Baudžiamoji byla Nr. 2K-655/2007
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.25.3. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant D. Ališauskaitei,
dalyvaujant prokurorei J. Zieniūtei,
gynėjui advokatui P. Mockevičiui,
išteisintajam R. L.,
nukentėjusiosios atstovui advokatui H. Mackevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiosios L. K. atstovo kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. apkaltinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – R. L. išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios atstovo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiosios atstovo, prašiusio jo kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių abu kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu R. L. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, paskirtos bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidedant vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, R. L. uždrausta dvejus metus vairuoti kelių transporto priemones.
R. L. buvo nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo 21 d., apie 10.00 val., Klaipėdoje, ,,duomenys neskelbtini“, tiesiame asfaltuotame kelio ruože, kur važiavimo kryptimi yra dvi eismo juostos, kelio danga – sausas asfaltas, esant natūraliam apšvietimui, kai matomumas į priekį iš vairuotojo kabinos 300 metrų, būdamas blaivus, antra eismo juosta vairuodamas automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“), nesilaikė saugaus eismo taisyklių, visų būtinų atsargumo priemonių, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio, nesustojo ir pėsčiųjų perėjoje partrenkė pėsčiąją R. K., kuriai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Šiais savo veiksmais R. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 51 punkte (eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis), 53 punkte (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo, avarinio ryšio linijų ir želdinių), 75 punkte (artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį) numatytus reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. L. apeliacinį skundą, konstatavo, kad pavojų eismo saugumui šioje situacijoje sukėlė ne automobilio vairuotojas, o pati pėsčioji, kuri buvo neatsargi (į pėsčiųjų perėją išbėgo; užuot įsitikinusi eismo saugumu ir ramiai perėjusi gatvę, bėgo per pėsčiųjų perėją), t. y. nesilaikė KET 53, 89 punktuose numatytų reikalavimų ir tai buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti.
Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Šis pažeidimas laikytinas esminiu BPK pažeidimu, nes sukliudė teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad KET 75 punkte nustatyta, jog artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Šis KET reikalavimas įpareigoja vairuotoją artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos būti itin atidžiu ir atsargiu, įvertinti pėsčiųjų perėjoje susidariusią situaciją ir pasirinkti tokį perėjos kirtimo variantą, kuris būtų saugus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. L. vairuojamas automobilis, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, visiškai nebuvo stabdomas (liudytojų I. J., S. V. parodymai). Tokie antra eismo juosta važiuojančio automobilio vairuotojo veiksmai akivaizdžiai yra neatsargūs, nes ką tik perėją buvo kirtę pėstieji, be to, R. L. nematė dalies perėjos, nes pirmąja eismo juosta važiavo automobilis, kuris prieš pėsčiųjų perėją buvo pristabdęs praleisti nukentėjusiąją. Tai, kad kažkas pirmoje juostoje trukdė pamatyti pėsčiąją, pripažįsta ir pats R. L., todėl jis, matydamas, kad prieš pėsčiųjų perėją pristabdė gretima juosta ta pačia kryptimi važiuojantis automobilis, turėjo įvertinti galimybę, kad į pėsčiųjų perėją įžengė pėsčiasis; taigi atsiranda vairuotojo pareiga sulėtinti greitį ar net sustoti ir pėsčiųjų perėją kirsti tik tada, kai įsitikinama, kad tai padaryti yra saugu. Visą įvykio eigą stebėjo liudytojas S. V. Jis matė į perėją įžengusią nukentėjusiąją, tuo metu antrąja juosta važiuojantį automobilį, kuris net nebandė stabdyti, ir iš anksto suprato, kad susidūrimo nebus išvengta. Tuo metu, kai S. V. mobiliojo ryšio telefonu kvietė pagalbą, R. L. nelėtindamas greičio artėjo prie pėsčiųjų perėjos, nesirūpindamas, kad perėjoje susidariusi situacija akivaizdžiai grėsė eismo saugumui. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji per pėsčiųjų perėją ėjo dideliu greičiu. Atsižvelgiant į konkrečią situaciją, matyti, kad nukentėjusioji ėjo atsilikusi nuo tos pačios grupės pėsčiųjų, kurie spėjo pereiti į priešingos krypties eismo pėsčiųjų zoną ir kuriuos praleido S. V. vairuojamas automobilis. Suprantama, kad nukentėjusioji galėjo eiti sparčiu žingsniu, kad netrukdytų kitiems eismo dalyviams. Liudytojai S. V. ir I. J. nukentėjusiosios judėjimo per pėsčiųjų perėją greitį ir būdą neapibūdino kaip neatsargų esant konkrečiai situacijai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas įvykio situaciją vertino R. L. naudai. Šie vertinimai pagrįsti abstrakčiais samprotavimais apie eismą Klaipėdoje, jų nepatvirtina jokie bylos duomenys. R. L. neatsargumas artėjant prie pėsčiųjų perėjos teismo taip pat pateisinamas samprotavimais apie tai, kaip galėjo situaciją vertinti R. L. Šie samprotavimai ne tik nepagrįsti jokiais duomenimis, bet ir nesuderinami su KET įtvirtinta kelių eismo saugumo samprata. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių: ikiteisminio tyrimo metu per pirmąją apklausą R. L. buvo prisipažinęs padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą; iki įvykio buvo net penkis kartus baustas administracinėmis nuobaudomis už KET pažeidimus, tarp jų ir už vairavimą neblaiviu, eismo įvykio sukėlimą.
Kasaciniu skundu nukentėjusiosios L. K. atstovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas faktines bylos aplinkybes bei įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. šališkai, dėl to skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas, nes padarytas pažeidimas laikytinas esminiu BPK pažeidimu. Netinkamai įvertinęs surinktus įrodymus ir bylos aplinkybes, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp R. L. veiksmų ir kilusių neigiamų padarinių nėra priežastinio ryšio, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Kasatoriaus manymu, nukentėjusioji jokių KET reikalavimų pėstiesiems nepažeidė: ji į važiuojamąją dalį išėjo perėjoje; pirmąja eismo juosta važiavęs automobilis mažino greitį, siekdamas ją praleisti; priešpriešinėse eismo juostose stovėjo automobiliai, kurie buvo sustoję tam, kad praleistų grupę pėsčiųjų. Taigi atstumą iki artėjančių transporto priemonių R. K. įvertino: visi automobiliai buvo šalia perėjos, tačiau arba mažino greitį, arba buvo sustoję. Taigi ji turėjo teisę tikėtis, kad kiti vairuotojai, pamatę prie pėsčiųjų perėjos stojančius automobilius, taip pat sustos, todėl ji be reikalo nedelsė ir nestoviniavo, į perėją išėjo sparčiu žingsniu. Kasatoriaus manymu, Klaipėdos apygardos teismas, remdamasis liudytojų R. J. ir S. V. parodymais, padarė neteisingą išvadą, kad R. K. išbėgo į pėsčiųjų perėją (beje, R. J. parodymais pasikliauti negalima, nes ši liudytoja daro išvadas, kurioms padaryti reikia specialių žinių bei įgūdžių (apie automobilio greitį, įvykio kaltininką), be to, jos parodymai nėra nuoseklūs). Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji per pėsčiųjų perėją ėjo dideliu greičiu, ji ėjo atsilikusi nuo grupės pėsčiųjų, kurie spėjo pereiti į priešingos krypties eismo pėsčiųjų zoną ir kuriuos praleido S. V. vairuojamas automobilis, todėl suprantama, kad R. K. skubėjo – ji siekė kuo greičiau pasitraukti iš kelio prie pėsčiųjų perėjos laukiantiems automobiliams. Jeigu nukentėjusioji būtų nesilaikiusi KET 89 punkto reikalavimų, tai ji, išėjusi į gatvę, būtų tapusi kliūtimi R. L. vairuojamam automobiliui. Beje, KET 173 punktas nustato, kad, atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 25 d. nutartyje Nr. 2K-239/2006 konstatuota, kad vairuotojas privalo elgtis pagal KET 173 punkto reikalavimus net jeigu pėsčiasis eina per gatvę pažeisdamas KET.
Kasatorius įsitikinęs, kad pavojų eismo saugumui šioje situacijoje sukėlė R. L., kuris, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesilaikė KET 75, 76 punktų reikalavimų. Liudytojai S. V. ir I. J. parodė, kad pirmąja eismo juosta važiavęs automobilis sumažino greitį tam, kad praleistų pėsčiąją R. K. Taigi R. L., matydamas, kad prieš pėsčiųjų perėją sumažino greitį gretima juosta ta pačia kryptimi važiuojantis automobilis, privalėjo įvertinti galimybę, kad į pėsčiųjų perėją įžengė pėsčiasis, dėl to atsiranda vairuotojo pareiga sumažinti greitį ar net sustoti ir pėsčiųjų perėją kirsti tik tada, kai įsitikinama, jog tai daryti yra saugu. Nors automobilis, važiavęs pirma eismo juosta, nebuvo visiškai sustojęs, R. L. privalėjo vykdyti KET 76 punkto vairuotojams nustatytą pareigą, nes, jau minėta, privalėjo suvokti, jog prieš perėją automobilis stoja tam, kad praleistų pėsčiuosius. Kasatorius teigia, kad apygardos teismas, netinkamai interpretuodamas KET 75 punktą, padarė klaidingą išvadą, jog pagal šio punkto prasmę pareiga mažinti greitį ir sustoti atsiranda tik tuo metu, kai pėsčiasis įžengia į važiuojamąją kelio dalį. Kad tokia teismo išvada klaidinga, matyti sistemiškai aiškinant KET 75, 76 punktus, t. y. apie pėsčiųjų buvimą ar nebuvimą pėsčiųjų perėjoje vairuotojas sprendžia atidžiai stebėdamas kelią, taip pat iš kitų transporto priemonių judėjimo. R. L. teigė, kad pėsčiąją pastebėjo iki perėjos likus keliems metrams. Tačiau tai nepašalina jo kaltės dėl eismo įvykio, nes pagal KET jis tokiu atveju privalėjo būti itin atidus – prieš perėją sustoti arba tiek sumažinti greitį, kad prireikus laiku sugebėtų sustabdyti automobilį. R. L. suvokė, kad artėja prie pėsčiųjų perėjos, kad nemato dalies važiuojamosios kelio dalies, taigi numatė arba turėjo ir galėjo numatyti, jog nematomoje jam pėsčiųjų perėjos zonoje gali būti pėsčiasis. Kasatoriaus manymu, R. L. teiginys, kad jis neturėjo techninės galimybės laiku sustabdyti automobilį, šioje situacijoje nėra lemiamas nustatant jo kaltę. Lemiama yra tai, kad R. L., nebūdamas pakankamai atidus, pats savo veiksmais sukūrė situaciją, dėl kurios prarado techninę galimybę laiku sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo su nukentėjusiąją. Todėl specialisto išvada, kad pėsčioji nebūtų buvusi partrenkta, jei per perėją būtų ėjusi lėčiau, neturi jokios reikšmės, nes, jau minėta, nukentėjusioji, eidama per perėją sparčiu žingsniu, KET nepažeidė.
Nukentėjusiosios atstovo kasacinis skundas tenkintinas, o Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
BK 281 straipsnio 3 dalies taikymas
Priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių padarinių yra teisės taikymo klausimas, todėl teisėjų kolegija analizuoja abiejų instancijų teismų nuosprendžius šiuo aspektu.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. L. skundą, konstatavo, kad pavojų eismo saugumui šioje situacijoje sukėlė ne automobilio vairuotojas, o pati pėsčioji, kuri buvo neatsargi (į pėsčiųjų perėją išbėgo; užuot įsitikinusi eismo saugumu ir ramiai perėjusi gatvę, bėgo per pėsčiųjų perėją), t. y. nesilaikė KET 53, 89 punktuose numatytų reikalavimų ir tai buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo vairuotojo R. L. veiksmų susidariusioje eismo įvykio situacijoje, todėl padarė neteisingą išvadą, kad tarp jo veikos ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio.
Pirmosios instancijos teismas nustatė šias aplinkybes: R. L., vairuodamas automobilį važiavo antra eismo juosta ir, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio, nesustojo ir pėsčiųjų perėjoje partrenkė pėsčiąją R. K. – ją sunkiai sužalojo, taip pažeisdamas KET 51, 53 ir 75 punktuose numatytus reikalavimus. R. L. ir liudytojo S. V. parodymais nustatyta ir tai, kad prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją priešpriešinėse eismo juostose buvo sustoję automobiliai. Liudytojo S. V. parodymais nustatyta, kad per pėsčiųjų perėją ėjo grupelė pėsčiųjų, o nuo jos truputį atsilikusi į perėją greitu žingsniu įžengė nukentėjusioji. Priešpriešiais pirma eismo juosta važiavęs automobilis pristabdė pėsčiąją praleisdamas, o antra eismo juosta važiavęs automobilis ,,VW Passat“ prieš perėją automobilio nepristabdė, todėl ir partrenkė į antrą eismo juostą įėjusią nukentėjusiąją. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad susidariusioje eismo situacijoje R. L., antrąja eismo juosta artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, matė priešpriešinėse eismo juostose sustojusius automobilius, be to, pirmąja eismo juosta važiavo kitas automobilis, kuris prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją pristabdė, todėl R. L. privalėjo vadovautis KET 75 punkto reikalavimais, t. y. sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Nustatyta, kad R. L. visiškai nestabdė automobilio. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp R. L. veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl veiką kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad vairuotojas, matydamas stovinčius priešpriešiais automobilius, turėjo suprasti, kad šie automobiliai stovi praleisdami pėsčiuosius, nurodė, kad eismo įvykio vietoje eismas yra gana intensyvus, todėl R. L., matydamas priešpriešiais stovinčius automobilius, galėjo tikėtis, kad daugiau pėsčiųjų perėjoje nebus ir jis galės saugiai važiuoti su kitų automobilių srautu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad KET 75 ir 76 punktuose nustatyta kaip vairuotojas privalo elgtis artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, todėl apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino vairuotojo R. L. veiksmus.
BK 281 straipsnio 3 dalyje (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, vairavusio kelių transporto priemonę, pažeidusio kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad R. L., vairuodamas automobilį, pažeidė KET 51, 53 ir 75 punktuose numatytus reikalavimus ir dėl to vieną žmogų sunkiai sužalojo. Tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl už padarytą veiką jis turi atsakyti.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad pati pėsčioji nesilaikė KET 53, 89 punktuose numatytų reikalavimų ir tai buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti.
Net ir sutinkant su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusioji pažeidė KET reikalavimą – buvo neatsargi, bėgo per perėją – šis pažeidimas nebuvo kilusių padarinių priežastis. Akivaizdu, kad, jeigu R. L. vairuojamas automobilis nebūtų partrenkęs pėsčiosios R. K., ji nebūtų sunkiai sužalota. Taigi vairuotojo R. L. veiksmai buvo kilusių padarinių būtina sąlyga. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis, t. y. reiškinys, dėl kurio vyksta kitas reiškinys (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius, 2000, p. 603).
Eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad susidariusioje eismo situacijoje tuo atveju, jeigu R. L. būtų laikęsis KET reikalavimų, jis būtų galėjęs išvengti susidūrimo, vadinasi, R. L. veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių pagrindinė priežastis.
Nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 3 dalyje, yra neatsargus. Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad R. L. padarytas nusikaltimas yra neatsargus, tiesiogiai nenurodė, kuria neatsargumo rūšimi pasireiškė jo kaltė. Ši aplinkybė, nors ir yra teismo sprendimo trūkumas, neturi reikšmės baudžiamojo įstatymo – BK 281 straipsnio 3 dalies – taikymui, nes nepriklausomai nuo neatsargumo rūšies veika kvalifikuojama pagal vieną ir tą patį baudžiamąjį įstatymą.
Pirmosios instancijos teismo nustatytų įvykio aplinkybių ir nuosprendyje išdėstytų veikos kvalifikavimo motyvų analizė duoda pagrindą išvadai, kad R. L. jam inkriminuotą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).
Neginčytina, kad R. L. nenumatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta: įvykio metu R. L. vairavo automobilį ir važiavo antra eismo juosta; matė priešpriešinėse eismo juostose sustojusius automobilius; pirma eismo juosta, jo važiavimo kryptimi, taip pat važiavo automobilis, kuris prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją pristabdė praleisdamas pėsčiąją. Šis automobilis apsunkino R. L. matomumą, nes jis nematė susidariusios eismo situacijos pėsčiųjų perėjoje pirmoje eismo juostoje, kuria jau ėjo pėsčioji. Vairuotojas prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, ypač važiuodamas antra eismo juosta, privalo būti labai atidus – sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, be to, turi stebėti ta pačia kryptimi pirma eismo juosta važiuojančio automobilio vairuotojo veiksmus, nes jei šis sustojo turi sustoti ir jis (KET 75 ir 76 punktų reikalavimai). Taigi apie pėsčiųjų buvimą ar nebuvimą pėsčiųjų perėjoje vairuotojas sprendžia atidžiai stebėdamas kelią, taip pat iš kitų transporto priemonių vairuotojų veiksmų. Todėl vairuotojo R. L. sprendimas – automobilio nestabdymas, kai pirma eismo juosta važiavęs automobilis pristabdė, o jis nebuvo įsitikinęs, jog perėjoje nėra pėsčiųjų – susidariusioje eismo situacijoje buvo aiškiai netinkamas. Tokioje situacijoje R. L. turėjo numatyti, kad jo kelyje gali atsirasti kliūtis, ir privalėjo vadovautis KET 75 punkte numatytais reikalavimais – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Įvertinus nurodytą įvykio situaciją vairuotojas R. L. privalėjo stabdyti automobilį ir tik įsitikinęs, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiojo, ją pervažiuoti, be to, jis turėjo automobilio vairuotojo dvejų metų stažą, todėl galėjo numatyti, kad kelyje atsiras kliūtis ir kad nesilaikant KET reikalavimų gali kilti eismo įvykis.
Pažeisdamas KET reikalavimus R. L. turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl tokios jo veikos gali kilti eismo įvykis, kurio metu, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, gali žūti ar būti sužeisti žmonės, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas (KET 12 punktas), o ne konkrečius padarinius, numatytus BK 281 straipsnyje (žmonių mirtį, sužalojimus ir pan.). Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog tarp R. L. padarytų KET 51, 53 ir 75 punktuose numatytų reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Taigi pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą R. L. pritaikė tinkamai.
Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl priežastinio ryšio – pagrindinė priežastis šiam eismo įvykiui kilti buvo pėsčiosios padaryti KET 53, 89 punktuose numatytų reikalavimų pažeidimai – todėl nepagrįstai išteisino R. L. Šio teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendį, kuriuo R. L. buvo išteisintas, ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Olegas Fedosiukas
Vytautas Masiokas