atsakovui suteikta teisė vykdyti žemės tvarkymo (paviršiaus lyginimo ir rekultivavimo, kultūrinių pievų sėjimo) darbus. 2005 m. parengtas Girijos–Varniškių renginių ir ekspozicinės zonų infrastruktūros planas, kuriame nustatytos draustinio panaudojimo sąlygos, tarp jų – užmiesčio klubo zonos prie kelio Vilnius–Utena, golfo klubo administravimo zonos ir golfo laukų įrengimas. Tai – prima facie įrodymai, kuriais atsakovas įrodinėjo savo veiksmų jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose teisėtumą, tačiau teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, nevertino šių įrodymų. Be to, teismai konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus remdamiesi negaliojančiomis teisės normomis: Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 143, 145.1, 145.5 punktais, nors Vyriausybės 2008 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 319 143 punktas pakeistas, o 145.1 ir 145.5 punktai panaikinti.

5. Teismai pažeidė įrodymų pusiausvyros ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles. Dėl to, kad teismai žalos buvimą grindė prielaidomis, o neteisėtus atsakovo veiksmus konstatavo netinkamai taikydami teisės aktus, atsakovui neteisėtai taikyta civilinė atsakomybė ir nustatyta pareiga atlyginti žalą.

Teismai nepagrįstai rėmėsi administracinio teisės pažeidimo protokolu ir nutarimu  dėl administracinio teisės pažeidimo. Pagal ATPK 37 straipsnio 2 dalį gamtai padarytos žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas ne administracinėje, bet civilinėje byloje, t. y. taikant CPK nustatytas įrodinėjimo taisykles. Nagrinėjamu atveju administracinė byla buvo nutraukta, taigi  atsakovo neteisėtų veiksmų administracinėje byloje apskritai nenustatyta. Be to, net jeigu būtų nustatytas administracinės teisės pažeidimas, tai neatleidžia ieškovo nuo pareigos įrodyti, o teismo – nustatyti žalos aplinkai buvimo faktą kaip būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Aplinkos ministerijos Kauno rajono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB ,,Giraitės Leda”, bylos Nr. 3K-3-1190/2000; 2007 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Autalis“, R. Š., bylos Nr. 3K-3-267/2007). Be to, kasacinio teismo išaiškinta, kad tuo atveju, kai administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime nurodytas žalos dydis, tai neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjant civilinę bylą dėl žalos gamtai atlyginimo; toks nutarimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas kartu su kitais civilinėje byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Ž. Ž., bylos Nr. 3K-3-246/2006). Atsakovo pripažinimas, kad jis vykdė žemės ūkio darbus (arė, naikino piktžoles ir pan.), negali būti vertinamas kaip pažeidimo pripažinimas ir dėl to, kad šie darbai atlikti teisėtai.

Teismai, spręsdami dėl žalos fakto, netinkamai vertino nuotraukas ir interneto puslapyje pateitą informaciją. Atsakovas prižiūri žemės sklypuose esančius kelius ir takus, todėl tikėtina, kad ieškovo nuotraukose užfiksuota technika, kuria tvarkomi keliai ir takai. Apeliacinis teismas nesiaiškino šių aplinkybių ir, remdamasis bendru nuotraukose esančiu vaizdu, priėjo prie nepagrįstos išvados, kad buvo neteisėtai ariama ar kitaip naikinama augalija. Kita vertus, iš nuotraukų aiškiai matyti, kad augalija – nesunaikinta. Atsakovo interneto puslapyje esanti informacija, kad atsakovas aktyviai dalyvavo projektuojant golfo aikštyną ir vykdė jo įrengimo darbus, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina to, kad atsakovas atliko kokių nors neteisėtų veiksmų ir padarė žalos gamtai. Teismas, vertindamas 2007 m. balandžio 17 d. vietos apžiūros protokolą, visiškai nevertino atsakovo teiginių, t. y. to, kad ieškovas patvirtino, jog sklypuose yra žolinė augmenija, jog žemės ūkio paskirties žemėje galima arti ir sėti žolę. Taip teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes rėmėsi tik tais protokolo teiginiais, kurie palankūs ieškovui.

6. Apeliacinės instancijos teismas neteisėtai atmetė atsakovo prašymą priteisti 4432,64 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias atsisakyta priteisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 12 d. papildomu sprendimu. Nurodytų bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nebuvo išspręstas, bylos nagrinėjimas dar nebuvo užbaigtas, todėl atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų jam bylinėjimosi išlaidas proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnis).       

 

            Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

            1. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 312, 313, 320 straipsnių. Apeliaciniame teisme ieškovas neiškėlė jokių naujų reikalavimų, todėl kasatoriaus argumentai dėl CPK 312 straipsnio pažeidimo atmestini. Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad gamtai padarytos žalos atlyginimas – viešasis interesas, peržengė apeliacinio skundo ribas ir priteisė iš atsakovo perskaičiuotą pagal teisės aktų reikalavimus žalos atlyginimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime dėl CPK 320 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai  nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas, kai būtina apsaugoti, apginti pamatines vertybes – viešąjį interesą, silpnesniosios ginčo šalies teises, teisėtus interesus, teisėtus lūkesčius. CPK 313 straipsnyje nustatyta, kad nelaikomas blogesnio sprendimo priėmimu, kai sprendimas priimtas CPK 320 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, gindamas viešąjį interesą, turėjo pagrindą priteisti iš atsakovo 95 661,34 Lt žalos atlyginimą.

            2. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 21 straipsnio pažeidimo – nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teisme atsakovas turėjo teisę reikšti nušalinimus (CPK 42 straipsnis), tačiau to nedarė. Dėl to kasatorius neturi teisinio pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas. Be to, teismas, priteisdamas iš atsakovo 95 661,34 Lt žalos gamtai atlyginimą, nesuformulavo ieškinio dalyko, o, objektyviai įvertinęs bylos aplinkybes dėl aplinkai padarytos žalos, sunaikinus žolinę augmeniją, gynė viešąjį interesą ir priteisė iš atsakovo pagal teisės aktų reikalavimus (Metodikos 15 punktą) apskaičiuotą žalos atlyginimą. Atsakovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje turėjo galimybę pateikti atsikirtimus dėl sunaikintos augmenijos plotų ir perskaičiuoto žalos dydžio. Atsakovas neprašė apeliacinės instancijos teismo atidėti teismo posėdį, remdamasi tuo, kad jam reikia papildomo laiko atsikirtimams parengti.

            3. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas atsakovui deliktinę atsakomybę už gamtai padarytą žalą, tinkamai nustatė visas civilinės atsakomybės sąlygas. Atsakovas, įrengdamas golfo laukus, išėjo už jam nuosavybės teise priklausančios žemės ribų ir sunaikino žolinę augmeniją valstybei bei kitiems žemės savininkams priklausančioje žemėje (2009 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktas Nr. VR-8.10-192). Dėl to kasacinio skundo argumentai, kad atsakovas neturi atsakyti už žalą, atsiradusią tretiesiems asmenims priklausančiuose žemės sklypuose, yra nepagrįsti.

            4. Kasacinio skundo argumentai, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes žemės sklypuose vykdė teisėtą žemės ūkio veiklą, yra nepagrįsti. Viena iš pagrindinių sąlygų golfo aikštynui įrengti – paruošti pagal atitinkamą technologiją aikštyno pagrindą ir dangą. Specialiai žolinės augmenijos dangai įrengti žemės paviršius buvo ne ariamas ir ne kultivuojamas, bet vykdomi golfo aikštyno statybos darbai, dėl kurių buvo sunaikinta natūrali žolinė augmenija ir paruoštas atitinkamas golfo aikštyno pagrindas, ant kurio pasėta speciali golfo laukams skirta žolinė danga.

            5. Teismai nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų. Byloje surinkti duomenys patvirtina tiek aplinkai padarytos žalos faktą, tiek dydį.

6. Teismai pagrįstai atmetė atsakovo prašymą priteisti atstovavimo išlaidas. Byloje nėra įrodymų, kad nurodytos išlaidos buvo skirtos visam procesui, o ne nagrinėjamai bylos daliai, kurioje ieškovo reikalavimas dėl žalos gamtai, sunaikinus augmeniją, visiškai patenkintas, todėl atsakovas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.   

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija nagrinėja šią kasacinę bylą pagal kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytas ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

 

Dėl civilinės atsakomybės už žalą gamtai subjekto

 

Kasatorius teigia, kad teismai neteisėtai sprendė, jog jis privalo atsakyti ir už tą gamtai padarytą žalą, kuri atsirado ne jam nuosavybės teise priklausančioje žemėje, taip pat už žalą, padarytą ankstesnio žemės sklypų savininko.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalies nuostatas žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad golfo laukų įrengimo darbus, dėl kurių padaryta ieškovo nurodyta žala gamtai, atliko būtent atsakovas (kasatorius) ir kad jis, įrenginėdamas golfo laukus, sunaikino žolinę augmeniją ne tik jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, bet ir valstybei bei kitiems asmenims priklausančioje žemėje (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK 6.263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu principu, kad žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo, kasatorius turi pareigą atsakyti už gamtai padarytą žalą ir visiškai nesvarbu, kam nuosavybės teise priklauso žemė, kurioje sunaikinta žolinė augmenija.

Dėl kasatoriaus argumentų, kad ieškinyje nurodyta žala padaryta ankstesnio žemės savininko, kuriam už tai buvo taikyta civilinė atsakomybė, teisėjų kolegija pažymi, jog taip kasatorius kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes kasacinis teismas nenustatinėja trečią kartą faktinių bylos aplinkybių ir yra saistomas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai, palyginę  civilinėje byloje Nr. 2-1764-723/2005 ankstesniam žemės sklypų, kuriuose įrengti golfo laukai, savininkui UAB „Vilniaus Golf & Country Club“ pareikšto ieškinio dėl gamtai padarytos žalos atlyginimo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes su nagrinėjamoje byloje ieškinio pagrindu nurodytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad ankstesniam savininkui buvo taikyta civilinė atsakomybė už žolinės augmenijos sunaikinimą kituose žemės sklypuose. 

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad nurodytos teismų išvados padarytos pažeidžiant deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas ir (ar) įrodymų vertinimo taisykles, todėl kasatoriaus argumentai, jog nagrinėjamu atveju jis nėra tinkamas civilinės atsakomybės už žalą gamtai subjektas, atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.                

 

Dėl civilinės atsakomybės už žalą gamtai sąlygų

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai netinkamai nustatė neteisėtų veiksmų ir žalos gamtai turinį, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir dėl šių pažeidimų kasatoriui neteisėtai taikyta civilinė atsakomybė už žalą gamtai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 9, 34 straipsniuose įtvirtinti visuotinas aplinkos apsaugos ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus principai. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nurodytus atvejus. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nurodyto įstatymo nustatyta griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą bet kokia ūkine veikla, aplinkai, atsižvelgiant į įstatyme nurodytas išimtis. Tai reiškia, kad civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų bei žalos ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Avižienių nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-433/2008; 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Graanul invest“, bylos Nr. 3K-7-465/2008).

Neteisėti veiksmai konstatuojami, jeigu pažeidžiamos aplinkos apsaugos teisės normos ir reikalavimai.

Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punkte, kuriame įgyvendintos 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (toliau – Direktyva) 2 straipsnio 2 dalies nuostatos, žala aplinkai apibrėžta kaip tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), pablogėjimas. Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pripažįstama, jog žala aplinkai padaryta, kai yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: 1) palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių tinkamai apsaugos būklei, taip pat biologinės įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei; 2) paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui); 3) žemei, t. y. žemės užteršimas, kai teršalai pasklinda žemės paviršiuje, įterpiami į žemę arba po ja (į žemės gelmes); 4) kitiems aplinkos elementams (jų funkcijoms, kai pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai). Nurodytas teisinis reglamentavimas perkeltas iš Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies.

Dėl žalos aplinkai fakto kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Avižienių nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-433/2008).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl civilinės atsakomybės už žalą gamtai, sunaikinus natūralią žolinę augmeniją Europos centro kraštovaizdžio draustinyje, kuris Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1486 įtrauktas į valstybinių kraštovaizdžio draustinių sąrašą. Bylą nagrinėję teismai atsakovo (kasatoriaus) veiksmų teisėtumą vertino vadovaudamiesi teisės aktais, reglamentuojančiais veiklą saugomose teritorijose (Saugomų teritorijų įstatymu, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintomis Specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis (toliau – Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos) ir konstatavo, kad atsakovas (kasatorius) įrenginėjo kraštovaizdžio draustinyje golfo laukus pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ir dėl to sunaikino žolinę augmeniją. Dėl žalos dydžio teismai sprendė pagal ieškovo pateiktus skaičiavimus, atliktus remiantis Aplinkos apsaugos ministerijos 1995 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 198 patvirtinta Nuostolių, padarytų gamtai, sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, skaičiavimo metodika (toliau – Metodika).                 

Kasatorius, nesutikdamas su teismų išvada dėl jo veiksmų neteisėtumo ir žalos fakto, teigia, kad jam priklauso 44,26 ha žemės ūkio paskirties žemės, iš jų – 39,31 ha ariama žemė ir tik 7,8894 ha natūralių pievų bei ganyklų, todėl teismai neturėjo pagrindo kvalifikuoti kaip neteisėtų kasatoriaus veiksmų, suariant šią žemę, nes neteisėtais veiksmais negali būti laikoma žemės sklype leistina ūkinė veikla, o tokios veiklos padarinys negali būti vertinamas kaip žala.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus teiginiai, jog leistina ūkinė veikla nelaikytina neteisėtais veiksmais, bendrąja prasme yra teisingi, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, jog kasatorius žemės ūkio paskirties žemėje vykdė ne žemės ūkio veiklą, bet įrenginėjo golfo laukus valstybiniame kraštovaizdžio draustinyje. Kasatorius, neigdamas savo veiksmų neteisėtumą ir teigdamas, kad ginčo žemėje vykdė leistiną ūkinę veiklą, kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatinėjo ir tyrė bylos aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų teisėtumu, bei konstatavo, jog atsakovas įrengė golfo laukus Europos centro kraštovaizdžio draustinyje pažeisdamas Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 143, 145 punktų reikalavimus, t. y. nesuderinęs darbų su Aplinkos apsaugos ministerija ir negavęs atitinkamų leidimų. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad atsakovas, įrodinėdamas savo veiksmų teisėtumą, turėjo pateikti golfo aikštyno ir infrastruktūros objektų poveikio aplinkai įvertinimą (Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 priedo 10.2 punktas) ir statybos leidimą, nes golfo aikštynas pagal aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 12 punktą priskirtinas prie sporto paskirties inžinerinių statinių (aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 2 punktas).

Dėl kasatoriaus argumentų, kad pagal 2003 m. Žemės ir miško sklypų Vilniaus rajono savivaldybės Nemenčinės seniūnijos Girijos kaime tvarkymo projektą jis turėjo teisę vykdyti žemės tvarkymo (žemės paviršiaus lyginimo ir rekultivavimo, kultūrinių pievų įrengimo) darbus, o pagal 2005 m. Girijos-Varniškių renginių ir ekspozicinės zonų infrastruktūros planą – įrengti golfo klubo administravimo zoną bei golfo laukus, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nustatyta, kad kasatoriaus nurodytas 2003 m. bendrasis sklypų tvarkymo planas buvo parengtas specializuotai žemės ūkio veiklai (žirgininkystei, kaimo turizmui, vaistažolėms ir prieskoniniams augalams auginti), o kasatoriaus faktiškai atlikti veiksmai, įrenginėjant golfo laukus kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, neatitiko žemės ūkio plotų tvarkymo darbų, nurodytų projekto aiškinamojo rašto 3.1 punkte.

Kasatoriaus argumentai, kad teismai konstatavo jo veiksmų neteisėtumą remdamiesi negaliojančiomis teisės normomis, yra teisiškai nepagrįsti. Bylos duomenimis, golfo laukai buvo įrenginėjami nuo 2005 m., 2007 m. jie jau buvo įrengti ir eksploatuojami. Kasatoriaus nurodytos Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nuostatos pakeistos ar panaikintos Vyriausybės 2008 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 319, įsigaliojusiu 2008 m. balandžio 18 d. Teismai, spręsdami dėl kasatoriaus veiksmų teisėtumo, pagrįstai vadovavosi neteisėtų veiksmų atlikimo ir žalos gamtai padarymo metu galiojusiomis teisės normomis. Nurodyti kasatoriaus argumentai prieštarauja CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam bendrajam principui, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka.

Dėl kasatoriaus argumentų, kad teismai, konstatuodami jo veiksmų neteisėtumą, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, teisėjų kolegija nurodo, jog teismai, spręsdami dėl atsakovo (kasatoriaus) veiksmų, įrenginėjant golfo laukus, teisėtai rėmėsi kasatoriaus nurodytais administracinės teisės pažeidimų protokolu ir nutarimu, kaip paprastais rašytiniais įrodymais, kuriuose yra duomenų, reikšmingų civilinėje byloje dėl gamtai padarytos žalos įrodinėtinoms aplinkybėms nustatyti. Pažymėtina, kad teismai nelaikė nurodytų dokumentų prima facie įrodymais, o juose esančių duomenų – prejudiciniais faktais. Ta aplinkybė, kad įvardyta administracinė byla buvo teismo nutraukta, nereiškia, jog civilinėje byloje teismas negali vertinti kaip rašytinių įrodymų administracinėje byloje surinktų dokumentų ir duomenų, kurie susiję su civilinėje byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis.

Kasatoriaus teiginiai, kad ieškovo pateiktos nuotraukos, kuriose užfiksuota ginčo žemėje stovinti žemės dirbimo technika ir kasatoriaus interneto puslapyje pateikta reklaminio pobūdžio informacija apie golfo laukų įrengimą, nėra tinkami įrodymai kasatoriaus neteisėtiems veiksmams įrodyti, nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais. Aptartuose įrodymuose esanti informacija teisėtai teismų buvo vertinta kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, sprendžiant dėl kasatoriaus veiksmų, įrengiant golfo laukus.  

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, kad teismai, darydami išvadą dėl jo veiksmų, įrenginėjant golfo laukus valstybinio kraštovaizdžio draustinio žemėje, dėl kurių tam tikrame žemės plote buvo sunaikinta natūrali žolinė augmenija, neteisėtumo, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, pažeidė įrodymų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl žalos gamtai fakto pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyta, jog, sustumiant žemes ir įrengiant golfo kalvas, nustumiant paviršinį žemės sluoksnį bei užpilant žemės paviršių gruntu, buvo sunaikinta natūrali žolinė augmenija, taip pažeistas natūralus Europos centro apylinkių kraštovaizdis. Nors kasatorius teigia, kad byloje nėra įrodymų apie saugomos vertybės – natūralios žolinės augmenijos – pažeidimą, tačiau jo paties yra nurodyta, jog dalis turimos nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės, kurioje įrengti golfo laukai, yra natūralios pievos ir ganyklos. Pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 143 punktą kraštovaizdžio draustiniuose draudžiama tręšti, kalkinti ir kultūrinti natūralias pievas ir ganyklas, keisti jas į kitas žemės naudmenas. Byloje nustatyta, kad golfo laukai įrengti ne tik kasatoriaus nurodytoje ariamoje žemėje, bet gerokai didesniame žemės plote, taigi ir natūralių pievų bei ganyklų žemėje yra pasėta speciali kultūrinė žolė. Akivaizdu, kad dėl to buvo sunaikinta natūrali žolinė augmenija.

Dėl nurodytų motyvų kasatoriaus argumentai, kad bylą nagrinėję teismai neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, jog, įrengdamas valstybinio kraštovaizdžio draustinio teritorijoje golfo laukus, jis sunaikino tam tikrą plotą natūralios žolinės augmenijos, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Kasatorius visiškai be pagrindo remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Ž. Ž., bylos Nr. 3K-3-246/2006; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Avižienių nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-433/2008, pateiktais išaiškinimais dėl administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytų žalos fakto ir žalos dydžio teisinės reikšmės nagrinėjant civilinę bylą dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamoje civilinėje byloje teismai, spręsdami dėl gamtai padarytos žalos, sunaikinus žolinę augmeniją, fakto ir dydžio, nesirėmė jokiais administracinės bylos duomenimis.                

Teisėjų kolegija, atmetusi kasatoriaus argumentus dėl netinkamo aplinkos apsaugos teisės normų taikymo, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nustatant nagrinėjamu atveju jo civilinės atsakomybės sąlygas, pažeidimo, remdamasi bylos duomenimis ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad yra visos būtinosios sąlygos taikyti kasatoriui civilinę deliktinę atsakomybę už gamtai padarytą žalą dėl sunaikintos natūralios žolinės augmenijos.   

 

Dėl atlygintinos žalos, atsiradusios dėl natūralios žolinės augmenijos sunaikinimo, dydžio nustatymo       

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, spręsdami dėl žalos gamtai fakto ir dydžio, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes žalos buvimą ir apimtį grindė prielaidomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Graanul invest“, bylos Nr. 3K-7-465/2008, vienodindama teisės normų dėl žalos aplinkai dydžio nustatymo aiškinimo bei taikymo praktiką, nurodė, jog, siekdamas įrodyti žalą kaip civilinės atsakomybės sąlygą, ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprasta tvarka. Žalos dydis taip pat nepreziumuojamas ir turi būti įrodytas, tačiau kai kurių deliktų atveju, kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams, tarp jų ir aplinkai, žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios taikytinos atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas.

Minėta, kad nagrinėjamu atveju žalos faktas, t. y. natūralios žolinės augmenijos sunaikinimas dėl golfo laukų kraštovaizdžio draustinyje įrengimo, yra nustatytas. Žalos dėl žolinės augmenijos sunaikinimo dydis ieškovo apskaičiuotas pagal Aplinkos apsaugos ministerijos 1995 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 198 patvirtintos Nuostolių, padarytų gamtai, sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, skaičiavimo metodikos 15 punkte nurodytą formulę. Pažymėtina, kad nurodytai formulei taikyti reikalingi žolinės augmenijos atsistatymo koeficientas, žolinės augmenijos bazinis tarifas, koeficientai, taikomi pažeisto ploto daliai, nustatyti Metodikos prieduose – lentelėse. Esminis duomuo formulei taikyti ir žalos dėl žolinės augmenijos sunaikinimo dydžiui apskaičiuoti yra konkrečiu atveju pažeistas žolinės augmenijos plotas. Ieškovas, kelis kartus patikslinęs plotą, kuriame, jo teigimu, sunaikinta žolinė augmenija, nurodė, kad žala padaryta 359 800 kv. m plote. Minėta, kad atsakovas (kasatorius) savo atsikirtimus, be kita ko, grindė tuo, jog dalis žemės, už kurią apskaičiuota žala dėl žolinės augmenijos sunaikinimo, yra žemės ūkio paskirties ariamoji žemė ir, jo teigimu, pasėjęs kultūrinę žolę ariamojoje žemėje, nepadarė žalos gamtai, nes nebuvo sunaikinta natūrali žolinė augmenija.

            Pirmosios instancijos teismas nustatinėjo ir analizavo bylos aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų, įrenginėjant ginčo žemėje golfo laukus, neteisėtumu, tačiau iš esmės nenustatinėjo ir netyrė aplinkybių, reikšmingų žalos apimčiai nustatyti, t. y. nesiaiškino, ar dėl neteisėtų atsakovo veiksmų žolinė augmenija buvo sunaikinta visame ieškovo nurodytame plote. Teismas nepasisakė dėl atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytų aplinkybių, kad dalis žemės ploto, už kurį apskaičiuota žala dėl žolinės augmenijos sunaikinimo, buvo ariamoji žemės ūkio paskirties žemė, kurioje žolinė augmenija nesunaikinta. Taigi pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo žalos atlyginimą pagal ieškovo pateiktą skaičiavimą, prieš tai nenustatęs ir neištyręs aplinkybių, reikšmingų žalos dėl žolinės augmenijos sunaikinimo dydžiui apskaičiuoti, t. y. kokio dydžio žemės plote realiai buvo sunaikinta žolinė augmenija. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo išvada dėl žalos dydžio pripažintina nemotyvuota (CPK 270 straipsnio 4 dalis).

            Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pagal Metodiką saugomu kraštovaizdžio objektu teisės aktų nustatytais atvejais pripažįstama ne tik natūralios pievos ir ganyklos, bet žolinė augmenija (sausumos, pelkių, vandens) apskritai, todėl atmetė atsakovo argumentus, jog nagrinėjamu atveju teisinę reikšmę turi natūralių pievų ir ganyklų žemėnaudos ploto nustatymas.

            Teisėjų kolegija pripažįsta, kad valstybiniuose kraštovaizdžio draustiniuose saugomas objektas yra natūrali žolinė augmenija apskritai, ne tik natūralios pievos ir ganyklos. Tačiau kartu pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepateikė patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, jog, rengiant pagrindą golfo laukų žolei atsakovo nurodytoje ariamojoje žemėje, buvo sunaikinta žolinė augmenija. Byloje nėra specialių žinių aplinkos apsaugos srityje turinčio asmens išvados ar paaiškinimų dėl žolinės augmenijos, įrenginėjant golfo laukus kraštovaizdžio draustinio teritorijoje esančioje žemėje, sunaikinimo. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokias įrodymais remdamasis priėjo prie išvados, kad žolinė augmenija buvo sunaikinta visame ieškovo nurodytame plote, t. y. ir toje žemėje, kurią atsakovas nurodė kaip ariamąją (CPK 331 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju išvada, jog atsakovas (kasatorius), įrengdamas golfo laukus, sunaikino žolinę augmeniją visame ieškovo nurodytame žemės plote, padaryta pažeidus įrodymų pakankamumo taisyklę (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad teismas konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą gali tada, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje G. Ū. ir kt. v. O. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-862/2002; 2006 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje UAB „A. J. Šokoladas“ v. UAB „Dzūkija“, bylos Nr. 3K-3-578/2006, kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors byloje nustatytos būtinosios sąlygos taikyti kasatoriui civilinę atsakomybę už sunaikinus žolinę augmeniją gamtai padarytą žalą, tačiau kai neišsiaiškinta esminių faktinių aplinkybių, reikšmingų žalos dėl sunaikintos žolinės augmenijos apimčiai nustatyti, taigi ir teisingam atlygintinos žalos dydžiui pagal Metodikoje įtvirtintą formulę apskaičiuoti, teismų sprendimas ir nutartis negali būti laikomi teisėtais. Dėl įrodymų pakankamumo taisyklės, nustatant žemės plotą, kuriame realiai sunaikinta žolinė augmenija, pažeidimo galėjo būti apskaičiuotas neteisingas atlygintinos žalos dydis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta dalį kasacinio skundo argumentų, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl žalos, sunaikinus žolinę augmeniją, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, t. y. tinkamai nenustatė, kokio dydžio žemės plote atsakovas, įrenginėdamas golfo laukus, realiai sunaikino žolinę augmeniją.  

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytam pažeidimui ištaisyti ir esminėms bylos aplinkybėms, reikšmingoms atlygintinos žalos dydžiui teisingai apskaičiuoti, nustatyti byla turi būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

 

           

Dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo ir draudimo priimti apeliantui blogesnį sprendimą  

 

            Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė CPK 312 straipsnį, draudžiantį kelti naujus reikalavimus apeliacinės instancijos teisme, taip pat 320 straipsnyje įtvirtintą draudimą peržengti apeliacinio skundo ribas, be to, pažeisdamas CPK 313 straipsnio nuostatas, priėmė dėl apelianto blogesnį sprendimą.

Dėl kasatoriaus argumentų, kad pažeistas CPK 312 straipsnyje įtvirtintas draudimas kelti naujus reikalavimus apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju ieškovas apeliacinės instancijos teisme nepareiškė naujo materialiojo teisinio reikalavimo. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kad gamtai padarytos žalos atlyginimas yra viešasis interesas, padidino iš apelianto (kasatoriaus) priteistiną žalos atlyginimą dėl to, jog nustatė, kad, pateikiant ieškinį, buvo padaryta žalos dydžio apskaičiavimo klaida, t. y. žalos dydis apskaičiuotas ne pagal Metodikos 15 punkte nurodytą kaupiamąjį metodą. Dėl to šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nekonstatuotinas CPK 312 straipsnio pažeidimas.

Dėl kasatoriaus argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė ne tik apeliacinio skundo, bet ir ieškinio ribas, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimas buvo atlyginti žalą, padarytą sunaikinus žolinę augmeniją. Minėta, kad tokios žalos dydis nėra išimtinai įrodinėjimo dalykas – jis apskaičiuojamas pagal kompetentingos institucijos parengtą žalos apskaičiavimo metodiką, t. y. pagal tam tikrą formulę ir tam tikrus nustatytus objektyvius kriterijus. Dėl to ta aplinkybė, kad ieškovas buvo neteisingai apskaičiavęs atlygintinos žalos dydį, o teismas priteisė pagal Metodikos reikalavimus ieškovo perskaičiuotą dėl to paties pažeisto ploto žalos sumą, šiuo konkrečiu atveju savaime nevertintina kaip ieškinio ribų peržengimas (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

Dėl kasatoriaus argumentų, kad, remdamasis viešojo intereso pažeidimu, apeliacinės instancijos teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas tik CPK 320 straipsnio 2 dalyje išvardytų kategorijų bylose, tarp kurių neįvardyta žalos gamtai atlyginimo bylų, teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime „Dėl teismų sprendimų motyvų surašymo ir skelbimo, sprendimo už akių ir apeliacijos institutų“ konstatavo, kad CPK 320 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kitas, ne CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje nurodytų kategorijų bylas, negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nors to ir reikalauja viešasis interesas, ir jų neperžengus šio teismo sprendimas (nutartis) būtų neteisingas (neteisinga) ir būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

 Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime pažymėjo, kad, vadovaujantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintu visuotinai pripažintu civilinio proceso teisės principu tantum devolutum quantum appellatum, apeliacinės instancijos teismui negali būti visiškai uždrausta remtis ir argumentais, nenurodytais apeliaciniame skunde, jeigu tuos argumentus pateikia kiti proceso dalyviai. Visuotinai pripažįstama ir tai, kad principas tantum devolutum quantum appellatum nėra absoliutus inter alia dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas. Tokios šio principo ribos – bendrosios taisyklės išimtys (beje, įtvirtintos daugelio valstybių civilinio proceso įstatymuose) paprastai būna susijusios su būtinumu apsaugoti, apginti pamatines vertybes – viešąjį interesą, silpnesniosios ginčo šalies teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius ir pan. Tokias pamatines vertybes paprastai įtvirtina, saugo ir gina demokratinių teisinių valstybių konstitucijos. Taigi principas tantum devolutum quantum appellatum savaime nesuponuoja, kad apeliacinės instancijos teismas turi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, kad jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir tai pažeistų konstitucines vertybes.

Remdamasis nurodytais motyvais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymu negalima nustatyti kokio nors baigtinio bylų, kuriose teismui (apeliacinės instancijos teismui taip pat) leidžiama apginti viešąjį interesą (inter alia peržengiant apeliacinio skundo ribas), sąrašo arba bylų, kuriose teismui neleidžiama apginti viešojo intereso (inter alia peržengiant apeliacinio skundo ribas), sąrašo. Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad iš Konstitucijos kylanti apeliacinės instancijos teismo galimybė ginant viešąjį interesą peržengti apeliacinio skundo ribas negali būti interpretuojama kaip išimtinai diskrecinė jo teisė: šis teismas nurodytas ribas gali peržengti tik tada, kai tam yra konstitucinis pagrindas, t. y. tada, kai jų neperžengus būtų pažeista kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė ir dėl to apeliacinės instancijos teismo atitinkamoje byloje priimtas sprendimas būtų neteisingas. Visais atvejais šis teismas privalo tai motyvuoti.

Nagrinėjamos civilinės bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos, augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Taigi aplinkos apsauga ir gamtai padarytos žalos atlyginimas neabejotinai yra viešasis interesas. Remiantis pirmiau nurodyta konstitucine jurisprudencija, byloje dėl gamtai padarytos žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teismas, nustatęs viešąjį interesą, galėtų peržengti apeliacinio skundo ribas, jeigu jų neperžengus būtų neteisingas teismo sprendimas (nutartis) ir liktų tinkamai neapginta pažeista konstitucinė vertybė.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad viešajam interesui aplinkos apsaugos srityje užtikrinti valstybės yra įsteigtos specialios institucijos. Šioje byloje ieškovas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas – viena iš tokių valstybės įstaigų, kurios uždavinys – užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos srityje, vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 717 patvirtinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento nuostatai). Bylos duomenimis, nurodyta valstybės įstaiga 2006 m. liepos 19 d. pareiškė atsakovui (kasatoriui) ieškinį dėl 216 663,83 Lt žalos gamtai, tarp jos – 16 865 Lt žalos už sunaikintą žolinę augmeniją 359 800 kv. m žemės plote, atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 20 d. sprendimu šį ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl 16 830,03 Lt žalos už žolinės augmenijos sunaikinimą atlyginimo, ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Pažymėtina, kad, grąžinus nurodytą bylos dalį nagrinėti iš naujo, ieškovas 2008 m. gegužės 15 d. patikslino žalos dydį ir pateikė duomenis, kad pagal kaupiamąjį metodą apskaičiuotos žalos dydis – 16 581,84 Lt (T. 2, b. l. 139-140). Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs grąžintą bylos dalį, visiškai patenkino nurodytą ieškinio reikalavimą ir priteisė iš atsakovo valstybei 16 581,84 Lt žalai dėl sunaikintos žolinės augmenijos atlyginti. Apeliacinį skundą dėl nurodyto teismo sprendimo padavė tik atsakovas, prašydamas panaikinti teismo sprendimą ir atmesti ieškovo reikalavimą priteisti 16 581,84 Lt už žolinės augmenijos sunaikinimą. Ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė palikti apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir, be kita ko, nurodė, kad žalos dydis apskaičiuotas pagal Metodiką (T. 3, b. l. 18). Apeliacinio proceso metu, apeliacinės instancijos teismui pasiūlius pateikti papildomų įrodymų dėl žalos, ieškovas 2008 m. lapkričio 12 d. pateikė patikslintus skaičiavimus, pagal kuriuos žala už žolinės augmenijos tame pačiame plote sunaikinimą – 95 661,34 Lt (T. 3, b. l. 52, 112–115).

Remdamasi išdėstyta nagrinėjamos bylos proceso chronologija, teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės institucija, kurios pareiga – užtikrinti viešojo intereso aplinkos apsaugos srityje apsaugą, neatidžiai vykdė šią pareigą, nes nuo 2006 m. iki 2009 m. vykstant ginčui teisme dėl žalos, sunaikinus žolinę augmeniją, atlyginimo, nepastebėjo, jog neteisingai apskaičiuotas atlygintinos žalos dydis, šį dydį perskaičiavo tik tada, kai byla antrą kartą buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, dar daugiau – patikslintus žalos dydžio skaičiavimus, pagal kuriuos žalos dydis beveik šešis kartus didesnis už priteistą pirmosios instancijos teismo sprendimu (kurio ieškovas neskundė apeliacine tvarka), pateikė po to, kai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą buvo nurodęs, kad pirmosios instancijos teismo priteistas žalos atlyginimas yra teisingas.

Esant tokiai faktinei ir teisinei situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, neturėjo pakankamo teisinio pagrindo peržengti apeliacinio bylos nagrinėjimo ribų ir priimti dėl apelianto blogesnio sprendimo, remdamasis viešuoju interesu (CPK 313 straipsnis, 320 straipsnio 2 dalis). Pagal šios konkrečios situacijos aplinkybes, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad žalos dydžio perskaičiavimas buvo pateiktas tik antrame apeliacinės instancijos teismo posėdyje, po kurio, nesuteikus atsakovui galimybės parengti atsikirtimų, teismas išėjo priimti sprendimo, apeliacinės instancijos teismo sprendimas priteisti gerokai didesnį žalos atlyginimą, laikytinas siurpriziniu ir aptariamu atveju negali būti pateisinamas viešuoju interesu, taip pat proceso operatyvumo, koncentruotumo, ekonomiškumo principais (CPK 2, 7 straipsniai). Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendimas priteisti nurodyto dydžio žalos atlyginimą negali būti laikomas teisėtu ir dėl to, kad, minėta, žalos dydžiui pagal Metodikoje nurodytą formulę apskaičiuoti esminę reikšmę turintys duomenys dėl sunaikintos žolinės augmenijos ploto nustatyti pažeidžiant įrodymų pakankamumo taisyklę (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje konkrečioje aptartoje situacijoje apeliacinės instancijos teismas, padidinęs pirmosios instancijos teismo priteistą iš atsakovo žalos atlyginimo sumą, kai teismo sprendimą apeliacine tvarka skundė tik atsakovas, pažeidė CPK 313 straipsnio ir 320 straipsnio 2 dalies nuostatas.

 

Dėl atsakovo prašymo priteisti atstovavimo išlaidas teisėtumo

 

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, atsisakę priteisti atsakovui atstovavimo išlaidų dalį, proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų dėl kitokios ieškovo reikalautos žalos gamtai, pažeidė CPK 93 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija nurodo, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog išlaidos advokato pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju kasatorius prašo priteisti dalį atstovavimo išlaidų, patirtų, kai byla buvo pirmą kartą nagrinėjama  pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ir apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį atmesti dalį ieškinio reikalavimų, grąžindamas nagrinėti iš naujo tik ieškinio reikalavimą dėl žalos už sunaikintą žolinę augmeniją atlyginimo. Pažymėtina, kad nurodytas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2007 m. birželio 20 d., apeliacinės instancijos teismo nutartis – 2007 m. lapkričio 19 d., tuo tarpu prašomas priteisti išlaidas atsakovas (kasatorius) grindė 2008 m. balandžio 29 d. PVM sąskaita–faktūra.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kai yra nustatyta, jog tuo metu, kai byla pirmą kartą buvo nagrinėjama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atsakovas nepateikė atstovavimo išlaidas patvirtinančių įrodymų, teismai, atmesdami atsakovo (kasatoriaus) prašymą priteisti nurodytų išlaidų dalį, tinkamai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio 1 dalies nuostatas.

 

Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi šalių ginčui išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

Atsižvelgdama į tai, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami civilinės atsakomybės už gamtai padarytą žalą būtinąsias sąlygas, teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, tačiau, spręsdami dėl žalos apimties, esmingai pažeidė proceso teisės normas, taip pat į tai, kad papildomas teismo sprendimas, kuriuo išspręstas atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, yra sudėtinė priimto teismo sprendimo dalis, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados nurodytu klausimu yra teisėtos, teisėjų kolegija nutaria: panaikinti sprendimo ir nutarties dalį dėl žalos, sunaikinus žolinę augmeniją, dydžio nustatymo ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; kitą sprendimo ir nutarties dalį palikti nepakeistą.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

            Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimo, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutarties dalį dėl žalos už žolinės augmenijos sunaikinimą dydžio nustatymo ir perduoti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmąja instancija Vilniaus apygardos teismui.

Kitą sprendimo ir nutarties dalį palikti nepakeistą. 

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                               Dangutė Ambrasienė

 

 

                                                                                                                      Virgilijus Grabinskas

 

 

                                                                                                                      Sigitas Gurevičius