Civilinė byla Nr. e2-15646-1019/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10570-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.8.; 3.2.6.1.

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jurgita Rimeikienė,

sekretoriaujant Jolantai Žilienei,

dalyvaujant ieškovui A. J.,

atsakovo UAB „Kamitra ir Co“ atstovui advokatui Giedriui Murauskui,

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, – Vilniaus miesto savivaldybės atstovui Ž. D.,

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, – UAB „Grinda“ atstovui D. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo civilinę pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei UAB „Kamitra ir Co“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Grinda“.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovas pateikė teismui ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovės 1000 Eur žalos atlyginimo, 20 proc. dydžio mėnesines palūkanas nuo 2021-04-02 iki visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas ieškinyje nurodo, kad (duomenys neskelbtini), važiuodamas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiu automobiliu (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pateko į eismo įvykį - dešiniąją automobilio puse, abiem ratais įvažiavo į plento pakraštyje esančią duobę. Eismo įvykio metu buvo smarkiai apgadinti du dešinieji automobilio ratlankiai ir dvi padangos, pažeista pakabos geometrija. Abu ratai pradėjo leisti orą, priekinė padanga subliuško per kelias minutes, automobilis nebegalėjo toliau važiuoti, turėjo priverstinai stoti pavojingoje vietoje posūkyje, esant sudėtingoms eismo sąlygoms, blogam matomumui. Buvo tamsus paros metas, smarkiai pustė, kelio danga buvo slidi ir nevalyta. Į įvykio vietą buvo iškviesta policija, įvykio vieta ir automobilio apgadinimai užfiksuoti policijos pareigūnų. Belaukiant policijos, į tą pačią duobę įvažiavo daugybė automobilių, keturi iš jų stojo keistis sugadintų ratų. Dėl įvykio metu patirtos žalos ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę ir (duomenys neskelbtini) gavo atsakymą, kad dėl žalos atlyginimo reikėtų kreiptis į atsakovą UAB „Kamitra ir ko“. (duomenys neskelbtini) plento priežiūros darbai vykdomi minėtos įmonės pagal sutartį, sudarytą su Vilniaus miesto savivaldybe, todėl ir atsakomybė už kelio trūkumus tenka minėtai įmonei. Ieškovui paskambinus į UAB „Kamitra ir ko“ administraciją, bendruoju telefonu, buvo nurodyta kreiptis į įmonės (duomenys neskelbtini) S. Š., kuris atsakingas asmuo už kelyje patirtus nuostolius. Susisiekus su S., šis paklausė, kokio dydžio yra nuostoliai, minėjo, kad norint juos kompensuoti, turėtų gauti visą informaciją apie padarytą žalą ir pasiūlė kreiptis atgal į administraciją, pateikti informaciją raštu, elektroniniu laišku. Po elektroninio laiško išsiuntimo (duomenys neskelbtini), iš atsakovo pusės nebesulaukta jokios reakcijos. Po trečio skambučio ir pokalbio su įmonės administratore buvo gautas nepasirašytas atsakymas iš el. pašto adreso (duomenys neskelbtini) su prierašu „(duomenys neskelbtini)“, kad įmonė nėra atsakinga už nuostolius, nes nėra gavusi jokių nurodymų iš savivaldybės tvarkyti minėtos duobės. Todėl nuostolių atlyginimas, pasak laišką parašiusio asmens, tenka savivaldybei, o ne įmonei. Ieškinyje nurodoma, kad nei įvykio dieną, nei kitomis dienomis duobė nebuvo pažymėta jokiais įspėjamaisiais ženklais, aptverta. Iškart po įvykio, praktiškai kartu su policijos pareigūnais, atvyko lengvasis sunkvežimis (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir duobę užpylė juoda biria medžiaga, tačiau po kelių dienų ji jau vėl buvo atsivėrusi. Vienas iš ieškovo sulenktų ratlankių buvo taip stipriai, kad skilo metalo lydinys, dėl ko yra visiškai sugadintas ir nebeįmanoma jo atitaisyti į buvusią būklę. Antras ratlankis po tiesinimo taip pat prarado savo pradinę būklę ir vertę. Ratlankiai yra senos gamybos, retų išmatavimų ir turintys išliekamąją vertę. Tikslus modelis (duomenys neskelbtini), išmatavimai (duomenys neskelbtini). Jų nėra lengva nusipirkti nei komplektu, nei po vieną, kad būtų galima atstatyti turimo ratlankių komplekto vertę. Tokio modelio ratlankių gamyba seniai nutraukta. Sugadinus vieną ar kelis ratus iš viso komplekto, jų, kaip daiktų visuma, netenka ir prasmės, ir vertės, yra nenaudotina ir nerealizuojama. Įrodinėti tokio daikto vertę yra labai sudėtinga ir šiuo atveju prašoma atlyginti žalos suma padengia tik dalį ieškovo patirtų nuostolių. Prie sugadintų ratlankių, sugadintos ir dešinės pusės padangos, kurios negali būti pakeistos naujomis, kadangi skirsis nusidėvėjimas nuo kairės pusės, taigi keisti reikėtų visą ratlankių ir padangų komplektą. Tačiau tokio komplekto įsigyti yra praktiškai neįmanoma, ieškovas ilgai ieškojo tokių pačių ratlankių kitų šalių prekybos vietose, tačiau nesėkmingai. Akivaizdu, kad ieškovas jau sugaišo tris mėnesius gainiojamas nuo vieno subjekto pas kitą. Tiek savivaldybė, tiek jai paslaugas teikianti įmonė kratosi atsakomybės, nors pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atsakomybę už kelio trūkumus ir dėl jų patirtus nuostolius, privalo prisiimti kelio savininkas. Šiuo atveju ieškovas nėra ir neturi būti ta šalis, kuri turi aiškintis, kam tenka atsakomybė. Dėl to ieškovas prie nuostolių sumos reikalauja priteisti delspinigius dėl nuostolius privalančių kompensuoti šalių neveikimo ir atsakomybės vengimo. Ieškovas reikalauja iš atsakovo priteisti 1000 Eur turtinės žalos, teismo išlaidas bei 20% mėnesines palūkanas, skaičiuojant nuo (duomenys neskelbtini) iki pilno atsiskaitymo su ieškovu. Kadangi tiek savivaldybė, tiek įmonė vengia atsakomybės ir nukreipinėja viena pas kitą, ieškovas patyrė ne tik nuostolius, bet ir negalėjo naudotis automobiliu, turėjo eikvoti asmeninį laiką ne tik automobilio tvarkymui, bet ir absurdiškai nuostolių padengimo procedūrai.

Atsakovė pateikė atsiliepimą, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė (duomenys neskelbtini) su UAB „Kamitra ir Ko“ sudarė pirkimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kur UAB „Kamitra ir Ko“ įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) dalies gatvių ir kiemų dangos remontą ir priežiūrą, bei nuolat vesti gatvių ir kiemų dangos stebėseną bei nedelsiant šalinti (taisyti) defektus, kurie kelia grėsmę eismo dalyvių, transporto priemonių saugumui. Pažymėjo, kad ne kartą teismų praktikoje konstatuota, kad rangovui nebuvo perduotas kelio valdymas CK 6.266 str. 1 d. prasme, tokiu būdu, jog rangovas pagal sutartį neįgijo teisės savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo keliui, o tik įsipareigojo atlikti techninės priežiūros darbus, t. y. gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus. Teismai analogiškose civilinėse bylose padarė išvadą, jog Savivaldybė, kaip kelio savininkas, turi atlyginti žalą ir todėl šioje byloje yra pasirinktas netinkamas atsakovas bei remiantis CK 6.266 straipsnio 1 dalimi atsakomybė už žalą padarytą dėl šio kelio trūkumų tenka Savivaldybei. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas, nurodydamas, jog automobilis buvo apgadintas jam įvažiavus į važiuojamojoje kelio dalyje esančią duobę, nepateikė nei policijos schemos, nei policijos komisariato tarnybinio pranešimo, taip pat visiškai nėra duomenų apie automobilio greitį įvykio metu, apie duobės skersmens dydį bei gylį, įvykio konkreti vieta (koordinatės) ir kitas reikšmingas aplinkybes, galėjusias lemti paties automobilio vairuotojo atsakomybę dėl įvykio. Nepateikta ir PVM sąskaita faktūra ir (ar) kiti dokumentai dėl eismo įvykio (pvz., defektinis aktas), ir (ar) automobilio remonto. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, jog nebuvo atlikta atestuotų turto vertintojų apžiūra. Minėtu atveju nėra konstatuota, jog nors vienas ieškovo nurodomas automobilio apgadinimas ir patirta žala atsirado būtent dėl blogai prižiūrimo kelio, Savivaldybės ar UAB „Kamitra ir Ko“ kaltės. Administracinės atsakomybės nebuvimas (netaikymas) pats savaime nereiškia, jog pašalinama ir civilinė atsakomybė (šiuo atveju kaltės už atsiradusią žalą dalis, tenkanti pačiam vairuotojui). Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo vertintina, ar vairuotojo veiksmai, net ir nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, gali būti pripažinti dideliu neatsargumu, iš dalies lėmusiu žalos atsiradimą, nes tai yra civilinės teisės, o ne administracinės teisės reguliavimo dalykas. Atkreipė dėmesį į tai, kad kiekvienam vairuotojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, yra keliami padidinti atsargumo ir atidumo standartai. Vairuotojas, nepriklausomai nuo oro sąlygų, turi stebėti kelio dangą, jos būklę ir nepažeisdamas nurodytų kelių eismo taisyklių, elgtis atidžiai ir rūpestingai. Vairuotojas turėjo stebėti eismo sąlygas kelyje ir galėjo pastebėti kelyje buvusią kliūtį bei imtis visų atsargumo priemonių, kad savo vairavimu nesukeltų žalos sau ir aplinkiniams. Galimai saugaus greičio nesilaikymas ir neatidumas įvykio metu taip pat galėjo lemti žalos atsiradimą, galimai dėl šių priežasčių automobilio vairuotojas sukėlė eismo įvykį ir buvo galimai patirta žala. Be kita ko, nėra pagrindo ieškovui priteisti 20 proc. dydžio mėnesinių palūkanų už priteistą sumą nuo (duomenys neskelbtini) iki pilno atsiskaitymo įvykdymo, be kita ko, procesinių palūkanų priteisimą reglamentuoja LR CK nuostatos. Šiuo atveju, nukentėjusiojo asmens veiksmai pasireiškė rizikos prisiėmimu, neapdairiai, neatsakingai vairuojant automobilį, kuris yra padidinto pavojaus šaltinis. Be visa to, būtina išsiaiškinti, ar kelyje esanti duobė galėjo sukelti eismo įvykį, kurio metu galėtų būti pilnai sugadintos visos ieškovo nurodytos automobilio dalys. Pažymėtina, kad šios aplinkybės nėra niekur užfiksuotos ir nėra aiškios, o šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga atitenka būtent ieškovui, ir kol minėtų aplinkybių ieškovas neįrodė, UAB „Kamitra ir Ko“ atsakomybė negali kilti. Atsakovės teigimu, neegzistuoja atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie galėjo nulemti ieškovo nuostolius, o ieškovas tokių veiksmų ieškinyje taip pat ir nenurodo bei neįrodinėja, konstatuotina, jog priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir ieškovo patirtų nuostolių, kaip atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga, neegzistuoja. Be kita ko, šiuo atveju būtent ieškovo pareiga yra įrodyti ne tik patirtos žalos dydį, bet ir atsakovo neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų, tačiau ieškovas tokių aplinkybių visiškai neįrodinėja ir net nenurodo ieškinyje, nepateikia ir jas patvirtinančių įrodymų, dėl ko ieškinys yra atmestinas. Negalima sutikti su tuo, jog žala buvo patirta dėl eismo įvykio, kadangi teismui nepateikiami įrodymai, jog visi sugadinimai yra būtent aptariamo auto įvykio pasekmė. Ieškovas nekvietė atsakovo apžiūrėti bei nepateikta automobilio remonto darbų sąmata/ atliktų darbų aktas ir kt. svarbūs žalos dydžiui nustatyti būtini dokumentai, dėl ko atsakovo nurodoma žala kelia pagrįstų abejonių. Ieškovo apskaičiuotas žalos dydis galbūt patvirtina tik galimą automobilio remontą, tačiau nėra nei vieno įrodymo, kad šis remontas yra ne eilinis remontas, o ieškovo nurodomo autoįvykio pasekmė, kad dėl autoįvykio būtent išvadoje nurodytas dalis reikia keisti, atlikti joje nustatytus darbus ir pan., dėl ko žalos dydis šioje byloje yra neįrodytas. Pats automobilio vairuotojas savo paaiškinime nurodė, kad po įvykio sugadintas buvo tik automobilio priekinis dešinės pusės ratas, nes subliūško. Tačiau ieškinyje paminėta, kad remontuojant buvo keisti abu dešinės pusės ratlankiai ir padangos, pažeista pakabos geometrija, tačiau byloje nėra duomenų, ar ji buvo tvarkyta. Tuo atveju, jeigu teismas vertintų, jog pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės dėl didelio vairuotojo neatsargumo nėra, ieškovui atlygintina žala turėtų būti mažinama CK 6.259 str. pagrindu. Dėl atsakomybės paskirstymo tarp Savivaldybės ir UAB „Kamitra ir Ko“ pažymėjo, kad Sutarties pagrindu atsirandančios (buvusios) prievolės nėra tokios apimties, jog UAB „Kamitra ir Ko“ galėtų būti laikoma Vilniaus miesto gatvių ir kelių valdytoja, savarankiškai atsakinga už šių statinių sukeltą žalą tretiesiems asmenims. Pažymėtina, kad visi Sutartyje numatyti darbai (gatvių remonto ir priežiūros) yra atliekami tik pagal užsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nurodymus, kiekvienu atveju pateikiant specialią darbų užsakymo formą. Šiuo atveju, Sutarties dalykas yra tai, kad UAB „Kamitra ir Ko“ atlieka rangos darbus pagal Savivaldybės nurodymus, o Savivaldybė už šiuos darbus atsiskaito nustatyta tvarka. Būtent dėl to, kad gatvių remonto ir techninės priežiūros darbai yra atliekami tik pagal Savivaldybės nurodymus, patvirtina, kad UAB „Kamitra ir Ko“ nėra statinių (gatvių), t. y. (duomenys neskelbtini) plento, valdytojas, o tik rangovas. Taip pat svarbu tai, kad pagal Vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 6 punktą, būtent savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Tuo tarpu, UAB „Kamitra ir Ko“ kelio remonto darbus atlieka tik Sutartyje numatyta apimtimi ir tik tuos, kuriuos užsako Savivaldybė. UAB „Kamitra ir Ko“ visuomet yra ribojama Savivaldybės skiriamo biudžeto. Būtent dėl pastarosios priežasties ir buvo nustatyta tokia Sutarties vykdymo tvarka, pagal kurią darbai atliekami tik tuomet, kai yra gaunamas Savivaldybės užsakymas, kadangi Savivaldybė neturėtų pakankamai lėšų atsiskaityti už visus UAB „Kamitra ir Ko“ nuožiūra atliktus darbus ar patikrinimus ir kiltų nesutarimų dėl to, ar tam tikrus darbus buvo būtina atlikti. Taigi UAB „Kamitra ir Ko“ negali būti laikoma atsakinga už atsiradusios žalos atlyginimą vadovaujantis CK 6.266 straipsniu, nes pagal šį straipsnį už žalą atsako tik statinių savininkas ar valdytojas, o UAB „Kamitra ir Ko“ nei Sutartimi, nei kitais pagrindais, nebuvo perduotas statinio - kelio (gatvės), t. y. (duomenys neskelbtini) plento valdymas.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad tam, kad konkretus subjektas būtų laikomas statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos (įskaitant kelius) valdytoju, jam pakanka daiktinės ar prievolių teisės pagrindu šiems objektams atlikti bent vieną iš minėtų veiksmų (t. y. arba eksploatuoti, arba prižiūrėti, arba tvarkyti). Vietos savivaldos įstatymas suteikia galimybę tam tikras funkcijas, susijusias su viešųjų paslaugų suteikimu, o šiuo konkrečiu atveju - su vietinės reikšmės kelių ir gatvių valdymu, pagal sudarytas sutartis perduoti kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Vadovaudamasi šiomis teisės aktų nuostatomis Vilniaus miesto savivaldybės administracija (duomenys neskelbtini) sudarė pirkimo sutartį (duomenys neskelbtini) (toliau - Sutartis), Sutartimi UAB „Kamitra“ ir Ko (Rangovas) įsipareigojo vykdyti Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) miesto dalies gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija (Užsakovas) sudaryti Rangovui būtinas sąlygas paslaugoms suteikti, priimti paslaugų rezultatą ir sumokėti už faktiškai suteiktas paslaugas Sutarties nustatyta tvarka. Vilniaus miesto savivaldybė kaip Vilniaus miesto gatvių savininkė, sudarydama minėtą sutartį su UAB „Kamitra“ ir Ko, turėjo tikslą Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) miesto dalies gatvių valdymą perduoti savo srities profesionalams UAB „Kamitra“ ir Ko įgalinant juos turėti savo žinioje minėtų miesto dalių gatvių ir kiemų dangos valdymą ir suteikiant teisę tose gatvėse elgtis savo nuožiūra bei daryti ūkinį bei fizinį poveikį savo iniciatyva esant keliančioms grėsmę situacijoms. Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė perduoda UAB „Kamitra“ ir Ko būtent Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) miesto dalies valdymą aiškiai išreiškė (duomenys neskelbtini) sutarties (duomenys neskelbtini) 25.18 punkte. Taigi Sutartimi gatvių valdymas buvo pavestas atlikti UAB „Kamitra“ ir Ko. Taigi, remiantis Sutartimi, UAB „Kamitra“ ir Ko prisiėmė nuolatinės gatvių stebėsenos pareigą, gatvių valdytojo pagal CK 6.266 str. statusą bei atsakomybę dėl netinkamos gatvių būklės. Šiuo atveju UAB „Kamitra“ ir Ko privalėjo veikti ne tik pagal atsakovės nurodymus, bet ir reguliariai tikrindama gatvių būklę bei nustatydama gatvių defektus, imtis iniciatyvos juos šalinti. Iš Sutarties nuostatų visumos matyti, jog UAB „Kamitra“ ir Ko įsipareigojo ne išimtinai laukti nurodymų prieš imantis bet kokių savo kompetencijai priskirtų veiksmų, tačiau atvirkščiai - imtis aktyvių veiksmų užtikrinant tinkamą gatvių būklę, ko šiuo nagrinėjamu atveju UAB „Kamitra“ ir Ko, kaip (duomenys neskelbtini) valdytoja, galimai neatliko.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – UAB „Grinda“, pateikė atsiliepimą, prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime pažymėjo, kad dėl Sutarties aiškinimo jau ilgą laiką vis kylą ginčai, ir tiek bendrosios kompetencijos, tiek administraciniai teismai tą pačią rangos darbų Sutartį vertindavo skirtingai, vienais atvejais nurodydami, jog ji nėra tokios apimties, kad UAB „Grinda“ būtų galima laikyti Vilniaus miesto gatvių valdytoju, kitais - jog Sutartimi visgi buvo perduota Vilniaus miesto gatvių valdymo teisė, nepaisant to, jog toks perdavimas nebuvo įregistruotas viešame registre kaip to reikalauja CK 4.27 str. 2 d. Taigi buvo būtina išsiaiškinti, ar Sutartis ir kitos panašaus turinio rangos darbų atlikimo sutartys gali būti traktuojamos kaip sutartys, kuriomis perduodamas daikto valdymas, neatsižvelgiant į tai, jog UAB „Grinda“ sutartimis įsipareigojo atlikti tik konkrečius darbus pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nurodymus. Šį klausimą išsprendė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016-04-15 priimdama nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016, kurioje detaliai išnagrinėjo ir pasisakė dėl nagrinėjamai bylai aktualios Sutarties. Trečiasis asmuo nurodė, kad su ieškovo nurodytu žalos dydžiu nesutinka, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas kartu su ieškiniu nepateikė jokių žalos dydį pagrindžiančių dokumentų. Bendrovė laikosi pozicijos, kad prašoma priteisti žalos suma yra ne tik nepagrįsta, tačiau taip pat ir neproporcinga. Vairuotojas nesilaikė pareigos stebėti kelio dangą ir neįsitikino, ar kelyje nėra kliūčių. Tuo labiau, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, kad įvykio metu buvo tamsus paros metas. Tačiau vairuotojas, net matydamas, kad tamsus paros metu ir yra blogas matomumas, galimai pažeisdamas nurodytas kelių eismo taisykles, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai ir toliau važiavo nemažindamas greičio. Būtent dėl šių priežasčių automobilio vairuotojas sukėlė eismo įvykį ir buvo patirta žala. Atitinkamai, atsakovas yra atleistinas nuo civilinės atsakomybės, vadovaujantis CK 6.253 str. 5 d. Be visa to, būtina išsiaiškinti, ar kelyje esanti duobė galėjo sukelti eismo įvykį, kurio metu galėtų būti pilnai sugadintos visos ieškovo nurodytos automobilio dalys. Šios aplinkybės nėra niekur užfiksuotos ir nėra aiškios, nes šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga atitenka būtent ieškovui, ir kol minėtų aplinkybių ieškovas neįrodė, tai atsakomybė negali kilti. Šiuo atveju būtent ieškovo pareiga yra įrodyti ne tik patirtos žalos dydį, bet ir atsakovo neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų, tačiau ieškovas tokių aplinkybių visiškai neįrodinėja ir net nenurodo ieškinyje, nepateikia ir jas patvirtinančių įrodymų, dėl ko ieškinys atmestinas.

Atsakovas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad aplinkybę, jog jis netapo tikruoju kelio valdytoju, pagrindžia tai, jog: 1) nei Sutarties 25.18 punkte, nei apskritai visoje sutartyje nėra nuorodos į CK 4 knygoje įtvirtintas bendrąsias valdymo teisės nuostatas, kurios sudarytų pagrindą spręsti, jog atsakovui buvo perduota savarankiška kelio valdymo teisė, kuri būtų įgyvendinama atsakovo, kaip valdymo teisės turėtojo, nuožiūra; 2) CK 6.266 str. 1 d. straipsnis yra susijęs su deliktinės atsakomybės reguliavimu, todėl darytina išvada, kad sutartyje nuoroda į CK 6.266 str. reiškia susitarimą tarp sutarties šalių dėl civilinės atsakomybės taikymo tarpusavio teisėms ir pareigoms, o ne konkrečiai valdymo perdavimą; 3) Sutartimi atsakovas prisiėmė vykdyti priskirtų kelių stebėsenos pareigą, tačiau pagal Sutarties nuostatas remonto darbai gali būti atlikti tik Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštiško užsakymo pagrindu (Sutarties 25.1 p.) ir tik jai kontroliuojant Sutarties vykdymą (Sutarties 23.4 p.). Taigi, vykdydamas Sutartį, Atsakovas privalo veikti tik pagal Vilniaus miesto savivaldybės nurodymus, nes už savarankiškai atliktus darbus jam nebūtų apmokama (Sutarties 1 priedo 15 p.). Vienintelė Sutarties nuostata, suteikianti Atsakovui tam tikro savarankiškumo, nurodo, kad be Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sutikimo gali būti atliekami darbai, susiję su avaringais dangos defektais (Sutarties 25.18 p.), tačiau ir šiuo atveju atsakovo savarankiškumas yra apribotas. Todėl atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir atsakovo teisių ir pareigų paskirstymą Sutarties atžvilgiu, abejotina, kad būtų galima teigti, jog atsakovas turėjo savarankišką kelių valdymo teisę. Taigi darytina išvada, kad Sutarties šalys susitarė tik dėl nuolatinių Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) miesto dalies ((duomenys neskelbtini)) gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbų, o šių gatvių valdymo teisių neperėmė. Vilniaus miesto savivaldybės administracija galimai nesilaikė viešosios teisės reikalavimų, keliamų procedūroms, perduodant nuosavybės teise priklausančio turto valdymo teisę tretiesiems asmenims. Vilniaus miesto savivaldybei siekiant perduoti įstatymu numatytą savarankišką teisę atsakovui, turėjo būti priimtas savivaldybės tarybos sprendimas. Atsakovo žiniomis, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas dėl valdymo teisės perdavimo atsakovui nebuvo priimtas, todėl negali būti laikoma, jog tariamas valdymo teisės perdavimas atsakovui atitinka imperatyviojo viešosios teisės reguliavimo reikalavimus. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybė neturėjo teisės tik Sutarties pagrindu perduoti atsakovui valdymo teisės į atitinkamas gatves, kadangi teisės aktai reikalauja priimti atitinkamą savivaldybės tarybos sprendimą. Atsakovo teigimu, ieškovas, remdamasis Ataskaita, netinkamai įrodinėja savo patirtą žalą, kadangi Ataskaita yra vertinamojo pobūdžio dokumentas, besiremiantis apibendrintais, visų Lietuvos autoremonto įmonių bei servisų teikiamais duomenimis. Nagrinėjamoje situacijoje, jau ratlankius sutvarkius ir ištaisius ratų defektus, žala yra patirta realiai, todėl ieškovui reikia įrodyti ne teorinę, o būtent realiai patirtą, faktinę žalą, pvz., pateikiant sąskaitą-faktūrą, kvitą ar kitokį įrodymą. Ataskaitoje nustatyta transporto priemonės atkūrimo sąnaudų (su PVM) 710 Eur suma, kuri yra žymiai mažesnė nei ieškinio suma. Ataskaitoje įrašyta transporto priemonės atkūrimo sąnaudų suma yra išskirtinai teorinio pobūdžio, kadangi yra gauta atliekant ne konkrečius darbus, o apibendrintų duomenų analizę. Papildomai, Ataskaitoje numatytą transporto priemonės atkūrimo sąnaudų sumą sudaro ne tik ratlankių taisymas, bet ir dažymo darbai. Tačiau pateiktose nuotraukose matosi nubraukti, nusilupę ratlankių dažai, kas sudaro pagrindą manyti, jog iš tiesų, jokie dažymo darbai nebuvo atlikti. Taigi, teoriškai nustatyta patirta žala turėtų būti dar mažesnė.

Ieškovas 2021 m. spalio 7 d. teismo posėdžio metu iš esmės palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad priežastinį ryšį pagrindžia policijos medžiaga. Dėl žalos paaiškino, kad jei galėtų ratlankius pakeisti, pateiktų sąskaitą. Ratlankiai reti, seni ((duomenys neskelbtini) m.), nėra kuo pakeisti. Žala kyla iš to, kad buvo sugadinti du ratlankiai, kurių pakeisti neįmanoma, ir dvi padangos, kurias pakeisti galima. Iškart po įvykio atsirado vibracija, priekinį ratą nuleido. Mėnesiui automobilis buvo dažykloje (planuoti darbai), atsiimant jį informavo, kad galinis ratas taip pat leidžia orą, įlenktas ratlankis. Servise pavyko sutvarkyti tik galinį ratlankį, priekinis skilo, jo sutvarkyti neįmanoma. Tokių naudotų ratlankių nėra. Kreipėsi į gamintoją, patvirtino, kad nebegamina tokių. Žalos atstatyti negali. Kadangi negalima keisti vienos padangos, todėl pirko kitas naudotas padangas, keitė ratlankius. Ratlankius remontavo – tai buvo laikinas sprendimas, kad galėtų naudoti. Padangos ir remontas kainavo apie 400 Eur. Prašoma priteisti žala – tai suma, kad galėtų nusipirkti ratlankių komplektą, jei rastų nusipirkti. Ieškovo teigimu, sugadino retą, gerą daiktą, kurio neturi kuo pakeisti. Dėl prašomų priteisti palūkanų paaiškino, kad jos už laiką, sąnaudas, skirtas rinkti įrodymus, automobilio tvarkymą. Dėl įvykio nurodė, kad buvo tamsus paros metas, matomumas blogas (pūga), važiavo apie 40-50 km/ val. Duobė nebuvo pažymėta. Atsakovo keisti neketina – paaiškino, kad jis, kaip žmogus, patekęs į įvykį, kreipėsi į savivaldybę, gavo išsamų atsakymą, kreipėsi į atsakovę, kurios atstovai teigė kompensuosiantys žalą, tačiau vėliau nemotyvuotai atsisakė kompensuoti. Ieškovo teigimu, turi būti aiški procedūra dėl kompensavimo, ko dabar nėra.

Trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės atstovas 2021 m. spalio 7 d. teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad menamos žalos negalima priteisti, turi būti pagal sąmatą. Dėl atsakovo tinkamumo palaikė ieškovo poziciją. Savivaldybė, pasirašydama sutartį su rangovu, siekia, kad valdymas būtų perduotas (Sutarties 25.18 punktas). Valdymas viešajame registre neįregistruotas, valdymas perduotas sutarties pagrindu, Tarybos sprendimas nebūtinas. Sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu. Sutartis buvo sudaryta su dviem rangovais, tačiau savivaldybė atsakingu laiko partnerį UAB „Kamitra ir Ko“. 

Atsakovės atstovas advokatas Giedrius Murauskas 2021 m. spalio 7 d. teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime, rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. Papildomai paaiškino, kad šiuo atveju nėra nuostolio – abu ratlankiai sutaisyti, nupirktos kitos padangos, tačiau išlaidų įrodymų nėra. Negalima kalbėti apie teorines sumas, kai patirtos faktinės išlaidos. Neaišku, kas sudaro 1000 Eur sumą. Dėl atsakovo tinkamumo nurodė, kad valdymo teisė – daiktinė teisė, kuri turi būti perduota pagal įstatymus, valdymo pasikeitimas turi būti tinkamai išviešintas. Dėl sutarties sudarymo aplinkybių nurodė, kad jokių derybų dėl sąlygų nėra, nes sutartis sudaryta viešo pirkimo būdu, sutartis yra viešo pirkimo sąlygų dalis. Praktikoje savivaldybė nori, kad rangovas užtikrintų visų gatvių saugumą, bet tam lėšų nėra. Neaišku, kuo atsakovės atsakomybė skiriasi nuo trečiojo asmens UAB „Grinda“, nes šalių atsakomybė pagal sutartį nesiskiria. Paaiškino, kad pagal sutartį visi darbai buvo atliekami pagal savivaldybės užsakymą, derinamos darbų apimtys, nes nuo to priklauso atsiskaitymas. Jei avarinė situacija, skubama šalinti, bet savo nuožiūra įmonė netaiso. Pagal sutarties 25.18 punktą numatyta, kad jei teismas priteistų iš savivaldybės, ji turi teisę mažinti už darbus.

Trečiojo asmens UAB „Grinda“ atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus. Paaiškino, kad valdymo teisė atsakovei ir trečiajam asmeniui nėra perduota.

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis, (duomenys neskelbtini) ieškovas A. J. automobiliu (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis), įvažiavo į duobę važiuojamojoje kelio dalyje (duomenys neskelbtini) plente, dėl ko automobilis buvo apgadintas.  Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos eismo įvykio (duomenys neskelbtini) medžiagos matyti, jog dėl įvykio nebuvo pradėta administracinio pažeidimo bylos teisena. (duomenys neskelbtini) Tarnybiniame pranešime policijos pareigūnas nurodė, jog vairuotojas A. J. paaiškino, kad įvažiavo į duobę ir apgadino ratlankį ir priekinę pakabą. Ieškovas (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl žalos atlyginimo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Infrastruktūros skyrius dėl žalos atlyginimo ieškovui nurodė kreiptis į UAB „Kamitra ir Ko“, remiantis (duomenys neskelbtini) UAB „Kamitra“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sudaryta pirkimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė nesutiko atlyginti žalos, nurodydama, kad už žalą keliuose atsakinga savivaldybė, kadangi ji yra kelio savininkė, atsako už kelio defektus. Ieškovo nuomone, būtent atsakovei UAB „Kamitra ir Ko“ kyla pareiga atlyginti dėl važiuojamojoje kelio dalyje buvusios duobės atsiradusią žalą, kuri, ieškovo teigimu, yra 1000 Eur.

Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl žalos atlyginimo. Ieškovas iš esmės įrodinėjo, jog dėl atsakovės, kaip gatvių ir kiemų dangos valdytojo, netinkamos kelių priežiūros buvo apgadinta transporto priemonė. Atsakovė įrodinėjo, jog ji nėra atsakinga už transporto priemonės apgadinamus, kadangi ji nėra gatvių ir kiemų dangos valdytoja, o sutarties su Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagrindu vykdo kelių techninę priežiūrą, taip pat tai, kad ieškovas nepagrindė žalos dydžio bei pats vairuotojas buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas.

Civiliniame procese vyraujantys dispozityvumo ir rungimosi principai (CPK 12 ir 13 straipsniai), be kita ko, reiškia, jog tik šalys nustato įrodinėjimo dalyką bei nurodo aplinkybes, kuriomis jos grindžia pareikštus reikalavimus, teismas negali vykdyti įrodinėjimo naštą už šalis. Kiekviena šalis turi procesinę naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Šio principo esmę sudaro tai, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių ginčą, todėl šalys negali būti tik abejingos stebėtojos. Be to, pasitelkus aptariamą taisyklę užtikrinamas šalių lygiateisiškumo principo tinkamas įgyvendinimas, sudarant šalims vienodas galimybes įgyvendinti procesines teises. Šalių pasyvumas procese, nepasinaudojimas teise, kartu ir našta įrodinėti, sukelia tam tikrus neigiamus procesinius padarinius – teismas laiko tam tikras aplinkybes neįrodytomis, o tai gali lemti nepalankaus teismo sprendimo priėmimą, šalies, kuri neįrodė savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindo, atžvilgiu.

Teismas, įgyvendindamas išaiškinimo pareigą, patikslino ieškovo procesinę naštą įrodinėti būtinas sąlygas civilinei atsakomybei kilti, atidėjo teismo posėdį, siekiant sudaryti sąlygas, kad ieškovas pateiktų nurodytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, siūlė apsispręsti dėl tinkamo atsakovo pasirinkimo, siūlė pasirūpinti tinkamu atstovavimu (CPK 45 straipsnis, 160 straipsnio 1 dalies 3, 7 punktai, 161 straipsnis).

Dėl asmens, atsakingo už transporto priemonės, įvažiavusios į gatvėje esančią duobę, apgadinimą

Nagrinėjant ginčus dėl žalos atlyginimo būtina patikrinti, ar egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos. Būtinosios deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos yra neteisėti veiksmai, žala, skolininko veiksmų bei žalos priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės) (CK 6.246-6.249 straipsniai). Aptartas civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti ieškovas, o neįrodžius bent vienos sąlygos, negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Pirmiausia būtina nustatyti neteisėtus veiksmus, kurių nenustačius deliktinės atsakomybės taikymo procesas pasibaigia. Veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017).

Ieškovas, atsižvelgęs į savivaldybės atsakyme jam dėl žalos atlyginimo, taip pat procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, įrodinėjo, jog UAB „Kamitra ir Ko“ turėtų atlyginti žalą, kadangi ji buvo gatvių valdytoja. Ieškovo teigimu, savivaldybė jam pateikė oficialų atsakymą, kurį grindė teisės normomis, o atsakovė į jo prašymą atlyginti žalą atsakė elektroniniu laišku, nepateikdama motyvų. Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, teigė, kad ji nėra kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, valdytoja, todėl nėra atsakinga už žalą.

Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumo, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Taigi objektyvioji (griežtoji) atsakomybė už dėl statinių trūkumo padarytą žalą gali būti taikoma statinio savininkui arba valdytojui. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad taikant CK 6.266 straipsnio 2 dalį, asmuo, viešame registre nurodytas kaip statinio savininkas (valdytojas) ir siekiantis paneigti statinio valdymo prezumpciją, turi įrodyti, kad kitas asmuo savarankiškai įgyvendina statinio valdymą, ir tuo atveju atsakomybė taikoma ne jam, o kitam asmeniui. Sutartimi kitam asmeniui perdavus tik statinio techninės priežiūros, veikiant pagal užsakovo nurodymus, teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-105/687/2016; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017; 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje ). Taigi savininkas atsako už statinio trūkumų sukeltą žalą visais atvejais, išskyrus, kai statinio valdymas yra perleistas kitam asmeniui – valdytojui (CK 6.266 straipsnio 1 dalis). Valdytoju gali būti asmuo, kuriam valdymo teisė priklauso tiek kaip savarankiška daiktinė teisė (CK 4.22 straipsnio 1 dalis), tiek kaip nuosavybės teisės sudėtinė dalis (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 4.22 straipsnio 1 dalį daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Remiantis CK 4.22 straipsnio 1 dalimi, daikto savininkas, perduodamas daiktą pagal sutartį kitam asmeniui, nepraranda nuosavybės teisės ir jos elemento – valdymo, tačiau netenka fizinio ryšio su daiktu, galimybės daryti jam fizinį poveikį, naudotis jo vartojamosiomis savybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-611/2020). 

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo šiam objektui. Sprendžiant, ar buvo perleista statinio valdymo teisė griežtosios atsakomybės taikymo kontekste, reikia nustatyti, ar valdytojui perduota teisinė ir faktinė pareiga užtikrinti statinio saugumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018). Nekilnojamojo turto savininkas laikomas savarankiškai įgyvendinančiu valdymo teisę, nebent jis įrodo, kad ją savarankiškai įgyvendina kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016).

Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Byloje nėra ginčo dėl to, jog trečiasis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybė, yra kelio, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, šių aplinkybių dalyvaujantys byloje asmenys neginčijo, kad valdymo perdavimo faktas būtų registruotas viešame registre.

Teismų praktikoje konstatuota, kad CK 6.266 straipsnis numato (aptaria) tik statinių savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę, tačiau nereguliuoja valdymo teisės perdavimo taisyklių (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-407-934/2020, nutarties 37 punktą). Esant ginčui dėl to, ar kelio (gatvės) savininkės (trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės) turima kelio (gatvės), esančio (duomenys neskelbtini), valdymo teisė buvo perduota kitam asmeniui ir todėl atsakovei kyla pareiga pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas civiline tvarka atsakyti už asmeniui padarytą turtinę žalą, būtina vertinti, ar atsakovei Vilniaus miesto savivaldybė pagal galiojantį teisinį reguliavimą, faktinių bylos aplinkybių kontekste, iš tiesų yra perdavusi savo valdymo teisę į kelią (gatvę).

Teismas pažymi, kad registruoto savininko ar valdytojo atsakomybės prezumpcija nustatyta tam asmeniui, kuris nuosavybės teisę ar valdymą yra paviešinęs. Įrodinėjimo pareiga nuginčyti šią prezumpciją tenka viešame registre nurodytam savininkui ar valdytojui – jie gali įrodinėti, kad konkretus kitas asmuo yra faktinis objekto savininkas ar valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005). Viešame registre nurodyto asmens buvimo statinio savininku (valdytoju) prezumpcija nustatyta dėl teisinio tikrumo, taip pat nukentėjusiojo teisių apsaugos interesais, tam, kad žalą patyręs asmuo galėtų iš viešo registro duomenų žinoti, kuris subjektas yra atsakingas už jo patirtą žalą. Nagrinėjamu atveju būtent ir susiklostė tokia situacija, kai ieškovas, patyręs žalą kelyje dėl kelio defekto, dėl žalos atlyginimo pirmiausia kreipėsi į kelio savininkę – Vilniaus miesto savivaldybę. Ir tik savivaldybei atsisakius atlyginti žalą, motyvuojant tuo, kad kelio valdymas perduotas sutarties pagrindu UAB „Kamitra ir Ko“, ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei UAB „Kamitra ir Ko“.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų (ieškovo pusėje), Vilniaus miesto savivaldybė nagrinėjamoje byloje siekė įrodyti, kad atsakovė savarankiškai įgyvendina statinio (kelio) valdymą sutarties pagrindu ir atsakomybė taikytina būtent atsakovei. 

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai statinio savininkas (valdytojas) nurodo, jog pagal sutartį atsakomybė už statinio konstrukcijos defektą tenka kitam asmeniui, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kad statinys perduodamas kitam asmeniui savarankiškai valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016, 22 punktas; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017, 22.2 punktas). Statinio valdymas gali atsirasti tiek įstatymo, tiek sutarties pagrindu. Kai statinio valdymas perleidžiamas sutartimi, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti tokio susitarimo turinį. Taigi teismas, konstatuodamas statinio valdymą, turi tirti sutarties turinį, aiškinti jos sąlygas pagal sutarties pažodinę reikšmę, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybes ir nustatyti, ar sudaryta sutartimi kitam asmeniui buvo perduota objekto, dėl kurio atsirado žalos, valdymo, ar tik techninės priežiūros teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015).

Nagrinėjamu atveju, pasisakydami dėl tinkamo atsakovo byloje, ieškovas ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija remiasi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos su atsakove sudaryta sutartimi, todėl būtina analizuoti ir vertinti, ar Vilniaus miesto savivaldybė atsakovei iš tiesų yra perdavusi kelio (gatvės), esančio (duomenys neskelbtini), valdymo teisę pagal (duomenys neskelbtini) sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis) nuostatas.  

Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės yra suformuluotos CK 6.193 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, o visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama, nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013). 

Nagrinėjant tikruosius sutarties šalių ketinimus, derinamas subjektyvusis sutarties aiškinimo principas su jos teksto lingvistine analize. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 1, 3, 5 dalys). Tais atvejais, jeigu šalių ketinimai nesutampa, svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012). 

Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

Vertinant atsakovės ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sudarytą Sutartį, t. y. sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties nuostatų turinį, sutartyje numatytas šalių teises ir pareigas, nustatyta, kad Sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) yra viešojo pirkimo sutartis, sudaryta konkurso (viešųjų pirkimų) būdu (CK 6.380-6.382 straipsniai). Tai, kad analizuojama sutartis sudaryta konkurso būdu pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, patvirtino atsakovės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovai, tai matyti iš pačios Sutarties nuostatų turinio (žr. Sutarties 21, 39, 53, 55, 62 punktus – nurodytų nuostatų turinyje yra nuorodos į Viešųjų pirkimų įstatymą ir viešojo pirkimo procedūras) ir iš viešai prieinamos informacijos Centrinės viešųjų pirkimų Informacinėje sistemoje (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagal Sutarties 1 punktą Vilniaus miesto savivaldybės administracija (užsakovė) Sutartį sudarė ne tik su UAB „Kamitra ir Ko“, bet ir su UAB „Grinda“ kaip su tiekėjų grupe, kuri Sutartyje įvardijama rangovu, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija ieškovui kaip už žalą atsakingą asmenį nurodė tik UAB „Kamitra ir Ko“. Trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad Sutartyje atsakovė yra nurodyta kaip atsakingas partneris, todėl ji ir buvo nurodyta kaip atsakinga už žalą. Tačiau iš Sutarties turinio nėra pagrindo daryti išvadą, kad pagal Sutartį UAB „Kamitra ir Ko“ ir UAB „Grinda“ teisės, pareigos ar atsakomybė būtų skirtingos. Taigi pagal Sutartį Vilniaus miesto savivaldybės administracija (užsakovas) su tiekėjų grupe – UAB „Kamitra ir Ko“ ir UAB „Grinda“ (rangovas), sudarė pirkimo sutartį, pagal kurią rangovas įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) miesto dalies ((duomenys neskelbtini)) gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, o užsakovas įsipareigojo sumokėti už faktiškai atliktus darbus. Pagal Sutarties 8 punktą, užsakovas sumoka rangovui už faktiškai atliktus darbus po to, kai yra priimtas faktiškai atliktų darbų rezultatas, t. y. pasirašytas faktiškai atliktų darbų priėmimo-pardavimo aktas. Papildomi darbai apmokami, jei jie raštiškai buvo suderinti su užsakovu, nurodant jų būtinumą (Sutarties 21 punktas). Pagal Sutartį užsakovas įsipareigojo kontroliuoti sutarties vykdymą (vykdyti kontrolę ir priežiūrą) darbų vykdymo zonoje, o aptikus sutarties vykdymo trūkumus, pažeidimus – duoti rangovui būtinus nurodymus jiems pašalinti arba atsisakyti priimti faktiškai atliktus darbus, kol trūkumai ir/ar pažeidimai nebus pašalinti (Sutarties 23.4 papunktis). Sutarties 25.1 papunktyje rangovas įsipareigojo darbus atlikti tinkamai, kokybiškai ir laiku, gavus raštišką užsakovo užsakymą, kuriame nurodyta darbų atlikimo vieta, apimtis, darbų atlikimo terminas, per kurį darbai turi būti atlikti. Sutarties 25.18 papunktyje įtvirtinta, kad rangovė įsipareigoja nuolat, be atskiro užsakovo reikalavimo, vesti perduodamų eksploatuoti gatvių ir kiemų dangos stebėseną bei priežiūrą. Rangovas privalo eksploatuojamų gatvių ir kiemų dangos defektus, kurie kelia grėsmę eismo dalyvių, transporto priemonių ir pan. saugumui, nedelsiant pažymėti gairelėmis ir aptverti. Atsiradus avariniams dangos defektams (duobės didesnės kaip 5 cm gylio) savarankiškai be atskiro užsakovo užsakymo šalinti (taisyti) ir apie atliktus darbus informuoti užsakovą. Rangovas nuo Sutarties pasirašymo dienos iki Sutarties galiojimo pabaigos yra laikomas gatvių ir kiemų dangos Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) dalies ((duomenys neskelbtini)) valdytoju pagal CK 6.266 straipsnį bei CK 6.270 straipsnio 2 dalį ir įsipareigoja atlyginti užsakovui ir/ar tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės. Tuo atveju, jei tretieji asmenys dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių kiemų dangos būklės, patirtų nuostolių, kuriuos teismas priteistų iš užsakovo, užsakovas savo pasirinkimu turi teisę mažinti mokėjimus rangovui pagal šią sutartį už atliktus darbus suma, lygia priteistiems nuostoliams, arba reikalauti, kad rangovas per 30 kalendorinių dienų nuo pareikalavimo užsakovui sumokėtų kompensaciją, lygią priteistiems nuostoliams. Kitais atvejais, kurie nekelia grėsmės eismo dalyvių, transporto priemonių ir pan. saugumui, rangovas apie pastebėtus eksploatuojamų gatvių ir kiemų dangos defektus turi informuoti užsakovą ir darbus atlikti pagal jo pateiktą raštišką užsakymą ir jame nurodytas apimtis (Sutarties 25.19 papunktis).

Sutarties šalys skirtingai traktuoja Sutarties nuostatas. Savivaldybės teigimu, šia Sutartimi atitinkamų gatvių valdymas buvo perduotas UAB „Kamitra ir Ko“. Pastaroji savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad neprisiėmė Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) dalies gatvių ir kiemų valdymo, nes visi šių objektų priežiūros ir remonto darbai pagal Sutartį vykdomi tik pagal savivaldybės nurodymus. Taigi, sutarties šalys, kaip jos pačios teigia, turėjo skirtingus ketinimus sudarydamos Sutartį, t. y. savivaldybė siekė perduoti nurodytų gatvių ir kiemų dangų valdymą rangovams, o atsakovė ir UAB „Grinda“ – tik prisiimti tam tikrų darbų vykdymą. Teismo vertinimu, tokiu atveju, kai abi sutarties šalys skirtingai traktuoja sutarties nuostatas ir tikslą sudaryti atitinkamą susitarimą, būtina įvertinti visą sutarties tekstą lingvistiškai, atitinkamų sutarties nuostatų tarpusavio ryšį, taip pat šalių elgesį, paneigiantį arba patvirtinantį šalių pozicijas dėl sutarties sudarymo, tam, kad būtų galima nustatyti, koks realiai buvo sutarties sudarymo tikslas ir kokia buvo šalių valia.

Teismo vertinimu, aptartų Sutarties nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog šalys iš esmės susitarė: pirma, jog atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „Grinda“ atliks nuolatinę priskirtų gatvių ir kiemų stebėseną ir priežiūrą; antra, visais atvejais rangovas, prieš atlikdamas kelio remonto darbus, privalo gauti užsakovo (savivaldybės) raštišką užsakymą; trečia, atsiradus avariniams dangos defektams, savivaldybės užsakymas nebūtinas; ketvirta, rangovas įsipareigojo atlyginti nuostolius užsakovui (savivaldybei) ir/ar tretiesiems asmenims, kurie atsirado dėl netinkamos kelio priežiūros, remonto ar netinkamos kelio dangos būklės. Rangos sutartyje aiškiai sulygta dėl gatvių ir kiemų dangos remonto ir priežiūros darbų atlikimo pagal užsakovės nurodymus, o ne dėl Sutartyje nurodytų gatvių perdavimo rangovui valdyti savo nuožiūra. Visas sutarties tekstas, t. y. visi šalių įsipareigojimai, atliekami darbai, atsakomybė ir kt., patvirtina, kad faktiškai šalių buvo susitarta dėl gatvių ir kiemų dangos techninės priežiūros atlikimo darbų. Įvertinus aptartų nuostatų turinį teismas neturi pagrindo daryti išvados, jog atsakovė savarankiškai įgyvendino priskirtų prižiūrėti kelių valdymą bei tapo gatvės (kelio) valdytoja, priešingai, nors atsakovė kartu su UAB „Grinda“ Sutartimi prisiėmė vykdyti priskirtų kelių stebėsenos ir priežiūros pareigą, tačiau jų remonto darbai gali būti atlikti tik savivaldybės raštiško užsakymo pagrindu. Vien tai, kad rangovas prisiėmė pareigą pašalinti kelio defektus, keliančius pavojų eismo saugumui, bei Sutartyje įrašė nuostatą, jog rangovas yra valdytojas CK 6.266 straipsnio prasme, savaime nėra pagrindas daryti priešingos išvados.

Vertinant Sutarties 25.18 papunkčio nuostatą, kurioje įrašyta sąlyga, jog rangovas yra gatvių valdytojas CK 6.266 straipsnio prasme, pažymėtina, jog tokia sąlyga savaime neįrodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė perdavė savarankišką kelio (gatvės) valdymą teisę. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad CK 4.254 straipsnio 1 punkte nurodyta, jog viešame registre turi būti registruojami su daiktais, teisių į juos suvaržymais bei daiktinėmis teisėmis susiję sandoriai ir sprendimai, kuriais iš esmės keičiamos registruojamo daikto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Įrodymų apie tai, jog kelio (gatvės), esančios (duomenys neskelbtini), valdymo perdavimas būtų įregistruotas viešame registre CK 4.254 straipsnio 1 dalies pagrindu, į bylą nepateikta, taip pat nepateikta ir kokio nors konkretaus dokumento, kurio pagrindu būtų perduotos kelio (gatvės) valdymo teisės (pvz., priėmimo–perdavimo aktas). Teismų praktikoje ne kartą dėl panašios Sutarties nuostatos vertinimo yra pasisakyta, jog aptariamos sąlygos įrašymas neįrodo, kad rangovas tapo gatvės (kelio) bei joje esančių įrenginių valdytojas  (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-1531-590/2017). Numatyta nuoroda į CK 6.266 straipsnio nuostatą labiau pagrindžia tai, kad šalys susitarė dėl civilinės atsakomybės taikymo (CK 6.252 straipsnio) tarpusavio teisėms ir pareigoms. Kadangi prievolių teisėje, skirtingai nei daiktinėje teisėje, galioja sutarties uždarumo principas, tai Sutarties 25.18 papunktyje nurodyta nuoroda į valdymo teisės perdavimą CK 6.266 straipsnio kontekste, teisiniu požiūriu, aktuali tik tarpusavio sutarties šalių teisių ir pareigų žalos atlyginimo prievolėje apimčiai. Rangos sutartyje nenustatyta, kad rangovė nuo sutarties pasirašymo dienos iki jos galiojimo pabaigos būtų laikoma sutartyje nurodytų gatvių kelių dangos valdytoja ir savo nuožiūra galėtų spręsti dėl kelių dangos konstrukcinių defektų remonto. Aptarta nuostata nepagrindžia aplinkybės, jog Vilniaus miesto savivaldybė būtų perdavusi savarankišką valdymo teisę atsakovei su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis ir pareigomis, kurios būtų įgyvendinamos jau valdymo teisės turėtojo nuožiūra.

Teismo vertinimu, Sutartyje įtvirtinta nuostata dėl valdymo perdavimo CK 6.266 straipsnio pagrindu patvirtina savivaldybės siekį išvengti atsakomybės už žalą nurodyto straipsnio pagrindu, perkeliant atsakomybę rangovams, tačiau kartu išsaugant savo kaip savininkės turto valdymo teisę, tai patvirtina visos šalių sudarytos sutarties tekstas. Tokią išvadą patvirtina ir kita Sutartyje įtvirtinta nuostata, kad tuo atveju, jei tretieji asmenys dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto bei (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės, patirtų nuostolius, kuriuos teismas vėliau priteistų iš užsakovės, ši savo pasirinkimu turi teisę mažinti mokėjimus rangovei už pagal šią sutartį atliktus darbus suma, lygia priteistiems nuostoliams, arba reikalauti, kad rangovė per 30 kalendorinių dienų nuo pareikalavimo užsakovei sumokėtų kompensaciją, lygią priteistiems nuostoliams. Taigi šalys sutartyje aptarė atsakomybės rangovei taikymą tuo atveju, jei ši netinkamai atliks darbus pagal sutartį (t. y. priežiūros, stebėsenos, remonto ir kt.) ir dėl to tretieji asmenys patirs žalos, kuri vėliau bus priteista teismo iš savivaldybės, t. y. ši dėl UAB „Kamitra ir Ko“ ir UAB „Grinda“ netinkamo įsipareigojimų bei darbų vykdymo realiai patirs žalos. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiama dėl rangovų atsakomybės pagal Sutartį, ieškovo nesieja jokie sutartiniai santykiai su „Kamitra ir Ko“, o nagrinėjamoje byloje žala atsirado iš delikto.

Teismas tuo pačiu pažymi, kad Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja savivaldybių tarybos pagal Vietos savivaldos įstatymą – įgyvendindamos turto savininko funkcijas. Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, Sutarties sudarymo metu) 16 straipsnio 1 dalies 26 punkte buvo nustatyta, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priklauso sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas, išskyrus atvejus, kai tvarka yra nustatyta įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose. Taigi remiantis nurodytomis teisės normomis sprendimą perduoti gatvių ir kiemų dangų valdymą UAB „Kamitra ir Ko“ turėjo priimti savivaldybės taryba, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kad toks savivaldybės tarybos sprendimas būtų buvęs priimtas.  

Taigi nagrinėjamu atveju ginčo įvykis įvyko Vilniaus miesto savivaldybei priklausančioje gatvėje, todėl argumentai dėl gatvės perdavimo valdyti atsakovei yra nepagrįsti, nes neįrodyta, kad ji yra faktinis gatvės valdytojas. Aplinkybė, kad ginčo įvykio metu atsakovei buvo pavesta atlikti kelio stebėseną ir priežiūrą, nereiškia, jog savivaldybė prarado (perdavė rangos sutartimi) gatvės valdymą ir nėra atsakinga už gatvėje esančio kelio konstrukcinius defektus.  

Teismas pažymi, kad panašios praktikos dėl už savivaldybei priklausančio kelio konstrukciniais defektais padarytos žalos atlyginimo yra laikomasi Vilniaus apygardos teismo apeliacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose, nagrinėjant bylas, kuriose nustatytos aplinkybės yra labai panašios į šios bylos, analizuojant Vilniaus miesto savivaldybės su rangovais darbų atlikimo sutarties sąlygas, teismų buvo padarytos išvados, kad nurodyta sutartis neįrodo, jog Vilniaus miesto gatvių valdytojas yra rangovas (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-633-619/2020; 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1598-430/2020; 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1672-560/2020; 2020 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1899-854/2020, 2021 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-493-560/2021; 2021 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-309-580/2021; 2021 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-493-560/2021; 2021 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1327-864/2021). Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas taip pat yra pateikęs CK 6.266 straipsnyje numatytos valdytojo sampratos išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017; 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018; 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-611/2020), kurie, nors ir buvo pateikti kitų bylų kontekste, kuomet buvo aptariamos kitos sutartys, tačiau šiuo atveju taip pat aktualūs ir nagrinėjamoje byloje. Vien ta aplinkybė, jog aptariamu atveju Sutartis sudaryta su kitu subjektu, ar konkrečioje sutartyje yra naujų sąlygų, kurios nebuvo analizuotos paminėtoje teismų praktikoje, nereiškia, kad žemesnės instancijos teismas gali nukrypti nuo kasacinio teismo išaiškinimų (CPK 4 straipsnis). Pažymėtina, kad šioje byloje kasacinio teismo, apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai taikyti ne mechaniškai, buvo įvertintos individualios bylos aplinkybės, konkrečios sutarties, sudarytos tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kamitra ir Ko” bei UAB „Grinda“, ir nenustatyta, kad pateikti valdytojo sampratos išaiškinimai negalėtų būti taikomi ir šioje byloje. 

Trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl iš esmės analogiškos Sutarties taikymo ir aiškinimo sprendė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2488-807/2021, kurioje ieškinys Vilniaus miesto savivaldybei buvo atmestas. Teismas pažymi, kad minėtu sprendimu, kuris įsiteisėjo 2021-10-08 (CPK 179 straipsnio 3 dalis), ieškinys atmestas iš esmės tuo pagrindu, jog nenustatyti Vilniaus miesto savivaldybės neteisėti veiksmai, t. y., nenustatyta, kad savivaldybė netinkamai atliko veiksmus, vykdydama sutartį. Teismas pažymi, kad pagal CPK 4 straipsnį vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, remiantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimais, sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Sprendžiant ginčus, turi būti vadovaujamasi aukštesniosios instancijos (aukštesnės grandies) – kasacinio teismo – nuolat plėtojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015). Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo praktika (civilinėje byloje Nr. e2-2488-807/2021) kaip teismo precedentas nėra taikoma nagrinėjamai bylai, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės. Teismas pažymi, kad teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs, todėl, įvertinus nurodyto Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis minėta praktika.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Sutarties nuostatos patvirtina, kad Sutarties pagrindu Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) gatvių, tarp jų (duomenys neskelbtini), valdymas atsakovei neperėjo, todėl UAB „Kamitra ir Ko“ nėra minėtos gatvės valdytoja ir dėl šios gatvės konstrukcinių trūkumų kilusios žalos CK 6.266 straipsnio pagrindu neatsako. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju atsakovė neturi pareigos atlyginti ieškovui jo tariamai patirtą žalą. Kadangi ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, todėl ieškinys atmestinas (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis, 6.266 straipsnis, CPK 178, 185 straipsniai). Tuo pačiu teismas pažymi, jog šio sprendimo priėmimas neužkerta kelio ieškovui įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais reikalauti žalos atlyginimo iš statinio savininko (valdytojo), o statinio savininkui reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo.

Teismui konstatavus, jog atsakovė neturi pareigos atlyginti ieškovui jo tariamai patirtą žalą, plačiau nepasisakytina dėl žalos dydžio ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų (Vilniaus apygardos teismo 2019-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-503-560/2019).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis).

Atsakovė prašė priteisti iš ieškovo 2094,82 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei pateikė patirtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85, patvirtinti užmokesčio dydžiai. Įvertinus rengtų procesinių dokumentų turinį, advokato atstovavimo teisme laiką, tinkamą pasirengimą bylos nagrinėjimui, spręstina, jog išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti, dydis atitinka protingumo bei sąžiningumo reikalavimus, neviršija Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85, nustatytų dydžių, todėl, ieškinį atmetus, iš ieškovo atsakovės naudai priteistina 2094,82 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą.

Bylą nagrinėjant teisme, valstybė patyrė 5,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškinį atmetus, teismo turėtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 96 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 259, 263-270 straipsniais, 279 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2094,82 Eur (du tūkstančius devyniasdešimt keturis eurus 82 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovės UAB „Kamitra ir Ko“, juridinio asmens kodas 126247592, naudai.

Priteisti iš ieškovo A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 5,26 Eur (penkis eurus 26 ct) bylinėjimosi išlaidų. Išaiškinti, kad valstybei mokėtinos sumos turi būti įmokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, įmokos kodas 5660. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, teismui būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                Jurgita Rimeikienė