Administracinė byla Nr. eI-1077-596/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03378-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.3.5; 55.1.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 1 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,

dalyvaujant pareiškėjos atstovams Povilui Rėklaičiui ir advokatui Antanui Danieliui, 

atsakovo atstovei O. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Pareiškėja J. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas arba VSDFV Vilniaus skyrius) 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. (10.12) VPE_SP5-1044 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas J. V.“ (toliau – VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV arba Fondo valdyba) 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5821 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. (10.12) VPE_SP5-1044“ (toliau – VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už laikotarpį nuo
1979 m. rugsėjo 19 d. iki 1990 m. birželio 20 d. pareiškėjai akcinėje bendrovėje „Ekranas“ (toliau – AB „Ekranas“ arba Panevėžio gamykla „Ekranas“) atliekant stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) pareigas.

Pareiškėja skunde nurodo, kad 2019 m. gegužės 24 d. priimtu sprendimu atsakovas pareiškėjos prašymo dėl kompensacijos skyrimo už darbą AB „Ekranas“ ypatingomis darbo sąlygomis netenkino. Pareiškėja dėl šio atsakovo sprendimo pateikė skundą Fondo valdybai, kuri 2019 m. rugpjūčio 19 d.  priėmė sprendimą pareiškėjos skundo netenkinti. Atsakovo sprendimas priimtas remiantis tuo, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės gauti kompensaciją sąlygų, nustatytų Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1995 m. sausio 1 d. pareiškėja nėra išdirbusi 7,5 metų ar 3 metų 9 mėnesių 1988 - 1994 m. laikotarpiu darbų ypatingomis sąlygomis, nurodytų Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1 (toliau – ir Sąrašas Nr. 1), taip pat nėra išdirbusi 10 metų iki 1995 m. sausio 1 d. ar 5 metų          1988-1994 m. laikotarpiu kitų darbų sunkiomis sąlygomis, nurodytų sąraše Nr. 2 (toliau – ir Sąrašas Nr. 2) ir konstatavo, kad pareiškėjos dirbtas laikas stiklo gaminių šlifuotoja (graviruotoja) neįskaitytinas į darbo ypatingomis sąlygomis laiką, nes šis darbas nenurodytas nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2.

Su atsakovo ir VSDFV priimtais sprendimais pareiškėja nesutinka, teigdama, kad minėti sprendimai yra formalūs, nepagrįsti ir neteisėti, kadangi pareiškėja nuo 1979 m. rugsėjo 19 d. iki
1990 m. birželio 20 d., t. y. 10 metų 9 mėnesius 1 dieną, yra išdirbusi stiklo šlifuotoja (graviruotoja).

Atkreipia dėmesį į tai, kad analogišku atveju 2019 m. kovo 6 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019 yra pripažinęs, kad AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) pareigybė ir darbo pobūdis atitiko Sąraše Nr. 1 nurodytą darbo pobūdį, todėl pareiškėjos dirbtas analogiškas darbas turi būti įskaitytinas į darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti.

Teigia, kad pareiškėjos stiklo gaminių šlifuotojos (pareigybės pavadinimas vėliau pakeistas į stiklo graviruotojos) darbas AB „Ekranas“ atitiko Sąrašo Nr. 1 XV skyriaus „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ 1 punktą „Stiklo gamyba“. Veidrodžių, rūšinių, ūkinių, medicininių indelių, taros indų, elektrotechnikos ir radiotechnikos gaminių gamyba. Darbininkai nurodytą pareigybę – „Išpūstų dirbinių apdailininkas“, o tai, kad šis darbas atitinka Sąrašo Nr. 1 nurodytus darbus, patvirtina analogiškame teisiniame ginče 2019 m. kovo 6 d. priimta LVAT nutartis administracinėje byloje
Nr. A-101-552/2019.

Paaiškina, kad pareiškėja dirbo pirmame stiklo ceche, 113 bare (tai plataus vartojimo gaminių baras), pūstų stiklo (krištolo) indų gamyboje, namų apyvokos taurelių, taurių, vazų, vazelių ir pan. apdailintoja (šlifuotoja, graviruotoja, nes graviravo, šlifavo, poliravo, raižė su deimantiniu disku). Norint dirbti minėtą darbą, buvo būtina periodiškai tikrintis sveikatą kasmet, kadangi darbas buvo susijęs su švininio ir barinio krištolo stiklo dulkėmis ir besisukančiais abrazyviniais diskais. Pūstų stiklo gaminių apdailinimas (šlifavimas, graviravimas) vyko rankiniu būdu, valdant elektrines stakles su ašimi, ant kurių pareiškėja prisukdavo deimantinius diskus su raktu ir varžtu. Pareiškėjai su pirštinėmis dirbti nebuvo įmanoma, plaukai turėjo būti surišti taip, kad neapsuktų diskas. Apdailintoja dirbti buvo rizikinga sveikatai ne tik dėl to, kad pareiškėja prisikvėpuodavo stiklo dulkių, bet ir todėl, kad būdavo momentų, jog išslysdavo indai iš rankų, atsisukdavo varžtai, nušokdavo diskai. Deimantinių diskų diametras buvo nuo 2 iki 8 mm. Sandėlininkai pareiškėjai pateikdavo išpūstus krištolo pusfabrikačius, kuriuos ji apdailindavo (suteikdavo prekinę išvaizdą), t. y. ant išpūstų stiklo gaminių piešdavo piešinius pieštukais, steklografais, o tada išrėždavo ant krištolo nuo 1 mm iki 5 mm linijas. Besisukančius deimantinius diskus pačiai pareiškėjai tekdavo ir užgaląsti. Apdailinant švininio, barinio krištolo stiklą būdavo daug stiklo dulkių. Stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) dirbdavo dviem pamainomis po 40 darbuotojų, o staklės stovėjo viena už kitos. Stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) ir poliruotojos buvo tose pačiose patalpose. Atviros patalpos buvo su gaminių poliravimo rūgštimis. Darbo metu buvo naudojamos guminės prijuostės, respiratoriai, skarutės. Pareiškėja už darbą ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis nemokamai gaudavo pieną, pektiną, taip pat buvo mokami papildomi priedai prie atlyginimų už ypatingas (kenksmingas) darbo sąlygas ir buvo suteikiamos ilgesnės atostogos (daugiau nei 28 kalendorinės dienos). Viešai prieinamoje literatūroje nurodoma, kad krištolo sudėtyje buvo bario ir švino oksido, turinčių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, todėl akivaizdu, jog pareiškėjai darbo aplinkoje šlifuojant (graviruojant) krištolo stiklą, buvo bario ir švino dalelių, kurios kenksmingos žmogaus sveikatai. Taigi, pareiškėjos „stiklo gaminių šlifuotoja“ ir „stiklo gaminių graviruotoja“ darbas buvo tiesiogiai susijęs su išpūstų stiklo gaminių apdailinimu. Stiklo gaminį šlifuoti reiškia stiklo paviršių gludinti, tobulinti, gerinti, o stiklą raižyti – tai raižikliais raižyti reljefinį arba įgilintą piešinį stikle. Taigi, stiklo šlifavimas, graviravimas iš esmės atitinka stiklo gaminių apdailinimą, todėl pareiškėjos „stiklo gaminių šlifuotojos“ ir „stiklo gaminių graviruotojos“ darbas atitiko „išpūstų dirbinių apdailininkas“ darbą, nurodytą Sąrašo Nr. 1 XV skyriaus „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ 1 punkte „Stiklo gamyba“. Veidrodžių, rūšinių, ūkinių, medicininių indelių, taros indų, elektrotechnikos ir radiotechnikos gaminių gamyba. Darbininkai nurodytą pareigybę – „Išpūstų dirbinių apdailininkas“.

Cituoja teisinį reglamentavimą, įtvirtintą Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir nurodo, jog LVAT yra nurodęs, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas asmenų, kurių iki 1995 m. sausio 1 d. atliekamos darbo funkcijos buvo susijusios su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai, papildomas socialines garantijas, aiškiai bei nedviprasmiškai nurodė vadovautis Lietuvoje galiojusiais Gamybos, cechų, profesijų ir pareigų Sąrašais Nr. 1 ir Nr. 2, tačiau VSDFV teritoriniams skyriams minėtų sąrašų privaloma laikytis tik tiek, kiek yra pripažįstama, kad į juos expressis verbis įrašytų pareigybių darbo aplinkoje vyravo sveikatai kenksmingi ir pavojingi rizikos veiksniai. Lietuvos teismų praktikoje dėl kompensacijos skyrimo už darbą ypatingomis sąlygomis laikomasi nuostatos, jog siekiant nustatyti, ar asmuo dirbo ypatingomis sąlygomis, turi būti vertinama ne darbo knygelėje įrašyta pareigybė, o faktiškai egzistavusi situacija ir faktiškai dirbtas darbas, t. y. darbuotojo darbo aplinka (darbo vieta, pobūdis), kas reiškia, jog pareigų pavadinimas gali nesutapti arba gali būti ir iš kelių ar keliolikos žodžių, tačiau privalu išsiaiškinti, ar asmuo dirbo Sąraše Nr. 1 ir Sąraše Nr. 2 numatytus darbus, o ne aklai vadovautis formalia situacijos samprata ir nurodytomis pareigybėmis.

Cituoja Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. A1-422
40.1. punktą ir teigia, jog sprendžiant, ar pareiškėja dirbo ypatingomis sąlygomis, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo turi vadovautis ne pareigybių aprašymais, kurie gali būti neteisingai arba nevisiškai tiksliai įvardinti, bet visų pateiktų dokumentų visuma, patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, siekianti išsiaiškinti faktiškai egzistavusią situaciją ir faktiškai dirbtą darbą, t. y. darbuotojo darbo aplinką (darbo vietą, pobūdį), o ne įrašytą pareigybę darbo knygelėje.

Teigia, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo sprendimus priėmė apsiribodami tik formaliu situacijos vertinimu, kadangi lingvistiškai vertino darbo knygelėje įrašytą pareigybę, o ne faktiškai egzistavusią situaciją ir faktiškai dirbtą darbą (darbuotojo darbo aplinką), taip pat ignoravo 2019 m. kovo 6 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019, kurioje pripažinta, kad pareiškėjos bendradarbės V. B. dirbtas stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) darbas AB „Ekranas“ atitinka Sąrašo Nr. 1 XV skyriaus „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ 1 punkte „Stiklo gamyba“. Veidrodžių, rūšinių, ūkinių, medicininių indelių, taros indų, elektrotechnikos ir radiotechnikos gaminių gamyba. Darbininkai nurodytą pareigybę – „Išpūstų dirbinių apdailininkas“.

Pažymi, jog pareiškėja buvo pateikusi ir rašytinį įrodymą – AB „Ekranas“ direktoriaus įsakymo Nr. 148-K kopiją, iš kurio turinio aiškiai matyti, kad pareiškėja su V. B. buvo bendradarbės, dirbo tame pačiame stiklo ceche, 113 bare, pūstų stiklo (krištolo) indų gamyboje, namų apyvokos taurelių, taurių, vazų, vazelių ir pan. apdailintojomis (šlifuotojomis, graviruotojomis), todėl akivaizdu, kad pareiškėja dirbo analogišką darbą, kaip ir minėta buvo bendradarbė, ir jų dirbtas darbas taip pat atitinka Sąraše Nr. 1 nurodytus darbus. Tačiau tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo  nepripažino pareiškėjos dirbto stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) darbo pagal Sąrašą Nr. 1. Pareiškėjos teigimu, skundžiamus sprendimus priėmę subjektai nesiaiškino reikšmingų kompensacijos už ypatingas sąlygas skyrimui aplinkybių, neįsigilino į realiai dirbto darbo pobūdį, dėl ko padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotojos, stiklo graviruotojos pareigos nėra įvardytos Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, todėl darbo stažas kompensacijai gauti neskaičiuojamas.

Atkreipia dėmesį, kad atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui yra žinoma, kad
AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotojams (graviruotojams) buvo mokami priedai prie darbo užmokesčio, skiriami pieno produktai, suteikiamos ilgesnės atostogos, buvo privalomi periodiniai sveikatos patikrinimai, tačiau nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo į tai visiškai neatsižvelgė, nors administracinių teismų praktikoje šios aplinkybės taip pat vertinamos kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių, jog asmuo dirbo kenksmingomis sąlygomis.

Nurodo, kad Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Darbo įstatymų kodekso (toliau – LTSR Darbo įstatymų kodeksas), galiojusio nuo 1973 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.,         181 straipsnyje buvo numatytos priemonės kenksmingomis sąlygomis dirbantiems asmenims (pieno ir kito gydomojo maisto davimas), papildomos atostogos (78 straipsnis), didesnis darbo apmokėjimas          (94 straipsnis).

Teigia, jog pareiškėja atliko darbą kenksmingomis sąlygomis, tačiau tai, kad jos pareigos neatitiko Sąrašo Nr. 1, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai konstatavo remdamiesi gramatiniu pareigybės pavadinimu darbo knygelės įrašo pagrindu, todėl tokie vertinimai pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą ta prasme, kad nevertinamas visų asmenų, dirbusių kenksmingomis sąlygomis stiklo, porceliano gamybos srityje darbo pobūdis, intensyvumas ir trukmė nepriklausomai nuo pareigybės įrašo asmens darbo knygelėje.

Pažymi, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusio LTSR Darbo įstatymų kodekso 191 straipsnį moterims oficialiai buvo draudžiama dirbti kenksmingomis sąlygomis, todėl mano, kad moterų, faktiškai dirbančių kenksmingomis sąlygomis, įrašai darbo knygelėse neatspindėjo realios padėties, todėl ir pareiškėjos darbo knygelėje galėjo būti neteisingai nurodoma pareigybė.

Cituoja teisinį reglamentavimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje ir teigia, jog atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens priimti skundžiami sprendimai prieštarauja aptartai teismų praktikai, yra neteisingi, prieštaringi ir nelogiški.

Be to, remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu ir teigia, jog tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo privalėjo remtis jiems žinomo teismo precedentu, t. y. 2019 m. kovo 6 d. LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019, kadangi bylų faktinės aplinkybės yra tapačios.

Pareiškėja ir jos atstovai į teismo posėdį, apie kurio datą, laiką bei vietą buvo pranešta tinkamai, neatvyko, gautas pareiškėjos atstovo advokato Antano Danieliaus prašymas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama pareiškėjai ir jos atstovams nedalyvaujant.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. 

Nurodo, kad kompensacijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymo bei Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670. Pagal šių teisės aktų nuostatas teisę gauti kompensaciją turi asmenys, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, nurodytus Lietuvoje galiojusiuose Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, patvirtintuose buvusios SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1990 m. kovo 11 d.).

Paaiškina, kad pareiškėja 2019 m. kovo 14 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti jai kompensaciją, kuris, įvertinęs kompensacijos byloje esančius dokumentus, nustatė, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės ją gauti sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir  5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. nedirbo Sąraše Nr. 2 nurodytų darbų 10 metų arba              1988-1994 m. laikotarpiu – 5 metų, todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2019 m. gegužės 24 d. sprendimu pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją. Atsakovas nustatė, kad pareiškėja Sąraše Nr. 2 nurodytus darbus dirbo 1 metus 1 mėnesį 29 dienas. Į šį darbo laiką kompensacijai gauti įskaityti laikotarpiai, kai pareiškėja dirbo  AB „Ekranas“ pjaustytoja ugnimi (1990 m. birželio 21 d. – 1990 m. lapkričio 12 d., 1991 m. balandžio     8 d. – 1991 m. rugpjūčio 26 d. ir 1993 m. rugsėjo 22 d. –            1994 m. vasario 9 d.), nes pjaustytojo ugnimi darbas nurodytas Sąrašo Nr. 2 XIX skyriaus 9 poskyryje. 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1990 m. birželio 20 d. laikotarpis, kai pareiškėja dirbo AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja, į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytas, nes šios pareigybės nenurodytos nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2. 

Pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą dėl atsisakymo skirti kompensaciją  apskundė Fondo valdybai, kuri 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu minėtą sprendimą naikinti atsisakė.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad priimant sprendimą jis privalėjo atsižvelgti į 2019 m. kovo 16 d. LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019 suformuotą praktiką, nes minėta nutartis teisines pasekmes sukelia tik toje byloje dalyvaujančioms proceso šalims ir nėra privaloma valstybės institucijoms. Pažymi, kad minėtoje administracinėje byloje sprendžiant ginčą buvo vertinami liudytojų parodymai, AB „Ekranas“ bankroto administratoriaus parengtos pažymos apie tos bylos pareiškėjos darbą kenksmingomis sąlygomis duomenys, minėtos administracinės bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas (toliau – ir kompensacija) skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymo 62 straipsniu ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670, pagal kuriuos teisę gauti kompensaciją turi asmenys, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, nurodytus Lietuvoje galiojusiuose Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, patvirtintuose buvusios SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Iki 1995 m. sausio 1 d. pensijos buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis 1956 m. liepos 14 d. Valstybinių pensijų įstatymu ir TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintais Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Valstybinių pensijų įstatymo               8 straipsnyje buvo nustatyta, kad teisę gauti senatvės pensiją turi darbininkai ir tarnautojai: vyrai – sulaukę 60 metų ir turintys ne mažesnį kaip 25 metų darbo stažą; moterys – sulaukusios 55 metų ir turinčios ne mažesnį kaip 20 metų darbo stažą.

Cituoja teisinį reglamentavimą, įtvirtintą Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnyje ir Pensijų įstatymo 62 straipsnyje, nurodo, kad kompensacijos pradėtos skirti ir mokėti nuo 1995 m. sausio 1 d., kadangi nuo šios datos įsigaliojęs Pensijų įstatymas panaikino visas iki tol buvusias lengvatas skiriant pensijas, tarp jų – ir galimybę gauti pensiją anksčiau, dar iki sukankant senatvės pensijos amžių – lengvatinę pensiją. Kaip nurodė pirmiau, būtent tokia galimybe iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo (iki 1994 m. gruodžio 31 d.) galėjo pasinaudoti kenksmingomis sąlygomis dirbę asmenys. Sąraše Nr. 1 ir Sąraše Nr. 2 buvo nustatytas baigtinis gamybos šakų, darbų, profesijų ir pareigų sąrašas, suteikiantis teisę pasinaudoti galimybe išeiti į pensiją anksčiau. Nuo 1995 m. sausio 1 d. asmenims, kurie iki pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų pasikeitimo jau buvo įgiję teisę gauti lengvatinę pensiją (t. y. buvo tuometinių teisės aktų nustatyta tvarka įgiję visą reikalaujamą stažą, dirbdami kenksmingomis sąlygomis), bet dėl amžiaus nespėjo šia teise pasinaudoti, buvo pradėtos skirti ir mokėti kompensacinės išmokos – kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas. Kaip ir iki     1994 m. gruodžio 31 d., taip ir šiuo metu, nustatant, ar asmuo įgijo teisę gauti kompensaciją, vadovaujamasi Sąrašais Nr. 1 ir Nr. 2 ir SSRS Ministrų Tarybos Valstybinio darbo ir darbo užmokesčio komiteto ir Visasąjunginės Profesinių Sąjungų Centro Tarybos (toliau – VPSCT) Sekretoriato išaiškinimais dėl Sąrašų taikymo. Pagal Pensijų įstatym 2 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, nustatantį teisę gauti kompensacijos dalį, asmenys, kurie dėl amžiaus iki    1994 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgiję teisės gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis, yra geresnėje padėtyje, nei asmenys, kurie Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyto laiko nebuvo išdirbę – senatvės pensijos lengvatinėmis sąlygomis jiems nebuvo skiriamos.

Pažymi, jog pagal pareiškėjos kompensacijos bylos dokumentus AB „Ekranas“
1990 m. birželio 21 d. – 1990 m. lapkričio 12 d., 1991 m. balandžio 8 d. – 1991 m. rugpjūčio 26 d. ir 1993 m. rugsėjo 22 d. – 1994 m. vasario 9 d. laikotarpiais ji dirbo pjaustytoja ugnimi, t. y. dirbo darbą, nurodytą Sąrašo Nr. 2 XIX skyriaus 9 poskyryje. Todėl minėti laikotarpiai (t. y. 1 metai 1 mėnuo
29 dienos) įskaityti į jos darbo laiką kompensacijai gauti. AB „Ekranas“ pareiškėja
1979 m. rugsėjo 19 d. – 1990 m. birželio 20 d. laikotarpiu dirbo stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja. Šios pareigybės neįtrauktos į Sąrašą Nr. 1 ir Sąrašą Nr. 2, todėl 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1990 m. birželio 20 d. laikotarpis negali būti įskaitytas į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai gauti.

Akcentuoja, jog pareiškėja 2019 m. liepos 16 d. skunde Fondo valdybai teigė, kad stiklo gaminių šlifuotojo ir stiklo graviruotojo darbas AB „Ekranas“ atitiko sąrašą Nr. 1 XV skyriaus „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ nurodytą pareigybę – „Išpūstų dirbinių apdailininkas“, tačiau šį teiginį patvirtinančių dokumentų ji nepateikė nei VSDFV Vilniaus skyriui, kreipdamasi dėl kompensacijos skyrimo, nei Fondo valdybai.

Nesutikdamas su pareiškėjos argumentais, teigia, jog ginčo, kuris buvo sprendžiamas LVAT administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019, ir pareiškėjos keliamo ginčo faktinės aplinkybės nėra tapačios, todėl Fondo valdyba nusprendė, jog pareiškėjos argumentas įskaityti į darbo laiką kompensacijai gauti 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1990 m. birželio 20 d. laikotarpį, atsižvelgus į teismų suformuotą praktiką, atmestinas kaip nepagrįstas.

Nurodo, kad Fondo valdyba, patikrinusi pareiškėjos darbo laiko kompensacijai gauti apskaičiavimo teisingumą, nustatė, kad į darbo laiką kompensacijai gauti nepagrįstai neįskaitytas 1993 m. rugsėjo 22 d. – 1994 m. vasario 9 d. laikotarpis (pjaustytoja ugnimi), todėl nustatė, kad darbus, nurodytus Sąraše Nr. 2, pareiškėja dirbo 1 metus 1 mėnesį 29 dienas. Kadangi darbų, įtrauktų į Sąrašą Nr. 2, pareiškėja nėra išdirbusi 10 metų, o 1988-1994 m. laikotarpiu dirbo 1 metus 1 mėnesį 29 dienas (1993 m. rugsėjo 22 d. – 1994 m. vasario 9 d. laikotarpis), Fondo valdyba padarė išvadą, kad pareiškėja neturi teisės gauti kompensaciją ar jos dalį. 

Pažymi, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2019 m. gegužės 24 d. priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kuriuo atsisakė skirti J. V. kompensaciją, todėl Fondo valdyba
2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pagrįstai nusprendė, kad tenkinti pareiškėjos 2019 m. liepos 16 d. skundo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą, įskaityti į jos darbo laiką kompensacijai gauti 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1990 m. birželio 20 d. laikotarpį ir paskirti kompensaciją nėra teisinio pagrindo.

Nurodo, jog visi rašytiniai dokumentai – pareiškėjos darbo knygelių įrašai, AB „Ekranas“ gamyklos direktoriaus 1981 m. gegužės 16 d. įsakymas Nr. 227-K, kuriame nurodyta, kad, atsižvelgiant į atliekamo darbo pobūdį, Stiklo c. Nr. 1 plataus vartojimo baro darbininkų, graviruojančių plataus vartojimo gaminius, specialybės pavadinimas „Stiklo gaminių šlifuotojas“ pakeistas į specialybės pavadinimą „Stiklo graviruotojas“, paneigia skundo teismui teiginius, kad pareiškėja dirbo apdailininke.

Dar kartą akcentuoja, jog pareiškėja jokių dokumentų, paneigiančių jos darbo knygelėje padarytus įrašus arba patvirtinančių, kad ji dirbo apdailininke, nepateikė nei VSDFV Vilniaus skyriui, nei Fondo valdybai, nei teismui. Pažymi, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą ne visi asmenys, dirbę kenksmingomis darbo sąlygomis, turi teisę į kompensaciją, o tik tie, kurie atitinkamą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, nurodytus Sąraše Nr. 1 ir Sąraše Nr. 2.

Cituoja LTSR Darbo įstatymų kodekso 191 straipsnio 1 §, pažymi, kad Darbo komiteto ir VPSCT Prezidiumo 1978 m. liepos 25 d. nutarimu patvirtintas Moterims draudžiamų sunkių ir kenksmingų darbų, profesijų ir darbų sąrašas, taip pat nustatytos minėto Sąrašo taikymo sąlygos ir tvarka“ ir teigia, kad darbai AB „Ekranas“ nepriskirtini požeminiams darbams, kad Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 nurodytus darbus kenksmingomis darbo sąlygomis dirbusiems asmenims Pensijų įstatymo     62 straipsnyje nustatytos lengvatos ne tik vyrams, bet ir moterims, ir tai paneigia pareiškėjos teiginius, kad „moterų, faktiškai dirbančių kenksmingomis sąlygomis darbo knygelėse įrašai neatspindėjo realios padėties, todėl ir įrašai pareiškėjų darbo knygelėse galėjo būti neteisingai nurodomos pareigybės“.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį, apie kurio datą, laiką bei vietą buvo pranešta tinkamai, neatvyko, todėl byla nagrinėjama trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjai skirti kompensaciją dėl darbo kenksmingomis (ypatingomis) sąlygomis bei VSDFV sprendimo, kuriuo trečiasis suinteresuotas asmuo netenkino pareiškėjos skundo dėl atsakovo sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovo atstovės paaiškinimais, byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su 2019 m. kovo 14 d. prašymu, kuriuo prašė skirti jai kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas už 1979 m. rugsėjo mėn. –
1989 m. rugsėjo mėn. laikotarpį AB „Ekranas“ atliekant stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) pareigas, kurios atitinka Sąrašą Nr. 1.

VSDFV Vilniaus skyrius 2019 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. (10.12) VPE_SP5-1044 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas J. V.“ atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją, nes ji neatitinka nė vienos iš teisės ją gauti sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse. VSDFV Vilniaus skyrius minėtu sprendimu nustatė, kad pareiškėja Sąraše Nr. 2 nurodytus darbus dirbo 1 metus 1 mėnesį 29 dienas. Į šį darbo laiką kompensacijai gauti įskaityti laikotarpiai, kai pareiškėja dirbo AB „Ekranas“ pjaustytoja ugnimi  (1990 m. birželio 21 d. – 1990 m. lapkričio 12 d., 1991 m. balandžio 8 d. – 1991 m. rugpjūčio 26 d. ir 1993 m. rugsėjo 22 d. – 1994 m. vasario 9 d.). 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1990 m. birželio 20 d. laikotarpis, kai pareiškėja dirbo AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotoja (stiklo graviruotoja), į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytas, nes šios pareigybės nenurodytos nei Sąraše Nr. 1, nei
Sąraše Nr. 2.

Pareiškėja 2019 m. liepos 16 d. su skundu kreipėsi į Fondo valdybą, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą ir paskirti jai kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas už
1979 m. rugsėjo 19 d. – 1989 m. birželio 20 d. laikotarpį AB „Ekranas“ atliekant stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) pareigas, kurios atitinka Sąrašą Nr. 1.

Fondo valdyba 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5821 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. (10.12) VPE_SP5-1044“ nusprendė, kad tenkinti pareiškėjos 2019 m. liepos 16 d. skundo reikalavimus nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjos darbo knygelėje KT-I Nr. 0341539 nurodyta, jog ji Panevėžio gamykloje „Ekranas“ nuo 1979 m. rugsėjo 19 d. iki 1990 m. birželio 20 d. dirbo stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja, nuo 1990 m. birželio 21 d. dirbo pjaustytoja ugnimi (1990 m. gegužės 18 d. įsakymas Nr. 579).

2013 m. vasario 6 d. darbo stažo pažymoje Nr. 26-560 nurodyta, jog pareiškėja Panevėžio gamykloje „Ekranas“ nuo 1979 m. rugsėjo 19 d. priimta dirbti stiklo graviruotoja (1979 m. rugsėjo  19 d. įsakymas Nr. 1192). 2013 m. sausio 15 d. darbo stažo pažymoje Nr. 26-224 nurodyta, jog pareiškėja AB „Ekranas“ nuo 1990 m. liepos 17 d. dirbo graviruotoja (1990 m. liepos 17 įsakymas Nr. P-281, 1990 m. lapkričio 12 d. atleista iš II-eilių pareigų (1990 m. lapkričio 12 d. įsakymas            Nr. 456-P). Iš Panevėžio gamyklos „Ekranas“ direktoriaus 1974 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. 93-k priedėlio Nr. 1 kopijos matyti, kad gamyklos  cecho Nr. 1 plataus vartojimo gaminių bare, kuriame dirbo pareiškėja, buvo dvi atskiros pareigybės – stiklo gaminių apdailintojo ir stiklo gaminių šlifuotojo.

Iš Panevėžio gamyklos „Ekranas“ direktoriaus 1981 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. 227-K „Apie stiklo cecho Nr. 1 plataus vartojimo gaminių baro darbininkų specialybių pakeitimą“ § 1 matyti, jog Stiklo c. Nr. 1 plataus vartojimo baro darbininkų, graviruojančių plataus vartojimo gaminius, specialybės pavadinimas „Stiklo gaminių šlifuotojas“ pakeistas į specialybės pavadinimą „Stiklo graviruotojas“, pagrindas: darbų ir darbininkų vieningas tarifinis kvalifikacinis žinynas 1969 m. laida Nr. 44.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pensijų įstatymo 62 straipsnyje ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (nauja redakcija patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu                 Nr. A1-422) (toliau – Nuostatai) 41.1 punkte įtvirtintos specialiosios teisės normos bei šiose normose blanketiniu būdu nurodyto buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu          Nr. 1173 patvirtinto Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašų Nr. 1 ir Nr. 2 nuostatos.

Pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 1 dalį gauti kompensacijas už ypatingas darbo sąlygas suteikiama teisė asmenims, kuriems iki 1994 m. gruodžio 31 d. nebuvo paskirta senatvės ar ištarnauto laiko pensija, Lietuvos Respublikos ar personalinė pensija arba po 1995 m. sausio 1 d. – kitų teisės aktų nustatyta nuolatinė kompensacinė išmoka už ypatingas darbo sąlygas, taip pat asmenims, kuriems užsienio valstybėje nebuvo mokama pensija arba kitokia nuolatinio pobūdžio kompensacinė išmoka už darbą ypatingomis sąlygomis ir kurie dirbo šiame straipsnyje nustatytomis ypatingomis sąlygomis, suteikiama teisė gauti kas mėnesį mokamas kompensacijas. Teisė gauti socialinio draudimo pensiją šiems asmenims suteikiama bendra šiame įstatyme nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 2 dalies
1 punkte nustatyta, kad asmenims, iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbusiems požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų Sąraše Nr. 1, taip pat kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus Sąraše Nr. 2: vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 10 metų, o moterims – ne mažiau kaip 7,5 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 1, kompensacija išmokama už 10 metų.

Nuostatų 41.1. papunktyje nustatyta, kad kompensacijos asmenims, kurie iki
1994 m. gruodžio 31 d. dirbo Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2–4 dalyse nustatytą laiką darbus, numatytus atitinkamuose Lietuvoje galiojusiuose darbų ir profesijų Sąrašuose, skiriamos ir mokamos šia tvarka: vyrams, dirbusiems ne mažiau kaip 10 metų, o moterims – ne mažiau kaip 7,5 metų požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, numatytus Lietuvoje galiojusiame gamybų, cechų, profesijų ir pareigų Sąraše Nr. 1, patvirtintame buvusios SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kompensacijos skiriamos ir mokamos pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies          1 punktą už 10 metų.

Vadovaujantis aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, teisę gauti kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis turi moterys, kurios iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, numatytus Lietuvoje galiojusiuose Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Sąrašo Nr. 1 XV skyriaus „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ 1 punktą „Stiklo gamyba“. Veidrodžių, rūšinių, ūkinių, medicininių indelių, taros indų, elektrotechnikos ir radiotechnikos gaminių gamyba. Darbininkai nurodytą pareigybę – „Išpūstų dirbinių apdailininkas“.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 
56 straipsnio 1 dalimi, įrodymais administracinėje byloje laikytini visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pagal ABTĮ 56 straipsnio
6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes vertina byloje surinktų įrodymų visumą, neišskirdamas atskirų įrodymų prieš kitus byloje surinktus įrodymus (pvz., vertindamas tiek rašytinius, tiek žodinius įrodymus) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019).

Pareiškėja teigia, kad ji 1979 m. rugsėjo 19 d. - 1990 m. birželio 20 d. laikotarpiu dirbdama stiklo gaminių šlifuotoja (vėliau - stiklo gaminių graviruotoja) realiai dirbo kenksmingomis sąlygomis Sąrašo Nr. 1 XV skyriaus prasme ir faktiškai atitinka šio skyriaus 1 punkte nurodytą „Išpūstų dirbinių apdailininko“ pareigybę. Vadovaujasi Nuostatų 40.1. papunkčiu ir teigia, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo turi vadovautis ne pareigybių aprašymais, kurie gali būti neteisingai arba nevisiškai tiksliai įvardinti, bet visų pateiktų dokumentų visuma, patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis siekianti išsiaiškinti faktiškai egzistavusią situaciją ir faktiškai dirbtą darbą, t. y. darbuotojo darbo aplinką (darbo vietą, pobūdį), o ne įrašytą pareigybę darbo knygelėje.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius nesutinka su pareiškėjos teiginiu, jog jos darbas Panevėžio gamykloje „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja savo pobūdžiu ir kenksmingumu atitinka Sąraše Nr. 1 nurodytą stiklo gaminių apdailintojo darbą, ir nurodo, kad 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1990 m. birželio 20 d. laikotarpis, kai pareiškėja dirbo AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja, į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytas, nes šios pareigybės nenurodytos nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais, analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismų įstatymo 33 straipsnio
4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos iš esmės panašiose bylose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-142-822/2017).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste paminėtinas LVAT sprendimas analogiškoje administracinėje bylose, kurioje ratio decidendi iš esmės sutampa bei kurioje suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, aktualios ir reikšmingos nagrinėjamai bylai.

LVAT teisėjų kolegija yra pažymėjusi, jog sprendžiant dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas suteikimo ir vertinant dirbtą darbą, turėjo būti vadovaujamasi Lietuvoje galiojusiais Sąrašais Nr. 1 ir Nr. 2, kurie buvo patvirtinti buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Pagal Sąrašo Nr. 1 XV skyrių „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ 1 punkto nuostatas išvardintos pareigybės, siejamos su stiklo gamyba. LVAT 2012 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-1996/2012 ir 2015 m. balandžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje A-1062-756/2015 nurodė, jog sąrašai įvardija tik pareigybes, o ne atliekamą darbą, neišvardindami pareigybei priskiriamų funkcijų. Iš to seka, kad teisę gauti kompensaciją pareiškėja galėtų įgyti nustačius, kad ji atitinkamą laiką dirbo tiesiogiai Sąraše  Nr. 1 numatytą darbą, nors jos pareigybė ir skyrėsi nuo jame išvardintų. Be kita ko, LVAT teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės panašų ginčą, pažymėjo, jog patvirtintos formos darbo knygelės rekvizitai nereikalavo nurodyti darbuotojo profesiją, ar tiksliai įvardinti darbuotojo pareigas pagal atitinkamų pramonės šakų specifiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2336/2011; 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje A-1062-756/2015).

LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad socialinės apsaugos srityje negali būti teikiamas prioritetas teisės formai (pareigų pavadinimas Sąraše Nr. 1) neatsižvelgiant į teisės normos turinį, jos tikslą (faktiškai atlikto darbo pobūdį, sąlygas, kenksmingumą nusakančius požymius ir trukmę) ir tokiu būdu negali sutrukdyti asmeniui gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje A-1062-756/2015).

Kaip jau minėta, pareiškėja AB „Ekranas“ nuo 1979 m. rugsėjo 19 d. iki
1990 m. birželio 20 d. laikotarpiu dirbo stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja. Teismo posėdyje liudytoja V. B. davė parodymus, kad nuo 1979 m. dirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“ tame pačiame ceche, tame pačiame bare kartu su pareiškėja, kuri taip pat buvo apdailintoja: ji dirbo nuo 1970 m. rugsėjo 21 d. iki 1986 m. rugsėjo 8 d. A pamainoje, o pareiškėja su tomis pačiomis staklėmis - iki 1988 m. ar 1989 m. B pamainoje. Kiekvienoje pamainoje dirbo po 11 žmonių. 1986 m. gamyklą uždarė, tačiau gaminių užbaigimui buvo palikti dirbti 3 darbuotojai, įskaitant pareiškėją. Darbo sąlygos buvo kenksmingos, nes į krištolo masę buvo dedamas švinas. Apdailintojos  raižydavo, graviruodavo gaminį, todėl pasklisdavo dulkės, kurios patekdavo į plaučius. Kartu su dulkėmis į plaučius patekdavo ir švinas. Darbo metu jos dėvėjo kaukes, tačiau dulkių buvo labai daug, o ventiliatoriaus nebuvo. Tokiomis pačiomis sąlygomis dirbo ir pareiškėja. Dėl kenksmingų darbo sąlygų darbuotojos nemokamai gaudavo pieno, joms suteikiamos prailgintos atostogos. Darbo knygelėje nurodyta, jog dirbo šlifuotojomis, graviruotojomis: vienos piešė ant gaminio, kitos jį raižydavo gaminį, visos dirbo vienodą darbą. Kuo skyrėsi apdailininkės ir šlifuotojos, nežino. Be to, iš į bylą pateiktos 1980 m. balandžio 3 d. Panevėžio gamyklos „Ekranas“ direktoriaus įsakymo            Nr. 148-K kopijos matyti, kad pareiškėja (ankstesnioji pavardė – Dundulytė) su V. B. nuo 1979 m. dirbo tame pačiame stiklo ceche, 113 bare, stiklo gaminių šlifuotojomis.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atkreipė dėmesį, kad iš AB „Ekranas“ direktoriaus
1974 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. 93-k priedėlio Nr. 1 kopijos matyti, kad gamyklos cecho Nr. 1 plataus vartojimo gaminių bare, kuriame dirbo ir pareiškėja, buvo dvi atskiros pareigybės – stiklo gaminių apdailintojo ir stiklo gaminių šlifuotojo (pastarosios pareigybės pavadinimas nuo
1981 m. liepos 1 d. pakeistas į „stiklo graviruotojas“). Atsižvelgiant į tai, mano, kad skyrėsi ir šiose pareigybėse dirbusių asmenų darbo pobūdis, todėl nesutinka su pareiškėjos teiginiu, jog jos darbas AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja savo pobūdžiu ir kenksmingumu atitinka Sąraše Nr. 1 nurodytą stiklo gaminių apdailintojo darbą.

Iš į bylą pateiktos darbo knygelės matyti, kad pareiškėja dirbo stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja nuo 1979 m. rugsėjo 19 d. iki 1990 m. birželio 20 d. laikotarpiu. Teismo posėdžio metu  liudytoja V. B. patvirtino, kad kartu su pareiškėja AB „Ekranas“ nuo 1979 m. rugsėjo        19 d. iki 1986 m. rugpjūčio 16 d. dirbo stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2019 m. kovo 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019 yra pripažinusi, kad 1979 m. rugsėjo 21 d. - 1986 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjos V. B. darbas stiklo gaminių šlifuotoja ir graviruotoja iš esmės atitiko Sąrašo
Nr. 1 XV skyriaus 1 punkte nurodytas išpūstų gaminių apdailininko pareigas, todėl šio darbo laikotarpis turėtų būti pripažintas suteikiančiu teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą pagal faktines aplinkybes iš esmės analogiškoje byloje, sprendžia, jog pareiškėjos skundas tenkintinas, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimai naikintini, įpareigojant atsakovą skirti pareiškėjai kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už laikotarpį nuo 1979 m. rugsėjo 19 d. iki 1990 m. birželio 20 d. pareiškėjai AB „Ekranas“ atliekant stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) pareigas.

Pareiškėja skunde taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimai patenkinti, todėl pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Byloje pateiktas mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, jog pareiškėja sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, kitų patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė, todėl pareiškėjai J. V. iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteistinos bylinėjimosi išlaidos sudaro 22,50 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos J. V. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
2019 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. (10.12) VPE_SP5-1044 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas J. V.“.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5821 „Dėl fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. (10.12) VPE_SP5-1044“.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už laikotarpį nuo 1979 m. rugsėjo 19 d. iki
1990 m. birželio 20 d. pareiškėjai akcinėje bendrovėje „Ekranas“ atliekant stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) pareigas.

Priteisti pareiškėjai J. V. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (juridinio asmens kodas 191683350) 22,50 Eur (dvidešimt dviejų eurų penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos        Egidija Puzinskaitė

                                                                                                                   Jolita Rasiukevičienė

                                                                                                                   Vita Valeckaitė