Civilinė byla Nr. 2-1736/2013

Procesinio sprendimo kategorijos: 126.8

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alė Bukavinienė,  

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2680-560/2013 pagal pareiškėjo V. R. skundą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Saginda“ kreditorių komiteto nutarimo pripažinimo negaliojančiu,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas (pradinio pareiškėjo UAB Hellmann Worldwide Logistics teisių perėmėjas) skundu prašė pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu atsakovo BUAB „Saginda“ 2012 m. gruodžio 6 d. kreditorių komiteto nutarimo 3.1-3.6 punktus. Nurodė, kad 2012 m. gruodžio 6 d. vyko BUAB „Saginda“ kreditorių komiteto posėdis, kuris svarstė BUAB „Saginda“ priklausančio nekilnojamojo turto – negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) bei pastato-gamybinio pastato (duomenys neskelbtini) kartu su valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos teise – pardavimo klausimą. Kreditorių komitetas priėmė nutarimą, kuris, pareiškėjo manymu, yra ekonomiškai nepagrįstas, neteisėtas ir todėl pripažintinas negaliojančiu, kaip pažeidžiantis BUAB „Saginda“ visų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Kadangi pradinis pareiškėjas UAB Hellmann Worldwide Logistics nebuvo BUAB „Saginda“ kreditorių komiteto nariu, todėl apie priimtą nutarimą sužinojo tik 2013 m. sausio 2 d. Vilniaus apygardos teisme. Pažymėjo, kad 2012 m. rugsėjo ar spalio mėn. vyko turto varžytynės pagal BUAB „Saginda“ kreditorių komiteto patvirtintas kainas, tačiau jos buvo sustabdytos Vilniaus apygardos teismo nutartimi. Po to nevyko jokie BUAB „Saginda“ kreditorių komiteto posėdžiai, kurie būtų sprendę BUAB „Saginda“ priklausančio turto pardavimo klausimą. Pirmasis kreditorių komiteto posėdis, kuris vyko po neįvykusių paskutinių turto varžytynių, buvo sukviestas 2012 m. gruodžio 6 d. Po paskutinių neįvykusių turto pardavimo varžytynių kreditorių komitetas priėmė nutarimą, kuriuo teisė sudaryti be varžytynių parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutartį buvo suteikta UAB „Dvirida“, prieš tai net nesvarsčius turto pardavimo tvarkos ir kainos klausimų, t.y. turto pardavimo tvarka, būdas ir kaina apskritai nebuvo patvirtinti, o kreditorių komiteto posėdžio metu buvo priimtas nutarimas, suteikiantis išimtinę teisę turtą įsigyti konkrečiam juridiniam asmeniui – UAB „Dvirida“. Apie turto pardavimo būdą ir kainą niekur nebuvo skelbta, todėl užkirstas kelias turtą parduoti už didžiausią kainą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido 14 dienų terminą kreditorių komiteto nutarimui apskųsti ir trečiojo asmens „Swedbank“, AB prašymu taikė ieškinio senatį. Pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog apie 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimo priėmimą sužinojo tik 2013 m. sausio 2 d., nepagrindė, dėl kokių svarbių priežasčių apie minėtą nutarimą negalėjo sužinoti anksčiau, bei neprašė teismo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Teismas taip pat atmetė skundą kaip nepagrįstą, nes sutiko su atsakovų BUAB „Saginda“ ir UAB „Dvirida“ bei trečiojo asmens „Swedbank“, AB argumentais, kad kreditoriaus UAB Hellmann Worldwide Logistics (teismui patvirtinus procesinių teisių perėmimą – pareiškėjo V. R.) teisės ginčijamu kreditorių komiteto nutarimu nebuvo pažeistos, nes visos lėšos pardavus BUAB „Saginda“ priklausantį nekilnojamąjį turtą bus skirtos šio turto įkaito turėtojo, „Swedbank“, AB, kreditorinio reikalavimo daliniam patenkinimui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu BUAB „Saginda“ 2012 m. gruodžio 6 d. kreditorių komiteto nutarimą 3.1-3.6 punktų klausimais. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepasisakė dėl skunde išdėstytų argumentų ir faktinių aplinkybių, ir nepagrįstai nusprendė, kad ginčijamas nutarimas priimtas nepažeidžiant ĮBĮ reikalavimų, BUAB „Saginda“ kreditorių teisių ir/ar teisėtų interesų. Administratorius apie turto pardavimą tiesioginių derybų būdu neskelbė nei Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos internetiniame puslapyje, nei kitose viešo informavimo priemonėse. Kreditorių komitetas galėjo priimti nutarimą dėl turto pirkėjo tik paskelbęs apie turto pardavimą iš varžytynių per viešo paskelbimo priemones ir gavęs visų suinteresuotų asmenų pasiūlymus. Neaišku, kokiais objektyviais kriterijais remiantis buvo parinktas turto pirkėjas – UAB „Dvirida“, kadangi, pareiškėjo žiniomis į „Swedbank“, AB kreipęsi asmenys siūlė didesnę turto pardavimo kainą.

2. Teismas nepagrįstai preziumavo, kad pareiškėjas apie kreditorių susirinkimo nutarimą turėjo sužinoti jo priėmimo dieną. Priešingai nei šaukiant kreditorių susirinkimą, šaukiant kreditorių komiteto posėdį informacija apie siūlomus nutarimo projektus yra teikiama tik kreditorių komiteto nariams. Todėl kreditorius, ne kreditorių komiteto narys, informaciją gali gauti vėliau, nei per 14 dienų nuo nutarimo priėmimo dienos.

BUAB „Saginda“ administratorius UAB „Būrai“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kreditorius praleido ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą 14 dienų terminą nutarimui apskųsti ir neprašė teismo šio termino atnaujinti. Pareiškėjas nebuvo aktyvus ir nesikreipė į bankroto administratorių dėl informacijos suteikimo. Nesutinka su pareiškėju, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų ir faktinių aplinkybių. Pažymėjo, kad turtas, dėl kurio pardavimo pareiškėjas pateikė skundą, yra įkeistas kreditoriui „Swedbank“, AB kurio kreditorinis reikalavimas yra 8 500 686,85 Lt. Todėl visos piniginės lėšos pardavus šį nekilnojamąjį turtą bus pervedamos įkaito turėtojui, nors akivaizdu, kad pilnai kreditorinis reikalavimas nebus patenkintas. Atsižvelgiant į tai, kitų įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai irgi nebus patenkinti. Taigi ginčijama nutartis nepažeidžia kreditorių teisių ir interesų, tuo labiau, kad pats „Swedbank“, AB balsavo už tokį kreditorių nutarimą. Pareiškėjas nenurodė, kaip bus pažeisti jo interesai, pats neišreiškė noro pirkti minėtą turtą. Atkreipė dėmesį, kad turto pardavimo kaina buvo ilgai svarstoma dar iki 2012 m. gruodžio 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo.

UAB „Dvirida“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atskirasis skundas yra aiškiai nepagrįstas, o UAB „Dvirida“ yra sąžiningas turto pirkėjas, aktyviai dalyvavęs turto pirkimo procese. Pareiškėjas neįrodė jokio suinteresuotumo šia byla.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo V. R. skundas dėl BUAB „Saginda“ 2011 m. gruodžio 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto trečiuoju darbotvarkės klausimu, pripažinimo negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str. 2-3 d., 338 str.).

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.

Bankrutuojančios įmonės kreditoriai bankroto byloje savo teises įgyvendina dalyvaudami kreditorių susirinkimuose pagal teismo patvirtintus jų kreditorinius reikalavimus. Kreditorių susirinkimas sprendžia tiek pagrindinius su įmonės tolesniu teisiniu likimu susijusius, tiek ir einamuosius klausimus (ĮBĮ 23 str.). Vadovaujantis ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę kreiptis į teismą, t.y. pateikti teismui skundą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų.

2012 m. gruodžio 6 d. įvyko BUAB „Saginda“ kreditorių komiteto susirinkimas, kuris svarstė klausimus, susijusius su įmonės nekilnojamojo turto pardavimu.

Pirminio pareiškėjo UAB Hellmann Worldwide Logistics 11 852,22 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas BUAB „Saginda“ bankroto byloje patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartimi pradinis pareiškėjas UAB Hellmann Worldwide Logistics pakeistas jo teisių perėmėju V. R..

Dėl ieškinio senaties taikymo

Apeliantas atskirąjį skundą grindžia argumentu, kad teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį ir neteisingai preziumavo, jog pradinis pareiškėjas apie nutarimo priėmimą privalėjo sužinoti nutarimo priėmimo dieną. Apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius apelianto atskirojo skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Kreditoriai turi ne tik teisę ginti savo teises ir teisėtus interesus bankroto procese, bet ir procesinę pareigą juos atlikti tinkamai ir nepraleidžiant įstatymų nustatytų terminų bei nepaneigiant bankroto procesui keliamų tikslų, tarp jų ir siekti kiek įmanoma operatyvaus bankroto proceso vykdymo ir užbaigimo. Kreditorių  susirinkimai – bankroto procedūros sudėtinė dalis, todėl tie patys principai taikytini ir šiai procedūrai. Pagal ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalį kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą. Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, kada kreditorius sužinojo apie kreditorių komiteto nutarimą, tenka pačiam kreditoriui (CPK 178 str.). Pareiškėjas teigia, kad apie priimtą nutarimą sužinojo Vilniaus apygardos teisme 2013 m. sausio 2 d., tačiau šios aplinkybės nėra pagrįstos įrodymais, todėl teismas negali jomis vadovautis, kaip pakankamu įrodymu pareiškėjo minėtoms aplinkybėms pagrįsti.

ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 15 punkte nurodyta, kad įmonės administratorius teikia informaciją kreditoriams, savininkui (savininkams) kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Kaip nurodė pats pareiškėjas, BUAB „Saginda“ patvirtintas kreditorių komiteto darbo reglamentas ir informacijos suteikimo tvarka nenumato, kad apie kreditorių komiteto posėdį ar jame priimtus sprendimus (nutarimus) administratorius privalo pranešti visiems kreditoriams. Tačiau pažymėtina, kad tai neužkerta kelio kreditoriui, kurio reikalavimą patvirtino teismas, gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą, tame tarpe ir apie priimtus kreditorių komiteto nutarimus (ĮBĮ 21 str. 2 d. 2 p.). Pagal BUAB „Saginda“ kreditorių komiteto darbo reglamento 2.18 punktą bankroto administratorius privalo užtikrinti, kad su kreditorių komiteto protokolo turiniu galėtų susipažinti visi to pageidaujantys bankrutuojančios įmonės kreditoriai, tačiau kitiems kreditoriams, ne kreditorių komiteto nariams, protokolas pateikiamas tik gavus raštišką kreditoriaus prašymą (2.17 p.) (UAB „Saginda“ bankroto byla Nr. B2-2526-560/2013, t. 2, b.l. 144-145). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų raštu kreipęsis į administratorių, prašydamas suteikti tokią informaciją, ar kad administratorius būtų atsisakęs tokią informaciją suteikti. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodyto nekilnojamojo turto pardavimo klausimas kreditorių susirinkimų ir komiteto posėdžiuose buvo svarstomas pakankamai ilgą laiką, todėl pareiškėjas, būdamas rūpestingu, sąžiningu ir apdairiu kreditoriumi, siekdamas užtikrinti kuo operatyvesnį, koncentruotesnį bankroto procedūrų ir jų tikslų įgyvendinimą, turėjo pareigą domėtis bankroto proceso eiga – nagrinėjamais, aktualiais klausimais bei kreditorių komiteto priimtais nutarimais.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreditorių komiteto nutarimui apskųsti ir pagrįstai pritaikė ieškinio senatį.

Dėl kreditorių komiteto nutarimo teisėtumo

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisako ir dėl ginčo esmės.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnio 1 dalies 2 punktą bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad kito ir neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo sprendimu šis turtas gali būti parduodamas šios dalies 2 punkte nurodyta tvarka. Nepardavus dvejose varžytynėse įkeisto turto ir šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, jo vertinimo ir pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 33 str. 6 d.). ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas nustato, kad kreditoriai turi teisę spręsti klausimus, susijusius su bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainos tvirtinimu.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2011 m. gegužės 20 d. įvykusio kreditorių komiteto posėdžio metu buvo nutarta BUAB „Saginda“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, įkeistą „Swedbank“, AB – negyvenamąją patalpą-sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), pastatą-gamybinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavinėti kaip vieną kompleksą, nustatant pradinę pardavimo kainą – 2 000 000 Lt (UAB „Saginda“ bankroto byla Nr. B2-2526-560/2013, t. 2, b.l. 191-193). Iš pateiktų įrodymų matyti, kad vykdydamas minėtą kreditorių susirinkimo nutarimą administratorius UAB „Būrai“ apie nekilnojamojo turto varžytynes paskelbė respublikinio dienraščio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ 2011 m. liepos 8 d., pakartotinai – 2011 m. rugpjūčio 12 d. (t. 1, b.l. 63-64). Neįvykus dvejoms varžytynėms, bankroto administratorius pasiūlė „Swedbank“, AB perimti varžytynėse neparduotą nekilnojamąjį turtą, tačiau bankas atsisakė ir prašė toliau vykdyti minėto turto pardavimą. Todėl 2011 m. gruodžio 13 d. kreditorių komiteto posėdžio metu nutarta BUAB „Saginda“ priklausantį nekilnojamąjį turtą parduoti laisvo pardavimo būdu be varžytynių didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui (UAB „Saginda“ bankroto byla Nr. B2-2526-560/2013, t. 3, b.l. 8-10). 2012 m. gegužės 16 d. kreditorių komiteto posėdžio metu nutarta nekilnojamąjį turtą pasiūlyti įsigyti UAB „Dvirida“ be varžytynių už 750 000Lt be PVM, o nesudarius be varžytynių parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutarties iki 2012 m. birželio 1 d., tęsti turto pardavimą varžytynėse ir skelbti iš karto trečiąsias ir ketvirtąsias varžytynes; nepardavus turto ketvirtosiose varžytynėse, šaukti kreditorių komiteto posėdį dėl tolesnės turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo (UAB „Saginda“ bankroto byla Nr. B2-2526-560/2013, t. 3, b.l. 23-26). Apie trečiasias ir ketvirtąsias varžytynes buvo paskelbta Įmonių bankroto valdymo departamente prie ūkio ministerijos, respublikiniame dienraštyje „Lietuvos rytas“ bei vietiniame dienraštyje „Sekundė“ (t. 1, b.l. 65-67). Taip pat matyti, kad nekilnojamojo turto pardavimo tvarka buvo svarstyta 2012 m. rugpjūčio 30 d., 2012 m. rugsėjo 14 d. bei 2012 m. spalio 29 d. kreditorių komiteto posėdžiuose (UAB „Saginda“ bankroto byla Nr. B2-2526-560/2013, t. 3, b.l. 33-36, 39-45, 48-52).

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog kreditorių komitetas ėmėsi visų įmanomų priemonių ir siekė parduoti BUAB „Saginda“ bankui įkeistą turtą kuo didesne kaina – šį turtą kreditorių susirinkimas bandė parduoti 4 varžytynėse, tačiau nė vienose neatsirado pirkėjo, norinčio įsigyti nurodytą turtą už kreditorių susirinkimo nustatytą kainą. Apeliantas nenurodo ir bylos medžiaga nepatvirtina, kad varžytynės būtų vykusios neskaidriai ar kad būtų kitokių jų organizavimo trūkumų. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina visokeriopas pastangas realizuoti įkeistą turtą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad turto pardavimo neteisėtumas pasireiškė tuo, jog apie turto pardavimo tvarką ne varžytynių būdu nebuvo viešai paskelbta. Pažymėtina, kad teisės aktai reglamentuoja tik turto pardavimo iš varžytynių tvarką, bet nenustato, kaip turi būti vykdomas turto pardavimas be varžytynių. Tai sprendžia pats kreditorių komitetas. Nagrinėjamu atveju kreditorių komitetas, nepardavus turto dvejose varžytynėse, nusprendė jį pardavinėti laisvo pardavimo būdu, tačiau nenurodė, kad apie tai būtų skelbiama viešosiose informavimo priemonėse. Nei administratorius, nei teismas negali paneigti šios valios. Ši kreditorių komiteto teisė nėra absoliuti ir negali būti suprantama kaip teisė priimti balsų dauguma sprendimus, prieštaraujančius teisės aktams, t.y. neteisėtus pagal savo esmę ar procedūrine prasme arba akivaizdžiai prieštaraujančius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Kartu pažymėtina, kad tikrinant kreditorių komiteto priimtų nutarimų teisėtumą ir nustačius tam tikrus teisės aktų ar minėtų principų pažeidimus, nutarimai galėtų būti pripažinti neteisėtais ne dėl formalių mažareikšmių pažeidimų, o tuo atveju, jei yra pagrindas konstatuoti tokio lygmens pažeidimus, kurie turi/gali turėti pakankamai reikšmingą įtaką bankroto procedūrų teisėtumui, skaidrumui, kreditorių interesams ir pan. Todėl nėra pagrindo spęsti, kad būtų pažeistos nekilnojamojo turto pardavimo procedūros.

Atskirajame skunde apeliantas išreiškė abejonę pardavimo skaidrumu, t.y. ar buvo pasirinktas didžiausią kainą pasiūlęs pirkėjas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kreditorių komiteto susirinkime (2012 m. gegužės 16 d.) buvo svarstyti trys gauti pasiūlymai: 1) UAB „Ektornet Commercial Lithuania“ – 656 000 Lt; 2) UAB „Dvirida“ – 700 000 Lt; 3) UAB „Dviramega“ – 670 000 Lt. Kaip matyti iš nurodytų pasiūlymų, UAB „Dvirida“ pasiūlymas buvo didžiausias. Kartu pažymėtina, kad kainos kriterijus nors ir yra pagrindinis, tačiau ne vienintelis. Todėl ginčijamame kreditorių komiteto susirinkime taip pat buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad UAB „Dvirida“ jau yra įsigijusi BUAB „Saginda“ priklausantį įkeistą trumpalaikį turtą, be to, su ja buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, buvo atsižvelgta į šių teisinių santykių tikslingumą bei bankroto procedūrų operatyvumą.

Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, kartu – likviduoti įmonei (skolininkui) skolų naštą, taip pat apsaugoti kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Nė viena iš apelianto nurodytų aplinkybių kitų kreditorių interesų šioje byloje faktiškai nepažeidžia. Turtas, kurį nutarta parduoti skundžiamu nutarimu nustatyta tvarka ir kaina, yra įkeistas „Swedbank“, AB. Šio kreditoriaus finansinis reikalavimas yra 8 500 686,85 Lt, ir pagrįstai galima manyti, jog net tuo atveju, jei nekilnojamasis turtas būtų parduotas už šiek tiek didesnę kainą, gauta suma būtų nepadengusi minėto kreditoriaus finansinio reikalavimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi pakankamo pagrindo sutikti su apeliantu, kad nustatyta pardavimo tvarka pažeidžia kreditorių interesus.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teismas sprendžia, kad apelianto atskirojo skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                                          Alė Bukavinienė