Administracinė byla Nr. eA-2011-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04636-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2025 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo ALTIMUS-TECH SPOLKA Z ORGANICZONA ODPOWIEDZIALNOSCIA, veikiančio per ALTIMUS-TECH Sp. z. o. o. Lietuvos filialą, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo ALTIMUS-TECH SPOLKA Z ORGANICZONA ODPOWIEDZIALNOSCIA, veikiančio per ALTIMUS-TECH Sp. z. o. o. Lietuvos filialą, skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija) dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „LiTak-Tak“ (toliau – ir Bendrovė), kuri Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartimi pakeista jos teisių perėmėju ALTIMUS-TECH SPOLKA Z ORGANICZONA ODPOWIEDZIALNOSCIA, veikiančiu per ALTIMUS-TECH Sp. z. o. o. Lietuvos filialą (toliau – ir pareiškėjas), su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos: 1) 848 748,31 Eur žalą, susidariusią iki skundo pateikimo (2021 m. gruodžio 8 d.); 2) 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. gruodžio 23 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas prašomą priteisti žalą sumažino 140 Eur ir prašė priteisti 848 608,31 Eur, taip pat patikslino laikotarpį, už kurį prašė priteisti žalą – nuo 2020 m. spalio 7 d. iki 2021 m. spalio 30 d.

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1.                      Bendrovė nuo 2009 m. sėkmingai veikė karinės įrangos sektoriuje, kuris turi strateginę reikšmę šalies nacionaliniam saugumui, tačiau 2020 m. ir 2021 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) priimtais nutarimais Bendrovė pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų. Nesutikdama su tokiu vertinimu, Bendrovė pradėjo administracinius ginčus, kurie iki skundo padavimo pirmosios instancijos teismui dienos nebuvo pasibaigę. Minėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai sukėlė reikšmingas pasekmes Bendrovei – pripažinus, kad Bendrovė neatitinka nacionalinio saugumo interesų, Bendrovės veikla karinės įrangos sektoriuje buvo uždrausta ir Bendrovei kilo tokios pasekmės: ji negali disponuoti jai priklausančiais karinės paskirties daiktais, turi priverstinai juos saugoti specialiomis sąlygomis, Bendrovė turi nuosavybės teise objektus Ukrainoje, kurie saugomi muitinės sandėliuose, jų negali nei perleisti, nei susigrąžinti. Bendrovė ne kartą kreipėsi į skirtingas atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas) institucijas, prašydama išspręsti jai kilusių pasekmių (turto realizavimo ar jo saugojimo išlaidų atlyginimo) klausimą, tačiau tai nebuvo padaryta.

2.2.                      Lietuvos institucijų sprendimais sukeltos ir nereguliuojamos pasekmės reiškia neteisėtą, be įstatymo pagrindo vykdomą ekspropriaciją, o priverstinai patiriamos išlaidos prieštarauja konstituciniams nuosavybės apsaugos principams ir juridinio asmens veiklos tikslams. Toks disponavimo turtu apribojimas, koks kilo Bendrovei dėl to, kad Lietuvos valstybė nesprendė dėl priimtų Bendrovės atžvilgiu sprendimų pasekmių, prilygsta ekspropriacijai, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsniui ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnyje įtvirtintiems teisėtumo ir proporcingumo principams. Lietuvos valstybė galėjo ir turėjo sureguliuoti jos institucijų sprendimais sukeltas neproporcingas pasekmes Bendrovei, tačiau iki šiol to nepadarė. Aplinkybė, kad Lietuvos valstybės institucijos nesprendžia dėl Bendrovei sukeltų pasekmių, yra itin neproporcingas nuosavybės teisės apribojimas, kuris privalo būti nutrauktas, o iki nutraukimo dėl tokio neveikimo susidariusios išlaidos – atlygintos.

2.3.                      Bendrovė nekvestionuoja jai priimtų sprendimų pripažinti Bendrovę neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų, o prašo priteisti Bendrovės priverstinai turėtas išlaidas dėl to, kad Lietuvos valstybės institucijos, nusprendusios dėl veiklos kariniame sektoriuje apribojimo, atsisakė spręsti dėl Bendrovei tokiais sprendimais sukeltų pasekmių, susijusių su karinės paskirties turtu – jo Bendrovė negali realizuoti ir privalo saugoti. Bendrovė prašė teismo įpareigoti Lietuvos valstybę tokią situaciją ištaisyti, o iki tai bus atlikta – priteisti Bendrovės patirtas tokio turto saugojimo išlaidas.

2.4.                      Bendrovė yra nuo 2009 m. Lietuvos Respublikoje veikianti mokslinė-gamybinė bendrovė, kuri specializuojasi oro eismo valdymo sistemų, radiolokatorių gamybos ir modernizavimo srityse, jai išduota licencija, suteikianti teisę verstis ginklų taisymu, ginklų ir šaudmenų perdirbimu; licencija, suteikianti teisę verstis ginklų, A kategorijos ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių gamyba. Skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo metu licencijos buvo galiojančios (nesustabdytos ir nepanaikintos). Vykdydama veiklą, Bendrovė prekiavo su Europos Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV), taip pat trečiųjų šalių subjektais. Iki ginčo aplinkybių atsiradimo Bendrovėje dirbo 48 darbuotojai, nuo 2009 iki 2021 m. Bendrovė sumokėjo daugiau nei 9,6 mln. Eur mokesčių valstybei.

2.5.                      Bendrovė savo veiklą vykdė griežtai reguliuojamame sektoriuje: jos veiklą, inter alia (be kita ko), reguliuoja Lietuvos Respublikos strateginių prekių kontrolės įstatymas (toliau – Kontrolės įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 932 patvirtintos Strateginių prekių eksporto, importo, tranzito, tarpininkavimo ir siuntimo Europos Sąjungoje licencijavimo taisyklės, Strateginių prekių kontrolės vykdymo taisyklių ir sertifikatų karinę įrangą gaminančioms įmonėms gavėjoms išdavimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Bendrovės prekybiniai santykiai karine ir dvejopos paskirties įranga buvo a priori (nepatikrinus faktų, iš anksto) licencijuojami minėtų teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. tiek gamybai reikalingų detalių įsigijimas (importas), tiek pagamintos (modernizuotos) įrangos pardavimas (eksportas) buvo individualiai peržiūrimi ir legitimuojami kompetentingos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 932 iš skirtingų valstybės valdžios įstaigų sudarytos Komisijos strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) teisės aktų nustatyta tvarka atliko Bendrovės patikimumo įvertinimą ir 2014 m. gruodžio 10 d. išdavė Bendrovės patikimumą patvirtinantį pažymėjimą, galiojusį iki 2019 m. gruodžio mėn.

2.6.                      Iki 2020 m. liepos 31 d. galiojęs Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas (toliau – Įstatymas) Bendrovės veiklos nereguliavo, kadangi Bendrovė nebuvo laikoma investuotoja pagal Įstatyme įtvirtintą investuotojo sąvoką. 2020 m. birželio 30 d. buvo priimtas Įstatymo pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d., kuriuo, be kita ko, 2 straipsnio 2 dalis papildyta 6 punktu, kuris investuotojams priskyrė asmenis, kurie siekia vykdyti ar vykdo veiklą nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje.

2.7.                      Iki Įstatymo taikymo Bendrovei pradžios, 2020 m. liepos 14 d. VSD iniciatyva Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija (toliau – ir Komisija) pirmą kartą pradėjo Bendrovės atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros procedūrą. Komisijos 2020 m. rugsėjo 22 d. posėdyje buvo priimta išvada, kuria Bendrovė pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų (toliau – ir Pirmoji išvada). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1081-K09 (toliau – ir 2020 m. spalio 7 d. Nutarimas) nutarta pripažinti Bendrovę neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų dėl turimų grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančių ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis. Dėl Pirmosios išvados ir 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo teisminiai ginčai vyko skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo metu.

2.8.                      Vadovaudamasi 2020 m. spalio 7 d. Nutarimu, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (toliau – ir Ministerija) 2020 m. spalio 20 d. pranešė Bendrovei sustabdanti Bendrovei išduotų licencijų galiojimą. Po 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo Bendrovės veikla iš esmės buvo sustabdyta: ji prarado galimybę sudaryti naujus sandorius, neteko galimybės užbaigti prisiimtų įsipareigojimų bei sudarytų sandorių. Bendrovei nutraukus visus licencijuotus sandorius su 2020 m. spalio 7 d. Nutarime implikuojamu subjektu, kurio ryšiai nurodyti kaip keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, ir atitinkamoje geografinėje teritorijoje veikiančiais asmenimis bei atsisakius bet kurių, net ir grėsmės nacionaliniam saugumui regimybę galinčių kelti kontaktų, Komisija 2021 m. balandžio 22 d. priėmė sprendimą pradėti naują Bendrovės patikros procedūrą siekiant nustatyti, ar yra pašalintos 2020 m. spalio 7 d. Nutarime nurodytos priežastys, dėl kurių Bendrovė buvo pripažinta neatitinkanti nacionalinio saugumo interesų.

2.9.                      Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos 2021 m. liepos 19 d. raštu Bendrovei pranešta apie 2021 m. liepos 15 d. posėdyje Komisijos priimtą sprendimą, kad grėsmė, užfiksuota Pirmojoje išvadoje ir 2020 m. spalio 7 d. Nutarime, liko aktuali ir po pakartotinės Bendrovės patikros, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu Nr. 622-K-6 (toliau – ir 2021 m. rugpjūčio 4 d. Nutarimas) nutarė pripažinti Bendrovę neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų dėl turimų ar praeityje turėtų grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančių ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis. Skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo metu vyko teisminis procesas dėl 2021 m. rugpjūčio 4 d. Nutarimo bei Komisijos 2021 m. liepos 15 d. išvados (toliau – ir Antroji išvada) teisėtumo ir pagrįstumo.

2.10.                      Bendrovė patyrė ir toliau patiria finansines pasekmes dėl to, kad Lietuvos valstybė, priėmusi 2020 m. spalio 7 d. Nutarimą ir 2021 m. rugpjūčio 4 d. Nutarimą (toliau kartu – ir Nutarimai), ribojančius Bendrovės veiklą, iš esmės neišsprendė dėl to atsirandančių pasekmių, nors tą daryti privalėjo, užtikrindama Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą. Nutarimais yra apribota Bendrovės nuosavybės teisė į jai priklausantį ir teisėtai įgytą turtą ir palikta vien tik saugojimo pareiga. Šios pareigos atsiradimas ir trukmė nepriklauso nuo Bendrovės valios, yra jai žalinga ir bendrai prieštarauja privataus juridinio asmens tikslams, o greitu metu taps Bendrovei nepakeliama.

2.11.                      Bendrovė nuosavybės teise turi karinės bei A kategorijos ginklų paskirties objektus (toliau – ir Daiktai), kuriuos iki 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo yra įgijusi / pagaminusi tam, kad galėtų naudoti juos savo veikloje, t. y. parduoti pagal jau sudarytas ar planuotas sudaryti sutartis, gamybinėje veikloje arba naudoti vėliau parduotinų objektų gamyboje, tačiau de facto (faktiškai) jais disponuoti negali. Net ir nutraukus sutartis su asmenimis, kurie Vyriausybei ir Komisijai kėlė abejonių, Bendrovė turėjo realias galimybes šiuos Daiktus parduoti NATO ar trečiųjų šalių subjektams, tačiau to padaryti jai nebuvo leista. Nuo 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo priėmimo iki skundo pateikimo dienos Bendrovė ne vieną kartą kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Komisiją, Ministeriją, prašydama leisti sudaryti konkrečius sandorius, tačiau leidimų negavo.

2.12.                      Bendrovė 2020 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydama išduoti Bendrovei importo licenciją ir importo sertifikatą jai nuosavybės teise priklausančiai Ukrainos muitinėje esančiai įrangai susigrąžinti į Lietuvą. Šios įrangos eksportui į Ukrainą Bendrovė iš Ministerijos buvo gavusi eksporto licenciją, tačiau dėl taikomų ekologinių reikalavimų įrangai pirkėjas jos nebegalėjo priimti Ukrainoje. Taip Bendrovei priklausanti įranga „įstrigo“ Ukrainos muitinėje, o Bendrovės prašymas priimti dėl jos sprendimus Ministerijoje net nebuvo nagrinėtas. Dėl šių Ministerijos veiksmų Bendrovė kreipėsi į teismą, kuris nurodė Ministerijai tokį Bendrovės prašymą išnagrinėti. Ministerija teismo sprendimą apskundė aukštesnės instancijos teismui; skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo metu byla dar nebuvo išspręsta.

2.13.                      Bendrovė 2021 m. spalio 1 d. raštu Nr. LIT(S)-310 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrę Pirmininkę, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministrę bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą, prašydama kompensuoti Bendrovės mėnesines būtinąsias priverstines įrangos saugojimo išlaidas, kurios patiriamos gamybinių patalpų nuomos, fizinės apsaugos ir kitų aptarnavimo sutarčių pagrindu – pagal faktines Bendrovės kiekvieną mėnesį patiriamas išlaidas, arba leisti išvežti įrangą iš Lietuvos.

2.14.                      Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2021 m. spalio 27 d. raštu Nr. S-3286 iš esmės pareigą pateikti sprendimo būdą perkėlė Ministerijai, kuri 2021 m. spalio 28 d. raštu pranešė Bendrovei, kad pagal Įstatymą bei Kontrolės įstatymą Bendrovė negali vykdyti veiklos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje ir nurodė, kad teisės aktai nenumato galimybės kompensuoti dėl to patiriamų išlaidų. Šiuo atsakymu buvo išreikšta aiški valstybės pozicija, kad Bendrovė negali sudarinėti sandorių ar atlikti bet kokių veiksmų, susijusių su Daiktais bei turi ir toliau juos saugoti savomis lėšomis.

2.15.                      Bendrovė 2021 m. lapkričio 4 d. dar kartą kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrę Pirmininkę, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministrę bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą, teiraudamasi, kaip Vyriausybė ketina elgtis dėl jos nutarimais sukeltų pasekmių Bendrovei, t. y., ar Bendrovė gali išvežti jai priklausančius Daiktus į kitą Europos Sąjungos šalį, o jei ne – kokiu būdu Vyriausybė (ar jos pavedimu – kita institucija) prisiima įsipareigojimą kompensuoti tokios įrangos saugojimo ir sandėliavimo kaštus. Iki skundo pateikimo pirmosios instancijos teismui dienos atsakymo į minėtą raštą Bendrovė nebuvo gavusi.

2.16.                      Uždraudus vykdyti Bendrovės veiklą, ji pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalį vis tiek privalo laikytis saugumo reikalavimų, kadangi Bendrovės turimi Daiktai gali būti naudojami karybos tikslams. Bendrovė negali karinės įrangos tiesiog palikti neprižiūrimame sandėlyje, kadangi tai gali sukelti didelę grėsmę visuomenės ir valstybės saugumui. Dėl priverstinio Daiktų saugojimo Bendrovė kiekvieną mėnesį patyrė vidutiniškai 65 000 Eur išlaidų.

2.17.                      Lietuvos valstybė uždraudė Bendrovei vykdyti ūkinę – komercinę veiklą, kuri buvo pagrindinė Bendrovės veikla karinės įrangos sektoriuje, įpareigojo neapibrėžtą laiką saugoti Daiktus be galimybės šiuos daiktus realizuoti ar kitaip naudoti. Bendrovė, neturėdama galimybės disponuoti turimais Daiktais, kiekvieną mėnesį patiria žalą, kuri atsirado tik dėl Vyriausybės neteisėtų veiksmų ir tęsis tol, kol Vyriausybė ar kita jos įgaliota institucija neišspręs Vyriausybės nutarimais sukeltų pasekmių.

2.18.                      Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalį Lietuvos valstybės veiksmai atitinka veiksmų neteisėtumo sąvoką, nes: 1) nesant teisės aktuose numatyto pagrindo buvo iš esmės paneigta Bendrovės nuosavybės teisė į Daiktus; 2) dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ministerijos neveikimo, pažeidžiančio bendrojo pobūdžio pareigas ir principus bei teisėtumo reikalavimą arba dėl legislatyvinės omisijos Bendrovė yra priversta patirti išlaidas.

2.19.                      Bendrovė po 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo priėmimo negali disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiais Daiktais, pagal Įstatymo 12 straipsnio 18 dalį negali vykdyti veiklos strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje. 2020 m. spalio 7 d. Nutarime, sukėlusiame nurodytas pasekmes, nebuvo nurodyta, kaip Bendrovė turėtų elgtis su turimais Daiktais, Bendrovė negali gauti licencijų, reikalingų Daiktams importuoti ir eksportuoti pagal Kontrolės įstatymo 7 bei 8 straipsnius, o Ministerija, pranešusi Bendrovei apie jai suteiktų licencijų galiojimo sustabdymą, nenurodė jokio termino Daiktams realizuoti.

2.20.                      Įstatyme nesureguliavus tokios, kaip nagrinėjamu atveju, teisinės situacijos, Bendrovė, nors de jure (teisiškai) turi nuosavybės teisę į Daiktus, de facto niekaip šia teise pasinaudoti negali, nors nei Įstatymas, nei kiti įstatymai nenumato, kad iš nacionalinio saugumo interesų neatitinkančio juridinio asmens gali būti paimta nuosavybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus Nutarimus, valstybė de facto įvykdė ekspropriaciją – Bendrovei buvo uždrausta Daiktus parduoti, perduoti ar kitaip disponuoti šia nuosavybe, be to, papildomai juos turi saugoti, laikydamasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

2.21.                      Ministerijos argumentas dėl teisės aktų, reguliuojančių Daiktų likimą, nebuvimo negali būti laikomas pakankamu siekiant išvengti neigiamų pasekmių, kylančių tinkamai nesureguliavus teisinių santykių, paliekant visą atsakomybę spręsti nutarimais sukeltas finansines pasekmes. Nuosavybės teisės atėmimas iš Bendrovės neatitinka proporcingumo principo bei viešojo ir privataus intereso derinimo reikalavimų.

2.22.                      Bendrovės vykdoma veikla, veikiant karinės technikos pramonėje, turi būti (ir yra) itin griežtai reguliuojama. Bendrovė turi derinti savo teisę disponuoti įsigyta ir pagaminta įranga, derindama tokių daiktų panaudojimą su viešuoju interesu (nepažeidžiant įrangos gamybos ir saugojimo saugumo reikalavimų, laikantis kitų specialiųjų teisės aktų). Daiktų ir įrangos saugojimas sukelia itin dideles išlaidas Bendrovei ir nagrinėjamu atveju visiškas nuosavybės paėmimas tiesiog atimant Daiktus iš Bendrovės ir perduodant juos atsakovei turėtų netgi mažesnes pasekmes už dabartinę situaciją, kuomet Bendrovė, negalėdama disponuoti turtu, turi savomis lėšomis rūpintis turto priežiūra ir saugojimu.

2.23.                      Neaišku, kodėl apribojimas disponuoti nuosavybės teise turimais Daiktais užtikrina nacionalinio saugumo reikalavimus, kai Daiktai yra laikomi Lietuvos teritorijoje esančiame sandėlyje, o Daiktų perkėlimas į kitą valstybę, esančią Europos Sąjungoje, pažeistų nacionalinio saugumo reikalavimus, kodėl Lietuvos valstybė negalėtų leisti Daiktų perleisti tretiesiems asmenims, kurie atitinka Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus arba veikia valstybėje, kuri atitinka Lietuvos Respublikos geopolitinę kryptį.

2.24.                      Į Bendrovę dėl bendradarbiavimo galimybės ir siekio įsigyti Bendrovės gaminamą įrangą yra kreipęsi JAV, Suomijos karinių oro pajėgų atstovai. Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės neveikimo (nesiėmimo spręsti iš Nutarimų kylančias pasekmes) Bendrovė neribotą laiką patirs rimtesnes už nusavinimą ir baudžiamojo poveikio pasekmes – turės išlaidų, susijusių su Daiktų saugojimu ir prižiūra, o galiausiai praras Daiktų vertę dėl rinkos pokyčių. Bendrovei nebegalint saugoti Daiktų, pakankamai reali grėsmės visuomenės saugumui tikimybė. Tokių priverstinių pasekmių sukėlimas prieštarauja ne tik teisėtumo, proporcingumo principams, tačiau ir verčia veikti Bendrovę prieš CK nustatytus juridinio asmens tikslus.

2.25.                      Neteisėti Lietuvos valstybės veiksmai pasireiškia neproporcingai apribojus pareiškėjo nuosavybę (de facto ją eksproprijavus) ir už tokį apribojimą teisingai neatlyginant. Vyriausybė privalo kompensuoti Bendrovės patiriamas išlaidas, kurios atsirado dėl Vyriausybės veiksmų uždraudus Bendrovei disponuoti turima nuosavybe. Neišsprendus susiklosčiusios padėties, Bendrovė pasilieka teisę ateityje reikalauti visos Bendrovės Daiktų, į kuriuos nuosavybės teisė yra de facto prarasta, vertės atlyginimo iš Lietuvos valstybės.

2.26.                      Lietuvos valstybės veiksmai neteisėti, kadangi Lietuvos valstybės institucijos yra neveiklios ir nesiima jokių būtinų veiksmų, net Bendrovei prašant jų imtis, protingai ir rūpestingai išspręsti susiklosčiusią situaciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybei, priimant Nutarimus, turėjo ir privalėjo būti akivaizdu, kad Bendrovė susidurs su neproporcingomis pasekmėmis, jei nebus sprendžiami Daiktų, kuriais Bendrovė negali disponuoti, realizavimo arba saugojimo klausimai. Nesprendžiant šių klausimų Nutarimuose ar vėliau, Bendrovės išlaidos augo (ir tebeauga toliau), ir dėl finansinių sunkumų, susijusių su veiklos sustabdymu Nutarimais, Bendrovė ilgainiui jų nebegalės finansuoti. Kadangi Lietuvos valstybė (jos institucijos) išdavė visus reikiamus leidimus Bendrovei Daiktus įgyti ir turėti, išdavė leidimus sudaryti sandorius, dėl kurių vėliau pripažino Bendrovę neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų, būtent atsakovei (jos institucijoms) tenka pareiga išspręsti ir tokių sprendimų sukeliamas pasekmes. Atsakovė yra atsakinga už tai, kad Bendrovė turi Daiktus, kuriais šiai dienai negali niekaip disponuoti, tačiau privalo apmokėti jų laikymo ir saugojimo kaštus.

2.27.                      Disponavimas Daiktais nėra įmanomas dėl 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo, o Lietuvos valstybės institucijos nesiima jokių veiksmų tokiai situacijai spręsti, atsakovo institucijų veiksmai laikytini pažeidžiančiais bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. tokiu būdu, kad Bendrovei nebūtų sukeliama papildoma žala. Už šią situaciją atsakomybė tenka valstybei, atstovaujamai Vyriausybės. Valstybės institucijos turi pareigą sukurti tokią teisinę sistemą, kurios egzistavimas pašalintų viešųjų subjektų teisę savivaliauti. Teisės aktų, kurių pagrindu būtų galima kompensuoti Bendrovei dėl Vyriausybės veiksmų patiriamą žalą, nebuvimas, nėra pakankamas pagrindas neproporcingai riboti Bendrovės teises, o Bendrovės patiriama žala turėtų būti kompensuojama neatsižvelgiant į tai, kad nėra teisės aktų, nustatančių kompensavimo pagrindus.

2.28.                      Nuo 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo priėmimo iki skundo pateikimo dienos už Daiktų saugojimą jau yra sumokėta 848 748,31 Eur. Dalis Bendrovės nuosavybės teise valdomų objektų šiuo metu dėl negalėjimo jais disponuoti yra Ukrainos muitinėje, todėl akivaizdu, kad už šių objektų saugojimą iš Bendrovės bus pareikalauta apmokėti Ukrainos muitinės patiriamus Bendrovės daiktų saugojimo kaštus. Daiktų saugojimo išlaidos susidaro kiekvieną dieną ir žala Bendrovei nuolat auga, todėl Bendrovė ateityje tikslins reikalavimą atsižvelgdama į tai, kiek ilgai situacija dėl Daiktų saugojimo nebus išspręsta.

2.29.                      Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priėmusi nutarimus, kuriais apribota Bendrovės veikla, neišsprendė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais sukeltų padarinių klausimo. Tuo atveju, jei Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priėmusi ribojančius Bendrovės veiklą Nutarimus, iš esmės nebūtų visiškai apribojusi Bendrovės nuosavybės teisės, o leistų šiuos Daiktus realizuoti juos saugiai išvežant už Lietuvos Respublikos ribų, Bendrovė nepatirtų Daiktų saugojimo kaštų bei žalos. Lietuvos Respublikos Vyriausybei priimant Nutarimus, atsakovas galėjo ir turėjo numatyti, kad šiais veiksmais Bendrovei bus sukelta žala, todėl tarp atsakovo neteisėtų veiksmų nepagrįstai apribojus Bendrovės nuosavybės teisę, atsakovei nesiimant jokių veiksmų, kuriais būtų pašalinami Vyriausybės nutarimais sukelti padariniai, ir Bendrovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys, o neigiami padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo, t. y. egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Ministerija, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Ministerija atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

3.1.                      Pagrindas, iš kurio kildinami ir neteisėti valstybės veiksmai, yra Bendrovės atžvilgiu priimti jos veiklą apriboję sprendimai. Bendrovės ir Lietuvos valstybės ginčo pradžia – Pirmoji išvada, kuri patvirtinta 2020 m. spalio 7 d. Nutarimu. Komisija 2021 m. liepos 15 d. priėmė Antrąją išvadą, kurioje dar kartą pripažino Bendrovę neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų. Antroji išvada patvirtinta 2021 m. rugpjūčio 4 d. Nutarimu.

3.2.                      Pirmoji išvada ir Antroji išvada (toliau kartu – ir Išvados) ir Nutarimai valstybės institucijoms turi privalomą galią – Ministerija ir kitos valstybės institucijos neturi teisinio pagrindo išduoti Bendrovei jos prašomų licencijų ar leidimų, kurie sudarytų pagrindą vykdyti veiklą srityje, kurioje buvo pripažinta, jog Bendrovės veikla neatitinka nacionalinio saugumo reikalavimų.

3.3.                      Bendrovė jos įrodinėjamus nuostolius tiesiogiai sieja su minėtomis Išvadomis ir Nutarimais. Skundo pateikimo pirmosios instancijos teismui metu Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo nagrinėjamos dvi Bendrovės inicijuotos bylos, kuriose buvo keliamas klausimas dėl Išvadų ir Nutarimų teisėtumo: administracinė byla Nr. eA-885-822/2022 dėl Pirmosios išvados ir 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo; Vilniaus apygardos administraciniame administracinė byla Nr. eI-983-860/2022 dėl Antrosios išvados ir 2021 m. rugpjūčio 4 d. Nutarimo.

3.4.                      Bendrovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra išvestinis iš Išvadų ir Nutarimų, todėl turėtų būti įsitikinta Komisijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtų sprendimų teisėtumu ir tik po to vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, kuriais ją kaltina pareiškėja. Tuo atveju, jei administraciniai teismai galutinai nuspręs, kad Komisija ir Vyriausybė priėmė teisėtus sprendimus, atsakovas negalėtų būti kaltinamas atlikęs neteisėtus veiksmus, kadangi turėtų būti laikoma, jog jis veikė griežtai pagal teisės aktuose nustatytą reglamentavimą.

3.5.                      Atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų. Valstybės institucijos negali priimti teisės aktuose nenumatytų sprendimų. Vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 10 dalimi ir 17 dalimi, principu, kad viešojoje teisėje draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama įstatymu, priešingai nei teigia pareiškėjas, nei Komisija, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė negalėjo peržengti Įstatyme nustatytų ribų ir spręsti klausimus, kurių sprendimo nenumato įstatymas.

3.6.                      Pareiškėjo prašymas dėl nuostolių kompensavimo valstybės institucijoms buvo pateiktas tik 2021 m. spalio 1 d., nors pirmasis Vyriausybės nutarimas dėl Bendrovės neatitikties nacionalinio saugumo interesams buvo priimtas dar 2020 m. spalio 7 d. Vyriausybei 2020 m. spalio 7 d. priėmus nutarimą dėl Bendrovės neatitikties nacionalinio saugumo interesams, pati Bendrovė tik po metų pranešė valstybei apie patiriamas išlaidas ir pateikė konkretų jų dydį. Iki tol Bendrovė valstybės institucijoms tokios informacijos neteikė, kelis kartus prašė leisti jai sudaryti pavienius sandorius, išduoti importo licenciją.

3.7.                      Pareiškėjo elgesys rodo, jog pats pareiškėjas iki 2021 m. spalio 1 d. įrodinėjamo atsakovo neveikimo nelaikė neteisėtu, nes priešingu atveju būtų apie jį informavęs nedelsiant. Pareiškėjui 2021 m. spalio 1 d. pateikus prašymą valstybės institucijoms, Ministerija savo kompetencijos ribose į jį atsakė 2021 m. spalio 28 d. Šis informacinio pobūdžio atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis viešojo administravimo principus, Ministerijos įgaliojimus bei kompetenciją.

3.8.                      Gavęs Ministerijos atsakymą, pareiškėjas 2021 m. lapkričio 4 d. Ministrei Pirmininkei pateikė papildomą paklausimą, į kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija atsakė 2021 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. S-3714, informuodama, jog pareiškėjo keliami klausimai yra nagrinėjami. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2021 m. gruodžio 20 d. pranešė pareiškėjui, jog „situacijos įvertinimui reikalinga papildoma analizė ir laikas.“ Vėliau Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2022 m. sausio 14 d. raštu Nr. S-111 įpareigojo Ministeriją spręsti Bendrovės 2021 m. spalio 1 d. ir lapkričio 4 d. raštuose keliamus klausimus dėl galimybės išvežti Bendrovei priklausančią įrangą iš Lietuvos Respublikos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2022 m. sausio 21 d. raštu Nr. S-186 pranešė pareiškėjui, kad klausimo sprendimas perduotas Ministerijai, kuri turi iš esmės spręsti ir nagrinėti jos raštuose keliamus klausimus dėl galimybės išvežti Bendrovei priklausančią įrangą iš Lietuvos Respublikos suteikimo.

3.9.                      Bendrovei pateikus atitinkamus prašymus valstybės institucijoms, atsakovas ėmėsi veiksmų susidariusiai situacijai spręsti ir ji skundo pateikimo pirmosios instancijos teismui metu buvo sprendžiama, tačiau pareiškėjas negalėjo tikėtis, jog atsakovė pati ex officio (pagal pareigas) spręs klausimą dėl jai priklausančio turto likimo, kai Įstatyme tokia galimybė nėra numatyta. Tik gavus atitinkamą Bendrovės prašymą, atsakovei tapo žinoma apie Bendrovės nurodytą problemą ir ją buvo pradėta aktyviai spręsti, todėl pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas elgėsi pasyviai ir vengė spręsti situaciją, yra nepagrįsti.

3.10.                      Bendrovė nepagrįstai teigia, kad jos nuosavybės teisė buvo apribota ekspropriacijai prilygstančiu būdu. Bendrovė Įstatymo nustatyta tvarka buvo pripažinta keliančia grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Būtent pačios Bendrovės veiksmai – grėsmę nacionaliniam saugumui kelianti veikla ir bendradarbiavimas su tokią grėsmę keliančiais subjektais – lėmė Išvadų ir Nutarimų priėmimą. Laikydamasi Įstatymo reikalavimų, nei Komisija, nei Vyriausybė negalėjo priimti kitokių sprendimų, jais peržengti Įstatymo nustatytų ribų. Jei Bendrovei toliau būtų leidžiama nevaržomai naudotis ir disponuoti karine įranga, Komisijos išvados ir Vyriausybės nutarimai neturėtų jokios praktinės reikšmės.

3.11.                      Tam, kad Bendrovė galėtų eksportuoti ar importuoti karinę įrangą, ji turi gauti licenciją, kaip tai numatyta Kontrolės įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje. Bendrovė, siedama savo reikalaujamą priteisti žalą išimtinai su negalėjimu gauti importo ar eksporto licencijos, nepateikė jokio paaiškinimo dėl to, ar ji neturi galimybės perleisti ar išnuomoti įrangą Lietuvos Respublikoje veikiančiam subjektui – tokiam veiksmui licencija pagal Kontrolės įstatymą nėra reikalinga, ji yra reikalinga tik veiksmams, susijusiems su užsieniu. Bent daliai veiksmų Bendrovei nėra reikalinga atskira licencija, o dėl jos galimybių išvežti įrangą iš Lietuvos Respublikos buvo pradėta spręsti nedelsiant po to, kai Bendrovė to paprašė.

3.12.                      Bendrovė nepagrįstai teigia, kad de facto atsiradęs Bendrovės nuosavybės teisių apribojimas yra neproporcingas. Bendrovės veikla buvo pripažinta prieštaraujančia nacionalinio saugumo interesams. Nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas bei konstituciškai svarbus tikslas, į kurį būtina atsižvelgti reguliuojant ūkinę veiklą valstybėje. Nustačius Bendrovės keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, Komisija ir Vyriausybė privalo veikti ir tai buvo padaryta laikantis Įstatymo. Faktas, kad dėl to Bendrovė patiria sunkumų toliau naudotis ir disponuoti jai priklausančia įranga, negali būti laikomas tolygiai svarbiu ir prilygstančiu Bendrovės keliamai grėsmei. Bendrovės neveikimas ir delsimas informuoti apie susidariusią situaciją ne tik patvirtina priežastinio ryšio tarp įrodinėjamų neteisėtų veiksmų ir žalos nebuvimą, bet ir tai, jog Bendrovė pati metus nelaikė susidariusio apribojimo neproporcingu.

3.13.                      Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jai atstovaujanti Ministerija yra įstatymų vykdomosios, o ne įstatymų leidžiamosios valdžios dalis, todėl ne Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi pareigą (jei ji būtų) šalinti įstatymų trūkumus – tai gali padaryti tik įstatymų leidėjas – Lietuvos Respublikos Seimas. Kol Įstatymas nėra pakeistas, tol nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nei Ministerija neturi teisės savavališkai plėsti įstatymo ribų, todėl Bendrovė neturi jokio pagrindo teigti, kad įstatymo spraga ar legislatyvinė omisija kaip nors siaurina Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisę gintis neatlikus Bendrovės įrodinėjamų neteisėtų veiksmų.

3.14.                      Lietuvos Respublikos Vyriausybė Bendrovės įrodinėjamų neteisėtų veiksmų neatliko, veikė griežtai laikydamasi Įstatymo, siekdama pamatinių nacionalinio saugumo interesų apsaugos. Bendrovė apie tai, jog jos neatitiktis nacionalinio saugumo kriterijams jai kelia papildomų nepatogumų, valstybės institucijoms pranešė tik praėjus metams po atitinkamų sprendimų priėmimo – 2021 m. spalio 1 d. gavusi šį raštą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ėmėsi veiksmų susidariusiai situacijai spręsti, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neveikimo.

3.15.                      Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti dėl civilinės atsakomybės taikymo. Nesant Lietuvos Respublikos Vyriausybė neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo iš Lietuvos Respublikos Vyriausybė priteisti Bendrovės nuostolių atlyginimo (CK 6.246 str.).

3.16.                      Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, Bendrovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog žala faktiškai buvo patirta, nėra dokumentų, kurie patvirtintų, kad skunde nurodytą sumą Bendrovė sumokėjo, nėra pateiktos sutartys su skunde nurodytais subjektais, PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų, jokių išlaidų, susijusių su mokėjimais darbuotojams – sandėlio skyriaus vadovui ir elektronikos skyriaus vadovui, patvirtinančių dokumentų, todėl Bendrovė neįrodė patirtos žalos fakto.

3.17.                      Atsakovui kyla pagrįstų abejonių dėl žalos dydžio, sąsajumo su daiktų saugojimu, objektyviu poreikiu patirti tokio dydžio sąnaudas. Pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų tariamai žalai sumažinti, o netgi elgėsi priešingai – nurodytu laikotarpiu išlaidos augo.

3.18.                      Bendrovė nepateikė jokių patikimų įrodymų, kurie patvirtintų įrodinėjamas aplinkybes, o didžioji dalis pateiktų PVM sąskaitų faktūrų net nėra susijusios su daiktų saugojimo išlaidomis.

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gegužės 15 d. nutartimi (toliau – ir Nutartis) pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 16 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

 

II.

 

6.       Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Ministerija, 204 837,07 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 6 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat 3 286,68 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7.       Teismas, apžvelgęs Nutarties 54 punktą, nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

8.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog nagrinėjamu atveju žalą sudaro išlaidos, susijusios su nekilnojamojo turto objektų, kuriuose buvo saugomi daiktai, nuoma, darbuotojams mokėtu darbo užmokesčiu, elektros energijos tiekimo ir elektros persiuntimo paslaugomis, teritorijos saugojimo paslaugomis, inžinerinių tinklų priežiūros paslaugomis, kenkėjų kontrolės paslaugomis, medžio granulių, skirtų pastatų-sandėlių šildymui, įsigijimu, aplinkos apsaugos atstovavimo paslaugomis bei apsaugos sistemų servisinio aptarnavimo paslaugomis.

9.       Pasisakydamas dėl nekilnojamojo turto nuomos, teismas nurodė, kad pareiškėjas teismo prašė priteisti 615 400 Eur už pastatų, žemės sklypų, kilnojamojo turto nuomą, priežiūrą bei administravimo paslaugas.

10.       Teismas, įvertinęs nuomos sutarčių turinį, nurodė, kad pirminė sutartis sudaryta 2013 m. birželio 12 d., o sutarties pakeitimas atliktas 2015 m. balandžio 27 d., ir sprendė, jog sutarties pakeitimas, įvykęs 5 metus iki kilusios žalos, nėra vertintinas kaip neįprasta komercinė praktika. Šalys, tiek sudarydamos sutartį, tiek atlikdamos jos pakeitimus, negalėjo tikėtis ar daryti įtaką veiksmams, atsižvelgiant į tai, kad ateityje bus priimti sprendimai, kuriais bus apribota pareiškėjo veikla. Teismas pabrėžė, jog visos nuomos sutartys buvo sudarytos iki 2020 m. vasarą pradėtos procedūros ir 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad 2020 m. kovo 3 d. sudaryta ilgalaikė pastatų nuomos sutartis atitiko tiek pareiškėjo tiek ir UAB „ALITUS“ komercinę veiklą ir jos veiklos modelį.

11.       Teismas nurodė, kad 2021 m. kovo 31 d. buvo sudaryti visų nuomos sutarčių pakeitimai, kurių pagrindu bendras visų trijų sutarčių nuomos mokesčio dydis buvo padidintas 12 000 Eur. Pareiškėjas nei skunde, nei pareiškėjo atstovė teismo posėdyje nepaaiškino, kodėl ženklus nuomos mokesčio pakėlimas buvo būtinas įmonės veiklos sustabdymo metu.

12.       Teismas, įvertinęs tai, jog pareiškėjas negalėjo daiktų realizuoti, tačiau privalėjo juos saugoti, atitinkamai patirdama šios pareigos vykdymo išlaidas (kaštus), taip pat įvertinęs realumo, būtinumo bei protingumo principus, konstatavo, kad pareiškėjui priteistinas 204 837,07 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimas, patirtas už nuomos mokesčio mokėjimą.

13.       Teismas, atsižvelgęs į tai, jog gamybinių patalpų nuomos kaina pramonės rajone svyravo nuo 1,6 Eur iki 3,3 Eur, vertindamas patirtos turtinės žalos dydį, jį apskaičiavo atsižvelgdamas į nuomos kainos vidurkį, kuris yra 2,45 Eur už 1 kv. m. Atitinkamai už vieno mėnesio metalo apdirbimo dirbtuvės nuomą priteistina suma yra 2 692,04 Eur (1 098,79 kv. m. x 2,45 Eur).

14.       Teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktus OBER HAUS nuomos mokesčio duomenis, kad sandėliavimo patalpų nuomos kaina pramoniniame rajone buvo nuo 3,9 Eur iki 5,0 Eur, priteisdamas nuomos mokesčio atlyginimą, vertino nurodytos nuomos kainos vidurkį, kuris yra 4,45 Eur už 1 kv. m. Atsižvelgęs į tai, už vieno mėnesio pastato (sandėlio) nuomą teismas priteisė 7 109,28 Eur.

15.       Teismas nurodė, kad pastatai yra sandėliavimo paskirties, apskaičiuojant atlygintiną sumą už nuomos mokestį, taikomas nuomos kainos už sandėliavimo patalpų pramoniniame rajone kainų vidurkis, todėl bendras vieno mėnesio pastato sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir Nr. (duomenys neskelbtini), priteistina suma yra 6 274,50 Eur.

16.       Teismas konstatavo, kad bendra visų nuomotų pastatų priteistina mėnesinė nuomos mokesčio suma – 16 075,82 Eur (2 692,04 Eur + 7 109,28 Eur + 6 274,5 Eur). Įvertinęs tai, jog pareiškėjas prašo turtinę žalą priteisti už laikotarpį nuo 2020 m. spalio 7 d. iki 2021 m. spalio 30 d., teismas nurodė, kad priteistina suma už 2020 m. spalio mėnesį sudaro 12 445,80 Eur (16 075,82 Eur x 28 d. / 31 d.), o už 2021 m. spalio mėnesį – 15 557,25 Eur (16 075,82 Eur x 30 d. / 31 d.), t. y. bendra pareiškėjui priteistina suma sudaro 204 837,07 Eur (12 445,80 Eur + (16 075,82 x 11 mėn.) + 15 557,25 Eur).

17.       Teismas, pasisakydamas dėl darbuotojams mokėtų atlyginimų, nurodė, kad pareiškėjas teismo prašė priteisti 30 258,69 Eur turtinės žalos atlyginimą, kuris susidarė dėl atlyginimo, mokėto sandėlio skyriaus vadovui (ginklininkui) J. O., bei dėl 55 912,76 Eur atlyginimo, mokėto elektronikos skyriaus vadovui (ginklininkui) L. K. Pareiškėjas nurodė, kad minėti asmenys atliko ginklininkų funkcijas, be kurių turtas negalėjo būti saugomas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi.

18.       Teismas pažymėjo, kad pagrindinės darbuotojų funkcijos nebuvo susijusios su ginklininkų pareigomis, jos darbuotojams priskirtos tik 2016 m. rugpjūčio 23 d., paskyrus darbuotojams atlikti papildomas funkcijas, nebuvo padidintas darbo užmokestis, todėl darbo funkcijų padidėjimas nebuvo ženklus. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė darbuotojų darbo funkcijų aprašymo, todėl nėra galima įvertinti, kokią darbuotojų atliekamų darbo funkcijų dalį sudarė funkcijos, susijusios būtent su daiktų saugojimu.

19.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2020 m. spalio 7 d. būtų pavedęs aukščiau nurodytiems darbuotojams atlikti tik saugotinų daiktų apsaugą, todėl nėra aišku, kokios apimties funkcijas šie darbuotojai atliko prašomos priteisti žalos laikotarpiu. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti iš atsakovo darbuotojų, kurie taip pat atliko ir ginklininko funkcijas, atlyginimą, neįrodė, jog išlaidos šių darbuotojų atlyginimams išmokėti yra bendrovės patirta žala dėl neteisėtų valstybės veiksmų, todėl prašoma suma nepriteistina.

20.       Pasisakydamas dėl išlaidų, susijusių su elektros energijos tiekimu, teismas nurodė, kad pareiškėjas teismo prašė už elektros persiuntimo paslaugas (akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Elektros skirstymo operatorius“) priteisti 26 393,77 Eur, o už elektros energijos išlaidas (UAB „Ignitis“) pritiesti 20 933,39 Eur.

21.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas sutarties su UAB „Ignitis“ nepateikė, o iš pateiktų sutarčių neaišku, kaip buvo tiekiama elektra į objektus, kuriuose buvo saugomi daiktai. Iš pateiktų sutarčių nėra įmanoma įvertinti, kiek elektros energijos bei elektros persiuntimo paslaugų buvo tiekiama konkrečiai į kiekvieną iš objektų, kuriuose buvo saugomi daiktai, pareiškėjas teismui taip pat nepateikė duomenų, kokios elektros energijos sąnaudos buvo iki tol, kol įmonės veikla buvo sustabdyta.

22.       Teismas padarė išvadą, kad elektros suvartojimo kiekis ir prašoma priteisti suma objekte, kuriame nevyko įprastinė veikla, yra itin didelė, o pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų tokio dydžio žalos pagrindimui, t. y. pareiškėjas neįrodė, jog suvartota elektros energija buvo reikalinga būtent daiktų saugojimui. Teismas pabrėžė, kad elektros persiuntimo paslaugos buvo teikiamos ir objektui adresu (duomenys neskelbtini), kurios nėra susijusios su daiktų saugojimu, o atsakovas nėra atsakingas už tokių išlaidų atlyginimą.

23.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog elektros persiuntimo paslaugos ir elektros energijos tiekimo išlaidos susidarė dėl daiktų saugojimo, todėl prašymą priteisti dėl to susidariusias išlaidas atmetė.

24.       Teismas, pasisakydamas dėl išlaidų, susijusių su UAB „Ekskomisarų biuras“ paslaugomis, nurodė, kad pareiškėjas teismo prašo priteisti 62 113,13 Eur už UAB „Ekskomisarų biuras“ teiktas fizinės apsaugos paslaugas.

25.       Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nusprendė, jog pareiškėjas, nepateikęs nei UAB „Ekskomisarų biuras“ fizinės saugos vykdymo tvarkos, nei pareiškėjui dirbusių ginklininkų pareigybių aprašymo, neįrodė, kad UAB „Ekskomisarų biuras“ teiktos fizinės apsaugos paslaugos buvo atskirtos nuo funkcijų, kurias atliko ginklininkai.

26.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog UAB „Ekskomisarų biuras“ teiktos vientisos teritorijos iš išorės fizinės apsaugos paslaugos išlaidos susidarė dėl daiktų saugojimo, todėl prašymą priteisti dėl to susidariusias išlaidas atmetė.

27.       Teismas, pasisakydamas dėl kitų teiktų paslaugų susidariusių išlaidų, nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog išlaidos, susijusios su patalpų inžinerinių tinklų priežiūros paslaugomis, buvo skirtos būtent pastatams, kuriuose buvo saugomi daiktai, todėl pareiškėjo prašymas jas priteisti atmestinas.

28.       Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog paslaugos, suteiktos UAB „SDG“, buvo susijusios su daiktų saugojimu.

29.       Teismas pažymėjo, kad iš UAB „Dezinfa“ pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų matyti, jog paslaugos teiktos valgykloje bei visoje pareiškėjo teritorijoje, todėl pareiškėjas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo, nepagrįstai prašo priteisti teiktų paslaugų dalį, kuri nesusijusi su daiktų saugojimu.

 

III.

 

30.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

31.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

31.1.                      Sprendimą priėmęs teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pareiškėjas teismui pateikė audito įmonės „Deloitte Lietuva“ išvadą, pagrindžiančią, kad sandėliavimo patalpų kainodara dar 2019 m. atitiko „ištiestos rankos“ principą, o atsakovo teikti OBER-HAUS duomenys nepaneigė pareiškėjo pateiktų įrodymų apie pagrįstą nuomos kainą.

31.2.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo prašomos žalos atlyginimo nepagrindžia išraše aptariama 2019 m. taikyta kainodara, nes turtinės žalos atlyginimo prašoma už laikotarpį nuo 2020 m. spalio 7 d. iki 2021 m. spalio 30 d. Bylą nagrinėjęs teismas neįvertino, kad žalos laikotarpiu buvo taikoma ta pati kainodara kaip 2019 m. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktomis apibendrintomis OBER-HAUS nuomos kainomis, kur nebuvo nurodytų tokio pobūdžio nekilnojamojo turto objektų nuomos kainų, taip pat žemės sklypų nuomos kainų.

31.3.                      Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo prašomų atlyginti nuomos išlaidų dydį, nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktomis OBER-HAUS kitokio pobūdžio nekilnojamojo turto objektų nuomos kainomis. Atsakovas į bylą nepateikė objektyvių įrodymų, nepriklausomo vertinimo, kad pareiškėjo realiai Daiktų saugojimui naudoto nekilnojamojo turto nuomos kaina turėtų būti kita, nei pareiškėjo patirtos nuomos išlaidos. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas nuomos išlaidas pagal OBER-HAUS nurodytų kainų vidurkį, neįvertino žemės sklypų nuomos kaštų, nors statinių nuoma neįmanoma be žemės sklypo nuomos, be to, Daiktai buvo saugomi ne tik pastatų–sandėlių viduje, bet ir aptvertoje teritorijoje lauke.

31.4.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino nekilnojamojo turto nuomos sutarčių turinio, taip pat neįvertino saugotų Daiktų paskirties ir teisės aktais tokio pobūdžio turto saugojimui keliamų reikalavimų. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė pareiškėjo realiai patirtus tiesioginius nuostolius pagrindžiančius dokumentus, tuo tarpu atsakovo nekilnojamojo turto kainų vertinimas nepaneigė pareiškėjo dokumentų, nes nebuvo pateiktas nei specializuotų patalpų vertinimas, nei žemės sklypų nuomos kainų vertinimas, todėl Sprendimu nepagrįstai sumažinta iš atsakovo priteistina pareiškėjo patirtų nuomos išlaidų suma.

31.5.                      Pareiškėjas neįrodinėjo, kad šie darbuotojai būtų vykdę papildomas funkcijas, o atsakovas nepaneigė, jog Daiktų saugojimui buvo būtini pareiškėjo darbuotojai – ginklininkai. Nurodyti darbuotojai vykdė fizinę apsaugą teritorijos viduje, taip užtikrindami, kad karinė technika būtų tinkamai apsaugoma nuo bet kokių trečiųjų asmenų. Tokio pobūdžio karinė technika negali būti „paliekama“ sandėlyje be fizinės apsaugos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti darbo užmokesčiui patirtas išlaidas, kurios skirtos fizinės apsaugos teritorijos viduje užtikrinimui.

31.6.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti elektros energijos išlaidas, kadangi Daiktų saugojimui būtinas ir realiai patirtas išlaidas pareiškėjas pagrindė leistinais rašytiniais įrodymais. Teismui atmetus pareiškėjo reikalavimą dėl išlaidų už elektros energijos atlyginimą iš esmės konstatuota, kad karinės technikos saugojimui elektros energija (nei apšvietimui, nei vaizdo kameroms) nėra reikalinga, tačiau pareiškėjas elektros energijos išlaidas patyrė pagrįstai, kadangi šios išlaidos buvo būtinos siekiant tinkamai apsaugoti karinę techniką.

31.7.                      Pareiškėjo gautas fizinės apsaugos paslaugas, dėl kurių pareiškėjas patyrė išlaidas, patvirtina 2013 m. lapkričio 28 d. saugos paslaugų teikimo sutartis Nr. 1172882 bei už paslaugas atlikti mokėjimai.

31.8.                      Teismas pabrėžė, kad teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl fizinės apsaugos išlaidų atlyginimo remdamasis tuo, jog nepateikta 2013 m. lapkričio 28 d. saugos paslaugų teikimo sutarties Nr. 1172882 4.1 punkte minima „Objekto apsaugos instrukcija“. Nagrinėjamoje byloje nebuvo poreikio teikti minėtos instrukcijos, kadangi tai fizinės saugos vykdymo tvarką, apsaugos darbuotojų funkcijas, teises ir pareigas apibrėžianti instrukcija.

31.9.                      Saugos paslaugų teikimo sutartyje aiškiai nurodyta, kad UAB „Ekskomisarų biuras“ įsipareigojo teikti fizinės saugos paslaugas (sutarties 1.1 p.) visomis savaitės dienomis 24 valandas per parą (sutarties 1.2 p.) vientisoje saugomoje teritorijoje (sutarties priedas teritorijos brėžinys, 2017 m. birželio 9 d. papildomo susitarimo 2 p. Aplinkybė, kad UAB „Ekskomisarų biuras“ saugojo vientisą teritoriją (Daiktai buvo saugoti tiek statinių viduje, tiek teritorijoje statinių išorėje) numatyta 2017 m. birželio 9 d. papildomo susitarimo 2 p., o ne, kaip nurodyta sprendime, „Objekto apsaugos instrukcijoje“.

31.10.                      Ginklininkai vykdė karinės technikos apsaugą teritorijos viduje, o UAB „Ekskomisarų biuras“ saugojo teritoriją iš išorės, užtikrindama karinės technikos apsaugą nuo įsibrovimų iš išorės. Tokia karinės technikos saugojimo praktika Bendrovėje buvo įprasta ir buvo taikoma tiek iki de facto veiklos sustabdymo, tiek ir jo metu. Pareiškėjas neturėjo pagrindo „sumažinti“ apsaugos kiekį (leisti karinę techniką saugoti tik UAB „Ekskomisarų biuras“ arba tik ginklininkams) vien tik dėl to, kad pareiškėjui buvo uždrausta vykdyti veiklą, kadangi pareiškėjo veiklos uždraudimas nesumažino saugomos karinės technikos pavojingumo ir iš šios karinės technikos netinkamo saugojimo kylančių rizikų.

31.11.                      Pareiškėjas į bylą pateikė tiek tiesioginius nuostolius patvirtinančius įrodymus (sutartys, sąskaitos, mokėjimo dokumentai), tiek įrodymus, kad Daiktai buvo saugoti keliuose pastatuose, taip pat teritorijoje lauke.

31.12.                      Bendrovė, turėdama pareigą užtikrinti Daiktų laikymą ir saugojimą ir tinkamai šią pareigą vykdydama, nesitikėjo, kad išlaidų pagrindimui paslaugų suteikimo metu turėjo būti nurodomas ne pareiškėjo registracijos adresas. Toks po faktinio išlaidų patyrimo keliamas reikalavimas laikytinas nepagrįstai varžančiu pareiškėjo teisę į dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patirtos žalos atlyginimą.

31.13.                      Pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad nurodomos paslaugos ir (ar) prekės buvo skirtos ne tik sandėliams ar teritorijai, kurioje saugoma karinė technika, prašomas priteisti žalos dydis galėjo būti mažinamas, tačiau ne atmestas visiškai.

32.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

33.       Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

33.1.                      Atsakovas pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjui priteistas turtinės žalos atlyginimas, kuriame nurodo, kad pareiškėjui apskritai neturėtų būti priteistas turtinės žalos atlyginimas.

33.2.                      Jei teismas vertintų, kad atsakovas privalo atlyginti kurią nors dalį Bendrovės patirtų nuomos išlaidų, pareiškėjui priteistina nuostolių suma mažintina, kadangi: 1) Bendrovė ginčo laikotarpiu nesiėmė jokių veiksmų patiriamiems nuostoliams mažinti; priešingai, Bendrovė savo patiriamas išlaidas nepagrįstai didino; 2) būtent pačios Bendrovės pasirinktas elgesio modelis patikros procedūrų metu lėmė laikotarpio, už kurį pareiškėjas skaičiuoja nuostolius, trukmę; 3) Bendrovė turėjo galimybę anksčiau atlikti reorganizavimo procedūras ir tokiu būdu išvengti patiriamų nuostolių.

33.3.                      Pareiškėjas deklaratyviai nurodo, neva pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad žalos laikotarpiu buvo taikoma ta pati kainodara kaip ir 2019 m., pareiškėjo vertinimu, „Deloitte Lietuva“ išvados išrašas esą pagrindžia, jog sandėliavimo patalpų kainodara dar 2019 m. atitiko „ištiestos rankos“ principą.

33.4.                      Iš „Deloitte Lietuva“ parengto kainodaros dokumento išrašo apskritai neįmanoma nustatyti, kas konkrečiai ir kaip buvo tiriama, vertinama, kokių duomenų ir taikytinos metodikos pagrindu parengtos pareiškėjo cituojamos išvados. Byloje esantis dokumentas yra visiškai lakoniškas, jame išimti visi faktiniai duomenys, jų analizė (jei tokia buvo atliekama) ir realiai paliktas tik dokumento viršelis, dalis turinio bei 2 išvados (nors jų, kaip matyti iš laužtinių skliaustų, buvo daugiau), todėl vien šiuo pagrindu pateiktą dokumentą laikyti patikimu įrodymu (kai jame iš esmės nėra jokio turinio) nėra galimybių. Vien dėl šios priežasties pareiškėjo apeliacinio skundo kritika, esą teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktomis apibendrintomis OBER-HAUS nuomos kainomis, o ne „Deloitte Lietuva“ išvadomis, yra nepagrįsta. Atsakovo teiktas įrodymas (viešai prieinami OBER-HAUS duomenys apie rinkos kainas atitinkamu laikotarpiu) yra net didesnės įrodomosios vertės, nei pareiškėjo teikti lakoniški ir nieko neatspindintys teiginiai.

33.5.                      2021 m. kovo mėn. buvo sudaryti visų 3 nuomos sutarčių pakeitimai, kuriais 12 000 Eur per mėnesį buvo padidintas nuomos mokestis (kuris jau ir iki tol, kaip matyti iš pareiškėjo pateikto „Deloitte Lietuva“ dokumento išrašo, buvo didesnis nei kainos rinkoje). Pagal atitinkamas nuomos sutartis, atsakovo skaičiavimais, nuomos mokestis siekė 4,33 Eur, 6,11 Eur ir 9,22 Eur už 1 kv. m. Pareiškėjo prašytos kompensuoti nuomos išlaidos paremtos mokėtinais mokesčiais būtent pagal šias (pakeistas) nuomos sutarčių nuostatas, t. y., pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad pareiškėjas priteisti turtinę žalą prašo už laikotarpį nuo 2020 m. spalio 7 d. iki 2021 m. spalio 30 d., tuo tarpu „Deloitte Lietuva“ išvados išraše aptariama 2019 m. taikyta kainodara.

33.6.                      Pareiškėjas nei su skundu, nei su kitais procesiniais dokumentais, nei su savo apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog patalpoms, kuriose saugomi Daiktai, teisės aktais būtu nustatyti konkretūs, specifiniai reikalavimai dėl jų įrengimo ar teritorijos. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vidutinę nuomos rinkos kainą, pagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais OBER-HAUS 2021 m. kovo mėn. nekilnojamojo turto kainų atitinkamame rinkos segmente duomenimis.

33.7.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti nuostolius dėl įvairių kitų Bendrovės patirtų išlaidų. Pareiškėjui neįrodžius, kad Bendrovės patirtos išlaidos susijusios būtent su atsakovo atliktais veiksmais, teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti nuostolius dėl įvairių Bendrovės patirtų išlaidų.

33.8.                      Pareiškėjas neįrodė, jog Bendrovės patirtos išlaidos sumokant atlyginimus darbuotojams yra susijusios su atsakovo atliktais veiksmais. Darbo užmokestis darbuotojams būtų bet kuriuo atveju mokamas, nepriklausomai nuo to, ar atsakovas būtų atlikusi neteisėtus veiksmus, ar ne. Byloje ir nėra įrodymų, jog šis užmokestis būtų buvęs mokamas būtent už Daiktų saugojimą. Priešingai, aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šis darbo užmokestis yra susijęs tik su darbo funkcijomis, numatytomis darbo sutartyse, ir buvo mokamas nuo darbo santykių pradžios.

33.9.                      Pagal darbo sutarties ir jos pakeitimų nuostatas, taip pat išmokėtų užmokesčių pažymas matyti, kad darbo užmokesčio dydžiui neturėjo įtakos papildomos ginklininkų funkcijos (nustatytos nuo 2016 m.). Tai reiškia, jog nuo 2020 m. 10 mėn. iki 2021 m. 10 mėn. jiems sumokėtas darbo užmokestis nėra ir negali būti siejamas su ginklininkų pareigų vykdymu, tuo labiau priskiriamas Daiktų saugojimo išlaidoms, kurias turėtų atlyginti atsakovas.

33.10.                      Jokia ginklų gamyba Bendrovės veiklos sustabdymo laikotarpiu nevyko ir negalėjo vykti, todėl nėra galimybių daryti išvados, kad darbo užmokestis darbuotojams buvo mokamas būtent už Daiktų saugojimą.

33.11.                      Išorinę teritoriją visą parą saugojo UAB „Ekskomisarų biuras“, t. y. apsaugos įmonė ir turėtų apsaugoti nuo patekimo į patalpas. Šie argumentai papildomai pagrindžia, jog ginklininkų paslaugos (jeigu ir buvo teiktos) nebuvo būtinos.

33.12.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog elektros persiuntimo paslaugų ir elektros energijos tiekimo išlaidos susidarė dėl Daiktų saugojimo. Elektros persiuntimo paslaugos (AB „Elektros skirstymo operatorius“) buvo teikiamos ir objekte, kuriame Daiktai nebuvo saugomi. Pareiškėjas nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nepagrindė, kad suvartota elektros energija buvo reikalinga būtent Daiktų saugojimui.

33.13.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog už UAB „Ekskomisarų biuras“ teiktas paslaugas susidariusios išlaidos susidarė dėl Daiktų saugojimo.

33.14.                      Pareiškėjo nurodomos patirtos 4 012,62 Eur išlaidos, sumokant UAB „Engineer“ už patalpų inžinerinių tinklų paslaugas, nėra pagrįstos, nes nėra aišku kokiu tikslu buvo teiktos keltuvo nuomos, transportavimo, katilo remonto paslaugos būtent tuo metu, kai Bendrovė jokios veiklos nevykdė.

33.15.                      Pareiškėjo patirtos 1 674,96 Eur išlaidos, sumokant UAB „Dezinfa” už kenkėjų kontrolės paslaugas, nėra pagrįstos, nes nėra aišku kokiu tikslu kiekvieną mėnesį buvo teiktos kenkėjų kontrolės paslaugos valgyklos patalpose, kuriuose akivaizdu, kad Daiktai nebuvo saugomi.

33.16.                      Pareiškėjo patirtos 22 395,13 Eur išlaidos, sumokant UAB „GRANDARA“ už medžio granules, nėra pagrįstos, nes pareiškėjo apeliaciniame skunde tik lakoniškai nurodoma, kad šios išlaidos pareiškėjui saugant Daiktus buvo būtinos, kadangi pareiškėjas turėjo užtikrinti, jog sandėliai, kuriuose saugomi Daiktai, būtų šildomi, neleidžiant karinei technikai gesti. Šiam argumentui pagrįsti pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų. Tokiu pareiškėjo argumentu galima abejoti, kadangi būtų logiška teigti, kad karinei technikai neturėtų daryti įtakos ir žemesnė temperatūra, ypač atsižvelgiant į tai, jog įprastai patalpose (kuriose buvo saugomi Daiktai) žiemos metu turėtų būti aukštesnė temperatūra nei lauke. Be to, neaišku, ar šios išlaidos buvo patirtos ir kitose patalpose, ar tik tose, kuriose buvo saugomi Daiktai. Pareiškėjui į bylą nepateikus su UAB „GRANDARA“ sudarytos sutarties kopijos, išlaidos, susijusios su medžio granulių įsigijimu, negali būti vertinamos kaip pagrįstos ir būtinos, ypač atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė veiklos nevykdė.

33.17.                      Bendrovės patirtos 7 087,26 Eur išlaidos sumokant UAB „SDG“ už aplinkos apsaugos atstovavimo paslaugas taip pat nėra pagrįstos. Nei bylos nagrinėjimo metu, nei pareiškėjo apeliaciniame skunde taip ir nebuvo detalizuota / pagrįsta, kaip UAB „SDG“ teiktos paslaugos koreliuoja su Daiktų saugojimu. Pareiškėjas taip ir neatskleidė, kokios konkrečiai paslaugos Bendrovei buvo teiktos, todėl neįmanoma įvertinti, ar iš tiesų šios paslaugos veiklos nevykdančiai Bendrovei buvo reikalingos / būtinos.

33.18.                      Bendrovės patirtos 2 566,60 Eur išlaidos sumokant UAB „Levoriškis“ už apsaugos sistemų servisinio aptarnavimo darbus ir medžiagas taip pat nėra pagrįstos, nes neaišku (pareiškėjas nepateikia argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų), ar šios paslaugos buvo teiktos tik patalpose, kuriose buvo saugomi Daiktai. Be to, patalpose esančių sistemų aptarnavimas būtų vykdomas ir nesant jose karinės technikos, t. y. šios išlaidos nesusijusios su atsakovo veiksmais.

33.19.                      Bendrovės prašomos atlyginti 23 398,69 Eur išlaidos, sumokėtos UAB „ALITUS“ už pastatų ir jų inžinerinių sistemų techninę priežiūrą ir administravimą, taip pat yra nepagrįstos, nes nurodytos paslaugos, kaip matyti, buvo dubliuojamos, jų suteikimo faktas negali būti (ir byloje nėra) įrodytas, kadangi Bendrovė neprašė UAB „ALITUS“ pateikti jokių paslaugų teikimo ataskaitų ir byloje apskritai nėra įrodytas tokių paslaugų poreikis, kai Bendrovė nevykdė ūkinės veiklos, Bendrovė kas mėnesį mokėjo UAB „ALITUS“ po 1 800 Eur. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė negalėjo detaliau paaiškinti, kas konkrečiai ir kokiuose pastatuose buvo atliekama, kokie asmenys tokias paslaugas teikė.

33.20.                      Net jei ir būtų galima vertinti, kad atsakovas privalo atlyginti kurią nors dalį Bendrovės patirtų išlaidų, pareiškėjui priteistina nuostolių suma mažintina, nes Bendrovė ginčo laikotarpiu nesiėmė jokių veiksmų patiriamiems nuostoliams mažinti, pačios Bendrovės pasirinktas elgesio modelis patikros procedūrų metu lėmė laikotarpio, už kurį pareiškėjas skaičiuoja nuostolius, trukmę, Bendrovė turėjo galimybę anksčiau atlikti reorganizavimo procedūras ir tokiu būdu išvengti patiriamų nuostolių.

34.       Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

35.       Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

35.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo kompensuotina žala pripažino Bendrovės patirtas išlaidas nekilnojamojo turto nuomai.

35.2.                      Nuomos sutarčių vykdymo laikotarpiu nuomotojo ir nuomininko galutiniai naudos gavėjai sutapo, todėl apskritai negalima laikyti, kad Bendrovė, mokėdama nuomos mokestį susijusiam asmeniui, patyrė žalą.

35.3.                      Dalis Bendrovės 2020 m. iš UAB „ALITUS“ išsinuomotų pastatų iki 2020 m. nuosavybės teise priklausė jai pačiai, todėl šio turto nuomai patirtos išlaidos neatitinka būtinumo ir pagrįstumo kriterijų, privalomų sprendžiant dėl žalos atlyginimo.

35.4.                      Pareiškėjas neįrodė egzistuojančio priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos žalos. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų Bendrovės išlaidų, patirtų mokant nuomos mokestį už pastatų nuomą pagal Nuomos sutartis. Bendrovė šias išlaidas patyrė savo rizika / sprendimu, nors tokios išlaidos nebuvo būtinos. Bendrovės ir UAB „ALITUS“ akcininkai sutapo, todėl visos pastatų nuomos išlaidos buvo patirtos būtent šių asmenų (o tuo pačiu ir Bendrovės) sprendimu ir rizika, priimant sprendimus nuomą tęsti (ir net nuomos mokestį didinti), aiškiai žinant, kad Bendrovės veikla yra sustabdyta.

35.5.                      Net jei teismas vertintų, kad atsakovas privalo atlyginti kurią nors dalį Bendrovės patirtų nuomos išlaidų, pareiškėjui priteistina nuostolių suma mažintina. Net byloje ir nustačius visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas (su kuo atsakovas nesutinka), pirmosios instancijos teismo nustatytas 204 837,07 Eur atlygintinos žalos dydis turėtų būti dar sumažintas ir mišrios kaltės instituto taikymo pagrindu, atsižvelgiant į pačios Bendrovės (kreditoriaus) elgesį.

35.6.                      Bendrovė nesiėmė jokių veiksmų patiriamiems nuostoliams mažinti. Priešingai, byloje nustatyta, kad Bendrovė savo patiriamas išlaidas nepagrįstai didino.

35.7.                      Pačios Bendrovės pasirinktas elgesio modelis patikros procedūrų metu lėmė laikotarpio, už kurį pareiškėjas skaičiuoja nuostolius, trukmę.

35.8.                      Bendrovė turėjo galimybę anksčiau atlikti reorganizavimo procedūras ir tokiu būdu išvengti patiriamų nuostolių.

36.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

37.       Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

37.1.                      Daiktų saugojimui buvo būtini statiniai, kurių nuomos išlaidos yra pareiškėjo tiesioginiai nuostoliai, tai patvirtina Nutarties 53 punktas.

37.2.                      Pareiškėjo ir nuomotojo UAB „ALITUS“ akcininkų sudėtis skyrėsi, nuomos mokestis nebuvo skirtas paskirstyti pelną tarp šių subjektų.

37.3.                      Buvo nuomojami žemės sklypai su sandėliais, kuriuose buvo saugoma karinė technika. Karinė technika buvo saugoma tiek sandėlių viduje, tiek išorėje aptvertoje teritorijoje. Visas žemės sklypų kompleksas buvo aptvertas ir sustiprintai saugomas. Rinkoje nėra didelės pasiūlos išsinuomoti nekilnojamąjį turtą, kuriame, atitinkant saugumo reikalavimus, būtų galima tinkamai saugoti karinę techniką.

37.4.                      Aplinkybė, kad du statiniai, registruoti adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., iki 2020 m. kovo 2 d. priklausė Bendrovei, niekaip nepanaikina ir (ar) nesumažina dėl atsakovo neteisėtų veiksmų Bendrovės patirtų išlaidų. Bendrovė minėtus statinius perleido UAB „ALITUS“ 2020 m. kovo 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, t. y. gerokai iki įstatymo pakeitimų priėmimo ir daugiau nei pusė metų iki pirmojo nutarimo priėmimo. Bendrovė nežinojo ir negalėjo žinoti, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų Bendrovė turės finansinę naštą užtikrinti Daiktų saugojimą negalint disponuoti teisėtais įgytais Daiktais.

37.5.                      Karinė technika negalėjo būti saugoma bet kokioje kitoje, tam nepritaikytoje, vietoje. Karinės paskirties technikos saugojimui geriausiai tiko UAB „ALITUS“ turimi žemės sklypai ir sandėliai, kuriuose pareiškėjas vykdė veiklą iki šios veiklos sustabdymo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

37.6.                      Nustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Bendrovė ne kartą kreipėsi į atsakovą su prašymais perleisti Daiktus tretiesiems asmenims, tačiau tokie leidimai bendrovei nebuvo suteikti, todėl dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie konstatuoti dar Nutartyje, Bendrovė turėjo pareigą saugoti Daiktus, o atsakovas nesiėmė veiksmų palengvinti / sumažinti Bendrovei šią naštą. Dėl specifinės Daiktų paskirties Bendrovė negalėjo Daiktų nesaugoti ar saugoti bet kur.

37.7.                      Atsakovas nenurodė jokių alternatyvių veikimo būdų, kaip Bendrovė galėjo užtikrinti Daiktų saugojimą. Bendrovė negalėjo nutraukti nekilnojamojo turto, kur buvo sandėliuojami Daiktai, nuomos sutarčių, nes Daiktai turėjo būti tinkamai saugomi bei negalėjo būti niekur transportuojami (atsakovas nedavė Bendrovei atitinkamų leidimų).

37.8.                      Pareiškėjas aktyviai bandė išvengti nuostolių. Pareiga tinkamai saugoti Daiktus Bendrovei numatyta įstatymais, tokia pareiga konstatuota ir Nutartimi. Atitinkamų Daiktų saugojimui keliami aukštesni reikalavimai dėl Daiktų karinės paskirties. Tai savaime lemia atitinkamus reikalavimus patalpoms / teritorijai, kur tokia įranga gali būti laikoma, įskaitant, bet neapsiribojant, teritorijos uždarumo reikalavimą, apsaugą, kad nepatektų jokie pašaliniai asmenys, ir kt.

37.9.                      Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas Bendrovės didelis neatsargumas, kuris būtų lėmęs žalos atsiradimą, atitinkamai, nebuvo ir negalėjo būti nustatytas Bendrovės veiksmų tiesioginis ar netiesioginis ryšys su žala.

37.10.                      Bendrovė savo iniciatyva siekė sumažinti patiriamą žalą. Per laikotarpį nuo pirmojo nutarimo priėmimo iki skundo byloje pateikimo dienos. Bendrovė eilę kartų kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisiją bei į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją, prašydama leisti sudaryti konkrečius sandorius, tačiau nė vienas leidimas nebuvo išduotas, teisė perleisti Daiktus nebuvo suteikta.

37.11.                      Bendrovė ėmėsi veiksmų siekdama išvengti Daiktų saugojimo pareigos išvežant Daiktus iš Lietuvos Respublikos, tačiau tokie leidimai Bendrovei nebuvo duoti, paliekant prievolę saugoti Daiktus ir dėl to Bendrovei patiriant Daiktų saugojimo išlaidas.

37.12.                      Bendrovė Daiktus įgijo teisėtai (Nutarties 52 p.), pareiga saugoti Daiktus be galimybės juos realizuoti Bendrovei atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, taigi nebuvo Bendrovės didelio neatsargumo, kuris būtų lėmęs Bendrovės nuostolius.

37.13.                      Dėl Bendrovės aktyvių veiksmų, t. y. dėl įvykusio Bendrovės reorganizavo, Bendrovės patiriamų išlaidų laikotarpis tapo baigtinis. Atsakovo teiginiai, jog Bendrovė galėjo anksčiau reorganizuotis ir pan., yra niekaip nepanaikinantys ar nesumažinantys atsakovo atsakomybės dėl Bendrovės patirtų nuostolių. Reikalavimas įvykdyti reorganizavimą yra perteklinis ir negalėtų būti keliamas.

37.14.                      Bendrovės realiai patirtos nuomos išlaidos pirmosios instancijos teismo sprendimu ir taip sumažintos nepagrįstai. Sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktu standartinių nekilnojamojo turto objektų kainų apibendrinimu, nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į saugotų Daiktų specifinę (karinę) paskirtį ir patalpų bei teritorijos pritaikymo tokių Daiktų saugojimui poreikį. Dėl to išsamiai pasisakyta pareiškėjo apeliaciniame skunde.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

38.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl reikalavimo priteisti turtinę žalą iš Lietuvos valstybės – 848 608,31 Eur, kuri susidarė nuo 2020 m. spalio 7 d. iki 2021 m. spalio 30 d. dėl Bendrovės patirtų Daiktų saugojimo išlaidų.

39.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas įrodė ir pagrindė 204 837,07 Eur dydžio turtinę žalą už nekilnojamojo turto nuomos mokesčio mokėjimą, o kitų išlaidų nepagrindė, priteisė pareiškėjui iš atsakovo nurodytą sumą.

40.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartyje administracinė byla Nr. eA-303-629/2024 konstatuoti valstybės neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, nes atsakovas nepaisė Bendrovės teisėtų lūkesčių ir dėl to jai kilo neproporcinga sunkumų našta. Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai saugotini Daiktai buvo įgyti kompetentingoms institucijoms įvairiomis formomis duodant patikinimus dėl Bendrovės ūkinės veiklos teisėtumo, atsakovas neužtikrino neigiamas pasekmes patyrusio ūkio subjekto ir visuomenės interesų tinkamos pusiausvyros.

42.       Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1066-520/2019; 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4349-415/2019; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2123-1062/2019 ir kt.).

43.       Pirmosios instancijos teismui byla buvo perduota nagrinėti iš naujo, pavedant nustatyti ir įvertinti kitas dvi viešosios atsakomybės sąlygas: žalą ir priežastinį ryšį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija toliau. atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus, tikrins, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvykdė šią pareigą.

44.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004; 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; kt.). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog nuostoliai turi būti realūs, šalims draudžiama kurti hipotetinius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; kt.).

45.       Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teismų praktikoje nurodoma, jog priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado; civilinėje atsakomybėje pripažįstamas atsakomybės pagrindu ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingais padariniais; taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti; atsiradusi žala neturėtų būti pakankamai nutolusi nuo atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; kt.).

46.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, o turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė būtina atkurti realius turtinius praradimus. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-631-525/2020, 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-396-438/2021 ir kt.).

47.       Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti 848 748,31 Eur sumą , kurią sudaro: 1) 615 400 Eur suma sumokėta UAB ALITUS už pastatų, žemės sklypų, kilnojamojo turto nuomą ir pastatų priežiūrą bei administravimo paslaugas; 2) 4 012,62 Eur suma sumokėta UAB „Engineer“ už patalpų inžinerinių tinklų paslaugas; 3) 1 674,96 Eur suma sumokėta Dezinfa UAB už kenkėjų kontrolės paslaugas; 4) 26 393,77 Eur suma sumokėta AB „Energijos skirstymo operatorius“ už elektros persiuntimo paslaugas; 5) 20 933,39 Eur suma sumokėta UAB „Ignitis“ už elektros energiją; 6) 62 113,13 Eur suma sumokėta UAB „Ekskomisarų biuras“ už suteiktas apsaugos paslaugas saugant patalpas ir juose esančius Daiktus; 7) 22 395,13 Eur suma sumokėta UAB GRANDARA už medžio granules; 8) 2 566,60 Eur suma sumokėta uždarajai akcinei bendrovei „Levoriškis“ už apsaugos sistemų servisinio aptarnavimo darbus ir medžiagas; 9) 7 087,26 Eur suma sumokėta UAB „SDG“ už aplinkos apsaugos atstovavimo suteiktas paslaugas; 10) 30 258,69 Eur suma sumokėta darbuotojui – sandėlio skyriaus vadovui J. O., kuris yra atsakingas už daiktų saugojimą ir priežiūrą sandėlyje; 11) 55 912,76 Eur suma sumokėta darbuotojui – elektronikos skyriaus vadovui L. K., kuris įsakymu yra paskirtas Bendrovės ginklininku.

 

Dėl nekilnojamojo turto nuomos

 

48.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad byloje nėra duomenų, kurie pagrįstai leistų teigti, jog tokių daiktų saugojimui pareiškėjui būtų reikalingos ypatingas sąlygas atitinkančios sandėliavimo patalpos, kurių nuomai reikėtų itin didelių išlaidų, vadovavosi byloje pateikta OBER HOUSE ataskaita apie sandėliavimo ir gamybinių patalpų nuomos kainą ir pareiškėjui priteisė 204 837,07 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą už patirtas pastatų, žemės sklypų, kilnojamojo turto nuomą ir pastatų priežiūrą bei administravimo paslaugas.

49.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokia teismo pozicija nesutinka ir patirtas išlaidas grindė galiojančiomis 2013 m. birželio 12 d. ilgalaike pastato, sklypų bei nekilnojamojo turto nuomos sutartimi Nr. ALT13/06/12 1 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, 2017 m. gegužės 31 d. ilgalaike pastato, žemės ir kilnojamojo turto nuomos sutartimi Nr. LT(2.4)-17/05/31-1 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais bei 2020 m. kovo 3 d. ilgalaike pastatų nuomos sutartimi Nr. LIT(2.2.)-20/03/03-1 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais.

50.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nuomos sutarčių vykdymo laikotarpiu nuomotojo ir nuomininko galutiniai naudos gavėjai sutapo, todėl negalima laikyti, kad pareiškėjas, mokėdamas nuomos mokestį susijusiam asmeniui, iš viso patyrė žalą. Atsakovas akcentuoja, kad dalis Bendrovės 2020 m. iš UAB ALITUS išsinuomotų pastatų iki 2020 m. nuosavybės teise priklausė jai pačiai, todėl šio turto nuomai patirtos išlaidos neatitinka būtinumo ir pagrįstumo kriterijų, privalomų sprendžiant dėl žalos atlyginimo. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pačios Bendrovės pasirinktas elgesio modelis patikros procedūrų metu lėmė laikotarpio, už kurį pareiškėjas skaičiuoja nuostolius, trukmę, nes Bendrovė galėjo būti reorganizuota greičiau.

51.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo pozicijos, kad galutinis naudos gavėjas buvo tas pats, todėl negalima laikyti, kad pareiškėjas, mokėdamas nuomos mokestį susijusiam asmeniui, patyrė žalą, pažymi, kad, kaip teisingai nurodė pareiškėjas, pareiškėjo ir nuomotojo UAB ALITUS akcininkų sudėtis skyrėsi (nesutapo nei vadovai, nei valdybos nariai), tai patvirtina bylos medžiaga, atsakovas šių duomenų nepaneigė, nuomos sutartys nėra nuginčytos (pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią), visos nuomos sutartys buvo sudarytos iki 2020 m. pakeistų teisės aktų bei pradėtos UAB „LiTak-Tak“ pripažinimo neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų procedūros ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 7 d. priimto nutarimo, todėl šie atsakovo argumentai atmestini.

52.       Pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kad Bendrovės pasirinktas elgesio modelis patikros procedūrų metu lėmė žalos laikotarpį, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjui žala kilo dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, t. y. atsakovas nepaisė Bendrovės teisėtų lūkesčių ir dėl to jai kilo neproporcinga sunkumų našta. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, kad visą ginčo laikotarpį Bendrovė elgėsi pakankamai sąžiningai, dėl Bendrovės aktyvių veiksmų nutrūko žalos darymas (reorganizavus Bendrovę), byloje nėra duomenų, kad Bendrovė akivaizdžiai delsė atlikti kokius nors privalomus jai atlikti veiksmus, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, jog žalos laikotarpį nulėmė pačios Bendrovės veiksmai.

53.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Bendrovei buvo išnuomotas šis turtas:

53.1.                      Metalo apdirbimo dirbtuvės ((duomenys neskelbtini), plotas – 1098,79 kv. m) ir du žemės sklypai pagal 2013 m. birželio 12 d. sutartį, pakeistą 2017 metų susitarimu už 20 000 Eur nuomos mokestį;

53.2.                      Pastatas-sandėlis ((duomenys neskelbtini), plotas – 1597,59 kv. m) ir žemės sklypas pagal 2017 m. gegužės 31 d. sutartį už 10 000 Eur nuomos mokestį;

53.3.                       Du pastatai-sandėliai ((duomenys neskelbtini), plotas – 1026 kv. m ir 384 kv. m.) pagal 2020 metų. kovo 3 d sutartį už 10 000 Eur nuomos mokestį.

54.        Be to, iš pateiktų dokumentų matyti, kad 2021 m. kovo mėnesį buvo sudarytos papildomi susitarimai, kuriais ženkliai padidintas nuomos mokestis už minėtą turtą.

55.       Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjui priteistinos sumos už nekilnojamojo turto nuomą dydį, akcentuoja, kad pareiškėjas prašomą priteisti sumą (615 400 Eur) grindė nuomos sutartimis su UAB ALITUS, PVM sąskaitomis faktūromis ir teigė, kad mokėtas nuomos mokestis, vadovaujantis Deloitte parengta sandorių tarp asocijuotų asmenų kainodaros dokumentacija už 2019 m., atitiko rinkos kainą ir „ištiestos rankos“ principą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vien OBER HOUSE ataskaitoje pateiktais įkainiais bei taikė šių įkainių vidurkį.

56.       Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Deloitte pateiktos dokumentacijos matyti, jog pareiškėjo sudarytų sutarčių dėl sandėliavimo patalpų ir žemės sklypų (duomenys neskelbtini) nuomos mokestis iš esmės atitiko 2019 m. rinkos kainą bei „ištiestos rankos“ principą.. Teisėjų kolegija, įvertinusi viešai prieinamus duomenis iš OBER HOUSE tinklalapio dėl rinkos kainos 2019 m., pažymi, kad ši kaina buvo iš esmės tokia pati, kaip ir 2021 m. OBER HOUSE ataskaitoje, kurią pateikė atsakovas. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant situacijai, kai Deloitte pateikta dokumentacija patvirtina, jog šiose nuomos sutartyse nurodytos kainos atitiko rinkos kainą ir, esant duomenims, kad rinkos kaina nepakito ir 2021 m., nėra pagrindo teigti, jog Deloitte ataskaita prarado savo aktualumą, ypač atsižvelgiant į tai, kad lyginamoji analizė buvo padaryta dėl konkrečių objektų, taip pat įvertinus tai, kad kartu buvo išnuomoti ir žemės sklypai kaip vienas turtinis vienetas, turintis specifinę paskirtį, o pareiškėjas žalą prašo atlyginti nuo 2020 m. spalio 7 d. iki 2021 m. spalio 31 d. Kartu, kaip teisingai nurodė atsakovas bei pažymėjo pirmosios instancijos teismas 2021m.kovo 31 d. susitarimai, turint omenyje jau sustabdytą Bendrovės veiklą ir egzistuojančią situaciją patalpų nuomos rinkoje, nėra logiškai paaiškinami, todėl jais padidinta nuomos kaina nelaikytina pagrįsta. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas padidinti priteistinas pareiškėjo realiai  patirtas nuomos mokesčio už pastatus-sandėlius bei žemės sklypus (duomenys neskelbtini) išlaidas nuo 2020 m. spalio 7 d. iki 2021 m. spalio 31 d, kurios sudarytų: 20 000 Eur X 13 mėn - 260 000 Eur. Minėtos 2017-2020 metų turto nuomos sutartys nėra paneigtos ar nuginčytos, jose sutartos sąlygos atitinka įprastą komercinę praktika, todėl tokia nuomos mokesčio suma pripažintina būtinosiomis ir pagrįstomis išlaidomis.

57.        Pasisakydama dėl pareiškėjo išlaidų, susijusių su metalo apdirbimo dirbtuvių ir dviejų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), nuoma, teisėjų kolegija pažymi, kad Deloitte pateiktoje ataskaitoje nurodyta, jog šiems objektams taikyta kainodara buvo aukštesnė nei „ištiestos rankos“ principas, o tai galėjo lemti ta aplinkybė, kad kartu išnuomoti žemės sklypai. Atsižvelgus į tai, jog pagal OBER HOUSE duomenis gamybinių patalpų nuomos kaina pramonės rajone svyravo nuo 1,6 Eur iki 3,3 Eur, o pareiškėjas mokėjo po 7,39 Eur už kv.m., darytina išvada, jog tokios išlaidos pripažintinos perteklinėmis. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog pačių gamybinių patalpų nuomos kaina turėtų būti skaičiuojama pagal nuomos kainos vidurkį, kuris yra 2,45 Eur už 1 kv. m. , o ta aplinkybė, kad kartu su dirbtuvėmis buvo išnuomoti žemės sklypai, leidžia padidinti priteistinas išlaidas iki maksimalios 3,3 Eur už kv. m. sumos. Atitinkamai už metalo apdirbimo dirbtuvių ir dviejų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) nuomą priteistina suma yra 47 138,09 Eur (1 098,79 kv. m. x 3,3 Eur x 13 mėn). Atsakovas byloje nepateikė įrodymų, kad analogiškas patalpas su žemės sklypais buvo galima išsinuomoti pigiau, be to, jei pareiškėjas būtų privalėjęs ieškoti kitų patalpų, žalą būtų padidinusios Daiktų perkėlimo išlaidos.

58.       Be to, atkreiptinas dėmesys, kad UAB ALITUS ir Bendrovė 2019 m. gruodžio 30 d. buvo sudariusi papildomą atlygintinų paslaugų sutartį dėl išnuomotų pastatų ir jų inžinierinių sistemų priežiūros, kuri numatė 1800 Eur per mėnesį mokėjimus, Turint omenyje, šios sutarties sudarymo laiką ir joje numatytas paslaugas, šios sutarties vykdymas taip pat pripažintinas būtinu išnuomotam nekilnojamam turtui eksploatuoti ir susijusiu su Daiktų saugojimu, taigi  pareiškėjui priteistina dar 1800  Eur x 13 mėn  – 23400 Eur už pastatų priežiūrą ir administravimą ginčo laikotarpiu.

59.       Viso už patirtas pastatų, žemės sklypų, kilnojamojo turto nuomą ir pastatų priežiūrą bei administravimo paslaugas patirtos žalos atlyginimas  pareiškėjui didintinas iki 330 538,09 Eur.

 

Dėl elektros persiuntimo paslaugų ir elektros energijos

 

60.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo sutartį su AB „Elektros skirstymo operatorius“, taip pat atsižvelgęs į tai, kad sutarties su UAB „Ignitis“ pareiškėjas nepateikė, nurodė, kad neaišku, kaip buvo tiekiama elektra į objektus, kuriuose buvo saugomi Daiktai. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad elektros suvartojimo kiekis ir prašoma priteisti suma objekte, kuriame nevyko įprastinė veikla, yra itin didelė, o pareiškėja nesiėmė jokių veiksmų tokio dydžio žalos pagrindimui, t. y. pareiškėjas neįrodė, jog suvartota elektros energija buvo reikalinga būtent Daiktų saugojimui.

61.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Daiktai buvo saugomi teritorijoje esančiuose sandėliuose, taip pat elektros energija buvo naudojama teritorijos apšvietimui, apsaugos sistemų veikimui ir kt., t. y. neapsiribojant statinių vidumi. Daiktai buvo saugoti pastatuose, esančiuose adresais (duomenys neskelbtini) Vilniaus r. sav., o iš Naujųjų vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutarties matyti, kad elektros įrenginiai prijungti adresu (duomenys neskelbtini) Vilniaus r. sav. Tas pats adresas nurodytas ir su AB LESTO sudarytoje elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartyje, todėl, pareiškėjo vertinimu, elektros tiekimo sutartys patvirtina, kad elektra buvo tiekiama Daiktų saugojimui naudotu adresu.

62.       Teisėjų kolegija nurodo, kad iš byloje pateiktų AB „Energijos skirstymo operatorius“ PVM sąskaitų faktūrų matyti, jog jos yra pagal 2015 m. liepos 1 d. sutartį. Nurodytoje sutartyje tarp objektų sąrašo yra pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj., kuriame nebuvo saugomi Daiktai, todėl pareiškėja nepagrindė, kad elektros suvartojimas buvo būtinas saugoti Daiktams. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nepaaiškino, kodėl, siekiant saugoti Daiktus, buvo būtina suvartoti itin didelį elektros energijos kiekį (tarp 18 000 kW ir 28 000 kW), nors Bendrovė veiklos nevykdė, byloje nėra duomenų apie tai, koks elektros energijos kiekis buvo suvartojamas, kai Bendrovė vykdė veiklą, kokia jos dalis skirta apsaugos sistemų veikimui. Pažymėtina ir tai, kad sutarties su UAB „Ignitis“ pareiškėjas taip ir nepateikė, todėl nėra aišku kaip ir kokiais kiekiais elektra buvo teikiama į kiekvieną iš objektų, kuriuose buvo saugomi Daiktai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog visa suvartota elektros energija buvo reikalinga būtent saugoti Daiktus, o hipotetiškai menka elektros energijos dalis, reikalinga apsaugos sistemų veikimui, nėra išskirta pareiškėjo pateiktuose dokumentuose. Atitinkamai nėra pagrindo pripažinti šiuos apeliacinio skundo argumentus pagrįstais ir priteisti Bendrovei išlaidas už elektros energijos vartojimą.

 

Dėl apsaugos paslaugų

 

63.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo ir UAB „Ekskomisarų biuras“ sutartį, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, kad UAB „Ekskomisarų biuras“ teiktos vientisos teritorijos iš išorės fizinės apsaugos paslaugos išlaidos susidarė dėl Daiktų saugojimo.

64.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl fizinės apsaugos išlaidų atlyginimo remdamasis tuo, kad nepateikta 2013 m. lapkričio 28 d. saugos paslaugų teikimo sutarties Nr. 1172882 4.1 punkte minima „Objekto apsaugos instrukcija“. Nagrinėjamoje byloje nebuvo poreikio teikti minėtos instrukcijos, kadangi tai fizinės saugos vykdymo tvarką, apsaugos darbuotojų funkcijas, teises ir pareigas apibrėžianti instrukcija, o iš nurodytos saugos paslaugų teikimo sutarties matyti, kad UAB „Ekskomisarų biuras“ įsipareigojo teikti fizinės saugos paslaugas vientisoje saugomoje teritorijoje.

65.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalį ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti, kad ginklai ir šaudmenys būtų saugomi. Civilinėje apyvartoje esančių ginklų ir šaudmenų laikymo ir saugojimo sąlygas ir reikalavimus nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Be to, Nutartyje taip pat konstatuota, kad Bendrovė negalėjo Daiktų realizuoti, tačiau privalėjo juos saugoti.

66.       Teisėjų kolegija, įvertinusi 2013 m. lapkričio 28 d. saugos paslaugų teikimo sutarties Nr. 1172882 tarp Bendrovės ir UAB „Ekskomisarų biuras“ turinį ir PVM sąskaitas faktūras, pažymi, kad dalis PVM sąskaitų faktūrų išrašyta pagal kitą sutartį (2014 m. lapkričio 20 d. Nr. 1188597), o kita dalis PVM sąskaitų faktūrų, nors ir išrašytos pagal 2013 m. lapkričio 28 d. saugos paslaugų teikimo sutartį Nr. 1172882, tačiau jose nėra pateiktas paslaugų detalizavimas. Nustačius, kad pagal 2013 m. lapkričio 28 d. saugos paslaugų teikimo sutartį Nr. 1172882 buvo sutarta, jog saugomu objektu yra ne tik patalpos, kuriose buvo Daiktai, spręstina, kad pareiškėjas išsamiai ir visapusiškai nepagrindė, kad visos prašomos atlyginti fizinės apsaugos išlaidos patirtos būtent dėl Daiktų saugojimo.

67.       Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, jog tinkamai vykdydama Ginklų ir šaudmenų įstatymo 32 straipsnio 3 dalį, Bendrovė privalėjo pirkti apsaugos paslaugas ir dėl to patirti tam tikras išlaidas. Byloje nepateikus patikimų įrodymų, kokia tokių išlaidų dalis yra būtina ir pagrįsta Daiktų saugojimui bei atsižvelgdama į tai, jog Daiktai buvo laikomi tiek kai kuriuose pastatuose, tiek ir aptvertoje Bendrovės teritorijoje, jų fizinės apsaugos paslaugos buvo realiai teikiamos, teisėjų kolegija mano esant teisingu pripažinti, jog Bendrovei turėtų būti atlyginama penkiasdešimt procentų ginčo laikotarpiu patirtų fizinės pastatų ir teritorijos apsaugos išlaidų, t.y. 31 056,57 Eur.

 

Dėl kitų išlaidų

 

68.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog įsigytos granulės pastatų šildymui buvo naudotos tik pastatų, kuriuose buvo laikomi daiktai, šildymui. Teismas taip pat nurodė,jog iš 2015 m. kovo 9 d. gaisrinės signalizacijos, apsauginės signalizacijos, vaizdo stebėjimo ir praėjimo kontrolės sistemų planinės techninės priežiūros ir remonto sutarties Nr. 150309/01 matyti, jog šalys susitarė atlikti gaisrinės signalizacijos, apsauginės signalizacijos, vaizdo stebėjimo ir praėjimo kontrolės sistemų planinę techninę priežiūrą ir remontą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau adresu (duomenys neskelbtini) Daiktai nebuvo saugomi. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad nėra aišku, kaip ir kokia apimtimi UAB „Levoriškis“ sistemų servisinis aptarnavimas buvo atskirtas nuo UAB „Ekskomisarų biuras“ teiktų paslaugų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2018 m. gegužės 24 d. sutartį Nr. V18/060 / LIT(5.7.)-18/05/23-1, 2018 m. gruodžio 28 d. ir 2021 m. lapkričio 23 d. susitarimų dėl sutarties Nr. V18/060 priedo Nr. 2F-AS pakeitimo, sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog paslaugos, suteiktos UAB „SDG“, buvo susijusios su Daiktų saugojimu

69.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš pareiškėjo teismui pateiktų PVM sąskaitų faktūrų nėra aišku, kokiuose pastatuose inžinerinių tinklų paslaugos buvo atliktos, jose taip pat yra nurodytas aptarnavimo mokestis, tačiau nei iš pateiktos sutarties, nei iš pateiktų sąskaitų negalima įvertinti, ar šis mokestis buvo taikomas tik tiems pastatams, kuriuose buvo saugomi Daiktai. Teismas, įvertinęs 2016 m. lapkričio 7 d. sutartį Nr. VLN-P-2016/292, konstatavo, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo, nepagrįstai prašo priteisti teiktų paslaugų dalį, kuri nesusijusi su daiktų saugojimu. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, kad prašoma priteisti 1 674,96 Eur suma už kenkėjų kontrolės paslaugas yra pagrįsta.

70.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui perkėlė neproporcingą įrodinėjimo naštą, pareiškėjas į bylą pateikė tiek tiesioginius nuostolius patvirtinančius įrodymus (sutartys, sąskaitos, mokėjimo dokumentai), tiek įrodymus, kad Daiktai buvo saugoti keliuose pastatuose, taip pat teritorijoje lauke.

71.       Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad patirtos išlaidos yra būtinos, pagrįstos bei tiesiogiai susijusios su jam tenkančios pareigos vykdymu, todėl tokių įrodymų reikalavimas nėra laikytinas neproporcingos įrodinėjimo naštos uždėjimu.

72.       Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad medžio granulės, naudotos pastatų šildymui, buvo būtinos tam, kad tinkamai apsaugoti Daiktus, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, be to, pareiškėjas neįrodė, kad medžio granulės buvo skirtos šildyti būtent pastatams, kuriose buvo saugomi Daiktai. Byloje nėra duomenų, kad Daiktams saugoti ir jų tinkamai būklei užtikrinti yra būtina palaikyti pliusinę temperatūrą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog medžio granulių įsigijimas buvo būtinas saugoti Daiktus.

73.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepaneigė nurodytų pirmosios instancijos teismo teiginių, nepateikė įrodymų, kokie apsaugos sistemų aptarnavimo darbai buvo tiesiogiai susiję su Daiktų saugojimu, kokia šių išlaidų dalis teko tiems pastatams ar teritorijos daliai, kurioje buvo saugomi Daiktai, todėl laikytina, kad pareiškėjas neįrodė, jog išlaidos už apsaugos sistemų servisinio aptarnavimo darbus ir medžiagas būtinos, pagrįstos ir tiesiogiai susijusios su Daiktų saugojimu.

74.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų, susijusių su UAB „SDG“ teiktomis paslaugomis, todėl laikytina, kad pareiškėjas taip pat neįrodė, jog išlaidos už aplinkos apsaugos atstovavimo suteiktas paslaugas yra neatsiejamai susijusios su Daiktų saugojimu, buvo būtinos ir pagrįstos.

75.       Pareiškėjas pateikė 2017 m. sausio 23 d. sutartį Nr. LIT(5.6)-17/01/23-1 su UAB „Engineer“, taip pat PVM sąskaitas faktūras ir Atliktų darbų aktus. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktų dokumentų turinį, sprendžia, kad paslaugos buvo suteiktos, tačiau iš jų negalima nustatyti, ar paslaugos buvo suteiktos būtent dėl to, kad pareiškėjas ten saugojo Daiktus ir kaip be šių paslaugų galėjo pakisti Daiktų būklė.

76.       Pareiškėjas pateikė 2016 m. lapkričio 7 d. sutartį Nr. VLN-P-2016/292 su UAB „Dezinfa“, PVM sąskaitas faktūras ir sąskaitos išrašą dėl mokėjimų pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytus dokumentus, nustatė, kad kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos Bendrovės valgykloje ir Bendrovės patalpose ir teritorijoje, kiekvienoje PVM sąskaitoje faktūroje detalizuota, kiek ir už kokią paslaugą sumokėta. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš nurodytų dokumentų negalima spręsti, kad kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos tik objektuose, kuriuose buvo saugomi Daiktai, nes nedetalizuota apie kokias konkrečiai Bendrovės patalpas ir teritoriją kalbama, be to, pagal nurodytą sutartį buvo sutarta, kad kenkėjų kontrolė vyks ir patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj., kur Daiktai nebuvo saugomi, todėl spręstina, kad pareiškėjas išsamiai ir visapusiškai nepagrindė, kad žala patirta dėl Daiktų saugojimo. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog kenkėjai galėjo sugadinti daiktus, tačiau jokių konkrečių argumentų šiuo aspektu neteikė.

77.        Dėl šios priežasties pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai , susiję su kitų išlaidų, kaip patirtos žalos priteisimu, atmestini.

 

Dėl atlyginimo J. O. ir L. K., kurie įsakymu buvo paskirti Bendrovės ginklininkais

 

78.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas nuo 2020 m. spalio 7 d. būtų pavedęs nurodytiems darbuotojams atlikti tik saugotinų daiktų apsaugą, todėl nėra aišku, kokias ir kokios apimties funkcijas šie darbuotojai atliko prašomos priteisti žalos laikotarpiu, ypač turint omenyje, kad tai nebuvo pagrindinės šių darbuotojų pareigos.

79.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad neturėjo pagrindo „sumažinti“ apsaugos kiekį (leisti karinę techniką saugoti tik UAB „Ekskomisarų biuras“ arba tik ginklininkams) vien tik dėl to, kad pareiškėjui buvo uždrausta vykdyti veiklą, kadangi pareiškėjo veiklos uždraudimas nesumažino saugomos karinės technikos pavojingumo ir iš šios karinės technikos netinkamo saugojimo kylančių rizikų.

80.       Teisėjų kolegija, įvertinusi 2016 m. rugpjūčio 23 d. įsakymą Nr. LIT16/09/23-1 „Dėl ginklininkų paskyrimo“, nurodo, kad ginklininko pareigos sandėlio vedėjui J. O. ir elektronikos skyriaus vadovui L. K. suteiktos siekiant užtikrinti nuolatinę pradedamos ginklų gamybos priežiūrą, kitų nurodymų byloje nėra. Bendrovei nuo 2020 metų vidurio nevykdant realios veiklos, ginklų gamyba bei šio proceso priežiūra nevyko, todėl pripažintina, jog pareiškėjas neįrodė, kad nurodytų darbuotojų funkcijos buvo vien apsaugoti Daiktus nuo neteisėto poveikio ir kad jos buvo būtinos tam tikslui 2020 – 2021 metų laikotarpiu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino išlaidų šių darbuotojų darbo užmokesčiui kaip su atsakovo veiksmais susijusios žalos dalies.

81.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas atsakovo apeliacinį skundą atmesti, pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 361 594,66 Eur turtinei žalai atlyginti.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

82.       Pareiškėjas ir atsakovas pateikė prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (ABTĮ 41 str. 3 d.).

83.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teisme pareiškėjui nustatytas sumas už atitinkamas teisines paslaugos, sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytu bylinėjimosi išlaidų vertinimu ir apskaičiavimu, jo nekartoja, todėl pirmosios instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma tik padidinama proporcingai pareiškėjo tenkintų reikalavimų daliai (361 594,66 iš 848 608,31, t. y. 42,61 proc.) ir pareiškėjui priteisiama 5801,37 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

84.       Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atlyginti 6 443,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už apeliacinio skundo (3 593,25 Eur) ir atsiliepimo į apeliacinį skundą (2 904 Eur) parengimą.

85.       Vadovaujantis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos) (7 p., 8.10 p.), maksimali priteistina suma už apeliacinio skundo parengimą, kai atstovauja tas pats advokatas, yra 3 971,03 Eur. Atsižvelgus į pareiškėjo patenkintų reikalavimų dalį (42,61 proc.), taip pat įvertinus Rekomendacijų 2 punktą, pareiškėjui priteistina 1670 Eur suma už apeliacinio skundo parengimą.

86.       Vadovaujantis Rekomendacijų nuostatomis (7 p., 8. 11 p.), maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 3 036,67 Eur. Atsižvelgus į pareiškėjo patenkintų reikalavimų dalį (42,61 proc.), taip pat įvertinus Rekomendacijų 2 punktą, pareiškėjui priteistina 1 200 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

87.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo iš viso priteistina 8671,37 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant šią administracinę bylą.

88.       Atsakovas pateikė prašymą atlyginti 6 469,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už apeliacinio skundo (3 630 Eur), atsiliepimo į apeliacinį skundą (2 738,38 Eur) ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų (90 Eur) parengimą, taip pat žyminį mokestį.

89.       Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo prašymą, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovas turėjo pakankamus administracinius ir organizacinius resursus būti tinkamai atstovaujamas nesamdant advokato. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamuoju atveju nebuvo jokios objektyvios būtinybės atsakovo atstovei naudotis advokatų paslaugomis, todėl atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas .

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo ALTIMUS-TECH SPOLKA Z ORGANICZONA ODPOWIEDZIALNOSCIA, veikiančio per ALTIMUS-TECH Sp. z. o. o. Lietuvos filialą, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo ALTIMUS-TECH SPOLKA Z OGRANICZONA ODPOWIEDZIALNOSCIA, veikiančios per ATLIMUS-TECH Sp. z. o. o. Lietuvos filialą, skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui ALTIMUS-TECH SPOLKA Z OGRANICZONA ODPOWIEDZIALNOSCIA, veikiančiam per ATLIMUS-TECH Sp. z. o. o. Lietuvos filialą, iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, 361 594,66 Eur (tris šimtus šešiasdešimt vieną tūkstantį penkis šimtus devyniasdešimt keturis eurus 66 centus) turtinės žalos atlyginimą.

Priteisti pareiškėjui ALTIMUS-TECH SPOLKA Z OGRANICZONA ODPOWIEDZIALNOSCIA, veikiančiam per ATLIMUS-TECH Sp. z. o. o. Lietuvos filialą, iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, 6 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Priteisti pareiškėjui ALTIMUS-TECH SPOLKA Z OGRANICZONA ODPOWIEDZIALNOSCIA, veikiančiam per ATLIMUS-TECH Sp. z. o. o. Lietuvos filialą, iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, 8671,37 Eur (aštuonis tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt vieną eurą 37 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant šią administracinę bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

 

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                        Ramūnas Gadliauskas

 

Ričardas Piličiauskas

 

Arūnas Sutkevičius