Pranešėja
D.Šiugždinytė Baudžiamoji
byla Nr. 1A-427-238-2013;
Teisėjas A.
Vieraitis Teisminio
proceso Nr. 1-56-2-00019-2009-5;
Procesinio
sprendimo kategorija: 2.4.6.
(S)
KAUNO APYGARDOS
TEISMAS
N U T A R T I S
Lietuvos Respublikos
vardu
2013 m. birželio 17
d.
Kaunas
Kauno
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Arūno Paštuolio,
Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei,
dalyvaujant prokurorui A. F., nuteistojo R. V. gynėjai advokatei R. K., teismo
posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. V. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės
teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteistas
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 140 straipsnio
1 d. (dėl 2009-07-25 I. B. sumušimo) laisvės atėmimu 7
(septyniems) mėnesiams, pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2009-07-26 I. B., L. B. ir S. B. sumušimo)
laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis
LR BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis skirtos bausmės subendrintos dalinio
sudėjimo būdu ir skirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams
6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kolegija,
išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
R.
V. pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009-07-25 apie
23 val. (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio m. esančio daugiabučio gyvenamojo namo
(bendrabučio) bendrajame koridoriuje, kilus buitiniam ginčui dėl negrąžintos
skolos, tyčia tempė kaimynę I. B. už plaukų, sugriebęs
rankomis spaudė gerklę (smaugė) bei trenkė keletą kartų jos galvą į sieną, tuo
sukeldamas nukentėjusiai I. B. fizinį skausmą.
R. V.
pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2009-07-26 apie 13
val. I. B. bendrabučio kambaryje (duomenys neskelbtini),
Vilkaviškio m., kilus ginčui dėl jo įskundimo policijai, tyčia sugriebęs
savosiomis stipriai spaudė I. B. abi rankas, purtė ją,
rankomis spaudė kaklą (smaugė), trankė ją į sofos atlošą, medinius ranktūrius
ir į sieną, tuo padarydamas nukentėjusiajai I. B. kraujosruvas
abejose rankose ir nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą, tęsdamas nusikalstamus
veiksmus, tris kartus stūmė ranka stojusią motiną ginti mažametę L. B., gim. (duomenys neskelbtini), dėl ko ši krito,
atsitrenkė į dulkių siurblį, grindis ir lango kraštą ir dėl to patyrė fizinį
skausmą, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, stūmė ranka į veidą stojusį motiną
ginti mažametį S. B., gim. (duomenys neskelbtini), nuo ko
šis krito, atsitrenkė į grindis ir patyrė fizinį skausmą.
Apeliaciniame skunde R. V. prašo sumažinti jam paskirtą bausmės laiką. Nurodo, jog
turi sūnų, išlaiko šeimą. Pažymi, kad jo sūnaus motina šiuo metu gyvena
Ispanijoje, kur jie kartu turi namus. Akcentuoja, kad Lietuvoje neturi kur
gyventi. Teigia, kad pripažįsta savo padarytą nusikaltimą ir gailisi jį
padaręs. Pažymi, kad atsiprašė nukentėjusiosios ir įsipareigoja atlyginti žalą.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašė
apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo R. V. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantas neginčija
kaltės ir jo nuteisimo pagal LR BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalis, todėl
apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi,
neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek
to prašoma apeliaciniame skunde.
Apeliantas prašo
švelninti bausmę. Nuteistojo prašymas nepagrįstas, jį tenkinti įstatyminio
pagrindo nėra, nes teisėjų kolegijos manymu, bausmė nuteistajam skirta
teisinga.
Kolegija pažymi, kad
Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis.
Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama
teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam
asmeniui. Bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų
darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti
nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti
bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5)
užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Baudžiamojo
kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme
įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies
straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją
laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina
nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos
nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos
nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5)
kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą
veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
BK 61 straipsnio 1 ir
2 dalis nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra
nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių,
ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina
kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir
(ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio
santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai
parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį,
skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Kolegija konstatuoja,
kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, šias anksčiau paminėtas įstatymo
nuostatas taikė tinkamai. Teismas pagrįstai vertino tą aplinkybę, kad R. V. teistas 5 kartus, šis teistumas 6, nusikalto teistumui
neišnykus, jis recidyvistas. Teismas pažymėjo, kad nuteistasis turėjo
galiojančią administracinę nuobaudą, o dar dvi jam buvo paskirtos po
nusikaltimų įvykdymo, be to iki išvykimo į užsienį Lietuvoje nedirbo.
Kolegija konstatuoja,
kad teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad R. V. nusikaltimus
padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnių teistumų, taigi jis yra
recidyvistas. LR BK 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad recidyvistui už tyčinio
nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Visa tai
rodo, jog ankstesni teistumai ir skirtos bausmės įtakos nuteistojo elgesiui
nepadarė, jis išvadų nedaro ir linkęs nusikalsti. Todėl įvertinęs šių
aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tik realios
terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali padėti pasiekti bausmės
tikslus, t. y. sulaikyti R. V. nuo nusikalstamų veikų
darymo, atimti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo
principą. Dėl šių aplinkybių R. V. pagrįstai už 2009-07-25
nusikaltimo padarymą skirta sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas.
Kolegija pažymi, kad už 2009-07-26 padarytą nusikaltimą, numatytą LR BK 140
straipsnio 2 dalyje, įstatymas numato tik laisvės atėmimą.
Pirmosios
instancijos teismas, skirdamas bausmę R. V., atsižvelgė ir
į kitas LR BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, tinkamai įvertino jų
reikšmę nustatydamas bausmės dydį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nėra
nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Tačiau pirmosios
instancijos teismas pagrįstai įvertino būtent didesnį nuteistojo pavojingumą,
nes jis nusikalstamas veikas daro sistemingai, padarytos veikos tyčinės. Be to,
didesnį jo pavojingumą, o taip pat ir poreikį skirti laisvės atėmimo bausmę
apibūdina ir tai, jog nuteistasis anksčiau teistas penkis kartus, teistumas
neišnykęs, akivaizdu, kad ankstesniais nuosprendžiais skirtos bausmės įtakos
apelianto elgesiui nepadarė. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos
teismas tinkami įvertino visų anksčiau aptartų aplinkybių reikšmę nustatydamas
bausmės rūšį ir dydį, tinkami įvertino didesnį nuteistojo pavojingumą ir
pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog įvertinus
padarytos veikos, o kartu ir nuteistojo, pavojingumą, paskirtos bausmės nei rūšis,
nei dydis nėra aiškiai per griežti, yra teisingi ir tinkami užtikrinti bausmės
tikslų įgyvendinimą. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl nuteistojo
prisipažinimo, noro atlyginti žalą, šeimos išlaikymo taip pat nesudaro pagrindo
pripažinti, jog paskirtoji bausmė būtų aiškiai neteisinga ar per griežta.
Taikyti LR BK 62 straipsnio nuostatas R. V. atžvilgiu nėra
teisinio pagrindo, nes viena būtinų sąlygų LR BK 62 straipsnio 1 dalyje yra
numatyta aplinkybė – asmuo turi pats savo noru atvykti ar pranešti apie savo
nusikalstamą veiką. Šiuo atveju ši aplinkybė nenustatyta, be to, nenustatyta ir
kitų LR BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 p. numatytų aplinkybių. Taikyti R. V. atžvilgiu LR BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taip
pat nėra teisinio pagrindo, nes byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios
leistų spręsti, kad paskirtoji bausmė būtų aiškiai per griežta ir prieštarautų
teisingumo principui. Šiuo atveju, įvertinus nuteistojo padarytos veikos ir jo
paties asmenybės pavojingumą, nelaikytina, jog paskirtoji bausmė – laisvės
atėmimas prieštarautų teisingumo principui, todėl skirti švelnesnę bausmę R. V. nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja,
kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai skirtas bausmes subendrino
LR BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių pagrindu. Teismas nepažeidė bausmių bendrinimo
taisyklių, numatytų LR BK 63 straipsnyje, paskirtoji subendrinta bausmė yra
teisinga.
Esant šioms
aplinkybėms, nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmetamas,
nuosprendis nekeičiamas.
Teismas,
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio
1 dalies 1 punktu,
n u t a r ė :
Nuteistojo
R. V. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos
pirmininkė Danguolė
Šiugždinytė
Kolegijos
teisėjai Arūnas
Paštuolis
Egidijus Jonas Grigaravičius