REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Elevita“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“ dėl sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Elevita“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 362 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal Lietuvos Respbublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – LR ATĮ) 2 str. 38 d., Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – LR PATĮ) 2 str. 6 d., Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – LR MATĮ) 2 str. 11 d. laikomas importuotoju, kuriam iš atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas. LR PATĮ 7 str. 1 d. gamintojams ir importuotojams tenka pareiga inter alia organizuoti ir/ar dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą, apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, vykdyti kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas. Pagal LR PATĮ 7 str. 5 d. 2 p. šios gamintojų ir importuotojų pareigos, išskyrus savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą (LR PATĮ 7 str. 5 d. 1 p.), gali būti vykdomos tik kolektyviai – per gamintojų ir importuotojų organizaciją. Gamintojų ir importuotojų pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas užtikrinama tokiu būdu, kad gamintojai ir importuotojai privalo LR MATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių (LR PATĮ 7 str. 3 d.). Gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį (LR MATĮ 5 str. 6 d.). Pareiškėja, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013-2015 m. su kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacija trečiuoju suinteresuotu asmeniu VšĮ „Žaliasis taškas“ (toliau – organizacija) buvo sudariusi 2007 m. kovo 15 d. sutartį Nr. ELE070315-151, „Dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo“, pagal kurią pavedė organizacijai vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Organizacija, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013 - 2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – patvirtinimai), inter alia apie 2,461822978 tonų metalinių pakuočių sutvarkymą Nr. 1314VI0002-4687-7182 už 2013 m., patvirtinimus apie 1,700265132 tonų metalinių pakuočių sutvarkymą Nr. 1414VI000I-4687-7182, už 2014 m. ir patvirtinimą apie 0,314875825 tonų metalinių pakuočių sutvarkymą Nr. 1514VI000I-4687-7182 už 2015 m. Šiuo aspektu tarp šalių ginčo nėra. Šie organizacijos išduoti patvirtinimai, remiantis LR MATĮ 5 str. 6 d., patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remiantis jais pareiškėjaatitinkamai 2014 - 2016 m. pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už 2013 - 2015 m. ir realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą. Vilniaus RAAD pripažinus negaliojančiais UAB “Metrail” išduotus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus už 2013-2015 metus, tuo pagrindu 2018 m. vasario 22 d. buvo priimtas Vilniaus RAAD sprendimas Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus RAAD 2017 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktas, t.y. nurodytais aktais panaikinti VšĮ „Žaliasis taškas” gamintojams ir importuotojams išrašyti Patvirtinimai. Organizacija, pareiškėjas bei kiti asmenys, kuriems organizacija organizavo pakuočių atlikų tvarkymo procesą, nesutikdami su Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais prašydami panaikinti Vilniaus RAAD surašytą patikrinimo aktą bei priimtą sprendimą. Šių skundų pagrindu administraciniuose teismuose yra pradėta daugiau negu dešimt administracinių bylų. Pareiškėja dalyvauja dvejuose ginčuose nagrinėjamuose Vilniaus apygardos administraciniame teisme, administracinių bylų Nr. eI-224-643/2019 ir Nr. eI-182-764/2019. Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsižvelgdamas į 2018 m. vasario 22 d. priimtą sprendimą, 2018 metais atliko pakartotinį pareiškėjos patikrinimą už 2013 – 2015 metų laikotarpį, dėl kurio surašė 2018 m. spalio 8 d. patikrinimo aktą. Kaip jau yra nurodyta pareiškėja dėl patikrinimo akto pateikė savo rašytines pastabas, tačiau atsakovas neatsižvelgdamas į jas 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu patikrinimo aktą patvirtino bei įpareigojo pareiškėją per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos sumokėti 8 862,33 Eur dydžio nesumokėtą mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

Nurodo, jog skundžiamu sprendimu pareiškėja yra įpareigojama sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, t. y. šiuo sprendimu iš esmės yra paneigiama įstatyme įtvirtina mokesčio lengvata, kuria pareiškėja veikdamas tinkamai ir teisėtai, turėjo teisę pasinaudoti bei pasinaudojo. Konkrečiu atveju skundžiamas sprendimas, kaip jau yra nurodyta, yra priimtas iš esmės 2018 m. vasario 22 d. Vilniaus RAAD sprendimo pagrindu, kuriuo buvo panaikinti VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išrašyti Patvirtinimai. Pažymėtina, jog nei LR MATĮ, nei LR ATĮ apskritai nereguliuoja organizacijos gamintojams ir importuotojams išduotų Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai ar panaikinimo klausimų, nenumato nei tokio sprendimo priėmimo pagrindų, nei procedūrų, nei tokius sprendimus galinčių priimti viešojo administravimo subjektų bei tokių priimtų sprendimų teisinių pasekmių. Skundžiamas sprendimas bei patikrinimo aktas pagal juose nurodytą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius (mokesčio lengvatos taikymą/panaikinimą) reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės akto rūšies ir hierarchijos reikalavimų, todėl šiose aktuose nurodytas įpareigojimas preiškėjai sumokėti 8 862,33 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis yra neteisėtas kaip pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, kadangi kaip jau nurodyta šis sprendimas ir patikrinimo aktas paneigia įstatymo nustatytą pareiškėjo teisę pasinaudoti mokestine lengvata.

Teigia, kad kaip matyti iš Skundžiamo akto, jo faktinį pagrindą sudaro Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimas, kuriuo buvo panaikinti VšĮ „Žaliasis taškas” gamintojams ir importuotojams išrašyti Patvirtinimai bei aplinkybė, kad dėl galimai nusikalstamų atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ veikų yra panaikinti šio Tvarkytojo išduoti Įrodantys dokumentai už 2013 - 2015 m. Pagal UAB „Metrail“ patikrinimo aktuose nurodytų pažeidimų pobūdį, ypač atsižvelgiant į tai, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl UAB „Metrail“ galimai nusikalstamų veikų, yra pradėjusi ir jau keletą metų atlieka, ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-0069-13, nei pareiškėja, nei organizacija įprastinėmis sutarčių vykdymo kontrolės priemonėmis neturėjo jokių galimybių pastebėti UAB „Metrail“ daromų teisės pažeidimų ar net nusikalstamų schemų, todėl negali būti laikomos kaltomis dėl UAB „Metrail“ padarytų pažeidimų. Būtent Aplinkos ministerijos atsakingos institucijos yra atsakingos tiek už atliekų tvarkytojų įtraukimą į turinčių teisę išduoti atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą, tiek už periodinę (kasmetinę) paties atliekų tvarkytojo ir jo išduotų įrodančių dokumentų išdavimo kontrolę, todėl nei Pareiškėja, nei Organizacija, tiek skelbdama konkursą tvarkytojui parinkti, tiek sudarydama sutartį, tiek sutarties vykdymo metu neturėjo jokių prielaidų nepasitikėti valstybės institucijų patikrintu ir periodiškai tikrinamu atliekų tvarkytoju, todėl susidariusi situacija didžiaja dalimi yra nulemta nepakankamos valstybės institucijų vykdytos UAB „Metrail“ kontrolės, kas rodo ir tai, kad pažeidimai pastebėti tik praėjus keleriems metams po jų padarymo. Kaip jau yra nurodyta, organizacijos ir kai kurių gamintojų ir importuotojų skundų, tame tarpe ir pareiškėjos pagrindu, Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjamos administracinės bylos, Vilniaus RAAD dėl jos priimtų sprendimų dėl UAB „Metrail“ įrodančių dokumentų panaikinimo bei orgabnizacijos pateiktų patvirtinimų, panaikinimo. Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos administracinės bylos Vilniaus RAAD prašymu sustabdytos iki bus baigtas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-0069-13, kas reiškia du svarbius dalykus: ikiteisminio tyrimo metu gali būti nustatytos reikšmingos aplinkybės tiek dėl padarytų / nepadarytų teisės aktų pažeidimų, juos padariusių asmenų, kas gali būti reikšminga vertinant Įrodančių dokumentų panaikinimo teisėtumą administracinėse bylose; šiuo metu nėra galutinių ir neginčijamų sprendimų, kad UAB „Metrail“ išduoti Įrodantys dokumentai ar organizacijos išduoti patvirtiniami yra panaikinti, todėl tokių sprendimų pagrindu panaikinus atitinkamai mokestines lengvatas pareiškėjai, jai priskaičiavus bei sumokėjus mokestį už aplinkos teršimą, pareiškėja patirs negrįžtamų neigiamų padarinių, nors tai nulėmusių sprendimų teisėtumas nėra neginčytinas ir neabejotinas. Kaip yra nurodyta, pareiškėja Skundžiamo sprendimo pagrindu, atsakovo yra įpareigota per 20 dienų nuo sprendimo pareiškėjai įteikimo dienos sumokėti sprendime nurodyta 8 862,33 Eur dydžio mokestį už aplinkos teršimą 2013 – 2015 m. laikotarpiu. Terminas sumokėti nurodytą mokestį sueina 2019 m. vasario 13 d. Pabrėžtina, kad konkrečiu atveju susidarė situacija, kai 2018 metai buvo paskutiniai metai, kai pagal minėtas įstatymo nuostatas galima apskaičiuoti arba perskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą už 2013 metus, išimtinai dėl atsakovo veiksmų (neveikimo), ką patvirtina tokios aplinkybės: atsakovas priėmė sprendimus panaikinti UAB “Metrail” išduotus atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus tik, kaip buvo minėta, 2015 m. gegužės 12 d. už 2013 m., atitinkamai 2015 m. rugsėjo 16 d. už 2014 m. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. už 2015 m.; Organizacijai, gamintojams ir importuotojams bei Tvarkytojui apskundus tokius atsakovo sprendimus paties atsakovo iniciatyva buvo sustabdytos administracinės bylos iki bus baigtas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-0069-13 UAB “Metrail” atžvilgiu; atsakovas daugiau nei dvejus metus nuo priimto sprendimo panaikinti UAB “Metrail” išduotus Įrodančius dokumentus iki paskutinių mokestinės senaties metų nesiėmė jokių veiksmų ir Skundžiamą sprendimą priėmė tik baigiantis mokestinės senaties terminams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai patikslinus mokesčio deklaraciją už 2013 m. ir sumokėjus mokestį, o vėliau teismui priėmus sprendimą dėl atsakovo priimtų sprendimų, sąlygojusių mokestinės lengvatos praradimą, panaikinimo, pareiškėja nebeturės teisinės galimybės patikslinti mokesčio deklaracijos už 2013 m. (po 2018 m.) ir susigrąžinti neteisėtai įpareigotus sumokėti mokesčius. Taigi, ir dėl šios priežasties akivaizdu, kad teisinės valstybės ir teisingumo principams prieštarauja situacija, kai pareiškėja skundžiamo sprendimo pagrindu ne tik verčiama sumokėti mokestį, nors visas savo pareigas yra įvykdžiusi, o skundžiamą sprendimą sąlygoję sprendimai yra ginčijami teisme, tačiau ir įvykdžiusi šią iš atsakovo skundžiamo sprendimo kylančią pareigą, neturės jokių teisinių galimybių patikslinti mokesčio deklaracijos ir susigrąžinti neteisėtai įpareigotus sumokėti mokesčius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas sprendimas lemia, jog pareiškėja patirs negrįžtamų neigiamų padarinių, nors tai nulėmusių sprendimų teisėtumas nėra neginčytinas ir neabejotinas, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 1 p. pagrindu, kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.

Pažymi, kad mokesčių administratorius, 2016 metais atliko analogišką pareiškėjo patikrinimą už 2012 - 2014 metų laikotarpį ir 2016 m. kovo 18 d. patikrinimo aktu Nr. VR-17.7-25 konstatavo, kad pareiškėja išleido į LR vidaus rinką užpildytos apmokestinamosios pakuotės 2012-2014 m. patikrinus mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimą ir sumokėjimą už 2012-2014 m. pažeidimų nenustatyta. Kaip jau yra nurodyta 2018 m. buvo atliktas pareiškėjos mokestinis patikrinimas už 2013 – 2015 m. laikotarpį ir už šį laikotarpį pareiškėja yra įpareigota sumokėti 8 862,33 Eur aplinkos teršimo mokestį.Kadangi pareiškėjos mokestinis patikrinimas už 2012 – 2014 m. laikotarpį jau buvo atliktas, kurio metu jokių pažeidimų nustatyta nebuvo, laikytina, kad atsakovo 2018 m. atliktas pakartotinis pareiškėjos patikrinimas už 2013 – 2014 m. laikotarpį yra atliktas neteisėtai, dėl to atsakovo 2018 m. spalio 8 d. surašytas patikrinimo aktas galėjo būti patvirtintas iš esmės tik dėl už 2015 m. priskalčiuoto mokesčio. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Mokesčių administravimo įstatyme ar poįstatyminiuose teisės aktuose nenumatyti konkretūs atvejai, kada sprendžiant dėl patikrinimo akto tvirtinimo gali būti pavesta pakartotinai patikrinti mokesčio mokėtoją, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė pavesti pakartotinai patikrinti mokesčio mokėtoją nėra absoliuti. Šios teisės realizavimas siejamas su tais atvejais, kai būtina naujai atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus objektyvius veiksmus, susijusius su teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl mokestinio patikrinimo rezultatų, pašalinimu (pavyzdžiui, iš naujo pakartoti tam tikras administracines procedūras, surinkti papildomų įrodymų, ištirti nenagrinėtas faktines aplinkybes, įrodymus ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-563/2009, 2009 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438 596/2009). Be to, mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo pavedama iš naujo patikrinti mokesčio mokėtoją, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis (žr. Administracinę bylą Nr. A502-1305/2008). Kaip matyti iš atsakovo surašyto patikrinimo akto, pareiškėjai už 2013 m. yra priskaičiuotas 4 914,45 Eur mokestis, o už 2014 m. 3 375,58 Eur mokestis - iš viso už 2013 – 2014 m. laikotarpį, t.y. už laikotarpį, už kurį atsakovo buvo neteisėtai atliktas pakartotinis patikrinimas, pareiškėjai yra priskaičiuota 8 290,03 Eur mokėtino mokesčio suma. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas už 2012 - 2014 m. laikotarpį buvo atliktas, patikrinimo rezultatai patvirtinti, įsiteisėję bei nėra panaikinti, atsakovas neturėjo teisės atlikti pakartotinį pareiškėjos patikrinimą už šį laikotarpį ir papildomai apskaičiuoti pareiškėjai mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą sumas. Dėl to laikytina, kad už 2013 - 2014 m. laikotarpį apskaičiuotos mokesčio suma, t.y. iš viso 8 290,03 Eur pareiškėjai yra apskaičiuota neteisėtai, todėl patikrinimo aktas visa apimtimi negalėjo būti tvirtinamas. Atsižvelgiant į tai atsakovo 2018 m. gruodžio 7 d. priimtas sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas patikrinimo aktas yra taip pat laikomas neteisėtu.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad atlikęs VšĮ „Žaliasis taškas“ (toliau - Organizacija) patikrinimą ir vadovaudamasis Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 str. 2 d. 1, 2 ir 7 p., 3 d., Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 54 p. ir 55 p. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau - RAAD) priėmė 2018 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. VR-19.3-2, kuriuo patvirtino 2017 m. lapkričio 21 d. VšĮ „Žaliasis taškas“ patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-63, tokiu būdu pripažindamas negaliojančiais VšĮ „Žaliasis taškas“ išrašytus patvirtinimus (remiantis UAB „Metrail“ panaikintais įrodančiais dokumentais) apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą. Į minėtą 2018 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. VR-19.3-2 pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąrašą pakliuvo ir pareiškėjui išduoti patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už 2013 - 2015 m. mokestinius laikotarpius. Todėl Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 23 d. raštu Nr. (38-19)-VR l.7-1497 informavo pareiškėją apie pareigą iki 2018 m. balandžio 20 d. apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, nes patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą netekę galios (Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 p.). Nors pareiškėjas plačiai komentuoja, kad šis 2018 m. vasario 22 d. tuometinio Vilniaus RAAD sprendimas Nr. VR-19.3-2 yra apskųstas - tačiau savo ruožtu pažymi, kad jis galiojo tiek pareiškėjo patikrinimo metu, tiek šioje byloje skundžiamo Departamento direktoriaus 2018 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Nr. 362 priėmimo metu, tiek galioja ir šiuo metu - dėl jo sustabdymo teismai nėra taikę jokių laikinųjų priemonių. Todėl juo vadovaujamasi kaip oficialiu, galiojančiu, kompetentingos institucijos priimtu administraciniu aktu, sukeliančiu teisines pasekmes. 2018 m. kovo 8 d. Aplinkos ministerija raštu Nr. (9-l)-D8(E)-62 pavedė regionų aplinkos apsaugos departamentams organizuoti mokestinius patikrinimus tų regionuose esančių gamintojų ir (ar) importuotojų, kuriems skirti patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą buvo panaikinti Vilniaus RAAD sprendimu. Nurodyta buvo pirmiausiai tikrinti deklaracijų po pranešime nurodyto termino pabaigos nepakoregavusius bei didžiausią pakuotės kiekį 2013-2015 metais patiekusius gamintojus ir (ar) importuotojus (toliau - GI). 2018 m. kovo 14 d. raštu Nr. (50-1)-D8-1553 Aplinkos ministerija rekomendavo mokestinius patikrinimus planuoti nuo 2018 m. balandžio 20 d. - taip ir buvo padaryta. Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 1 d. numato, kad vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas <...>; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Toks pat principas taikomas VMI viršininko ir aplinkos ministro įsakymu patvirtintų Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis deklaracijos FR0523 formos ir Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos FR0524 formos užpildymo taisyklių 11 p. - pagal jį deklaracija gali būti tikslinama mokesčio mokėtojo iniciatyva arba pagal mokesčių administratoriaus pranešimą apie pateiktoje deklaracijoje esančias klaidas (neatitikimus), o pagal taisyklių 12 p. - mokesčio mokėtojas, gavęs mokesčių administratoriaus pranešimą apie pateiktoje deklaracijoje esančias klaidas (neatitikimus), privalo klaidas ištaisyti ir visiškai užpildytą patikslintą deklaraciją pateikti per pranešime nustatytą terminą. Kadangi pagal Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos (IKS) duomenis buvo matyti, kad pareiškėja iki 2018 m. balandžio 20 d. Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 23 d. raginimo Nr. (38-19)-VR-1.7-1497 neįvykdė - mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013-2015 metus nepatikslino, nepaskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio remiantis faktiniu užduoties įvykdymu, todėl, vykdydami 2018 m. kovo 8 d. Aplinkos ministerijos pavedimą Nr.(9-1)- D8(E)-62 ir vadovaudamiesi 2018 m. liepos 5 d. Departamento direktoriaus įsakymu Nr. AD1-57 „Dėl aplinkos apsaugos departamento prie AM struktūrinių padalinių 2018 m. patikrinimo planų patvirtinimo“, Departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyrio pareigūnai 2018 m. liepos 12 d. el. paštu išsiuntė Pareiškėjui pranešimą apie planinį patikrinimą. Atlikus pareiškėjo patikrinimą 2018 m. spalio 8 d. buvo surašytas aplinkos ministro įsakymu nustatytos formos patikrinimo aktas Nr. VP-8 ir, atsižvelgus į Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 d., 8 str. 2 d. ir 4 d., 9 str. 1 d., Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nurodyta formule paskaičiuotas privalomas sumokėti mokestis už taršą metalinės pakuotės atliekomis, kuris sudaro 8 862,33 Eur. Patikrinimo aktas pareiškėjui įteiktas, užtikrinta jo teisė teikti pastabas ir pan. (Mokesčių administravimo įstatymo 131 str.). Pareiškėja, pasinaudojus šia savo teise, 2018 m. lapkričio 8 d. pateikė pastabas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, tačiau tiek pastabose nurodytus argumentus, tiek teismui pateiktą skundą dėl Departamento direktoriaus V. L. priimto 2018 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Nr. 362 iš esmės motyvuoja Vilniaus RAAD priimto sprendimo, priimto VšĮ „Žaliasis taškas“ atžvilgiu, nepagrįstumu - tačiau minimas Vilniaus RAAD sprendimas 2018 m. vasario 22 d. Nr. VR-19.3-2, kaip jau minėta ir prieš tai, be to įtvirtinta ir pačiame skundžiamame 2018 m. gruodžio 7 d. Sprendime „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 362 - galiojo, jo atžvilgiu jokių laikinųjų priemonių nebuvo taikyta, todėl juo vadovautasi.

Teigia, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) praktiką - mokesčių mokėtojui netikslinant (atsisakius patikslinti) deklaraciją, mokesčių administratorius, siekdamas paneigti mokesčių mokėtojo pateiktos deklaracijos duomenų teisingumą, privalo atlikti mokestinį patikrinimą ir priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo apskaičiuoti mokesčius (2017 m. liepos 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A-202-602/2017). LVAT yra pateikęs vertinimą dėl mokesčio administratoriaus veiksmų, kai mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas netinkamai užpildo deklaraciją (2016 m. liepos 1 d. nutartis adm. byloje Nr. A-621-858/2016; 2017 m. vasario 9 d. nutartis adm. byloje Nr. A-33-438/2017) - tokiais atvejais atliekamas mokestinis patikrinimas, užbaigiamas sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriame apskaičiuojami ir nurodomi sumokėti mokesčiai. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 2 d. - tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais. Tai ir buvo padaryta. Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 p. imperatyviai nustatytas mokėtinas mokestis, kuris apskaičiuojamas, kai patikrinus mokesčio mokėtoją ir (ar) atliekų tvarkytojus ir (ar) organizacijas, nurodytas Atliekų tvarkymo įstatymo 3422 str., pripažįstami negaliojančiais (dėl viso ar dalies juose nurodyto atliekų kiekio) mokesčio mokėtojui išrašyti dokumentai ir (ar) patvirtinimai, nurodyti tvarkos aprašo 14 p., ir mokesčių mokėtojas netikslino deklaracijos. Atliekų tvarkymo įstatymo 3421 str. 2 d. ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. nustato GI teises, pareigas ir atsakomybės principą - GI atsakingi už jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant surinkimo ir tolesnio sutvarkymo sistemos organizavimą ir (ar) finansavimą, nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių vykdymą. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. - atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 1 d. 2 p., 4 p. Pareiškėjui galioja teisė ir pareiga organizuoti pakuočių atliekų, kurios susidaro tiekiant vidaus rinkai supakuotus gaminius, surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti ir finansuoti jų tvarkymo išlaidas. Pagal to paties įstatymo 7 str. 3 d., 4 d. ir 5 d. nuostatas pareiškėjai suteikta teisė ir pasirinkimas organizuoti ir finansuoti pakuočių atliekų tvarkymą: individualiai arba kolektyviai. Pareiškėjas pasirinko pakuočių GI nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti VšĮ „Žaliasis taškas“ - tačiau, pasirinkdamas kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, pareiškėja gerai žinojo apie būtent jai, kaip GI, išliekančią pareigą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jei neįvykdys Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių (7 str. 3 d.).  t.y., pareiškėja žinojo ir privalėjo žinoti teisės aktais būtent jai, kaip GI, teisės aktais pavestas užduotis, pareigas ir atsakomybes, įvertinti rizikas bei žinojo, kad mokesti mokėti privalėtu būtent ji, jei 2006 m. lapkričio 24 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1168 nustatytos užduotys nebūtų tinkamai įvykdytos. Visos pakuočių atliekos privalo būti sutvarkytos faktiškai ir pagal Atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimus, o ne įsivaizduojama, kad valstybei tiks ir fiktyviai išrašinėjami sutvarkymų neva liudijantys dokumentai, neužtikrinant faktinio 2006 m. lapkričio 24 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1168 nustatytos užduoties įvykdymo. Kad šį principą pareiškėja gerai suprato, liudija ir tai, kad ji tą kartu su Organizacija, be kita ko, aptarė ir 2007 m. kovo 15 d. sutartimi Nr. ELE070315-151 „Dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo“, sudaryta su VšĮ „Žaliasis taškas“.

Paaiškina, jog jei pareiškėja laiko, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ netinkamai atliko su pareiškėja pasirašytos paslaugų sutarties sąlygas / neįvykdė sutarties - pareiškėja turi teisę kreiptis regreso tvarka dėl patirtų išlaidų (nuostolių) išsiieškojimo iš šio trečiojo asmens (po to, kai sumokės Departamento nurodytąjį mokestį), remdamasi ta pačia jo prie skundo pridėta 2007 m. kovo 15 d. sutartimi Nr. ELE070315-151 „Dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo“, sudaryta su VšĮ „Žaliasis taškas“. Tokia praktika yra žinoma ir, mūsų įsitikinimu, teisinga, išplaukianti iš LR CK 6.38 str. 1 d., CK 6.59 str. nuostatų. Pareiškėjos pridėta sutartis su VšĮ „Žaliasis taškas“ numato - jei sutartis nevykdoma ar netinkamai vykdoma, kaltoji sutarties šalis privalo atlyginti antrajai šaliai visus tiesioginius nuostolius (sutarties II dalies 10 str. 1 d.). Jeigu VšĮ „Žaliasis taškas“ nepristato Patvirtinimo apie Tvarkymo užduočių įvykdymą visam į vidaus rinką išleistam pakuotės kiekiui arba Patvirtinimas anuliuojamas, arba dėl bet kokių priežasčių Tvarkymo užduočių įvykdymas pripažįstamas netinkamu, pareiškėjos nuostoliais laikomas mokesčio, sumokėto nuo to pakuotės kiekio dydis (sutarties II dalies 10 str. 2 d.). Tačiau, suprantama, pareiškėjos galimybė pasinaudoti regreso institutu nereiškia, kad ji neturi susimokėti mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 m. Nes ir pačioje minėtoje pareiškėjos sutartyje nustatyta, kas priskiriama prie nuostolių, kuriuos privalo atlyginti Organizacija. Taigi, šiame atsiliepime aptartų specialiųjų įstatymų nuostatų pagrindu, tiek net ir išvestinai prievolių teisės pagrindu (sutartinių įsipareigojimų tarp pareiškėjos ir trečiojo asmens - Organizacijos), pareiškėja, kuri yra GI, privalo sumokėti paskaičiuotą mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis Valstybei. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 3 d.  numatyta - būtent GI, o ne kas nors kitas, privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jei nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 d. nustato - GI atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis tik už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas faktiškai įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai ir, norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, GI Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi turėti dokumentus, realiai patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Mokesčio lengvatą suteikia - tik tokie dokumentai, kurie įrodo faktinį atliekų sutvarkymą (Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 7 d.) - tačiau šiuo atveju, kai nėra faktinių įrodančių dokumentų, kurių pagrindu pareiškėja grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, kai tie dokumentai pripažinti išrašytais neteisėtai ir nepagrįstai, mokesčio lengvata netaikytina. Nesant faktiškai pareiškėjos į vidaus rinką išleistų pakuočių atliekų realų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų pareiškėjos deklaruojamiems kiekiams, aptartiems patikrinimo akte - pareiškėja privalo susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

Nurodo, kad Skundžiamas Departamento direktoriaus 2018 m. gruodžio 7 d. Sprendimas Nr. 362 nėra bauda pareiškėjai, pareiškėjai netaikytas, pavyzdžiui, mokestis padidintu tarifu už nuslėptą taršą ar paskaičiuoti kokie nors delspinigiai, o tiesiog nurodyta įvykdyti įstatymų nustatytą prievolę - sumokėti mokestinę prievolę už 2013-2015 m. laikotarpį, už į vidaus rinką tiektą ir jo paties deklaruotą pakuotės atliekų kiekį. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d.) - tokio pagrindimo pareiškėja nepateikė. Nepateikė jokių faktinių duomenų, kad faktiškai pakuočių atliekos būtų buvę sutvarkytos tinkamai ir tinkamai būtų buvusi įvykdyta Vyriausybės nustatyta užduotis ir kad yra tai liudijantys oficialūs dokumentai. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. 1 d. - mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali už einamuosius ir 5 praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Sis principas nepažeistas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d.) - tačiau tokio pagrindimo, kad faktiškai pakuočių atliekos būtų buvę sutvarkytos tinkamai ir tinkamai būtų buvusi įvykdyta Vyriausybės nustatyta užduotis, patikrinimo metu pareiškėja nepateikė. Pareiškėja yra Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 3 d. adresatė ir jai galioja mokestinė prievolė už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį, pagal 2018 m. spalio 8 d. patikrinimo aktą Nr. VP-8 paskaičiuota suma sudaro - 8 862,33 Eur už 2013-2015 metus. Departamento direktorius skundžiamą 2018 m. gruodžio 7 d. Sprendimą Nr. 362 dėl 2018 m. spalio 8 d. patikrinimo akto Nr. VP-8 patvirtinimo priėmė laikydamasis Mokesčių administravimo įstatymo nustatytų terminų (132 str.) ir tvarkos, sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, faktiniais turimais duomenimis ir sprendimo priėmimo metu galiojusiais administraciniais aktais. Pareiškėjos veiklos patikrinimą atliko kvalifikuoti, besispecializuojantys mokesčio už aplinkos teršimą tikrinimų ir skaičiavimo srityje pareigūnai.

Rašytiniuose paaiškinimuose pažymėjo, jog šioje byloje, skundžiamu 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 362, Departamentas patvirtino 2018 m spalio 8 d. patikrinimo aktą Nr. VP-8 ir paskaičiavo Pareiškėjai papildomai mokėtiną 8 862,33 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą. Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pripažino negaliojančiais UAB „Metrail“ išrašytus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus už 2013– 2015 metus, jų pagrindu 2018 m. vasario 22 d. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus sprendimu Nr. VR-19.3-2 buvo panaikinti licencijuotos organizacijos VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išrašyti Patvirtinimai. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje skundžia šį Departamento Sprendimą, kuriuo Departamentas patvirtino Patikrinimo aktą ir paskaičiavo Pareiškėjai papildomai mokėtiną 8 862,33 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Remiantis LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartimi, Departamentui atlikus perskaičiavimus pagal priimtą nutartį, UAB „Elevita“ (įmonės kodas 124357182) Sprendimu patvirtinta 8 862,33 Eur mokesčio suma už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą už 2013-2015 metų mokestinį laikotarpį, perskaičiuota. Vadovaujantis LVAT Nutarties 85 p., mokesčio perskaičiavimai atlikti už 2013 metus. 2014, 2015 metų Patikrinimo aktu paskaičiuotas ir Sprendimu patvirtintas paskaičiuotas mokestis Pareiškėjai nekeičiamas. Už 2013 metų mokestinį laikotarpį buvo patvirtinta mokėtina mokesčio suma – 4 914,45 Eur, o po perskaičiavimo lieka pareiga mokėti – 4 758 Eur. Po perskaičiavimo UAB „Elevita“ iš viso išlieka pareiga sumokėti 8 706 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“ atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog su skundu sutinka ir prašo Departamento Sprendimą panaikinti.

Nurodo, jog Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi visas teisės aktų jai nustatytas pareigas. Pareiškėjai, tinkamai ir laiku vykdžiusiai visas pareigas, negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia pareiga sumokėti Mokestį. Šiuo atveju pirmiausia Vilniaus RAAD sprendimu, o vėliau Skundžiamu sprendimu Pareiškėja yra įpareigojama antrą kartą mokėti daug kartų didesnę sumą už tų pačių pakuotės atliekų tvarkymą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina Organizacijai, nors dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Organizacijos išduoti patvirtinimai, o prieš tai buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ išduoti Įrodantys dokumentai, nėra nei Pareiškėjos, nei Organizacijos kaltės. Organizacija įprastinėmis sutarčių vykdymo kontrolės priemonėmis neturėjo jokių galimybių pastebėti UAB „Metrail“ daromų teisės pažeidimų ar net nusikalstamų schemų. Būtent Aplinkos ministerijos institucijos yra atsakingos tiek už atliekų tvarkytojų įtraukimą į turinčių teisę išduoti atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą, tiek už periodinę (kasmetinę) paties atliekų tvarkytojo ir jo išduotų įrodančių dokumentų išdavimo kontrolę, todėl Organizacija, tiek skelbdama konkursą tvarkytojui parinkti, tiek sudarydama sutartį, tiek sutarties vykdymo metu neturėjo jokių prielaidų nepasitikėti valstybės institucijų patikrintu ir periodiškai tikrinamu atliekų tvarkytoju. Taigi, Vilniaus RAAD sprendimu ir Skundžiamu sprendimu pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybe), nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), todėl vien šiuo pagrindu Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas.

Teigia, kad Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi priimtas vadovaujantis netesėtu Vilniaus RAAD sprendimu. Vilniaus RAAD sprendimas, pagal jame nurodomą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės aktų rūšies ir hierarchijos reikalavimų. Vilniaus RAAD sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius (mokesčio lengvatos taikymą / panaikinimą) reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės akto rūšies ir hierarchijos reikalavimų, todėl jame numatytas Patvirtinimų pripažinimas išduotais neteisėtai negalimas kaip pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, o atlikdamas Organizacijos patikrinimą tikslu panaikinti Patvirtinimus – t. y. dokumentus, reikšmingus sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims – Gamintojams ir importuotojams - Vilniaus RAAD peržengė jam įstatymų suteiktas kompetencijos ribas, todėl vien šiais pagrindais Vilniaus RAAD sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas.

Pažymi, jog Vilniaus RAAD sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktu, negaliojusiu ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu, todėl pažeidžia lex tero non agit bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus. Vilniaus RAAD sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, negaliojusį ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, vėlesniu pakeitimu neleistinai įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, tuo pažeidė lex retro non agit principą bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus, todėl ir šiais pagrindais Vilniaus RAAD sprendimas yra naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Vilniaus RAAD sprendimas buvo priimtas grubiai pažeidus Aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, taip pažeidžiant teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus. Vilniaus RAAD sprendimas buvo priimtas grubiai pažeidus Aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, tuo įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, pažeidė teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus, todėl vien šiais pagrindais Vilniaus RAAD sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Teigia, kad Vilniaus RAAD sprendimas yra neteisėtas, kadangi jį priimant nebuvo užtikrintas visų suinteresuotų asmenų įtraukimas į administracinę procedūrą (patikrinimą) ir dėl to grubiai pažeidžiantis pareiškėjos teisę būti išklausyta prieš priimant su jos interesais susijusį sprendimą. Vilniaus RAAD sprendimas, į kuro priėmimo procedūrą neįtraukta pareiškėja ir kiti Gamintojai ir importuotojai, kuriems Organizacijos išduoti Patvirtinimai yra pripažįstami išduotais neteisėtai, negali būti laikomas priimtu laikantis įstatymų ir teismų praktikos suformuluotų procedūrinių reikalavimų, todėl ir pagal procedūras, turinčias užtikrinti suinteresuotų asmenų įtraukimą, yra grubiai pažeidžiantis į patikrinimą neįtrauktų trečiųjų asmenų teisę būti išklausytiems prieš priimant su jų interesais susijusį sprendimą, todėl vien šiais pagrindais Skundžiamas sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip nepagrįstas (prieštaraujantis) objektyviais duomenims ir taip pažeidžiantis imperatyvią Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatą.

Paaiškina, kad Skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas teisės normomis. Skundžiamame sprendime nurodoma, jog vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2008 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 7 p. nuostatomis apskaičiuota nesumokėta mokėtino mokesčio už taršą metalinės pakuotės atliekomis dalis yra 8862,33 Eur. Mokesčio už aplinkos teršimą 9 str. 1 d. nesuteikia teisės Aplinkos ministerijai (ar jos įgaliotai institucijai) nustatyti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos panaikinimo tvarką ir panaikinti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 p. redakcija, numatanti, kaip apskaičiuojamas mokėtinas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, kai panaikinami mokesčio mokėtojui išrašyti dokumentai ir (ar) patvirtinimai, įsigaliojo tik 2018 m. balandžio 13 d., tad tokio teisinio reglamentavimo nebuvo ne tik mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos prašoma sumokėti Mokestį, bet ir tuomet, kai buvo panaikinti Organizacijos išduoti Patvirtinimai. Tai leidžia daryti išvadą, jog panaikinti Patvirtinimai buvo išrašyti tokiu metu, kai nei įstatyminės, nei poįstatyminės teisės normos nenumatė Gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti Mokestį, kai pasinaudojus mokestine lengvata, panaikinami trečiojo asmens išrašyti dokumentai. Pareiškėja teikdama Mokesčio deklaracijas 2014 - 2016 m. už 2013 - 2015 m. mokestinius laikotarpius disponavo visais dokumentais, patvirtinančiais pakuotės atliekų sutvarkymą, o kaip jau buvo minėta, įstatyme nėra nustatyta galimybė panaikinti mokesčio lengvatą patvirtinančius dokumentus, kuriais buvo pasinaudota, atitinkamai panaikinant mokesčio lengvatą, kuria buvo pasinaudota. Taigi, Skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatuojama, kad Pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas, kadangi visos pareigos buvo įvykdytos laiku, o Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 p., 8 str. 2 d. ir 4 d., 9 str. 1 d. ar Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 p. nesukuria pagrindo Pareiškėjai mokėti mokesčio už aplinkos teršimą už 2013-2015 m. mokestinį laikotarpį.Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas teisės normomis, pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi visas teisės aktų jai nustatytas pareigas, o pats Skundžiamas sprendimas yra priimtas remiantis neteisėtu Vilniaus RAAD sprendimu.

Teismas

konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog pareiškėja yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal Lietuvos Respbublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 38 d., Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 6 d., Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 str. 11 d. laikomas importuotoju, kuriam iš atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas. LR PATĮ 7 str. 1 d. gamintojams ir importuotojams tenka pareiga inter alia organizuoti ir/ar dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą, apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, vykdyti kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas. Pagal LR PATĮ 7 str. 5 d. 2 p. šios gamintojų ir importuotojų pareigos, išskyrus savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą (LR PATĮ 7 str. 5 d. 1 p.), gali būti vykdomos tik kolektyviai – per gamintojų ir importuotojų organizaciją. Gamintojų ir importuotojų pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas užtikrinama tokiu būdu, kad gamintojai ir importuotojai privalo LR MATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių (LR PATĮ 7 str. 3 d.). Gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį (LR MATĮ 5 str. 6 d.). 

Pareiškėja, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013-2015 m. su kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacija trečiuoju suinteresuotu asmeniu VšĮ „Žaliasis taškas“ buvo sudariusi 2007 m. kovo 15 d. sutartį Nr. ELE070315-151, „Dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo“, pagal kurią pavedė organizacijai vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.

 Organizacija, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013 - 2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus, inter alia apie 2,461822978 tonų metalinių pakuočių sutvarkymą Nr. 1314VI0002-4687-7182 už 2013 m., patvirtinimus apie 1,700265132 tonų metalinių pakuočių sutvarkymą Nr. 1414VI000I-4687-7182, už 2014 m. ir patvirtinimą apie 0,314875825 tonų metalinių pakuočių sutvarkymą Nr. 1514VI000I-4687-7182 už 2015 m. Šiuo aspektu tarp šalių ginčo nėra. Šie organizacijos išduoti patvirtinimai, remiantis LR MATĮ 5 str. 6 d., patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remiantis jais pareiškėjaatitinkamai 2014 - 2016 m. pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už 2013 - 2015 m. ir realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.

Vilniaus RAAD pripažinus negaliojančiais UAB “Metrail” išduotus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus už 2013-2015 metus, tuo pagrindu 2018 m. vasario 22 d. buvo priimtas Vilniaus RAAD sprendimas Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus RAAD 2017 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktas, t.y. nurodytais aktais panaikinti VšĮ “Žaliasis taškas” gamintojams ir importuotojams išrašyti Patvirtinimai. 

Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsižvelgdamas į 2018 m. vasario 22 d. priimtą sprendimą, 2018 metais atliko pakartotinį pareiškėjos patikrinimą už 2013 – 2015 metų laikotarpį, dėl kurio surašė 2018 m. spalio 8 d. patikrinimo aktą.

Departamentas 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu patvirtino patikrinimo aktą bei įpareigojo pareiškėją per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos sumokėti 8 862,33 Eur dydžio nesumokėtą mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu atmetė VšĮ Žaliasis taškas skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687 pagrindu. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 paliko nepakeistą.

Atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, 2025 m. rugsėjo 29 d. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad skundžiamu 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 362, Departamentas patvirtino 2018 m spalio 8 d. patikrinimo aktą Nr. VP-8 ir paskaičiavo Pareiškėjai papildomai mokėtiną 8 862,33 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą. Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pripažino negaliojančiais UAB „Metrail“ išrašytus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus už 2013– 2015 metus, jų pagrindu 2018 m. vasario 22 d. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus sprendimu Nr. VR-19.3-2 buvo panaikinti licencijuotos organizacijos VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išrašyti Patvirtinimai. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje skundžia šį Departamento Sprendimą, kuriuo Departamentas patvirtino Patikrinimo aktą ir paskaičiavo Pareiškėjai papildomai mokėtiną 8 862,33 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Remiantis LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartimi, Departamentui atlikus perskaičiavimus pagal priimtą nutartį, UAB „Elevita“ Sprendimu patvirtinta 8 862,33 Eur mokesčio suma už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą už 2013-2015 metų mokestinį laikotarpį, perskaičiuota. Vadovaujantis LVAT Nutarties 85 p., mokesčio perskaičiavimai atlikti už 2013 metus. 2014, 2015 metų Patikrinimo aktu paskaičiuotas ir Sprendimu patvirtintas paskaičiuotas mokestis Pareiškėjai nekeičiamas. Už 2013 metų mokestinį laikotarpį buvo patvirtinta mokėtina mokesčio suma – 4 914,45 Eur, o po perskaičiavimo lieka pareiga mokėti – 4 758 Eur. Po perskaičiavimo UAB „Elevita“ iš viso išlieka pareiga sumokėti 8 706 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas, redakcija galiojo iki 2018 m. birželio 21 d. Aprašas priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio 1 dalimi. 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833 (TAR, 2017, Nr. 2017-16092) nustatyta, kad 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą išrašomi, ataskaitos apie išrašytus 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą teikiamos pagal iki įsakymo Nr. D1-833 įsigaliojimo galiojančią tvarką. 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. D1-971 (TAR, 2018, Nr. 2018-18671) nustatyta, kad įsakymo Nr. D1-971 1 punkto nuostatos taikomos išrašant 2018 metų laikotarpio ir vėlesnių laikotarpių gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.

Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje sąvoka „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiama kaip „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą“. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir PPATĮ) 2 straipsnio 11 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu analogiškai buvo apibrėžiama ir sąvoka „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“. Taigi įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja tiek žodį „įrodantys“, tiek žodį „patvirtinantys“.

Šiame kontekste aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateikti išaiškinimai dėl „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos teisinio turinio. Nors pastarojoje byloje buvo tirtas vėlesnės redakcijos Aprašo 53 ir 54 punktų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nuostatų, reglamentuojančių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų ir jų pagrindu išrašytų patvirtinimų gamintojams bei importuotojams pripažinimą išrašytais neteisėtais ir negaliojančiais, teisėtumas, esminės įstatymų normos, kuriomis vadovavosi teismas atskleisdamas „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvoką, išliko nepakitusios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pažymėjo, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos, todėl jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą. Atitinkamai įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose (ATĮ, PPATĮ, MUATĮ) žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais / patvirtinančiais dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Sistemiškai vertinant Atliekų tvarkymo įstatymo, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais inter alia (be kita ko) reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, kas, be kita ko, lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą), o priešingas minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Be to, priešingas aiškinimas neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.

Minėtoje norminėje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin tampriai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

Išdėstytų argumentų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 punktu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, jog jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal minėtame sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus. Atitinkamai Aplinkos ministerijai inter alia įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus ir buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos Aprašas, kurio 2.2 punktas nustatė, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-546 patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimas iš esmės numatė analogišką tvarką, t. y. 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos (toliau – organizacijos), kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą (toliau – patvirtinimas).

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad ginčijamu atsakovo Sprendimu neteisėtais pripažinti VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduoti patvirtinimai buvo išrašyti nuo 2013–2015 m. Šiuo aspektu jau minėta, kad nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Atitinkamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais. Taigi, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktais išaiškinimais dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Aprašo pakeitimams VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.

Pareiškėja skunde teigia, kad ji nebuvo įtraukta į Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai procesą. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ patikrinimas ir jos atžvilgiu surašytas sprendimas nėra tiesioginis nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pareiškėja buvo įtraukta į ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo procedūrą, nes po atlikto jos patikrinimo, pareiškėja teikė pastabas į Patikrinimo aktą. Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjos skundo argumentų matyti, kad pareiškėja patikrinimo metu ir iš skundžiamo sprendimo suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudama trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodytoje administracinėje byloje Nr. Nr. eA-191-624/2025, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdama skundą dėl jai individualiai surašyto administracinio sprendimo. Taigi pareiškėjai buvo suteikta galimybė būti išklausytai prieš priimant skundžiamą administracinį Sprendimą.

Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 6 dalimi gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.

MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis). Pagal MAĮ 13 straipsnio 8 punktą ir 16 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Aplinkos apsaugos departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Remiantis ATĮ 32 straipsnio 1 dalimi ir 38 dalimi, PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, MUATĮ 4 straipsnio 3 dalimi, gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Aktualios ginčui PPATĮ redakcijos 1 straipsnio 1 punktas nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

PPATĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad gamintojų ir importuotojų pareigos, susiję su atliekų tvarkymo organizavimu gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkydami patys arba perduodami jas tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai tapę tokios organizacijos dalyviais arba sutartiniais pagrindais).

Pagal PPATĮ 7 straipsnio 3 dalį gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio.

ATĮ 3425 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.

Iš Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėja nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį.

Įvertinus LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, nebėra ginčo, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai 2014 m. išduotas patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio 2,227 t ir 2015 m. išduotas patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio 0,321 t yra pripažinti negaliojančiais. Dėl to pareiškėja neturi įrodymų, kad Užduotis už 2014–2015 m. įvykdyta, nes pareiškėja šiuo tikslu nepateikė duomenų (įrodymų) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Teismui nagrinėjant bylą pareiškėja taip pat nepateikė tokių įrodymų.

Visgi, Departamentas, įvertinęs LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, perskaičiavo Sprendimu apskaičiuotą pareiškėjai už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013 m. mokesčio sumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jos kaltės, Departamento ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi ji to padaryti už 2013–2015 m. negali, tad ji negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų. Pažymėtina, kad jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjos susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.

Teismas pažymi, jog Sprendimu pareiškėjai nėra paskirta sankcija, kadangi pakuotės už 2013–2015 m. liko nesutvarkytos, pareiškėjai atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Skundžiamame sprendime apskaičiuotas pareiškėjai, nepagrindusiai teise pasinaudoti mokesčio lengvata, mokestis iš į rinką išleistą jos deklaruotą pakuotės kiekį.

Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (žr., pvz., MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos.

Dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad atsakovas galimai turėjo pozityvią pareigą savalaikiai tikrinti, tačiau to nepadarė, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjos pavedimu Užduoties neįvykdę viešąja įstaiga „Žaliasis taškas“ ir atliekų tvarkytojas (UAB „Metrail“) buvo licencijuoti ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjos mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėja), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Taigi byloje nustatyta, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), jog visos metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėja 2013–2015 m. įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėja iki Departamento patikrinimo akto surašymo nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. Dėl to darytina išvada, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. apskaičiuotas pagrįstai. Pažymėtina, kad Departamentas perskaičiavo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą (perskaičiuota, atsižvelgiant į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį) už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius, kuri po perskaičiavimo yra 8 706 Eur. Pareiškėja dėl perskaičiuotos mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumos dydžio nepateikė prieštaravimų, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

Tad teismas pažymi, kad negali panaikinti skundžiamo sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jos pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) už 2013–2015 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Pareiškėja skundą išimtinai grindė tuo, kad ji perdavė PTO metalines pakuotes ir jai buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl ji teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis, tačiau, kaip jau minėta, išrašytas patvirtinimas iš dalies už 2013 m., 2014 m. ir 2015 m. patvirtinimai yra negaliojantis, nenustačius, jog deklaruotos pakuotės atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teisės aktai nenumatė, jog pakuotės gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti jiems įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėjimo perduoti kitiems asmenims. Atitinkamai pareiškėjai, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, Departamentas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2013–2015 metus priskaičiavo pareiškėjai mokėtiną mokestį.

Pareiškėja nurodo, kad jau yra sumokėjusi trečiajam suinteresuotam asmeniui už pakuočių atliekų sutvarkymo organizavimą. Tokie mokėjimai atlikti vadovaujantis teisės aktais bei nepažeidžiant jokių reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja neįrodė (nepagrindė), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas ir už jį sumokėtas mokestis. Tai, kad pareiškėja atliko mokėjimus pagal su VšĮ „Žaliuoju tašku“ sudarytą sutartį, nereiškia, kad mokestis buvo sumokėtas. Kadangi ji negali įrodyti, kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas ir už jį sumokėtas mokestis, todėl ji negali būti ir atleista nuo mokesčio už aplinkos teršimą. Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų vykdymo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad sprendimas, kuriuo pareiškėjai už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtinta patvirtintą 8 862,33 Eur mokesčio suma, keistinas, sumažinant mokestį iki 8 706 Eur. Kita pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Pareiškėja skunde teismui prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjos skundas tenkintas iš dalies, sumažinant mokesčio dalies sumą, tačiau ginčijamas sprendimas nėra panaikintas, todėl teismas sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Iš dalies patenkinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Elevita“ skundą.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 362 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 8 862,33 Eur mokesčio sumą iki 8 706 Eur.

Netenkinti prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.