Civilinė byla Nr. e2-19762-996/2021

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14578-2021-9          

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 

                                                                                    1.3.5.9; 1.3.6.3.2.9; 3.2.6.1; 3.4.1.7

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 5 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė,

sekretoriaujant Onai Virmauskienei, 

dalyvaujant ieškovui I. M. (I. M.), jo atstovei advokatei Evelinai Trukšinienei,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Elfoksas“ atstovui advokatui Ramūnui Mikulskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. M. (I. M.) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elfoksas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Teismas

n u s t a t ė :

I. M. (I. M.) (toliau – ieškovas, darbuotojas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. apyrašo t. I, l. 1–7, 52–53) uždarajai akcinei bendrovei „Elfoksas“ (toliau – atsakovė, darbdavė, įmonė), nesutikdamas su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. DGKS-1619 darbo byloje Nr. APS-131-4876 (toliau – sprendimas) dalimi, kuria yra nutraukta byla dėl darbuotojo reikalavimo pripažinti jo atleidimą iš darbo pas atsakovę neteisėtu, ir prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo pas atsakovę nuo 2021 m. vasario 26 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu, laikyti, kad jo darbo sutartis nutraukta pagal DK 218 straipsnio 6 dalį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti jam iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2021 m. vasario 26 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, taip pat priteisti jam iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas ieškinyje ir rašytiniuose paaiškinimuose (el. b. apyrašo t. I, l. 1–7, t. II, l. 137–151)  nurodė, kad 2020 m. vasario 21 d. su atsakove sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu buvo priimtas į darbą pas atsakovę vairuotojo–ekspeditoriaus pareigų vykdymui; darbdavė turi apie 140 vairuotojų, kuriuos siunčia į komandiruotes į Vokietiją („nuomoja“ savo darbuotojus Vokietijos įmonėms), pagal įmonėje egzistuojančią praktiką darbuotojui grįžus iš komandiruotės ir būnant Lietuvoje darbuotojas išleidžiamas nemokamų atostogų; jo konfliktas su darbdave kilo tuomet, kai jis pateikė darbdavei prašymą dėl kasmetinių atostogų jam suteikimo, praėjus vos 30 min. po tokio prašymo pateikimo iš (duomenys neskelbtini) A. P. telefonu gavo atsakymą, kad įmonėje tokia sąvoka kaip kasmetinės atostogos neegzistuoja, vėliau gavo ir rašytinį atsakymą, kuriame buvo nurodyta, kad atostogos nebus suteikiamos, nes 2021 m. vasario 13 d. jis bus siunčiamas į komandiruotę; darbdavė iš anksto neinformavo jo apie artėjančią komandiruotę, taip pat su darbo grafiku, kaip to reikalaujama pagal DK 115 straipsnio 2 dalį, nesupažindino, be to, pateikdamas prašymą išeiti kasmetinių atostogų, jis įmonėje jau buvo išdirbęs beveik metus laiko ir per šį laikotarpį nei karto nesinaudojo kasmetinėmis atostogomis, darbdavė nepasiūlė jam jokių alternatyvių datų, kuomet jis galėtų pasinaudoti savo teise į užtarnautas kasmetines atostogas; po to kai darbdavė atsisakė suteikti kasmetines atostogas, kurios jam priklausė pagal DK, 2021 m. vasario 9 d. jis pateikė darbdavei prašymą atleisti jį iš darbo savo noru nuo 2021 m. vasario 12 d., 2021 m. vasario 10 d. gavo darbdavės pranešimą, kuriame buvo nurodyta, kad jo prašymas atleisti jį iš užimamų pareigų yra atmetamas, nes apie ketinimą išeiti iš darbo nebuvo įspėta prieš 20 kalendorinių dienų bei dėl to, kad jam suplanuota komandiruotė į Vokietiją nuo 2021 m. vasario 13 d. iki kovo 28 d. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė elgėsi neteisėtai ir visiškai ignoravo jo teisę išeiti iš darbo savo noru, prašymą atmetė formaliai, nepriėmė įsakymo jį atleisti nuo 2021 m. kovo 1 d. (po 20 d.) ir po jo tokio prašymo pateikimo skyrė užduotis iki 2021 m. kovo 28 d. (komandiruotės termino pabaiga). Nurodė, kad su atsakovės užsakovu Vokietijos įmone „Hundertmarkt“ (toliau – užsakovas, Vokietijos įmonė) jis bendraudavo asmeniškai ir betarpiškai, kadangi šį klientą jis ir pasiūlė darbdavei, atėjęs dirbti pas atsakovę susitarė, kad jis bus komandiruojamas dirbti vien tik pas šį klientą, kas ir buvo visada vykdoma; planuodamas pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis su šios Vokietijos įmonės atstovu susitarė, kad jo atostogų metu kitas atsakovės darbuotojas neturės būti siunčiamas, be to, jo žiniomis užsakovas 2021 m. sausio ir vasario mėnesiais neteikė jokių prašymų atsakovei dėl vairuotojų atsiuntimo, tačiau nepaisant to, siekdamas sąžiningai vykdyti savo darbo funkcijas, jis išvyko į komandiruotę į Vokietiją taip, kaip buvo numatyta įsakyme dėl komandiruotės, darbdavė jokių konkrečių nurodymų dėl komandiruotės nedavė, todėl jis į komandiruotę išvyko savo transportu. Pabrėžė, jog įsakymas dėl komandiruotės neatitiko DK 107 straipsnio 6 dalies ir 44 straipsnio 1, 2 dalių imperatyvių reikalavimų. Mano, kad atsakovė tyčia parengė tokio turinio įsakymą, kad sukurti prielaidas jį apkaltinti dėl jo netinkamo vykdymo. Pažymėjo, kad atsakovė, tikėtina būdama įsitikinusi, jog jis neišvyko į komandiruotę, 2021 m. vasario 15 d. pateikė pranešimą/prašymą, kuriame nurodė, kad jis neįvykdė įsipareigojimo išvykti į suplanuotą komandiruotę ir tariamai atsakovė neturėjo galimybės pakeisti jo kitu vairuotoju ir paprašė jo pateikti pasiaiškinimą. Teigė, kad jo žiniomis 2021 m. vasario 15 d. atsakovė kreipėsi į užsakovą su klausimu, ar jis atvyko į komandiruotės vietą, atsakovei buvo patvirtinta, kad jis atvyko, tačiau jam atvykus užsakovas jam pranešė, kad jokio užsakymo atsakovei nebuvo pateikęs ir kad jam darbo nurodytu laikotarpiu nėra, todėl užsakovas jį išsiuntė atgal; jis atsakovei pateikė pasiaiškinimą, nurodydamas, kad nieko nepažeidė, nes įsakymą dėl komandiruotės įvykdė, t. y. nuvyko į Vokietiją; 2021 m. vasario 23 d. atsakovė pateikė jam dar vieną prašymą pasiaiškinti apie tai, kodėl jis į komandiruotę vyko savo asmeniniu automobiliu ir kodėl jis neatsiliepia į skambučius ir neperskambina, 2021 m. vasario 25 d. jis pateikė pasiaiškinimą, kuriame nurodė, kad jis jokios informacijos, susijusios su komandiruote, iš įmonės nebuvo gavęs, o nuo 2021 m. vasario 10 d. jam iš įmonės niekas neskambino; atsakovė 2021 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą dėl atleidimo iš darbo, kuriuo informavo, kad jis yra atleidžiamas iš pareigų pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuo 2021 m. vasario 26 d., tačiau įsakyme nebuvo nurodyta dėl kokių konkrečių priežasčių jis buvo atleistas iš darbo, t. y. ar dėl to, kad neatvyko į darbą, ar dėl to, kad į komandiruotę išvyko nuosavu automobiliu, ar dėl to, kad tariamai nekomunikavo su atsakove. Paaiškino, kad nesutikdamas su darbdavės sprendimu atleisti jį iš darbo ir darbdavei su juo paskutinę darbo dieną tinkamai neatsiskaičius jis kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, Darbo ginčų komisijoje jis dalyvavo vienas, be kvalifikuoto atstovo, 2021 m. balandžio 21 d. šalys, pasikeisdamos elektroniniais laiškais, pasirašė taikos sutartį, kurioje buvo aptarti tik atsiskaitymo klausimai, tačiau neišspręstas klausimas dėl jo atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl kreipiasi į teismą tik dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo klausimo išsprendimo. Pabrėžė, kad jis nebuvo pravaikštose, vykdė visus darbdavės nurodymus pagal nusistovėjusią ankstesnę praktiką, 2021 m. vasario 13 d. savo automobiliu išvyko į Vokietiją pagal darbdavės priimtą įsakymą, tačiau užsakovas jį išsiuntė atgal į Lietuvą, nes darbuotojų jam nereikėjo tuo metu, naujo įsakymo dėl komandiruotės atsakovė nepriėmė, jis dirbti neatsisakė, 2021 m. vasario 17 d. pranešimu ragino darbdavę grįžti prie jo prašymo dėl atleidimo iš darbo svarstymo. Pažymėjo kad Sodros duomenys patvirtina, jog pas atsakovę galiojo tokia tvarka, kad grįžus iš komandiruotės darbuotojai turėdavo naudotis atostogomis, o tai reiškia, kad grįžus iš komandiruotės ar ją pabaigus darbas Lietuvoje darbuotojui nebuvo suteikiamas, darbuotojas faktiškai darbo funkcijas vykdė tik komandiruočių metu, be to, tai, kad jis į komandiruotę išvyko savo automobiliu negalėjo būti pripažinta šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, kadangi atsakovė prieš komandiruotę nedavė jam jokių instrukcijų ar nurodymų, kaip turėtų būti vykdoma komandiruotė, nenurodė, su kokiu automobiliu jis turėti vykti į Vokietiją, todėl negalima konstatuoti, kad jis pažeidė kokį nors atsakovės nurodymą ar darbo pareigą, tokiais veiksmais jis nepadarė atsakovei nei žalos, nei sukėlė kažkokių nepatogumų, taipogi, vien tik negalėjimas susisiekti su darbuotoju telefonu negalėtų būti pripažįstama šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, tokio pobūdžio pažeidimas nepriskiriamas prie šiurkščių pagal DK 58 straipsnio 3 dalį, o ir pagal savo pobūdį taip pat negalėtų būti laikoma teisėta darbo sutarties nutraukimo priežastimi, be to, jis 2021 m. vasario 25 d. paaiškinime nurodė, kad jokių skambučių iš atsakovės abonentų nebuvo gavęs, atsakovės teiginius paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad šalys kuo puikiausiai komunikavo raštu, t. y. jis teikė darbdavei paaiškinimus į jos prašymus ne vieną kartą (t. y. 2021 m. vasario 17 ir 25 d.). Ieškovo įsitikinimu, atsakovė šiuo atveju pati inicijavo tariamą komandiruotę, įsakymas dėl komandiruotės fiktyvus, nes užsakovui darbuotojų tuo metu nereikėjo, pasinaudodama šiuo įsakymu atsakovė siekį jį atleisti iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

Teismo posėdžio metu ieškovas papildomai paaiškino, kad darbo santykių pas atsakovę metu Vokietijoje jis dirbo visada toje pačioje Vokietijos įmonėje (kurią darbdavei pats ir atvedė kaip klientą) ir Vokietijoje visada dirbo su tuo pačiu automobiliu, todėl gavęs įsakymą dėl komandiruotės į Vokietiją savu automobiliu nuvyko į tą pačią įmonę kaip visada ir įsėdo į tą patį automobilį Vokietijoje, automobilis jau buvo pakrautas, užduotis jau buvo automobilyje, todėl automobilyje sulaukęs pirmadienio (atvyko 13 d. šeštadienį vakare), apie 5 val. ryto išvyko pristatyti krovinį pagal automobilyje esančią užduotį, jam bevažiuojant sulaukė Vokietijos įmonės vadovo skambučio, kuris buvo nustebęs, kad jis vairuoja automobilį, nurodė, kad yra grįžęs iš atostogų kitas vairuotojas, kuris turėjo važiuoti tuo automobiliu, todėl pristačius krovinį jam nurodė grįžti ir teigė darbo jam nesant, jis grįžo pristatęs krovinį apie pietus, susisiekė su atsakovės (duomenys neskelbtini) V. V., su kuriuo visada bendraudavo darbo klausimais dirbdamas pas atsakovę, kuriam taip pat buvo pranešęs, kad į komandiruotę vyks savu automobiliu (vykti į komandiruotę savu automobiliu nusprendė dėl to, kad įtarė, jog į komandiruotę jis darbdavės siunčiamas fiktyviai ir gali būti paliktas Vokietijoje be darbo vietos, įsakyme nebuvo nurodyta, kaip (kokiu būdu) jis turi nuvykti į komandiruotę) pranešė apie situaciją, jam buvo nurodyta laukti, kol išspręs šį klausimą, tuomet jis nuvyko pas žmonos seserį, gyvenančią Vokietijoje, ten apsistojo, tačiau atsakovė daugiau užduočių jam nedavė, tik siuntė prašymus pasiaiškinti, į kuriuos jis atsakydavo, gavęs įsakymą dėl atleidimo iš darbo 2021 m. vasario 26 d., jis 27 d. išvyko iš Vokietijos ir 28 d. jau buvo Lietuvoje, Vokietijoje niekur nedirbo, nors tomis dienomis darbo ieškojosi statybose; rašydamas prašymą atsakovei dėl jo atleidimo iš darbo jis planavo įsidarbinti kitoje įmonėje vadybininku, tačiau atsakovei jo neatleidus pagal jo prašymą, jis prarado galimybę ten įsidarbinti.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė advokatė palaikė ieškovo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti jai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas (el. b. apyrašo t. II, l. 121–127).

Atsakovė nurodė, kad nors Darbo ginčų komisijoje ieškovas ir reiškė reikalavimus dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, tačiau ieškovo reikalavimas buvo susijęs su atleidimo iš darbo teisinio pagrindo pakeitimu iš DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto (darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės – šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo) į DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą (darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių – dėl neatsiskaitymo su darbuotoju), kai tuo tarpu teismui paduotame ieškinyje ieškovas reiškia reikalavimą ne dėl atleidimo teisinio pagrindo pakeitimo, tačiau visiškai naują reikalavimą dėl paties atleidimo pagrįstumo, t. y. pripažinimo neteisėtu ir DK 218 straipsnio 4 ir 6 dalyse įtvirtintų teisinių pasekmių taikymo, šioje byloje ieškovas iškėlė naują ginčą, kuris Darbo ginčų komisijoje nebuvo nagrinėjamas, todėl ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtu. Pabrėžė, kad nesutarimas su ieškovu kilo ne dėl jo teisės į kasmetines atostogas, tačiau dėl ieškovo spontaniško, iš anksto nesuplanuoto ir su įmone nesuderinto sprendimo pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis laikotarpiu, kuriam įmonė nebuvo pasiruošusi dėl savo verslo ypatumų (kadangi ieškovas nebuvo iš anksto suderinęs kasmetinių atostogų grafiko, ji neturėjo galimybės pakeisti ieškovą kitais darbuotojais), ieškovas prašymą dėl atostogų suteikimo pateikė 2021 m. vasario 8 d., o atostogas prašė suteikti po savaitės ir beveik visam mėnesiui, t. y. nuo 2021 m. vasario 15 d. iki 2021 m. kovo 13 d., be to, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas sekančią dieną po prašymo dėl atostogų suteikimo informavo įmonę apie tai, jog nuo 2021 m. vasario 12 d. dirbs kitame darbe, tik įrodo, kad netikėtas ieškovo prašymas dėl kasmetinių atostogų suteikimo buvo pateiktas ne poilsio tikslais, tačiau siekiant išbandyti savo galimybes kitame darbe tuo pačiu metu nenutraukus darbo sutarties su įmone, dar daugiau, planuodamas pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis darbuotojas su įmonės klientu – užsakovo vadovu asmeniškai susitarė, kad darbuotojo atostogų metu kitas įmonės darbuotojas neturės būti siunčiamas, todėl, atsakovės įsitikinimu, ieškovas atliko ne tik neetiškus, tačiau įmonės verslo interesams prieštaraujančius veiksmus, toks ieškovo elgesys patvirtina akivaizdų nesąžiningumą, savanaudiškumą, cinišką įmonės teisėtų lūkesčių nepaisymą ir menkinimą. Teigė, kad ieškovas neįrodė, jog realiai buvo išvykęs į komandiruotę, kadangi visi įmonės darbuotojai į komandiruotę 2021 m. vasario 13 d. vyko tarnybiniu transportu iš įmonės biuro, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovas įprastoje išvykimo vietoje nepasirodė, mikroautobusu nevažiavo, į skambučius neatsiliepė, darbo klausimais visiškai nekomunikavo, todėl 2021 m. vasario 15 d. jam buvo pateiktas prašymas/pranešimas, kuriuo buvo reikalaujama pateikti pasiaiškinimą dėl darbo pareigų pažeidimo, ieškovas nurodė, kad atvykęs į Vokietiją pagal 2021 m. vasario 10 d. įsakymą, negavo jokių tolimesnių nurodymų dėl darbo ir pareiškė, kad galutinai nusprendė įmonėje daugiau nedirbti, įmonė 2021 m. vasario 18 d. pateikė ieškovui pranešimą, kuriuo akcentavo, kad ieškovas laikomas tebedirbančiu įmonėje ir jam atsisakius dirbti (ką ieškovas buvo aiškiai išreiškęs ir raštu), įmonė 2021 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą, kuriuo tą pačią dieną atleido ieškovą iš užimamų pareigų dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pažymėjo, jog Darbo ginčų komisijoje ieškovas negebėjo paaiškinti, kaip jis nežinodamas tikslios informacijos apie tai, kur yra siunčiamas (į kokį miestą, pas kokį klientą) vykdė įmonės nurodymus, taip pat nepaaiškino, kodėl nusprendė vykti savo transportu, nors pagal galiojančią praktiką, įmonė užtikrindavo vykimą į komandiruotes, dar daugiau, ieškovas, iš anksto nepasitikslinęs, nusprendė vykti dirbti pas užsakovą, nors, kaip minėta, įsakyme nebuvo nurodyta komandiruotės konkreti vieta, o, anot paties ieškovo, jis iš anksto su užsakovu buvo susitaręs, kad jo vienašališkai suplanuotų atostogų metu joks darbuotojas nebūtų siunčiamas, todėl, įmonės įsitikinimu, ieškovas į Vokietiją vyko vykdydamas ne įmonės nurodymus dėl komandiruotės, tačiau įsidarbino kitoje darbovietėje analogiškose pareigose. Nurodė, kad ieškovas ne tik laiku nepateikė savo vairuotojo kortelės, iš kurios įmonė būtų galėjusi nuskaityti ir patikrinti tachografo duomenis, tačiau ir tyčia ją vėliau sugadino tam, kad įmonė negalėtų nustatyti tikrųjų darbo pareigų vykdymo aplinkybių. Mano, kad ieškovas fiktyviai nuvyko pas užsakovą, suimitavo situaciją, jog buvo išsiųstas atgal, nors ieškovas į Vokietiją atvyko ne komandiruotės tikslais, o dirbti kitoje darbovietėje. Atsakovės teigimu, ieškovas visą laikotarpį nuo jo atleidimo dirba kitoje darbovietėje, o darbo santykius pas kitą darbdavį pradėjo dar iki jo atleidimo įmonėje, dėl ko jis nepatyrė jokių praradimų, todėl DK 218 straipsnio 4 ir 6 dalyse įtvirtintų teisinių pasekmių taikymas neatitiktų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų, lemtų ieškovo nepagrįstą praturtėjimą.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokatas palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją, papildomai paaiškindamas, kad ieškovas iš darbo įmonėje atleistas 2021 m. vasario 26 d. pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą už pravaikštas, ieškovo darytas nuo 2021 m. vasario 13 d., ieškovas nevyko į komandiruotę, atsisakė dirbti, po komandiruotės darbuotojas negrįžo į įmonę atsiskaityti; po nurodymo vykti į komandiruotę daugiau jokių nurodymų ieškovui duota nebuvo; ieškovas buvo komandiruotas į Vokietijos įmonę „Hundertmarket“, elektroniniu paštu atsakovė buvo informuota, kad ieškovas 2021 m. vasario 13 d. neatvyko, nors su užsakovu telefonu buvo suderinta, kad vairuotojas jiems bus reikalingas. 

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2020 m. vasario 21 d. ieškovas ir atsakovė sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas 2020 m. vasario 22 d. įmonėje pradėjo dirbti vairuotoju–ekspeditoriumi (el. b. apyrašo t. I, l. 12–13), ieškovas 2021 m. vasario 8 d. pateikė atsakovei prašymą dėl kasmetinių atostogų jam suteikimo nuo 2021 m. vasario 15 d. iki 2021 m. kovo 13 d. (el. b. apyrašo t. I, l. 8), į kurį atsakovė raštu atsakė, nurodydama, kad prašymo nepriima, kadangi jis nuo 2021 m. vasario 13 d. siunčiamas į komandiruotę (el. b. apyrašo t. I, l. 9), 2021 m. vasario 9 d. ieškovas pateikė atsakovei prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2021 m. vasario 12 d. savo noru (el. b. apyrašo t. I, l. 14), į kurį atsakovė 2021 m. vasario 10 d. raštu jam atsakė, nurodydama, kad prašymą atmeta, kadangi įmonė nebuvo apie tai įspėta prieš 20 d., o nuo 2021 m. vasario 13 d. jis siunčiamas į komandiruotę Vokietijoje (el. b. apyrašo t. I, l. 10), atsakovės 2021 m. vasario 10 d. įsakymu dėl komandiruotės ieškovas buvo komandiruotas į Vokietiją nuo 2021 m. vasario 13 d. iki 2021 m. kovo 28 d. (el. b. apyrašo t. I, l. 11), atsakovė 2021 m. vasario 15 d. pateikė ieškovui pranešimą/prašymą dėl neatvykimo į darbą, nurodydama paaiškinti, kodėl ieškovas nevyko į paskirtą komandiruotę (el. b. apyrašo t. I, l. 18), atsakovas 2021 m. vasario 17 d. surašė paaiškinimą, jog į komandiruotę nuvyko, tačiau nurodymų dėl darbo negavo (el. b. apyrašo t. I, l. 19), atsakovė 2021 m. vasario 23 d. pateikė ieškovui pranešimą/prašymą paaiškinti dėl vykimo į komandiruotę nuosavu automobiliu ir neatsiliepimo į skambučius (el. b. apyrašo t. I, l. 22), atsakovas 2021 m. vasario 25 d. surašė paaiškinimą apie 2021 m. vasario 13 d. paskirtą komandiruotę ir kelionę į ją nuosavu automobiliu, kadangi nebuvo nurodymo kokiu būdu jam vykti bei nurodydamas, jog iš įmonės jam niekas neskambino (el. b. apyrašo t. I, l. 23), atsakovė 2021 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą dėl atleidimo iš darbo, kuriuo atleido ieškovą iš užimamų pareigų nuo 2021 m. vasario 26 d. pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą (el. b. apyrašo t. I, l. 24), darbuotojas 2021 m. kovo 10 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir netinkamo atsiskaitymo su juo (el. b. apyrašo t. I, l. 67–71), Darbo ginčų komisija sprendimu patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį dėl atsiskaitymo ir darbo bylą nutraukė (el. b. apyrašo t. II, l. 105–108).

Pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas.

Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties.

Pagal DK 58 straipsnio 5 dalį, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

Pagal DK 218 straipsnio 2 dalį, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą; pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai; pagal DK 218 straipsnio 6 dalį, šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Pirmiausia pastebėtina tai, kad, atsakovės manymu, ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtu, kadangi Darbo ginčų komisijoje ieškovo reikalavimas buvo susijęs su atleidimo iš darbo teisinio pagrindo pakeitimu iš DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto (darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės – šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo) į DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą (darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių – dėl neatsiskaitymo su darbuotoju), kai tuo tarpu teismui paduotame ieškinyje ieškovas reiškia reikalavimą ne dėl atleidimo teisinio pagrindo pakeitimo, tačiau visiškai naują reikalavimą dėl paties atleidimo pagrįstumo, t. y. pripažinimo neteisėtu ir DK 218 straipsnio 4 ir 6 dalyse įtvirtintų teisinių pasekmių taikymo. Atsakovės įsitikinimu, šioje byloje ieškovas iškėlė naują ginčą, kuris Darbo ginčų komisijoje nebuvo nagrinėjamas. Teismas, susipažinęs su Darbo ginčų komisijos pateikta darbo bylos medžiaga, su tokia atsakovės pozicija negali sutikti. Matyti, kad tiek pačiame prašyme Darbo ginčų komisijai (el. b. apyrašo t. I, l. 67–71, t. II, l. 4–10), tiek ieškinyje teismui ieškovas prašo pripažinti neteisėtu atleidimą iš darbo. Vien tai, kad pateiktame teismui ieškinyje, priešingai nei pirminiame prašyme Darbo ginčų komisijai, darbuotojas nebeprašo pakeisti jo atleidimo iš darbo pagrindo, nekeičia pagrindinio jo reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, tuo labiau, patikslintame prašyme Darbo ginčų komisijai darbuotojas jau prašė tik pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, pagrindo pakeisti nebeprašė. Be to, darbo bylose teismo vaidmuo yra aktyvus ir teismui suteikta teisė tiek viršyti pareikštus darbuotojo reikalavimus, tiek taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 414 straipsnio 3 dalis). Tuo labiau, teismo vertinimu, šalims dalyvavus Darbo ginčų komisijos posėdžiuose, sudarius taikos sutartį dėl atsiskaitymo, tik tinkamai neužbaigus pilnai nagrinėti darbo bylos Darbo ginčų komisijoje dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, toks ginčas, vadovaujantis proporcingumo, koncentruotumo principais, neturėtų būti vėl iš naujo perduodamas nagrinėti ikiteismine tvarka. Taigi, apibendrindamas tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, jog pagrindas palikti ieškinį nenagrinėtu nenustatytas.

Nagrinėjamu atveju darbuotojas iš darbo įmonėje atleistas 2021 m. vasario 26 d. įsakymu pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuo 2021 m. vasario 26 d. Kaip kad sukonkretino atsakovės atstovas advokatas teismo posėdžio metu, ieškovas iš darbo atleistas pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą už pravaikštas, ieškovo darytas nuo 2021 m. vasario 13 d., nes, pasak atsakovės, ieškovas nevyko į komandiruotę Vokietijoje, atsisakė dirbti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2021 m. vasario 8 d. darbuotojas raštu paprašė darbdavės suteikti jam kasmetines atostogas nuo 2021 m. vasario 15 d. iki 2021 m. kovo 13 d., tačiau darbdavės rezoliucija atostogos nebuvo suteiktos ir darbuotojui 2021 m. vasario 8 d. raštu pranešta, kad jam yra suplanuota komandiruotė nuo 2021 m. vasario 13 d., tuomet 2021 m. vasario 9 d. darbuotojas raštu kreipėsi į darbdavę dėl jo atleidimo iš darbo 2021 m. vasario 12 d., į ką darbdavė 2021 m. vasario 10 d. raštu atsakė, kad jo prašymą atmeta, nes darbdavė nebuvo įspėta apie tai prieš 20 d. ir jam nuo 2021 m. vasario 13 d. yra suplanuota komandiruotė į Vokietiją (el. b. apyrašo t. I, l. 8–10, 14), darbdavė 2021 m. vasario 10 d. priėmė įsakymą dėl ieškovo komandiruotės, kuriame įsakė ieškovui vykti į komandiruotę į Vokietiją nuo 2021 m. vasario 13 d. iki 2021 m. kovo 28 d. (el. b. apyrašo t. I, l. 11), tačiau, kaip matyti iš įsakymo turinio, komandiruotės įsakymas visiškai neinformatyvus (nenurodyta kaip darbuotojas turi nuvykti į komandiruotę, į kokį miestą, į kokią įmonę ir pan.), todėl teismas neturi pagrindo abejoti ieškovo teiginiais, kad jis visada buvo komandiruojamas į tą pačią įmonę Vokietijoje ir dirbo ten su tuo pačiu automobiliu, todėl, gavus komandiruotės įsakymą, jam buvo žinoma, kur jis turi vykti, kadangi įsakyme nėra nurodyta, kaip darbuotojas turi vykti į komandiruotę, vadinasi, darbdavė paliko tai spręsti pačiam darbuotojui, kuris, kaip nurodo, nuvyko į komandiruotę savu automobiliu, o nuvykęs įsėdo į tą pačią transporto priemonę kaip visada, kuri jau buvo su užduotimi ir ėmė ją vykdyti (tą dieną dirbo apie 8 val.), ką patvirtina tiek tachografo išrašas (el. b. apyrašo t. I, l. 17), tiek Vokietijos įmonės 2021 m. balandžio 20 d. pranešimas, jog ieškovas atvyko į komandiruotę, nors atsakovės nebuvo prašyta atsiųsti vairuotoją ir jo paslaugų jiems nereikėjo, todėl buvo išleistas (el. b. apyrašo t. I, l. 20–21). Nors teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokatas teigė, kad Vokietijos įmonė atsakovei pranešė, jog ieškovas į komandiruotę neatvyko, tačiau tokius jo teiginius pagrindžiančių įrodymų byloje nėra, priešingai, byloje yra tokius jo teiginius paneigiantis aukščiau jau aptartas ieškovo pateiktas įrodymas apie Vokietijos įmonės patvirtinimą apie darbuotojo atvykimą, tačiau nesant kvietimo ir nesant jam priskirto darbo. Vien tai, kad ieškovas į komandiruotę vyko ne atsakovės organizuotu transportu, o savo asmeniniu transportu, nepatvirtina fakto, kad ieškovas į komandiruotę nenuvyko, kai aukščiau aptarta bylos medžiaga patvirtina būtent apie jo nuvykimą į komandiruotę Vokietijoje ir dar apie 8 val. darbą joje. Tuo labiau pati atsakovė 2021 m. vasario 23 d. pranešime ieškovui nurodė, kad jis į komandiruotę nuvyko, tik kad savo transportu, o ne įmonės transportu ir paprašė dėl to pasiaiškinti (el. b. apyrašo t. I, l. 22). Pastebėtina ir tai, kad teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokatas patvirtino, jog ieškovas buvo komandiruotas į Vokietijos įmonę „Hundertmarkt“, t. y. į tą pačią įmonę, į kurią pagal aukščiau aptartą bylos medžiagą ieškovas ir nuvyko, kur išdirbo apie 8 val. ir nuo tolimesnių darbų vykdymo buvo atleistas nesant darbo ir nesant darbuotojų poreikio iš atsakovės. Taigi, atsakovės teiginys, jog ieškovas neįrodė, jog realiai buvo išvykęs į komandiruotę, visiškai nepagrįstas. 

Taipogi atsakovės atstovas advokatas teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovui jokių kitų užduočių, be aukščiau aptarto komandiruotės įsakymo, nebuvo duota, vadinasi, darbuotojas įvykdęs atsakovės nurodymą vykti į komandiruotę į Vokietiją ten ir nuvyko (nuvyko į tą įmonę į kurią darbdavė nurodė jį ir siuntusi), atliko užduotį (išdirbo apie 8 val.) ir gavo Vokietijos įmonės pranešimą, kad daugiau darbo jam nėra, o nesant tolimesnių darbų nurodymų nei iš Vokietijos įmonės, nei iš atsakovės darbuotojas pagrįstai liko Vokietijoje, nes į ją jis atsakovės buvo komandiruotas iki 2021 m. kovo 28 d. ir laukė tolimesnių darbdavės nurodymų, o vis jų nesulaukdamas ėmėsi ieškotis ten papildomo darbo, nors jo ten nerado (įrodymų nėra, todėl darbdavės teiginys, kad ieškovas įsidarbino Vokietijoje analogiškose pareigose tuo metu kai dar dirbo pas ją visiškai nepagrįstas), o 2021 m. vasario 26 d. sulaukęs darbdavės įsakymo apie jo atleidimą iš darbo išvyko iš Vokietijos į Lietuvą. Po darbo sutarties nutraukimo 2021 m. vasario 26 d. darbo santykiai šalių nebesiejo, todėl jokių pareigų darbuotojas vykdyti įmonės naudai nebeturėjo. Darbdavės teiginys, kad darbuotojas elgėsi neteisėtai, nes po komandiruotės negrįžo į įmonę atsiskaityti, visiškai nepagrįstas, nes, pirma, jam komandiruotė įsakymu buvo nustatyta iki 2021 m. kovo 28 d., o jis atleistas iš darbo jai dar nesibaigus (2021 m. vasario 26 d.), o po atleidimo iš darbo darbuotojas darbo funkcijų nebevykdo, todėl pareigos atsiskaityti už komandiruotę nesibaigus dar pačiai komandiruotei jis neturėjo, o pasibaigus šalis siejusiems darbo santykiams jokių pareigų darbuotojas nebevykdo, o antra, darbuotojas 2021 m. vasario 9 d. buvo įteikęs darbdavei prašymą atleisti jį iš darbo, todėl darbo santykiai turėjo baigtis 2021 m. kovo 1 d. (po 20 d. (DK 55 straipsnio 1 dalis)), o jis buvo atleistas anksčiau, o netgi komandiruotas ilgesniam laikui nei turėjo trukti jo darbo santykiai (komandiruotas iki 2021 m. kovo 28 d., o darbo santykiai turėjo baigtis pagal jo prašymą 2021 m. kovo 1 d.). Taigi, darbdavė visiškai nesivadovavo teisės aktų nuostatomis, ignoravo silpnesniąją darbo santykių šalį (darbuotoją), neatsižvelgė į jo teisėtus lūkesčius tiek turėti kasmetines atostogas (nesuteikusi jų pagal jo prašymą nederino kitos datos), tiek būti atleistam iš darbo jo prašymu per įstatymo nustatytą terminą (komandiravo ilgesniam laikotarpiui nei darbo sutarties pasibaigimo data pagal prašymą), tokiu būdu rodė nepagarbą tiek darbuotojui, tiek teisinei valstybėje nustatytai sistemai. 

Svarbu pastebėti ir tai, kad pagal aukščiau teismo ištirtą medžiagą darbuotojo 2021 m. vasario 17 d. paaiškinime (el. b. apyrašo t. I, l. 19) minimas jo apsisprendimas daugiau įmonėje nebedirbti rodo tik tai, kad darbuotojas vis dar palaiko savo prašymą atleisti iš darbo, nors, kaip jau teismo konstatuota aukščiau, įmonė, į jį visiškai neatsižvelgdama, jį komandiravo ilgesniam laikui, nei baigiasi įspėjimo terminas, ir dar nesant Vokietijoje jam jokio darbo, daugiau nurodymų dėl darbo neduodant. Byloje išnagrinėta situacija leidžia teismui darbuotojo paaiškinimus apie darbdavės suplanuotą fiktyvią komandiruotę darbuotojui siekiu jį atleisti už pravaikštą laikyti pagrįstais.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad darbuotojas darbdavės nurodymą vykti į komandiruotę įvykdė, darbą atliko, kitų nurodymų iš darbdavės negavo, todėl jokios pravaikštos darbuotojas nepadarė, jokių kitų šiurkščių darbo pareigų pažeidimų, už ką būtų pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo, teismas nenustatė, todėl teismas pripažįsta, kad darbuotojas iš darbo įmonėje 2021 m. vasario 26 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atleistas neteisėtai.

Pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas laiko, kad ieškovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos bei konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kyla DK 218 straipsnio 2–4 dalyse įtvirtintos teisinės pasekmės, taikant darbuotojo naudai šiame straipsnyje nustatytus kompensavimo mechanizmus – grąžinti darbuotoją į darbą arba negrąžinti į darbą priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Pažymėtina, kad kokį iš aukščiau minėtų neteisėto atleidimo iš darbo alternatyvių teisinių padarinių taikyti pasirenka teismas, atsižvelgdamas į įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus tokių padarinių taikymo kriterijus. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovas būti grąžintas į darbą nepageidavo, laiko, kad grąžinti ieškovą į darbą yra netikslinga, todėl, pripažinęs jo atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas ieškovo atžvilgiu taiko DK 218 straipsnio 4 dalį.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo. Kompensacija negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus, priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012). Tais atvejais, kai visiškas reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tenkinimas prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams ir sukeltų darbdaviui sunkias finansines pasekmes, priteistina suma gali būti mažinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-915/2015).

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas įmonėje dirbo tik metus laiko (įsidarbino 2020 m. vasario 21 d., atleistas 2021 m. vasario 26 d.), tačiau po atleidimo iš darbo tik po pusės metų įsidarbino kitur (el. b. apyrašo t. II, l. 190–193), nors planavo įsidarbinti kitoje darbovietėje, tačiau atsakovei neatleidus jo pagal jo prašymą, darbo pasiūlymo nebegavo, ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas buvo neigiamas, dėl to jo galimybės susirasti kitą darbą, akivaizdu, buvo apribotos, teismas kartu įvertina darbdavės nesąžiningą, nepagarbų veikimą darbuotojo atžvilgiu (teismo nustatytą aukščiau), taip pat atsižvelgia į kompensacijos paskirtį, darbuotojo ir darbdavės interesus, bylos nagrinėjimo trukmę, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių pusiausvyros principus, ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydį (el. b. apyrašo t. III, l. 11) ir laiko tikslinga mažintini priteistiną vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą iki 3 000 Eur (atskaičius mokesčius). Tokia suma, teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, yra pakankama ir adekvati darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtiems praradimams kompensuoti.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys). Jeigu darbo ginčų komisijos sprendimas ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi (DK 229 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškovo ieškinys yra iš dalies pagrįstas, todėl tenkinamas iš dalies – teismas pripažįsta ieškovo atleidimą iš darbo pas atsakovę 2021 m. vasario 28 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu neteisėtu, laiko, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisia darbuotojui iš darbdavės 3 000 Eur (atskaičius mokesčius) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kitą ieškinio dalį atmeta; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas dalyje, kuria yra nutraukta byla dėl darbuotojo reikalavimo pripažinti jo atleidimą iš darbo pas atsakovę neteisėtu, netenka galios, kita Darbo ginčų komisijos sprendimo dalis yra įsiteisėjusi.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas iš esmės yra priimtas ieškovo naudai, todėl teismas vertina, kad ieškovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą atsakovei nėra.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Ieškovas teismo prašė priteisti jam iš atsakovės jo patirtas jį atstovavusiai advokatei Evelinai Trukšinienei sumokėtas 1 498,46 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (el. b. apyrašo t. I, l. 43, EPP priedo l. 8–11). Teismas įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, rengtų dokumentų kiekį, išsamumą ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia ieškovui iš atsakovės 1 498,46 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tai, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisiamas 151 Eur žyminis mokestis (pagal neturtinį reikalavimą (atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu) ir turtinį reikalavimą (pagal priteistą sumą)).

Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 5 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl nepriteisiamos.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškovo I. M. (I. M.) ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti neteisėtu ieškovo I. M. (I. M.) (a. k. (duomenys neskelbtini) atleidimą iš darbo 2021 m. vasario 26 d. pas atsakovę uždarąją akcinę bendrovę „Elfoksas“ (į. k. 121953914) Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Priteisti ieškovui I. M. (I. M.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Elfoksas“ (į. k. 121953914) 3 000 Eur (trijų tūkstančių eurų) (atskaičius mokesčius) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir 1 498,46 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų devyniasdešimt aštuonių eurų ir keturiasdešimt šešių euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

Kitą ieškovo I. M. (I. M.) ieškinio dalį atmesti.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. DGKS-1619 darbo byloje Nr. APS-131-4876 dalyje, kuria yra nutraukta byla dėl I. M. (I. M.) reikalavimo pripažinti jo atleidimą iš darbo pas uždarąją akcinę bendrovę „Elfoksas“ neteisėtu, laikyti netekusiu galios. Kita Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. DGKS-1619 darbo byloje Nr. APS-131-4876 dalis yra įsiteisėjusi.

Priteisti valstybės naudai iš uždarosios akcinės bendrovės „Elfoksas“ (į. k. 121953914) 151 Eur (vieno šimto penkiasdešimt vieno euro) žyminį mokestį. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                  Ieva Stanislovaitienė