Administracinė byla Nr. eAS-614-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01744-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

 (S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. V. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. V. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. T-301 „Dėl laikinojo apgyvendinimo paslaugų teikimo (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. T-301 „Dėl laikinojo apgyvendinimo paslaugų teikimo (duomenys neskelbtini)“ vykdymą.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. liepos 31 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo turinį ir pareikštą reikalavimą, sprendė, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 4 d. sprendimas Nr. T-301 yra norminis administracinis aktas. Pareiškėjas formuluojamu skundo reikalavimu siekia įvardijamą norminį administracinį aktą pašalinti iš galiojančios teisės aktų sistemos, o norminio akto pašalinimas iš teisės aktų sistemos galimas tik vieninteliu būdu – atliekant norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procedūrą (ABTĮ 112–133 str.). 

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 112 straipsnyje numatytų subjektų ratą, kuriems įstatymas suteikia teisę kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo ištyrimo, taip pat pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nenurodė tiesioginės sąsajos tarp skundžiamo akto ir individualaus ginčo, kuriame jis pritaikytas, todėl pareiškėjas negali minėto sprendimo ginčyti ir ABTĮ 113 straipsnyje numatyta tvarka (kai tai susiję su individualia byla).

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl norminio administracinio akto panaikinimo nebūdamas subjektu, kuris turi teisę kreiptis į teismą su tokiu prašymu, teismas skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu ir grąžino pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį.

III.

Pareiškėjas M. V. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 31 d. nutartį.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sprendimas yra norminis administracinis aktas, teigdamas, jog Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 4 d. sprendimas Nr. T-301 „Dėl laikinojo apgyvendinimo paslaugų teikimo (duomenys neskelbtini)“ yra individualus administracinis aktas, sukeliantis teisines pasekmes konkrečiai žmonių grupei.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamu sprendimu iš esmės nutarta perkelti laikino apgyvendinimo paslaugą (nakvynės namus) į kitą vietą, t. y. adresu (duomenys neskelbtini). Jokios elgesio taisyklės, normos šiuo aktu, kurios galios ateityje, nebuvo sukurtos, todėl šis sprendimas nėra norminis administracinis aktas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išaiškinimais matyti, kad ginčijamas sprendimas yra individualaus pobūdžio, t. y. skirtas konkrečiai asmenų grupei – asmenims, kurie Šiaulių miesto savivaldybės socialinių paslaugų centre naudojasi laikino apgyvendinimo paslaugomis. Minėtas sprendimas ir jo padariniai teisines pasekmes sukelia ne tik asmenims, kurie naudojasi laikino apgyvendinimo paslaugomis, tačiau ir bendruomenei ((duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini) bendruomenė arba / ir (duomenys neskelbtini) progimnazijos moksleiviai bei vaikų darželio „(duomenys neskelbtini)“ vaikai bei jų šeimos), į kurios teritoriją bus perkelti nakvynės namai. Ginčijamas sprendimas nesukels jokių pasekmių kitiems Šiaulių miesto gyventojams, nesukurs elgesio ar kitų taisyklių ateityje. Tai yra vienkartinis individualus teisės aktas, kurio tikslas – perkelti nakvynės namus iš vienos vietos į kitą.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas negali būti laikomas norminiu administraciniu aktu, todėl pareiškėjas, kuris faktiškai šiuo metu gyvena netoli būsimų nakvynės namų ir ketina leisti savo dukrą į vaikų darželį „Mūsų kiemelis“, yra suinteresuotas asmuo, nes ginčijamas sprendimas turės įtakos jo teisėms ir teisėtiems interesams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskiruoju skundu ginčijamas Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 31 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 4 d. sprendimas Nr. T-301 „Dėl laikinojo apgyvendinimo paslaugų teikimo (duomenys neskelbtini)“, kurį pareiškėjas prašo panaikinti, yra norminis administracinis aktas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, padavė atskirąjį skundą.

LVAT praktikoje yra išskiriami šie pagrindiniai oficialiai galiojančio norminio administracinio akto požymiai: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012); 2) aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (žr., pvz., 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002), įgyvendinant būtent viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (žr., pvz., 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-1/2007); 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (žr., pvz., 2003 m. kovo 24 d. plenarinės sesijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003); 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); 5) aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (žr., pvz., 2011 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2011, LVAT biuletenį Nr. 21); 6) aktas yra visuotinai privalomas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, LVAT biuletenį Nr. 19, 2010); 7) aktas paskelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011; 2017 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-8-756/2017). Konstatavus pirmųjų šešių požymių buvimą, konkretus aktas pripažintinas norminio pobūdžio administraciniu aktu, o atitiktis septintajam požymiui yra tokio akto oficialaus galiojimo sąlyga (žr., pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-9-662/2018). Taigi ne kiekvienas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas yra oficialiai galiojantis norminis administracinis aktas. Tik visų pirmiau išvardytų požymių visetas suteikia aktui tokį statusą, sudarantį prielaidas tikrinti jo teisėtumą administracinėje byloje.

Nagrinėjamu atveju Sprendimu pritarta laikino apgyvendinimo paslaugas (išskyrus laikino apnakvindinimo paslaugas), kurias teikia Šiaulių miesto savivaldybės socialinių paslaugų centro Laikinojo apgyvendinimo tarnyba, teikti adresu (duomenys neskelbtini). Sprendimu Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius įpareigotas atlikti visus reikalingus veiksmus, kad Šiaulių miesto savivaldybės socialinių paslaugų centro Laikinojo apgyvendinimo tarnyba galėtų tinkamai vykdyti paslaugas (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, ginčijamą sprendimą įvertinusi paminėtos LVAT praktikos kontekste, konstatuoja, kad: šis Sprendimas nesukuria elgesio taisyklių – teisės normų, jame nėra išdėstytos bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatos – Sprendime tiesiogiai nėra išreiškiami bendri nurodymai atitinkamai elgtis; Sprendimas nėra orientuotas į ateitį, t. y. jis nėra skirtas taikyti daug kartų, o yra vienkartinio pobūdžio, nustatantis konkrečių paslaugų (laikino apgyvendinimo) teikimą pasikeitusiu adresu; Sprendimas nėra adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais – Sprendimas nėra nukreiptas į individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupę, bet yra skirtas tam tikriems asmenims, kurie naudojasi (naudosis) teikiamomis paslaugomis; Sprendimas nėra visuotinai privalomas; jis taip pat nėra paskelbtas Teisės aktu registre.

Pareiškėjo M. V. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 31 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo M. V. skundo priėmimo klausimą Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Skirgailė Žalimienė