Civilinė byla Nr. 2A-1666/2011

      Procesinio sprendimo kategorijos 11.9.10.8., 15.3.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

Nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

sekretoriaujant  Vladislavai Tumas,

dalyvaujant ieškovui Z. V.,

atsakovo atstovei advokatei Miglei Jokimavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Z. V. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-204-603/2011 pagal ieškovo Z. V. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Skomė“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Z. V. ieškiniu atsakovui UAB „Skomė” prašė teismo pripažinti neteisėtu UAB „Skomė” direktoriaus pavaduotojo Z. V. kasmetinių atostogų, prasidėjusių 2004 m. sausio 2 d., nepratęsimą ir pratęsti šias kasmetines atostogas; pripažinti, kad Z. V. pravaikštos UAB „Skomė“ darbo apskaitos žiniaraščiuose įrašytos nepagrįstai, įpareigoti UAB „Skomė“ darbo laiko apskaitos žiniaraščius ištaisyti, nurodant Z. V. kasdien dirbtas 4 darbo valandas vietoje pravaikštų; pripažinti 2009 m. liepos 7 d. UAB „Skomė“ valdybos posėdžio sprendimo dalį dėl Z. V. atleidimo iš direktoriaus pavaduotojo pareigų negaliojančiu nuo jo priėmimo momento; pripažinti neteisėtu Z. V. atleidimą iš UAB „Skomė“ direktoriaus pavaduotojo pareigų 2009 m. liepos 8 d.; ieškovo naudai priteisti iš UAB „Skomė“ už priverstinę pravaikštą ir nepratęstas atostogas priskaičiuotas sumas: už laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 20 d. neišmokėtą vidutinį darbo užmokestį 67 155,31 Lt ir 0,06% delspinigių už kiekvieną pavėluotą dieną nuo privalomos sumokėti sumos už 180 kalendorinių dienų - 10 638,86 Lt, 28 588,76 Lt kompensaciją už nepanaudotas Z. V. kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 1999 m. kovo 25 d. iki 2009 m. liepos 8 d. ir nuo šios sumos priskaičiuotus delspinigius už 180 kalendorinių dienų – 3 087,59 Lt; priteisti iš UAB „Skomė“ Z. V. naudai 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iš UAB „Skomė“ ieškovo naudai 6% procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo; įpareigoti UAB „Skomė“ pateikti Z. V. visus dokumentus, kuriais UAB „Skomė“ informavo VMI apie 2008 m. Z. V. gautas pajamas ir sumokėtus mokesčius; priteisti iš UAB „Skomė“ bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, jog 1999 m. kovo 24 d., UAB „Skomė“ valdybai nutarus (posėdžio protokolas Nr. 30), ieškovas buvo priimtas į darbą antraeilėms pareigoms UAB „Skomė“ direktoriaus pavaduotoju ir buvo paskirtas 2 100 Lt mėnesinis darbo užmokestis. 1999 m. kovo 25 d. buvo pasirašyta darbo sutartis Nr. 58 ir nuo 1999 m. kovo 25 d. jis vykdė UAB „Skomė“ direktoriaus pavaduotojo pareigas. Jam buvo suteikta darbo vieta trečiame aukšte UAB „Skomė“ administracijos kabinete drauge su direktoriumi J. M.

Iš 2009 m. rugsėjo 15 d. UAB „Skomė“ atsiliepimo ir jo priedų sužinojo, kad atsakovas nuo 2003 m. lapkričio 1 d. ieškovui žymi pravaikštas. Ieškovo nuomone, darbdavys neturėjo teisės žymėti pravaikštų, nes pats neįsileido ieškovo į darbovietę nuo 2003 m. lapkričio 1 d. ir nes pažeidė DK 93 str. 229 str., 260 str., 261 str. neužtikrindamas ieškovui darbo sutartyje sutartų darbo sąlygų, t. y. tinkamai neorganizavo darbuotojo darbo, nesudarė jam tinkamų darbo sąlygų, neįrengė tinkamos darbo vietos, neteisėtai pakeisdamas sutarties sąlygas, nesant išankstinio raštiško darbuotojo sutikimo, ir nušalindamas nuo darbo funkcijų atlikimo. Pažymėjo, kad 2004 m. atsakovas pradėjo savo patalpų, įskaitant ir trečio aukšto, rekonstrukciją. Po rekonstrukcijos UAB „Skomė“ direktorius J. M. darbo patalpas suteikė kitiems asmenims, o ne ieškovui. Šiuo metu UAB „Skomė“ administracija įsikūrusi kabinete 336, tačiau nei šiose patalpose, nei kitur visą laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio 11 d. iki neteisėto atleidimo atsakovas ieškovui nepasiūlė ir nesuteikė jokios darbo vietos. Darbdavio atstovas J. M. sąmoningai pradėjo vengti pavesti ieškovui bet kokį darbą, sąmoningai nesuteikinėjo darbo vietos, nes stengėsi nesuteikti informacijos apie UAB „Skomė“ veiklą. Tai daryta siekiant savanaudiškų tikslų - suorganizuoti UAB „Skomė“ pasisavinimą UAB „Baltic arms“ naudai. Be to, ieškovas negavo jokio darbdavio reikalavimo pasiaiškinti dėl padarytų pravaikštų, tariamai vykusių nuo 2003 m. lapkričio mėn.

Atsakovas nuo 2004 m. sausio 26 d. nepagrįstai nepratęsė kasmetinių atostogų. DK 176 str. 2 d. nustato, kad, jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Darbo užmokestis už kasmetines atostogas turi būti išmokėtas ne vėliau kaip 3 kalendorinės dienos iki atostogų pradžios, tačiau darbdavys nagrinėjamu atveju visų šių kasmetinių atostogų metu ieškovui nesumokėjo ne tik šio darbo užmokesčio, bet ir 2003 m. spalio - gruodžio mėn. laikotarpį nesumokėto darbo užmokesčio. Dėl neteisingai pažymėtų tariamų pravaikštų neteisingai apskaičiuotas (sumažintas) darbo užmokestis už 2004 m. sausio 2 - 25 d. kasmetines atostogas. Tokiu būdu, darbdaviui nustatytu laiku nesumokėjus ieškovui už atostogas, jos privalėjo būti tęsiamos iki tol, kol darbdavys atsiskaitys su ieškovu už visą šių besitęsiančių atostogų laikotarpį. Šios atostogos turėjo būti tęsiamos ir po 2004 m. rugpjūčio 12 d. įvykusio dalinio atsiskaitymo su ieškovu iki pat neteisėto atleidimo iš darbo 2010 m. liepos 8 d. Atsakovas privalėjo šias atostogas pratęsti ir ieškovo ligų laikotarpiais DK 174 str. 1 d. pagrindu (jos galėjo būti perkeltos tik ieškovo raštiškais sutikimais).

Priėmus 2008 m. balandžio 16 d. UAB „Skomė“ valdybos sprendimą nuo 2008 m. birželio 30 d. panaikinti direktoriaus pavaduotojo etatą ieškovas vėliausiai 2008 m. birželio 30 d. turėjo būti atleistas pagal DK 129 str. 2 d. Atsakovas, kaip ieškovo darbdavys, pagal DK 130 str. 1 d. prieš 2 mėnesius iki atleidimo privalėjo raštu pasirašytinai perspėti ieškovą apie jo būsimą atleidimą dėl šio struktūrinio pertvarkymo. Tačiau atsakovas to nepadarė. Todėl ieškovo atleidimas 2009 m. liepos 8 d. DK 235 str. 2 d. 9 p. pagrindu, vadovaujantis 2009 m. liepos 7 d. UAB „Skomė“ direktoriaus įsakymu Nr. 09/07- IP, yra neteisėtas, nes ieškovą dėl jo etato panaikinimo atsakovas privalėjo atleisti iš direktorius pavaduotojo pareigų DK 129 str. 2 d. pagrindu vėliausiai 2008 m. birželio 30 d., kuri buvo paskutinė šio UAB „Skomė“ etato egzistavimo data, po kurios atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo turėti su ieškovu darbo santykių pagal darbo sutartį, traukti jį į darbo laiko apskaitos žiniaraščius, teikti pranešimus VSDFV ir kt.

Apie valdybos posėdžio protokolą dėl atleidimo iš direktoriaus pavaduotojo pareigų ieškovas sužinojo tik 2009 m. lapkričio 27 d., susipažinęs su civiline byla Nr. 2-16475-600/2009. Ieškovas iki jo atleidimo iš darbo buvo ne tik UAB „Skomė“ direktoriaus pavaduotoju, kurio atleidimui iš šių pareigų pritarimą svarstė ir skundžiamą sprendimą valdybos protokolu priėmė valdyba, bet buvo ir UAB „Skomė“ valdybos narys bei pirmininkas. Jo teisės skundžiamais valdybos sprendimais buvo pažeistos ne tik dėl to, kad valdyba jam nepranešusi svarstė jo asmeninį klausimą ir priėmė šiuo klausimu sprendimą (CK 1.5 str.), bet ir dėl to, kad jis, kaip valdybos narys, turi papildomų teisių ir pareigų, kurios tokiu būdu buvo pažeistos. Jei valdybos posėdis, kuriame priimtas skundžiamas valdybos sprendimas, būtų buvęs sušauktas nustatyta tvarka, o apie iniciatorių tikslus ieškovui būtų buvę laiku pranešta, jis būtų galėjęs dalyvauti šiame valdybos posėdyje, gauti informaciją ir direktoriaus J. M. paaiškinimus, kuriuos pastarasis privalėjo pateikti valdybos nariams svarstymui, pasisakyti ir argumentuoti, teikti siūlymus, balsuoti. Tačiau ieškovui apie 2009 m. liepos 7 d. UAB „Skomė“ valdybos posėdį, jei toks išvis įvyko, niekas laiku nepranešė, dėl ko buvo pažeistas ieškovo kaip valdybos nario lygiateisiškumas ir kitos įstatymų bei įstatų valdybos nariui suteiktos teisės. Ieškovas manė, kad priimti 2009 m. liepos 7 d. UAB „Skomė“ valdybos sprendimai pripažintini negaliojančiais nuo jų priėmimo momento, nes juos priimant buvo pažeisti CK, ABĮ ir UAB „Skomė“ įstatų reikalavimai, sprendimų priėmimo procedūra, o priimti valdybos sprendimai bei jų priėmimo tvarka prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, bendrovės įstatams, teisingumo ir protingumo bei sąžiningumo principams. Taip pat manė, jog valdybos sprendimas dėl Z. V. atleidimo iš direktoriaus pavaduotojo pareigų akivaizdžiai neatitinka ir prieštarauja CK 1.5 str. išdėstytiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Manė, jei ieškovas būtų buvęs ilgamečiu pravaikštininku nuo 2003 m. lapkričio mėn. ir netinkamai veikęs kaip valdybos pirmininkas, tai jį reikėjo atleisti iš abiejų pareigų dar 2003 m. lapkričio mėn., prieš tai pareikalavus raštiško pasiaiškinimo. Tai nebuvo padaryta nei 2003 m. lapkričio mėn., nei vėliau, apie tai nebuvo pranešta bendrovės akcininkams Tai savaime paneigia atsakovo prielaidas apie ieškovo pravaikštas ir neveikimą.

Nurodė, kad tęstinius darbo santykių pažeidimus, prasidėjusius prieš 7 metus, atsakovas slėpė nuo ieškovo, dėl tariamų pravaikštų nereikalavo pasiaiškinimo, neaiškino ieškovui savo elgesio priežasčių, neatsakė į Z. V. raštus. Manė, kad nors DK 27 str. 2 d. nustato bendrą 3 metų senaties terminą DK reguliuojamiems santykiams, tačiau DK 27 str. 5 d. teigia, kad ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 str. 5 d. nustato, kad tęstinio pažeidimo atveju, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (šiuo atveju darbdavys ieškovo atžvilgiu neatliko ne vieną veiksmą, kuriuos privalėjo atlikti), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

UAB „Skomė“ direktoriaus J. M. elgesys su ieškovu ir ieškovo laikymas pravaikštininku net 619 darbo dienų žemina ieškovo garbę ir orumą. Ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą reputacijos pablogėjimą ir bendravimo galimybių sumažėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjo ieškovo, kaip viešo asmens, reputacija, jam turėtų būti priteistas didesnis neturtinės žalos atlyginimas.

Ieškovas, deklaravęs 2008 m. pajamas VMI pagal VMI paruoštą projektą, po kurio laiko gavo VMI pranešimą, kad neteisingai deklaravo šias pajamas. Dėl šios priežasties VMI nesusigrąžino iki šiol ieškovui priklausančio gyventojų pajamų mokesčio. Iš UAB „Skomė“ šiuo klausimu iki šiol negavo atsakymo ir dokumentų.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Įpareigojo atsakovą UAB „Skomė“ pateikti ieškovui Z. V. dokumentus, kuriais UAB „Skomė“ informavo VMI apie 2008 m. ieškovo gautas pajamas ir sumokėtus mokesčius, o kitą ieškinio dalį atmetė. Iš ieškovo atsakovo naudai priteisė 4 000 Lt atstovavimo išlaidų ir valstybės naudai 40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šį sprendimą grindė šiais argumentais:

1. Ieškovas nurodė, jog atsakovas nuo 2003 m. lapkričio 11 d. neįleido ieškovo į darbo vietą trečiame aukšte bendrame su direktoriumi kabinete ir vėliau nesuteikė kitos darbo vietos po įmonės patalpose atliktos rekonstrukcijos. Pastarajai aplinkybei įrodyti ieškovas pateikė raštus, kuriais reikalavo atsakovo sumokėti nemokamą darbo užmokestį nuo 2007 m. gegužės mėn. bei suteikti darbo vietą. Šie raštai ieškovo buvo parašyti jau po 2007 m. gegužės mėn., kas leidžia teigti, kad iki to laiko ieškovui buvo galimybė vykdyti darbo funkcijas. Atsakovas, siekdamas pagrįsti nurodytas aplinkybes apie suteiktą realią darbo vietą ieškovui pateikė antstolės I. B. 2008 m. balandžio mėn. įvairiu laiku (22, 24, 28, 30 d.) surašytų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus ir jų priedus apie 336 kabinete atsakovo patalpose įrengtą darbo vietą. Ieškovas nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė duomenų, leidžiančių teismui daryti išvadą, jog jam atvykus kurią nors ginčo laikotarpiu dieną į darbo vietą, jis neturėjo galimybės dirbti jam skirtoje darbo vietoje. Tai lemia, kad ieškovas neįrodė, jog jam nebuvo suteikta darbo vieta.

2. Darbo apskaitos žiniaraščiuose pažymėta, kad UAB „Skomė” direktoriaus pavaduotojas Z. V. nuo 2007 m. gegužės 2 d. iki 2008 m. kovo 11 d., nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2008 m. rugpjūčio 22 d. ir nuo 2009 m. vasario 2 d. iki 2009 m. liepos 7 d. neatvyko į darbą. Ieškovas Z. V., kaip neatvykimo į darbą svarbią ir pateisinančią priežastį nurodė įmonės direktoriaus J. M. elgesį dėl jų nesutarimų versle, kas sąlygojo, ginčijamų darbo santykių su ieškovu pažeidimus. Dėl šių priežasčių vertintina, kad atsakovas įrodė ieškovo neatvykimo į darbą nuo 2007 m. gegužės 2 d. faktą. Tokia aplinkybė pripažintina pakankamu pagrindu atsakovui UAB „Skomė” nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 9 p., įvertinus ieškovo Z. V. nurodytas neatvykimo į darbą priežastis kaip nepateisinančias jo veiksmų.

3. DK 240 str. 1 d. nustatyta, jog prieš skiriant drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo: jei per darbdavio nustatytą terminą be svarbių priežasčių darbuotojas nepateikia pasiaiškinimo, drausminę nuobaudą galima skirti ir be pasiaiškinimo. Atsakovas 2009 m. birželio 15 d. raštu pareikalavo, kad ieškovas pateiktų paaiškinimą dėl neatvykimo į darbą nuo 2007 m. gegužės 2 d. ir paprašė paaiškinimą pateikti iki 2009 m. liepos 1 d. Atsakovas pareikalavimą išsiuntė ieškovo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau šis pareikalavimas adresatui nebuvo įteiktas, nes ieškovas neatsiėmė jam adresuotos pašto siuntos, nors ieškovas buvo sveikas, darbingas ir todėl turėjo galimybę atsiimti pašto įstaigoje jam adresuotą laišką. Taigi laikytina, jog darbdavys, esant tokiai susiklosčiusiai situacijai, kai korespondencijos įteikimas vykdavo ir antstolių pagalba, ėmėsi pakankamų priemonių pareikalauti iš ieškovo pasiaiškinimo dėl padarytų pravaikštų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovui darbdavys siuntė ir pakvietimą regstruotu paštu atvykti pas atsakovą susipažinti su įsakymu dėl atleidimo iš darbo, tačiau jo įteikti taip pat nebuvo galimybės.

4. Atsakovo valdybos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas dėl bendrovės direktoriaus pavaduotojo pareigybės panaikinimo neturi įtakos ieškovo Z. V. atleidimo iš darbo teisėtumui, nes ieškovas iš darbo buvo atleistas ne dėl šios priežasties, o dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Taigi laikytina, jog minėtas valdybos sprendimas jokių teisinių pasekmių ieškovui nesukėlė. Tas pats pasakytina ir apie UAB „Skomė” valdybos posėdžio 2009 m. liepos 7 d. sprendimo dalį dėl ieškovo atleidimo iš direktoriaus pavaduotojo pareigų, nes ieškovas iš darbo buvo atleistas ne ginčijamu valdybos sprendimu, kuriuo buvo gautas tik išankstinis sutikimas atleisti ieškovą, o atsakovo direktoriaus 2009 m. liepos 7 d. įsakymu.

5. Ieškovo teigimu, jam darbdavio suteiktos atostogos 2004 m. sausio 2 d. turėjo būti pratęstos, nes atsakovas 2004 m. sausio 2 d. suteikdamas kasmetines atostogas, pažeidė DK 176 str. 2 d. nustatytą trijų dienų terminą prieš atostogas sumokėti vidutinio darbo užmokestį už atostogas. Ieškovas 2004 m. sausio 2 d. pareiškimu prašė darbdavio suteikti 24 kalendorinių dienų atostogas ir atsakovas šį prašymą patenkino tą pačią dieną, ieškovui 2004 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 01-A suteikiant atostogas nuo 2004 m. sausio 2 d. iki 2004 m. sausio 25 d. Tarp šalių nekilo ginčo dėl aplinkybės, jog atsakovas tą pačią dieną ieškovui paskaičiavo sumokėtiną vidutinį darbo užmokestį už atostogų laikotarpį, tačiau ieškovui jo nepasiėmus, piniginės išmokos buvo deponuotos. Ieškovas prašyme dėl atostogų suteikimo nurodė atostogų trukmę - 24 kalendorines dienas, tačiau konkrečios atostogų pradžios datos nenurodė. Esant tokiai situacijai, kai ieškovas nenurodė pageidaujamos konkrečios atostogų pradžios datos, tačiau buvus išreikštai jo valiai suteikti kasmetines atostogas, bei darbdaviui suteikus atostogas tą pačią pareiškimo pateikimo dieną, nėra pagrindo laikyti, jog atsakovas pažeidė DK 176 str. 2 d.

6. DK 141 str. 4 d. nustatyta, jei darbuotojas pageidauja, darbdavys privalo išduoti jam pažymą apie darbą, nurodydamas darbo funkcijas (pareigas), jo pradžios ir pabaigos datas, o darbuotojo prašymu - darbo užmokesčio dydį ir darbo įvertinimą (charakteristiką). Ieškovas pateikė atsakovui prašymą pateikti duomenis, reikalingus tinkamai užpildyti gyventojų pajamų deklaraciją už 2008 m. VMI pranešimas patvirtina, jog ieškovas gavo pranešimą iš VMI apie pateikto dokumento trūkumus, todėl pripažintina, kad egzistuoja akivaizdus būtinumas ieškovui gauti duomenis iš atsakovo, kad galėtų tinkamai užpildyti deklaraciją.

7. Atsakovo neteisėti veiksmai, nepateikiant ieškovui dokumentų apie VMI pateiktus duomenis apie ieškovo gautas pajamas ir sumokėtus mokesčius, nesudaro pagrindo priteisti neturtinę žalą, nes šiuos duomenis ieškovas turėjo galimybę gauti ir iš pačios VMI. Kadangi ieškinys kitoje dalyje netenkintinas, t. y. nėra konstatuota kitų neteisėtų darbdavio veiksmų ieškovo atžvilgiu, turtinė žala ieškovui nepriteistina.

8. 4000 Lt atsakovo išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į neturtinio ieškinio reikalavimo patenkinimą, nagrinėjamos bylos sudėtingumą, procesinių parengimą, atsakovo atstovavimą teismo posėdžiuose bei vadovaujantis LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. patvirtintomis Rekomendacijomis, yra laikytinos pagrįstomis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl pirmosios instancijos teismo įvykdyto CPK 269 str. ir 329 str. 1 d. pažeidimo bei šio pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą; išreikalauti iš UAB „Skomė“ teismui nepateiktus dokumentus, būtinus ginčų dėl ieškovo darbo vietos suteikimo ir atsakovo galimybės atsiskaityti su ieškovu išsprendimo; panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria buvo nepatenkinti ieškovo reikalavimai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Šį prašymą grindžia iš esmės tapačiais argumentais kaip ir ieškinį, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas formaliai vertino byloje esančius įrodymus, neišsamiai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas. Konkrečiai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, kas sudaro absoliutų skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindą. Nesprendė klausimo dėl kasmetinių atostogų tęsimo dėl ieškovo laikino nedarbingumo, dėl 2009 m. liepos 7 d. UAB „Skomė“ valdybos posėdžio sprendimo dėl Z. V. atleidimo iš direktoriaus pavaduotojo pareigų pripažinimo negaliojančiu bei dėl ieškovo pravaikštų nuo 2003 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. gegužės 2 d. pripažinimo nepagrįstomis ir atsakovo įpareigojimo ištaisyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Dėl pastarojo neišspręsto ieškovo reikalavimo pažymi, kad teismas, atnaujindamas terminą ieškiniui paduoti, pripažino, jog pažeidimai yra tęstiniai, tačiau nagrinėjant bylą iš esmės pakeitė savo nuomonę ir šios aplinkybės nevertino. Taip pat sprendime teismas, remdamasis tik atsakovo pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais ir antstolės  I B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais, pripažino ieškovo pravaikštas. Tačiau teismas netyrė ieškovo pateiktų įrodymų, kurie pagrindžia ieškovo buvimą darbe ginčo laikotarpiu. Atkreipė dėmesį, jog atsakovas net 6 metus nereagavo į tariamas ieškovo pravaikštas, nors DK įpareigoja darbdavį reikalauti pasiaiškinimo dėl pravaikštų per vieną dieną. Tai, apelianto nuomone, tik pagrindžia, kad ieškovas ginčo laikotarpiu buvo darbe ir kad ieškovo pravaikštų realiai nebuvo. Be to, net jei ieškovas ir nebūtų buvęs darbe, tai nebūtų pagrindas pažymėti ieškovui pravaikštas, nes darbdavys nesuteikė ieškovui darbo vietos ir nes kasmetinės ieškovo atostogos turėjo būti tęsiamos (dėl neišmokamo darbo užmokesčio ir dėl ligos) iki pat darbo santykių nutraukimo dienos.

Teismas skundžiamame sprendime teigė, kad ieškovas tariamai neįrodė aplinkybės, kad darbdavys nesuteikė jam darbo vietos. Tai, apelianto nuomone, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Net ir antstolės I. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose nurodyta, kad darbo vietos, kuriose buvo konstatuojamos Z. V. neatvykimo į darbą aplinkybės, nebuvo niekam priskirtos, juo labiau, nebuvo konkrečiai priskirtos ieškovui.

Teismas nevertino byloje surinktų įrodymų dėl 335, 98 Lt darbo užmokesčio už kasmetines atostogas nesumokėjimo 2001 m. sausio 12 d. (2003 m. spalio mėnesio deponuoto darbo užmokesčio sumokėjimo per kasą dieną) ir laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. rugpjūčio 11 d., kai atsakovo pripažinimu ir pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenimis ieškovas dirbo, kas lėmė, jog teismas neteisingai taikė DK 176 str. 2 d., samprotaudamas tik apie atsakovo galimybę darbo užmokestį sumokėti 2004 m. sausio 2 d. Tuo tarpu minėta įstatymo norma numato, kad, jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Be to, kaip minėta, teismas iš viso nepasisakė dėl kasmetinių atostogų pratęsimo dėl ieškovo ligos.

Apeliantas dėl teismo neišspręsto ieškovo reikalavimo pripažinti 2009 m. liepos 7 d. UAB „Skomė“ valdybos sprendimą negaliojančiu nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog minėtas sprendimas nepažeidžia ieškovo subjektinių teisių. Priešingai negu nurodė teismas, minėtas sprendimas pažeidžia ieškovo, kaip valdybos nario ir direktoriaus pavaduotojo, teises. Ta aplinkybė, kad ieškovui sąmoningai nebuvo pranešta apie valdybos posėdį, kuriame buvo priimtas ginčijamas sprendimas, tik pagrindžia ieškovo teiginius.

Apeliantas nurodo, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestas remiantis tik motyvu, kad atsakovo atsisakymas ieškovui pateikti 2008 m. UAB „Skomė“ VMI pateiktus duomenis nėra pagrindu tenkinti ieškovo reikalavimą. Tačiau ieškovas neturtinės žalos atsiradimą grindė ne teismo nurodyta aplinkybe. Ieškovas nurodė, kad neturinę žalą jam sukėlė UAB „Skomė“ direktoriaus elgesys su juo. Šio ieškovo argumento teismas nevertino ir dėl to nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, nepaisydamas proporcingumo principo paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nes pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 269 str. ir 329 str. 1 d. nuostatas. 2011 m. birželio 9 d. teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, priėmė protokolinę nutartį, kuria sprendimo paskelbimas atidedamas 14 dienų, tačiau, pasibaigus minėtam terminui, 2011 m. birželio 23 d. teismas, pažeisdamas CPK 269 str. ir 329 str. 1 d. nuostatas, papildomai 18 dienų terminui atidėjo sprendimo paskelbimą.

Taip pat atkreipia dėmesį, kad CPK 16 str. 1 d. nustato, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu teismas negali nagrinėti jokių kitų bylų, išskyrus CPK numatytus atvejus. Nesant tokiems atvejams ir teismui tuo neargumentuojant, 2011 m. balandžio 4 d. teismo posėdyje bylą nagrinėjant iš esmės teismas paskelbė pertrauką ir tęsė jos nagrinėjimą 2011 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje. Jo metu teismas nebaigė bylos nagrinėjimo iš esmės, nepadarė pertraukos bylos nagrinėjime, tačiau pažeidžiant CPK 16 str. 1 d. atidėjo bylos nagrinėjimą 2011 m. birželio 9 d. teismo posėdyje.

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovo reikalavimas, ir priimti naują sprendimą dėl minėtos dalies – ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje dalyje tenkindamas ieškinį, savo sprendimą motyvavo tuo, kad DK 141 str. 4 d. nustatyta, kad jei darbuotojas pageidauja, darbdavys privalo išduoti jam pažymą apie darbą, nurodydamas darbo funkcijas (pareigas), jo pradžios ir pabaigos datas, o darbuotojo prašymu – darbo užmokesčio dydį ir kt. Tačiau ši teisės norma šiuo atveju netaikytina, nes ieškovas pageidavo ne pažymos ar kitų dokumentų apie ieškovui su darbo santykiais susijusias išmokas ir sumokėtus mokesčius, bet duomenų apie kitas, su darbo santykiais nesusijusias išmokas, o būtent apie tantjemas, išmokėtas ieškovui, kaip tuometiniam apelianto valdybos nariui, bei įstatinio kapitalo sumažinimo sumas, išmokėtas ieškovui kaip apelianto akcininkui. Be to, 2008 m. jokių sumų, susijusių su darbo santykiais, apeliantas ieškovui nemokėjo, nes visus 2008 m. ieškovas buvo tęstinėje pravaikštoje. Svarbu ir tai, kad UAB „Skomė“ teisės normų nustatyta tvarka ir terminais pateikė VMI dokumentus apie ieškovui 2008 m. su darbo santykiais nesusijusių sumų išmokėjimą ir mokesčių išskaitymą. Taigi su šiais dokumentais ieškovas gali susipažinti VMI. Pažymi, kad atsakovui būtų sudėtinga įvykdyti teismo sprendimą, nes, kaip minėta, dokumentai yra VMI, juos atsiimdamas atsakovas pažeistų mokesčių įstatymus.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai patenkino ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą pateikti ieškovui visus dokumentus, kuriais UAB „Skomė“ informavo VMI apie 2008 m. ieškovo gautas pajamas ir sumokėtus mokesčius. Papildomai nurodo, kad atsakovas klaidina teismą perfrazuodamas ieškovo reikalavimą ir kad atsakovo argumentas, jog ieškovas turi su reikalaujamais dokumentais susipažinti VMI ir jog atsakovui yra sudėtinga įgyvendinti sprendimą dėl minėto ieškovo reikalavimo patenkinimo, yra nepagrįstas, nes visi dokumentai yra išduodami keliais egzemplioriais, o tai reiškia, kad atsakovas turi galimybę ieškovui išduoti reikalaujamus dokumentus.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime išdėstyti argumentai yra iš esmės tapatūs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams. Papildomai nurodoma:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str. 1 d. nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Apeliantas nenurodė įstatymų ar kitų teisės aktų, kurie galimai prieštarauja Konstitucijai bei dėl kurių atitikties Konstitucijai reikėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliacinio skundo motyvuojamojoje dalyje apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 269 str. ir 329 str. 1 d. Taigi apeliantas kritikuoja pirmosios instancijos teismo veiksmus ir šio teismo procesinį sprendimą, tačiau nekelia klausimo dėl CPK 269 str. ir/ar 329 str. 1 d. atitikties Konstitucijai. Tačiau apygardos teismo, išnagrinėjusio bylą pirmąja instancija, atžvilgiu apeliacinės instancijos teismas yra Lietuvos apeliacinis teismas (CPK 301 str. 3 d.), o ne Konstitucinis Teismas.

2. Apeliantas nurodo, esą pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 269 str. ir 329 str. 1 d., nes pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą paskelbė ne po 14 dienų, o po 32 dienų. Tai yra tiesa, tačiau CPK 329 str. 1 d. nustatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju apeliantas nenurodė jokių argumentų, kad būtent dėl to, jog sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas ne po 14 dienų, bet vėliau, byla buvo išspręsta neteisingai.

3. Apeliantas nurodo, esą yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 str. 2 d. 4 p., nes sprendimas yra be motyvų. Toks apelianto teiginys nepagrįstas. Sprendimas yra didelės apimties, 12 lapų, jo motyvuojamoji dalis išdėstyta penkiuose lapuose. Ne vien apimtis lemia teismo procesinio sprendimo kokybę, tačiau šiuo atveju teismas išsamiai motyvavo priimtą sprendimą. Taip pat apeliantas nurodo, esą yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 str. 2 d. 7 p., t. y. kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Ir šis apelianto teiginys nepagrįstas, nes teismas išsprendė visus apelianto materialinius teisinius reikalavimus, tačiau apeliantas nesutinka su teismo išvadomis.

4. Apeliantas nurodo, esą buvo pažeistas CPK 16 str. 1 d. nustatytas draudimas, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu teismas negali nagrinėti jokių kitų bylų, išskyrus šio Kodekso nustatytus atvejus. CPK 235 str. 3 d. nustatyta, kad kol pradėta nagrinėti byla bus baigta nagrinėti, teismas neturi teisės nagrinėti kitų bylų, išskyrus atvejus, kai bylos nagrinėjimas atidedamas, byla sustabdoma arba padaroma pertrauka, atidedamas sprendimo priėmimas ir paskelbimas. 2011 m. balandžio 4 d. teismo posėdyje teismas protokoline nutartimi paskelbė pertrauką, o 2011 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje teismas protokoline nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo iki 2011 m. birželio 9 d., todėl pirmosios instancijos teismas jokių procesinių teisės normų nepažeidė. Apeliantas dar nurodo, esą buvo pažeista CPK 235 str. 1 d. nuostata, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti byloje esančius įrodymus, tačiau teismas šios normos nepažeidė, nes tiesiogiai ištyrė visus įrodymus bei sprendime nesirėmė jokiais neištirtais įrodymais. Pastebėtina, kad apeliantas nenurodo, kokių įrodymų esą teismas tiesiogiai neištyrė. Be to, CPK 329 str. 1 d. nustatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju apeliantas nenurodė jokių argumentų, kad byla buvo išspręsta neteisingai.

5. Apeliantas prašo išreikalauti papildomus įrodymus byloje, tačiau reikalaujami dokumentai arba yra byloje, arba neegzistuoja.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas nuo 2003 m. nesuteikė ieškovui darbo vietos. Ieškovo nuomone, tai lemia, jog atsakovas nepagrįstai žymėjo ieškovui pravaikštas, neatsižvelgdamas į tai, jog būtent dėl atsakovo pareigos tinkamai organizuoti darbuotojo darbą, sudaryti jam tinkamas darbo sąlygas ir įrengti tinkamą darbo vietą nevykdymo ieškovas negalėjo atlikti savo darbo funkcijų. Aplinkybę, kad atsakovas nesuteikė ieškovui darbo vietos, grindžia byloje esančiais ieškovo 2007 m. liepos 17 d., 2008 m. kovo 13 d., 2008 m. balandžio 7 d. ir 2009 m. birželio 2 d. raštais atsakovui, kuriais prašoma paaiškinti, kodėl ieškovui nėra mokamas darbo užmokestis, ir prašoma suteikti ieškovui darbo vietą, kuri nebuvo suteikta nuo atsakovo įmonės patalpų rekonstrukcijos (b. l. 96, 98, 100 t. 2, b. l. 54 t. 1). Atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Skomė“ patalpų rekonstrukcija buvo vykdoma 2004 m., tačiau ieškovas trejus metus atsakovui pretenzijų dėl nesuteiktos darbo vietos nereiškė. Šis laikotarpis yra gana ilgas, todėl, jei darbuotojui realiai trejus metus nebūtų suteikta darbo vieta, jis, būdamas atidus, sąžiningas ir rūpestingas, turėjo kreiptis į darbdavį dėl darbo vietos suteikimo daug anksčiau. Be to, darbo apskaitos žiniaraštyje yra pažymėta, kad nuo 2004 m. balandžio mėnesio iki 2007 m. gegužės mėnesio ieškovas dirbo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija vertina, jog nesant įrodymų dėl darbo vietos ieškovui nesuteikimo iki 2007 m. liepos 17 d., t. y. iki pirmojo ieškovo prašymo suteikti darbo vietą datos, preziumuotina, jog ieškovui iki minėtos datos darbo vieta buvo suteikta. Aplinkybę, kad nuo 2007 m. iki ieškovo atleidimo iš darbo, ieškovui nebuvo suteikta darbo vieta, paneigia antstolės I. B. 2008 m. balandžio 22 d., 24 d., 28 d., 30 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai (b. l. 175-194 t. 1), kuriuose įvairiu laiku yra užfiksuota, jog tiek kabinete Nr. 336, tiek kabinete Nr. 338 yra laisvų darbo vietų. Nors, kaip teisingai nurodo ieškovas, jos nėra priskirtos konkrečiai ieškovui, tačiau tai negali būti vertinama kaip kliūtis ieškovui atvykti į darbovietę, užimti vieną iš tuščių darbo vietų ir atlikti darbo funkcijas. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad yra nepagrįstas ieškovo argumentas, jog atsakovas ieškovui nesuteikė darbo vietos.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas nepažeidė DK 176 str. 2 d. reikalavimų. DK 176 str. 2 d. nuostatos numato, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Kaip teisingai nurodo atsakovas, tam, kad darbdavys galėtų įvykdyti DK 176 str. 2 d. nustatytą pareigą jis apie darbuotojo atostogas turėtų sužinoti ne vėliau, kaip prieš tris kalendorines dienas iki darbuotojo atostogų pradžios. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas 2004 m. sausio 2 d. pareiškimu paprašė suteikti 24 kalendorinių dienų atostogas, nenurodant atostogų pradžios datos, kas reiškia, kad ieškovas reikalavo suteikti atostogas nuo prašymo pateikimo dienos (b. l. 150, t. 3). Atsakovas šį prašymą patenkino tą pačią dieną ir 2004 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 01-A suteikė ieškovui atostogas (b. l. 151, t. 3). Taigi, kadangi ieškovas pageidavo, kad atostogos jam būtų suteiktos tą pačią dieną, kai buvo pateiktas prašymas, vertintina, kad jis savanoriškai apribojo savo teises ir atsisakė teisės gauti darbo užmokestį už atostogas ne vėliau, kaip prieš tris dienas iki atostogų pradžios, kas lemia, jog negali būti laikytina, kad atsakovas pažeidė DK 176 str. 2 d. nuostatas ir jog ieškovo kasmetinės atostogos turėjo būti tęsiamos. Ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Minėtos DK nuostatos taikymui yra svarbu ir tai, kad darbo užmokestis darbuotojui turi būti neišmokėtas ne dėl jo kaltės. Tuo tarpu atsakovas tą pačią dieną, t. y. 2004 m. sausio 2 d., ieškovui paskaičiavo sumokėtiną vidutinį darbo užmokestį už atostogų laikotarpį, tačiau ieškovas jo nepasiėmė, kas lėmė tai, jog piniginės išmokos buvo deponuotos. Pažymėtina, kad ši aplinkybė leidžia teigti, jog ieškovas yra pats kaltas dėl vidutinio darbo užmokesčio už atostogas nesumokėjimo laiku. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas turėjo galimybę sumokėti ieškovui darbo užmokestį už kasmetines atostogas, kai jis buvo darbe, tačiau to nepadarė. Kaip minėta, ieškovas, kaip darbuotojas, turėjo pats kreiptis į darbdavį dėl darbo užmokesčio išmokėjimo, nes dėl savo kaltės laiku nepasiėmė apskaičiuoto darbo užmokesčio už atostogas. Dėl šios priežasties nėra laikytina, kad išskirtinai atsakovas yra kaltas dėl darbo užmokesčio ieškovui neišmokėjimo. Kartu tai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas nepažeidė DK 176 str. 2 d. reikalavimų.

Be to, svarbu yra ir tai, kad kasmetinės atostogos pratęsiamos tik esant darbuotojo pareiškimui.  Byloje yra 2004 m. vasario 9 d., 2004 m. kovo 10 d. ir 2011 m. balandžio 10 d. prašymai (b. l. 44, 45, 46, t. 1) pratęsti minėtas atostogas dėl nesumokėto darbo užmokesčio, tačiau jie yra pateikti praėjus gana ilgam laiko tarpui po kasmetinių atostogų pabaigos, t. y. 2004 m. sausio 25 d. Dėl šios priežasties minėti prašymai negali būti vertintini kaip pakankamas pagrindas pratęsti ieškovo kasmetines atostogas. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad atsakovas, nesant laiku ieškovo išreikštos valios dėl kasmetinių atostogų pratęsimo, pagrįstai vertino, jog ieškovas į darbą turėjo grįžti 2004 m. sausio 26 d. ir jog ieškovo kasmetinės atostogos neturėjo būti pratęstos. Taigi darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai žymėjo ieškovo pravaikštas po to, kai ieškovas darbe nepasirodė 2004 m. sausio 26 d.

Ieškovas papildomai nurodo, kad jo kasmetinės atostogos turėjo būti tęsiamos dėl ieškovo ligos. Šį savo teiginį grindžia DK 174 str. nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu DK straipsniu yra reglamentuojama situacija, kai kasmetinės atostogos yra pratęsiamos, nes darbuotojas susirgo būtent atostogų metu. Nagrinėjamu atveju ieškovo ligos laikotarpiai nesutampa su kasmetinėmis atostogomis, kas lemia, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomas DK 174 str. Be to, remiantis DK 174 str., minėtos kasmetinės atostogos galėtų būti pratęsiamos tik esant darbuotojo pareiškimui. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, jog ieškovas prašė atsakovo pratęsti kasmetines atostogas dėl jo ligos. Priešingai, ieškovas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad minėtų pareiškimų/prašymų atsakovui neteikė.

Ieškovas taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nenagrinėjo ir formaliais motyvais atmetė ieškinio reikalavimą dėl UAB „Skomė” valdybos posėdžio 2009 m. liepos 7 d. sprendimo dalies dėl jo atleidimo iš direktoriaus pavaduotojo pareigų pripažinimo negaliojančiu. Teisėjų kolegija nesutika su šiuo apelianto argumentu ir pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytiems argumentams. Konkrečiai sutiktina su tuo, kad valdybos sprendimu buvo duotas tik išankstinis sutikimas dėl drausminės nuobaudos - atleidimo iš darbo skyrimo Z. V. už pravaikštą. Šis išankstinis valdybos sutikimas nėra būtina sąlyga dėl drausminės nuobaudos skyrimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas ne ginčijamu valdybos sprendimu, o atsakovo direktoriaus 2009 m. liepos 7 d. įsakymu, darytina išvada, jog minėtas valdybos sprendimas ieškovui nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas nuo 2008 m. birželio 30 d. privalėjo jį atleisti iš pareigų pagal DK 129 str. 2 d. ir nežymėti pravaikštų, nes nuo minėtos datos UAB „Skomė” valdybos sprendimu panaikino direktoriaus pavaduotojo pareigybę. Iš byloje esančio 2008 m. balandžio 16 d. UAB „Skomė“ valdybos posėdžio protokolo 7.1 punkto matyti, kad iš tiesų buvo numatyta nuo 2008 m. birželio 30 d. panaikinti direktoriaus pavaduotojo etatą (b. l. 192, t. 3), tačiau realiai šis valdybos sprendimas nebuvo vykdomas. Tai, kad ieškovas toliau dirbo atsakovo įmonėje ir kad ieškovo nebuvo ketinama atleisti pagal DK 129 str. 2 d., patvirtina darbo laiko apskaitos žiniaraštyje po 2008 m. birželio 30 d. atsakovo žymimos pravaikštos ieškovui. Taigi minėtas apelianto argumentas vertintinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas pagrįstai žymėjo ieškovui pravaikštas, ką teisėtai ir pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Ši išvada kartu lemia tai, jog nėra pagrindo ieškovui priteisti jo reikalaujamą vidutinį darbo užmokestį dėl atleidimo iš darbo, kurio neteisėtumą ieškovas grindė nepagrįstai atsakovo ieškovui žymėtomis pravaikštomis.

Ieškovas teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad atsakovas nesilaikė atleidimo iš darbo tvarkos. Konkrečiai mano, kad atsakovas nesuteikė galimybės ieškovui pasiaiškinti dėl padarytų darbo drausmės pažeidimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. birželio 15 d. raštu atsakovas pareikalavo, kad ieškovas pasiaiškintų, kodėl nuo 2007 m. gegužės 2 d. neatvyksta į darbą pas atsakovą, neatlieka jokių darbo pareigų ir paprašė iki 2009 m. liepos 1 d. raštu pasiaiškinti dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo - ilgalaikės pravaikštos. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įvertinant, kad ieškovas gyvena Vilniaus mieste, toks terminas pasiaiškinimui pateikti buvo pagrįstas ir protingas. Šis atsakovo reikalavimas pasiaiškinti registruotu laišku buvo siunčiamas ieškovo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini). Šį adresą ieškovas nurodo kaip tinkamą jam siunčiamos korespondencijos adresą ir teismui. Visgi minėtas laiškas nebuvo įteiktas. Byloje nustatyta, kad ieškovui tuo pačiu adresu ilgą laiką nepavyko įteikti ir kito, 2009 m. birželio 30 d. atsakovo rašto (pašto siunta EG809911947LT), kurio nepavyko pristatyti 2009 m. liepos 1 d., gavimo pranešimai buvo palikti 2009 m. liepos 12 d. ir 8 d., grąžinta 2009 m. liepos 14 d., nepavyko pristatyti 2009 m. liepos 14 d. ir 21 d., gavimo pranešimas paliktas 2009 m. liepos 21 d., taip pat 2009 m. liepos 3 d. atsakovo rašto (pašto siunta EG80994068LT), kurios nepavyko pristatyti 2009 m. liepos 8 d. ir 21 d., gavimo pranešimai buvo palikti 2009 m. liepos 8 d. ir 13 d., grąžinta 2009 m. liepos 21 d., nepavyko pristatyti 2009 m. liepos 22 d., gavimo pranešimai palikti 2009 m. liepos 21 d. ir 27 d. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad darbdavys turėjo teisę darbuotoją atleisti be pasiaiškinimo, kas leidžia teigti, jog nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas pažeidė drausminių nuobaudų skyrimo tvarką.

Apeliantas Z. V. papildomai nurodo, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestas remiantis tik motyvu, kad atsakovo atsisakymas ieškovui pateikti 2008 m. UAB „Skomė“ VMI pateiktus duomenis nėra pagrindu tenkinti ieškovo reikalavimą, tačiau ieškovas neturtinės žalos atsiradimą grindė ne teismo nurodyta aplinkybe. Ieškovas nurodė, kad neturinę žalą jam sukėlė UAB „Skomė“ direktoriaus elgesys su juo. Konkrečiai ieškovas įvardino, kad dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir bendravimo galimybių sumažėjimą sukėlė atsakovo nepagrįstas pravaikštų jam žymėjimas. Ieškovo nuomone, šio argumento teismas nevertino ir dėl to nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Kaip teisingai atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodo atsakovas, pirmosios instancijos teismas, šioje dalyje atmesdamas ieškinį, skundžiamą sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nėra konstatuota neteisėtų darbdavio veiksmų apelianto atžvilgiu, kas lemia, jog nėra teisinio pagrindo ieškovui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, nesant konstatuotų neteisėtų atsakovo veiksmų, o konkrečiai, pripažinus, kad pravaikštos ieškovui buvo žymėtos pagrįstai, nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas su ieškovu elgėsi taip, jog sukeltų jam neigiamus išgyvenimus, žemintų ieškovo garbę ir orumą ir t. t. Visos šios aplinkybės lemia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėti iš esmės teismas baigė 2011 m. birželio 9 d. teismo posėdyje, priimdamas protokolinę nutartį, kad sprendimo paskelbimas atidedamas 14 dienų terminui. Pasibaigus šiam terminui, 2011 m. birželio 23 d. teismas sprendimo nepaskelbė ir atidėjo jo paskelbimą dar papildomai 18 dienų. Tad sprendimas buvo paskelbtas ne po 14 dienų, o po 32 dienų. Tai, apelianto nuomone, pažeidžia CPK 269 str. ir 329 str. 1 d. ir sudaro pagrindą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str. 1 d. nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Tuo tarpu, apeliantas nenurodo įstatymų ar kitų teisės aktų, kurie galimai prieštarauja Konstitucijai bei dėl kurių atitikties Konstitucijai reikėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliantas tiesiog nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 269 str. ir 329 str. 1 d. ir kad šis pažeidimas yra reikšmingas nagrinėjamos bylos rezultatui ir teismų praktikai. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas vertina ir pirmosios instancijos teismo padarytus procesinius pažeidimus, jų įtaką bylos rezultatui. Taigi ieškovo apeliaciniame skunde nurodomus CPK 269 str. ir 329 str. 1 d. pažeidimus kyla pareiga vertinti apeliacinės instancijos teismui, o ne Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Atitinkamai darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Ieškovas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 16 str., 17 str., 235 str. 1 d., 269 str. ir 329 str. 1 d. numatytas procesines taisykles. Remiantis CPK 328 str., kuriame numatyta, jog iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais, ir atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės yra teisėtas bei pagrįstas, nėra teisiškai reikšminga vertinti, ar buvo padaryti minėti procesiniai pažeidimai, nes bet kuriuo atveju minėtas apelianto argumentas nesudarytų pagrindo naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad egzistuoja absoliutūs skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindai. Konkrečiai nurodo, kad skundžiamu sprendimu yra išspręsti ne visi ieškovo reikalavimai ir kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto argumentu. Iš ieškinio ir skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad yra išspręsti visi ieškinio reikalavimai, tačiau didžioji dalis ieškinio reikalavimų pirmosios instancijos teismo yra įvertinti kaip nepagrįsti ir atmesti, nurodant minėtų ieškinio reikalavimų atmetimo motyvus. Taip pat yra motyvuotai tenkintas ieškovo reikalavimas įpareigoti UAB „Skomė“ pateikti Z. V. visus dokumentus, kuriais UAB „Skomė“ informavo VMI apie 2008 m. Z. V. gautas pajamas ir sumokėtus mokesčius. Be to, iš ieškovo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas kritikuoja pirmosios instancijos teismo argumentus dėl neva neišspręstų ir nemotyvuotai atmestų ieškinio reikalavimų. Tai tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė visus ieškinio reikalavimus ir kad pateikė argumentus dėl visų ieškinio reikalavimų atmetimo/tenkinimo.

Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes neatsižvelgė į tai, jog vienas ieškovo reikalavimas buvo patenkintas. Šis apelianto argumentas vertintinas kaip nepagrįstas, nes teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog bylinėjimosi išlaidos paskirstytos atsižvelgiant į neturtinio ieškinio reikalavimo patenkinimą, bylos sudėtingumą, procesinių dokumentų parengimą bei į Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro rekomendacijas.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą UAB „Skomė“ pateikti ieškovui Z. V. dokumentus, kuriais UAB „Skomė“ informavo VMI apie 2008 m. ieškovo gautas pajamas ir sumokėtus mokesčius. Šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nepagrįstumą grindžia iš esmės tuo, kad atsakovui būtų sudėtinga įvykdyti teismo sprendimą, nes dokumentai yra VMI, ir jog juos atsiimdamas atsakovas pažeistų mokesčių įstatymus. Atsakovas, kaip ilgametę patirtį turintis juridinis asmuo, turi veikti atidžiai ir rūpestingai, kas neabejotinai lemia, jog atsakovas turi kaupti visus su jo veikla susijusius dokumentus ar bent jau jų kopijas. Dėl šios priežasties preziumuotina, kad atsakovui nebūtų sudėtinga įvykdyti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pateikti ieškovui Z. V. dokumentus (ar jų kopijas), kuriais UAB „Skomė“ informavo VMI apie 2008 m. ieškovo gautas pajamas ir sumokėtus mokesčius. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad atsakovo apeliacinis skundas nėra pagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo patenkintas minėtas ieškovo reikalavimas, yra teisėta ir pagrįsta.

Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje tiek ieškovas Z. V., tiek atsakovas UAB „Skomė“ pateikė prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau tik atsakovas pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus (b. l. 46, 47 t. 5). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, kas yra palanku atsakovui, ir remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktu, už atsiliepimą į apeliacinį skundą iš ieškovo atsakovo UAB „Skomė“ naudai priteistina 1 200 Lt suma.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo Z. V. (duomenys neskelbtini) atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“ (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 1 200 Lt (tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų

Teisėjai                                                                      Algirdas Gailiūnas

Vytas Milius

Egidijus Žironas