Baudžiamoji byla Nr. 1A-111-1076/2019

Teisminio proceso Nr. 1-03-5-00043-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.13;

1.2.17.1.1; 1.2.17.3; 1.2.22.1.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Žukausko,

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nuteistiesiems G. S., D. K., I. L., V. Ž. (V. Ž.),

gynėjams advokatams Eugenijui Markevičiui, Algiui Lukoševičiui, Zitai Malovai, Sergej Pelš,

vertėjai Žanai Tadorovskajai, Alvyrai Klipčiuvienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. S., D. K., nuteistųjų I. L. ir V. Ž. (V. Ž.) gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1992 straipsnio 1 dalį (2015-10-12 epizodas) laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį (2015-10-29 epizodas) laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 199 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį (2015-10-29 epizodas), 199 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir V. Ž. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirta subendrinta bausmė, bausmės paskirtos pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį (2015-10-12 epizodas), 1891 straipsnio 1 dalį dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir V. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 199 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir G. S. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirta subendrinta bausmė, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir G. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 199 straipsnio 1 dalį 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 291 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir D. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

Į paskirtą bausmę įskaityta 1 diena išbūta laikinajame sulaikyme, suėmime išbūtas laikas nuo 2016-05-09 iki 2016-06-03 (27 dienos) ir D. K. paskirta 246 MGL (9 264 Eur) dydžio bauda.

I. L. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda.

Konfiskuota 47 000 Eur, paimti 2015-11-06 kratos metu garaže, adresu (duomenys neskelbtini), saugomi Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - VSAT prie LR VRM) Ignalinos rinktinėje, adresu Vilniaus g. 76, Ignalina, ir 29 vnt. Rusijos Federacijos rublių 50 nominalo auksinės monetos, paimtos 2015-11-06 kratos metu garaže, adresu (duomenys neskelbtini), saugomos VSAT prie LR VRM Finansų skyriaus kasoje, esančioje Savanorių pr. 2, Vilnius.

Tuo pačiu nuosprendžiu S. Ž. (S. Ž.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį; dėl jo apeliacinis skundas nėra paduotas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       V. Ž. nuteistas už tai, kad jis veikdamas bendrininkų grupe su S. Ž. neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, o būtent: jis veikdamas bendrininkų grupe su S. Ž., 2015 m. spalio 12 d. apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 (nuo 2013-09-10 galiojanti redakcija) patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, veikdamas vieninga tyčia su S. Ž., iš dviejų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą pinigų sumą įgijo kontrabanda į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos atgabentas akcizais apmokestinamas prekes – 7 cigarečių dėžes (3 450 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ ir 50 pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“, viso 3 500 pakelių cigarečių), pagamintas Baltarusijos Respublikoje ir nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų „Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiaisiais ženklais – banderolėmis taisyklių“ 5 punkte numatytomis banderolėmis, kurių muitinė vertė įskaitant privalomus sumokėti muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius yra 9 964 eurai, t. y. viršija 250 MGL, ir minėtas prekes nuo įsigijimo vietos ir momento kartu su S. Ž. nešdami ant pečių gabeno toliau link (duomenys neskelbtini), kol 17.40 val. buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės pareigūnų. Šiais savo veiksmais V. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje.

1.1.                      V. Ž., D. K., G. S. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, išvengdami muitinės kontrolės, neteisėtai gabeno per valstybės sieną privalomus pateikti muitinei daiktus (akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes), o būtent:

jie turėdami tikslą padaryti akcizais apmokestinamų prekių kontrabandą bei disponavimą šiomis prekėmis ir veikdami bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, V. Ž. kartu su D. K., buvusiu Baltarusijos Respublikos teritorijoje, 2015 m. spalio 25-28 dienomis, bendraujant mobilaus ryšio telefonu, iš anksto parengė akcizais apmokestinamų prekių kontrabandos planą, suderindami jos padarymo vietą, laiką, akcizinių prekių kiekį, o G. S. padėjo vykdyti kontrabandą, žvalgydamas ir stebėdamas aplinką šalia kontrabandos padarymo vietos, taip pridengdamas kitus bendrininkus, kad nebūtų sulaikyti pareigūnų, kai 2015 m. spalio 29 d. apie 6.30 val., (duomenys neskelbtini), G. S. gyvenamosios vietos prieigose, tarp valstybės sienos žymėjimo ženklų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), per Kamajos upę, kurios viduriu eina valstybės siena su Baltarusijos Respublika, D. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, vykdydami išankstinį susitarimą, neteisėtai pereidami valstybės sieną ir taip išvengdami muitinės kontrolės, iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją atgabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – 7 dėžes cigarečių (2000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, 1000 pakelių cigarečių „Queen Charm“ ir 500 pakelių cigarečių „Queen Menthol“, viso 3500 pakelių cigarečių), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius, yra 9 962 Eur, t. y. viršija 250 MGL, o V. Ž. jas perėmė 20 m. atstumu nuo Kamajos upės ir nugabeno į G. S. gyvenamojoje sodyboje esantį ūkinį pastatą (garažą). Šiais savo veiksmais V. Ž., D. K., G. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje.

1.2.                      V. Ž., G. S. nuteisti ir už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, o būtent:

jie, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą padaryti akcizais apmokestinamų prekių kontrabandą ir toliau neteisėtai jomis disponuoti, 2015 m. spalio 29 d., apie 6.30 val., (duomenys neskelbtini), G. S. gyvenamosios vietos prieigose, tarp valstybės sienos žymėjimo ženklų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apie 20 m. atstumu nuo Kamajos upės, kurios viduriu eina valstybės siena su Baltarusijos Respublika, pažeisdami nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 (nuo 2013-09-10 galiojanti redakcija) patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, veikdami vieninga tyčia, iš D. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, už 1 900 Eur įgijus kontrabanda į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos atgabentas akcizais apmokestinamas prekes – 7 dėžes cigarečių (2000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, 1000 pakelių cigarečių „Queen Charm“ ir 500 pakelių cigarečių „Queen Menthol“, viso 3500 pakelių cigarečių) pagamintų Baltarusijos Respublikoje ir nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų „Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiaisiais ženklais – banderolėmis taisyklių“ 5 punkte numatytomis banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius, yra 9 962 Eur, t. y. viršija 250 MGL, jas laikė G. S. gyvenamojoje sodyboje esančiame ūkiniame pastate (garaže), kol jas laikotarpyje nuo 7.20 val. iki 9.00 val. kratos metu rado Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės pareigūnai. Šiais savo veiksmais V. Ž., G. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje.

1.3.                      D. K. taip pat nuteistas už tai, kad jis neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, o būtent:

jis veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2015 m. spalio 29 d. apie 6.30 val., (duomenys neskelbtini), G. S. gyvenamosios vietos prieigose, tarp valstybės sienos žymėjimo ženklų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apie 20 m atstumu nuo Kamajos upės, kurios viduriu eina valstybės siena su Baltarusijos Respublika, pažeisdamas nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 (nuo 2013-09-10 galiojanti redakcija) patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, gabeno ir už 1 900 Eur V. Ž. ir G. S. realizavo kontrabanda į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos atgabentas akcizais apmokestinamas prekes – 7 dėžes cigarečių (2000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, 1000 pakelių cigarečių „Queen Charm“ ir 500 pakelių cigarečių „Queen Menthol“, viso 3500 pakelių cigarečių), pagamintų Baltarusijos Respublikoje ir nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų „Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiaisiais ženklais – banderolėmis taisyklių“ 5 punkte numatytomis banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius yra 9 962 Eur, t. y. viršija 250 MGL. Šiais veiksmais D. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje.

1.4.                      Be to, D. K. nuteistas už tai, kad neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o būtent: jis veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2015 m. spalio 29 d. apie 06.30 val., (duomenys neskelbtini), valstybės sienos žymėjimo ženklų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ribose, tyčia, neteisėtai – ne per valstybės sienos apsaugos tarnybos ir muitinės kontrolės postus, pėsčiomis perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, einančią per Kamajos upės vidurį, su Baltarusijos Respublika, t. y. iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją ir atgal į Baltarusijos Respublikos teritoriją. Šiais savo veiksmais D. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 291 straipsnio 1 dalyje.

1.5.                      G. S. nuteistas ir už tai, kad jis neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, o būtent: jis laikotarpyje nuo 2009 metų vasaros iki 2015 m. spalio 29 d. 7.20 val., (duomenys neskelbtini), motinai Z. S. priklausančiame žemės sklype esančios sodybos name ir ūkiniame pastate, neturėdamas 2002 m. sausio 15 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 12 straipsnyje numatyto leidimo, laikė šaunamąjį ginklą – 16 kalibro lygiavamzdį, dvivamzdį medžioklinį šautuvą „PIEPER BAYARD DEMI-BLOC“, kuris pagal 2002 m. sausio 15 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 5 straipsnį priskiriamas C kategorijos ginklams ir šaudmenis – 20 vnt. šovinių skirtų šaudyti iš 16 kalibro lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo. Šiais savo veiksmais G. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

1.6.                      V. Ž., I. L. nuteisti už tai, kad jie neteisėtai praturtėjo, o būtent: jie veikdami bendra tyčia, laikotarpyje nuo 2014 metų vidurio iki 2015 m. lapkričio 6 d., (duomenys neskelbtini), esančiame garaže, nuosavybes teise turėjo didesnį nei 500 MGL vertės turtą – 47 000 Eur grynais pinigais ir 29 auksines monetas 7 517,09 Eur vertės, bendrai 54 517,09 Eur vertės, žinodami, kad minėtas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, nes jie nebuvo gavę tiek teisėtų pajamų, kol minėtą turtą 2015 m. lapkričio 6 d. kratos metu paėmė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės pareigūnai. Šiais savo veiksmais V. Ž., I. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

2.       Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde prašo jį pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 1 dalį išteisinti, o pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, t. y. taikant BK 75 straipsnio nuostatas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

2.1.                      Apelianto teigimu, jis kontrabandos nevykdė, jokio kontrabandos plano nerengė ir neteisėtai akcizais apmokestinamomis prekėmis nedisponavo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme paaiškino, kad 2015-10-29 sulaikant V. Ž., jo (apelianto) nebuvo sodybos teritorijoje, jis buvo išėjęs pas kaimyną, į visiškai kitą sodybos pusę, nešė kaimynui vaistus, todėl niekaip negalėjo nieko pridengti. Be to, buvo spalio mėnuo, tamsus paros metas, jis neturėjo prietaisų teritorijos stebėjimui tamsiu paros metu, todėl ką nors stebėti tamsoje ir pridengti nebuvo įmanoma. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad V. Ž. apklausiamas 2017-06-07, 2017-09-11 paaiškino, jog G. S. apie tai, kad į jo sodybą bus atneštos cigaretės, nesakė. Apeliantas taip pat nurodo, jog jo gyvenamajame name 2015-10-29 kratos metu rastomis cigaretėmis jis buvo apsirūpinęs savo reikmėms, papildomai nesiekė jų atsigabenti per Baltarusijos sieną, t. y. nebuvo suinteresuotas įvykdyti kontrabandą. Už namuose laikytas cigaretes jis neadekvačiai ir neproporcingai yra nubaustas Švenčionių rajono apylinkės teismo nutarimu. Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto įsitikinimu, jis pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 1 dalį turėtų būti išteisintas.

2.2.                      Apeliantas nurodo, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme jis prisipažino dėl šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymo. Parodė, kad ginklą ir šaudmenis laikė kaip prisiminimą apie mirusį brolį, laiku jų nepridavė policijai, jų laikymo neįteisino, bijodamas atsakomybės. Dėl šių savo veiksmų labai gailisi. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, į šias aplinkybes neatsižvelgė ir nepagrįstai netaikė jam BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų.

2.3.                      Taip pat apeliantas nurodo, jog jis pasimokė ir nori keisti savo gyvenimą, nekartoti padarytų klaidų. Jis gyvena kartu su motina, kuriai dėl amžiaus bei sveikatos būklės reikalinga priežiūra ir kuria pasirūpinti gali tik jis. Be to, jis yra sudaręs preliminarų susitarimą dėl įdarbinimo pusei etato.

3.       Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir dėl visų nusikalstamų veikų jį išteisinti. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad jo kaltė dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų yra pilnai įrodyta, prašo sumažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos baudos dydį, išdėstant paskirtos baudos mokėjimą ketveriems metams.

3.1.                      Apeliantas nurodo, jog priimant jam skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik prielaidomis, kas yra neteisėta.

3.2.                      Apelianto teigimu, jis pažįsta tik kaltinamąjį G. S. V. Ž. ar asmens pravarde „Ž.“, jis nepažįsta. Su V. Ž. jis niekada nebendravo telefonu ir nesitarė dėl cigarečių kontrabandos, dėl to paties nesitarė ir su G. S. V. Ž. 2016-05-19 akistatos su juo metu parodė, kad nėra tikras, jog jis (apeliantas) panašus į „R.“, su kuriuo jis anksčiau buvo susipažinęs. Pamatęs V. Ž. jį gyvai, patvirtino, kad ne jis (apeliantas) buvo 2015-10-29 Lietuvos Respublikos teritorijoje.

3.3.                      Taip pat apeliantas nurodo, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad buvo rasti ir užfiksuoti pėdsakai, patvirtinantys, jog buvo neteisėtai pereita siena iš Baltarusijos pusės į Lietuvos Respubliką ir kad valstybinę sieną kirto būtent jis (apeliantas). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme nei vienas iš apklaustų pasieniečių jo (apelianto) neatpažino ir nepatvirtino, kad 2015-10-29 būtent jis perėjo Lietuvos Respublikos valstybinę sieną ir gabeno baltarusiškas cigaretes. Be to, pasieniečiai, sulaikius V. Ž. su baltarusiškomis cigaretėmis, neatliko būtinų procesinių veiksmų, t. y. nuo dėžių su cigaretėmis nebuvo paimti pirštų antspaudai, kurie būtų vienas iš įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių asmenų dalyvavimą kontrabandoje.

3.4.                      Apelianto teigimu, jis 2015-10-29 buvo Baltarusijos Respublikos teritorijoje. Atliekant ikiteisminį tyrimą, nebuvo pateiktas užklausimas Baltarusijos Respublikos pasienio tarnybai apie 2015-10-29 įvykusius sulaikymus asmenų pasienio su Lietuvos Respublika ruože. Teismas priimdamas jam apkaltinamąjį nuosprendį taip pat kaip įrodymu rėmėsi jo ir G. S. pokalbiais telefonu. Tačiau šių pokalbių metu su G. S. jie kalbėjo tik apie žvejybą Kamajos upėje, Švenčionių rajone, o ne apie baltarusiškų cigarečių kontrabandą.

3.5.                      Taigi, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo individualizuotas asmuo, kuris tariamai perėjo 2015-10-29 valstybinę Lietuvos Respublikos sieną iš Baltarusijos Respublikos pusės, todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, kad tas asmuo buvo jis (apeliantas).

3.6.                      Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad jo kaltė dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų yra pilnai įrodyta, prašo sumažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos baudos dydį. Apeliantas nurodo, jog jis yra invalidas ir gauna tik 75 Eur pensiją. Kiek leidžia galimybės jis dirba ir pagal patentą, tačiau jis taip pat išlaiko ir tris nepilnamečius vaikus.

4.       Nuteistosios I. L. gynėjas advokatas A. Lukoševičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria I. L. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje jai priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

4.1.                      Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė BK 1891 straipsnio 1 dalį ir tokiu būdu nenustatė visų būtinųjų I. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

4.2.                      Byloje tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu I. L. davė nuoseklius, aiškius, logiškus ir vienas kitą papildančius parodymus, kad 2015-11-06 kratos metu rastus 47 000 Eurų grynaisiais pinigais ir 15 iš 29 auksinių monetų įgijo teisėtomis pajamomis, o būtent: 2009 m. I. L. tėvas S. L. padovanojo jai 10 000 Lt (2 896,20 Eur), gimus sūnui N.; I. L. ir L. V. 2012-02-20 pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėjas L. V. I. L. paskolino 28 962 Eur (100 000 Lt), iš kurių 20 273,40 Eur (70 000 Lt) gavo bankiniu pavedimu, o 8 688,60 Eur (30 000 Lt) ‑ grynaisiais pinigais; 2012 m. gegužę I. L. brolis G. L. jai padovanojo 7 240,50 Eur (25 000 Lt), kaip moralinės skolos kompensaciją už iš tėvų gauto turto (buto) praradimą; I. L. ir R. M. 2013-12-19 sudarė paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėja R. M. paskolino I. L. 20 273,40 Eur (70 000 Lt) grynaisiais pinigais; I. L. močiutė L. D., gyvenusi Ukrainoje, kaip dalį palikimo paliko savo anūkei I. L. 20 000 JAV dolerių grynaisiais pinigais, kuriuos po močiutės mirties 2015 m. Ukrainoje jai perdavė teta.

4.3.                      Aplinkybes, jog pinigai I. L. buvo paskolinti ir/ar padovanoti, o ne gauti iš kokios nors neteisėtos, nusikalstamos veikos ir pan., patvirtina byloje esantys šie įrodymai (duomenys): ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo L. V. (mirė (duomenys neskelbtini)) parodymai, liudytojų R. M., G. L., B. L. (buvusi M.) ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai; „Swedbank“, AB 2012-01-30 išrašas iš atsiskaitomosios sąskaitos, iš kurio matyti, kad paskolos davėjo L. V. dalis paskolintų pinigų ‑ 70 000 Lt, buvo pervesti iš jo dukros B. L. į I. L. banko sąskaitą; I. L. ir L. V. 2012-02-20 paskolos sutartis, kuri nėra nuginčyta ir/ar pripažinta negaliojančia; I. L. ir R. M. 2013-12-19 paskolos sutartis, kuri taip pat nėra nuginčyta ir/ar pripažinta negaliojančia.

4.4.                      Be to, I. L. dalies turto – 20 273,40 Eur (70 000 Lt), įgijimą teisėtomis pajamomis patvirtina byloje esanti įsiteisėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2SP-10365-727/2018 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-04977-2018-7), kuria buvo patvirtintos faktinės aplinkybės, jog R. M. ir I. L. 2013-12-19 sudarė paskolos sutartį ir susitarė dėl paskolos grąžinimo sąlygų (t. 10, b. l. 4, 4A, 5, 5A).

4.5.                      I. L. kitos dalies turto – 28 962 Eur (100 000 Lt), įgijimą teisėtomis pajamomis taip pat patvirtina byloje esanti įsiteisėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-06-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. eL2-22458-994/2018 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-16508-2018-0), kuria irgi buvo patvirtintos faktinės aplinkybės, jog L. V. bei I. L. 2012-02-20 sudarė paskolos sutartį ir I. L. bei L. V. paveldėtoja (teisių ir pareigų perėmėja) B. L. susitarė dėl paskolos grąžinimo sąlygų, terminų ir kt. (t. 10, b. l. 94-96). Nurodytų faktinių aplinkybių bei paminėtos įsiteisėjusios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-06-04 nutarties pagrįstumą taip pat patvirtina nagrinėjamoje byloje esančių kitų įrodymų visuma: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-06-01 teismo įsakymas (civilinės bylos Nr. eL2-22458-994/2018, teisminio proceso Nr. 2-68-3-16508-2018-0 (t. 10, b. l. 97)); Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-06-01 teismo pranešimas (civilinės bylos Nr. eL2-22458-994/2018, teisminio proceso Nr. 2-68-3-16508-2018-0, (t. 10, b. l. 98)); B. L. (buvusi M.), kaip L. V. teisių ir pareigų perėmėjos, ir I. L. 2017-01-30 susitarimas dėl paskolos grąžinimo ir delspinigių sumokėjimo (t. 10, b. l. 99); B. L. 2017-09-09 pretenzija dėl paskolos grąžinimo (t. 10, b. l. 100); B. L. ir I. L. 2018-03-01 patvirtinimas dėl pagal paskolos sutartį pradelstų prievolių turinio ir apimčių (t. 10, b. l. 101-102); B. L. ir I. L. 2018-04-20 patvirtinimas dėl pagal paskolos sutartį pradelstų prievolių turinio ir apimčių (t. 10, b. l. 103-104); B. L. 2018-03-01 netesybų (baudos ir delspinigių) paskaičiavimas (t. 10, b. l. 105); B. L. 2018-04-20 netesybų (delspinigių) paskaičiavimas (t. 10, b. l. 106); B. L. 2018-05-23 pretenzija dėl paskolos grąžinimo ir netesybų sumokėjimo (t. 10, b. l. 100). Paminėti rašytiniai įrodymai įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais ar kitu būdu nuginčyti, todėl sukelia juose nurodytiems asmenims teises ir pareigas. Tokiu būdu šie įrodymai patvirtina I. L. įgyto turto įgijimą teisėtomis pajamomis bei pareigą jį grąžinti, o kartu ir šalina vieną iš BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių ‑ asmens negalėjimą įgyti turtą teisėtomis pajamomis.

4.6.                      Apeliantas pastebi ir tai, kad I. L. 4.1.1. punkte nurodytą turtą (pinigus ir auksines monetas) įgijo tikslu už jį ateityje statyti gyvenamąjį namą, ką patvirtina: I. L., liudytojų G. L., R. M. ir B. L. (buvusi M.), nuteistojo V. Ž. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu; I. L. ir UAB „USD-EU“ 2014-09-15 medienos pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 20140915, kasos pajamų orderis Serija EU Nr. 015, patvirtinantis, kad I. L. už įsigytą medieną su pardavėja UAB „USD-EU“ iš dalies atsiskaitė (sumokėjo avansą), liudytojais apklaustų UAB „USD-EU“ direktoriaus A. G. (apklaustas ikiteisminio tyrimo metu), buhalterės O. H. parodymai.

4.7.                      Be kita ko, apeliantas nurodo, jog šioje byloje norint pripažinti, kad I. L. veiksmuose yra BK 1891 straipsnyje numatyto nusikaltimo (neteisėto parturtėjimo) sudėtis, būtina nustatyti ne tik požymį, kad jos turimas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, bet ir požymį, kad toks turtas jai priklausė nuosavybės teise ir viršijo 500 MGL. Paminėtos įsiteisėjusios teismo nutartys ir kiti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tarp I. L. ir jai paskolas suteikusių R. M., L. V. susiklostė paskolos prievoliniai teisiniai santykiai. Tai reiškia, kad pagal įsiteisėjusias teismo nutartis I. L. visus šiuos pasiskolintus pinigus privalo (turi) grąžinti tiek R. M., tiek L. V. paveldėtojai (teisių ir pareigų perėmėjai) B. L. (buvusi M.). Be to, bylos nagrinėjimo metu liudytoja apklausta VMI specialistė Vida Grybauskienė, byloje atlikusi ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir pateikusi specialisto išvadą, parodė, jog pasiskolinti pinigai baudžiamosios teisės prasme negali būti laikomi asmens nuosavybe ir jo pajamomis. Pirmosios instancijos teismas aplinkybių dėl pasiskolintų pinigų pripažinimo I. L. ar kito nuteistojo V. Ž. nuosavybe netyrė ir nevertino.

4.8.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamosiose bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo taip pat yra išaiškinęs, jog kaltinant asmenį neteisėtu praturtėjimu byloje esančiais įrodymais turi būti pagrįsta, kokia konkrečiai turėto turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis ir kad būtent ši dalis viršija 500 MGL vertę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014).

4.9.                      Nepagrįstu praturtėjimu šioje byloje buvo kaltinama ne tik I. L., bet ir V. Ž., t. y. kad jie veikdami bendra tyčia ir žinodami, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis nepagrįstai, įgijo 47 000 Eur grynais pinigais ir 29 auksines monetas, kurių bendra vertė 7 517,09 Eur, t. y. iš viso turėjo 54 517,09 Eur vertės turto. Kaip žinia, bendra tyčia yra bendrininkavimo požymis. I. L. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikšti jokie įtarimai, kad ji, veikdama kartu su V. Ž., bendrininkavo neteisėtai praturtėjant. Tokios aplinkybės dėl bendrininkavimo taip pat nebuvo tiriamos ir vertinamos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

4.10.                      Pirmos instancijos teismas taip pat nenustatė faktinių aplinkybių, kad I. L. ir V. Ž. 4.1.1. punkte nurodytą turtą nepagrįstai įgijo po baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. po 2010 m. gruodžio 11 d. Dar daugiau, nors civilinis įstatymas (CK 3.117 straipsnio 1 dalis) nustato, jog preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, tačiau tai ‑ civilinės teisės kategorija, kuri baudžiamajame procese, sprendžiant asmens kaltumą negali būti taikoma, nes baudžiamojoje teisėje įstatymo analogija negalima. Kadangi baudžiamojoje teisėje solidari sutuoktinių (sugyventinių) atsakomybė prieš baudžiamąjį įstatymą negalima, todėl, nenustačius turimo turto dalių, konstatuoti, kad I. L. ir V. Ž. kartu (bendra tyčia) nepagrįstai praturtėjo 4.1.1. punkte nurodyto turto apimtimi, nėra jokio pagrindo. Tik tiksliai nustačius turto dalis, kuriomis I. L. ir V. Ž. nepagrįstai praturtėjo, būtų pagrindas spręsti dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėties.

4.11.                      I. L., kaip minėta, bylos nagrinėjimo metu parodė, kad turtą ‑ 2015-11-06 kratos metu rastus 47 000 Eurų grynaisiais pinigais ir 15 iš 29 auksinių monetų, įgijo teisėtomis pajamomis. Tokias jos nurodytas aplinkybes tiesiogiai patvirtina pirmiau nurodyti įrodymai ir įsiteisėjusios teismo nutartys. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas paminėtų bylos duomenų (įrodymų) neteisėtai iš viso nevertino ir, ignoruodamas Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai nenustatė, kokia konkrečiai turėto turto dalis negalėjo būti I. L. ir V. Ž. įgyta teisėtomis pajamomis ir kad būtent tokia dalis viršija 500 MGL vertę. Taigi, pirmos instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kokia apimtimi (turto dalimi) kiekvienas iš šių kaltinamųjų neteisėtai praturtėjo, o I. L. kaltumui patvirtinti iš esmės vadovavosi 4.1.9. punkte nurodytomis civilinės teisės kategorijomis.

4.12.                      Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakė tik dėl 47 000 Eur grynųjų pinigų, tačiau apie 29 auksines monetas ir kiek tiksliai jų priklauso kiekvienam iš kaltinamųjų, kada tiksliai jos buvo įsigytos nenustatė.

4.13.                      Pagal nusikalstamos veikos metu galiojusią įstatymo redakciją asmuo galėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1891 straipsnį, jeigu jo turimas turtas viršijo 18 830 Eur. Kratos metu buvo rasta 47 000 Eur grynaisiais pinigais ir 29 monetos, kurių bendra vertė 7 517,09 Eur. Kaip jau minėta, bylos duomenys patvirtina, kad kratos metu dalį rastų grynųjų pinigų I. L. pasiskolino (I. L. iš L. V. ir R. M. iš viso bendrai pasiskolino 49 235,40 Eur (170 000 Lt)), o dalį gavo dovanu. Kadangi 2015-11-06 kratos metu rasti grynieji pinigai ir 15 auksinių monetų I. L. yra įgyti teisėtai ‑ iš teisėtų šaltinių, o atėmus I. L. patirtas išlaidas dėl būsimo gyvenamojo namo statybos, nesiekia 500 MGL turimo turto vertės. Nenustačius, kad I. L. pinigai yra įgyti neteisėtai (iš neteisėtų pajamų šaltinių) ir kad likę pinigai sudaro 500 MGL turto vertės, darytina vienareikšmiška išvada, kad I. L. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties.

4.14.                      Pagal BK 1891 straipsnį asmuo baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas jei šiame straipsnyje numatytus požymius atitinkantį turtą turi įsigaliojus šiam įstatymui, t. y. po 2010 m. gruodžio 11 d. I. L. kaltinamajame akte kaltinama, kad ji neteisėtai praturtėjo laikotarpyje nuo 2014 metų vidurio iki 2015 m. lapkričio 6 d., tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir nenustatinėjo I. L. neteisėto praturtėjimo momento, t. y. nuo 2014 metų vidurio. I. L. bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad dalis pinigų jai buvo padovanoti dar 2009 m. jos tėvo S. L., gimus sūnui N., o 2012 m. gegužę jos brolis G. L. jai padovanojo 7 240,50 Eur (25 000 Lt), kaip moralinę kompensaciją už iš tėvų gauto turto (buto) praradimą, taip pat I. L. močiutė L. D., gyvenusi Ukrainoje, kaip dalį palikimo paliko savo anūkei I. L. 20 000 JAV dolerių grynaisiais pinigais, kuriuos po močiutės mirties 2015 m. Ukrainoje jai perdavė teta, o kitus pinigus I. L. pasiskolino 2012 ir 2013 metais. Be to, I. L. parodė, kad dar iki 2010 m. gruodžio 11 d. turėjo piniginių santaupų ir tokia jos nurodyta aplinkybė byloje nėra paneigta.

4.15.                      Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje atliktas I. L. ūkinės finansinės veiklos tyrimas apėmė laikotarpį nuo 2002-08-12 iki 2010-12-11 ir nuo 2010-12-11 iki 2015-11-06, o V. Ž. ‑ nuo 1990-03-11 iki 2010-12-11 ir nuo 2010-12-11 iki 2015-11-06. Nors inkriminuojant BK 1891 straipsnio 1 dalį laikotarpis iki 2010-12-11 yra neaktualus, o turtas turi būti nepagrįstai įgytas nuo 2010-12-11 dienos, tačiau pirmos instancijos teismas byloje tiksliai nenustatė turto – 47 000 Eur grynųjų pinigų ir 29 auksinių monetų, įsigijimo momento. Nenustačius turto įsigijimo momento, išvada, kad I. L. veiksmuose yra jai inkriminuotos BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis, yra visiškai nepagrįsta.

4.16.                      Įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, jas patvirtinančius byloje esančius įrodymus, apelianto įsitikinimu, darytina išvada, kad I. L. veiksmuose nėra BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, ignoravo byloje esančius oficialius duomenis (įsiteisėjusias teismų nutartis ir kt.) ir, nenustatęs visų BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinųjų požymių, neteisėtai I. L. pripažino nepagrįstai praturtėjus.

4.17.                      Apeliantas, išdėstydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 242 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl šios įstatymo normos taikymo, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotų kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų ištyrimo bei jų vertinimo, teigia, jog bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 242 straipsnio nuostatas, teisiamajame posėdyje balsu neperskaitė pirmiau paminėtų įsiteisėjusių teismų nutarčių ir kitų 4.1.4. punkte nurodytų rašytinių įrodymų. Šis BPK pažeidimas turėjo tiesioginę įtaką priimant I. L. neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Taip pat apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų ir įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnyje, bei BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

4.18.                      I. L. bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismui pateikė dvi paminėtas įsiteisėjusias Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis: 2018-02-21 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2SP-10365-727/2018 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-04977-2018-7), kuria buvo patvirtinta taikos sutartis tarp I. L. ir R. M. dėl 2013-12-19 neatlygintos paskolos sudarymo, bei 2018-06-04 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. eL2-22458-994/2018 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-16508-2018-0), kuria patvirtinta taikos sutartis tarp I. L. ir B. L. (L. V. teisių ir pareigų perėmėjos). Šios byloje esančios įsiteisėjusios teismo nutartys bei kiti 4.1.4. punkte nurodyti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad I. L. 2015-11-06 kratos metu rastą turtą įgijo teisėtai ‑ dalį pinigų buvo pasiskolinusi (gavusi pagal paskolos sutartis iš R. M. ir L. V.), o likusią dalį gavusi dovanų iš savo tėvo S. L., iš brolio G. L. ir iš močiutės L. D., t. y. gavo teisėtai ir teisėtomis pajamomis (iš teisėtų šaltinių). Nors paminėti rašytiniai įrodymai buvo prijungti prie bylos, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nevertino ir nepateikė dėl jų vertinimo motyvuotų išvadų, kodėl jomis vadovaujasi ar nesivadovauja, kokias aplinkybes jos patvirtina ‑ paneigia ar patvirtina I. L. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Pirmosios instancijos teismui neįvertinus byloje esančių įsiteisėjusių teismo nutarčių ir kitų 4.1.4. punkte paminėtų rašytinių įrodymų, byloje nebuvo nustatytos ir įvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, taip pat nepašalinti esantys prieštaravimai, o tai turėjo lemiamos įtakos sprendžiant dėl I. L. kaltės, jai padarius BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

4.19.                      Pirmosios instancijos teismas, formaliai nurodęs, jog I. L. buvęs sugyventinis V. Ž. šioje byloje yra kaltinimas cigarečių kontrabanda bei neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis, padarė prielaidomis grindžiamą išvadą, kad „šios aplinkybės suponuoja teismui mintį, jog būtent iš šios neteisėtos veiklos kaltinamieji ir galėjo pasipelnyti“.

4.20.                      Apeliantas pastebi, kad I. L. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikšti jokie kaltinimai dėl cigarečių kontrabandos ar neteisėto disponavimo akcizinėmis prekėmis. Nors ji anksčiau ir gyveno kartu su V. Ž., tačiau jie bendro ūkio nevedė. Teismo posėdžio metu I. L. taip pat parodė, kad ji nieko nežinojo, apie tai, jog V. Ž. užsiima neteisėta veikla ‑ cigarečių kontrabanda. Jai buvo žinoma, jog jos buvęs sugyventinis V. Ž. užsiima prekyba naudotais automobiliais. Dar daugiau, byloje nėra surinkta jokių duomenų, patvirtinančių, kad I. L. būtų dalyvavusi kartu su V. Ž. gabenant kontrabandą, neteisėtai disponuojant akcizinėmis prekėmis ir iš to gavusi neteisėtų pajamų. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo išvados, jog I. L. galėjo pasipelnyti ir neteisėtai praturtėti iš šių nusikalstamų veikų yra visiškai nepagrįstos, paremtos prielaidomis bei spėlionėmis, o ne objektyviai ištirtais įrodymais.

4.21.                      Be kita ko, apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik formaliai išvardino ir aprašė byloje esančius ir selektyviai pasirinktus rašytinius įrodymus, t. y. nurodė rašytinio įrodymo datą, dokumento pavadinimą bei dokumento turinį, tačiau nepateikė jokių motyvų, kaip šie išdėstyti rašytiniai įrodymai patvirtina ar paneigia I. L. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Be to, kaip minėta, neįvertino I. L. kaltę paneigiančių rašytinių įrodymų – paminėtų įsiteisėjusių teismo nutarčių ir kitų rašytinių įrodymų, nepateikė jų vertinimo motyvų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neatliko įrodymų analizės, neatskleidė įrodymų ryšio ir tik formaliai atliko įrodymų vertinimą. Todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad I. L. kaltė yra įrodyta ir pagrįsta išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o skundžiamas nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus.

4.22.                      Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų R. M., B. L. (buvusi M.) ir G. L. parodymus, nurodė, kad šie liudytojai yra I. L. artimieji ir geri pažįstami, todėl yra pagrindas abejoti jų parodymų objektyvumu ir patikimumu, nes jie gali būti suinteresuoti padėti kaltinamajai išvengti baudžiamosios atsakomybės. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutikti negalima. Nurodytų liudytojų parodymai nėra paneigti. Priešingai, jie patvirtinami paminėtomis įsiteisėjusiomis teismų nutartimis. Vien ta aplinkybė, kad šie liudytojai yra I. L. artimieji bei draugai, negali suponuoti išvados, kad jų parodymai yra nepatikimi ir turi būti vertinami kritiškai. Liudytoja R. M. teisiamajame posėdyje buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Byloje nebuvo nustatyta jokių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog pastaroji liudytoja, siekdama padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, galėjo meluoti ar duoti aiškiai melagingus parodymus dėl 20 273,40 Eur (70000 Lt) paskolos suteikimo I. L. Nors nuosprendyje nurodyta, kad pagal specialisto išvadą liudytoja R. M. negalėjo paskolinti 20 273,40 Eur (70000 Lt) I. L., nes tokios pinigų sumos neturėjo, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad VMI specialistė V. Grybauskienė parodė, jog liudytoja R. M. paskolos suteikimo dieną galėjo turėti virš 30 000 Lt santaupų, tačiau ši liudytoja nebuvo apklausiama tokio tyrimo metu ir nebuvo tiriama, kad ji galėjo turėti santaupų grynaisiais pinigais ir iš jų paskolinti I. L. minėtus pinigus. Liudytoja R. M. apklausta teisiamojo posėdžio metu parodė, kad su I. L. yra draugės, tuo metu turėjo santaupų grynaisiais namuose. Pirmosios instancijos teismas šių liudytojos R. M. parodymų netyrė ir jos parodymus paneigiančių aplinkybių nenustatė. Liudytoja B. L. parodė, kad tėvo L. V. prašymu ji pervedė dalį, t. y. 20 273,40 Eur (70 000 Lt) paskolos I. L. Šią aplinkybę patvirtinta byloje esantis AB „Swedbank“ 2012-01-30 atsiskaitomosios banko sąskaitos išrašas. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių taip pat nepagrįstai nevertino.

4.23.                      Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl I. L. kaltės vadovavosi išskirtinai specialisto išvada dėl V. Ž. ir I. L. ūkinės finansinės veiklos tyrimo. Šioje išvadoje nurodyta, kad I. L. ir V. Ž. neturėjo tiek pajamų, iš kurių galėjo įgyti 47 000 Eur grynaisiais pinigais ir 29 auksines monetas, rastus 2015-11-06 kratos metu. Taip pat specialistė išvadoje nurodė, jog I. L. sudarytomis paskolos sutartimis siekė įteisinti kitas jos bei V. Ž. gautas neaiškios kilmės pajamas, rastas kratos metu; I. L. bei R. M. ir I. L. bei L. V. paskolos sutartys yra fiktyvūs sandoriai, nepateisinami paprasta logika; I. L. tokių pajamų nedeklaravo.

4.24.                      Vertindamas paminėtus specialisto išvadoje pateiktus teiginius, apeliantas nurodo, jog VMI specialistei V. Grybauskienei net nebuvo pateikta užduotis (pateiktas klausimas) vertinti ir nustatyti, ar I. L. pateiktos paskolos sutartys turi juridinę galią ar neturi, ar šios sutartys yra tikros, nefiktyvios, neapsimestinės ir pan. Kaip žinia, sandorių (tame tarpe ir paskolos sutarčių) realumą ir jų sudarymo faktą nustato ir vertina tik teismas. Taigi, tik teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, gali konstatuoti, ar buvo siekta įteisinti I. L. ir V. Ž. gautas, anot VMI specialistės, „neaiškios kilmės pajamas“. Šioje byloje tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo pateikta jokių duomenų (rašytinių įrodymų), kurių pagrindu galima būtų teigti, kad šios paskolų sutartys yra negaliojančios ir fiktyvios. VMI specialistei, atliekant tyrimą, buvo pateikta tik ikiteisminio tyrimo byloje esanti medžiaga, tačiau, kaip minėta, bylos nagrinėjimo teisme metu I. L. pateikė įsiteisėjusias teismo nutartis, kuriomis buvo patvirtinti paskolų sutarčių sudarymo ir pinigų gavimo faktai. Tai reiškia, kad tokios paskolų sutartys sukelia jos kontrahentams teisines pasekmes ‑ kreditoriams (paskolos davėjams, jų teisių perėmėjams) teisę reikalauti, o skolininkui (paskolos gavėjui) ‑ pareigą vykdyti prievoles (grąžinti paskolą ir kt.). Tokios įsiteisėjusios teismo nutartys VMI specialistei nebuvo pateiktos įvertinti ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad specialisto išvada yra surašyta neįvertinus visų reikšmingų dokumentų ir aplinkybių, todėl ji nėra neabejotinai patvirtinantis I. L. kaltę dėl jai inkriminuoto nepagrįsto praturtėjimo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu netyrė ir nesiaiškino, kokia apimtimi keistųsi specialisto išvada dėl I. L. negalėjimo įgyti kratos metu rastų pinigų ir auksinių monetų, įvertinus skunde minimas įsiteisėjusias teismo nutartis ir kitus rašytinius įrodymus.

4.25.                      Nors nuosprendyje nurodyta, jog I. L. nedeklaravo teisės aktų nustatyta tvarka kratos metu rastų pinigų bei dovanojimo, kad paskolos sandoriai nebuvo tinkamai įforminti, tačiau vien ta aplinkybė, kad kratos metu rasti pinigai, kurie buvo gauti iš paskolų ir dovanojimo sandorių nebuvo deklaruoti teisės aktų nustatyta tvarka, nėra pakankamas įrodymas, kad paskolos I. L. nebuvo suteiktos, kad rasti pinigai buvo įgyti iš neteisėtų šaltinių ir kad tai patvirtina jos kaltumą dėl jai inkriminuoto nusikaltimo (nepagrįsto praturtėjimo) padarymo. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 80 straipsnio 1 dalies, 68 straipsnio 1 dalies nuostatas, darytina išvada, kad mokesčių mokėtojui yra suteikiama teisė deklaruoti ar patikslinti mokesčių deklaracijas už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Sutiktina, kad I. L. kratos metu rastų pinigų teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaravo, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas teigti, kad ji nedeklaravusi šių pinigų, neteisėtai praturtėjo. Taigi, net ir padarius prielaidą, kad 49 235,40 Eur (170 000 Lt) paskolos I. L. negavo (šių pinigų pasiskolino), tai pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, ji gali nepraleidusi 5 metų termino deklaruoti kratos metu rastus pinigus ir sumokėti mokesčius. Apeliantas tuo pačiu pažymi, kad mokestiniame procese sprendžiami mokesčių mokėtojo apmokestinimo klausimai, o nusikaltimų objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, faktinės aplinkybės nenagrinėjamos. Tai reiškia, kad I. L. veiksmų įvertinimas, kaip netinkamai vykdančios mokesčių mokėtojos pareigas mokesčių administravimo proceso tvarka, neįrodo kaltinime inkriminuotų nusikaltimų esmės ir tai savaime nepatvirtina, kad šie veiksmai yra nusikaltimai.

4.26.                      Teismų praktikoje yra laikomasis nuostatos, kad baudžiamajame procese joks įrodymas neturi išskirtinės įrodomosios vertės, kad baudžiamosiose bylose priimami nuosprendžiai turi būti grindžiami ištirtų įrodymų visuma, jog duomenų patikimumas tikrinamas lyginant byloje esančius duomenis vienus su kitais ir vertinant juos bendrame kontekste. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas specialisto išvadą turėjo vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tame tarpe su paskolų sutartimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimis, liudytojų R. M., G. L. ir B. L. duotais parodymais.

4.27.                      Įvertinus nurodytus teisinius argumentus ir bylos aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs I. L. kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 1891 straipsnio 1 dalyje, neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o nuosprendį I. L. grindė prielaidomis, dėl ko skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas.

4.28.                      Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją. 4.1.2. punkte nurodyti I. L. teisinantys įrodymai papildomi ir neprieštarauja skunde minimoms įsiteisėjusioms teismo nutartims, tačiau kadangi įsiteisėjusiomis teismo nutartimis buvo patvirtinti I. L. paskolų sutarčių sudarymo ir pinigų gavimo faktai, o šios įsiteisėjusios teismų nutartys nei specialisto išvadoje, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo tiriamos ir įvertintos, todėl byloje konstatuotini esamų įrodymų tarpusavio prieštaravimai, kurie nebuvo ir nėra pašalinti. Kadangi visi neaiškumai aiškinami kaltininko naudai (lot. in dubio pro reo), todėl byloje I. L. turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis, kuriame konstatuota, kad jos veiksmuose nėra jai inkriminuoto teisės pažeidimo sudėties.

4.29.                      Dėl skunde nurodytų teisinių argumentų darytina išvada, kad bylą išnagrinėjusio pirmos instancijos teismo netinkamas materialinės teisės normų taikymas, nepagrįstas atsisakymas vadovautis kasacinės instancijos teismo suformuota teismų praktika tokio pobūdžio bylose, baudžiamojo proceso normų pažeidimas, I. L. atžvilgiu suponavo sąlygas nepagrįsto, neteisingo ir šališko nuosprendžio priėmimui.

5.       Nuteistojo V. Ž. gynėjas advokatas A. Lukoševičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria V. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje jam priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nesant jo veiksmuose BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties; nuosprendžio dalį dėl bausmių V. Ž. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį paskyrimo pakeisti ir už paminėtas veikas neskirti jam bausmių, susijusių su laisvės atėmimu.

5.1.                      Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino BK 1891 straipsnio 1 dalies nuostatas, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnyje.

5.2.                      Šioje byloje kaltinimai dėl neteisėto praturtėjimo pareikšti ne tik V. Ž., tačiau ir I. L. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu I. L. davė nuoseklius, aiškius, logiškus ir vienas kitą papildančius parodymus, kad 2015-11-06 kratos metu rasti 47 000 eurų grynaisiais pinigais ir 15 iš 29 auksinių monetų priklauso jai ir kad šį turtą ji įgijo teisėtomis pajamomis, o būtent: gimus sūnui N., 2009 m. I. L. tėvas S. L. padovanojo jai 10 000 Lt (2 896,20 Eur); I. L. ir L. V. 2012-02-20 pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėjas L. V. I. L. paskolino 28 962 Eur (100 000 Lt), iš kurių 20 273,40 Eur (70 000 Lt) gavo bankiniu pavedimu, o 8 688,60 Eur (30 000 Lt) ‑ grynaisiais pinigais; 2012 m. gegužę I. L. brolis G. L. jai padovanojo 7 240,50 Eur (25 000 Lt), kaip moralinės skolos kompensaciją už iš tėvų gauto turto (buto) praradimą; I. L. ir R. M. 2013-12-19 sudarė paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėja R. M. paskolino I. L. 20 273,40 Eur (70 000 Lt) grynaisiais pinigais; I. L. močiutė L. D., gyvenusi Ukrainoje, kaip dalį palikimo paliko savo anūkei I. L. 20 000 JAV dolerių grynaisiais pinigais, kuriuos po močiutės mirties 2015 m. Ukrainoje jai perdavė teta.

5.3.                      Aplinkybes, jog pinigai I. L. buvo paskolinti ir/ar padovanoti, o ne gauti iš kokios nors neteisėtos, nusikalstamos veikos ir pan., patvirtina byloje esantys šie įrodymai (duomenys): ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo L. V. (mirė (duomenys neskelbtini)) parodymai, liudytojų R. M., G. L., B. L. (buvusi M.) ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai; AB „Swedbank“ 2012-01-30 išrašas iš atsiskaitomosios sąskaitos, iš kurio matyti, kad paskolos davėjo L. V. dalis paskolintų pinigų ‑ 70 000 Lt, buvo pervesti iš jo dukros B. L. į I. L. banko sąskaitą; I. L. ir L. V. 2012-02-20 paskolos sutartis, kuri nėra nuginčyta ir/ar pripažinta negaliojančia; I. L. ir R. M. 2013-12-19 paskolos sutartis, kuri taip pat nėra nuginčyta ir/ar pripažinta negaliojančia.

5.4.                      Be to, I. L. dalies turto – 20 273,40 Eur (70 000 Lt), įgijimą teisėtomis pajamomis patvirtina byloje esanti įsiteisėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2SP-10365-727/2018 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-04977-2018-7), kuria buvo patvirtintos faktinės aplinkybės, jog R. M. ir I. L. 2013-12-19 sudarė paskolos sutartį ir susitarė dėl paskolos grąžinimo sąlygų (t 10, b .l. 4, 4A, 5, 5A).

5.5.                      I. L. kitos dalies turto – 28 962 Eur (100 000 Lt), įgijimą teisėtomis pajamomis taip pat patvirtina byloje esanti įsiteisėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-06-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. eL2-22458-994/2018 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-16508-2018-0), kuria irgi buvo patvirtintos faktinės aplinkybės, jog L. V. bei I. L. 2012-02-20 sudarė paskolos sutartį ir I. L. bei L. V. paveldėtoja (teisių ir pareigų perėmėja) B. L. susitarė dėl paskolos grąžinimo sąlygų, terminų ir kt. (t. 10, b. l. 94-96). Nurodytų faktinių aplinkybių bei paminėtos įsiteisėjusios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-06-04 nutarties pagrįstumą taip pat patvirtina nagrinėjamoje byloje esančių kitų įrodymų visuma: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-06-01 teismo įsakymas (civilinės bylos Nr. eL2-22458-994/2018, teisminio proceso Nr. 2-68-3-16508-2018-0 (t. 10, b. l. 97)); Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-06-01 teismo pranešimas (civilinės bylos Nr. eL2-22458-994/2018, teisminio proceso Nr. 2-68-3-16508-2018-0 (t. 10, b. l. 98)); B. L. (buvusi M.), kaip L. V. teisių ir pareigų perėmėjos, ir I. L. 2017-01-30 susitarimas dėl paskolos grąžinimo ir delspinigių sumokėjimo (t. 10, b. l. 99); B. L. 2017-09-09 pretenzija dėl paskolos grąžinimo (t. 10, b. l. 100); B. L. ir I. L. 2018-03-01 patvirtinimas dėl pagal paskolos sutartį pradelstų prievolių turinio ir apimčių (t. 10, b. l. 101-102); B. L. ir I. L. 2018-04-20 patvirtinimas dėl pagal paskolos sutartį pradelstų prievolių turinio ir apimčių (t. 10, b. l. 103-104); B. L. 2018-03-01 netesybų (baudos ir delspinigių) paskaičiavimas (t. 10, b. l. 105); B. L. 2018-04-20 netesybų (delspinigių) paskaičiavimas (t. 10, b. l. 106); B. L. 2018-05-23 pretenzija dėl paskolos grąžinimo ir netesybų sumokėjimo (t. 10, b. l. 100). Paminėti rašytiniai įrodymai įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais ar kitu būdu nuginčyti, todėl sukelia juose nurodytiems asmenims teises ir pareigas. Tokiu būdu šie įrodymai patvirtina ne V. Ž., o būtent I. L. įgyto turto įgijimą teisėtomis pajamomis bei pareigą jį grąžinti, o kartu ir šalina vieną iš BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių ‑ asmens negalėjimą įgyti turtą teisėtomis pajamomis.

5.6.                      Apeliantas pastebi ir tai, kad I. L. 5.1.1. punkte nurodytą turtą (pinigus ir auksines monetas) įgijo tikslu už jį ateityje statyti gyvenamąjį namą, tai patvirtina I. L., liudytojų G. L., R. M. ir B. L. (buvusi M.), V. Ž. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu; I. L. ir UAB „USD-EU“ 2014-09-15 medienos pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 20140915, kasos pajamų orderis Serija EU Nr. 015, patvirtinantis, kad I. L. už įsigytą medieną su pardavėja UAB „USD-EU“ iš dalies atsiskaitė (sumokėjo avansą), liudytojais apklaustų UAB „USD-EU“ direktoriaus A. G. (apklaustas ikiteisminio tyrimo metu), buhalterės O. H. parodymai.

5.7.                      Be kita ko, apeliantas nurodo, jog norint pripažinti, kad V. Ž. veiksmuose yra BK 1891 straipsnyje numatyto nusikaltimo (neteisėto parturtėjimo) sudėtis, būtina nustatyti ne tik požymį, kad jo turimas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, bet ir požymį, kad toks turtas jam priklausė nuosavybės teise ir viršijo 500 MGL. Paminėtos įsiteisėjusios teismo nutartys ir kiti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tarp I. L. ir jai paskolas suteikusių R. M., L. V. susiklostė paskolos prievoliniai teisiniai santykiai. Tai reiškia, kad pagal įsiteisėjusias teismo nutartis I. L. visus šiuos pasiskolintus pinigus privalo (turi) grąžinti tiek R. M., tiek L. V. paveldėtojai (teisių ir pareigų perėmėjai) B. L. (buvusi M.). Be to, bylos nagrinėjimo metu liudytoja apklausta VMI specialistė Vida Grybauskienė, byloje atlikusi ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir pateikusi specialisto išvadą, parodė, jog pasiskolinti pinigai baudžiamosios teisės prasme negali būti laikomi asmens nuosavybe ir jo pajamomis. Pirmosios instancijos teismas aplinkybių dėl pasiskolintų pinigų pripažinimo V. Ž. nuosavybe netyrė ir nevertino.

5.8.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamosiose bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo taip pat yra išaiškinęs, jog kaltinant asmenį neteisėtu praturtėjimu byloje esančiais įrodymais turi būti pagrįsta, kokia konkrečiai turėto turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis ir kad būtent ši dalis viršija 500 MGL vertę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014).

5.9.                      Nepagrįstu praturtėjimu šioje byloje buvo kaltinami V. Ž. ir nuteistoji I. L., t. y. kad jie veikdami bendra tyčia ir žinodami, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis nepagrįstai, įgijo 47 000 Eur grynais pinigais ir 29 auksines monetas, kurių bendra vertė 7 517,09 Eur, t. y. iš viso turėjo 54 517,09 Eur vertės turto. Kaip žinia, bendra tyčia yra bendrininkavimo požymis. I. L. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikšti jokie įtarimai, kad ji, veikdama kartu su V. Ž., bendrininkavo neteisėtai praturtėjant. Tokios aplinkybės dėl bendrininkavimo taip pat nebuvo tiriamos ir vertinamos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

5.10.                      Pirmos instancijos teismas taip pat nenustatė faktinių aplinkybių, kad I. L. ir V. Ž. 5.1.1. punkte nurodytą turtą nepagrįstai įgijo po baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. po 2010 m. gruodžio 11 d. Dar daugiau, nors civilinis įstatymas (CK 3.117 straipsnio 1 dalis) nustato, jog preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, tačiau tai ‑ civilinės teisės kategorija, kuri baudžiamajame procese, sprendžiant asmens kaltumą negali būti taikoma, nes baudžiamojoje teisėje įstatymo analogija negalima. Kadangi baudžiamojoje teisėje solidari sutuoktinių (sugyventinių) atsakomybė prieš baudžiamąjį įstatymą negalima, todėl, nenustačius turimo turto dalių, konstatuoti, kad V. Ž. ir I. L. kartu (bendra tyčia) nepagrįstai praturtėjo 5.1.1. punkte nurodyto turto apimtimi, nėra jokio pagrindo. Tik tiksliai nustačius turto dalis, kuriomis V. Ž. ir I. L. nepagrįstai praturtėjo, būtų pagrindas spręsti dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėties.

5.11.                      V. Ž. bylos nagrinėjimo metu parodė, kad 47 000 Eur grynaisiais pinigais ir 15 iš 29 auksinių monetų priklauso nuteistajai I. L., o jam priklauso likusios 14 aukinių monetų. I. L. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu taip pat parodė, kad turtą ‑ 2015-11-06 kratos metu rastus 47 000 Eurų grynaisiais pinigais ir 15 iš 29 auksinių monetų, teisėtomis pajamomis įgijo būtent ji, o ne V. Ž. Tokias I. L. nurodytas aplinkybes tiesiogiai patvirtina pirmiau nurodyti įrodymai ir įsiteisėjusios teismo nutartys. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas paminėtų bylos duomenų (įrodymų) neteisėtai iš viso nevertino ir, ignoruodamas Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai nenustatė, kokia konkrečiai turėto turto dalis negalėjo būti V. Ž. ir I. L. įgyta teisėtomis pajamomis ir kad būtent tokia dalis viršija 500 MGL vertę. Taigi, pirmos instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kokia apimtimi (turto dalimi) kiekvienas iš šių nuteistųjų neteisėtai praturtėjo, o V. Ž. kaltumui patvirtinti iš esmės vadovavosi 5.1.9. punkte nurodytomis civilinės teisės kategorijomis.

5.12.                      Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakė tik dėl 47 000 Eur grynųjų pinigų, tačiau apie 29 auksines monetas ir kiek tiksliai jų priklauso kiekvienam iš nuteistųjų, kada tiksliai jos buvo įsigytos, nenustatė.

5.13.                      Pagal nusikalstamos veikos metu galiojusią įstatymo redakciją asmuo galėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1891 straipsnį, jeigu jo turimas turtas viršijo 18 830 Eur. Kratos metu buvo rasta 47 000 Eur grynaisiais pinigais ir 29 monetos, kurių bendra vertė 7 517,09 Eur. Kaip jau minėta, bylos duomenys patvirtina, kad kratos metu dalį rastų grynųjų pinigų pasiskolino ne V. Ž., o nuteistoji I. L. (I. L. iš L. V. ir R. M., iš viso bendrai pasiskolino 49 235,40 Eur (170 000 Lt)), o dalį I. L. gavo dovanu. Kadangi 2015-11-06 kratos metu rasti grynieji pinigai ir 15 auksinių monetų yra ne V. Ž., o I. L. įgyti teisėtai ‑ iš teisėtų šaltinių, todėl atėmus I. L. patirtas išlaidas dėl būsimo gyvenamojo namo statybos, nesiekia 500 MGL turimo turto vertės. Nenustačius, kad ne V. Ž., o nuteistosios I. L. pinigai yra įgyti neteisėtai (iš neteisėtų pajamų šaltinių) ir kad likę pinigai sudaro 500 MGL turto vertės, darytina vienareikšmiška išvada, kad V. Ž. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties.

5.14.                      Pagal BK 1891 straipsnį asmuo baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas jei šiame straipsnyje numatytus požymius atitinkantį turtą turi įsigaliojus šiam įstatymui, t. y. po 2010 m. gruodžio 11 d. V. Ž. bylos nagrinėjimo metu taip pat parodė, kad dalis pinigų nuteistajai I. L. buvo padovanoti dar 2009 m. jos tėvo S. L., gimus sūnui N.; 2012 m. gegužę nuteistosios I. L. brolis G. L. jai padovanojo 7 240,50 Eur (25 000 Lt), kaip moralinės skolos kompensaciją už iš tėvų gauto turto (buto) praradimą; taip pat nuteistosios I. L. močiutė L. D., gyvenusi Ukrainoje, kaip dalį palikimo paliko savo anūkei I. L. 20 000 JAV dolerių grynaisiais pinigais, kuriuos po močiutės mirties 2015 m. Ukrainoje jai perdavė teta, o kitus pinigus I. L. pasiskolino 2012 ir 2013 metais. Be to, V. Ž. taip pat parodė, kad I. L. turėjo piniginių santaupų dar iki 2010 m. gruodžio 11 d. ir tokia jos nurodyta aplinkybė nėra byloje paneigta.

5.15.                      Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje atliktas I. L. ūkinės finansinės veiklos tyrimas apėmė laikotarpį nuo 2002-08-12 iki 2010-12-11 ir nuo 2010-12-11 iki 2015-11-06, o V. Ž. ‑ nuo 1990-03-11 iki 2010-12-11 ir nuo 2010-12-11 iki 2015-11-06. Nors inkriminuojant BK 1891 straipsnio 1 dalį laikotarpis iki 2010-12-11 yra neaktualus, o turtas turi būti nepagrįstai įgytas nuo 2010-12-11 dienos, tačiau pirmos instancijos teismas byloje tiksliai nenustatė turto – 47 000 Eur grynųjų pinigų ir 29 auksinių monetų, įsigijimo momento. Nenustačius turto įsigijimo momento, išvada, kad V. Ž. veiksmuose yra jam inkriminuotos BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis, yra visiškai nepagrįsta.

5.16.                      Įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, jas patvirtinančius byloje esančius įrodymus, apelianto įsitikinimu, darytina išvada, kad V. Ž. veiksmuose nėra BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, ignoravo byloje esančius oficialius duomenis (įsiteisėjusias teismų nutartis ir kt.) ir, nenustatęs visų BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinųjų požymių, neteisėtai V. Ž. pripažino nepagrįstai praturtėjus.

5.17.                      Apeliantas, išdėstydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 242 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl šios įstatymo normos taikymo, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotų kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų ištyrimo bei jų vertinimo, teigia, jog bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 242 straipsnio nuostatas, teisiamajame posėdyje balsu neperskaitė pirmiau paminėtų įsiteisėjusių teismų nutarčių ir kitų 5.1.4. punkte nurodytų rašytinių įrodymų. Šis BPK pažeidimas turėjo tiesioginę įtaką priimant V. Ž. neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Taip pat apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų ir įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnyje, bei BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

5.18.                      Pirmiau nurodytos byloje esančios įsiteisėjusios teismo nutartys bei kiti 5.1.4. punkte nurodyti byloje esantys rašytiniai įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad I. L. ir L. V. 2012-02-20 paskolos sutartis bei I. L. ir R. M. 2013-12-19 paskolos sutartis buvo ir yra realios, t. y. paskolos pinigus pagal šias sutartis gavo būtent I. L., dėl ko būtent jai kyla prievolės grąžinti gautas paskolas tiek paskolos davėjai R. M., tiek paskolos davėjo L. V. paveldėtojai (teisių ir pareigų perėmėjai) B. L. (buvusi M.). Taigi, nurodyti oficialūs rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ne V. Ž., o būtent I. L. teisėtai įsigijo 2015-11-06 kratos metu rastą turtą ‑ dalį pinigų buvo pasiskolinusi, o likusią dalį gavusi dovanų iš savo tėvo S. L., iš brolio G. L. ir iš močiutės L. D. (paliko po mirties). Pirmosios instancijos teismas šių prie bylos prijungtų rašytinių įrodymų nevertino ir nepateikė dėl jų vertinimo motyvuotų išvadų, kodėl jais vadovaujasi ar nesivadovauja, kokias aplinkybes jie patvirtina ‑ paneigia ar patvirtina V. Ž. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Pirmosios instancijos teismui neįvertinus byloje esančių įsiteisėjusių teismo nutarčių ir kitų 4.1.4. punkte paminėtų rašytinių įrodymų, byloje nebuvo nustatytos ir įvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, taip pat nepašalinti esantys prieštaravimai, o tai turėjo lemiamos įtakos sprendžiant dėl V. Ž. kaltės, jam padarius BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, formaliai nurodęs, jog V. Ž. šioje byloje yra kaltinimas cigarečių kontrabanda bei neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis, padarė prielaidomis grindžiamą išvadą, kad „šios aplinkybės suponuoja teismui mintį, jog būtent iš šios neteisėtos veiklos kaltinamieji ir galėjo pasipelnyti“.

5.19.                      Apeliantas pastebi, kad I. L. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikšti jokie kaltinimai dėl cigarečių kontrabandos ar neteisėto disponavimo akcizinėmis prekėmis. Nors V. Ž. anksčiau ir gyveno kartu su I. L., tačiau jie bendro ūkio nevedė. Teismo posėdžio metu I. L. taip pat parodė, kad ji nieko nežinojo, apie tai, jog V. Ž. užsiima neteisėta veikla ‑ cigarečių kontrabanda. Jai buvo žinoma, jog jos buvęs sugyventinis V. Ž. užsiima prekyba naudotais automobiliais. Dar daugiau, byloje nėra surinkta jokių duomenų, patvirtinančių, kad I. L. būtų dalyvavusi kartu su V. Ž. gabenant kontrabandą, neteisėtai disponuojant akcizinėmis prekėmis ir iš to gavusi neteisėtų pajamų. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo išvados, jog V. Ž. ir I. L. galėjo pasipelnyti ir neteisėtai praturtėti iš šių nusikalstamų veikų yra visiškai nepagrįstos, paremtos prielaidomis bei spėlionėmis, o ne objektyviai ištirtais įrodymais.

5.20.                      Be kita ko, apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik formaliai išvardino ir aprašė byloje esančius ir selektyviai pasirinktus rašytinius įrodymus, t. y. nurodė rašytinio įrodymo datą, dokumento pavadinimą bei dokumento turinį, tačiau nepateikė jokių motyvų, kaip šie išdėstyti rašytiniai įrodymai patvirtina ar paneigia V. Ž. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Be to, kaip minėta, neįvertino V. Ž. kaltę paneigiančių rašytinių įrodymų – paminėtų įsiteisėjusių teismo nutarčių ir kitų rašytinių įrodymų, nepateikė jų vertinimo motyvų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neatliko įrodymų analizės, neatskleidė įrodymų ryšio ir tik formaliai atliko įrodymų vertinimą. Dėl nurodyto negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad V. Ž. kaltė yra įrodyta ir pagrįsta išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o skundžiamas nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus.

5.21.                      Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų R. M., B. L. (buvusios M.) ir G. L. parodymus, nurodė, kad šie liudytojai yra I. L. artimieji ir geri pažįstami, todėl yra pagrindas abejoti jų parodymų objektyvumu ir patikimumu, nes jie gali būti suinteresuoti padėti I. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nurodytų liudytojų parodymai nėra paneigti, priešingai, patvirtinami įsiteisėjusiomis teismų nutartimis ir kitais rašytiniais įrodymais, vien ta aplinkybė, kad liudytojai yra I. L. artimieji bei draugai, negali suponuoti išvados, kad jų parodymai yra nepatikimi ir turi būti vertinami kritiškai. Liudytoja R. M. teisiamajame posėdyje buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Byloje nebuvo nustatyta jokių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog pastaroji liudytoja, siekdama padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, galėjo meluoti ar duoti aiškiai melagingus parodymus dėl 20 273,40 Eur (70 000 Lt) paskolos suteikimo I. L. Nors nuosprendyje nurodyta, kad pagal specialisto išvadą liudytoja R. M. negalėjo paskolinti 20 273,40 Eur (70 000 Lt) I. L., nes tokios pinigų sumos neturėjo, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad VMI specialistė V. Grybauskienė parodė, jog liudytoja R. M. paskolos suteikimo dieną galėjo turėti virš 30 000 Lt santaupų, tačiau ši liudytoja nebuvo apklausiama tokio tyrimo metu ir nebuvo tiriama, kad ji galėjo turėti santaupų grynaisiais pinigais ir iš jų paskolinti I. L. minėtus pinigus. Liudytoja R. M. apklausta teisiamojo posėdžio metu parodė, kad su I. L. yra draugės, tuo metu turėjo santaupų grynaisiais namuose. Pirmosios instancijos teismas šių liudytojos R. M. parodymų netyrė ir jos parodymus paneigiančių aplinkybių nenustatė. Liudytoja B. L. parodė, kad tėvo L. V. prašymu ji pervedė dalį, t. y. 20 273,40 Eur (70 000 Lt) paskolos I. L. Šią aplinkybę patvirtinta byloje esantis AB „Swedbank“ 2012-01-30 atsiskaitomosios banko sąskaitos išrašas. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių taip pat nepagrįstai nevertino.

5.22.                      Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl V. Ž. kaltės vadovavosi išskirtinai specialisto išvada dėl V. Ž. ir I. L. ūkinės finansinės veiklos tyrimo. Šioje išvadoje nurodyta, kad I. L. ir V. Ž. neturėjo tiek pajamų, iš kurių galėjo įgyti 47 000 Eur grynaisiais pinigais ir 29 auksines monetas, rastus 2015-11-06 kratos metu. Taip pat specialistė išvadoje nurodė, jog ne V. Ž., o būtent I. L. sudarytomis paskolos sutartimis siekė įteisinti kitas jos bei V. Ž. gautas neaiškios kilmės pajamas, rastas kratos metu; I. L. bei R. M. ir I. L. bei L. V. paskolos sutartys yra fiktyvūs sandoriai, nepateisinami paprasta logika; I. L. tokių pajamų nedeklaravo.

5.23.                      Vertindamas paminėtus specialisto išvadoje pateiktus teiginius, apeliantas nurodo, jog VMI specialistei V. Grybauskienei net nebuvo pateikta užduotis (pateiktas klausimas) vertinti ir nustatyti, ar I. L. pateiktos paskolos sutartys turi juridinę galią ar neturi, ar šios sutartys yra tikros, nefiktyvios, neapsimestinės ir pan. Kaip žinia, sandorių (tame tarpe ir paskolos sutarčių) realumą ir jų sudarymo faktą nustato ir vertina tik teismas. Taigi, tik teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, gali konstatuoti, ar buvo siekta įteisinti V. Ž. ir I. L. gautas, anot VMI specialistės, „neaiškios kilmės pajamas“. Šioje byloje tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo pateikta jokių duomenų (rašytinių įrodymų), kurių pagrindu galima būtų teigti, kad šios paskolų sutartys yra negaliojančios ir fiktyvios. VMI specialistei, atliekant tyrimą, buvo pateikta tik ikiteisminio tyrimo byloje esanti medžiaga, tačiau, kaip minėta, bylos nagrinėjimo teisme metu I. L. pateikė įsiteisėjusias teismo nutartis, kuriomis buvo patvirtinti paskolų sutarčių sudarymo ir pinigų gavimo faktai. Tai reiškia, kad tokios paskolų sutartys sukelia jos kontrahentams teisines pasekmes ‑ kreditoriams (paskolos davėjams, jų teisių perėmėjams) teisę reikalauti, o skolininkui (paskolos gavėjui) ‑ pareigą vykdyti prievoles (grąžinti paskolą ir kt.). Tokios įsiteisėjusios teismo nutartys VMI specialistei nebuvo pateiktos įvertinti ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad specialisto išvada yra surašyta neįvertinus visų reikšmingų dokumentų ir aplinkybių, todėl ji nėra neabejotinai patvirtinanti V. Ž. kaltę dėl jam inkriminuoto nepagrįsto praturtėjimo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu netyrė ir nesiaiškino, kokia apimtimi keistųsi specialisto išvada dėl V. Ž. ir I. L. negalėjimo įgyti kratos metu rastų pinigų ir auksinių monetų, įvertinus skunde minimas įsiteisėjusias teismo nutartis ir kitus rašytinius įrodymus.

5.24.                      Nors nuosprendyje nurodyta, jog I. L. nedeklaravo teisės aktų nustatyta tvarka kratos metu rastų pinigų bei dovanojimo, kad paskolos sandoriai nebuvo tinkamai įforminti, tačiau vien ta aplinkybė, kad kratos metu rasti pinigai, kurie buvo gauti iš paskolų ir dovanojimo sandorių nebuvo deklaruoti teisės aktų nustatyta tvarka, nėra pakankamas įrodymas, kad paskolos I. L. nebuvo suteiktos, kad rasti pinigai buvo įgyti iš neteisėtų šaltinių ir kad tai patvirtina V. Ž. kaltumą dėl jam inkriminuoto nusikaltimo (nepagrįsto praturtėjimo) padarymo. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 80 straipsnio 1 dalies, 68 straipsnio 1 dalies nuostatas, darytina išvada, kad mokesčių mokėtojui yra suteikiama teisė deklaruoti ar patikslinti mokesčių deklaracijas už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Sutiktina, kad I. L. kratos metu rastų pinigų teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaravo, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas teigti, kad V. Ž. ir I. L., nedeklaravusi šių pinigų, neteisėtai praturtėjo. Taigi, net ir padarius prielaidą, kad 49 235,40 Eur (170 000 Lt) paskolos I. L. negavo (šių pinigų pasiskolino), tai pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, ji gali nepraleidusi 5 metų termino deklaruoti kratos metu rastus pinigus ir sumokėti mokesčius. Apeliantas tuo pačiu pažymi, kad mokestiniame procese sprendžiami mokesčių mokėtojo apmokestinimo klausimai, o nusikaltimų objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, faktinės aplinkybės nenagrinėjamos. Tai reiškia, kad I. L. veiksmų įvertinimas, kaip netinkamai vykdančios mokesčių mokėtojos pareigas mokesčių administravimo proceso tvarka, neįrodo V. Ž. kaltinime inkriminuotų nusikaltimų esmės ir tai savaime nepatvirtina, kad šie veiksmai yra nusikaltimai.

5.25.                      Teismų praktikoje yra laikomasis nuostatos, kad baudžiamajame procese joks įrodymas neturi išskirtinės įrodomosios vertės, kad baudžiamosiose bylose priimami nuosprendžiai turi būti grindžiami ištirtų įrodymų visuma, jog duomenų patikimumas tikrinamas lyginant byloje esančius duomenis vienus su kitais ir vertinant juos bendrame kontekste. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas specialisto išvadą turėjo vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tame tarpe su paskolų sutartimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimis, liudytojų R. M., G. L. ir B. L. duotais parodymais.

5.26.                      Įvertinus nurodytus teisinius argumentus ir bylos aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs V. Ž. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 1891 straipsnio 1 dalyje, neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o nuosprendį V. Ž. grindė prielaidomis, dėl ko skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas, o V. Ž. išteisintinas.

5.27.                      Tuo pačiu apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją. 5.1.2. punkte nurodyti V. Ž. teisinantys įrodymai papildomi ir neprieštarauja įsiteisėjusioms teismo nutartims, tačiau kadangi šiomis įsiteisėjusiomis teismo nutartimis buvo patvirtinti ne V. Ž., o būtent nuteistosios I. L. paskolų sutarčių sudarymo ir pinigų gavimo faktai, šios įsiteisėjusios teismų nutartys nei specialisto išvadoje, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo tiriamos ir įvertintos, todėl byloje konstatuotini esamų įrodymų tarpusavio prieštaravimai, kurie nebuvo ir nėra pašalinti. Kadangi visi neaiškumai aiškinami kaltininko naudai (lot. in dubio pro reo), todėl byloje V. Ž. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis, kuriame konstatuota, kad jo veiksmuose nėra jam inkriminuoto teisės pažeidimo sudėties.

5.28.                      Dėl skunde nurodytų teisinių argumentų darytina išvada, kad bylą išnagrinėjusio pirmos instancijos teismo netinkamas materialinės teisės normų taikymas, nepagrįstas atsisakymas vadovautis kasacinės instancijos teismo suformuota teismų praktika tokio pobūdžio bylose, baudžiamojo proceso normų pažeidimas, V. Ž. atžvilgiu suponavo sąlygas nepagrįsto, neteisingo ir šališko nuosprendžio priėmimui.

5.29.                      V. Ž. byloje taip pat nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir BK 1992 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos), t. y. dėl cigarečių kontrabandos bei neteisėto disponavimo akcizinėmis prekėmis. Pirmosios instancijos teismas nuteisė V. Ž., padarius paminėtas nusikalstamas veikas, byloje nenustatęs visų reikšmingų aplinkybių bei nepašalinęs esančių abejonių. V. Ž. teismo posėdžio metu parodė, kad muitinės pareigūnai sukeitė 5 blokus „Minsk Capital” cigarečių į 5 blokus cigarečių „Minsk Super Slim” tam, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė. Apklausiant V. Ž. įtariamuoju pirmą kartą, buvo įrašytas cigarečių kiekis ir pavadinimas, bet jis buvo be akinių ir pasirašė tai, ką jam padavė. Nors V. Ž. teisiamojo posėdžio metu taip pat parodė apie muitinės pareigūnų sukeistas cigaretes, tačiau pirmos instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių išsiaiškinti bei patikrinti, ar rastos cigaretės nebuvo sukeistos. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo aiškinamasi, kaip buvo atliekama rastų cigarečių apžiūra, kas šioje apžiūroje dalyvavo, kaip ir kur buvo surašyti apžiūros protokolai.

5.30.                      Byloje liudytojais buvo apklausti muitinės pareigūnai, dalyvavę sulaikant V. Ž., tačiau nei pirmosios instancijos teismas, nei nuteistąjį pirmos instancijos teisme gynęs advokatas nepateikė klausimų dėl cigarečių apžiūros atlikimo, siekiant išsiaiškinti byloje kilusias abejones.

5.31.                      V. Ž. dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad sulaikius ir radus cigaretes, jam esant jos nebuvo apžiūrėtos ir atidarytos. Atsižvelgiant į tai, kad šios aplinkybės dėl galimo cigarečių sukeitimo paaiškėjo dar ikiteisminio tyrimo metu, V. Ž. gynėjas turėjo imtis priemonių ir bylos nagrinėjimo teisme metu iškelti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktos cigarečių apžiūros bei apžiūros protokolo teisėtumo ir atitikimo BPK 20 straipsnyje įtvirtintiems įrodymams keliamiems reikalavimams. Nurodyti teisiniai argumentai ir faktinės aplinkybės, apelianto manymu, leidžia teigti, kad V. Ž. teisė į gynybą pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrinta. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių ir neužtikrinęs V. Ž. teisės į gynybą, jį kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 199² straipsnio 1 dalį pripažino nepagrįstai. Kadangi pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių dėl V. Ž. nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir BK 1992 straipsnio 1 dalį, o būtent dėl rastų cigarečių sukeitimo ir jų apžiūros atlikimo, todėl apeliacinėje instancijoje tikslinga atnaujinti įrodymų tyrimą.

5.32.                      Pirmosios instancijos teismas, apelianto teigimu, netinkami aiškino ir taikė BK 41, 54, 55 straipsnių nuostatas ir V. Ž. paskyrė per griežtą bausmę. Teismas, skirdamas V. Ž. bausmę už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką, apsiribojo tik formaliu BK 54 straipsnio 5 dalyje nurodytų aplinkybių išvardijimu ir vertinimu.

5.33.                      Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs V. Ž. kaltu pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, jam paskyrė griežčiausią iš sankcijoje numatytų bausmių ‑ realią 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas bausmę už šią nusikalstamą veiką, teismas nepateikė jokių motyvų ir tik formaliai nurodė, kad nuteistasis yra teistas jau ne vieną kartą, tačiau teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe, padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos sunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nors V. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos skiriasi jų pavojingumu, padarymo aplinkybėmis, tačiau tais pačiais paminėtais kriterijais pirmosios instancijos teismas vadovavosi skirdamas bausmes už visas V. Ž. inkriminuotas nusikalstamas veikas.

5.34.                      Padarius prielaidą, kad V. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 1891 straipsnio 1 dalyje, apygardos teismas, skirdamas jam bausmę už šią veiką, nepagrįstai nevertino jo atliktų veiksmų pavojingumo, neatsižvelgė į tai, kad viso bylos nagrinėjimo metu nuteistoji I. L. parodė, jog 2015-11-06 kratos metu rastas turtas (grynieji pinigai ir dalis monetų) priklauso būtent jai. Byloje nėra nustatyti ir nebuvo analizuojami galimi bendrininkavimo požymiai V. Ž. ir I. L. veiksmuose, jiems bendrininkavimas neteisėtai praturtėjus nebuvo inkriminuotas, todėl ir skiriant bausmę dėl neteisėto praturtėjimo neturėjo būti vertinama, kaip sunkinanti aplinkybė tai, kad veika padaryta bendrininkų grupe. Aplinkybė, kad V. Ž. buvo teistas ir baustas administracine tvarka, nėra pakankamas pagrindas skirti jam realią laisvės atėmimo bausmę, juolab, kad šiuo metu jo teistumas yra išnykęs. Be kita ko, apeliantas pastebi, kad nors kaltinimuose išdėstytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra analogiškos, tačiau nuteistajai I. L. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį buvo paskirta 200 MGL bauda, tuo tarpu V. Ž. ‑ 2 metai laisvės atėmimo.

5.35.                      Už nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje ir BK 1992 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), padarymą pirmosios instancijos teismas V. Ž. paskyrė atitinkamai 4 metų, 3 metų ir 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmes. Kita vertus, už šių nusikalstamų veikų padarymą baudžiamajame kodekse taip pat yra numatytos alternatyvos bausmės ‑ bauda arba laisvės atėmimas. Nors galima sutikti, kad šios nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant bendrininkų grupe, tačiau BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skiriant bausmę taip pat turi būti atsižvelgta į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo, kokius vaidmenis atliko visi nuteistieji ir kaip jie prisidėjo darant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas bei neindividualizavo šių požymių skiriant bausmę.

5.36.                      Išskyrus nepagrįstą praturtėjimą, V. Ž. savo kaltę dėl jam inkriminuotų kitų nusikalstamų veikų ‑ kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizinėmis prekėmis, pripažino, tačiau pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl V. Ž. prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas negali būti pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

5.37.                      Apeliantas taip pat pastebi, kad V. Ž. jau ilgą laiką serga II tipo cukriniu diabetu, todėl jam reikalingas specialus gydymas, medikamentai ir atitinkama priežiūra, dėl ko atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę būtų sudėtinga.

5.38.                      Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. Ž. realią laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė ne tik į pirmiau nurodytas aplinkybes, tačiau taip pat nevertino, ar nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos bei jis pats yra toks pavojingas, kad tik jį izoliavus nuo visuomenės bus pasiekti bausmės tikslai. Taigi, apygardos teismas pažeidė ne tik BK numatytas bausmių skyrimo taisykles, bet ir ignoravo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ne kartą išdėstytas nuostatas dėl bausmės atitikimo teisės pažeidimų pavojingumui bei bausmės paskirčiai. Įvertinus nurodytus teisinius argumentus, apelianto manymu, yra pagrindas išvadai, kad už padarytas nusikalstamas veikas (išskyrus BK 1891 straipsnio 1 dalį) skiriant V. Ž. bausmes, pirmosios instancijos teismas netinkami aiškino ir taikė BK 41, 54, 55 straipsnio nuostatas, o tai nulėmė nuteistajam aiškiai per griežtų bausmių skyrimą.

6.       Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7.       Nuteistųjų G. S. ir D. K., nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato A. Lukoševičiaus apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuteistosios I. L. gynėjo advokato A. Lukoševičiaus apeliacinis skundas tenkinamas.

Dėl G. S. ir D. K. atsakomybės (2015 m. spalio 29 d. epizodas)

8.       Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, prašo jį išteisinti. Apeliantas teigia, kad kontrabandos nevykdė, jokio kontrabandos plano nerengė ir neteisėtai akcizais apmokestinamomis prekėmis nedisponavo. Apeliantas nurodo, kad 2015 m. spalio 29 d. sulaikant V. Ž., jo (G. S.) sodybos teritorijoje nebuvo, V. Ž. nuteistajam G. S. apie tai, kad į jo sodybą bus atneštos cigaretės, nesakė.

9.       Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, 291 straipsnio 1 dalį, prašo jį išteisinti. Apeliantas iš esmės neigia dalyvavęs padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistasis teigia, kad jis nepažįsta V. Ž., o su pažįstamu G. S. niekada nebendravo telefonu ir nesitarė dėl cigarečių kontrabandos. Taip pat apeliantas nurodo, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad buvo rasti ir užfiksuoti pėdsakai, patvirtinantys, jog buvo neteisėtai pereita siena iš Baltarusijos Respublikos pusės į Lietuvos Respubliką, ir kad valstybinę sieną kirto būtent jis (apeliantas). Apeliantas teigia, kad nei vienas iš apklaustų pasieniečių jo (apelianto) neatpažino ir nepatvirtino, kad 2015 m. spalio 29 d. būtent D. K. perėjo Lietuvos Respublikos valstybinę sieną ir gabeno baltarusiškas cigaretes.

10.       Pagal BK 199 straipsnio 1 dalį už kontrabandą (2007 m. birželio 6 d. redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) baudžiamas tas, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus. Taigi vienu iš kontrabandos, nurodytos BK 199 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 6 d. redakcija), dalyku laikomi privalomi pateikti muitinei daiktai, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Tais atvejais, kai kontrabandos dalykas iš kitų valstybių teritorijos į Lietuvos valstybę gabenamas ne per muitinės postus ir kartu yra neteisėtai pereinama Lietuvos Respublikos valstybės siena, tai kontrabanda laikoma baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai, neteisėtai kirtus Lietuvos Respublikos sieną, kontrabandos dalykas patenka į Lietuvos Respublikos teritoriją. 

11.       BK 199² straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. redakcija) yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Tuo atveju, kai kaltininkas neteisėtai pergabenęs akcizais apmokestinamas prekes per Lietuvos Respublikos sieną (t. y. pabaigęs daryti kontrabandą) toliau jas gabena Lietuvos Respublikos teritorija, jis jau realizuoja BK 199² straipsnyje numatytą neteisėtą tokių prekių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorija. Pagal kasacinę praktiką kontrabandos sudėtis tokiais atvejais neapima neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis (BK 199² straipsnis), ir kaltininko veika kvalifikuojama kaip kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis sutaptis (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-97-895/2019).

12.       Pagal BK 291 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Neteisėtas privalomų pateikti muitiniam tikrinimui daiktų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, susijęs su neteisėtu Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimu, kvalifikuojamas pagal BK 199 straipsnio 1 ar 2 dalį (2007 m. birželio 6 d. redakcija) ir BK 291 straipsnio 1 dalį kaip sutaptis.

13.       Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2015 m. spalio 29 d. atlikus kratą Švenčionių rajone, Ramoniūnų kaime, G. S. sodybos garaže buvo rastos 6 kartoninės dėžės, kuriose buvo 2 000 pakelių po 20 vnt. cigarečių „Minsk Capital“, 1 000 pakelių po 20 vnt. cigarečių „Queen Charm“, 500 pakelių po 20 vnt. cigarečių „Queen Menthol“, su Baltarusijos Respublikos akcizų ženklais, kurių muitinė vertė įskaitant privalomus sumokėti muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius yra 9 962 eurų (t. 1, b. l. 61-71, 81, 114-119). Sodyboje esantis garažas yra nutolęs 50 m atstumu nuo Kamajos upės, kurios viduriu eina Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybės sienos ruožas tarp valstybės sienos ženklų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 54-58). Įvykio vietoje buvo sulaikyti G. S. ir V. Ž.

14.       Nuteistasis D. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2015 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės sienos neteisėtai neperėjo, cigarečių neturėjo ir jų negabeno, nuo 2014 metų pažįsta kaltinamąjį G. S., su juo bendravo tik žvejybos klausimais, su V. Ž. nebendravo. Tačiau šiuos nuteistojo D. K. parodymus paneigia byloje esanti įrodymų visuma.

15.       Nuteistasis V. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, kad susitarė su asmeniu pravarde „R.“ dėl baltarusiškų cigarečių atgabenimo prie nuteistojo G. S. namo. Nuteistasis V. Ž. negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad asmuo pravarde „R.“ yra būtent D. K. Analogiškus parodymus nuteistasis V. Ž. davė ir akistatos metu su D. K. Akistatos metu V. Ž. parodė, kad suvestas akistaton asmuo panašus į asmenį pravarde „R.“, bet ar tai tikrai jis, nėra tikras. V. Ž. taip pat parodė, kad jis su vyru pravarde „R.“ susitarė, kad pastarasis atneštų cigaretes iš Baltarusijos į Lietuvą, ką pastarasis padarė, tačiau V. Ž. su tomis cigaretėmis sulaikė pasieniečiai (t. 4, b. l. 158-159). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole V. Ž. nurodė, kad D. K. labai panašus į asmenį vardu D. ir pravarde „R.“, kuris 2015 m. spalio 12 d. jam ir S. Ž. netoli valstybės sienos perdavė cigarečių dėžes (t. 3, b. l. 59-62). Tačiau nuteistasis G. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad asmuo pravarde „R.“ yra D. K., su juo G. S. 2015 m. spalio mėnesį bendravo telefonu. Iš parodymų atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad G. S. atpažino D. K. kaip asmenį pravarde „R.“, kuris 2015 m. spalio mėnesį prašė leidimo palaikyti daiktus G. S. garaže (t. 4, b. l. 45-48). Šią aplinkybę G. S. patvirtino ir akistatos su D. K. metu (t. 4, b. l. 155-156). Nuteistasis V. Ž. 2015-10-13 ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad „R.“ yra Baltarusijos Respublikos gyventojas, kuris maždaug prieš 1 mėnesį, (duomenys neskelbtini), buvo pagautas valstybės sienos apsaugos zonoje be leidimo (t. 3, b. l. 18-19). Iš administracinių nusižengimų registro pažymos matyti, jog D. K. 2015-08-19 buvo sulaikytas VSAT pareigūnų, nes buvo valstybės sienos apsaugos zonoje be leidimo (t. 4., b. l. 203). Iš byloje esančių kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotų V. Ž. ir D. K. SMS pranešimų matyti, kad V. Ž. ir D. K. buvo pažįstami, derino cigarečių kontrabandos laiką, vietą, veiksmus, sutartinius ženklus. Telefoninių pokalbių metu G. S. ir V. Ž. D. K. vadindavo „R.“ (t. 8, b. l. 58-81). 2015 m. spalio 28 d. 12.08 val. D. K. V. Ž. parašė SMS pranešimą, kad pasimatys rytoj, t. y. 2015 m. spalio 29 d., 7.30 val. pagal jų (Baltarusijos Respublikos) laiką, D. K. ateis esant atidarytai automobilio bagažinei (t. 8, b. l. 77).

16.       Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad D. K. ir asmuo pravarde „R.“ yra tas pats asmuo, su kuriuo V. Ž. susitarė telefonu dėl baltarusiškų cigarečių atgabenimo prie nuteistojo G. S. namo, jog D. K. dalyvavo 2015 m. spalio 29 d. nusikalstamų veikų daryme. Nors nuteistasis D. K. 2015 m. spalio 29 d. įvykio metu nebuvo sulaikytas pasienio pareigūnų, neigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau įvertinus byloje esantį įrodymų visetą, darytina išvada, kad D. K. kartu su kitais nuteistaisiais dalyvavo akcizais apmokestinamų prekių ‑ cigarečių su Baltarusijos Respublikos akcizų ženklais, kurių vertė viršija 250 MGL, neteisėtame gabenime per Lietuvos Respublikos valstybės sieną bei tais pačiais veiksmais neteisėtai perėjo valstybės sieną, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis Lietuvos Respublikos teritorijoje.

17.       Nuteistasis G. S. pirmosios instancijos teisme neigė žinojęs, jog jo sodybos teritorijoje bus daroma cigarečių kontrabanda, nurodė, kad V. Ž. pakvietė į savo pirtį, nuteistasis nestebėjo aplinkos, nes ėjo pas kaimyną atiduoti vaistų. Nors nuteistasis V. Ž. pirmosios instancijos teisme iš esmės patvirtino nuteistojo G. S. iškeltą versiją, t. y. parodė, kad apie 2015 m. spalio 29 d. vykusią cigarečių kontrabandą G. S. nežinojo, V. Ž. pas G. S. buvo atvažiavęs į pirtį, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad G. S. ir V. Ž. yra draugai, ir dėl savo procesinės padėties yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, duoti vienas kito atžvilgiu palankius parodymus, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės arba ją sušvelninti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistųjų G. S. ir V. Ž. parodymais, nes juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai.

18.       Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 25 d. iki 2015 m. spalio 28 d. V. Ž., G. S. ir D. K. (pravarde „R.“) tarpusavyje bendravo telefonu bei susirašinėjo SMS pranešimais derindami cigarečių perdavimo iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką dieną (2015 m. spalio 29 d., ketvirtadienį), laiką (7.30 val. – 8.00 val. ryto pagal Baltarusijos Respublikos laiką), vietą (prie G. S. namo; V. Ž. atvyko į G. S. namus vieną dieną anksčiau ir ten nakvojo), užsakomų cigarečių rūšį, kiekį, jų kainas bei bendrą sumą („1 240 eurų prie upės ir 660 eurų po to“), taip pat aptarė, kokiu būdu nusikalstamų veikų darymo metu palaikys ryšį (per D. K. kaimyno (G. S.) telefoną) bei ženklus (jeigu pas čigoną (G. S.) automobilio bagažinė bus pakelta, tada viskas gerai, galima eiti, o jeigu uždaryta, tai reikia laukti) (t. 8, b. l. 58-81). Iš pokalbių turinio matyti, kad nuteistieji V. Ž., G. S. ir D. K. būgštavo, jog jų pokalbių yra pasiklausoma, todėl bendravo šifruota kalba, laikydamiesi konspiracijos. Taip pat iš pokalbių turinio matyti, kad po paskutinio sulaikymo su kontrabandinėmis cigaretėmis G. S. patyrė didelį nuostolį, todėl norėdamas jį sumažinti, pasiūlė D. K. toliau „dirbti“ (gabenti į Lietuvos Respublikos teritoriją kontrabandines cigaretes). V. Ž. apie savo susirašinėjimo su D. K. turinį informuodavo telefonu G. S. bei atsiklausė pastarojo ar jam tinka D. K. pasiūlytas laikas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad G. S. žinojo apie vykdomą neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių ‑ cigarečių su Baltarusijos Respublikos akcizų ženklais gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną (cigarečių kontrabandą), kuriai savo konkliudentiniais veiksmais pritarė bei padėjo ją padaryti.

19.       Nuteistųjų V. Ž., G. S. ir D. K. iš anksto telefonu suderinto plano vykdymą patvirtina liudytojų, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų, parodymai. Liudytojas R. U., Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės Specialiosios paskirties komandos specialistas, teisiamajame posėdyje parodė, kad 2015 m. spalio mėn., apie 6 val. ryto (Lietuvos Respublikos laiku), laukdamas pasaloje matė kaip G. S. pagal iš anksto suderintą ženklą – atidarė savo automobilio bagažinės dangtį bei aplinkui vedžiojo šunį, stebėdamas aplinką ar netoliese nėra gulinčių pasieniečių. Tuo tarpu iš Baltarusijos Respublikos pusės atėję du asmenys, užlipę ant skardžio, 20 m atstumu iki upės, per kurią eina valstybės siena, viršaus pradėjo kelti dėžes, apvyniotas juoda polietilenine plėvele, o V. Ž., paėmęs dėžes, nešiojo jas į G. S. garažą. Analogiškus parodymus teisiamajame posėdyje davė ir liudytojas A. C., Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės Specialiosios paskirties užkardos jaunesnysis specialistas, kuris papildomai nurodė, kad įvykio vietoje sulaikius V. Ž., netrukus atėjo ir sodybos savininkas G. S.

20.       Nors nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde neigė stebėjęs teritoriją, nes tuo metu buvo tamsu ir jis neturėjo naktinio matymo prietaisų, tačiau šį argumentą paneigia paties nuteistojo G. S. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad tuo metu jau buvo šviesu. Taip pat liudytojai R. U., D. G., V. M., Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, teisiamajame posėdyje parodė, kad asmenys iš Baltarusijos Respublikos pusės atnešė cigarečių dėžes kai jau pradėjo švisti, todėl naktinio matymo prietaisų nereikėjo.

21.       Taigi pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas pripažindamas įrodytomis faktines aplinkybes apie tai, kad G. S. veikė kaip padėjėjas bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais (vykdytojais D. K. ir V. Ž.) kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos sieną gabenant cigaretes su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių vertė viršijo 250 MGL. Nuteistojo G. S. veiksmai pasireiškė tuo, kad jis stebėjo ir žvalgė aplinką šalia kontrabandos padarymo vietos, taip pridengdamas kitus bendrininkus, kad nebūtų sulaikyti pareigūnų, t. y. saugojo ar pridengė kitus bendrininkus ir palengvino nusikaltimo vykdytojams nusikalstamos veikos padarymą, iš esmės atliko padėjėjo vaidmenį (BK 24 straipsnio 6 dalis). Pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs, kad šiuo atveju G. S. padėjo kitiems nuteistiesiems kontrabanda gabenti cigaretes, šiuos jo nusikalstamus veiksmus neteisingai kvalifikavo tik pagal BK 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 6 d.), be nuorodos į BK 24 straipsnio 6 dalį. Ši klaida taisytina, G. S. veiksmus kvalifikuojant pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 6 d. redakcija).

22.       Pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) V. Ž. ir G. S. nuteisti ir už tai, kad jie akcizais apmokestinamas prekes įgijo už 1 900 eurų ir jas laikė, o D. K. nuteistas už tai, kad jis akcizais apmokestinamas prekes gabeno ir jas realizavo už 1 900 eurų V. Ž. ir G. S. Tačiau aplinkybės, kad 1 900 eurų suma būtų sumokėta D. K., byloje surinkti įrodymai nepatvirtina. Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų matyti, kad D. K., susirašinėdamas SMS pranešimais su V. Ž., nurodė pinigų sumas už cigaretes, t. y. „1 240 eurų prie upės ir 660 eurų po to“ (iš viso 1 900 eurų) (t. 8, b. l. 76). Nuteistasis V. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, kad cigaretes atnešė jam ir jis turėjo už jas sumokėti, piniginėje turėjo 1 200 eur, bet nuteistasis nespėjo jų perduoti. Nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų, vykdžiusių 2015 m. spalio 29 d. pasalą, neparodė, jog būtų matę pinigų perdavimą. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimą D. K., byloje taip pat nėra, todėl aplinkybė, kad V. Ž. (nors pastarasis šioje dalyje nuosprendžio neginčija), G. S. ir D. K. inkriminuotos akcizais apmokestinamos prekės buvo įgytos ir realizuotos už 1 900 eurų sumą, šalinama iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl nustatytos šių nuteistųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 1992 straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. redakcija). Pažymėtina, kad akcizais apmokestinamų prekių įgijimu laikomi įvairūs veiksmai, taip pat ir neatlygintinas gavimas, o realizavimu – ir neatlygintinis perdavimas, todėl aptartų aplinkybių pašalinimas jokios įtakos nuteistųjų veikos kvalifikavimui neturi.

23.       Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas D. K. veiksmus pagal BK 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 6 d. redakcija), 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija), 291 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad buvo rasti ir užfiksuoti pėdsakai, patvirtinantys, jog buvo neteisėtai pereita siena iš Baltarusijos pusės į Lietuvos Respubliką. Tačiau šią D. K. keliamą versiją kartu su aukščiau aptartais įrodymais paneigia ir šie bylos duomenys: liudytojai A. C. ir V. M., Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, teisiamajame posėdyje parodė, kad pagal sutartinį ženklą ‑ G. S. atidarius automobilio „Audi 80“ bagažinės dangtį, Baltarusijos Respublikos pusėje pasigirdo šakų traškėjimas, kažkas pradėjo judėti ir pamatė prie skardžio du asmenis, kurie perdavinėjo ryšulius (dėžes, apvyniotas juoda polietilenine plėvele) V. Ž. Ši aplinkybė atitinka užfiksuotą 2015 m. spalio 28 d. SMS pranešimą, kuriame D. K. rašo V. Ž. „Gerai, 7.30 būsim rytoj pagal mūsų laiką. Einu ant atidarytos bagažinės, o ten pasimatsime“ (t. 8, b. l. 69, 77). Liudytojas R. U., Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės Specialiosios paskirties komandos specialistas, teisiamajame posėdyje parodė, kad naudojant tarnybinius šunis (pėdsekius) buvo užfiksuota, jog prie skardžio buvusių dviejų asmenų pėdsakai nuvedė į Baltarusijos Respubliką. Liudytojas R. U. nurodė, kad tai patvirtino ir Baltarusijos pasieniečiai, kurie savo valstybės teritorijoje rado šviežius pėdsakus.

24.       Liudytojas R. U., Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas, teisiamajame posėdyje nurodė vietą, kur tiksliai stovėjo iš Baltarusijos Respublikos pusės atėję du asmenys, tarp kurių, kaip vėliau paaiškėjo buvo ir D. K., o būtent, ant skardžio, 20 m atstumu iki Kamajos upės, per kurią eina valstybės siena, t. y. neteisėtai perėjus Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Todėl D. K. pagrįstai nuteistas ir pagal BK 291 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės skyrimo G. S. ir D. K.

25.       Nuteistasis G. S. prašo jam paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, t. y. taikant BK 75 straipsnio nuostatas, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Taip pat nuteistasis G. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

26.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje G. S. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, davė išsamius ir nuoseklius viso proceso metu parodymus. Byloje esanti aplinkybių visuma leidžia pripažinti esant visas sąlygas, būtinas G. S. atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, nurodytai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, konstatuoti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje.

27.       Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad skiriant bausmę nuteistajam G. S., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė dvi nusikalstamas veikas, kurias baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 199 straipsnio 1 dalis, 1992 straipsnio 1 dalis) ir vieną nusikalstamą veiką, kurią baudžiamasis įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 253 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad G. S. praeityje teistas ne vieną kartą, teistumai išnykę, baustas administracine tvarka, gydėsi nuo priklausomybės nuo alkoholio, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė ir nevertino aplinkybės, kad šiuo atveju kontrabanda gabentų ir laikytų Lietuvos Respublikos teritorijoje su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais cigarečių vertė tik nežymiai viršijo 250 MGL dydį, kuris žymi ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė (nusikalstamų veikų padarymo metu 250 MGL sudarė 9 500 eurų, o šioje byloje neteisėtai gabentų ir laikytų cigarečių vertė buvo 9 962 eurų). G. S. kontrabandos nusikaltime veikė tik kaip padėjėjas, o ir teismo akcentuoti ankstesni šio nuteistojo teistumai yra išnykę. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiam nuteistajam už BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas paskyrė aiškiai per griežtas bausmes. Pripažinus šiuo nuosprendžiu G. S. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), mažintinos G. S. skundžiamu nuosprendžiu už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos bausmės ir spręstinas bausmių bendrinimo klausimas apeliacinio skundo ribose.

28.       Be to, apygardos teismas nepagrįstai nesvarstė bausmės vykdymo atidėjimo pagal BK 75 straipsnį (2015 m. kovo 19 įstatymo redakcija) galimybės. G. S. pirmosios instancijos teismo paskirta galutinė subendrinta bausmė neviršijo ketverių metų laisvės atėmimo bausmės, t. y. formalios sąlygos taikyti BK 75 straipsnį nustatytos. Šiuo nusprendžiu G. S. paskirtos bausmės dar labiau sumažintos. Byloje nustatyta, kad G. S. padarė dvi sunkias ekonominio pobūdžio nusikalstamas veikas ir vieną apysunkę nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis. Nors šių veikų pavojingumas yra neginčytinas, tačiau jos nėra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad būtų reikalinga griežta asmens izoliacija nuo visuomenės. Kaip minėta, neteisėtai kontrabandos būdu gabentų ir laikytų Lietuvos Respublikos teritorijoje akcizais apmokestinamų prekių kiekis tik nežymiai viršijo ribą, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė, sunkių padarinių nusikalstamos veikos nesukėlė, kratos metu rastos ir paimtos su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais cigaretės į apyvartą nepateko, G. S. vaidmuo buvo padėjėjo. Nors G. S. baustas administracine tvarka, tačiau neturi galiojančių teistumų. G. S. gyvena su motina, kuriai dėl amžiaus ir sveikatos būklės reikalinga priežiūra. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad G. S. per gana ilgą (daugiau nei ketverių metų) laiko tarpą po nusikalstamų veikų, už kurių padarymą nuteistas, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad jis nėra tiek pavojingas, kad bausmės tikslai būtų pasiekti skiriant jam tik realią laisvės atėmimo bausmę. Šiuo nuosprendžiu nuteistajam paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jos vykdymą. G. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas dvejiems metams, paskiriant įpareigojimą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

29.       Nuteistasis D. K. prašo sumažinti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos baudos dydį, išdėstant paskirtos baudos mokėjimą ketveriems metams.

30.       Įvertinus D. K. asmenybę (Lietuvos Respublikoje neteistas, baustas administracine tvarka vieną kartą, dirba, užsiima individualia veikla, yra vedęs, turi nepilnamečių vaikų, yra neįgalus, turi sveikatos problemų), padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo motyvus ir tikslus (padarė dvi sunkias ekonominio pobūdžio nusikalstamas veikas ir vieną apysunkę nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu valstybės sienos perėjimu, kad nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 6 d. redakcija) ir 199² straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. redakcija), pavojingumas, kaip minėta, yra mažesnis negu galimas rūšinis tokių veikų pavojingumas, t. y. kad kontrabanda gabentų ir laikytų Lietuvos Respublikos teritorijoje su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais cigarečių vertė nežymiai viršijo 250 MGL dydį, kuris žymi ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė (nusikalstamų veikų padarymo metu 250 MGL sudarė 9 500 eurų, o šioje byloje neteisėtai gabentų ir laikytų cigarečių vertė buvo 9 962 eurų)), kad yra viena baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 199 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 6 d. redakcija) (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nesudaro pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo D. K. paskirtos baudos, žymiai mažesnės BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte (2011-04-21 įstatymo redakcija) numatytą šios bausmės, skiriamos už sunkų nusikaltimą, vidurkį, yra aiškiai per griežtos. Be to, D. K. visos paskirtos bausmės buvo bendrinamos nuteistajam palankiausiu apėmimo būdu, griežtesne bausme, paskirta pagal BK 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 6 d. redakcija), apimant visas kitas švelnesnes bausmes. Švelninti nuteistajam paskirtą galutinę subendrintą bausmę taip pat nėra pagrindo.

31.       Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. K. šiuo metu nedirba, turi sveikatos problemų, yra neįgalus (nustatytas 3 grupės invalidumas), gauna tik 75 eurų pašalpą, pagal galimybes dirba pagal patentą, išlaiko tris nepilnamečius vaikus, todėl D. K. objektyviai neturi jokių galimybių sumokėti paskirtą baudą (246 MGL, t. y. 9 264 eurų) per įstatyme nustatytą dviejų mėnesių terminą (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra duomenų, jog D. K. vengia sumokėti baudą. Prašymą atidėti paskirtos baudos sumokėjimą (pratęsti jos terminą) nuteistasis pateikė teismui apeliacinės instancijos teisme, t. y. dar neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui ir nepradėjus priverstinio baudos išieškojimo. Tai patvirtina D. K. ketinimą savanoriškai įvykdyti paskirtą bausmę. Įvertinus nuteistajam skirtos baudos dydį (246 MGL, t. y. 9 264 eurų), nuteistojo pateiktus duomenis apie jo gaunamas pajamas, darytina išvada, jog dviejų mėnesių terminas, per kurį turi būti sumokėta paskirta bauda, yra neprotingas. Dėl šių aplinkybių nagrinėjamu atveju yra pagrindas pratęsti nuteistajam D. K. terminą baudai sumokėti iki ketverių metų (48 mėnesių).

32.       Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo G. S. gynėja prašė grąžinti G. S. metalinę dėžutę, paimtą 2015 m. spalio 29 d. kratos metu, kurioje buvo laikomi šoviniai. Gynėja nurodo, kad dėžutė priklauso G. S., ji yra antikvarinė ir vertinga. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas nusprendė metalinę dėžutę, paimtą 2015 m. spalio 29 d. kratos metu G. S. namuose, kurioje buvo rasti šoviniai, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti. Atsižvelgiant į tai, kad iš G. S. kratos metu paimta dėžutė nėra menkavertė, priešingai, yra antikvarinė, ji grąžintina G. S. (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas). 

Dėl V. Ž. atsakomybės pagal BK 1992 straipsnį (2015 spalio 12 d. epizodas). 

33.       Nuteistojo V. Ž. gynėjas apeliaciniame skunde dėl teigia, kad muitinės pareigūnai sukeitė 5 blokus „Minsk Capital” cigarečių į 5 blokus cigarečių „Minsk Super Slim” tam, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 199² straipsnio 1 dalį. Analogiškas aplinkybes V. Ž. nurodė duodamas parodymus dėl šio epizodo pirmosios instancijos teisme. Tačiau šią V. Ž. iškeltą versiją paneigia byloje esanti įrodymų visuma.

34.       Liudytojas R. K., Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas, pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2015 m. spalio 12 d. sulaikius V. Ž. ir S. Ž. su dėžėmis, pastarieji pasakė, jog dėžėse cigaretės, tačiau neaiškino kokį cigarečių kiekį neša. Pasienio pareigūnai, patikrinę dėžių turinį (praplėšdami dėžes), įsitikino, jog ten cigaretės. Sulaikyti asmenys ir jų gabentas krovinys automobiliu buvo pristatyti į Ignalinos rinktinę. Pareigūnai įvykio vietoje cigarečių apžiūros nedarė, cigarečių apžiūrą ir skaičiavimą atliko rinktinėje. Šiuos liudytojo R. K. parodymus patvirtina rašytinė bylos medžiaga.

35.       2015-10-12 įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), 3 000 m atstumu nuo valstybės sienos ženklo 1588, miškingoje vietovėje rasti 4 ryšuliai suvynioti į juodos spalvos polietileną. Išpakavus ryšulius, juose buvo rasta 3 450 pakelių po 20 cigarečių „Minsk Capital“ ir 50 pakelių po 20 cigarečių „Minsk 5 Super Slims“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais. Atlikus apžiūrą, paimta 3 450 pakelių cigarečių „Minsk capital“ ir 50 pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“, kurie saugomi Ignalinos rinktinėje (t. 1, b. l. 36-38). 2015-10-13 apžiūros protokole nurodyta, kad buvo apžiūrėta 3 450 pakelių po 20 cigarečių „Minsk Capital“ ir 50 pakelių po 20 cigarečių „Minsk 5 Super Slims“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurie paimti 2015-10-12 įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 39-40). 2015-10-12 Materialinių vertybių perdavimo ir priėmimo akte nurodyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinei perduota saugoti 3 450 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ ir 50 pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“, iš viso 3 500 pakelių cigarečių, su Baltarusijos Respublikos banderolėmis (t. 1, b. l. 41). 2015-10-13 nutarime dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti, perdavimo saugoti nurodyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės Logistikos skyriui perduota saugoti 3 450 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ ir 50 pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis (t. 1, b. l. 42). Toks pats cigarečių kiekis ir tokia pati jų rūšis nurodyta priėmimo-perdavimo akte bei pakvitavime (t. 1, b. l. 43, 44).

36.       Kaip matyti iš aptartų įrodymų, visoje rašytinėje bylos medžiagoje (nuo pat įvykio vietos apžiūros iki cigarečių perdavimo saugoti Logistikos skyriui) yra nurodyta, kad 2015-10-12 pas nuteistuosius V. Ž. ir S. Ž. buvo rasta ir paimta 3 450 pakelių po 20 cigarečių „Minsk Capital“ ir 50 pakelių po 20 cigarečių „Minsk 5 Super Slims“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais. Byloje nėra jokių patikimų, objektyvių duomenų, kad nuteistieji V. Ž. ir S. Ž. nusikalstamos veikos padarymo dieną – 2015-10-12 būtų disponavę kitokios rūšies cigaretėmis ar kitokiu jų kiekiu. Be to, pats nuteistasis V. Ž., įteikus jam pranešimą apie įtarimą ir duodant parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nei pirminėje apklausoje, nei vėlesnėse nepateikė jokių pastabų dėl jam inkriminuotos cigarečių rūšies ir jų kiekio (t. 3, b. l. 17-19). Nuteistojo V. Ž. bendrininkas S. Ž. viso proceso metu neturėjo jokių pastabų dėl gabentų cigarečių rūšies ir jų kiekio. Nuteistasis V. Ž. versiją, paremtą tik deklaratyviais teiginiais, kad muitinės pareigūnai sukeitė 5 blokus „Minsk Capital” cigarečių į 5 blokus cigarečių „Minsk Super Slim”, iškėlė tik pirmosios instancijos teisme, susipažinęs su visa bylos medžiaga. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų šiuos nuteistojo V. Ž. teiginius. Be to, nuteistasis V. Ž. nesiskundė dėl neteisėtų pasienio pareigūnų veiksmų. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad pasienio pareigūnai būtų suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti V. Ž. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad V. Ž. iškelta versija yra nuteistojo gynybinė taktika, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

37.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju kaltinime nurodytų akcizais apmokestinamų prekių įgijimo aplinkybės tiksliai nebuvo nustatytos, t. y. nenustatyta, kur cigaretės nupirktos, už kokią kainą ir t. t. Tačiau, padaręs tokią išvadą ir nuosprendyje nurodęs, kad kontrabandinių cigarečių įgijimas šalintinas iš kaltinimo V. Ž. ir S. Ž. dėl 2015-10-12 nusikalstamos veikos, faktiškai šios BK 199² straipsnio 1 dalyje nurodytos alternatyvios veikos nepašalino. Atsižvelgiant į tai, ši klaida taisytina, iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl nustatytos V. Ž., o taip pat ir S. Ž. (BPK 320 straipsnio 5 dalis) nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) (2015-10-12 nusikalstama veika), šalinama aplinkybė, kad jie iš dviejų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą pinigų sumą įgijo kontrabanda į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos atgabentas akcizais apmokestinamas prekes. Tačiau tai nekeičia nuteistųjų V. Ž. ir S. Ž. 2015-10-12 veikos kvalifikavimo pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija). Net ir nenustačius, kad V. Ž. ir S. Ž. įgijo akcizais apmokestinamas prekes, lieka neginčytinai įrodyta, kad V. Ž. ir S. Ž. akcizais apmokestinamas prekes gabeno. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė V. Ž. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) (dėl 2015-10-12 nusikalstamos veikos).

Dėl nuteistųjų I. L. ir V. Ž. atsakomybės pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį

38.       Apeliaciniuose skunduose iš esmės nesutinkama su nuteistųjų I. L. ir V. Ž. nuteisimu pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad I. L. šį turtą įgijo teisėtai bei nurodė turto gavimo šaltinius ‑ pasiskolino arba gavo dovanu iš giminaičių arba draugų.

39.       Pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. BK 190 straipsnio 2 dalyje išaiškinta, kad BK 189¹ straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka. Tokiu būdu nagrinėjama norma sudaro pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę ir disponuoja neproporcingai dideliu pagal jų pajamas turtu, esant pagrindui manyti, jog turtas gautas iš neteisėtos veiklos, taip pat tuos, kurie padeda nuslėpti tokio turto kilmę ir savininkus. BK 189¹ straipsnis, nustatantis atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, įsigaliojo nuo 2010 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, kad nors įstatymo leidėjas baudžiamąją atsakomybę susiejo su turto turėjimu, BK 189¹ straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik toms situacijoms, kai šiame straipsnyje nurodytą turtą asmuo yra įgijęs ne anksčiau negu BK 189¹ straipsnio įsigaliojimo dieną, t. y. 2010 m. gruodžio 11 d.

40.       Pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, 190 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą asmens nuosavybės teise turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką tuomet, kai: 1) turimas didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 2) asmuo iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti. BK 189¹ straipsnyje apibrėžta nusikaltimo sudėtis nereikalauja nustatyti, kad nusikaltimo dalykas – asmens turimas turtas – įgytas būtent nusikalstamu būdu.

41.       Atsakomybė dėl neteisėto praturtėjimo gali kilti ne tik asmenims, nuosavybės teise turėjusiems (turintiems) straipsnio dispozicijoje nurodytą turtą, bet ir asmenims, perėmusiems tokį turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis. Aptariamas nusikaltimas pagal straipsnio dispozicijos formuluotę „žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti“ gali būti padaromas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo. Kadangi tiesioginis savininkas paprastai visada žino, kaip įgytas jo turtas, ypač kai to turto vertė yra pakankamai didelė, neteisėtas praturtėjimas neatsargios kaltės forma galimas tik asmenims, perėmusiems didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis. Remiantis BK 190 straipsnio 2 dalyje pateiktu išaiškinimu, vien faktas, kad asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

42.       Iš BK 189¹ straipsnio turinio išplaukia, kad teismas, nustatydamas, jog turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Nepaisant to, įrodinėjant BK 189¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, būtina paisyti nekaltumo prezumpcijos principo ir iš jo kylančių reikalavimų. Įrodinėjant aplinkybę, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014, 2K-75/2014 ir kt.). Vadovaujantis šiuo principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-511/2015, 2K-111-677/2016). Todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įgijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir į jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014, Nr. 2K-75/2014).

43.       Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2015-11-06 atliekant kratą N. Ž., V. Ž. ir I. L. nepilnamečio sūnaus, vardu registruotame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), duobėje po lentomis, maišelyje buvo rasti pinigai – 47 000 eurų, ir ten pat po smėliu buvo rastas stiklinis indas su 29 aukso spalvos monetomis, ant kurių rusų kalba užrašyta „penkiasdešimt rublių“ (t. 1, b. l. 99-111).

44.       Nuteistasis V. Ž. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad garaže rasti grynieji pinigai priklauso I. L., šiuos pinigus I. L. ketino panaudoti namo statybai ant V. Ž. paveldėto žemės sklypo, kurį nuteistasis ketino padovanoti savo sūnui. I. L. sakė, kad garaže rastus pinigus – 47 000 eurų pasiskolino. Garaže rastas auksines monetas nuteistasis nupirko už savo turėtus 15 000 Lt ir už I. L. priklausančius 10 000 Lt, iš jos santaupų, buvusių namuose. Visus garaže rastus pinigus užkasdavo V. Ž., kartais vienas, kartais dalyvaujant ir I. L., kad pastaroji žinotų kur yra pinigai. 47 000 eurų suma, rasta garaže, iš pradžių buvo litais, tačiau paskui V. Ž. nešė po 7-8 tūkst. Lt į banką ir juos keitė į eurus bei daug kartų juos užkasinėjo, kol iškeitė visus turėtus litus į eurus. V. Ž. vedė užrašus dėl pinigų sumų, o I. L. domėjosi šių pinigų apskaita. Nuteistasis nurodė, kas su I. L. nėra turėjęs jokių piniginių reikalų, tačiau rūpinosi I. L. pinigais, juos vežė, keitė, padėjo saugiai laikyti. V. Ž. su I. L. gyvena viename bute, turi bendrą vaiką, tačiau nėra sugyventiniai ir bendro ūkio neveda, tačiau V. Ž. moka mokesčius už komunalines paslaugas, duoda pinigų maistui ir vaiko išlaikymui. Nuteistasis nurodė, kad pinigai buvo laikomi garaže, nes ten saugiau. Pinigų nelaikė namuose, nes namus dažnai apvagia, taip pat nelaikė banke, nes pastaruoju metu Lietuvoje keli bankai bankrutavo.

45.       Analogiškus parodymus nuteistasis V. Ž. davė ir pirmosios instancijos teisme bei papildomai nurodė, kad prieš sulaikymą nedirbo, remontavo ir pardavinėjo automobilius, V. Ž. pinigus uždirbdavo iš neoficialaus darbo. Nuteistasis nurodė, kad I. L. uždirbdavo pakankamai pinigų ir taupydavo. I. L. dirbo geležinkelyje, kavinėje, daugiausiai kirpykloje, turėjo daug klientų, važinėjo pas klientus į namus. I. L. nuteistajam V. Ž. pasakojo, kad gimus vaikui jai padovanojo pinigų, taip pat I. L., grįžusi iš močiutės laidotuvių, vykusių Ukrainoje, atvežė pinigų (dolerių).

46.       Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo V. Ž. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti nuteistojo V. Ž. 2015-11-13 parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose nuteistasis parodė, kad garaže rasti ir paimti pinigai (apie 50 000 eurų) bei auksinės monetos priklauso jam (V. Ž.). V. Ž. nurodė, jog garaže rastus pinigus taupė visą savo gyvenimą, kažkiek padėjo nuteistojo motina. Per paskutinius 10 metų nei V. Ž., nei jo sugyventinė I. L. nekilnojamojo turto nepardavė. Taip pat V. Ž. nurodė, pinigų slėptuvę (garažo duobėje, smėlyje), kokio nominalo buvo kupiūros (po 50, 100, 200, 500 eurų), kaip buvo supakuoti pinigai (įdėti į popierių ir į celofaninį maišelį) ir auksinės monetos (sudėtos į stiklinę tarą) bei kad jų kiekis, kainos ir sumos buvo užrašytas ant popieriaus lapo, kuris buvo įdėtas kartu. V. Ž. nurodė, kad auksines monetas pirko prieš 2 metus (apie 2013 m.), viena moneta kainavo apie 1 000 Lt, jog auksines monetas nupirko visas iš karto, radęs skelbimą internete. V. Ž. taip pat nurodė, kad garažą nupirko prieš 8 metus (apie 2007 m.), garažu naudojosi tik V. Ž., niekam garažo nenuomojo, šiuo garažu daugiau niekas nesinaudojo, vienintelis V. Ž. turėjo raktus nuo garažo. V. Ž. sugyventinė I. L. kelis mėnesius dirbo parduotuvėje „Iki“, prieš tai ji kelis metus dirbo kirpykloje (t. 3, b. l. 44-46).

47.       Kitos apklausos metu nuteistasis V. Ž., 2015-12-10 duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, neigė, jog garaže rasti pinigai priklauso jam (V. Ž.). Apklausos pradžioje nuteistasis nurodė, kad garaže rasti pinigai yra V. Ž. ir jo sugyventinės I. L., su kuria gyvena kartu jau 10 metų ir veda bendrą ūkį, bendri pinigai. Vėliau V. Ž. nurodė, kad 47 000 eurų priklauso I. L., o V. Ž. už savo pinigus ‑ 15 000 Lt nupirko dalį rastų auksinių monetų, o kitą dalį auksinių monetų nupirko už I. L. duotus pinigus. V. Ž. teigė, kad jo motina E. Ž. prieš 5 metus buvo V. Ž. paskolinusi kelis kartus įvairias pinigų sumas (nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių Lt), tačiau tais pačiais metais V. Ž. skolas grąžino. V. Ž. motina padovanojo jam butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei garažą, esantį (duomenys neskelbtini). V. Ž. nurodė, kad oficialiai per visą savo gyvenimą niekur nedirbo, nuo 2000 m. iki 2014 m. užsiminėjo automobilių pirkimu – pardavimu, savo veiklos mokesčių inspekcijoje neregistravo. Kitų pajamų, išskyrus iš automobilių pirkimo – pardavimo gautus pinigus, V. Ž. neturėjo. I. L. ilgai dirbo kirpėja, taip pat ji skolinosi pinigus iš savo giminaičių, nes norėjo statyti namą. V. Ž. teigė, kad tarp kratos metu rastų pinigų nėra pinigų, gautų iš prekybos akcizais apmokestinamomis prekėmis ar kitos neteisėtos veiklos (t. 3, b. l. 53-55).

48.       Dar kitos apklausos metu nuteistasis V. Ž., 2016-01-08 duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, neigė sakęs, kad garaže rasti pinigai yra bendri pinigai kartu su I. L. V. Ž. nurodė, jog sakė, kad pinigai laikomi bendri, nes kartu gyvena su I. L., bet iš tikrųjų 47 000 eurų priklauso I. L. 15 000 Lt asmeninių santaupų V. Ž. panaudojo 29 auksinių monetų pirkimui, o likusius pinigus (apie 10 000 Lt) auksinių monetų pirkimui paėmė pas I. L. (žinojo, kur laikomi I. L. pinigai), vėliau apie tai jai pranešė (t. 3, b. l. 57-58).

49.       2017-05-11 apklausos metu nuteistasis V. Ž. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad garaže rastas turtas priklauso ne V. Ž., o jo sugyventinei I. L. V. Ž. nurodė, jog davė tik kelis tūkstančius litų auksinių monetų pirkimui, o visi kiti rasti pinigai priklauso I. L. Taip pat nuteistasis V. Ž. nurodė, kad nors su I. L. gyvena tame pačiame bute, tačiau bendro ūkio niekada nevedė, neturėjo bendrų pinigų (t. 3, b. l. 77-78).

50.       Iš aptartų nuteistojo V. Ž. parodymų dėl garaže rasto turto priklausomumo matyti, kad jie kiekvienos apklausos metu kito. Iš pradžių nuteistasis V. Ž. tvirtino, kad garaže rasti ir paimti pinigai (apie 50 000 eurų) bei auksinės monetos priklauso jam (V. Ž.) (t. 3, b. l. 44-46). Kitos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu nuteistasis V. Ž. neigė, jog garaže rasti pinigai priklauso jam (V. Ž.). Apklausos pradžioje nuteistasis nurodė, kad garaže rasti pinigai yra V. Ž. ir jo sugyventinės I. L., su kuria gyvena kartu jau 10 metų ir veda bendrą ūkį, bendri pinigai. Paskui, tos pačios apklausos metu, V. Ž. nurodė, kad 47 000 eurų priklauso I. L., o V. Ž. už savo 15 000 Lt nupirko dalį rastų auksinių monetų, o kitą dalį auksinių monetų nupirko už I. L. duotus pinigus (t. 3, b. l. 53-55). Dar kitos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu nuteistasis V. Ž. neigė sakęs, kad garaže rasti pinigai yra bendri pinigai kartu su I. L. V. Ž. nurodė, jog sakė, kad pinigai laikomi bendri, nes kartu gyvena su I. L., bet iš tikrųjų 47 000 eurų priklauso I. L. (t. 3, b. l. 57-58). Dar kitos apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo pareigūną V. Ž. nurodė, kad nors su I. L. gyvena tame pačiame bute, tačiau bendro ūkio niekada nevedė, neturėjo bendrų pinigų (t. 3, b. l. 77-78). Nuteistasis V. Ž., duodamas parodymus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taip pat laikėsi pozicijos, kad garaže rasti grynieji pinigai – 47 000 eurų priklauso I. L., o auksines monetas nuteistasis nupirko už savo turėtus 15 000 Lt ir už I. L. priklausančius 10 000 Lt, iš jos santaupų, buvusių namuose. Tačiau nuteistasis V. Ž. teisme negalėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl pakeitė savo pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, jog garaže rasti ir paimti pinigai bei auksinės monetos priklauso V. Ž. (t. 3, b. l. 44-46). Nuteistasis V. Ž. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad tyrėjas neteisingai suprato ir neteisingai surašė jo parodymus, apklausos protokolą jam perskaitė ir išvertė, nes neturėjo akinių, V. Ž. pasirašė apklausos protokolą, patvirtindamas savo parašu parodymų teisingumą; kodėl apklausos protokole taip surašyti parodymai, V. Ž. negalėjo paaiškinti. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo V. Ž. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, buvo prieštaringi, jog nuteistasis V. Ž. dėl savo procesinės padėties yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir galimo garaže rasto ir paimto turto konfiskavimo, kyla abejonių V. Ž. parodymų patikimumu, todėl V. Ž. parodymais vadovaujamasi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

51.       Nuteistoji I. L. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad garaže rasti pinigai – 47 000 eurų bei dalis garaže rastų auksinių monetų – 15 vnt. priklauso I. L. Dalis auksinių monetų buvo nupirkta iš I. L. pinigų, o kita dalis auksinių monetų – 14 vnt. priklauso V. Ž., nes V. Ž. juos nupirko iš savų pinigų. I. L. su V. Ž. gyvena viename bute nuo 2008 metų, turi bendrą vaiką, kuris gimė 2009 metais, tačiau bendro ūkio kartu neveda. I. L. skolinosi pinigus, ketindama statyti namą ant V. Ž. žemės sklypo, kurį V. Ž. planavo padovanoti jų bendram vaikui. I. L. skolinosi pinigus, kai dar nebuvo sutvarkyti dokumentai dėl žemės sklypo, kai namo statyba dar nebuvo pradėta. I. L. nurodė, kad iš L. V. (kuris mirė 2016 metais) pagal paskolos sutartį pasiskolino 100 000 Lt, pinigus L. V. perdavė per du kartus. Iš pradžių L. V. perdavė grynaisiais 30 000 Lt, o paskui – 2012-01-30 L. V. dukra B. M. iš savo banko sąskaitos pervedė į I. L. banko sąskaitą 70 000 Lt. Šie pinigai buvo I. L. sąskaitoje apie pusę metų, iš karto šie pinigai nebuvo išgryninti, dalį šių pinigų I. L. išgrynino savo poreikių tenkinimui. I. L. su L. V. susitarė, jog pinigus grąžins, kai galės. I. L. nežino, kur dingo su L. V. pasirašytos sutarties originalas, nes, anot nuteistosios, po atliktos kratos daug kas dingo. I. L., išgryninusi iš L. V. gautus pinigus, perdavė juos V. Ž., kad jis juos paslėptų, pastarasis juos užkasė garaže. Iš Ukrainos po senelės mirties paveldėtus pinigus, I. L. vežė be dokumentų, pasienyje šių pinigų nedeklaravo, I. L. apie tai, kad veža pinigus, savo broliui, kuris taip pat važiavo kartu, nesakė. I. L. brolis padovanojo 25 000 Lt, taip pat pinigus jai paskolino R. M. V. Ž. tam tikras pinigų sumas litais banke pakeisdavo į eurus, o paskui juos nuveždavo užkasti į garažą. Po atliktos kratos I. L. išgrynino pinigus (apie 15 000 eurų), buvusius jos banko sąskaitoje. I. L. nurodė, kad šie pinigai nėra skolinti, jie yra jos uždirbti, tai buvo jos santaupos. Garaže rastą pinigų sumą – 47 000 eurus galėjo sudaryti ir pinigai, gauti ne pagal paskolas. I. L. iš kirpėjos darbo kiekvieną mėnesį turėjo skirtingą uždarbį, kartais būdavo ir 1 000, kitą mėnesį 3 000. I. L. oficialiai savo pajamų nedeklaravo, neturėjo patento. I. L. nurodė, kad nesivertė cigarečių kontrabanda. I. L. dirbo skyriaus vedėja pas B. M. bei kirpykloje.

52.       Analogiškus parodymus nuteistojo I. L. davė ir pirmosios instancijos teisme, papildomai nurodydama, kad dalį garaže rastų pinigų I. L. pasiskolino, o kitą dalį užsidirbo dirbdama apie 17 metų, daugiausiai dirbo kirpėja. I. L. nurodė, kad pasiskolino 70 000 Lt grynaisiais pinigais iš R. M., pasirašė paskolos sutartį, tačiau nežino, kur sutarties originalas. I. L. R. M. kas mėnesį grąžindavo po 225 eurų, t. y. tiek, kiek R. M. turėjo mokėti už automobilio lizingą, tačiau paskui nuteistoji nustojo grąžinti skolą. Iš L. V. pagal 2012-02-20 sutartį pasiskolino 100 000 Lt, dalį gavo grynaisiais pinigais, o 70 000 Lt jai į sąskaitą pervedė jos brolienė B. L., šių pinigų nuteistoji nedeklaravo. 2015 m. Ukrainoje gavo 20 000 JAV dolerių iš senelės palikimo, tačiau ši pinigų suma neįforminta kaip palikimas ar dovanojimas, pasienyje nuteistoji šių pinigų nedeklaravo ir apie vežamus pinigus nepranešė bendrakeleiviui savo broliui. 2009 metais I. L. tėvas gimus vaikui (jo anūkui) I. L. padovanojo 10 000 Lt. 2010 metais I. L. brolis jai padovanojo 25 000 Lt. I. L., dirbdama kirpėja nuo 2004 metų (verslo liudijimą įsigijo tik nuo 2012 metų), uždirbdavo per dieną net iki 500 Lt, todėl turėjo santaupų. Nuteistoji nurodė, kad 47 000 eurų sumą sukaupė per tam tikrą laikotarpį. Nuteistoji banko sąskaitoje taip pat turėjo daugiau nei 14 000 eurų, kuriuos po kratos nuėmė iš sąskaitos. I. L. norėjo statyti namą, buvo nusipirkusi medienos už 10 000 eurų, tačiau įmonė bankrutavo, sumokėtų pinigų nuteistoji neatsiėmė. Nuteistoji nurodė, kad nors ir gyveno su V. Ž. tame pačiame bute, tačiau kartu nevedė bendro ūkio. I. L. nurodė, kad V. Ž. užsiminėjo automobilių verslu, nežinojo, kad jis verčiasi neteisėtu cigarečių gabenimu.

53.       Nuteistoji I. L. nurodė šiuos kratos metu rastų ir paimtų 47 000 Eur bei auksinių monetų gavimo šaltinius: 1) 10 000 Lt padovanojo jos tėvas S. L.; 2) 25 000 Lt padovanojo jos brolis G. L.; 3) 100 000 Lt pasiskolino iš L. V.; 4) 70 000 Lt pasiskolino iš R. M.; 5) 20 000 JAV dolerių paveldėjo 2015 m. po močiutės L. D. mirties.

54.       Nuteistoji I. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2009 metais I. L. tėvas S. L. anūko N. Ž. gimimo proga (2009-06-24) I. L. padovanojo 10 000 Lt, jokios dovanojimo sutarties neįformino. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. L. mirė (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 186).

55.       Nuteistoji I. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2010 metais jos brolis jai padovanojo 25 000 Lt. Liudytojas G. L., I. L. brolis, teisiamajame posėdyje parodė, kad 2012 m. vasarą padovanojo seseriai I. L. 25 000 Lt, tačiau to notariškai neįformino.

56.       Nuteistoji I. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2015 m. Ukrainoje gavo 20 000 JAV dolerių iš senelės palikimo, tačiau ši pinigų suma neįforminta kaip palikimas ar dovanojimas, pasienyje nuteistoji šių pinigų nedeklaravo ir apie vežamus pinigus nepranešė kartu su ja važiavusiam savo broliui. Šios pinigų sumos gavimo fakto nepatvirtino ir byloje apklausti liudytojai kartu su I. L. į laidotuves važiavęs brolis ir dėdė. Liudytojas G. L., I. L. brolis, teisiamajame posėdyje parodė, kad jis kartu su I. L. bei dėde vyko į senelės laidotuves, vykusias Ukrainoje, tačiau liudytojas nežino, ar I. L. gavo iš senelės palikimą ‑ pinigus, tai I. L. nesakė, nežino, ar I. L. deklaravo pasienyje vežamus pinigus. Liudytojas J. D., I. L. dėdė, teisiamajame posėdyje parodė, kad kartu su I. L. ir jos broliu G. L. važiavo į I. L. senelės laidotuves, buvusias Ukrainoje (Lvove), tačiau nežino, ar I. L. gavo po senelės mirties palikimą (pinigus), nematė, kad I. L. vežtų pinigus, I. L. nesakė, kad gavo pinigų, važiuojant per pasienio muitinės postą I. L. nepildė deklaracijos dėl vežamų pinigų. 2018-02-12 patikrinimo akte Nr. (42.72) FR0680-60 nurodyta, kad Kauno teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyrius informavo, jog I. L. ir G. L. 2015 m. gegužės mėn. 20 000 JAV dolerių (20 000 x 0,8757=17 514 Eur) muitinės poste nedeklaravo.

57.       Nuteistoji I. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad iš L. V. (kuris mirė 2016 metais) pagal paskolos sutartį pasiskolino 100 000 Lt, kuriuos L. V. perdavė per du kartus. Iš pradžių L. V. perdavė grynaisiais 30 000 Lt, o paskui – 2012-01-30 L. V. dukra B. M. iš savo banko sąskaitos pervedė į I. L. banko sąskaitą 70 000 Lt. I. L. su L. V. susitarė, jog pinigus grąžins, kai galės. I. L. nežino, kur dingo su L. V. pasirašytos sutarties originalas. Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole nurodyta, kad I. L. pateikė 2012-02-20 paskolos sutarties, sudarytos tarp I. L. ir L. V., kopiją (t. 5, b. l. 25-27), kurioje nurodyta, kad L. V. paskolina I. L. 100 000 Lt, o I. L. įsipareigoja tokią pat sumą grąžinti (laikotarpis nenurodytas); paskolos palūkanos nemokamos (t. 5, b. l. 33). Liudytoja B. L. (buvusi M.), L. V. dukra ir I. L. brolio žmona, teisiamajame posėdyje parodė, kad 2012 m. pradžioje tėvo L. V. prašymu pervedė I. L. 70 000 Lt, nes pats negalėjo nuvažiuoti į banką. L. V. pinigus B. M. atiduodavo dalimis grynais pinigais apie 8 mėnesius. L. V. paskola I. L. nebuvo notariškai patvirtinta. Iš sąskaitos išrašo matyti, kad 2012-01-30 B. M. į I. L. banko sąskaitą pervedė 70 000 Lt, kuriuos I. L. 2012-02-03 pervedė į indėlį (t. 5, b. l. 114).

58.       Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojo L. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nes liudytojas 2016-03-30 mirė (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytojas nurodė, kad I. L. jam yra kaip giminaitė (dukra), nes I. L. brolis gyvena kartu su liudytojo dukra B. M. Liudytojas 2012 m. pradžioje I. L. paskolino 100 000 Lt, nes I. L. norėjo statyti namą. Pinigus perdavė grynais pinigais per du kartus: pirmą kartą – 40 000 Lt, o antrą kartą – 60 000 Lt. Liudytojas sutartos sumos iš karto nedavė, nes neturėjo namuose tiek grynųjų pinigų. Liudytojas L. V. nurodė, kad bankinio pavedimo nedarė, nes sirgo vėžiu, nenorėjo eiti į banką. Liudytojas davė savo banko kortelę anūkui R. M., kuris per kelias savaites per kelis kartus nuėmė reikiamą pinigų sumą grynaisiais. Liudytojas L. V. pasirašė su I. L. paskolos sutartį, kurioje paskolos termino nenustatė, sutarė, jog I. L. grąžins skolą kai galės. Liudytojui L. V. buvo parodyta 2012-02-20 paskolos sutartis su I. L., L. V. patvirtino, kad paskolos sutartyje yra jo parašas. Dėl pajamų šaltinių paskolai suteikti, L. V. nurodė, kad jis visą gyvenimą dirbo ir iki 2012 m. buvo sutaupęs 40 000 Lt, kuriuos ir laikė namuose. Be to, dar 2012 m. pradžioje jo motina J. V. padovanojo jam 120 000 Lt, kuriuos pervedė į jo sąskaitą DNB banke. Kadangi L. V. rimtai serga, tai jis netgi nesiruošia reikalauti iš I. L. grąžinti paskolos (t. 2, b. l. 139-140). Nustatyta, kad 2012-01-23 bankiniu pavedimu į L. V. sąskaitą J. V. (motina) pervedė 120 000 Lt sumą, mokėjimo paskirtyje nurodyta „pagal dovanojimo sutartį, sudarytą Vilniaus m. 1-jame notarų biure 2012-01-23“. L. V. iš 2012-01-23 pavedimu pervestos 120 000 Lt sumos laikotarpiu nuo 2012-01-24 iki 2012-02-19 (iki paskolos sutarties su I. L. surašymo) nuėmė grynais pinigais 63 500 Lt ir laikotarpiu nuo 2012-02-20 iki 2012-05-01 nuėmė 38 000 Lt, iš viso 101 500 Lt. Liudytojo L. V. parodymus dėl pinigų nuėmimo (išgryninimo) iš banko sąskaitos patvirtino ir liudytojas R. M., L. V. anūkas. Liudytojas R. M. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad girdėjo šeimoje kalbas apie tai, jog senelis L. V. paskolino I. L. pinigų. L. V. duodavo liudytojui R. M. savo banko kortelę, kad pastarasis nuimtų pinigų, nes L. V. sirgo; gali būti, jog liudytojas per 61 kartą nuėmė 60 000 Lt. Liudytojas nežino, kam L. V. buvo reikalingi grynieji pinigai.

59.       Iš bylos duomenų matyti, kad L. V. nuo 2005 m. vartojimo išlaidas dengė iš kreditinės sąskaitos (2005-02-11 nuimta grynais 960 Lt) ir vis dengdavo kreditinės sąskaitos įsiskolinimus, o kartais jam pinigines lėšas atsiskaitymui už kreditą pervesdavo jo dukra B. M. Nuo 2012 m. birželio mėn. per banką buvo atlikti mokėjimai įvairioms kredito įstaigoms už momentinius kreditus.

60.       Kaip matyti iš paskolos sudarymo datos (2012-02-20) ir B. M. atlikto pinigų pervedimo į I. L. banko sąskaitą datos (2012-01-30), pinigus B. M. I. L. pervedė iki paskolos sutarties pasirašymo. Byloje taip pat yra prieštaravimų, neatitikimų tarp nuteistosios I. L. ir liudytojų parodymų. Liudytojas L. V. parodė, kad I. L. du kartus pinigus perdavė grynaisiais, savo parodymuose nieko neužsiminė apie tai, kad būtų prašęs savo dukrą B. M. pervesti pinigus į I. L. banko sąskaitą. Be to, liudytojas L. V. ir nuteistoji I. L. nurodo skirtingas perduotas ir gautas pinigų sumas (L. V. parodė, jog iš pradžių perdavė I. L. grynaisiais pinigais 40 000 Lt, o I. L. parodė, jog gavo 30 000 Lt). Įvertinus 2012-02-20 paskolos sutarties, sudarytos tarp L. V. ir I. L. turinį, darytina išvada, jog ji buvo L. V. ekonomiškai nenaudinga, sudaryta kreditoriui nenaudingomis sąlygomis, nes L. V. suteikė I. L. pakankamai didelę pinigų paskolą be palūkanų, nenurodydamas paskolos grąžinimo termino, paskolos grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis, byloje pateikta tik paskolos sutarties kopija, nepateiktas sutarties originalas (I. L. teisiamajame posėdyje parodė, jog nežino, kur dingo su L. V. pasirašytos sutarties originalas). Iš L. V. parodymų matyti, jog jis paskolos suteikimo metu sunkiai sirgo, jam buvo diagnozuotas vėžys, gydėsi privačioje įstaigoje (nuteistoji I. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad L. V. sirgo vėžiu, jis gydėsi, vežiodavo jį į „Baltijos Amerikos“ kliniką), todėl L. V. gydymui nuo onkologinės ligos taip pat reikėjo nemažai pinigų. Atitinkamai nelogiška, kad L. V. 2012-02-20 skolintų I. L. (kuri jam nebuvo net giminaitė) pakankamai didelę pinigų sumą (100 000 Lt) be palūkanų ir garantijų tariamo namo statybai, kurio statybos net nebuvo pradėtos 2015-11-06 (garažo kratos data, kai pinigai buvo rasti ir paimti pareigūnų), nenustatydamas tikslaus pinigų grąžinimo termino, o tuo tarpu pats (L. V.) imtų momentinius kreditus vartojimo išlaidoms su kintamomis metinėmis palūkanomis. Nors iš banko išrašų matyti, kad tariamos 2012-02-20 paskolos sutarties pasirašymo metu L. V. turėjo pakankamai pinigų 100 000 Lt paskolai suteikti, tačiau atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog jie buvo panaudoti kitiems poreikiams, o ne perduoti I. L.

61.       Valstybinės mokesčių inspekcijos išvadoje dėl fizinių asmenų – V. Ž. ir I. L. ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad I. L. 2012-01-30 pavedimu gavusi iš B. M. 70 000 Lt, 2012-02-03 juos pervedė į terminuotą indėlį. Į einamąją sąskaitą 70 000 Lt suma buvo grąžinta 2012-07-10 ir dalis jos buvo naudojama išlaidų dengimui. 2013-06-20 į terminuotą indėlį buvo pervesta 67 000 Lt suma, kuri 2014-02-20 grąžinta į einamąją sąskaitą, 2014-05-30 į terminuotą indėlį buvo pervesta 62 000 Lt suma, kuri 2015-01-01 buvo konvertuota į eurus ir sudarė 17 957,52 eurus. Ši suma tik 2015-11-15, t. y. po kratos garaže atlikimo (2015-11-06), buvo pervesta į einamąją sąskaitą, iš kurios tą pačią dieną buvo nuimta 15 525 eurus grynais ir 5 000 eurų pervesta į terminuotą indėlį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad 2015-11-06 atliktos kratos metu rastų 47 000 eurų sumoje nebuvo tariamai L. V. skolintos ir B. M. pervestos į I. L. banko sąskaita 70 000 Lt sumos (t. 5, b. l. 126-127).

62.       Nuteistoji I. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad pasiskolino 70 000 Lt grynaisiais pinigais iš R. M., pasirašė paskolos sutartį, tačiau nuteistoji nežino, kur sutarties originalas. I. L. R. M. kas mėnesį grąžindavo po 225 eurų, t. y. tiek, kiek R. M. turėjo mokėti už automobilio lizingą, tačiau paskui nuteistoji nustojo grąžinti skolą. Tai teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytoja R. M., I. L. ilgametė draugė ir bendradarbė. Liudytoja R. M. parodė, kad 2013-12-19 paskolino I. L. 70 000 Lt namo statybai. Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole nurodyta, kad I. L. pateikė 2013-12-19 paskolos sutarties, sudarytos tarp I. L. ir R. M., kopiją (t. 5, b. l. 25-27), kurioje nurodyta, kad R. M. paskolino I. L. 70 000 Lt, o I. L. įsipareigoja tokią pat sumą grąžinti 5 metų laikotarpyje. Sutartyje nurodyta, kad už paskolą palūkanos nemokamos (t. 5, b. l. 34).

63.       Įvertinus 2013-12-19 paskolos sutarties, sudarytos tarp R. M. ir I. L. turinį, darytina išvada, jog ji buvo R. M. ekonomiškai nenaudinga, sudaryta kreditoriui nenaudingomis sąlygomis, nes R. M. suteikė I. L. pakankamai didelę pinigų paskolą be palūkanų, paskolos grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis, byloje pateikta tik paskolos sutarties kopija, nepateiktas sutarties originalas (I. L. teisiamajame posėdyje parodė, jog nežino, kur sutarties originalas). Iš R. M. parodymų ir byloje esančių duomenų matyti, kad paskolos suteikimo metu (nuo 2008 metų) R. M. pati turėjo kreditinių įsipareigojimų, t. y. kiekvieną mėnesį mokėjo bankui pinigus su palūkanomis už suteiktą paskolą butui bei po tariamos paskolos I. L. suteikimo paėmė dar išsimokėtinai automobilį. Atitinkamai nelogiška, kad R. M. skolintų draugei I. L., kuri dirbo kirpėja ir kurios oficialios pajamos buvo mažos, pakankamai didelę pinigų sumą (70 000 Lt) be palūkanų ir garantijų tariamo namo statybai, kurio statybos net nebuvo pradėtos (kaip nurodė pati nuteistoji I. L., buvo tik tvarkomi dokumentai dėl žemės), o tuo tarpu pati mokėtų pinigus bankui už paskolą su palūkanomis bei imtų automobilį lizingu taip pat su palūkanomis, o ne sumokėdama visos sumos iš karto. Valstybinės mokesčių inspekcijos mokestinio tyrimo ataskaitoje nurodyta, kad, įvertinus R. M. pateiktus dokumentus bei paaiškinimus, kitą surinktą informaciją apie R. M. gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatyta, kad paskolos suteikimo datai – 2013-12-19 R. M. turimas piniginių lėšų likutis grynais negalėjo būti didesnis nei 30 183 Lt. R. M. paskolos suteikimo datai neturėjo finansinių galimybių (teisėtų pajamų) suteikti I. L. 70 000 Lt paskolos (t. 10, b. l. 56-64). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad R. M. realiai 2013-12-19 paskolos sutartyje nurodytos 70 000 Lt sumos I. L. neperdavė.

64.       Šią baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo nesaisto civilinėse bylose priimti sprendimai ir nustatyti faktai, kad I. L. pagal pasirašytas paskolos sutartis gavo pinigus ir yra skolinga pinigus fiziniams asmenims (R. M., L. V. teisių ir pareigų perėmėjai ‑ B. L. (buvusiai M.)). Civilinėje byloje nustatyti faktai neturi prejudicinės (išankstinės) galios, sprendžiant asmens kaltumo klausimą baudžiamojoje byloje, nes kaltinamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus, kur, kitaip negu baudžiamojoje teisėje, galioja dispozityvumo principas. Be to, įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

65.       Papildomai pastebėtina, kad nėra logiškai paaiškinama, jog I. L., dirbdama kirpėja ir oficialiai gaudama nedidelį darbo užmokestį, būtų ėmusi dideles dvi paskolas (2012-02-20 iš L. V. 100 000 Lt ir 2013-12-19 iš R. M. 70 000 Lt), kurių pinigų iš karto nenaudotų, o kelis metus laikytų paslėptus (užkastus po smėliu) garaže (iki 2015-11-06, kol kratos metu rado ir paėmė pareigūnai), nežinant, kada jos bus panaudotos, nes kaip nurodė pati nuteistoji, ji planavo statyti namą, tačiau statybos dar nebuvo pradėtos, dar net nebuvo sutvarkyti dokumentai dėl žemės sklypo, bei neturint pajamų skolintas lėšas grąžinti (Valstybinės mokesčių inspekcijos išvadoje dėl fizinių asmenų – V. Ž. ir I. L. ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad V. Ž. laikotarpiu nuo 1990-03-11 iki 2015-11-06 ir I. L. laikotarpiu nuo 2002-08-12 iki 2015-11-06 patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas). Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos, darytina išvada, kad paskolos sutartys buvo sudarytos fiktyviai, realiai neketinant vykdyti sutartyse nurodytų sąlygų, o siekiant pateisinti garaže rastus ir paimtus pinigus. Garaže rasti ir paimti pinigai – 47 000 eurų bei 29 auksinės monetos buvo įgytos kitomis aplinkybėmis (iš kitų šaltinių) nei nurodė nuteistoji I. L.

66.       Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji I. L. iš pradžių ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus (t. 5, b. l. 12-13, 16). I. L. ikiteisminio tyrimo pareigūnui 2016-01-26 davė parodymus po nuteistojo V. Ž. 2016-01-08 apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, kurios metu V. Ž. jau tvirtino, kad garaže rasti pinigai – 47 000 eurų ir dalis monetų priklauso I. L. (t. 3, b. l. 57-58), t. y. nuteistiesiems V. Ž. ir I. L. suderinus parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Ž. ir I. L. jau daug metų kartu gyvena viename bute, turi bendrą vaiką, todėl I. L. tiek dėl asmeninių ‑ šeimyninių paskatų, tiek dėl savo procesinės padėties, yra tiesiogiai suinteresuota duoti tiek savo, tiek V. Ž. atžvilgiu palankius parodymus, siekdama pati išvengti baudžiamosios atsakomybės bei padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės savo vaiko tėvui V. Ž. bei galimo garaže rasto ir paimto turto konfiskavimo.

67.       Nors byloje apklausti liudytojai G. L. (nuteistosios I. L. brolis), J. D. (nuteistosios I. L. dėdė), B. M. (nuteistosios I. L. brolio žmona), L. V. (jo dukra B. M. ištekėjo už I. L. brolio), R. M. (nuteistosios I. L. ilgametė draugė ir bendradarbė) iš esmės patvirtino nuteistosios I. L. parodymus arba jiems neprieštaravo, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, visus šiuos liudytojus su nuteistąja I. L. sieja giminystės arba ilgametės draugystės ryšiai, todėl pastarieji liudytojai yra suinteresuoti duoti nuteistosios atžvilgiu palankius parodymus, siekdami padėti jai išvengti baudžiamosios atsakomybės ir galimo turto konfiskavimo. Tačiau kaip jau minėta aukščiau, nuteistosios I. L. bei šių liudytojų parodymus paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Byloje nėra jokių patikimų, objektyvių duomenų, kurie patvirtintų I. L. parodymus apie garaže rasto ir paimto turto šaltinius, byloje net nėra tariamai pasirašytų paskolos sutarčių originalų. Nuteistosios I. L. parodymus paneigia kiti byloje esantys įrodymai, todėl jais nesivadovaujama.

68.       Iš Sodros duomenų matyti, kad V. Ž. laikotarpiu nuo 2011-02-22 iki 2012-04-25 dirbo UAB „EVKO“; nuo 2011-01-01 iki 2011-12-30 buvo registruotas kaip asmuo, vykdantis žemės ūkio individualią veiklą (veiklos rūšys: kitų vaismedžių, uogakrūmių ir riešutmedžių vaisių auginimas bei vienmečių augalų auginimas). V. Ž. už tiriamąjį laikotarpį metinių pajamų deklaracijų neteikė. VĮ „Registrų centras“ duomenis V. Ž. vardu buvo įregistruoti šie nekilnojamojo turto objektai: garažas, esantis (duomenys neskelbtini), butas, esantis (duomenys neskelbtini), 1,5200 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriuos V. Ž. padovanojo savo nepilnamečiui sūnui N. Ž. (t. 5, b. l. 117; t. 6, b. l. 180-183, 185-186, 191-200).

69.       Iš Sodros duomenų matyti, kad I. L. nuo 2001-12-11 iki 2002-03-01 dirbo UAB „L.“; nuo 2002-10-08 iki 2002-10-28 ir nuo 2003-08-26 iki 2003-09-08 – B. prekybos firmoje; nuo 2012-11-18 iki 2002-12-04 ‑ UAB „I.“; nuo 2007-05-04 iki 2007-05-21 ‑ UAB „E.“; nuo 2007-05-21 iki 2007-06-05 ‑ UAB „M. g.“; nuo 2007-09-06 iki 2007-10-11 ‑ UAB „M. F.“; nuo 2007-10-25 iki 2007-10-25 ‑ UAB „V.“; nuo 2007-12-19 iki 2008-07-11 ‑ AB „L. g.“; nuo 2008-08-18 iki 2011-06-27 ‑ UAB „V.“; nuo 2011-02-24 iki 2011-02-28 ‑ UAB „E.“; nuo 2015-09- 03 iki 2016-04-05 – UAB „P.“. Iš šių duomenų matyti, kad I. L. dirbo su pertraukomis, dažnai keitė darbovietes, kiekvienoje darbovietėje dirbo nuo kelių dienų (UAB „V.“ tik 1 darbo dieną) iki 2 metų ir 10 mėnesių. Be to, I. L. vykdė individualią veiklą (kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikla) pagal verslo liudijimus. Laikotarpiai, kuriais I. L. buvo įsigijusi verslo liudijimus buvo: nuo 2012-12-12 iki 2012-12-18; nuo 2013-10-05 iki 2013-11-27; nuo 2014-03-04 iki 2014-04-22; nuo 2014-08-14 iki 2014-08-28; 2015-06-30 iki 2015-08-03; nuo 2016-05-13 iki 2016-06-13 ir nuo 2016-07-27 iki 2016-10-05. Iš pateiktų laikotarpių, kada I. L. turėjo teise verstis individualia veikla pagal verslo liudijimą nustatyta, kad 2012 m. ji turėjo verslo liudijimą, leidžiantį verstis individualia veikla 5 dienas per metus, 2013 m. ‑ 9 dienas per metus, 2014 m. ‑ 19 dienų per metus ir 2015 m. ‑ 9 dienas per metus. VĮ „Registrų centras“ duomenis I. L. vardu registruoto nekilnojamojo turto nebuvo (t. 5, b. l. 117; t. 6, b. l. 168-173). Iš AB „L. g.“ rašto matyti, kad I. L. jų įstaigoje iš pradžių dirbo palydovės pareigose, o paskui konduktoriaus – kontrolieriaus pareigose, jos mėnesinis atlyginimas buvo nuo 800 Lt iki 960 Lt (t. 6, b. l. 162).

70.       Iš bylos duomenų matyti, kad I. L. pagal darbo stažą, darbo pobūdį, užimtas pareigas (pardavėja, traukinio palydovė, konduktorė – kontrolierė, kirpėja ir pan.) bei oficialiai gautą pakankamai nedidelį atlyginimą, bei V. Ž., kuris oficialiai per visą savo gyvenimą dirbo tik apie 2 metus, negalėtų kiekvienas atskirai ar abudu sutaupyti per visą savo darbinę veiklą iš oficialiai gautų atlyginimų kratos metu rastos pinigų sumos – 47 000 eurų bei 2013 metais įsigyti 29 auksines monetas ar jų dalį, kurių bendra vertė 7 517,09 eurų.

71.       Valstybinės mokesčių inspekcijos išvadoje dėl fizinių asmenų – V. Ž. ir I. L. ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad V. Ž. laikotarpiu nuo 1990-03-11 iki 2015-11-06 ir I. L. laikotarpiu nuo 2002-08-12 iki 2015-11-06 patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas. V. Ž. laikotarpiu nuo 1994-01-01 iki 2015-11-06 gavo 181 469 Lt ir 1 913 Eur, o I. L. laikotarpiu nuo 2002-08-12 iki 2015-11-06 gavo 98 784 Lt ir 13 757 Eur su darbo santykiais nesusijusių ir neindividualios veiklos pajamų, t. y. pajamų, kurios nebuvo apmokestintos pagal GPMĮ 6 straipsnio 1 dalį nustatytu pajamų mokesčio tarifu. Specialisto išvadoje konstatuota, kad V. Ž. ir I. L. gautų iš atlyginimo, individualios veiklos, pardavus ar perleidus turtą ar iš trečiųjų asmenų pajamų neužteko, kad įgytų laikotarpiu nuo 2010-12-11 iki 2015-11-06 turėtą turtą, įskaitant 2015-11-06 kratos metu rastus 47 000 eurus ir 29 auksines monetas, 999 prabos ir 7 g svorio kiekviena (t. 5, b. l. 116-133). Specialistė Vida Grybauskienė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose palaikė šią specialisto išvadą. 

72.       Nuteistasis V. Ž. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis užkasė garaže rastus pinigus su auksinėmis monetomis, banke keitė litus į eurus, vedė užrašus dėl pinigų sumų, nupirko auksines monetas. Iš nuteistojo V. Ž. elgesio matyti, kad jis rūpinosi garaže kratos metu rastu turtu kaip savu. V. Ž., duodamas savo pirminius parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui dėl garaže rasto turto, nurodė pinigų slėptuvę (garažo duobėje, smėlyje), kokio nominalo buvo kupiūros (po 50, 100, 200, 500 eurų), kaip buvo supakuoti pinigai (įdėti į popierių ir į celofaninį maišelį) ir auksinės monetos (sudėtos į stiklinę tarą) bei kad jų kiekis, kainos ir sumos buvo užrašytas ant popieriaus lapo, kuris buvo įdėtas kartu su pinigais ir monetomis, auksinių monetų įgijimo aplinkybes, kad jas V. Ž. pirko prieš 2 metus (apie 2013 m.), viena moneta kainavo apie 1 000 Lt, jog auksines monetas nupirko visas iš karto, radęs skelbimą internete. Nuteistasis V. Ž. taip pat nurodė, kad garažą nupirko prieš 8 metus (apie 2007 m.), garažu naudojosi tik V. Ž., niekam garažo nenuomojo, šiuo garažu daugiau niekas nesinaudojo, vienintelis V. Ž. turėjo raktus nuo garažo (t. 3, b. l. 44-46). Iš VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad garažas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso N. Ž., V. Ž. nepilnamečiui sūnui, pagal dovanojimo sutartį, prieš tai garažas priklausė V. Ž. (nuo 2005-01-31 iki 2012-07-17) (t. 1, b. l. 97; t. 6, b. l. 191-192). Šios byloje nustatytos aplinkybės bei kitų byloje aptartų įrodymų visuma paneigia V. Ž. parodymus, duotus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kad garaže rastas turtas priklauso I. L. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad garaže kratos metu rastas turtas – 47 000 eurų ir 29 vnt. auksinių monetų priklauso V. Ž., pastarasis šį turtą įsigijo iš savo galimai neteisėtų pajamų šaltinių.

73.       Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad I. L. verstųsi neteisėta ar nusikalstama veikla, jog dalyvautų kartu su V. Ž. gabenant cigarečių kontrabandą ar neteisėtame akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių disponavime, ar žinotų apie šią V. Ž. neteisėtą veiklą ir iš to būtų gavusi neteisėtų pajamų. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad BK 1891 straipsnio sudėtis reikalauja, kad asmuo būtų turimo turto savininkas arba atitinkamo dydžio turto dalies bendrasavininkas, kas nustatoma remiantis civilinės teisės kategorijomis. Todėl byloje paneigus, kad I. L. apskritai buvo garaže rastų vertybių savininkė, jos akcesorinis bendrininkavimas (BK 25 straipsnis) dalyvaujant kito asmens „turto savininko statuse“ nėra įmanomas. Todėl I. L. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisinama, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

74.       Apygardos teismas teisingai kvalifikavo V. Ž. veiką pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį. Byloje nustatyta, kad kratos metu garaže rastas turtas – 47 000 Eur grynais pinigais ir 29 auksinės monetos 7 517,09 Eur vertės, bendrai 54 517,09 Eur vertės, viršijo 500 MGL vertę. Nuteistasis V. Ž. pripažino, kad dirbo neoficialiai, vertėsi automobilių verslu (automobilių pirkimu – pardavimu ir jų remontu), tai patvirtina ir byloje esantys duomenys, kad V. Ž. vardu buvo įregistruota 17 vnt. transporto priemonių, o jo sugyventinės I. L. vardu 8 vnt. transporto priemonių. V. Ž. taip pat pripažino, kad savo veiklos Valstybinėje mokesčių inspekcijoje neregistravo bei gaunamų pajamų nedeklaravo. Sprendžiant iš paties V. Ž. parodymų apie jo veiklą bei vertinant Valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvadą konstatuotina, kad V. Ž. gautų pajamų (net ir skaičiuojant kartu su I. L. įplaukomis) įgyti garaže rastą turtą neužteko (t. 5, b. l. 116-133). Be to, kratos metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena V. Ž. buvo rasta 10 pakelių cigarečių „Fest“ ir 16 pakelių cigarečių „NZ“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis (t. 1, b. l. 100-111). Nuteistasis V. Ž. pripažino, kad tai jo cigaretės. Iš administracinių teisės pažeidimų registro duomenų matyti, kad V. Ž. buvo baustas keturis kartus administracine tvarka už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis su Baltarusijos Respublikos banderolėmis (t. 3, b. l. 105-115, 117-122), taip pat buvo baustas už neteisėtą buvimą valstybės sienos apsaugos zonoje (t. 3, b. l. 111). Šioje baudžiamojoje byloje V. Ž. nuteistas už nusikalstamas veikas (2015-10-12 ir 2015-10-29), susijusias su neteisėtu akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pagrindinis V. Ž. pragyvenimo šaltinis buvo pajamos, galimai gautos iš neteisėtos veiklos. Tai, kad minėto turto atsiradimo aplinkybės nustatytos nebuvo, kvalifikuoti V. Ž. veiką pagal BK 1891 straipsnį netrukdo, nes pajamų neteisėtumas pagal šio nusikaltimo sudėtį nėra įrodinėjamas, įrodinėjamas teisėtų pajamų šaltinių nebuvimas. Pagal Konstitucinio Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarimą tokia straipsnio konstrukcija konstituciniam nekaltumo prezumpcijos principui neprieštarauja. Apeliaciniame skunde V. Ž. gynėjas taip pat kelia abejones dėl tikslaus turto įsigijimo momento, nes, pasak skundo, liko nepaneigta, jog minėtas turtas galėjo būti įsigytas anksčiau negu 2010 m. gruodžio 11 d. įsigaliojus neteisėtą praturtėjimą užkardančiam įstatymui. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad minėtas turtas buvo įgytas anksčiau negu 2010 m. V. Ž. parodymai šiuo požiūriu prieštaringi (pinigus kaupė visą savo gyvenimą – 29 vnt. auksinių monetų įsigijo apie 2013 metus – pinigai, kaip ir dalis monetų, apskritai priklauso ne jam, tačiau I. L., o jos prašymu litus palaipsniui keitė į eurus prieš pat euro įvedimą ir po jo), tuo tarpu pati I. L. nurodo aplinkybes, kad didžioji dalis turto buvo įgyta nuo 2012 m. Tačiau bendras V. Ž. veiklos kontekstas leidžia spręsti, kad šios lėšos buvo įgytos jau po 2010 m.: byloje yra užfiksuotos keturios administracinės nuobaudos už disponavimą neapmokestintomis cigaretėmis, anksčiausia 2010 m. rugsėjo 30 d., vėlesnės – 2014 ir 2015 metais. Tai leidžia teigti, kad paskutinius kelerius metus iki kratos V. Ž. savo pajamas sistemingai generavo iš šaltinių, nepagrįstų teisėtomis pajamomis.

Dėl bausmės skyrimo V. Ž.

75.       Nuteistojo V. Ž. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad V. Ž. buvo paskirta per griežta bausmė, prašo paskirti jam bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu. Pasak skundo argumentų, V. Ž. savo kaltę dėl nusikalstamų veikų, išskyrus nepagrįstą praturtėjimą, pripažino, tačiau pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl V. Ž. prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas negali būti pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte).

76.       Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo V. Ž. parodymai dėl 2015-10-12 nusikalstamos veikos, numatytos BK BK 199² straipsnio 1 dalyje, viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Nors nuteistasis V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei nurodė jos padarymo aplinkybes, tačiau teisiamajame posėdyje pradėjo ginčyti aplinkybes, susijusias su kratos metu rastų ir paimtų cigarečių rūšimi, keldamas versiją, jog muitinės pareigūnai sukeitė cigaretes kitokios rūšies cigaretėmis, o būtent, 5 blokus „Minsk Capital” cigarečių į 5 blokus cigarečių „Minsk Super Slim”, tam, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2015-10-12 nusikalstama veika). Kaip jau aptarta aukščiau, ši nuteistojo V. Ž. versija buvo paneigta byloje esančiais įrodymais. Todėl nagrinėjamu atveju nelaikytina, kad V. Ž. prisipažino padaręs jam inkriminuotą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

77.       Nors nuteistasis V. Ž. teisiamajame posėdyje prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje (2015-10-29 veika), tačiau, kaip matyti iš jo parodymų turinio, jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Nuteistasis V. Ž. teisiamajame posėdyje parodė, kad baltarusiai patys nunešė cigarečių dėžes į garažą, V. Ž. prie jų nebuvo prisilietęs, cigarečių dėžių nenešiojo, o tik stovėjo ir stebėjo aplinką. Taip pat V. Ž. dangstė nusikalstamų veikų bendrininką G. S., tvirtindamas, jog pastarasis nežinojo apie jo sodybos teritorijoje vykdytas nusikalstamas veikas. Įvertinus esančių įrodymų visetą, byloje nustatyta, kad baltarusiai iš skardžio, esančio prie upės, perdavė V. Ž. dėžes su cigaretėmis ir V. Ž. pats jas nešiojo į garažą, o G. S. žinojo apie daromą nusikalstamą veiką ir savo veiksmais padėjo ją padaryti – žvalgydamas ir stebėdamas aplinką šalia kontrabandos padarymo vietos, taip pridengdamas kitus bendrininkus, kad nebūtų sulaikyti pareigūnų. Nuteistojo V. Ž. parodymai neprisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Todėl nagrinėjamu atveju taip pat nelaikytina, kad V. Ž. prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje (2015-10-29 veika) ir nuoširdžiai gailisi.

78.       Aptariant V. Ž. asmenybę neigiamai atsiliepia aplinkybės, kad jis anksčiau teistas, nors teistumai išnykę, daug kartų baustas administracine tvarka, tame tarpe keturis kartus už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kas rodo, jog jis yra linkęs pažeidinėti įstatymų reikalavimus, nedirba, be to, nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog 2015-10-12 ir 2015-10-29 nusikalstamas veikas prieš valstybės finansus padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kita vertus, nors jo padarytų veikų pavojingumas yra neginčytinas, tačiau jos nėra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad pateisintų griežtą laisvės atėmimo bausmę, kokią jam paskyrė apygardos teismas. Neteisėtai kontrabandos būdu gabentų ir laikytų Lietuvos Respublikos teritorijoje akcizais apmokestinamų prekių kiekis, kaip nustatyta byloje, nežymiai viršijo ribą, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė (nusikalstamų veikų padarymo metu 250 MGL sudarė 9 500 eurų, o šioje byloje 2015-10-12 neteisėtai gabentų cigarečių vertė buvo 9 964 eurų, 2015-10-29 neteisėtai gabentų ir laikytų cigarečių vertė buvo 9 962 eurų), sunkių padarinių nusikalstamos veikos nesukėlė, kratos metu rastos ir paimtos su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais cigaretės į apyvartą nepateko. Nors V. Ž. baustas administracine tvarka, tačiau teistumai išnykę. V. Ž. turi nepilnametį vaiką, kuriam teikia išlaikymą, turi sveikatos problemų – serga cukriniu diabetu ir lėtine išemine širdies liga (t. 11, b. l. 78). Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad nėra duomenų, jog po nusikalstamų veikų, už kurių padarymą V. Ž. pripažintas kaltu, būtų padaręs naujas nusikalstamas veikas, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai yra lygūs straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkiams, yra aiškiai per griežtos. Kolegija konstatuoja, kad nors V. Ž. gyvensena bent jau iki nusikalstamų veikų padarymo išties kelia priekaištų, tačiau jam konkrečioje byloje inkriminuojami nusikaltimai nėra tokio sunkumo, kad bausmės tikslai būtų pasiekti skiriant jam tik realią laisvės atėmimo bausmę. Todėl yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog šiuo nuosprendžiu V. Ž. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jos vykdymą. V. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas maksimaliam terminui ‑ trejiems metams, paskiriant nuteistajam V. Ž. įpareigojimą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 3, 4 dalimis, 328 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria I. L. pripažinta kalta pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį ir nuteista 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį:

I. L. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisinti neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl nustatytos V. Ž., G. S. ir D. K. nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. redakcija), pašalinti aplinkybę, kad V. Ž. ir G. S. akcizais apmokestinamas prekes iš D. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo, o D. K. šias prekes jiems realizavo už 1 900 Eur.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl nustatytos V. Ž. ir S. Ž. nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. redakcija) (2015-10-12 nusikalstama veika), pašalinti kontrabanda į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos atgabentų akcizais apmokestinamų prekių įgijimą iš dviejų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą pinigų sumą.

G. S. nusikalstamus veiksmus dėl cigarečių kontrabandos kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 6 d. redakcija) ir už šią nusikalstamą veiką jam paskirtą bausmę sumažinti iki 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo. 

G. S. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) paskirtą bausmę sumažinti iki 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes apimant ir iš dalies sudedant, G. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 2 (dvejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimą.

Į paskirtą bausmę įskaityti G. S. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką – 1 (vieną) dieną.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, G. S. šiuo nuosprendžiu paskirtos 2 (dvejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams. Įpareigoti G. S. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

V. Ž. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) (2015-10-12 nusikalstama veika) paskirtą bausmę sumažinti iki 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo, pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) (2015-10-29 nusikalstama veika) paskirtą bausmę sumažinti iki 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo, pagal BK 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 6 d. redakcija) paskirtą bausmę sumažinti iki 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo, pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes apimant ir iš dalies sudedant, V. Ž. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 3 (trejų) metų laisvės atėmimą, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaityti V. Ž. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2015 m. spalio 12 d. iki 2015 m. spalio 14 d. ir nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2016 m. sausio 28 d.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, V. Ž. šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams. Įpareigoti V. Ž. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

D. K. paskirtos 246 MGL (9 264 eurų) dydžio baudos sumokėjimo terminą pratęsti iki 48 (keturiasdešimt aštuonių) mėnesių, šį terminą skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Metalo tyrimo atlikimo išlaidos – 121 euras – solidariai priteistos iš I. L.

Metalinę dėžutę, paimtą 2015 m. spalio 29 d. kratos metu G. S. namuose, kurioje buvo rasti šoviniai, grąžinti G. S.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                Albinas Bielskis

        Justas Namavičius

        Linas Žukauskas