Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas nuosprendis byloje [1A-110-2014].docx
Bylos nr.: 1A-110/2014
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas civilinis ieškovas baudž. byloje
BTA draudimas, "BTA Insurance Company" filialas Lietuvoje civilinis ieškovas baudž. byloje
Kategorijos:
Nusikaltimai visuomenės saugumui (BK XXXV skyrius)
Teroro aktas ir terorizmo kurstymas (BK 250, 250-1 str.)
BAUDŽIAMOJI TEISĖ
Specialioji dalis
Nusikaltimai visuomenės saugumui (BK XXXV skyrius)
Teroro aktas ir terorizmo kurstymas (BK 250, 2501 str.)
BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos
Procesinės prievartos priemonės
Kardomosios priemonės
Kardomosios priemonės panaikinimas ar pakeitimas (BPK 139 str.)
Bylų procesas pirmosios instancijos teisme
Įrodymų tyrimas (BPK XXI skyrius)
Specialistai, ekspertai ir ekspertizė bylos teisminio nagrinėjimo metu (BPK 284 -286)

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 1A-110/2014

Procesinis bylos Nr. 1-71-1-00287-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.21.2. (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teisėjų Viktoro Kažio ir Aloyzo Kruopio,

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei,

nuteistųjų gynėjams advokatams Pauliui Bružui, Eugenijui Karosui, Pauliui Svirskiui,

nuteistajam V. P.,

išteisintiesiems E. K., G. M.,

civilinio ieškovo atstovui S. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės, nuteistojo V. P. ir išteisintojo G. M. gynėjo advokato Pauliaus Bružo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 250 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė bei bausmė, paskirta Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 29 d. nuosprendžiu, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

E. K. pagal BK 250 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

G. M. pagal BK 250 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Iš V. P. priteista ,,B“ SE filialui Lietuvoje 49 583,87 Lt ir (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui 5 881,34 Lt turtinei žalai atlyginti bei 141,91 Lt proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

V. P. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo 18 d., laikotarpiu nuo 3.32 iki 3.52 val., (duomenys neskelbtini), žmonių darbo ir viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) komisariato vidiniame kieme, iš pykčio policijai, siekdamas sutrikdyti (duomenys neskelbtini) policijos komisariato veiklą, kad ši institucija negalėtų vykdyti savo funkcijų, įvykdė teroro aktą: panaudodamas, t. y. padegdamas, į stiklinius butelius supiltą vidaus degimo variklyje panaudotą alyvą su prie jų lipnia izoliacine juosta pritvirtintomis medžiagos skiautėmis padegė ir nepataisomai sunaikino du policijos tarnybinius automobilius – ,,Škoda Oktavia”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 22 071 Lt vertės, priklausantį ,,S”, ir ,,Mitsubishi Pajero Sport”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 27 096 Lt vertės, priklausantį (duomenys neskelbtini), ir juose buvusį (duomenys neskelbtini) 5881, 34 Lt vertės turtą: automobilinį kompiuterį „Car (duomenys neskelbtini)“ 2906,62 Lt vertės, spausdintuvą 480 Mobile 2375 Lt vertės, du nukreipiamuosius kūgius 48 Lt bendros vertės, ruletę 8, 92 Lt vertės, lanksčią vilktį 21 Lt vertės, fotoaparatą ,,Samsung Digimax 15” 429,09 Lt vertės, žibintą 8 LED+1HAL 51,57 Lt vertės, 2 krivules 41,14 Lt bendros vertės; bei pasikėsino padegti policijos tarnybinius automobilius ,,VW Passat”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 38 000 Lt vertės, priklausantį AB ,,S”, pasikėsinimo metu sulaužęs šoninį dešinės pusės galinio vaizdo veidrodėlį 416,87 Lt vertės; ,,Mitsubishi Pajero Sport”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 28600 Lt vertės, priklausantį (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui; ,,Mitsubishi Pajero Sport”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 28600 Lt vertės, priklausantį (duomenys neskelbtini), ir policijos pareigūno D. R. automobilį ,,Mazda 6”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 15000 Lt vertės, tačiau dėl pasirinktų netinkamų nusikaltimo priemonių ir būdo šie neužsidegė, nes ugnis užgeso ir į automobilius neišsiplėtė.

E. K. ir G. M. buvo kaltinami tuo, kad 2011 m. rugsėjo 18 d., laikotarpiu nuo 3.32 val. iki 3.56 val., (duomenys neskelbtini), jie, veikdami bendrininkų grupe su V. P., pasigaminę padegimui skirtas priemones, žmonių darbo ir viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) vidiniame kieme, E. K. su V. P. padegė du policijos tarnybinius automobilius bei pasikėsino padegti kitus kieme stovėjusius automobilius, dėl ko buvo sunaikintos dvi transporto priemonės bei kitas (duomenys neskelbtini) turtas, o G. M. pagal išankstinį susitarimą savo automobiliu nuvežė bendrininkus į įvykio vietą ir padėjo jiems iš jos pasišalinti.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendį dalyje dėl G. M. ir E. K. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį: G. M. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 250 straipsnio 2 dalyje ir nubausti laisvės atėmimu 7 metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Į bausmės atlikimo laiką įskaityti laiką, išbūtą laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2011-09-28 iki 2011-10-28 ir nuo 2012-05-28 iki 2012-08-13. E. K. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 250 straipsnio 2 dalyje ir nubausti laisvės atėmimu 7 metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Į bausmės atlikimo laiką įskaityti laiką, išbūtą laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2011-10-19 iki 2011-11-15. Priteisti iš V. P., G. M. ir E. K. solidariai civilinių ieškovų „B Lietuvoje“ ir (duomenys neskelbtini) policijos komisariato pareikštus civilinius ieškinius atitinkamai 49583,87 Lt ir 5881,34 Lt turtinei žalai atlyginti.

Prokurorė nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nevertintas byloje surinktų įrodymų visetas, nepakankamai atsižvelgta į bylos aplinkybes, turinčias esminę reikšmę sprendžiant E. K. ir G. M. kaltės klausimą.

Prokurorė nesutinka su teismo išvada, kad nėra duomenų, kad E. K. naktį iš 2011-09-17 į 2011-09-18 buvo pas G. M., kad E. K. tą naktį galėjo būti pas savo draugę K. P. Prokurorė nurodo, jog E. K. pirmųjų apklausų metu parodė, kad buvo namuose, namuose taip pat buvo ir jo tėvai, vėliau parodė, kad buvo pas draugę. Liudytoja D. T. teigė, kad nežino, kur buvo jos sūnus, nes ji nakvojo sode, teisiamojo posėdžio metu parodė, kad sūnaus namuose nebuvo, jis buvo pas draugę. Iš E. K. telefono skambučių ir trumpųjų žinučių išklotinės matyti, kad 2011-09-17 nuo 20 val. 35 min. iki 23 val. 08 min. ir nuo rugsėjo 18 d. 0 val. 43 min. iki 0 val. 48 min. E. K. intensyviai bendravo su K. P. telefonu, bendravimo metu jo telefonas jungėsi prie bazinės stoties (duomenys neskelbtini) gatvėje. Taip pat matyti, kad 2011-09-17 23 val. 08 min. K. P. skambino E. K., tačiau E. K. neatsiliepė, tuo metu jo telefonas jungėsi prie bazinės stoties (duomenys neskelbtini) mieste. Prokurorės nuomone, šie duomenys patvirtina, kad E. K. pas K. P. nebuvo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas N. T. parodė, kad 2011-09-17 apie 3 val. G. M. bute galėjo likti G. M., V.P. ir jei tas pats vakaras, tai galėjo bute likti ir E. K. Tai, kad įvykio naktį pas G. M. buvo E. K., pirminių apklausų metu parodė ir G. M. Šią aplinkybę G. M. patvirtino akistatos su V. P. metu bei akistatos su E. K. metu, tačiau tos pačios akistatos metu, G. M. pakeitė parodymus ir nurodė, kad susimaišė – E. K. nebuvo.

Prokurorės nuomone, E. K. į G. M. butą atėjo vėliau, kai buvo baigiama žaisti pokerį, kai visi pradėjo skirstytis po namus, todėl liudytojai, kurie išvyko ankščiausiai, E. K. nematė. Be to, aplinkybę, kad E. K. buvo tą naktį G. M. bute, patvirtina ir liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, kad G. M. pasisakė, kad apie 2 val. 30 min. buvo atėjęs E. K.. Analogiškai parodė ir liudytojas Nr. 123, kuriam pats E. K. pasisakė apie tai, kad tą naktį buvo G. M. bute.

Prokurorės apeliaciniame skunde teigiama, jog apygardos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojai informaciją gavo iš skirtingų šaltinių, todėl jų parodymai ir skiriasi. Prokurorė nesutinka ir su apygardos teismo išvada, jog E. K. sportinio batelio rastas pluoštas, tapatus su pluoštais nuo skiaučių ant padegamųjų butelių įvykio vietoje, kategoriškai neįrodo, kad E. K. buvo įvykio vietoje ir tiesiogiai dalyvavo automobilių padegime. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė E. K. nurodė, kad nuo sportinių batelių dalelės buvo nurenkamos lipnia juosta ir tai padarė užduotį atlikę specialistai. Ekspertė nurodė, kad šio pluošto, kuris buvo rastas ant E. K. sportinio batelio, plika akimi nepamatysi. Taip pat nurodė, kad batai buvo nunešioti, todėl pluoštas galėjo likti ir išlikti, nes yra tarpų, kuriuose ilgiau išsilaiko. Pluoštai gali išsilaikyti iki 3 mėnesių netgi intensyviai nešiojant batus ir juos valant. Prokurorės nuomone, neabejotinai nustatyta, kad pluoštas, rastas ant E. K. sportinio bato, sutampa su trikotažo fragmentu, paimtu įvykio vietoje. E. K. negalėjo paaiškinti, kaip ant jo sportinio batelio atsirado vilnos pluoštas vienodas su trikotažo fragmentais, paimtais iš įvykio vietos nuo rastų butelių, taip pat nurodė, kad sportiniai bateliai buvo jo, jis vienas juos nešiojo.

Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog iš ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoto pokalbio telefonu Nr. 2778 tarp E. K. ir jo brolio T. K., matyti, kad pastarasis siūlo E. K. padegti nukentėjusiųjų automobilį. Tą pačią dieną užfiksuotas dar vienas pokalbis Nr. 2788, kurio metu T. K. vėl siūlo E. K. padegti nukentėjusiųjų automobilį. Iš pokalbių turinio galima suprasti, kad automobilių padegimas savaime suprantamas reiškinys. Liudytojas Nr. 22, kuriam taikomas anonimiškumas, patvirtino kalbėjęs su V. P., kuris jam pasisakė, kad buvo paprašytas padegti automobilius, kad už tai buvo pažadėta sumokėti, kad surado kažkokį draugą, tačiau jo ranka buvo sugipsuota ar langetėje, kad pasiėmė dar vieną draugą, kurio paprašė pavežti. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2011-09-14 E. K. kreipėsi į asmens sveikatos priežiūros centrą, o 2011-09-10 į (duomenys neskelbtini) ligoninę, iš (duomenys neskelbtini) ligoninės pateiktos pažymos matyti, kad E. K. kreipėsi į ligoninę 2011-09-10 dėl kairės rankos skausmo ir jam buvo diagnozuotas kairio riešo stipinkaulio tipinės vietos lūžimas, uždėtas gipsas. Kaip pripažino ir pats E. K., įtvarą nuo rankos jis po trijų savaičių nusiėmė pats. Liudytoja D. T. taip pat patvirtino, kad sūnus gipsą nusiėmė pats. Liudytojas Nr. 22 parodė, jog V. P. jam papasakojo, kad trečias asmuo, tas, kuris nusiėmė gipsą, su V. P. su draugu, laukė prie mokyklos, šalia policijos komisariato. Nurodyta aplinkybė patvirtina G. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad jis prie mokyklos vežė tik V. P. Liudytojas Nr. 22 taip pat parodė, kad V. P. jam sakė, kad tas draugas, kuris nusiėmė gipsą, nubėgo ties upeliu tolyn. Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo matyti, kad šuo pagal pėdsakus vedė palei upelį. Liudytojas parodė, kad V. P. jam pasakė, kad tą draugą, kuris nubėgo palei upelį, jie paėmė lyg nuo kultūros namų. Iš byloje esančio apžiūros protokolo matyti, kad kultūros namai yra netoli upelio ir netoli policijos komisariato.

Be to, prokurorė teigia, kad apygardos teismas nevertino V. P. laiškų, kurių turinys įrodo, kad nusikaltimo padaryme dalyvavo ir E. K., antraip ,, (duomenys neskelbtini)” (E. K.) sulaikymas nebūtų sukėlęs džiaugsmo V. P. ir V. P. nebūtų tikėjęsis, kad sulaikius ,, (duomenys neskelbtini)“ (E. K.) paaiškės visa tiesa. Kaip matyti iš V. P. rašytų laiškų, jis mini tik tuos asmenis, kurių pravardė „b” ir „p”. Nė viename iš rašytų laiškų nėra nurodyti asmenys, kurio prisipažinimo V. P. lauktų.

Apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka ir su apygardos teismo išvada, kad nėra pakankamai patikimų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų G. M. tiesioginę tyčią bendrininkaujant šiame nusikaltime. Prokurorės nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad G. M. iš tikrųjų galėjo nežinoti, kokiu tikslu 2011-09-18 naktį veža V. P. iki komisariato, o šio ketinimus ir realią situaciją suprato tik pamatęs liepsną policijos komisariato kieme. Iš ikiteisminio tyrimo metu E. K. rašytų paaiškinimų matyti, jog G. M. žinojo apie V. P. ruošiamą daryti nusikaltimą ir sutiko jam padėti. Nors teisiamojo posėdžio metu E. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, paneigė, tačiau apklaustas kaip įtariamasis jis patvirtino savo ranka rašytus paaiškinimus. Tos pačios apklausos metu į gynėjo klausimą, ar kriminalistai vertė rašyti paaiškinimus, E. K. atsakė neigiamai, patvirtino, jog rašė savo noru, jam nieko nebuvo pažadėta. Tačiau teisiamojo posėdžio metu E. K. parodė, jog pareigūnai jam darė spaudimą, nurodė, kad jį mušė, net buvo prismaugę. Prokurorė teigia, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei išnagrinėjus bylą teisme nenustatyta, kad prieš E. K. policijos pareigūnai naudojo smurtą ar vertė duoti parodymus. Tą neigė ir pats E. K., atsakydamas į gynėjo klausimą, šios aplinkybės nepatvirtino ir liudytoja D. T., todėl akivaizdu, kad pokalbis tarp G. M. ir E. K. buvo, jie tarėsi važiuoti prie policijos. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojas T. P., kuris nurodė, kad G. M. jam pasakojo, kad paleidęs V. P. važinėjo netoli policijos 20 minučių. Todėl akivaizdu, kad G. M. su V. P. buvo iš anksto susitarę, G. M. laukė V. P., kuris, padegęs automobilius, turėjo grįžti į automobilį. Be to, liudytojas T. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad V. P. jam sakė, kad V. P. automobilius padegė, o G. M. jį nuvežė. Tai, kad G. M. žinojo kokiu tikslu vežė V. P., patvirtina ir liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai. Šis liudytojas patvirtino, kad G. M. jam pasipasakojo apie tai, kad tą naktį, kai buvo padegti policijos automobiliai, jis gėrė su draugais, kad V. P. paprašė jo pavežti iki (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato, nes jis ketina padegti policijos automobilius. V. P. G. M. buvo sakęs, kad nori atkeršyti (duomenys neskelbtini) policijai už jo baudžiamąją bylą ir ketina už tai sudeginti visus policijos automobilius. Liudytojas nurodė, kad G. M. jam pasisakė, kad pažadėjo V. P. padėti sudeginti automobilius ir tuo tikslu pavežti iki policijos komisariato. Liudytojas nurodė, kad G. M. jam pasakė, kad V. P. nuėjo link ,,p“ automobilio, iš automobilio pasiėmė maišelį ar tašę, kuriame kažkas buvo įdėta. Tada G. M. jį nuvežė netoli policijos komisariato. V. P. po 20 minučių parbėgo į automobilį, su savimi nieko nebeturėjo ir jie išvažiavo. Šio liudytojo parodymai sutampa su G. M. parodymais, duotas ikiteisminio tyrimo teisėjui, kad V. P. nuėjo į savo kiemą sakydamas, kad jam reikia iš mašinos kažką pasiimti. V. P. su savimi turėjo juodą maišelį. Nuvežus V. P. išlipo, pasiėmė maišelį. Kai V. P. atbėgo, maišelio pas V. P. nematė.

Prokurorės nuomone, atsižvelgdama į tai, kad E. K. teistas du kartus, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, rodo, kad asmuo linkęs nusikalsti, nesitaiso ir yra pavojingas visuomenei, be to, E. K. 17 kartų baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, charakterizuojamas neigiamai, kaip agresyvus, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio linkęs veltis į konfliktines situacijas, todėl prašo skirti laisvės atėmimo bausmę artimą sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Taip pat atsižvelgdama į tai, kad G. M. teistas 2011 m., nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, 14 kartų baustas administracine tvarka, charakterizuojamas neigiamai, apsvaigęs nuo alkoholio tampa agresyvus, turi polinkį įsivelti į konfliktines situacijas, nevisiškai sugeba kontroliuoti savo veiksmus, todėl prašo skirti laisvės atėmimo bausmę artimą sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu prašoma G. M. ir E. K. pripažinti kaltais už nusikaltimą, numatytą BK 250 straipsnio 2 dalyje, todėl ,,B“ Lietuvoje bei (duomenys neskelbtini) policijos komisariato pareikšti civiliniai ieškiniai priteistini solidariai iš visų nusikalstamą veiką įvykdžiusių asmenų V. P., G. M. ir E. K..

Nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Taip pat prašo priimti naują sprendimą dėl pareikštų civilinių ieškinių ir proceso išlaidų. Nuteistojo nuomone, skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nuteistasis nurodo, jog teismas nesivadovavo baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą, ir suformuota teismų praktika, cituoja kasacines nutartis Nr. 2K-49/2006, Nr. 2K-P-218/2008, Nr. 2K-283/2008. Be to, nuteistasis mano, jog apygardos teismas nepašalindamas abejonių ir prieštaravimus vertindamas apelianto nenaudai, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Nuteistasis V. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje kaltu neprisipažino, parodė, kad 2011-09-17 buvo pas G. M., žaidė pokerį, gėrė alkoholinius gėrimus. Ten be G. M. buvo D. B., E. B., M. G., T. P., ir S. K. Naktį, po 3.10 val., M. G. su D. B. susiruošė namo. Jis su G. M. jau buvo pakankamai girti, paprašė pavežti iki degalinės. Nuvykus į degalinę, kažkuris iš jų nuėjo į degalinę, užtruko apie 10 min. M. G. su D. B. juos parvežė į G. M. kiemą, po to jis nuėjo namo. Buvo girtas, prikėlė motiną, kurios prašė valgyti, po to ėjo miegoti, o ryte važiavo grybauti. Teismas apelianto parodymus vertino kaip nuoseklius, tačiau, nepaisant to, konstatavo, kad byloje pakanka įrodymų, kad V. P. padarė nusikaltimą.

Nuteistasis mano, jog apygardos teismas, tuos pačius bylos duomenis vieniems asmenims vertindamas kaip neįrodančius jų kaltės, o nuteistajam kaip pakankamus kaltei pagrįsti, buvo šališkas, nes teisės teorijoje ir teismų praktikoje nėra nustatyta, kad vieni įrodymai yra „viršesni” už kitus, ar jų pakankamumas kaltei pagrįsti skirtingiems asmenims yra nevienodas. Apeliantas, skirtingai nei E. K., pakankamai tiksliai nurodė savo buvimo vietą tuo metu, kai buvo padarytas nusikaltimas policijos komisariato kieme, tačiau jo parodymai nebuvo įvertinti taip, kaip buvo įvertinti E. K. duoti parodymai. Teismas, vertindamas bylos duomenis dėl G. M. ir E. K., vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir teismine praktika, t. y. savo išvadas dėl G. M. ir E. K. pareikštų kaltinimų grindė ne pavieniais abejotinais įrodymais, o vertino įrodymų visumą ir rėmėsi nuostata, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas teisėtai surinktų pakankamų įrodymų visetu (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006, 2K-P-221/2008), tačiau priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl V. P. minėtomis įrodymų vertinimo nuostatomis teismas nesivadovavo.

Be to, nuteistojo nuomone, iš nuosprendžio pašalinus jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė bendrininkų grupe su E. K. ir G. M. bei tai, kad V. P. kartu su E. K. ir G. M. pasigamino priemones automobiliams padegti, rodo, jog nėra nustatyta, kas, kada ir kaip pagamino priemones automobiliams padegti, kas, kada ir kur pripylė į butelius panaudotos alyvos (nenustatyta, iš kur paimta alyva), iš kur paimta lipni izoliacinė juosta, medžiagos skiautės, t. y. nenustatyti asmenys, pagaminę automobilių padegimo priemones.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, jog teismas, grįsdamas jo kaltę padarius labai sunkų nusikaltimą, nenurodė nė vieno objektyvaus įrodymo, neginčijamai patvirtinančio jo kaltę, nuteistojo kaltė grįsta spėjimais, prielaidomis, samprotavimais. Pažymi, jog teismas nuosprendyje nurodė du nusikalstamos veikos padarymo motyvus – iš keršto policijos pareigūnams ir iš pykčio policijai. Nėra nustatytas konkretus motyvas, t. y. vidinės paskatos, kurios galėjo nulemti pasiryžimą padaryti labai sunkų nusikaltimą. Kaip minėta, nenustatytas asmuo (asmenys), pagaminę (pagaminusių) priemones automobiliams padegti. Nuosprendyje neaptarta, iš kur būdamas apsvaigęs nuo alkoholio nuteistasis galėjo gauti šias priemones. Apelianto nuomone, įvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybes ir jas sulyginus su bylos duomenimis, matyti, kad nesurinkta nė vieno objektyvaus įkalčio, įrodančio, kad jis buvo policijos komisariato kieme ir kontaktavo su priemonėmis, skirtomis padegti automobilius.

Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, jog bylos duomenys patvirtina, kad G. M. parodymus apie tariamą V. P. dalyvavimą nusikaltime davė būdamas suimtu. Tik sulaukęs kvalifikuotos savo pasirinkto kito gynėjo pagalbos G. M. davė teisingus parodymus, paneigdamas savo ankstesnius parodymus, išgautus neleistinomis priemonėmis. Būtent šiais teisiamajame posėdyje duotais parodymais teismas ir privalėjo remtis, o ne daryti prielaidomis pagrįstas išvadas, kad teisingi yra tik ikiteisminio tyrimo metu duoti G. M. parodymai, kuriuose jis nurodė V. P. kaip asmenį, kurį jis nuvežė iki Matulionio mokyklos. Apeliantas pažymi, jog pirmų apklausų metu G. M. nenurodė jo kaip asmens, kuris galimai padarė nusikalstamą veiką, o tik vėliau, paveiktas policijos pareigūnų, davė neteisingus parodymus. Apie tai, kad suimtiesiems buvo daromas neteisėtas poveikis, parodė ir išteisintasis E. K. Tai, kad policijos pareigūnai nepripažįsta, jog buvo daromas neteisėtas poveikis suimtiems asmenims, neduoda pagrindo kritiškai vertinti jo, G. M. bei E. K. parodymų.

Be to, teismo nuosprendyje nenurodyta, kaip vaizdo įrašai įrodo V. P. kaltę. Iš teisiamajame posėdyje peržiūrėtų dalies įrašų matyti, kad buvo vienas asmuo, tačiau nematyti jokių individualių požymių, kurie leistų daryti kategorišką išvadą, kad vaizdo įraše esantis asmuo yra V. P. Teismo išvada, kad įvykio vietoje buvo ir automobilius padeginėjo vienas ir tas pats asmuo – V. P., objektyviai nepagrįsta. Nors vaizdo įraše matyti asmens, dėvėjusio džemperį, gobtuvo forma, kuri yra akivaizdžiai kitokia, nei sportinio džemperio, paimto iš V. P., gobtuvo forma, tačiau šį skirtumą teismas ignoravo, nurodydamas, kad vaizdo kokybė neleidžia kategoriškai patvirtinti ar paneigti, kad vaizde matomas džemperio kapišonas iš tikro yra kūgio formos, o ne ovalus, ar atvirkščiai. Atkreipia dėmesį, jog pirmininkaujantysis jau įrodymų tyrimo metu, dar neišėjęs į pasitarimo kambarį, konstatavo reikšmingas bylai aplinkybes apie kapišono formą ir vaizdo ryškumą (teisiamojo posėdžio protokolo 65 lapas). Nors teisiamajame posėdyje peržiūrint policijos komisariato 5 ir 6 vaizdo kamerų padarytus vaizdo įrašus, kilo abejonių dėl įrašų vientisumo, jų padarymo laiko, kadangi įrašų peržiūrėjimo metu buvo matomas ir kitos vietos, be to, dalis vaizdo įrašų yra juodai-balta, dalis – spalvota, teismas nesiėmė priemonių specialistų pagalba atlikti tyrimą dėl šių aplinkybių išsiaiškinimo. Iškviesti liudytojai abejonių dėl įrašų vientisumo ir jų padarymo laiko nepaneigė. Teismas nesiėmė ir priemonių dėl vaizdo įrašų originalų pateikimo. Nuosprendyje išdėstyti motyvai rodo, kad teismas rėmėsi ne kategoriškai nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymais, o tikėtinais duomenimis. Be to, neįvertinti prie bylos pridėti V. P. drabužiai, tarp jų – sportinis džemperis, kurie įvardinti kaip daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. P. pats ar kiti asmenys būtų sunaikinę jo rūbus ir avalynę.

Nuteistojo nuomone, apygardos teismas, atmesdamas prašymą skirti fonoskopinę ekspertizę, padarė hipotetinę išvadą, kad teiginius apie automobilių padegimą pasakė V. P. Teismas konstatavo, kad nekyla abejonės, jog tądien ne kas kitas, o V. P. prisipažino padegęs policijos automobilius. Nepagrįstai rėmėsi ir policijos darbuotojo R. L. parodymais. Šis liudytojas pripažino, kad jis nėra ekspertas ir licencijos, patvirtinančios jo kompetenciją tirti įrašus, konstatuoti jų autentiškumą bei įrašų vientisumą, neturi. Be to, teismas neįvardino kokie kiti jau paminėti įrodymai patvirtina išvadą apie V. P. balso priklausomybę. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad liudytojas T. P. parodė: ,,juokais pasakė, kad mes padegėme. Sakė, kad jie padegė automobilius, bet aš nepatikėjau tuo, tik pasijuokiau”.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo išvada, kad V. P. parodymai prieštarauja R. P. parodymams, nes esant nurodytiems prieštaravimams, būtų ir prieštaravimų tarp R. P. skirtingose proceso stadijose duotų parodymų, kurių teismas nepašalino, todėl toks teismo konstatavimas nėra paremtas bylos duomenimis ir yra deklaratyvus.

Be to, apeliantas teigia, jog teismas, vertindamas bylos duomenis apie jo ir G. M. važiavimo į degalinę laiką, rėmėsi degalinės vaizdo kamerų įrašu, iš kurio matyti, kad nuo 3 val. iki 3.40 val. V. P. ir G. M. degalinėje nebuvo, tačiau vaizdo įraše matyti, kad 3.36 val. į degalinę buvo atvykęs automobilis, kuris identifikuotas nebuvo. Nuteistojo V. P. nuomone, tai buvo tas pats automobilis, kuriuo jie atvyko. Šie duomenys patvirtina jo ir G. M. aiškinimą, kad į degalinę jie vyko tuo metu, kai po 5 minučių buvo padegti policijos komisariato kieme stovėję automobiliai. Šių duomenų nepaneigia ir liudytojų M. G. ir D. B. parodymai, nes minėti liudytojai negalėjo nenurodyti tikslaus atvykimo į degalinę laiko. Minėti liudytojai ne patvirtino kaltinimo pagrįstumą, o priešingai – patvirtino nuteistojo alibi, kad jis įvykio naktį buvo degalinėje, po to buvo parvežtas iki G. M. namų, o įvertinus antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo aktą, nuosprendyje nurodytu laiku policijos komisariato kieme jis būti negalėjo. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad teismas nurodė, jog objektyvių duomenų, kada tiksliai 2011-09-18 M. G. iš degalinės parvežė ir kieme paleido V. P. ir G. M., byloje nėra. Todėl teismas turėjo vadovautis nuostata, kad abejonės vertinamos kaltinamojo naudai.

Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį į teisiamojo posėdžio metu duotus T. P. ir S. K. parodymus, jog kelionės metu į (duomenys neskelbtini) jis buvo išgėręs, o žodžius apie automobilio padegimą pasakė juokais, todėl liudytojai suprato, jog jis juokauja, todėl jo žodžiais nepatikėjo. Be to, teismas nepagrįstai apelianto pasakytus žodžius „va, ubage, aš tavo mašiną padegiau”, vertino kaip reikšmingą aplinkybę, kuri patvirtina, jog V. P. iš tiesų galėjo būti nusikaltimo vykdytojas. Apelianto nuomone, apkaltinamojo nuosprendžio negalima grįsti savęs apkalbėjimu, pasakytu nederamai, juokaujant, ir kuris teisiamajame posėdyje buvo paneigtas.

Nuteistasis teigia, jog teismas ir dėl jo tariamo blaivumo rėmėsi ne patikimais įrodymais, o spėjimais ir samprotavimais, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą ir teisminę praktiką. Teismo nuosprendyje taip pat nutylėti ir neaptarti bylos duomenys, patvirtinantys apeliantui pareikšto kaltinimo nepagrįstumą: 2011-09-18 tarnybinis pranešimas dėl pėdsekystės, iš kurio matyti, jog buvo naudojamas šuo, šuns pėdų kelias visiškai neatitinka G. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu apie tai, iki kurios vietos jis atvežė V. P., kokiu keliu V. P. nuėjo iki policijos komisariato kiemo, kokiu keliu sugrįžo iki jo automobilio (t. 1, b. l. 79); iš V. P. paimta vidaus degimo variklyje eksploatuojama alyva ir alyva, rasta įvykio vietoje ant automobilių, kitų objektų bei iš tvenkinio ištrauktuose stikliniuose buteliuose neturi bendro kilmės šaltinio (t. 1, b. l. 147-151); įvykio vietoje rasti avalynės pėdsakai, kurie buvo tinkami avalynės identifikavimui pagal dydį ir lokalizaciją, avalynės pėdsako ilgis išliejoje Nr. 1, paimtoje įvykio vietoje, sudaro 304 mm, akivaizdžiai patvirtino, jog tai ne V. P., o kito asmens paliktas pėdsakas, nes tai gerokai didesnės avalynės, nei nešioja apeliantas (2012-02-10 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad iš V. P. paimtos avalynės pado ilgis 286 mm), paliktas pėdsakas, o ikiteisminio tyrimo metu atlikto tyrimo metu nustatyta, kad vienas avalynės pėdsako fragmentas ir vienas avalynės pėdsakas yra palikti ne V. P. avalyne (t. 1, b. l. 195-196); specialisto išvada apie odorologinį tyrimą, kurio metu nustatyta, jog kvapo pėdsakuose, paimtuose iš įvykio vietos apžiūros metu prie upelio „R” nerasta V. P. kvapo (t. 1, b. l. 183-186).

Be to, nuteistojo V. P. nuomone, iš 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties pratęsti jam suėmimo terminą matyti apygardos teismo neigiama nuostata. Šia nutartimi teismas įvertino įrodymų pakankamumą ir nustatė, kad pagal bylos duomenis, būtent jis buvo šio nusikaltimo sumanytojas ir iniciatorius, aktyvus vykdytojas. Nuosprendyje šios aplinkybės nustatytos nebuvo, kas rodo teismo išankstinį nusistatymą, o tuo pačiu ir šališkumą. Apeliantas teigia, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu jis nesinaudojo teise reikšti teismui nušalinimą, tikėdamasis, jog teismas, ištyręs visus bylos duomenis ir įsitikinęs, kad byloje nėra jo kaltę patvirtinančių duomenų, priims pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, tačiau priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas buvo  neobjektyvus ir šališkas. Teismo vidinis įsitikinimas apie asmens kaltumą turi turėti objektyvų pagrindą ir negali būti tapatinamas su vidine nuojauta, intuicija, siekiu padėti teisėsaugos institucijoms ar laisve vertinti įrodymus pagal savo asmeninius norus. Nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visiems įrodymams turi būti taikomi vienodi vertinimo kriterijai. Vidinis įsitikinimas negali būti formuojamas ignoruojant procesines taisykles, kurių pagrindinė yra užtikrinimas, kad sprendimą baudžiamojoje byloje nulemtų tik neabejotinai patikima teisėtais būdais gauta informacija ir jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą.

Išteisintojo G. M. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendį pakeisti – iš nuosprendžio pašalinti motyvus, kad G. M. 2011-09-18 naktį pavežė V. P. iki (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato.

Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje nuosprendžio dalyje netinkamai įvertino įrodymus, rėmėsi parodymais, gautais darant G. M. spaudimą. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje visi kaltinimui palankūs duomenys surinkti suėmus parodymus davusius asmenis. Suimtas T. P. davė parodymus apie neva vykusius pokalbius su G. M. ir V. P. Panaikinus T. P. kardomąją priemonę – suėmimą, jis savo parodymų atsisakė, teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad taip jam liepė sakyti ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai. Suimtas E. K. paaiškino, jog girdėjo, kaip G. M. ir V. P. kalbėjo apie pavežimą iki policijos komisariato. Vėlesnėse apklausose, panaikinus kardomąją priemonę – suėmimą, jis šių paaiškinimų nepatvirtino. Teisiamojo posėdžio metu parodė, kad būnant suėmime jautė ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų spaudimą duoti palankius kaltinimui parodymus. Apklaustas pirmą kartą G. M. nurodė tikrąsias įvykio aplinkybes, kurias patvirtino ir teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu būnant suėmime ir neužtikrinus tinkamos teisės į gynybą, padedant pareigūnams, 2011-10-12 G. M. parašė nuoširdų prisipažinimą, buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje, išteisintasis apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Gynėjo nuomone, kilus abejonei dėl įrodymų surinkimo teisėtumo, teismas privalėjo vadovautis teisiamajame posėdyje duotais parodymais.

Išteisintojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog iš liudytojų M. G. ir D. B. parodymų matyti, jog V. P. ir G. M. iš degalinės ,,N” jie parvežė ir paleido apie 3 val. nakties, nors iš degalinės ,,N” vaizdo kamerų įrašo matyti, kad nuo 3 val. iki 3.40 val. V. P. ir G. M. degalinėje nebuvo.  Gynėjo nuomone, vaizdo įrašas iš degalinės „N” ikiteisminio tyrimo pareigūnų pateiktas ne visas. Iš vaizdo įrašo matyti, kad 3.42 val. į degalinę atvažiuoja toks pat automobilis, kaip nurodė tą naktį vairavusi M. G., po ko įrašas nutrūksta. Gynėjas, įvertinęs liudytojų parodymus ir vaizdo įrašą, teigia, kad G. M. su draugais į degalinę atvažiavo būtent 3.42 val., kadangi policijos kieme esančių kamerų įrašais nustatyta, kad asmuo, padegęs automobilius, pasirodė 3.32 val., todėl G. M. tuo metu niekaip negalėjo V. P. atvežti iki policijos komisariato. Be to, aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tinkamai surinkti įrodymai – nesurinkti visi tos nakties vaizdo įrašai iš degalinės „N”, negali būti pagrindas atmesti gynybos versiją, visi neaiškumai turi būti vertinami kaltinamojo naudai.

Gynėjo nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi T. P., R. L. ir G. M. parodymais ir padarė nepatvirtintą objektyviais duomenimis išvadą, jog pokalbyje, kuriame V. P. pats nurodo padegęs policijos automobilius, dalyvavo trys asmenys T. P., V. P. ir G. M.. G. M. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje niekada nepatvirtino dalyvavęs tame pokalbyje ir juo labiau pažinęs šiame pokalbyje savo balsą. Nors ikiteisminio tyrimo metu T. P. ir nurodė, kad tokį pokalbį prisimena, tačiau teisme jis šiuos savo parodymus paneigė, nes toks pokalbis nevyko jiems važiuojant į Anykščius. Gynėjas kritiškai vertina liudytojo R. L. parodymus, kad pokalbyje girdimi trys balsai – V. P., T. P. ir G. M., nes tai yra tik jo subjektyvi nuomonė. Nustatyti dalyvavusius pokalbyje asmenis galima tik paskyrus fonoskopinę eskspertizę, todėl teismas negalėjo kategoriškai teigti, jog pokalbyje dalyvavo ir G. M. Be to, bylos duomenimis nustatyta, jog pokalbis vyko 20.01 val., tada, kai V. P. buvo J. B. gimtadienyje, kuriame dalyvavo daug žmonių, todėl kiti pokalbyje girdimi balsai galėjo būti ne G. M. ir T. P., o kitų žmonių. Šios nepašalintos abejonės taip pat turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Atsikirtime į prokurorės apeliacinį skundą išteisintojo G. M. gynėjas prašo skundą atmesti.

Gynėjas teigia, jog prokurorės skundo teiginys, kad E. K., T. P. ir liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai patvirtina, jog G. M. iš anksto žinojo, kad veža V. P. padegti policijos automobilių, neatitinka minėtų liudytojų duotų parodymų turinio, o daromos išvados prieštarauja logikos dėsniams ir nekaltumo prezumpcijos principui.

Atsikirtime nurodoma, jog E. K. rašytiniai paaiškinimai negali būti pripažinti įrodymais byloje, nes BPK 21 straipsnis numato įtariamojo teisę duoti parodymus, parodymai turi būti renkami laikantis BPK nustatytų reikalavimų, tačiau E. K., rašydamas paaiškinimą, negalėjo pasinaudoti advokato pagalba (BPK 50 str.). Vėliau E. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme šių parodymų nepatvirtino. Be to, E. K. paaiškinimų turinys neatspindi prokurorės skunde padarytų išvadų. 2012-10-03 paaiškinime E. K. nurodė, kad ketvirtadieni būdamas pas G. M. nugirdo, kad jie tarėsi kažkur važiuoti ar pavežti, gerai nesuprato (t. 8, b. l. 199). Gynėjo nuomone, tokie paaiškinimai visiškai neinformatyvūs ir iš jų jokiu būdu negalima daryti išvados apie G. M. kaltę. 2012-03-19 paaiškinime E. K. nurodo, jog ketvirtadienį jis išgirdo kaip V. kažką kalbėjo G., t. y.: ,,iš nuogirdų supratau, kad buvo minima apie pavežimą iki policijos komisariato ar ką panašaus“. Gynėjas atkreipia dėmesį, jog nurodytas pokalbis vyko ketvirtadienį, o nusikaltimas buvo įvykdytas iš šeštadienio į sekmadienį. Be to, pavežimas iki policijos komisariato, nežinant tikslo, nesudaro nusikaltimo sudėties.

Gynėjo nuomone, G. M. kaltės nepatvirtina ir T. P. parodymai. Pastarasis nė vienoje apklausoje – nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė, kad G. M. žinojo, jog vežė V. P. padegti policijos automobilių.

Prieštarauja vieni kitiems ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymai: liudytojas Nr. 10 teigia, kad G. M. susitarė su V. P. prieš pat nusikaltimą, o E. K. išvis jame nedalyvavo; liudytojas Nr. 22 teigia, kad V. P. susitarė su E. K., o G. M. nieko apie tai nežinojo ir tame nedalyvavo (teisme duoti parodymai); liudytojas Nr. 123 teigia, kad visi trys gėrė, susitarė, tada pasigamino ir padegė; liudytojas Nr. 70 teigia, kad V. P. susitarė su E. K., o G. M. nors ir važiavo, tačiau nežinojo, kur važiuoja.

Gynėjas remiasi BPK 301 straipsnio nuostatomis, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, ir nurodo, jog nagrinėjamu atveju jokių kitų įrodymų apie susitarimą tarp G. M., V. P. ir E. K. buvimą byloje nėra.

Atsikirtime į prokurorės apeliacinį skundą išteisintojo E. K. gynėjas prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Gynėjas nurodo, kad atsižvelgiant į E. K. pareikštą kaitinimą, turi būti įrodytos šios aplinkybės: tikslas atkeršyti policijos pareigūnams dėl pykčio už teisėtus policijos pareigūnų veiksmus; išankstinis susitarimas įvykdyti teroro aktą; priemonių, skirtų automobilių padegimui, pasigaminimas; bendri E. K. veiksmai su V. P. padegant automobilius. Prokurorė apeliaciniame skunde remiasi iš esmės visais byloje surinktais įrodymais, tačiau tik tomis jų dalimis, kurios yra palankios kaltinimui, darant prielaidas ir nutylint apie byloje esančius prieštaravimus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. K. kaltinantys įrodymai gali būti tik liudytojų Nr. 22, 123 ir 070, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymai, bei specialisto išvada Nr. 11-2780(11). Tačiau iš liudytojo Nr. 22 parodymų sprendžiama, kad policijos automobilius padegė E. K., panaudojęs ryte iš V. P. gautus ,,molotovo” kokteilius, kuriuos pastarasis gavo iš G. Iš liudytojo Nr. 123 parodymų sprendžiama, kad policijos komisariato kieme buvo ir automobilius padegė V. P. su E. K. dviese, prieš tai pas G. M. balkone pasidarę priemones automobiliams padegti. Iš liudytojo Nr. 070 parodymų seka, kad automobilius padegė V. P., o E. K. tuo metu sėdėjo G. M. automobilyje. Iš šio liudytojo parodymu iš viso neaišku, kokiu būdu buvo gautos priemonės automobiliams padegti.

Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, jog iš atliktų procesinių veiksmų su G. M. ir E. K. matyti, kad prieš juos buvo naudojamas tiek fizinis, tiek psichologinis smurtas, pareigūnai bet kokiomis priemonėmis siekė rezultato, todėl surinkus nepakankamai įrodymų, atsirado slapti liudytojai, kurie parodymų davimo metu buvo įtariamieji arba kaltinamieji kitose baudžiamosiose bylose, kurie duodami parodymus galimai siekė palengvinti savo teisinę padėtį. Teisme liudytojas Nr. 123 parodė, kad apie įvykį E. K. jam pasakojo 2012 metais, kai nuo jo pažinties su E. K. buvo praėję apie 2 mėnesius. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad E. K. buvo sulaikytas 2012-03-07, 2012-03-09 jam skirta kardomoji priemonė – suėmimas, liudytojas Nr. 123 parodymus davė 2012-03-19 dieną, praėjus tik 12 dienų nuo E. K. sulaikymo. Taigi, liudytojo nurodytu laiku E. K. buvo laisvėje. Be to, šis liudytojas teigė, jog ,,molotovo” kokteilius kaltinamieji pasigamino patys G. M. balkone, tačiau tokių aplinkybių nenurodė nė vienas asmuo. Liudytojų Nr. 22 ir 070 parodymai taip pat prieštarauja vieni kitiems – liudytojas Nr. 22 nurodo, kad automobilius padegė Vilmanto draugas su sugipsuota ranka (prokurorės teigimu – E. K.), tuo tarpu liudytojo Nr. 070 teigimu, E. K. atsisakė vykdyti padegimą ir liko G. M. automobilyje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad duomenų, kurie patvirtintų liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymus, byloje nėra.

Atsikirtime į prokurorės apeliacinį skundą taip pat nurodoma, jog specialisto išvadoje Nr. 11-2780(11), konstatuota, kad rasti pluoštai neturi gaminį individualizuojančių požymių, leidžiančių nustatyti jų priklausomumą konkrečiam gaminiai. Teisminio nagrinėjimo metu specialistė parodė, kad buvo rastas ne siūlas, todėl negalima teigti, kad jis yra iš to paties gaminio, o pluoštas gali būti ir iš kito gaminio. Gynėjui nėra aišku, kokiais duomenimis remdamasi prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad minėta specialisto išvada įrodo, kad E. K. buvo įvykio vietoje. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad pats pluošto fragmento suradimas ant E. K. sportinio batelio kelia pagrįstų abejonių, nes sportinių batelių paėmimas, saugojimas ir pateikimas ekspertams atliktas nesilaikant BPK reikalavimų. Iš 2011-10-19 kratos, atliktos E. K. gyvenamojoje vietoje, protokolo matyti, kad paimta juodos spalvos sportinių batų pora, tačiau jos paėmimo ir supakavimo momentas nėra nufotografuotas. Iš specialisto išvados Nr. 11-2780(11) matyti, kad E. K. sportiniai bateliai specialistui buvo pateikti, skirtingai nei kiti tyrimo objektai, neužplombuotoje dėžėje. Gynėjo nuomone duomenys, nurodyti specialisto išvadoje nelaikyti įrodymais ir jais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio.

Be to, E. K. viso proceso metu neigė įvykdęs jam inkriminuojamą veiką. Jis nenurodė tikslios savo buvimo vietos įvykio metu, tačiau to daryti ir neprivalėjo, kadangi neturi įrodinėti savo nekaltumo. E. K. parodymai yra nuoseklūs, nekito, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Tai, kad E. K. nepadarė jokio nusikaltimo, patvirtina bylos medžiaga: V. P., G. M., R. K. parodymai, liudytojų T. P., M. G., S. K., D. B., E. B. parodymai; taip pat nėra duomenų, paneigiančių E. K. ir liudytojos D. T. parodymus, kad E. K. gipsą nusiėmė po įvykio; iš vaizdo įrašo policijos komisariato kieme matyti, kad automobilius padegė dešiniarankis (butelį meta dešine ranka), kurio kairė ranka nėra sugipsuota; iš apklaustų policijos pareigūnų parodymų akivaizdu, kad E. K. jokio pykčio policijai neturėjo; specialisto išvadoje Nr. 11-2869(11) konstatuota, kad ant tirti pateiktų sportinių batelių poros, nėra vidaus degimo variklyje eksploatuotos alyvos pėdsakų; specialisto išvadoje Nr. 140-1-(00101)-ISI-130 konstatuota, kad kvapo pėdsakuose, nuo rasto avalynės pėdsako fragmento nerasta kaltinamųjų, tame tarpe ir E. K., kvapo; specialisto išvadoje Nr. 50-5-IS1-112 konstatuota, kad avalynės pėdsako fragmentas ir avalynės pėdsakas, palikti ne E. K. ir ne V. P. avalyne; pati įvykio situacija – liudytojai pas G. M. žaidė pokeri be išankstinio susitarimo dėl žaidimo pradžios ir pabaigos laiko, taigi, E. K. neturėjo galimybės iš anksto susitarti su kitais kaltinamaisiais dėl automobilių padegimo laiko, be to, G. M. ir V. P. buvo sunkiai apgirtę, todėl koordinuotų veiksmų atlikti negalėjo; liudytojas Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, parodė, kad G. M. teigimu, važiuojant padegti automobilių ir jų padegimo metu E. K. nebuvo.

Gynėjas taip pat nurodo, jog iš E. K. pokalbio su broliu konteksto akivaizdu, kad tai yra pašnekovų emocinis proveržis dėl kito įvykio, kuris su policijos automobiliu padegimu neturi nieko bendro, o V. P. rašyti laiškai motinai, taip pat neleidžia daryti išvadų, kad E. K. prisidėjo prie nusikaltimo padarymo, tai buvo tiesiog viltį praradusio asmens nuomonė, kuri leidžia iškelti tam tikras hipotezes, bet ne objektyviai nustatyti įvykio aplinkybes. Kita vertus, E. K. buvo kaltinamas nusikaltimo padarymu su V. P., iš pastarojo laiškų turinio matyti, kad V. P. nėra prisidėjęs prie policijos automobilių padegimo.

              Teismo posėdyje apeliacine tvarka prokurorė prašo Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo V. P. ir išteisintojo G. M. gynėjo apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis V. P. ir jo gynėjas prašo nuteistojo V. P. apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji E. K. ir gynėjas prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti, išteisintasis G. M. ir jo gynėjas prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti, o išteisintojo G. M. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, civilinio ieškovo atstovas prašo tenkinti jų civilinį ieškinį.

              Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Dėl V. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės ir išteisintojo G. M. gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2012 m. birželio 29 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas, kuris su byla, įtariant, kad V. P., E. K., G. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 250 straipsnio 2 dalyje, perduota Panevėžio apygardos teismui. Jie buvo įtariami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe, 2011 m. rugsėjo 18 d. nakties metu nuo 03.32 iki 03.56 val., žmonių darbo ir viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vidiniame kieme, adresu (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pastato ir garažų, padegė dvi policijos tarnybines transporto priemones ir pasikėsino padegti kitus kieme stovėjusius automobilius, dėl ko buvo sunaikintos dvi transporto priemonės, o būtent: turėdami tikslą atkeršyti policijos pareigūnams dėl neapykantos policijai ir pykčio už teisėtus policijos pareigūnų veiksmus jo ir kitų asmenų atžvilgiu, siekdami masiškai sutrikdyti Kupiškio rajono policijos komisariato veiklą, kad policijos institucija negalėtų vykdyti savo funkcijų, iš anksto susitarė padegti visus (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato vidiniame kieme stovėjusius automobilius – įvykdyti teroro aktą. Tuo tikslu V. P., G. M. ir E. K. pasigamino priemones automobiliams padegti – į stiklinius butelius pripylė vidaus degimo variklyje panaudotos alyvos ir prie jų lipnia izoliacine juosta pritvirtino medžiagos skiautes. G. M. pažadėjus padėti atkeršyti ir tuo tikslu pavežti V. P. iki (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato, 2011 m. rugsėjo 18 d. apie 03.30 val., G. M. jam priklausančiu automobiliu ,,Peugeot 406“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atvežė V. P. šalia (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato, kur laukė E. K. Kartu su E. K. bendrais veiksmais E. P., panaudodamas du iš septynių pasiruoštų butelių, padegė du policijos tarnybinius automobilius - ,,Škoda Oktavia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 22 071,00 Lt vertės, priklausantį ,,S“ ir ,,Mitsubishi Pajero Sport“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 27 096,00 Lt vertės, priklausantį (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui – kurie sudegė ir buvo sunaikinti nepataisomai. Taip pat sudegė šiuose automobiliuose buvęs (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui priklausantis turtas: nukreipiamieji kūgiai 2 vnt. – 24 Lt vertės, ruletė 1 vnt. - 8,92 Lt vertės, lanksti vilktis 1 vnt. – 21 Lt vertės, fotoaparatas ,,Samsung Digimax 15“ 1 vnt. - 429,09 Lt vertės, žibintas 8 LED+1HAL 1 vnt. – 51,57 Lt vertės, krivulės 2 vnt. – 20,57 Lt vertės. Be to, pasikėsino padegti policijos tarnybinį automobilį ,,VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 38 000 Lt vertės, priklausantį AB ,,S“, pasikėsinimo metu sulaužant šoninį dešinės pusės galinio vaizdo veidrodėlį ir tuo padarant savininkui 416,87 Lt žalą, policijos tarnybinį automobilį ,,Mitsubischi Pajero Sport“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 28 600 Lt vertės, priklausantį (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui, policijos tarnybinį automobilį ,,Mitsubischi Pajero Sport“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 28 600 Lt vertės, priklausantį (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui, automobilį ,,Mazda 6“, valstybimis Nr. (duomenys neskelbtini) 15 000 Lt vertės, priklausantį policijos pareigūnui D. B., automobilį ,,ISUZU D-MAX“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį (duomenys neskelbtini) apsaugos departamentui, tačiau šių automobilių padegti nepavyko, nes V. P. ir E. K. pasirinko netinkamas nusikaltimo priemones ir būdą, dėl ko ugnis užgeso arba neišsiplėtė į kitus automobilius. Šiais veiksmais taip pat buvo sukelta sunaikinimo grėsmė (duomenys neskelbtini) policijos komisariato pastatui ir garažams. Atlikę minėtus veiksmus V. P. ir E. K., padedant G. M., pasišalino iš įvykio vietos.

Įvertinęs visumą teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų, pirmosios instancijos teismas nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: V. P. 2011 m. rugsėjo 18 d., laikotarpiu nuo 3.32 iki 3.52 val., (duomenys neskelbtini), žmonių darbo ir viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vidiniame kieme, iš pykčio policijai, siekdamas sutrikdyti (duomenys neskelbtini) policijos komisariato veiklą, kad ši institucija negalėtų vykdyti savo funkcijų, įvykdė teroro aktą: panaudodamas, t. y. padegdamas, į stiklinius butelius supiltą vidaus degimo variklyje panaudotą alyvą su prie jų lipnia izoliacine juosta pritvirtintomis medžiagos skiautėmis padegė ir nepataisomai sunaikino du policijos tarnybinius automobilius – ,,Škoda Oktavia”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 22071 Lt vertės, priklausantį ,,S”, ir ,,Mitsubishi Pajero Sport”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 27096 Lt vertės, priklausantį (duomenys neskelbtini), ir juose buvusį (duomenys neskelbtini) VPK 5881, 34 Lt vertės turtą: automobilinį kompiuterį „Car (duomenys neskelbtini)“ 2 906,62 Lt vertės, spausdintuvą 480 Mobile 2375 Lt vertės, du nukreipiamuosius kūgius 48 Lt bendros vertės, ruletę 8, 92 Lt vertės, lanksčią vilktį 21 Lt vertės, fotoaparatą ,,Samsung Digimax 15” 429,09 Lt vertės, žibintą 8 LED+1HAL 51,57 Lt vertės, 2 krivules 41,14 Lt bendros vertės; bei pasikėsino padegti policijos tarnybinius automobilius ,,VW Passat”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 38 000 Lt vertės, priklausantį AB ,,S”, pasikėsinimo metu sulaužęs šoninį dešinės pusės galinio vaizdo veidrodėlį 416,87 Lt vertės; ,,Mitsubishi Pajero Sport”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 28 600 Lt vertės, priklausantį (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui; ,,Mitsubishi Pajero Sport”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 28600 Lt vertės, priklausantį (duomenys neskelbtini) VPK, ir policijos pareigūno D. R. automobilį ,,Mazda 6”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 15 000 Lt vertės, tačiau dėl pasirinktų netinkamų nusikaltimo priemonių ir būdo šie neužsidegė, nes ugnis užgeso ir į automobilius neišsiplėtė, ir V. P. už šią nusikalstamą veiką pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 250 straipsnio 2 dalį. Tuo tarpu, E. K. ir G. M. pirmosios instancijos teismas pagal BK 250 straipsnio 2 dalį išteisino, neįrodžius jų dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas laikė, kad kaltinamajame akte nurodyti ir pirmosios instancijos teisme pateikti duomenys, kuriais yra grindžiami E. K. ir G. M. pareikšti kaltinimai, neįrodo, kad V. K. buvo įvykio vietoje ir atliko jam inkriminuotus veiksmus, o G. M. savo automobiliu 2011-09-18 apie 3.30 val. nuvežęs V. P. iki Matulionio mokyklos ir maždaug po 20 minučių šį iš ten pat pavežęs atgal, iš anksto žinojo apie V. P. nusikalstamus ketinimus, jiems pritarė ir su jais sutiko, tai yra bendrininkavo padarant šią nusikalstamą veiką. Jie leidžia tik spėlioti ar daryti prielaidas, tačiau duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, dėl ko E. K. ir G. M. pagal BK 250 straipsnio 2 dalį  išteisinti.

Apeliacinius skundus dėl šio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio yra padavę Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė, nuteistasis V. P. ir išteisintojo G. M. gynėjas.

Vadovaudamasi BPK 320 straipsnio nuostatomis, kolegija šią bylą ir nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrino tiek, kiek to prašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose, ir visų pirma konstatuoja, kad nuteistojo V. P. apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto ir neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimo yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, jog priešingai nei nurodoma nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, jas įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą ir pagrįstai dėl V. P. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kaip teisingai nurodyta nuosprendyje, byloje esančių įrodymų visuma įrodyta, jog V. P. atliko nuosprendžio aprašomojoje nurodytus nusikalstamus veiksmus.

Nagrinėjamoje byloje yra neginčijamai nustatyta, kad 2011-09-18 apie 3.32 – 3.50 val. Kupiškio rajono policijos komisariato vidiniame kieme, panaudojant į stiklinius butelius supilstytą vidaus degimo varikiuose naudotą alyvą, buvo sukeltas gaisras, kurio metu nepataisomai sudegė, t.y. buvo sunaikinti, policijos tarnybiniai automobiliai „Škoda Oktavia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir „Mitsubishi Pajero Sport“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su juose buvusiu (duomenys neskelbtini) AVPK turtu. Be to, tokia pat vidaus degimo varikliuose panaudota alyva buvo apipilti dar keturi kieme stovėję automobiliai: policijos tarnybiniai automobiliai „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ,,Mitsubishi Pajero Sport“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) „Mitsubishi Pajero Sport“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bei policijos pareigūno D. R. asmeninis automobilis „Mazda 6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)

Išdėstytos aplinkybės patvirtintos liudytojų M. M., A. B., D. B., I. U. parodymais, prie bylos pridėtais ir teisme išnagrinėtais dokumentais, jos jokių abejonių nekelia ir tos aplinkybės neginčijamos paduotame V. P. apeliaciniame skunde.

Iš nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų turinio seka, kad apeliantas jo nepagrįstą nuteisimą grindžia iš esmės analogiškais teiginiais, išsakytais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. tvirtina jokios nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra nuteistas, nepadarė, naktį iš 2011-09-17 į 2011-09-18 nebuvo prie Kupiškio rajono policijos komisariato ir negalėjo atlikti jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų.

V. P., nors savo kaltės nepripažįsta, tačiau tai, kad būtent jis 2011-09-18 maždaug 3.32 – 3.50 val. (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vidiniame kieme padegė ir pasikėsino padegti anksčiau minėtus automobilius, patvirtina išteisintojo G. M. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas G. M. parodė, kad 2011-09-18, apie 3.30 val., V. P. paprašė nuvežti jį iki (duomenys neskelbtini) mokyklos, sakė, kad labai reikia. Jis iš pradžių nesutiko, nes buvo išgėręs. Tačiau V. P. jį įkalbėjo ir jis sutiko. Jis nuėjo iki savo automobilio ,,Peugeot 406“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuris stovėjo tėvų namo kieme, o V. P. nuėjo į savo kiemą, kuris buvo šalia, nes buvo tas pats įvažiavimas, sakė, kad jam reikia iš mašinos kažką pasiimti. Jis savo automobilį atsistūmė iki įvažiavimo į kiemą ir tuoj atėjo V. P. Jis su savimi turėjo juodą maišelį ir atsisėdo į jo automobilį. Kas buvo maišelyje, jis nematė, nes buvo naktis, tamsu. V. P. maišelį pasidėjo po kojomis. Jis nuvežė V. P. prie (duomenys neskelbtini) mokyklos. V. P. liepė jam važiuoti į (duomenys neskelbtini) mokyklos aikštelę, kuri buvo šalia mokyklos. Netoli tos vietos, kur jis sustojo, už garažų ir elektrinės skydinės buvo (duomenys neskelbtini) policijos komisariatas. V. P. išlipo iš automobilio, pasiėmė maišelį, sakė palaukti, nes tuoj grįš. Jam belaukiant, praėjus apie 20 minučių, jis pamatė ugnies liepsnas prie policijos komisariato. Jis išsigandęs užsivedė automobilį ir norėjo važiuoti, tačiau tuo metu atbėgo V. P. Jis įsėdo į automobilį ir pasakė, kad jis greičiau važiuotų. Maišelio jis pas V. P. nematė. Jis jo paklausė, ką čia jis padarė. V. P. jam atsakė, kad taip reikėjo ir sakė, kad apie įvykį niekam nekalbėtų. Jis nuvažiavo į savo tėvų kiemą ir pastatė automobilį. Jis daugiau V. P. nieko neklausė. Po to jis nuėjo į namus, o V. P. nuėjo į savo namus. Kitą dieną jis su V. P. buvo nuvykę grybauti. Grįžęs jis V. P. paklausė, dėl ko šis uždegė. V. P. atsakė, kad reikėjo, o dėl ko nesakė. Tą pačią dieną jis su V. P. nuvažiavo iki parduotuvės ,,M“. Jis nuėjo užsakyti picos. Kai jis grįžo, jam V. P. sakė, kad sudegė dvi mašinos – džipas ir policijos ,,Škoda“. Jis suprato, kad tai V. P. padegė minėtas mašinas. V. P. daugiau ta tema nekalbėjo. Po savaitės, važinėjant po miestą, V. P. kalbėjo su T., kurio pavardės jis nežino, šis pas jį tą vakarą gėrė alų. V. P. T. sakė, kad 20 minučių vaikščiojo po policijos teritoriją ir apipilinėjo mašinas. V. P. dar minėjo, kad norėjo visas mašinas uždegti ir kad iš pirmo karto nepavyko (t. 10, b. l. 173-175). Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti ir ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui G. M. duoti parodymai (t. 10, b. l. 178-179, 181-182). Šių apklausų metu išteisintasis G. M. iš esmės patvirtino šių savo duotų parodymų teisingumą. Išteisintasis G. M. šiuos parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 11, b. l. 24-31).

Nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde bando sumenkinti šių G. M. parodymų įrodomąją reikšmę, apeliuodamas į tai, kad G. M. jį kaltinančius parodymus davė dėl prieš šį policijos pareigūnų panaudotų neteisėtų veiksmų. Tai, jo teigimu, nurodė ir pats G. M. vėlesnių apklausų, vykusių ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, ir tokius dėl jo duotus parodymus kategoriškai paneigė. Todėl, apelianto nuomone, teismas turėjo vadovautis ne jau aptartais G. M. duotais parodymais, o vėlesnių apklausų metų duotais parodymais, kur jis kategoriškai paneigė jo dalyvavimą padegant nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytus (duomenys neskelbtini) policijos komisariato kieme buvusius automobilius. Be to, šiuos G. M. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

              Iš tiesų, iš bylos matyti, kad keletą kartų apklaustas įtariamuoju ir kaltinamuoju, G. M. savo parodymus dėl šių jam žinomų aplinkybių apie V. P. keitė. Tačiau nuosprendyje teismas pasirėmė jo perskaitytais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 10, b. l. 173-175), ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 10, b. l. 178-179, 181-182), parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 11, b. l. 24-31). Nors apeliaciniame skunde nuteistasis V. P. su tuo nesutinka, dėstydamas argumentus, dėl kurių, jo nuomone, tais parodymais negalėjo būti remiamasi, kolegija tuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai patikėjo ir nuosprendį pagrindė būtent ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 10, b. l. 173-175), ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 10, b. l. 178-179, 181-182), parodymų patikrinimo vietoje metu G. M. duotais parodymais, o tokia išvada daroma dėl kelių priežasčių.

              Visų pirma, atmetami apelianto argumentai dėl parodymų pakeitimo priežasčių. Nuteistasis V. P. teigia, kad apklaustas G. M. įtariamuoju parodymus davė ne savo valia, o paveiktas policijos pareigūnų, kurie vertė šį duoti jį kaltinančius parodymus. Tokius nuteistojo V. P. argumentus pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė. Iš 2011 m. spalio 18 d., 2011 m. spalio 28 d. įtariamojo apklausos protokolų matyti, kad apklausų metu dalyvavo G. M. gynėjas ir to neneigia pats G. M. Tikrai neįtikėtina, kad gynėjo akivaizdoje kas nors būtų įtariamajam daręs kokį nors poveikį. Be to, dar didesnių abejonių dėl šios versijos kyla dėl to, kad G. M. dėl jo tariamo sumušimo neapskundė pareigūnų veiksmų ir nesikreipė dėl medicininės pagalbos. Be to, jau buvo nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu G. M. ne tik buvo apklaustas įtariamuoju, bet ir patvirtino savo parodymus jų patikrinimo vietoje metu. Nežinodamas tikrųjų įvykių aplinkybių ir pats tuose įvykiuose nedalyvavęs, G. M. tikrai nebūtų galėjęs parodyti vietos, kur V. P. jis nuvežė, kur laukė ir kt.  Neįtikėtina, kad policijos pareigūnai būtų privertę G. M. nurodyti tokias nusikaltimo padarymo aplinkybes, kurios buvo žinomos tik pačiam G. M. Visa tai leidžia padaryti išvadą, kad visas jam žinomas aplinkybes apie automobilių padegimą pats G. M. išdėstė savo valia ir niekieno neverčiamas. Tai G. M. nurodė ir apklausų protokoluose. Be to, kad šių apklausų metu G. M. nurodė tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes, patvirtina ir jau aptarti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šios apklausos metu G. M. buvo apklaustas tiesiogiai ikiteisminio tyrimo teisėjo ir dalyvaujant gynėjui, ir iš šios apklausos protokole užfiksuotų parodymų matyti, kad G. M. aiškiai nurodė, kad būtent V. P. buvo tas asmuo, kuris 2011-09-18 naktį, (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato kieme padegė automobilius. Taigi, V. P. ginčijamas aplinkybes, G. M. patvirtino ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. O kad tokios apklausos metu G. M. būtų irgi daromas koks nors spaudimas, manyti tikrai nėra jokio pagrindo, to nenurodo ir pats apeliantas. Atkreiptinas dėmesys ir į G. M. paaiškinimus dėl parodymų pakeitimo priežasčių, ir į liudytojo D. Š. parodymus. G. M., parodęs apie  pareigūnų prieš jį tariamai vartotą smurtą, taip pat dar pripažino, kad V. P. yra jo pažįstamas, o liudytojas D. Š., duodamas parodymus teisme, pripažino, kad po to, kai G. M. davė V. P. kaltinančius parodymus, jis buvo susitikęs su šiuo ir kalbėjosi, neneigė, kad galėjo G. M. pliaukštelėti. Visos šios aplinkybės tikrai leidžia padaryti išvadą, kad savo parodymus G. M. pakeitė ne dėl to, kad anksčiau duodamas V. P. kaltinančius parodymus šį apkalbėjo dėl jam daromo policijos pareigūnų spaudimo, o dėl kitų asmenų jam daromos įtakos, nenorėdamas pakenkti savo pažįstamam - V. P.

              Išdėstytos aplinkybės parodo, kad jokių įtikinamų priežasčių, dėl kurių G. M. ikiteisminio tyrimo metu duodamas anksčiau aptartus parodymus dėl V. P. būtų buvęs priverstas apkalbėti V. P., taip pat įtikinamų tų parodymų pakeitimo priežasčių apeliantas neišdėstė.

              Vis dėlto, svarbiausiu motyvu, dėl kurio teismas vienais G. M. parodymais patikėjo, o kitus atmetė, yra vienų ar kitų parodymų atitikimas kitoms bylos aplinkybėms. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. P. be jokio pagrindo nurodo, kad vėlesnius pakeistus G. M. parodymus tariamai patvirtina kiti įrodymai. Toks argumentas visiškai neatitinka tikrovės. Priešingai, šioje byloje nustatyta, kad visi kiti ištirti įrodymai patvirtina būtent G. M. parodymus, kuriuose jis išdėstė policijos automobilių padegimo aplinkybes. Tuo tarpu jo pakeistus parodymus tie kiti įrodymai paneigia. Tuo pačiu jie paneigia ir nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde dėstomus argumentus.

Išteisintojo G. M. parodymų teisingumą patvirtina ir pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų T. P., S. K. parodymai. Šie liudytojai patys, nors betarpiškai įvykio nematė, tačiau nurodė labai reikšmingas aplinkybes vertinant išteisintojo G. M. duotus parodymus apie V. P., o kartu ir nuteistojo V. P. keliamas versijas.

Teisme apklaustas liudytojas T. P. parodė, kad apie naktį padegtus policijos automobilius išgirdo ryte, apie tai jam papasakojo G. M., kuris žinojo, kad  buvo padegta ,,Škoda“ ir džipas. Po šio įvykio maždaug po savaitės jis su G. M. ir V. P. apie 15-16 val. važiavo į (duomenys neskelbtini). Pamena, kad automobilyje V. P. juokais pasakė, kad jis padegė du automobilius, kitus apliejo degiu skysčiu, o G. M. jį pavežė iki įvykio vietos. Jis tuo nepatikėjo. Daugiau įvykio smulkmenų nepasakojo. Tyrimo metu jam taip pat buvo duoti perskaityti jo pokalbiai, kuriuose jis atpažino savo balsą. Jis atpažino ir jam duotą paklausyti V. P. pokalbį, kur šis kalbėjo, kad durnai padarė, kad reikėjo prie kiekvieno priėjus uždegti. Tvirtina, kad V. P., jau vėliau po įvykio, jiems važiuojant automobiliu pamatęs policininką pasakė: ,,Va, ubage, tavo mašiną padegėme“. Tačiau visi šiuos žodžius palaikė juokais. Apklausiant T. P. teismas perskaitė šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 2, b. l. 86-88). Tos ankstesnės apklausos metu T. P. buvo parodęs, kad jam G. M. sakė, kad sudegė dvi policijos mašinos, bet kas jas padegė jam nesakė. V. P. jam nieko nesakė. Teisme savo parodymų pakeitimo liudytojas T. P. nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, tačiau nepaisant to ir kai kurių šio liudytojo parodymų prieštaravimų ir kai kurių jų pakeitimų, vis dėl to teismo posėdyje T. P. patvirtino buvus tokį pokalbį, kurio metu pats V. P. prisipažino padegęs du automobilius, kitus apliejęs degiu skysčiu, taip pat parodė apie tai, kad V. P. jau vėliau po įvykio, važiuojant automobiliu pamatęs policininką pasakė: ,,Va, ubage, tavo mašiną padegėme“. T. P. yra nuteistojo V. P. pažįstamas. Todėl manyti, kad liudytojas galėjo būti suinteresuotas pakenkti savo parodymais nuteistajam, nėra jokio pagrindo. Be to, kad būtent šios apklausos teisme metu T. P. nurodė tikrąsias jam žinomas aplinkybes, patvirtina ir liudytojos S. K. teisme duoti parodymai. Apklausiama teisme liudytoja S. K. taip pat nurodė, kad 2011-09-18 pavakary, kai ji su T. P., V. P., G. M. važiavo pro policijos komisariatą, V. P., kuris buvo išgėręs, juokaudamas pasakė, kad tai jis padegė policijos automobilius. Be kita ko, liudytoja nurodė, kad T. P. ikiteisminio tyrimo metu labai pergyveno pasakęs, kad V. P. prisipažino padegęs policijos automobilius, ketino keisti parodymus, kad nepakenktų draugui. Tokie liudytojos S. K. parodymai, nors liudytojas T. P. ir neatkleidė tikrosios parodymų pakeitimo priežasties, iš tiesų leidžia padaryti išvadą, kad T. P. ikiteisminio tyrimo metus parodymus pakeitė tik nenorėdamas pakenkti V. P., o jo duoti V. P. kaltinantys parodymai yra teisingi. Abejoti teisme duotais T. P. parodymais, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo.

Taigi liudytojo T. P., kaip ir liudytojos S. K. parodymai, nors nuteistasis V. P. skunde su tuo ir nesutinka, iš tiesų faktiškai patvirtina būtent išteisintojo G. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, o ne vėlesnių apklausų metu jo duotų parodymų, teisingumą.

Be to, kolegijos nuomone, liudytojo T. P. parodymai ne tik patvirtina G. M. parodymų, duotų apie V. P. atliktus nusikalstamus veiksmus, teisingumą, bet ir paneigia paties V. P. versiją, kad jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo.

Kaip jau buvo minėta, T. P. parodė apie tai, kad buvo padegti du policijos automobiliai, taip pat nurodė, kaip buvo padegti automobiliai - apliejus degiu skysčiu, kad V. P. apgailestavo, kad nepriėjo prie kiekvieno automobilio, dėl ko buvo padegti ne visi automobiliai. Šios T. P. nurodytos aplinkybės apie padegtų automobilių skaičių, padegimo priemones, būdą, kad buvo padegti nevisi automobiliai ir kt. būtent ir atitinka kitais įrodymais nustatytas aplinkybes. Kaip jau buvo minėta, remiantis liudytojų M. M., A. B., D. B., I. U. parodymais, prie bylos pridėtais ir teisme išnagrinėtais dokumentais, kurie nėra net ginčijami nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde, būtent ir nustatyta, kad panaudojant į stiklinius butelius supilstytą vidaus degimo varikiuose naudotą alyvą, buvo sukeltas gaisras, kurio metu nepataisomai sudegė tik du automobiliai, t.y. buvo sunaikinti, policijos tarnybiniai automobiliai „Škoda Oktavia“ ir „Mitsubishi Pajero Sport“. Be to, tokia pat vidaus degimo varikliuose panaudota alyva buvo apipilti dar keturi kieme stovėję automobiliai, tačiau pasirinkus netinkamas nusikaltimo priemones ir būdą, šie neužsidegė, nes ugnis užgeso ir į automobilius neišsiplėtė. Tokias konkrečias aplinkybes, kaip padegtų automobilių skaičių, padegimo priemones, būdą, tai, kad buvo padegti ne visi automobiliai (dalies automobilių dėl pasirinktų netinkamų priemonių nepavyko padegti), kurios nebuvo viešai skelbiamos, kolegijos nuomone, galėjo nurodyti tik asmuo, kuris pats tiesiogiai dalyvavo šiuose įvykiuose. Visa tai dar kartą leidžia daryti išvadą, kad  liudytojui T. P. V. P. sakęs, kad padegė policijos automobilius, iš tiesų savęs neapkalbėjo, kaip kad mano liudytojas T. P. (jo įsitikinimu, jis tik pajuokavo), o nurodė tikrovę atitinkančias aplinkybes, tik T. P. tai suprato, kaip juoką. Nežinodamas tikrųjų įvykių aplinkybių ir pats tuose įvykiuose nedalyvavęs, V. P. tikrai nebūtų galėjęs nurodyti tokių konkrečių aplinkybių, kurios, beje, dar sutampa su kitais byloje surinktais įrodymais nustatytomis aplinkybėmis, tarp jų ir su G. M. aptartuose parodymuose nurodytomis, dėl kurių teisingumo V. P. taip abejoja skunde.

Iš nuosprendžio matyti, kad teismas rėmėsi dar ir kitais įrodymais: daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti, apžiūros protokolais ir prie jų pridėtais (duomenys neskelbtini) policijos komisariato kamerų vaizdo įrašais. Vaizdo įrašai buvo peržiūrėti teismo posėdyje. Visi šie įrodymai nuosprendyje įvertinti ir jie patvirtina jau aptartus išteisintojo G. M. parodymus apie automobilių padegimo aplinkybes. Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti, apžiūros protokolai ir prie jų pridėti (duomenys neskelbtini) policijos komisariato kamerų vaizdo įrašai patvirtina 2011-09-18 dienos įvykius: laiką, kada buvo padegti automobiliai (nuo 3.32 val. iki 3.50 val.), kiek žmonių padeginėjo automobilius (vienas) ir kokiu būdu bei priemonėmis (nuo 3.32 val. iki 3.50 val. (duomenys neskelbtini) policijos komisariato kieme aikštelėje prie ten stovinčių automobilių juda neryškus siluetas; 3.50 val. ekrano  apačioje pasirodė šviesa, 3.51 val. rytinėje aikštelės pusėje tarp dviejų automobilių pasirodo vienas asmuo, apsivilkęs šviesios spalvos džemperį su gobtuvu, dešinėje rankoje laiko deglą, kurį meta į ekrane arčiausiai matomą automobilį arba tarp automobilių, po to nubėga ir atsitupia už trečio, toliausiai stovinčio automobilio, bet netrukus atsistoja ir nubėga už garažų; 3.51 val. matyti, kaip asmens siluetas praeina pro medžius kitoje – pietvakarinėje, aikštelės pusėje; 3.55 val. vienas asmuo aikštelės viduriu sugrįžta prie automobilių į tą pačią vietą, kur metė deglą, nueina ir atsistoja už trečio, toliausiai stovinčio automobilio, po to atsitupia ir vėl atsistoja; 3.56 val. vienas asmuo nueina už garažų pietvakarinio kampo; 3.59 val. ekrane pasidaro šviesiau nuo stipriau degančios liepsnos). Kaip matyti iš šių protokolų ir vaizdo įrašų, juose užfiksuotos aplinkybės dėl padegime dalyvavusių asmenų skaičiaus, padegimo būdo ir priemonių iš esmės sutampa su G. M. anksčiau aptartuose parodymuose nurodytomis. Be to, pagal G. M. parodymus, V. P., nuo to momento, kai nuėjo link (duomenys neskelbtini) policijos komisariato iki to momento, kai G. M. pamatė liepsnas prie policijos komisariato ir atbėgantį V. P., praėjo apie 20 minučių. Būtent panašų laiką, kuomet buvo padeginėjami (duomenys neskelbtini) policijos komisariato aikštelėje esantys automobiliai, užfiksavo ir (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vaizdo kameros. Todėl, kolegijos nuomone, manyti, kad G. M. šias aplinkybes išsigalvojo, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Tokius detalius parodymus, nurodant tokį tikslų nusikalstamos veikos padarymo laiką, kuris atitiko ir kitais byloje surinktais įrodymais nustatytą nusikaltimo padarymo laiką, galėjo duoti tik asmuo, kuriam tos aplinkybės buvo iš tikrųjų žinomos. Todėl kolegijai abejonių dėl to, kad G. M., kuris davė tokius tikslius parodymus dėl laiko, kaip ir kitų aplinkybių, buvo netoli nusikaltimo padarymo vietos ir matė gaisrą prie Kupiškio rajono policijos komisariato, nekyla.

Nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad vaizdo įrašuose nėra užfiksuota jokių jo asmenį identifikuojančių požymių, kurie leistų daryti išvadą, kad šiuose įrašuose užfiksuotas asmuo yra būtent jis, dėl to teismas nepagrįstai jais rėmėsi kaip jo kaltės įrodymais. Iš tiesų, minėtuose įrašuose yra užfiksuotas vieno asmens siluetas ir matyti tik, kad jis apsirengęs šviesios spalvos džemperį su gobtuvu. Taip pat, kaip konstatavo šioje byloje vaizdų ekspertizę (kuri buvo paskirta siekiant patikrinti ir nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde keliamas versijas) atlikęs ekspertas K. G., esant tokioms vaizdo įrašo techninėms charakteristikoms ir gamtinėms sąlygoms išryškinti ir nustatyti asmens identifikuojančius nėra galimybės, tik patvirtino, kad tai yra vienas ir tas pats žmogus, tikėtina, kad užfiksuoto subjekto ūgis visuose vaizdo įrašuose yra apytiksliai lygus, nežymus skirtumas tikėtinai matomas dėl skirtingos kūno padėties vaizdo įrašuose (t. 16, b. l. 6-15). Žinoma, atskirai paėmus vien šią aplinkybę, ji neįrodo, kad tas asmuo yra V. P., tačiau teismas vertino visus (duomenys neskelbtini) policijos komisariato kamerų vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis, be to, jie buvo vertinami kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, kaip tarpinis faktas, ir, kadangi atitiko kitais įrodymais nustatytas aplinkybes dėl padegimo laiko, būdo, priemonių, tai, kad G. M. įvykio dieną atvežė V. P. iki netoli tos vietos, kur buvo (duomenys neskelbtini) PK, po ko V. P. nuėjo link (duomenys neskelbtini) policijos komisariato, ir neužilgo po to, praėjus apie 20 minučių, G. M. pamatė ugnies liepsnas prie policijos komisariato ir ateinantį V. P., kuris liepė greičiau važiuoti, kartu jas ir papildydama, pirmosios instancijos teismas pagrįstais jais rėmėsi kaip patvirtinančiais G. M. parodymų teisingumą, o kartu ir V. P. 2011-09-18 buvus prie (duomenys neskelbtini) policijos komisariato ir  atlikus nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytus veiksmus. Nuteistojo V. P. nurodyta skunde aplinkybė, kad vaizdo įraše matyto asmens džemperio gobtuvo forma buvo kūgio formos, į kurią apeliantas bandė apeliuoti, tvirtindamas, kad jis negalėjo būti įvykio vietoje, nes jo džemperio gobtuvo forma buvo ovalo formos, taip pat nepasitvirtino. Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), atlikus vaizdų ekspertizę, ekspertas K. G. davė išvadą, kad didelė tikimybė, kad subjektas, užfiksuotas vaizdo įrašuose, nedėvi kūgio formos galvos apdangalų. Tai reiškia, kad šios ekspertizės išvados, vertinant jas kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, nepaneigė kitais įrodymais šioje byloje nustatytų ir jau aptartų aplinkybių, o kartu ir nepatvirtino V. P. versijos, kad jis negalėjo būti 2011-09-18 prie (duomenys neskelbtini) policijos komisariato.

Be to, kolegijos nuomone, svarbūs duomenys vertinant G. M. parodymus yra užfiksuoti ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose, šių tyrimo veiksmų metu padarytuose garso įrašuose bei prie protokolų pridėtose įrašų stenogramose. Iš V. P. naudoto mobilaus ryšio telefono pokalbių 2011-09-24 suvestinės matyti, kad V. P. pokalbio su M. K. metu pats asmeniškai prisipažino, jog įvykio metu durnai padarė, kad reikėjo normaliai degti kiekvieną automobilį, prie kiekvieno priėjus.

Nuteistasis V. P. savo apeliaciniame skunde nesutinka su pokalbių garso įrašų ir jų stenogramų įvertinimu. Nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nesutinka su teismo išvada, kad garso įrašuose užfiksuotas būtent jo balsas, nes tai galėjo būti nustatyta tik atlikus fonoskopinę ekspertizę, kurią teismas atsisakė paskirti. Be šios ekspertizės negalima nustatyti ir dalies garso įrašų turinio. Skunde dar nurodo, kad pokalbiuose dalyvavusius asmenis identifikavo ne specialistas, o pats teismas. Jo nuomone, atsisakius paskirti fonoskopinę ekspertizę, teismas pats padaręs išvadas dėl garso įrašų ir pokalbiuose dalyvavusių asmenų, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, tokiu būdu padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimą.

Šiuos nuteistojo V. P. apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta. Pirmiausia atmetami apelianto argumentai dėl jo nurodomų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kolegija pirmiausia pažymi, kad visi duomenys, taip pat ir garso įrašai, surinkti jau pradėjus ikiteisminį tyrimą ir jie surinkti remiantis BPK nustatyta tvarka. Klausytis telefoninių pokalbių ir daryti jų įrašus buvo leista ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis (t. 4, b. l. 63). Tai reiškia, kad visi šie bylos duomenys, taip pat ir V. P. nurodomi garso įrašai buvo renkami teisėtu būdu ir BPK 154 bei 160 straipsniuose nustatyta tvarka. Todėl šių duomenų gavimo būdas, tvarka ir tų duomenų atitikimas BPK 20 straipsnio nustatytiems reikalavimams jokių abejonių nekelia.  BPK 178 straipsnyje nurodyta, kad atliekant tyrimo veiksmus rašomi protokolai. Nuotraukos, negatyvai, garso, vaizdo įrašai ir kiti techninių priemonių panaudojimo atliekant tyrimo veiksmus rezultatai yra tyrimo veiksmo protokolo priedai. Šioje byloje esančios pokalbių garso įrašų stenogramos kaip tik ir yra tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimo protokolų priedai, todėl tas stenogramas padarę ikiteisminio tyrimo pareigūnai BPK reikalavimų irgi nepažeidė. Tai, kad policijos pareigūnas R. L. šiose stenogramose dar ir nurodė tuose pokalbiuose dalyvavusius asmenis, kolegijos nuomone, taip pat neturi būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu, o juo labiau esminiu. Tokia išvada daroma todėl, kad bet kuriuo atveju visų bylos duomenų pripažinimo įrodymais klausimą sprendžia tik teismas. Įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK  numatytais proceso veiksmais, todėl teismas įrodymais pripažįsta tik duomenis, ištirtus ir patikrintus teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka. Apeliaciniame skunde nuteistasis neteisingai nurodo, kad garso įrašai šioje byloje galėjo būti ištirti ir patikrinti vien tik paskyrus byloje teismo fonoskopinę ekspertizę. BPK 208 straipsnyje nurodyta, kad ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos specialios žinios. O BPK 286 straipsnio 1 dalyje. nurodyta, kad teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva. Taigi paskirti byloje ekspertizę, taip pat ir fonoskopinę, yra teismo teisė, bet ne pareiga ir klausimą dėl ekspertizės paskyrimo teismas sprendžia įvertinęs konkrečias bylos aplinkybes, nuo kurių ir priklauso, ar yra būtinumas atlikti specialius tyrimus. BPK XXI skyrius numato galimybę bylos duomenis patikrinti atliekant labai įvairius proceso veiksmus, o BPK 290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymų tyrimo teisme metu paskelbiami prie bylos pridėti dokumentai, to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tiriant įrodymus gali būti perklausomi ir peržiūrimi garso ar vaizdo įrašai, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą. Būtent tokį bylos duomenų patikrinimo būdą teismas pasirinko šioje byloje.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo ir paties nuosprendžio matyti, kad teismas ne tik paskelbė elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolus, jų priedus bei garso įrašų stenogramas, tačiau teismo posėdyje dar ir betarpiškai perklausė garso įrašus. Atsakant į šio apelianto argumentus dėl to, kad ir pats teismas negalėjo identifikuoti įrašytuose pokalbiuose dalyvavusių konkrečių asmenų, kolegija atkreipia dėmesį ir į kai kurias kitas aplinkybes. Nors ikiteisminio tyrimo metu padarytose stenogramose tyrėjas pats nurodė apie tai, kokie konkretūs asmenys dalyvavo pokalbiuose ir ką kiekvienas iš jų pasakė, nuosprendyje apie tai teismas išvadų nepadarė ir konkrečių pokalbių dalyvių neidentifikavo. Nuosprendyje padaryta išvada tik apie tai, kad įvertinus ne kiekvieną įrodymą atskirai, o jų visumą, garso įrašuose užfiksuoti duomenys, kurių citatos nurodytos pačiame nuosprendyje, niekam kitam, negu V. P., negali būti priskirti. Kolegijos nuomone, padaryti tik tokią bendro pobūdžio išvadą teismui specialių tyrimų ir specialių žinių nereikėjo. Iš to daroma išvada, kad ir pats teismas, patikrindamas ir tirdamas su garso įrašais susijusius bylos duomenis BPK reikalavimų nepažeidė, todėl ir su tuo susijusius apeliantų argumentus kolegija laiko nepagrįstais ir juos atmeta.

Nepaisant to, kas buvo išdėstyta, apeliacinio proceso metu vėl pareiškus tuos pačius prašymus, kolegija juos patenkino ir paskyrė šioje byloje teismo fonoskopinę ekspertizę. Ekspertams buvo pavesta atsakyti į proceso dalyvių pasiūlytus ir paties teismo užduotus klausimus.

Iš teismo fonoskopinės ekspertizės akto matyti, kad ekspertai tyrė vienos kompaktinės plokštelės ,,Verbatim“ įrašą, pavadintą garso įrašu Nr. 425. Ekspertizės išvadose nurodoma, kad tiriamajame garso įraše Nr. 425 yra užfiksuoti ne mažiau kaip trijų vyrų balsai. Tikėtina, kad tyrimui pateiktoje kompaktinėje plokštelėje ,,Verbatim“ įrašytame garso įraše, žymimame – Nr. 425, yra užfiksuotas V. P. balsas bei kalba. Tikėtina, kad frazes, kurios pateikiamos šio įrašo stenogramoje yra žymimos – V, pasakė V. P. Atsakyti į klausimą, ar tyrimui pateiktoje kompaktinėje plokštelėje ,,Verbatim“ įrašytame garso įraše, žymimame – Nr. 425, yra užfiksuotas G. M. balsas bei kalba, negalima dėl tiriamojoje dalyje nurodytų priežasčių. Kompaktinėje plokštelėje ,,Verbatim“ užfiksuotas garso įrašas, žymimas – Nr. 425, yra kopija. Tikėtina, kad kompaktinėje plokštelėje ,,Verbatim“ užfiksuotas garso įrašas, žymimas – Nr. 425 yra ištisinis ir nesumontuotas. Tirti pateiktas garso įrašas, žymimas – Nr. 425, yra užfiksuotas naudojantis telefoniniu ryšiu. Tikėtina, kad kompaktinėje plokštelėje pateiktas garso įrašas, kuris žymimas – Nr. 425, vyko ne atviroje vietoje (t. 15, b. l. 228-239).

Vertindama šios ekspertizės išvadas ir pateiktas garso įrašų stenogramas, kolegija pirmiausia daro išvadą, kad šios stenogramos taip pat patvirtina G. M. parodymus ir kitais įrodymais nustatytas V. P. pokalbių su kitais asmenimis aplinkybes. Ekspertizės išvados patvirtino, kad tikėtina, kad tirti pateiktame garso įraše užfiksuotas nuteistojo V. P. balsas ir kalba. Iš stenogramoje pažymėtų šio nuteistojo pasakytų frazių matyti, kad pokalbių metu tikrai kalbama apie automobilių padegimo aplinkybes. Tai reiškia, kad ši išvada tikrai patvirtina V. P. dalyvavimą pokalbiuose, o tuo pačiu ir paneigia šio apelianto argumentus, kad garso įrašuose jo balsas neužfiksuotas. Tačiau visos kitos jau išvardintos išvados dėl kitų pokalbyje dalyvavusių asmenų balsų tik tikėtinos dėl priežasčių, nurodytų ekspertizės akto tiriamojoje dalyje. Šioje dalyje nurodoma, kad dėl garso įrašų blogos kokybės, kalbos signalų užtriukšminimų, dėl trumpos pokalbio trukmės, kategoriškai atsakyti į klausimus, ar įrašė Nr. 425 užfiksuotas G. M. balsas,  kategoriškai ekspertai neturėjo galimybės. Tai reiškia, kad šios ekspertizės išvados nei patvirtina, nei paneigia kitais įrodymais šioje byloje nustatytų aplinkybių.

Esant tokioms byloje nustatytoms tokioms aplinkybėms, kolegija atmeta ir V. P. keliamą versiją, kad jis negalėjo būti teismo nuosprendyje nurodytu laiku prie Kupiškio rajono PK, nes tokiu metu buvo prie degalinės ,,N“.

Iš to, kas šiame sprendime jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visus išnagrinėtus įrodymus atskirai ir tų įrodymų visumą įvertino tinkamai. Apeliacinio proceso metu išnagrinėti nauji įrodymai nepatvirtino V. P. versijų, nedavė jokio pagrindo suabejoti teismo padarytomis išvadomis, o kai kurie nauji įrodymai (ekspertizės išvada dėl V. P. balso ir padarytos naujos garso įrašų stenogramos, vaizdų ekspertizės išvada) tik dar kartą patvirtino teismo jau padarytų išvadų pagrįstumą.

Tokiu būdu išnagrinėtų šioje byloje įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis V. P. dalyvavo nusikaltimo padaryme būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus pirmiau nurodytus motyvus, konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo V. P. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Nagrinėjamoje byloje atlikus įrodymų tyrimą, nėra pagrindo konstatuoti, jog nuteistojo V. P. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai ar tai, jog apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas netinkamais įrodymais.

Tačiau nuteistojo V. P. apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas dėl kitų priežasčių.

Nusikaltimo, už kurio padarymą skundžiamu nusprendžiu yra nuteistas V. P., padarymo metu galiojusi BK 250 straipsnio 2 dalies redakcija (Nr. IX-1495, 2003-04-10, Žin., 2003, Nr. 38-1733 (2003-04-24) numatė baudžiamąją atsakomybę tam, kas žmonių gyvenamojoje, susibūrimo ar viešojoje vietoje padėjo sprogmenų siekdamas sukelti sprogimą, sprogdino ar padegė, jei tai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą arba dėl to buvo sunaikinta ar sugadinta transporto priemonė arba statinys ar statinyje buvusi įranga.

            Tačiau BK 250 straipsnis (Nr. XII-497, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3768) buvo pakeistas ir naujoji įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2013 m. liepos 13 d. Naujos redakcijos turinį nulėmė 2008 m. spalio 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/841/TVR dėl kovos su organizuotu nusikalstamumu (OL 2008 L 300, p. 42) turinys. Įgyvendinant šio akto nuostatas, BK 250 straipsnyje buvo suformuluota detalesnė teroro akto nusikaltimo sudėtis. Pagal 2013 m. liepos 13 d. įsigaliojusią BK 250 straipsnio redakciją numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas teroristiniais tikslais sukėlė potvynį arba sutrikdė vandens, energijos ar kitų išteklių tiekimą, arba sprogdino, padegė arba kitaip dideliu mastu naikino ar gadino turtą, arba pažeidė didelę reikšmę valstybės valdymui, ūkiui ar finansų sistemai turinčios informacinės sistemos ar elektroninių duomenų saugumą, arba paskleidė radioaktyviąsias, biologines ar chemines kenksmingas medžiagas, preparatus ar mikroorganizmus, jeigu dėl to atsirado ar galėjo atsirasti sunkių padarinių, taip pat tas, kas teroristiniais tikslais nesunkiai sutrikdė sveikatą vienam ar daugiau žmonių arba sukėlė pavojų daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai.

           BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, 2 dalyje - kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

          Veikos nusikalstamumą panaikina tas įstatymas, kuris visiškai nebenumato buvusios nusikalstamos veikos sudėties arba susiaurina nusikalstamos veikos sudėtį numatydamas naujų arba atsisakydamas buvusių šios sudėties požymių, dėl to tam tikros veikos tampa nenusikalstamos.

Todėl, kolegijos nuomone, nors nagrinėjama veika buvo padaryta galiojant 2003-04-24 BK 250 straipsnio redakcijai, tačiau byloje būtina vadovautis šiuo metu galiojančia BK 250 straipsnio redakcija, nes 2013-07-13 padarytais BK pakeitimais ir papildymais į nusikaltimo sudėtį įvedus papildomus objektyviuosius požymius, taip pat įtraukus į BK 250 straipsnyje nurodytos teroro akto sudėtį, kaip būtinąjį šios nusikalstamos veikos fakultatyvinį požymį – teroristinius tikslus, veikų kvalifikavimo galimybės pagal BK 250 straipsnį susiaurėjo, ir šiuo požiūriu naują BK 250 straipsnio redakciją yra pagrindas laikyti atsakomybę švelninančiu įstatymu (kasacinė nutartis Nr. 2K-332/2006).

Tačiau įstatymų leidėjui susiaurinus BK 250 straipsnyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį, nustačius kaip būtinąjį šios nusikalstamos veikos sudėties požymį ir teroristinius tikslus, o nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui nustačius, kad V. P. nusikalto (padegė automobilius prie (duomenys neskelbtini) PK) tik iš asmeninių paskatų, tai yra keršto policijos pareigūnams, pagal BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas V. P. veika pagal BK 250 straipsnio naująją redakciją negali būti kvalifikuojama. Pažymėtina, kad nuteistojo V. P. veiką kvalifikuojant pagal BK 250  straipsnį privaloma konstatuoti, kad V. P. skundžiamame nuosprendyje nustatytus nusikalstamus veiksmus padarė teroristiniais tikslais. Pagal BK 2521 straipsnio 3 dalį teroristiniai tikslai – siekimas labai įbauginti visuomenę ar jos dalį arba neteisėtai priversti tarptautinę viešąją organizaciją, valstybę ar jos instituciją atlikti bet kokį veiksmą arba susilaikyti nuo jo atlikimo, arba destabilizuoti ar sunaikinti svarbiausius valstybės konstitucinius, politinius, ekonominius ar socialinius darinius ar tarptautinę viešąją organizaciją. Todėl kvalifikuojant atliktą nusikalstamą veiką pagal BK 250 straipsnį, būtina nustatyti, kad BK 250 straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus asmuo atliko teroristiniais tikslais ir taip pasikėsino į  visuomenės saugumą. Tačiau pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija tokios išvados negali daryti. Vien tai, kad V. P. dėl teismo skundžiamame nuosprendyje nurodytų priežasčių (V. P. yra kelis kartus teistas, daugybę kartų baustas administracinėmis nuobaudomis už įvairius teisės pažeidimus, tame tarpe ir už pažeidimus, padarytus viešoje vietoje, yra konfliktiškas, įžūlus su policijos pareigūnais, linkęs priešintis sulaikomas) nemėgo policijos, dar nėra pagrindas daryti išvadą, kad automobiliai buvo padegti teroristiniais tikslais. Be to, kolegija norėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad teroro aktais kėsinamasi į įstatymo leidėjo saugomą vertybę – visuomenės saugumą ir tai yra pagrindinė vertybė. Teroro aktais svarbiausia paveikti visuomenę, vyriausybę, daryti įtaką priimamiems sprendimams, o teroro akte turto sunaikinimas, pasirenkant strateginės reikšmės objektus, tai tik priemonė tikslui pasiekti, pažeidžiant visuomenės saugumą. Tokių duomenų, kad V. P., padegdamas automobilius, norėjo paveikti visuomenę ir taip daryti įtaką kokiems nors policijos priimamiems sprendimams, taip pažeidžiant visuomenės saugumą, byloje nėra pateikta. Tokių duomenų nenurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, ir prokurorės apeliaciniame skunde.

Tokiu atveju, kolegijos nuomone, pagal byloje nustatytas aplinkybes gali būti tik sprendžiamas tik V. P. baudžiamosios atsakomybės klausimas už vienos iš BK 187 straipsnyje numatytų veikų padarymą, šiuo atveju pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, kuris numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino, išardė ar sugadino strateginę arba svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes.

Taigi teisėjų kolegija pripažįsta įrodyta, kad V. P. 2011 m. rugsėjo 18 d., laikotarpiu nuo 3.32 iki 3.52 val., (duomenys neskelbtini), žmonių darbo ir viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vidiniame kieme, iš pykčio policijai, sunaikino ir sugadino didelės vertės svetimą turtą, t. y. padegdamas, į stiklinius butelius supiltą vidaus degimo variklyje panaudotą alyvą su prie jų lipnia izoliacine juosta pritvirtintomis medžiagos skiautėmis padegė ir nepataisomai sunaikino du policijos tarnybinius automobilius – ,,Škoda Oktavia”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 22 071 Lt vertės, priklausantį ,,S”, ir ,,Mitsubishi Pajero Sport”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 27 096 Lt vertės, priklausantį (duomenys neskelbtini) krities VPK, ir juose buvusį (duomenys neskelbtini) VPK 5 881,34 Lt vertės turtą: automobilinį kompiuterį „Car (duomenys neskelbtini)“ 2906,62 Lt vertės, spausdintuvą 480 Mobile 2375 Lt vertės, du nukreipiamuosius kūgius 48 Lt bendros vertės, ruletę 8, 92 Lt vertės, lanksčią vilktį 21 Lt vertės, fotoaparatą ,,Samsung Digimax 15” 429,09 Lt vertės, žibintą 8 LED+1HAL 51,57 Lt vertės, 2 krivules 41,14 Lt bendros vertės; bei pasikėsino padegti policijos tarnybinius automobilius ,,VW Passat”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 38 000 Lt vertės, priklausantį AB ,,S“, pasikėsinimo metu sulaužęs šoninį dešinės pusės galinio vaizdo veidrodėlį 416,87 Lt vertės; ,,Mitsubishi Pajero Sport”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 28 600 Lt vertės, priklausantį (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui; ,,Mitsubishi Pajero Sport”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 28600 Lt vertės, priklausantį (duomenys neskelbtini VPK, ir policijos pareigūno D. R. automobilį ,,Mazda 6”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 15 000 Lt vertės, tačiau dėl pasirinktų netinkamų nusikaltimo priemonių ir būdo šie neužsidegė, nes ugnis užgeso ir į automobilius neišsiplėtė. Tokia V. P. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 187 straipsnio 2 dalį.

Paskiriant V. P. bausmę pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiama į tai, kad nors padarytas nusikaltimas nėra sunkus ar labai sunkus, tačiau įvertinus V. P. asmenybę (V. P. niekur nedirba, teisiamas jau ketvirtą kartą, šį nusikaltimą padarė nepraėjus net trims mėnesiams po jam 2011-06-29 Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės, šios bausmės neatlikęs, taip pat yra daug kartų baustas už įvairius administracinius pažeidimus, paskirtų baudų dažniausiai nesumokėjo, todėl dalis jų buvo pakeistos administraciniu areštu, yra apibūdinamas kaip linkęs pažeidinėti viešąją tvarką, konfliktiškas, įžūlus), tai pat, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, jam skiriama griežtesnė sankcijoje numatyta bausmės rūšis - laisvės atėmimas, artimas medianai.

Kaip jau buvo minėta, be nuteistojo V. P. apeliacinius skundus yra padavę prokurorė ir išteisintojo G. M. gynėjas. Kadangi jų apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai yra susiję, teisėjų kolegija juos aptars kartu pasisakydama dėl E. K. ir G. M. Be to, atsižvelgiant į tai, kad prokurorė skunde argumentus dėsto dėl E. K. ir G. M. atskirai, teisėjų kolegija taip ir pasisakys šiame sprendime.

Kolegijos nuomone, tenkinti prokurorės apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Prokurorė, apeliaciniame skunde nesutinka su E. K. ir G. M. išteisinimu, laiko, kad pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, nes įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, selektyviai, neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes. Toliau apeliaciniame skunde prokurorė, akcentuodamas įrodymų vertinimo taisyklių, išdėstytų BPK 20 straipsnyje, pažeidimą, analizuoja kaltinamajame akte nurodytų ir kitų bylos duomenų turinį, pateikdama savą šių įrodymų vertinimą. Prokurorė yra įsitikinusi, kad specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), E. K. ir jo brolio T. K. 2012-01-02 pokalbių suvestinės, liudytojų Nr. 22, Nr. 123, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymai, iš dalies liudytojo Nr. 070, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymai, E. K. naudoto mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. rugsėjo 17-18 dienos įvykių suvestinė, susiejus visus šiuos įrodymus į vieningą loginę visumą, paneigia E. K. versiją, jog jis įvykio naktį buvo pas savo draugę K. P. ir kartu įrodo, kad E. K. dalyvavo jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, o E. K. ikiteisminio tyrimo metu rašyti paaiškinimai, liudytojo T. P. parodymai, liudytojo Nr. 10, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymai, susiejus visus šiuos įrodymus į vieningą loginę visumą, įrodo, kad G. M. žinojo apie V. P. ruošiamą daryti nusikaltimą ir sutiko jam padėti, dėl ko E. K. ir G. M. turi atsakyti pagal BK 250 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija visus šiuos prokurorės apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Šie teiginiai iš esmės yra deklaratyvūs, prieštarauja bylos medžiagai ir teismo nuosprendžio turiniui. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Priešingai negu teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl E. K. ir G. M. išteisinimo pagal BK 250 straipsnio 2 dalį. Aptariamoje byloje esantys, taip pat ir prokurorės apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai neduoda pagrindo daryti vienareikšmę ir neabejotiną išvadą, kad E. K. ir G. M. pareikšti kaltinimai pasitvirtino. Pažymėtina, jog tai, kad prokurorė nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad jos yra nepagrįstos.

E. K. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo apklausiamas pirmosios instancijos teisme nepripažino. Nurodė, kad jis nedalyvavo padegant policijos automobilius 2011-09-18 naktį. Tą naktį buvo arba namuose, arba pas savo draugę K. R. (P.). Pas G. M. bute jis trumpai lankėsi ne 2011-09-17, o 2011-09-15 vakare. Paaiškinimus apie neva nugirstą V. P. ir G. M. pokalbį, kuomet jie tarėsi vykti prie policijos komisariato, ikiteisminio tyrimo metu parašė būdamas suimtas ir spaudžiamas tyrėjų. E. K. savo kaltę atkakliai neigė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu.

Taigi E. K. viso proceso metu kategoriškai neigė savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 250 straipsnio 2 dalyje, padarymo, keldamas įvairias versijas dėl galimo jo buvimo vietos nusikalstamos veikos padarymo metu. Tačiau tokia E. K. pozicija pati savaime dar negali būti vertinama kaip jo kaltės įrodymas, kaip kad tvirtina prokurorė apeliaciniame skunde. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus dėl išteisintojo E. K. parodymų vertinimo, kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į vieną svarbią aplinkybę. Galima sutikti su prokurorės skundo argumentais apie tai, kad išteisintojo parodymai nėra įtikinantys, o kartais jiems ir trūksta logikos, juose yra ir neatitikimų lyginant juos su kitais byloje surinktais įrodymais, taip pat ir su prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais. Tačiau ir šiuo atveju tokių parodymų teismas visiškai pagrįstai nevertino E. K. nenaudai. Juo labiau, tais parodymais negalėjo ir negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. BPK 21 ir 22 straipsniai įtariamajam arba kaltinamajam asmeniui numato tik jo teises žinoti kuo jis yra įtariamas arba kaltinamas, susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir su byla teisme, taip pat teisę, bet ne pareigą duoti parodymus ir paaiškinimus apie teisme tiriamos bylos aplinkybes. Įtariamojo arba kaltinamojo atsakomybė už atsisakymą duoti parodymus arba melagingų parodymų davimą nenumatyta. Tai reiškia, kad įtariamasis ir kaltinamasis asmuo ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu turi teisę ir neduoti jokių parodymų, ir duoti bet kokius parodymus savo nuožiūra ir priklausomai nuo pasirinkto gynybos būdo bei taktikos. Tai yra įtariamojo arba kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Įtariamasis arba kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir teismai (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Tuo tarpu prokurorės apeliaciniame skunde matyti būtent bandymai įrodinėjimo naštą perkelti išteisintajam. Skunde nurodoma, kad išteisintasis teisme parodymus davė siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir tai yra jo pasirinktas gynybos būdas, jis taip pat nesugebėjo tiksliai nurodyti, kur buvo nusikalstamos veikos metu (vieną kartą aiškino, kad buvo namuose, kitą kartą, kad pas savo draugę), jo keliamos versijos nepasitvirtino. Tokiu būdu skunde faktiškai supainiojami skirtingų baudžiamojo proceso subjektų vaidmenys įrodinėjimo procese. Iš tikrųjų ne kaltinamieji, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras privalo rinkti, tikrinti ir vertinti reikšmingus bylai duomenis, o teismas privalo juos tikrinti, prireikus – rinkti papildomus duomenis ir spręsti, ar jie yra įrodymai, taip pat privalo juos įvertinti. Tuo tarpu kaltinamasis asmuo dalyvauti įrodinėjimo procese turi teisę, bet ne pareigą. Todėl dalį jau aptartų prokurorės apeliacinio skundo argumentų dėl išteisintojo E. K. pasirinkto gynybos būdo ir užuominas apie tai, kad išteisintasis neįrodė savo nekaltumo, kolegija kategoriškai atmeta dėl šių argumentų prieštaravimo principinėms BPK nuostatoms, reglamentuojančioms įrodinėjimą ir kaltinamojo procesines teises. Be to, šioje dalyje kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui nepakanka paneigti kaltinamojo parodymus, kaip kad mano prokurorė apeliaciniame skunde dėstydama įrodymus, kurie, jos įsitikinimu, rodo, kad E. K. keliamos versijos dėl jo buvimo vietos nusikaltimo darymo metu neatitinka tikrovės, o tai kartu ir įrodo, kad jis buvo G. M. bute ir dalyvavo nusikaltimo padaryme, būtina surinkti jo kaltę ir dalyvavimą konkrečioje nusikalstamoje veikoje patvirtinančius abejonių nekeliančius įrodymus. Tai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, konstatavęs, kad svarbu yra ne paneigti E. K. versiją, kad jis buvo ar tai pas draugę, ar namuose, o norint pripažinti jį kaltu šioje byloje svarbu yra aiškiai įrodyti, jog E. K. buvo įvykio vietoje ir atliko jam inkriminuojamus veiksmus. Tačiau, kaip matyti ir skundžiamo teismo nuosprendžio, teismas laikė, kad tokių įrodymų byloje nėra surinkta. Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina šią pirmosios instancijos teismo išvadą ir priimto išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, be to, išnagrinėtų įrodymų visuma kartu ir paneigia prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Kolegijos nuomone, net ir atmetant E. K. parodymus toje dalyje, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo arba pas draugę, arba namuose, kaip neatitinančius tikrovės, remiantis kaltinamajame akte ir prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais įrodymais dar negalima daryti tokios kategoriškos išvados, kokią daro prokurorė apeliaciniame skunde, tvirtindama, kad remiantis kaltinamajame akte nurodytais duomenimis įrodyta, kad E. K. buvo nusikaltimo padarymo vietoje ir atliko jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus.

Kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad E. K. kaltė grindžiama šiais duomenimis: specialisto išvada Nr. 11-2780(11), E. K. ir jo brolio T. K. 2012-01-02 pokalbių suvestine, liudytojų Nr. 22, Nr. 123, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, iš dalies liudytojo Nr. 070, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais, E. K. naudoto mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. rugsėjo 17-18 dienos įvykių suvestine. Tarp duomenų, kuriais grindžiami kaltinimai, kaltinamajame akte taip pat buvo nurodyti ir kiti duomenys: specialistų išvados, liudytojų M. M., A. B., S. K., T. P. ir kt. parodymai, 2012-03-19 E. K. paaiškinimai ir kiti duomenys. Iš esmės tokius pačius įrodymus, kaip E. K. kaltę patvirtinančius, nurodo ir prokurorė savo apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš šių kaltinimo byloje surinktų duomenų, E. K. kaltė iš esmės buvo grindžiama netiesioginiais įrodymais. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia asmens kaltės grįsti ir netiesioginiais įrodymais, nes ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius - ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma (kasacinė nutartis Nr. 2K-32/2010). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi prokurorės apeliaciniame skunde nurodomi duomenys ir jais remiantis padarytos išvados yra subjektyvaus pobūdžio, atspindintys prokurorės nuomonę. Netiesioginis yra toks įrodymas, kuriuo įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Visais atvejais būtina nustatyti, kad tarpinis faktas tikrai yra susijęs su įrodinėtinomis aplinkybėmis. Netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Tuo tarpu, kolegijos nuomone, šioje byloje nepakanka pavienių netiesioginių įrodymų, kad jais būtų galima pagrįsti byloje kaltinto E. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką. Netiesioginiai įrodymai byloje daugeliu atvejų prieštaringi, kelia abejonių, nepatvirtina vienas kito ir nesudaro nuoseklios ir logiškos grandinės. Tiesioginių įrodymų, kurie byloje surinkti, taip pat nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. O visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį, teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o prielaidomis ir spėjimais jis negali būti grindžiamas. Kiekviena išvada turi būti pagrįsta byloje surinktais įrodymais, ne­gin­či­ja­mai patvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę padarius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svarbias by­los ap­lin­ky­bes, o svarbiausia, turi būti įrodyta, kad kaltininko veiksmuose yra jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėtis.

Iš bylos matyti, kad visi byloje apklausti asmenys patys įvykių prie (duomenys neskelbtini) policijos komisariato, kur buvo sukeltas gaisras, kurio metu nepataisomai sudegė, tai yra buvo sunaikinti policijos du tarnybiniai automobiliai su juose buvusiu turtu ir kėsintasi padegti dar keturis automobilius, tiesiogiai nematė, buvo ne įvykio vietoje arba nežino, kokiomis aplinkybėmis minėti automobiliai buvo padegti. Tai yra paties padegimo aplinkybių tiesiogiai mačiusių asmenų šioje byloje iš viso nebuvo nustatyta, o tie asmenys, kurių nurodytos aplinkybės turėjo reikšmės šios bylos išnagrinėjimui, E. K. apkaltinančių parodymų irgi nedavė.

Liudytojai T. P., S. K., M. G., D. B., E. B., kurių parodymai nurodyti kaltinamajame akte, duodami parodymus, nenurodė, kad jiems būtų žinoma, jog E. K. bendrininkavo padegant automobilius ir atliko kokius nors nusikalstamus veiksmus. Tai yra nei vienas iš minėtų liudytojų ne tik nenurodė, kad E. K. kokiu nors būtų prisidėjo padegant automobilius, bet ir tvirtino, kad E. K. net nebuvo 2011 m. rugsėjo 17 d. pas G. M. namuose, kur jie žaidė pokerį, gėrė alkoholinius gėrimus, kas atitinka ir išteisintojo E. K. parodymus. Taigi, nors šie parodymai kaltinamajame akte nurodyti kaip duomenys, kuriais grindžiami kaltinimai, iš tikrųjų jie tuos kaltinimus labiau ne patvirtina, o kaip tik paneigia. Šie liudytojai parodė, kad apie galimą E. K. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, jie nieko nežino.

Kiti kaltinamajame akte nurodyti liudytojai (M. M., A. B., D. B., I. U. ir kt.) taip pat nieko nenurodė apie E. K. galimą dalyvavimą padegant automobilius prie Kupiškio rajono policijos komisariato. Jie iš esmės patvirtino tik patį automobilių padegimo faktą, dėl kurio abejonių šioje byloje nekyla.

Iš bylos matyti, kad teismas be jau minėtų liudytojų parodymų išnagrinėjo ir liudytojų, kuriems taikytas anonimiškumas, parodymus, tačiau padarė išvadą, kad jų parodymai kelia pagristų abejonių, be to, yra labai skirtingi ir prieštaringi, juose skiriasi esminės detalės, ir jais nuosprendyje nesivadovavo. Kolegija, atlikto byloje įrodymų tyrimo metu dar kartą apklaususi liudytojus, kuriems taikytas anonimiškas, kurie įvardinti Nr. 22, Nr. 123, Nr. 070, sutinka su teismo išvada, kad visų liudytojų, kuriems taikytas anonimiškumas, parodymų patikimumas kelia abejonių ir jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Nuosprendyje teismas tokią išvadą išsamiai motyvavo, ji yra pagrįsta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų analize, teismas nuosprendyje  išdėstė visų šių lydytojų parodymus, taip pat išdėstė ir esminius jų skirtumus. Viso to kartoti nėra reikalo. Dėl to kolegija papildomai dėl to nepasisakys. Be to, liudytojus Nr. 22, Nr. 123, Nr. 070,  apklausus papildomai apeliacinės instancijos teisme teisėjų kolegijai dėl jų parodymų patikimumo abejonių nepavyko pašalinti. Priešingai, kolegija nustatė dar ir papildomas aplinkybes, kurios kelia abejonių dėl šių liudytojų parodymų patikimumo.

Šie liudytojai davė parodymus apie tai, ką jie išgirdo ar sužinojo būdami sulaikyti iš tuo metu taip pat sulaikytų V. P., E. K.

BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimą, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Tačiau tai nėra vienintelis procesinis tokių parodymų panaudojimo ribojimas. Teismas privalo patikrinti ir tokių asmenų parodymų leistinumą (BPK 199, 200 straipsniai) bei patikimumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gausioje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, naudojimo įrodinėjimo procese išreikštas aiškus įpareigojimas baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams itin atsakingai ir kruopščiai tikrinti tokių asmenų parodymus, pavyzdžiui, bylos Birutis, Byla, Janutėnas v. Lithuania (Application no. 47698/99 and 48155/99, judgment of 28 March 2008), Kostovski v. Netherlands (Serie A. Nr. 166, judgment of 20 November 1989); Doorson v. Netherlands (Application no. 20524/9, judgment of 26 March 1996); van Mechelen and others v. Netherlands (Application no. 21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93, judgment of 23 April 1997); Lüdi v. Switzerland (Serie A. Nr. 238, judgment of 15 June 1992); Visser v. Netherlands (Application no. 26668/95, judgment of 14 February 2002). Tikrinant asmens, kuris anonimiškai duoda parodymus apie tai, ką jis girdėjo būdamas sulaikytas ar suimtas, kalbėdamasis su kitais sulaikytaisiais ar suimtaisiais, parodymų patikimumą keltini papildomi reikalavimai. Tokiu atveju būtina įsitikinti, ar asmuo nebuvo uždarytas į atitinkamą įstaigą vien tik siekiant išgauti reikalingą informaciją iš kartu laikomo įtariamojo ar kaltinamojo, pažeidžiant pastarojo asmens konstitucinę teisę neduoti parodymų prieš save. Nustačius tokį faktą parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiu įrodymu.

Nagrinėjamoje byloje analizuojant minėtų liudytojų parodymus, kurie išsamiai yra aptarti skundžiamame nuosprendyje, kolegijai būtent ir kyla abejonių dėl to, ar minėti liudytojai nebuvo sąmoningai uždaryti į atitinkamą įstaigą vien tik siekiant išgauti reikalingą informaciją iš kartu laikomų suimtų V. P., E. K. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, kad visi liudytojai, kuriems šioje byloje taikomas anonimiškumas, yra įtariamieji arba kaltinamieji kitose byloje, kad jie nebuvo tiesioginiai jų papasakotų įvykių liudytojai, o apie juos, kaip kad jie tvirtino, žino iš V. P., E. K. pasakojimų, kurių patys V. P., E. K. nepatvirtina, be to, jų parodymai dėl tam tikrų esminių aplinkybių skiriasi, juose gausų prieštaravimų ir neatitikimų, o atsakyti į klausimus, kodėl jie nusprendė papasakoti policijos pareigūnams jų sužinotas aplinkybes ir kokiu būdu jie šią informaciją perdavė policijos pareigūnams, atsakyti negalėjo arba atsisakė atsakyti į tokį klausimą, be to, nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių jų nurodytas aplinkybes apie E. K. dalyvavimą padegant automobilius, kyla visiškai pagrįstų abejonių, ar minėtiems liudytojams nebuvo daromas atitinkamas poveikis ir ar jie parodymus tikrai davė savo noru ir laisva valia. Šios nustatytos aplinkybės sukėlė dar didesnių ir iki šiol nepašalintų abejonių. Byloje nėra tokias abejones paneigiančių įrodymų. Jokių duomenų, kurie leistų kolegijai daryti priešingą išvadą dėl šių liudytojų parodymų patikimumo, nepateikė ir nenurodė ir skundą padavusi prokurorė. Tokių duomenų nepaaiškėjo ir atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme. Todėl remtis šiais parodymais priimant nuosprendį teismas atsisakė pagrįstai jau vien dėl šių priežasčių. 

Todėl tiek anksčiau aptartos aplinkybės, tiek šios dabar nustatytos aplinkybės, kolegijos nuomone, neleidžia vertinti liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų kaip patikimų ir objektyviai patvirtinančių E. K. kaltumą dėl jo dalyvavimo padegant automobilius, todėl jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Juolab, kad ir pati prokurorė apeliaciniame skunde, darydama išvadą, kad minėtų liudytojų parodymai leidžia daryti priešingą išvadą dėl E. K. kaltės negu padarė pirmosios instancijos teismas, vadovaujasi tik jai palankiais liudytojo Nr. 10, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais, ištraukdama iš konteksto atskiras frazes, be to, juos analizuoja vienpusiškai ir atskirai, jų nesieja su kitų liudytojų, kuriem taikytas anonimiškumas, parodymais, kitais objektyviais bylos duomenimis. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš bylos matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kolegija, siekdama patikrinti prokurorės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, dar kartą nutarė apklausti ir liudytoją Nr. 10 teisme BPK 282 straipsnyje nustatyta tvarka, o šio liudytojo pristatymo į teismą organizavimą bei jo dabartinės buvimo vietos nustatymą kelis kartus pavedė prokurorei ir ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikusiai įstaigai. Tačiau liudytojas Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, nebuvo pristatytas į apeliacinės instancijos teismą. Kolegija gavo prokurorės pateiktus raštus, kuriuose nurodoma, kad teismo pavedimą įvykdyti nėra galimybės, nes liudytojo Nr. 10 buvimo vieta nežinoma. BPK 282 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas paveda prokurorui taip organizuoti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, atvykimą į teismą, kad būtų užtikrintas jo anonimiškumas. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kad liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausiamas neviešame teismo posėdyje sudarius akustines ir vizualines kliūtis, trunkančias kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams nustatyti apklausiamo asmens tapatybę. Jeigu teismo posėdžių salėje nėra galimybių sudaryti nurodytas akustines ir vizualines kliūtis, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausiamas ne teismo posėdžių salėje, o kitoje vietoje kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams nedalyvaujant. Prieš tokio asmens apklausą kiti nagrinėjimo teisme dalyviai raštu pateikia klausimus, kuriuos jie nori užduoti tam liudytojui. Taip apklausto liudytojo parodymus teismas perskaito teisiamajame posėdyje. Kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pakartotiniai ir papildomi klausimai užduodami ir juos atsakoma ta pačia BPK 282 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Jau išdėstytos BPK 282 straipsnio 1-3 dalių nuostatos nustato bendrąsias liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos taisykles ir tvarką. Ir tik BPK 282 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tik atskirais atvejais, kai liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, atvykimas į teismą keltų didelį pavojų jo, jo šeimos narių arba artimųjų giminaičiai gyvybei, sveikatai ar laisvei, jis į teisiamąjį posėdį gali būti nekviečiamas, o teisme balsu perskaitomi jo parodymai, duoti šio kodekso 203 straipsnio nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tačiau ir esant šioje dalyje nurodytiems pagrindams, liudytojas gali būti apklausiamas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis sudarius akustines ir vizualines kliūtis. Iš to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismo pavedimas prokurorei organizuoti liudytojo Nr. 10 atvykimą į teismą buvo privalomas, o šio pavedimo neįvykdymas ir atėmimas teismui galimybės apklausti liudytoją apeliacinės instancijos teisme, lėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo galimybės patikrinti liudytojo Nr. 10 parodymuose nurodytų aplinkybių, kurias prokurorė cituoja įrodinėdama E. K. pareiktų kaltinimų pagrįstumą, o kartu ir pašalinti šio liudytojo ir kitų liudytojų, kuriems taikytas anonimiškumas, parodymuose esančių esminių prieštaravimų ir nesutapimų. Šio pavedimo neįvykdymas ir atėmimas apeliacinės instancijos teismui galimybės apklausti liudytoją Nr. 10 apeliacinės instancijos teisme yra pakankamas pagrindas nesiremti šio liudytojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, kurių, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, patikimumas kelia abejonių.

Iš bylos matyti, kad teismas be jau minėtų duomenų išnagrinėjo ir visus kitus kaltinamajame akte nurodytus bylos duomenis, tačiau padarė išvadą, kad ir šių duomenų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui nepakanka.

Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nesutinka ir su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Nurodo, kad E. K. kaltės įrodymas yra specialisto išvada Nr. 11-2780(11), iš kurios matyti, kad ant tirti pateikto E. K. dešiniojo sportinio batelio rastas raudonos spalvos vilnos pluoštas yra vienodas su trikotažo fragmentų, paimtų nuo keturių stiklinių butelių ištrauktų iš vandens tvenkinio ir nuo vieno butelio rasto ant tvenkinio kranto, siūlo fragmento, rasto  ant automobilio ,,VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apgadinto dešinės pusės šoninio veidrodžio, ir suanglėjusių trikotažo fragmentų, paimtų prie automobilio ,,VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pluoštais (t. 1, b. l. 171-178). Tačiau teisėjų kolegija šį prokurorės argumentą taip pat atmeta kaip nepagrįstą. Vertinant minėtą specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), visų pirma pažymėtina, kad specialistė E. K., duodama paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, nedavė kategoriškos išvados, kad ant E. K. sportinio batelio rastas pluoštas yra būtent nuo skiaučių ant padegamųjų butelių įvykio vietoje. Pagal specialistės paaiškinimus, ji negali pasakyti, kad pluoštas yra būtent iš to gaminio, kadangi pluoštas neturi gaminį identifikuojančių požymių. Pluoštas yra vienetinis, todėl negalima pasakyti, kad pluoštas tai yra iš to gaminio. Galėjo būti pluoštas ir iš kito gaminio, kuris pasižymi tais pačiais požymiais. Be to, specialistė atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju buvo vilnos pluoštas, o tokie pluoštai linkę ilgiau išsilaikyti ant įvairių objektų. Toks pluoštas galėjo išsilaikyti iki 3 mėnesių, net ir nešiojant batus, jei pluoštai užkibę už kampelių ir įvairių siūlų (t. 15, b. l. 52). Todėl remiantis vien tokia specialisto išvada, įvertinus tai, kad byloje nėra jokių kitų neginčijamų duomenų, kad E. K. atliko kokius nors nusikalstamus veiksmus, dar negalima daryti vienareikšmės išvados dėl to, kad E. K. buvo įvykio vietoje ir tiesiogiai dalyvavo automobilių padegimo. Pagal minėtą specialisto išvadą, nesant jokių kitų – nei tiesioginių, nei netiesioginių - E. K. kaltės įrodymų kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje galima tik daryti prielaidą, kad E. K. galimai prisidėjo gaminant šias priemones, tačiau kur, kaip ir kokiu būdu tai buvo padaryta byloje nėra nustatyta. O remiantis prielaidomis grįsti išvadas dėl tam tikrų aplinkybių buvimo draudžiama. Visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį kiekviena išvada turi būti pagrįsta byloje surinktais įrodymais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­tinan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę padarius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes. Kai abejonių, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta pašalinti, jos aiškinamos kaltinamojo naudai.

Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl E. K., nes tinkamai neįvertino E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų paaiškinimų, kur jis buvo įvykio dieną, ir G. M. nuoširdžiame prisipažinime nurodytų aplinkybių dėl E. K. atėjimo prieš įvykį pas jį į namus. Šiuos prokurorės skundo argumentus teisėjų kolegija taip pat atmeta.

Visų pirma pažymėtina, kad pripažinus, kad šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis gauti E. K. paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu, G. M. nuoširdus prisipažinimas yra tinkami įrodymai, būtų iškreipta BPK įtvirtinta įrodymų samprata, šiame kodekse įtvirtinti įrodinėjimo principai. Pagal formuojamą teismų praktiką, įstatymų nenumatytu būdu gauti paaiškinimai negali turėti aukštesnės įrodomosios vertės už BPK nustatyta tvarka užfiksuotus parodymus. Pagal BPK 276 straipsnį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui per apklausą, net ir tuo atveju, kai tokios apklausos metu buvo preciziškai laikomasi visų procesinių taisyklių ir garantijų, duoti parodymai nelaikomi savarankišku įrodymu ir teismo posėdžio metu gali būti skelbiami tik norint teisingai vertinti kitus įrodymus. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tik tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Todėl neužtikrinus jokių įtariamojo asmens teisių, per BPK nenumatytą procedūrą gauti paaiškinimai negali būti laikomi labiau įrodymų sampratą atitinkančiais ir patikimesniais duomenimis už duomenis, užfiksuotus BPK nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro surašytame apklausos protokole (kasacinė nutartis Nr. 2K-350/2013). Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad E. K. duoti paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu, G. M. parašytas nuoširdus prisipažinimas dėl jų neatitikimo BPK 20 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąvokai negalėjo būti vertinti kaip įrodymai, nes paaiškinimai gauti ne įstatymų nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 1 dalies pažeidimas). E. K. duoti paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu, G. M. parašytas nuoširdus prisipažinimas negali būti įtariamojo, vėliau kaltinamojo, apklausos protokolų pakaitalu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo išvadų minėtais paaiškinimais negrindė dėl jų neatitikimo leistinumo reikalavimams. Be to, šiame sprendime jau buvo nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui nepakanka paneigti E. K. parodymų dėl jo buvimo vietos įvykio dieną, kaip kad daro prokurorė apeliaciniame skunde nurodydamas šiuos E. K., G. M. paaiškinimus, kurie, jos įtikinimu, įvertinus juos kitų byloje surinktų įrodymų kontekste (liudytojos D. T. parodymai, G. M. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kiti rašytiniai dokumentai) būtent ir rodo, kad E. K. keliamos versijos dėl jo buvimo vietos nusikaltimo darymo metu neatitinka tikrovės, o tai kartu ir įrodo, kad jis buvo G. M. bute ir dalyvavo nusikaltimo padaryme, būtina surinkti jo kaltę ir dalyvavimą konkrečioje nusikalstamoje veikoje patvirtinančius abejonių nekeliančius įrodymus. Tokių įrodymų, kaip jau buvo minėta, byloje nėra surinkta. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad liudytojo N. T. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus prokuroras nurodė kaltinamajame akte ir šiais parodymais prokurorė remiasi apeliaciniame skunde įrodinėdama E. K. dalyvavimą jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, o šis liudytojas pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas (teismas nutarė iškviesti N. T. į teismo posėdį ir apklausti jį kaip liudytoją, tačiau nors N. T. buvo kelis kartus buvo kviečiamas šaukimais, o jo pristatymą į teismo posėdį ir dabartinės gyvenamosios vietos nustatymą teismas buvo pavedęs policijai, N. T. į teismo posėdį neatvyko ir jį apklausti teismui nepavyko, teismui buvo pateikti policijos tarnybinis pranešimas apie tai, kad N. T. išvykęs į užsienį ir dabartinės jo gyvenamosios vietos nustatyti nepavyko), dar kartą nutarė nustatyti dabartinę N. T. buvimo vietą, jį iškviesti ir apklausti teismo posėdyje. Tačiau to padaryti ir vėl nepavyko, apeliacinės instancijos teismas vėl gavo policijos tarnybinį pranešimą, kad N. T. yra išvykęs į užsienį, jo buvimo vietos nustatyti nepavyko ir tos vietos nežino netgi šio buvusio įtariamojo giminaičiai. Pirmosios instancijos teisme buvo perkaityti liudytojo N. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas tyrėjo 2011 m. spalio 19 d. vykusioje apklausoje (t. 2, b. l. 63-64) liudytojas N. T. buvo parodęs, kad 2011 m. rugsėjo 17 d., apie 22 val. visi susirinko pas G. M. žaisti pokerio. Pokeris buvo žaidžiamas panašiai iki 3 val. nakties. Iš buto kartu su juo išėjo E. B., D. B., jo draugė Mantė ir M. J. Pagal jį, bute turėjo likti V. P., G. M. Jei tas pats vakaras, tai galėjo bute likti ir E. K., pravarde ,,B“. Vėliau iš mamos sužinojo, kad policijos komisariate degė automobiliai. Tą pačią dieną jis buvo nuėjęs pas G. M. į butą. Jo namuose nebuvo, tačiau buvo V. P. su dviem draugėmis. Jis pasakė apie gaisrą policijoje. V. P. sėdėjo prie televizoriaus ir laukė žinių pradžios. Prasidėjus žiniomis, visus tildė, žiūrėjo su susidomėjimu. Prokurorė būtent ir remiasi šiais N. T. parodymais įrodinėdama E. K. dalyvavimą jam kaltinimo inkriminuoto nusikaltimo padaryme. kaltę. Kolegija pažymi liudytojas N. T. buvo apklaustas tik ikiteisminio tyrimo metu ir ne ikiteisminio tyrimo teisėjo, o ikiteisminio tyrimo pareigūno, apklausti jį teismo posėdyje nėra galimybės, todėl įrodinėti N. T. parodymais E. K. kaltę ir jais grįsti nuosprendį teismas negalima jau vien dėl šios priežasties. BPK 276 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisme gali būti balsu perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo arba liudytojo parodymai, duoti tik ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų N. T. parodymų teismas iš viso galėjo ir neperskaityti. Šiuo atveju teismas, nors ir perskaitęs N. T. parodymus, visiškai pagrįstai atsisakė tuos parodymus pripažinti įrodymais. Jais grįsti savo išvadas ir priimamą nuosprendį teismas neturėjo teisės. Be to, kolegijos nuomone, net ir atmetant E. K. parodymus toje dalyje, kad jis įvykio dieną nebuvo pas G. M. bute, kaip neatitinkančius tikrovės, remiantis prokurorės skunde nurodytais liudytojo N. T. parodymais, kaip ir liudytojos D. T., G. M. parodymais dar negalima daryti tokios kategoriškos išvados, kokią daro prokurorė. Jeigu tikėti prokurorės nurodytais N. T., G. M. parodymais, kad E. K. buvo 2011-09-17 atėjęs pas G. M. į butą, remiantis minėtais parodymais galima būtų daryti tik išvadą dėl to, kad E. K. prieš įvykį – 2011-09-17 buvo užėjęs pas G. M. į butą. Tačiau vien šios aplinkybės dar neleidžia daryti išvados, kad E. K. dalyvavo 2011-09-18 padegant automobilius. Nei vienas iš anksčiau prokurorės minėtų liudytojų, tarp jų ir liudytojas N. T., taip pat ir pats išteisintasis G. M., prokurorės skunde nurodytuose parodymuose, nurodydami tokias aplinkybes, nenurodė, kad E. K. būtų atlikęs kokius nors nusikalstamus veiksmus, ar būtų dalyvavęs padegant automobilius. Taigi šie prokurorės nurodyti parodymai, nors jie nurodyti kaip duomenys, kuriais grindžiami kaltinimai, iš tikrųjų jie tuos kaltinimus labiau ne patvirtina, o kaip tik paneigia. 

Prokurorės įsitikinimu, aplinkybės apie tai, kad E. K. brolis T. K. telefoninio pokalbio metu siūlė padegti kitoje byloje pripažintų asmenų nukentėjusiaisiais automobilius, V. P. rašyti laiškai, kuriuose V. P. džiūgavo, kad sulaikė ,,B“ (E. K.), taip pat netiesiogiai įrodo E. K. kaltę, yra taip pat tik jos subjektyvi nuomonė ir ji bet kuriuo atveju neduoda jokio pagrindo suabejoti teismo padarytomis išvadomis dėl E. K.

Dėl to, kolegija daro išvadą, prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apygardos teismo išvadų ir negali būti pagrindu naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį dėl E. K. Priešingai, apeliacinio proceso metu išnagrinėti nauji įrodymai (ekspertizės išvada dėl V. P. balso ir padarytos naujos garso įrašo stenogramos, vaizdų ekspertizės išvada dėl asmenų, užfiksuotų įvykio vietoje, kuomet buvo padeginėjami prie (duomenys neskelbtini) policijos komisariato buvę automobiliai, skaičiaus) tik dar kartą patvirtina jau padarytų išvadų dėl E. K. pagrįstumą ir teisėjų kolegijai leidžia daryti kategorišką išvadą, kad E. K. šio nusikaltimo padaryme nedalyvavo. Pagal vaizdų ekspertizės išvadas aiškiai nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) policijos komisariato kamerų užfiksuotas asmuo yra vienas ir tas pats asmuo (kaip byloje nustatyta V. P.), kitų asmenų, kurie būtų padeginėję prie (duomenys neskelbtini) policijos komisariato buvusius automobilius užfiksuota nėra. Fonoskopinės ekspertizės metu padarytos naujos garso įrašo Nr. 425 stenogramos turinys taip pat aiškiai rodo, kad padegant automobilius dalyvavo tik vienas asmuo. Tokios minėtoje garso įrašo Nr. 425 stenogramoje V. P. (dėl to, kad tai V. P. balsas ir kalba atlikus fonoskopinę ekspertizę, abejonių nėra) pasakytos frazės, kaip ,,..., padariau, ... Reikėjo - ... padariau, reikėjo, ...., iškart degt, normaliai prie mašinos kiekvienos priėjus, žinai. Reikėjo kiekvienos /.../ prie mašinos priėjus uždegt, ... . Ten toliau nuėjau, dadegiau, - ... žino“, rodo, kad pats V. P. nurodė, kad jis automobilius padegė vienas.

Tokią pačią išvadą teisėjų kolegija daro ir dėl prokurorės prašymo panaikinti teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį dėl G. M.

Tačiau, teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl prokurorės apeliacinio skundo, pirmiau kaip nepagrįstus atmeta išteisintojo G. M. gynėjo skunde išdėstytus argumentus dėl teismo skundžiamame nuosprendyje nustatytos aplinkybės, kad G. M. savo automobiliu 2011-09-18 apie 3.30 val. nuvežė V. P. iki (duomenys neskelbtini) mokyklos ir maždaug po 20 minučių jį iš ten pat parvežė atgal. Gynėjas apeliaciniame skunde ginčydamas šias aplinkybes mano, kad teismas turėjo atmesti G. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nes yra byloje abejonių dėl jų teisėtumo, taip pat negalėjo vadovautis garso įraše Nr. 425 užfiksuotu pokalbiu, nes byloje nenustatyta, kokie ten asmenys kalba, taip pat mano, kad byloje nėra paneigta ir G. M. alibi (G. M. nusikaltimo padarymo metu buvo degalinėje ,,N“). Visus šiuos argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Dėl G. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, garso įraše Nr. 425 užfiksuoto pokalbio vertinimo, keliamos versijos dėl buvimo prie degalinės ,,N“, jau buvo pasisakyta atsakant į nuteistojo V. P. apeliacinio skundo argumentus, dėl to kolegija jų dar kartą nekartos. Tik dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas visus išnagrinėtus įrodymus atskirai ir tų įrodymų visumą įvertino tinkamai. Apeliacinio proceso metu išnagrinėti nauji įrodymai nepatvirtino G. M. versijos, nedavė jokio pagrindo suabejoti teismo padarytomis išvadomis, o kai kurie nauji įrodymai (ekspertizės išvada dėl V. P. balso ir padarytos naujos garso įrašų stenogramos, vaizdų ekspertizės išvada ) tik dar kartą patvirtino teismo jau padarytų išvadų dėl V. P. nuvežimo iki Matulionio mokyklos ir parvežimo iš ten atgal pagrįstumą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje atliktos fonoskopinės ekspertizės išvados dėl kitų pokalbyje dalyvavusių asmenų balsų, kaip buvo minėta atsakant į nuteistojo V. P. apeliacinio skundo argumentus, tik tikėtinos dėl priežasčių, nurodytų ekspertizės akto tiriamojoje dalyje. Šioje dalyje nurodoma, kad dėl garso įrašų blogos kokybės, kalbos signalų užtriukšminimų, dėl trumpos pokalbio trukmės, kategoriškai atsakyti į klausimus, ar įrašė Nr. 425 užfiksuotas G. M. balsas, kategoriškai ekspertai neturėjo galimybės. Tai reiškia, kad šios ekspertizės išvados nei patvirtina, nei paneigia kitais įrodymais šioje byloje nustatytų aplinkybių. Todėl išteisintojo G. M. gynėjo bandymas apeliuoti į šias specialisto išvadas kaip būtent paneigiančias G. M. parodymus dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, yra nepagrįstas.

Toliau kolegija pasisako dėl prokurorės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijamas dėl G. M. priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Kaip jau minėta, V. P. buvo kaltinamas padegęs automobilius bendrininkaudamas kartu ir su G. M. Tačiau pirmosios instancijos teismas laikė, kad kaltinamajame akte nurodyti ir pirmosios instancijos teisme pateikti duomenys, kuriais yra grindžiamas G. M. pareikštas kaltinimas, neįrodo, kad G. M. savo automobiliu 2011-09-18 apie 3.30 val. nuvežęs V. P. iki (duomenys neskelbtini) mokyklos ir maždaug po 20 minučių šį iš ten pat pavežęs atgal, iš anksto žinojo apie V. P. nusikalstamus ketinimus, jiems pritarė ir su jais sutiko, tai yra bendrininkavo padarant šią nusikalstamą veiką. Jie leidžia tik spėlioti ar daryti prielaidas, tačiau duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, dėl ko  G. M. pagal BK 250 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tokia tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimas pagal baudžiamąjį įstatymą reiškia tai, kad bendras nusikalstamas sumanymas įgyvendinamas dviejų ar daugiau asmenų veiksmais ir kiekvieno jų veiksmai yra būtina sąlyga tam, kad būtų realizuota nusikaltimo sudėtis. BK 24 straipsnis nustato būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką požymius. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Kartu tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, sudaromo tarp bendrininkų, pasekmė. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ir gali pasireikšti bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.).

Kaip pagrįstai nuosprendyje nurodė teismas, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta BK 24 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnyje Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir t. t.

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apskritai nėra duomenų apie V. P. ir G. M. bendrininkavimą. Tiek G. M., tiek V. P. kategoriškai neigia bet kokį tarpusavio bendravimą dėl automobilių padegimo, o tuo labiau bendrą susitarimą daryti nusikalstamą veiką. G. M. neigia ir iš anksto žinojęs apie V. P. ketinimus padegti automobilius, o neginčijamų įrodymų, paneigiančių šiuos parodymus, baudžiamojoje byloje nesurinkta. V. P. ir G. M. yra pažįstami ir to jie neneigia, tačiau byloje nenustatyta, kad jų tarpusavio santykiai būtų glaudūs, juos sietų draugystė, bendrų tikslų siekimas ir pan. Nenustatyta, kad G. M., sutikęs V. P. 2011-09-18 naktį pavežti iki (duomenys neskelbtini) mokyklos, būtų žinojęs ar supratęs, kokiu tikslu V. P. jo paprašė šį pavežti.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinimas G. M. grindžiamas iš esmės tik prielaidomis, kad jis su V. P. padegdami automobilius veikė bendrininkų grupe, kurios, nesant kitų patikimų įrodymų, yra nepakankamos padaryti pagrįstą išvadą dėl jo kaltės. Byloje nepateikta įrodymų, kad G. M. iš anksto būtų taręsis su V. P. dėl nusikalstamos veikos padarymo, derinę savo veiksmus. Tokių duomenų nebuvo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme, tokių duomenų prokurorė nenurodo ir apeliaciniame skunde. Prokurorės nurodytais E. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimais, liudytojo Nr. 10, kuriam taikytas anonimiškumas parodymais visų pirma dėl jau šiame sprendime nurodytų priežasčių aptariant prokurorės apeliaciniame skunde dėstomus argumentus dėl netinkamo minėtų duomenų vertinimo, negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Be to, kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, E. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai, kuriuos šis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju (t. 9, b. l. 3-5), yra labai neinformatyvūs ir tik leidžia spėlioti ar daryti prielaidas, o ne pagrįstas išvadas. Liudytojo T. P. parodymai, kuriuos prokurorė skunde nurodo, kaip G. M. kaltę patvirtinančius, taip pat neįrodo, kad G. M. iš anksto žinojo apie V. P. nusikalstamus ketinimus, jiems pritarė ir su jais sutiko. Jie iš esmės patvirtina tik pati faktą, kad G. M. paprašius V. P. 2011-09-18 nuvežė šį iki (duomenys neskelbtini) mokyklos ir iš ten parvežė atgal. Tokie liudytojo parodymai negali būti aiškinami plečiamai, kaip kad daro prokurorė apeliaciniame skunde.

Aptarusi jau visų prokurorės skunde nurodytų asmenų parodymus, kolegija daro išvadą, kad nei vieni iš prokurorės nurodytų parodymų G. M. bendrininkavimo padegant automobilius nepatvirtina. Pats išteisintasis G. M. savo kaltę kategoriškai neigia, išteisintojo E. K. duotus paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojo Nr. 22, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymus teismas pagrįstai atsisakė pripažinti įrodymais, o vienintelio teisme apklausto liudytojo T. P. parodymai ne tik nepatvirtino kaltinimų, bet juos netgi paneigė, nes šie parodymai faktiškai patvirtino paties išteisintojo G. M. pirmiau nurodytas įvykio aplinkybes. Be to, kaip jau buvo minėta, tai, kad G. M. nedalyvavo padegant automobilius, patvirtina ir nauji apeliacinio proceso metu išnagrinėti įrodymai (ekspertizės išvada dėl V. P. balso ir padarytos naujos garso įrašo stenogramos, vaizdų ekspertizės išvada dėl asmenų, užfiksuotų įvykio vietoje, kuomet buvo padeginėjami prie (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato buvę automobiliai, skaičiaus). Šie įrodymai aiškiai liudija apie tai, kad padegant automobilius dalyvavo tik vienas asmuo – V. P.

Todėl remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai patikimų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų G. M. tiesioginę tyčią bendrininkaujant šiame nusikaltime, yra teisinga ir pagrįsta bylos medžiaga. Todėl prokurorės prašymas – G. M. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 250 straipsnio 2 dalį taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendį pakeisti:

V. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 250 straipsnio 2 dalies (įstatymo Nr. IX-1495, 2003-04-10, Žin., 2003, Nr. 38-1733 (2003-04-24) redakcija) į BK 187 straipsnio 2 dalį ir skirti bausmę - laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėti dalį laisvės atėmimo bausmės, neatliktos pagal (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2011 m. birželio 29 d. nuosprendį, ir skirti V. P. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2011 m. rugsėjo 28 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės, išteisintojo G. M. gynėjo advokato Pauliaus Bružo apeliacinius skundus atmesti.

 

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                Regina Gaudutienė

 

Teisėjai                                                                                                     Viktoras Kažys

 

                                                                                                                  Aloyzas Kruopys

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 


Paminėta tekste:
  • BK
  • BK 64 str. Bausmės skyrimas, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika
  • BK 250 str. Teroro aktas
  • 2K-49/2006
  • 2K-283/2008
  • BPK 20 str. Įrodymai
  • BPK 21 str. Įtariamasis
  • BPK
  • BPK 50 str. Gynėjo kvietimas ir paskyrimas
  • BPK 301 str. Įrodymai, kuriais pagrindžiamas nuosprendis
  • BPK 326 str. Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys
  • BPK 303 str. Nuosprendžių rūšys
  • BPK 320 str. Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos
  • BK 3 str. Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas
  • 2K-332/2006
  • BK 187 str. Turto sunaikinimas ar sugadinimas
  • 2K-32/2010
  • BPK 282 str. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos ypatumai
  • 2K-350/2013
  • BPK 276 str. Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymas
  • BK 24 str. Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys