Civilinė byla Nr. e2A-584-823/2017

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00092-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3.; 2.6.10.2.1.;

(S)

2.6.10.5.1.; 2.6.11.5.; 3.3.1.20

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

                            LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eglyta“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-629-210/2016 pagal ieškovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovei UAB „Eglyta“ dėl skolos už sunaudotą elektros energiją priteisimo,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 73 068,84 eurų skolos už suteiktą elektros energijos persiuntimo paslaugą ir patiektą bei suvartotą elektros energiją, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo ir  bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad pagal 2010 m. liepos 29 d. Elektros energijos pardavimo – pirkimo sutartį Nr. 39000-10-K02829 (toliau – Sutartis I) tiekė elektros energiją dviem atsakovei priklausantiems pastatams. Ieškovė su atsakove 2013 m. vasario 1 d. sudarė Elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartį Nr. 780239-555892/130057 (toliau - Sutartis II), pagal kurią teikė atsakovei elektros energijos persiuntimo paslaugą. Nuo 2013 m. vasario 1 d. elektros energiją atsakovė pirko iš nepriklausomos tiekėjos UAB „Eco Energy Systems“, o nuo 2014 m. sausio 1 d. elektros energiją atsakovei tiekė nepriklausoma tiekėja UAB „Elektrum Lietuva“. Todėl ieškovė atsakovei nuo šio laikotarpio teikė tik elektros energijos persiuntimo paslaugą.
3. 2015 m. rugsėjo 8 d., patikrinus atsakovei priklausančio pastato – gamybinės medžio apdirbimo įmonės (toliau – Objektas II), kuriai suteiktas 300 kW galingumas, elektros apskaitos prietaisą, buvo nustatyta, kad įvadinio apskaitos skydo srovės ir įtampos antrinių grandinių bandymo gnybte nuo pat apskaitos įrengimo – t. y. nuo 2012 m. sausio 5 d. yra užtrumpintos antrinės srovės grandinės, todėl elektros apskaitos prietaisas Nr.85795 fiksuoja 10,83 karto mažesnį į Objektą II persiunčiamos elektros energijos kiekį, nei realiai persiunčiama. Bandymų gnybtynas eksploatacijos laikotarpiu buvo užplombuotas operatoriaus plomba, o nepažeidus plombų pakeisti antrinių srovės grandinių jungimo schemos galimybių nebuvo. Todėl apskaitos prietaisas – elektros skaitiklis – visą laiką nuo jo įrengimo fiksavo neteisingus duomenis.
4. Tyrimo metu nebuvo nustatyti atsakovės veiksmai, lėmę neteisingą apskaitos prietaiso veikimą, todėl 2015 m. rugsėjo 8 d. buvo surašytas atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją sutrikus apskaitos prietaiso darbui aktas Nr. G1399249, pažymint, kad neapmokėtos suvartotos elektros energijos kiekis bus perskaičiuojamas pagal patikrinimo metu nustatytą fiksuotą ir nekintamą dydį – koeficientą, lygų 10,83.
5. Kadangi 2013 m. vasario 1 d. atsakovė pasirinko nepriklausomą elektros energijos tiekėją, o ieškovė teikė tik elektros energijos persiuntimo paslaugą, skola už perskaičiuotą suvartotos elektros energijos kiekį dalinama į dvi dalis: 1) 27 172,74 Eur už elektros energiją, sunaudotą nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2013 m. sausio 31 d., kuri įtraukta į 2015 m. spalio 29 d. PVM sąskaitą – faktūrą PEL Nr. 665660; 2) 45 896,10 Eur kartu su einamąja suma už 2015 m. spalio mėnesį persiųstą elektros energiją, kuri įtraukta į 2015 m. spalio 30 d. PVM sąskaitą – faktūrą SSL Nr. 040418. Taigi, skola už atsakovės sunaudotą, bet neapmokėtą, elektros energiją už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2013 m. sausio 31 d. yra 27 172,74 Eur, skola už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. už persiųstą elektros energiją yra 26 789,51 Eur, skola už laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. tiektą elektros energiją – 451 Eur, skola už laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. persiųstą elektros energiją – 17 453,03 Eur, skola už 2015 m. spalio mėnesį persiųstą elektros energiją – 1 202,42 Eur.
6. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad už patiektą elektros energiją visą laiką mokėjo pagal ieškovės pateiktas sąskaitas. Ieškovės reikalaujamos priteisti sumos yra nepagrįstos elektros apskaitos prietaisų parodymais. Ieškovė negali paaiškinti nei reiškiamo reikalavimo dydžio, nei jo kilmės.
7. Pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 49.3 punktą ieškovė pati arba per įgaliotus trečiuosius asmenis privalo organizuoti, diegti, naudoti ir prižiūrėti jai priklausančiais elektros tinklais persiunčiamos elektros energijos apskaitą bei eksploatuoti ir prižiūrėti jos įrenginius, tačiau ieškovė šios pareigos tinkamai neatliko, nes skaitiklio pajungimas turėjo technologinių trūkumų ir nefiksavo visos sunaudojamos energijos. Todėl, atsakovės vertinimu, visa atsakomybė turėtų tekti pačiai ieškovei, kadangi ji atsako už darbų, įrengiant ir prižiūrint energijos apskaitos prietaisus, kokybę.
8. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė 2012 m. ir vėliau kasmet tikrino elektros apskaitos prietaisus atsakovės objektuose, tačiau jokių neatitikimų ar pažeidimų nenustatė. Elektros energijos suvartojimas Objekte II buvo nustatomas ieškovės automatizuotų sistemų pagalba, taigi buvo vykdomas išimtinai tik ieškovės. Be to, ieškovė pateikdavo atsiskaityti vieną sąskaitą už abiejuose pastatuose suvartotą elektros energiją, todėl atsakovė neturėjo jokios galimybės žinoti apie galimus sutrikimus, kuriuos nurodo ieškovė ir apie tai informuoti ieškovę.
9. Ieškovės atlikti skolos skaičiavimai, jos dydžio nustatymas, yra vienašališki, atlikti Taisyklėse nustatyta tvarka, aiškiai sureglamentuoti vartotojo nenaudai, ir neleidžiantys jam bent kokiomis priemonėmis gintis ir teikti savo atsikirtimus. Šių skaičiavimų netgi neįmanoma patikrinti, be to, Taisyklėse įtvirtintos nuostatos palankios tik tiekėjui, todėl pažeidžia atsakovės, kaip vartotojos teises, konstitucinius teisingumo ir lygybės prieš įstatymą principus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 18 655,45 Eur skolos už persiųstą elektros energiją, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos 18 655,45 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016 m. balandžio 1 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė. Priteisė iš ieškovės 335,02 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei.
11. Teismas pažymėjo, kad tarp bylos šalių nėra ginčo dėl energijos tiekimo ir perdavimo bei kokybės ginčo laikotarpiu. Šalių ginčo esmė – ieškovės tiektos atsakovei ir faktiškai suvartotos energijos kiekis, kuris, ieškovės teigimu, dėl elektros skaitiklio neteisingo rodmenų fiksavimo buvo dešimt kartų didesnis, nei užfiksuotas ir atsakovės apmokėtas per visą laikotarpį nuo elektros skaitiklio Nr. 85795 (Objektas Nr. II) įrengimo, t. y. nuo 2012 m. sausio 5 d. Šiuo atveju ieškovė teigia, kad atsakovė turi pareigą įvykdyti savo sutartinę prievolę, t. y. sumokėti skolą už jai faktiškai patiektą ir atsakovės suvartotą elektros energiją, nurodydama, kad skola susidarė dėl elektros skaitiklio neteisingo duomenų fiksavimo.
12. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodytas elektros energijos vartojimo be apskaitos faktas atsakovės veikloje (nesant dėl to atsakovės kaltės) byloje yra nustatytas. Nors atsakovė nesutinka su ieškovės teiginiais dėl suvartotos energijos kiekio, tačiau jokių patikimų įrodymų, paneigiančių ieškovės nustatytus elektros energijos suvartojimo tikruosius kiekius nepateikė. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad įrodymų visuma patvirtina, jog atsakovei nuo pat elektros energijos suvartojimo apskaitos prietaiso įrengimo, dėl prijungimo klaidos ne visa suvartota elektros energija buvo apskaitoma, t. y. jos buvo apskaitoma 10,83 karto mažiau, nei buvo suvartojama. Tokią išvadą, teismo vertinimu, patvirtina ne tik su ieškiniu teikti įrodymai, liudytojų parodymai, bei į bylą pateikti patikrinimo aktai, tačiau ir bylos nagrinėjimo metu ieškovės pateikti kiti įrodymai. Vienas jų – UAB „Eglyta“ elektros suvartojimas Objekte Nr. II (68019048) laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2016 m. sausio mėn. ir vėliau, kur akivaizdžiai matomas elektros suvartojimo kiekio padidėjimas po gedimo (pažeidimo) pašalinimo momento, t. y. po 2015 m. rugsėjo mėn., ir kuris skiriasi daugiau nei dešimt kartų. Atsakovė jokiais patikimais įrodymais nepagrindė, kad tokį suvartojimo pakitimą, (padidėjimą) nulėmė kitos priežastys, pvz., padidėjusi gamyba, darbo intensyvumas, ir pan.
13.  Teismas pažymėjo, kad energijos pirkimo – pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, vadinasi jos sąlygos ir reikalavimai yra vienodi visiems vartotojams. Atsakovė ginčo laikotarpiu naudojo ieškovės tiekiamą energiją savo veikloje ir mokėjo už ją pagal ieškovės pateiktas sąskaitas –faktūras, tačiau 2015 m. rugsėjo mėnesį, atlikus detalų atsakovės naudotos elektros energijos apskaitos prietaiso patikimumo patikrinimą ir fiksavus rodmenų neteisingumą, atsakovė pagal pateiktus skaičiavimus liko skolinga ieškovei už suvartotą elektros energiją. Ši skola susidarė objektyviai, t. y. dėl netinkamai veikusio elektros apskaitos prietaiso, kuris dėl antrinės srovės grandinės neatjungimo fiksavo ne visą atsakovės suvartotą elektros energiją. Todėl atsakovei kilo pareiga (prievolė) sumokėti už visą faktiškai persiųstą ir atsakovės suvartotą per minimą laikotarpį elektros energiją.
14. Teismas nurodė, kad Taisyklių 131.12 punkte numatyta, jog, netinkamai veikiant elektros apskaitos prietaisui arba elektros apskaitos schemos elementui ne dėl vartotojo kaitės (ne dėl vartotojo kaltės įstrigo elektros skaitiklio diskas, sugedo elektros skaitiklio skaičiavimo mechanizmas, elektroninio elektros skaitiklio modulis, indikatorius, sudegė matavimo transformatorius, atsilaisvino laidininko prijungimo gnybtas ir nutrūko schema ar kita), elektros apskaitos prietaisų ar elektros apskaitos schemos elementų dingimo atvejais už elektros energiją, elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas ir už reaktyviąją elektros energiją per tą laikotarpį, kai apskaita neveikė ar veikė netiksliai, atsiskaitoma pagal atitinkamo laikotarpio elektros energijos suvartojimą iki gedimo (dingimo) arba po gedimo (naujojo įrengimo) pašalinimo arba pagal kitus operatoriaus turimus duomenis. Taisyklių 131.10 punktas nustato, kad tiekėjas ir (ar) operatorius, patikrinęs mokėjimo dokumentus ir juose radęs klaidų, taip pat nustatęs, kad apskaitos prietaisas veikė netiksliai, perskaičiuoja vartotojo elektros energijos bei Taisyklių 131.1-131.5 punktuose nustatytais atvejais reaktyviosios elektros energijos kiekį per laikotarpį, kai buvo netiksliai atsiskaitoma, ir apie tai informuoja vartotoją. Apibendrindamas šias Taisyklių nuostatas teismas sprendė, kad net ir tuo atveju, kai dėl elektros vartojimo apeinant jos apskaitos prietaisus nėra tiesioginės vartotojo kaltės, jis vis vien turi pareigą sumokėti už suvartotą elektros energiją, už kurią liko skolingas, išskyrus atvejus griežtai nurodytus įstatyme.
15. Teismo vertinimu, aptariamas atvejis tokios išlygos, kuri visiškai eliminuotų atsakovės civilinę atsakomybę, nenumato. Tačiau ir Taisyklės, ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos numato atvejus, kai skolininko prievolė sumokėti už suvartotą energiją gali būti mažinama, arba nustatomi skirtingos trukmės laikotarpiai, už kuriuos galima perskaičiuoti suvartotą elektros energiją ir apmokėjimą už ją.
16. Taisyklių 131.19 punkte nurodoma, kad tam tikrais atvejais (kai pažeidimai akivaizdūs ir matomi) gali būti perskaičiuojamas laikotarpis nuo operatoriaus darbuotojo ar operatoriaus įgalioto trečiojo asmens paskutinės apskaitos prietaisų patikrinimo dienos, bet ne ilgesnis kaip 1 (vieneri) metai. Galutinis perskaičiuojamo laikotarpio terminas nustatomas tinkamai, visapusiškai ir objektyviai įvertinus surašytą Elektros energijos vartojimo vietos apžiūros aktą, jame išdėstytas aplinkybes bei su tuo susijusius kitus duomenis ir įrodymus, vartotojo ar jo atstovo papildomai pateiktus paaiškinimus (jei jie pateikiami).
17. Taisyklių 131.20 punkte nurodoma, kad kai nustatoma, jog, siekiant sumažinti apskaitomos elektros energijos kiekį arba elektros skaitiklio rodmenis, elektros apskaitos prietaisas ar elektros apskaitos schemos elementai yra paveikti kitaip, o operatoriaus darbuotojas ar operatoriaus įgaliotas trečiasis asmuo per paskutinį elektros apskaitos prietaisų ar elektros apskaitos schemos elementų patikrinimą šios veikos dėl jos slapto pobūdžio negalėjo pastebėti (išorinio magnetinio lauko poveikis, elektros apskaitos prietaisų rodmenys atsukami atgal ar stabdomi specialiaisiais prietaisais, elektros apskaitos prietaisų, matavimo transformatorių falsifikavimas ar pan.), elektros imtuvai prijungti prieš elektros apskaitos sistemos įrengimo vietą arba be jos, arba padaryta kitų Taisyklių 8 punkto sąvokos „neteisėtas elektros energijos vartojimas“ 3 punkte nurodytų pažeidimų, operatorius turi teisę perskaičiuoti vartotojui patiektos elektros energijos kiekį ir (ar) persiųstos elektros energijos persiuntimo paslaugos vertę Taisyklių 131.18 punkte nustatyta tvarka per laikotarpį nuo vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų dienos, bet ne ilgesnį kaip 3 (treji) metai. Galutinis perskaičiuojamo laikotarpio terminas nustatomas tinkamai, visapusiškai ir objektyviai įvertinus surašytą Elektros energijos vartojimo vietos apžiūros aktą, jame išdėstytas aplinkybes bei su tuo susijusius kitus duomenis ir įrodymus, vartotojo ar jo atstovo papildomai pateiktus paaiškinimus (jei jie pateikiami).
18. Teismas sprendė, kad šioje byloje nustatytas tarsi kartu ir neteisėtas elektros vartojimo faktas atsakovės gamyboje, tačiau kartu dėl tokio vartojimo tiesioginės vartotojo kaltės nėra. Todėl, esant tokiam prieštaravimui, neteisinga atsakomybės naštą dėl prievolės nepilno įvykdymo uždėti vien tik atsakovei (vartotojai). Aptariamoje ir analizuojamoje faktinėje situacijoje dėl nesavalaikio ir nepilno atsakovės sutartinės prievolės įvykdymo (neįvykdymo) yra akivaizdi ir kreditorės (tiekėjos) kaltė. Tačiau jos suabsoliutinti ir visiškai eliminuoti ir atsakovės (vartotojos) kaltės negalima, nes šiuo atveju tik vartotoja žinojo, kokius įrengimus įmonė naudoja savo gamyboje, kokia jų galia ir darbo apkrovimas, kiek jie preliminariai vartoja elektros energijos, todėl privalėjo būti rūpestinga ir atidi bei kreiptis į tiekėją dėl pernelyg mažo elektros energijos suvartojimo galingoje įmonėje.
19. Teismas pažymėjo, kad proceso metu nebuvo paneigti ieškovės argumentai, jog neįtikėtina, kad šiuo atveju atsakovė, būdama verslininke, turėdama ir naudodama savo gamybinėje veikloje didelius gamybinius pajėgumus, kuriems, akivaizdu, reikalingos ir didžiulės energijos sąnaudos, nesuvokė ir nesuprato, jog energijos suvartojimą fiksuojantis elektros skaitiklis netinkamai ir neteisingai fiksuoja visą jos suvartojamą energiją, juo labiau, kad byloje yra duomenų, jog atsakovė lygino elektros energijos suvartojimą abiejuose objektuose, tačiau į tiekėją kreipėsi tik dėl Objekto Nr. I, kuriame, jos manymu, elektros suvartojimas pernelyg didelis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė sudarytomis sutartimis (Sutartis I ir Sutartis II) įsipareigojo nedelsdama informuoti ieškovę, jeigu pagal apskaitos prietaisus elektros suvartojimas, jos vertinimu, nepagrįstai ar ženkliai sumažėjo ar padidėjo, nedelsdama pranešti ieškovei apie elektros tiekimo sutrikimus, pastebėtus tiekėjo elektros įrenginių, elektros apskaitos prietaisų gedimus (Sutarties I 5.3, 5.5 punktai ir Sutarties I 110.10 punktas).
20. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė yra juridinis asmuo, o jos pagal sutartį gaunama elektros energija vartojama ūkinėje veikloje, kad atsakovės elektros įrenginius prižiūri arba privalo prižiūrėti kvalifikuotas energetikas, teismas sprendė, kad atsakovė galėjo ir turėjo pastebėti tam tikrus neatitikimus tarp faktiško savo vartojimo galingumų ir elektros apskaitos prietaisu fiksuojamo elektros energijos suvartojimo, kitaip tariant, turėjo elgtis rūpestingai, apdairiai ir sąžiningai ir bendradarbiauti su ieškove, informuodama ją apie tai. Teismas pripažino, kad atsakovė iš dalies pažeidė pareigą užtikrinti apskaitos prietaiso tinkamą veikimą, informuoti ieškovę apie galimą netikslumą apskaitos prietaise Objekte Nr. II, todėl egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir atsiradusių padarinių.
21. Teismas, pripažindamas ieškovės teisę reikalauti apmokėjimo už trejus metus, visumos argumentų pagrindu sprendė, kad formaliai apskaičiuoti žalą už trejus metus pagal Taisyklių 131.20 punktą šiuo atveju būtų neprotinga ir neteisinga, todėl apskaičiuotos žalos dydį sumažino, nustatydamas, kad iš atsakovės priteistina suma už persiųstą, tačiau neapmokėtą elektros energijos dalį, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki pažeidimo nustatymo dienos – 2015 m. rugsėjo 8 d., t y. 17 453,03 Eur, bei 1 202,42 Eur skola už 2015 metų spalio mėnesį persiųstą elektros energiją, iš viso 18 655,45 Eur. Toks mažinimas, teismo vertinimu, pagrįstas teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, vartotojo teisių gynimo ir teisėtų lūkesčių principais.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

22. Ieškovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir ieškinio reikalavimus tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nuosekliai analizuojant Taisyklių nuostatas, darytina išvada, kad perskaičiavimo laikotarpiai, nurodyti Taisyklių 131.19 – 131.20 punktuose, taikytini tik tuomet, kai nustatomas neteisėtas elektros energijos naudojimas (Taisyklių 8 punktas). Perskaičiavimas už ne ilgesnį kaip 1 metų laikotarpį taikomas, jeigu elektros energijos neteisėto vartojimo pobūdis atviras (lengvai matomas tikrinant vartotojo elektros apskaitos prietaisą), 3 metų perskaičiavimo laikotarpis taikomas tik tuomet, kai elektros energijos neteisėto vartojimo pobūdis slaptas. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta tokių aplinkybių, kurių pagrindu ieškovė būtų galėjusi konstatuoti, kad elektros energija buvo vartojama neteisėtai. Ieškovės darbuotojai nustatė netinkamą skaitiklio veikimą. Perskaičiavimus tokiais atvejais, kai netinkamai veikia elektros apskaitos prietaisai ne dėl vartotojo kaltės, reglamentuoja Taisyklių 131.10-131.17 punktai.
2. Nustačius neteisėto elektros energijos naudojimo atvejį, vadovaujantis Taisyklių 131.19 punktu, nustatytos aplinkybės užfiksuojamos surašant Elektros energijos vartojimo vietos apžiūros aktą. Tuo tarpu Taisyklių 131.16 punkte numatyta, kad kiekvieną ne dėl vartotojo kaltės elektros apskaitos prietaiso ar elektros apskaitos schemos elemento dingimo, gedimo ar pažeidimo atvejį operatorius ir vartotojas įformina dvišaliu Atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją (sutrikus apskaitos prietaisų veikimui) aktu.  Šiuo atveju taip ir buvo padaryta – 2015 m. rugsėjo 8 d., dalyvaujant atsakovės direktoriui V. U., ieškovės darbuotojai surašė Atsiskaitymo už suvartotą elektros energija sutrikus apskaitos prietaiso darbui aktą Nr. G1399249.
3. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės turėjo būti kvalifikuojamos pagal Taisyklių 131.12 punktą, kadangi situacija atitinka šio punkto dispozicijoje nurodytą. Įstatymo leidėjas Taisyklių 131.12 punkto dispozicijoje pateikia tam tikrą pavyzdinį galimų skaitiklio sutrikimų ne dėl vartotojo kaltės sąrašą, kuris nėra baigtinis. Tas pat Taisyklių 132.12 punktas nurodo, kad už elektros energiją, elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas ir už reaktyviąją elektros energiją per tą laikotarpį, kai apskaita neveikė ar veikė netiksliai, atsiskaitoma pagal atitinkamo laikotarpio elektros energijos suvartojimą iki gedimo (dingimo) arba po gedimo (naujojo įrengimo) pašalinimo arba pagal kitus operatoriaus turimus duomenis.  Taisyklių 131.13 punktas reglamentuoja, kuo remiantis turi būti nustatomas sutrikimo laikotarpis. Ieškovė pagal šias Taisyklių nuostatas nustatė, kad ne visa elektros energija buvo fiksuojama nuo pat apskaitos įrengimo 2012 m. sausio 5 d., kartu nustatė ir konkretų nefiksuojamos elektros energijos kiekį, t. y., faktiškai sunaudotas energijos kiekis yra žinomas. Šias aplinkybes teismas pripažino įrodytomis.
4. Skaitiklio sutrikimo atveju Taisyklės nenumato jokio maksimalaus perskaičiavimo laikotarpio, o skatina išanalizuoti operatoriaus ir vartotojo turimus duomenis apie elektros įrenginius bei energijos suvartojimą, siekiant kuo tiksliau nustatyti laikotarpį, kada skaitiklis netiksliai fiksavo naudojamą elektros energiją. Elektros energijos pirkimo – pardavimo santykių teisinis reguliavimas yra nukreiptas į vartotojo pareigą mokėti už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis. Tais atvejais, kai apskaitos prietaisas veikia netinkamai, teisės aktais yra nustatyta speciali faktiškai suvartotos elektros energijos kiekio nustatymo tvarka. Tokia galimybė buvo numatyta ir šalių sudarytos 2013 m. vasario 1 d. Elektros energijos persiuntimo paslaugos sutarties 18 punkte. Todėl tiek pagal įstatymą, tiek pagal šalių sudarytas sutartis, atsakovė privalėjo atsiskaityti už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal jai pateiktas patikslintas PVM sąskaitas – faktūras.
5. Tai, kad elektros apskaitos prietaisas neteisingai fiksavo sunaudojamą elektros energiją, nesuteikia atsakovei teisės nemokėti už gautą prekę. Tiek pagal CK 6.388 straipsnį, tiek pagal Taisykles vartotojas turi atsiskaityti už visą faktiškai suvartotą elektros energiją pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Byloje nustačius, kiek atsakovė faktiškai suvartojo elektros energijos, už šį kiekį vartotoja ir privalo sumokėti.
6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2001 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1112/2001 yra pripažinęs energijos tiekėjo teisę gauti atlyginimą už visą pateiktą ir vartotojo faktiškai suvartotą elektros energiją. Atsakovės atsakomybė dėl neatsiskaitymo už faktiškai suvartotą elektros energiją atsirado iš sutartinių šalių santykių pagal Elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartį, suvartotas elektros energijos kiekis pripažįstamas skola, todėl turi būti apmokėta už visą faktiškai suvartotą elektros energijos kiekį, netaikant kreditoriaus kaltės instituto. Visiškas faktiškai suvartotos elektros energijos (skolos) apmokėjimas atitiktų ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis).
7. Teismo sprendimas netenkinti dalies ieškinio reikalavimų prieštarauja ne tik teisės aktams, bet ir teisingumo, protingumo principams, nes tokiu atveju privatus verslo subjektas, faktiškai gavęs elektros energiją nemokamai, pasipelnytų ieškovės sąskaita. Ieškovė yra viešosios teisės reguliuojamas juridinis asmuo, todėl, vykdydama visuomenei reikšmingą veiklą, turi pareigą veikti taip, kad jos veiklai skiriamos lėšos būtų panaudojamos pagal paskirtį, laikantis racionalumo principo bei griežtai laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų. Ieškovė vykdo licencijuojamą veiklą, kurią kontroliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, nustatydama kainų viršutines ribas. Ieškovės išlaidos teisės aktų nustatyta tvarka yra įvertinamos ir įtraukiamos į galutines elektros energijos persiuntimo ir visuomeninio tiekimo kainas. Jei atsakovė neapmokės už visą faktiškai jai tiektos elektros energijos kiekį, didelių nuostolių patirs ne tik ieškovė, nes jos turimos išlaidos vėliau teisės aktų nustatyta tvarka bus įtraukiamos į elektros energijos kainos tarifą ir jas realiai turės padengti visi Lietuvos elektros energijos vartotojai.
23. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė UAB „Eglyta“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovė teigia, kad atsakovei pareiga mokėti tenka pagal Taisyklių 131.12 punktą, tuo pačiu patvirtindama, kad dėl nustatytų gedimų jokios atsakovės kaltės nėra. Nesant atsakovės, kaip vartotojos, kaltės, o nuostoliams atsiradus dėl operatoriaus ar jo darbuotojų kaltės, jokia atsakomybė ir vartotojo pareiga mokėti nekyla, todėl netaikytinos nei Taisyklių 131.12 punkto, nei Taisyklių 131.19 ar 131.20 punktų nuostatos.
2. Pagal CK 6.388 straipsnio 1 dalį abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį. Tai reiškia, kad visais atvejais svarbu nustatyti, kokį energijos kiekį paslaugų vartotojas realiai gavo. Tokie skaičiavimai turi būti objektyvūs ir pagrįsti, o ne paremti prielaidomis. Energijos pirkimo – pardavimo sutartis yra viešoji, o taip pat vartojimo sutartis. Nenustačius, kokį elektros energijos kiekį vartotojas faktiškai gavo, iš jo negali būti reikalaujama mokėti.
3. Taisyklių 131.12 punktas iš esmės įtvirtina vartotojo besąlyginę pareigą mokėti ir suteikia operatoriui galimybę prašyti taikyti vartotojo atsakomybę be kaltės. Kita vertus, Taisyklių 131.12 punkte nenurodoma, kad tokia pareiga vartotojui kyla, kai elektros apskaitos prietaisai ar elektros apskaitos schemos elementai neveikia dėl operatoriaus kaltės, kas iš esmės reiškia, kad nustačius operatoriaus kaltę vartotojas už tai neatsako ir nemoka.
4. Civilinei atsakomybei atsirasti visais atvejais turi būti nustatytas sąlygų visetas – neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarinių (žalos). Taisyklių nuostatos ar kiti teisės akiai, nenumato vartotojo atsakomybės už operatoriaus atliktus veiksmus, pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Priešingai, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad, žalai atsiradus dėl kreditoriaus kaltės, skolininkui atsakomybė nekyla.
5. Bylos nagrinėjimo metu buvo prašoma kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kadangi Taisyklėse įtvirtintas reguliavimas galimai pažeidžia atsakovės, kaip vartotojos, teises, taip pat teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, todėl turi būti nustatytas minėto teisės akto konstitucingumas. Taisyklių 131.10 ir 131.12 punktai suteikia nepagrįstą pranašumą operatoriui, kadangi jis gali neįrodinėti vartotojo kaltės, gedimo atsiradimo priežasčių, vartotojo veiksmų ir pasekmių ryšio, bei kitų aplinkybių.
6. Byloje esantys duomenys paneigia ieškovės teiginius apie nuo 2012 m. sausio 5 d. neveikiančią apskaitą. Užduotis Nr. 64747796 patvirtina, kad 2013 m. spalio 10 d. V. B. patikrino atsakovei tiekiamos elektros energijos apskaitą fiksuojantį skaitiklį ir nustatė, kad „srovės atitinka“. Minėto patikrinimo metu taip pat buvo pakeistos plombos. Priešingai negu teigia ieškovė, nei 2012 m. sausio 5 d., nei 2013 m. spalio 10 d. jokių sutrikimų nebuvo nustatyta, srovės atitiko.
7. Nepriklausomai nuo to, kada atsirado apskaitos sutrikimai, iš atsakovės negali būti reikalaujama mokėti, jeigu apskaitos sutrikimų atsiradimą sąlygojo ieškovės, jos darbuotojų, ar kitų ieškovės įgaliotų trečiųjų asmenų veiksmai. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kuri kontroliuoja ieškovės veiklą, taip pat yra išaiškinusi, kad operatorius privalo prisiimti atsakomybę už savo darbuotojų kompetenciją ir atliktų darbų kokybę, todėl, kai elektros energijos apskaitos prietaisai neveikia dėl operatoriaus kaltės, iš vartotojo negali būti reikalaujama apmokėti išlaidas.
8. Byloje, priešingai negu teigia ieškovė, buvo nustatytas tik momentinis koeficientas, kurio pagrindu ieškovė atliko skaičiavimus, bei prašo skolos priteisimo. Byloje apklausti liudytojai nurodė, kad perskaičiavimui pritaikytas koeficientas buvo nustatytas tik 2015 m. rugsėjo 8 d. Neįsitikinus šio koeficiento nekintamumu, byloje padaryta išvada dėl nustatyto nefiksuoto ir neapmokėto elektros energijos kiekio gali būti laikoma tik prielaida, kuria priimant teismo sprendimą negali būti remiamasi. Šiuo atveju netgi nėra aišku, kokią prekę atsakovė gavo, t. y. kiek neapskaitytos elektros energijos jai buvo persiųsta, jeigu iš viso buvo persiųsta.
24. Atsakovė UAB „Eglyta“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės ieškovei buvo priteista 18 655,45 Eur skolos už persiųstą elektros energiją, 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1.   Nei įstatymai, nei teismų praktika nesuteikia teismui teisės savarankiškai pakeisti ieškinio dalyko ar pagrindo. Teismas negali analizuoti klausimų, kurie nėra keliami ieškinyje, o tuo labiau klausimų, kurių ieškovė neginčija, bei nenurodo nei kaip ieškinio faktinio pagrindo, nei kaip ieškinio dalyko. Ieškovė prašomos priteisti skolos pagrindu nurodė nustatytą elektros apskaitos gedimą, kuris atsirado ne dėl atsakovės kaltės. Atsakovės kaltės klausimo ieškovė nekėlė ir jo neįrodinėjo, taip pat neįrodinėjo atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, kaip pagrindo prašomai skolai priteisti nenurodė Taisyklių nuostatų dėl atsiskaitymo už elektros energiją, nustačius neteisėto prisijungimo ar kitus atvejus, kai dėl netinkamo apskaitos prietaiso veikimo yra vartotojo kaltė.
2. Teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir pasisakė tais klausimais, kurių ieškovė neginčijo ir pateikdama ieškinį nekėlė. Todėl ne visos byloje reikšmingos faktinės aplinkybės buvo nustatytos teisingai, visiškai nebuvo išnagrinėtas klausimas, ar pati ieškovė tinkamai vykdė jai tenkančias pareigas ir kokia atsakomybė jai tenka už tų pareigų nevykdymą. Be to, teismas byloje esančius įrodymus tyrė ir vertino pažeisdamas įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų nuostatas, didesnę įrodomąją reikšmę suteikdamas ieškovės pateiktiems duomenims, o kitus įrodymus atmesdamas, nepateikdamas jokių tokio atmetimo argumentų.
3. Tiek teisės aktų nuostatos, tiek šalių sudarytos sutarties sąlygos, įtvirtina ieškovės pareigą prižiūrėti ir tinkamai eksploatuoti elektros apskaitos prietaisus. Teismas analizavo tik atsakovei, kaip vartotojai, tenkančias pareigas ir visiškai nesigilino į ieškovei, kaip operatorei, nustatytas pareigas ir jų vykdymą, todėl padarė klaidingą išvadą, kad atsakovė turėjo pareigą užtikrinti tinkamą apskaitos prietaiso veikimą, t. y. ieškovės pareigų vykdymas buvo „perkeltas“ atsakovei.
4.   Teismas nepagrįstai konstatavo, kad elektros skaitiklis nuo jo įrengimo 2012 m. sausio 5 d. fiksavo mažesnį suvartojamos elektros energijos kiekį. Ši aplinkybė buvo nustatyta remiantis tik ieškovės paaiškinimais bei pateiktomis lentelėmis ir liudytojo parodymais, tačiau neišanalizavus ir neįvertinus kitų byloje esančių duomenų. Ieškovės pateiktos lentelės ir diagramos turėjo būti įvertintos kritiškai, kadangi ieškovė nepateikė jokių duomenų, kuriais remiantis jos buvo sudarytos.
5. Byloje pateikta Užduotis Nr. 64747796 patvirtina, kad 2013 m. spalio 10 d. buvo patikrintas Objekto II skaitiklis ir nustatyta, kad „srovės atitinka“. Minėto patikrinimo metu taip pat buvo pakeistos plombos. Tai reiškia, kad srovės paskutinį kartą buvo tikrintos ne 2012 m. sausio 5 d., o 2013 m. spalio 10 d. ir jokių apskaitos prietaiso sutrikimų nebuvo nustatyta. Liudytoju apklaustas ieškovės darbuotojas A. Z. 2013 m. spalio 10 d. patikrinime nedalyvavo ir jokių su minėtu patikrinimu susijusių aplinkybių realiai nežino. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 189 straipsnio 1 dalį liudytojas yra asmuo, kuriam žinomos aplinkybės susijusios su byla. Todėl liudytojo A. Z. pateikta nuomonė ir pasvarstymai turėjo būti vertinami kritiškai.
6. Apskaitos patikrinimo užduotys ir liudytojų S. P. bei A. K. duoti paaiškinimai patvirtino, kad atsakovei tiekiamą elektros energiją fiksuojantys apskaitos prietaisai buvo kasmet tikrinami, tačiau jokių apskaitos veikimo sutrikimų 2012-2014 metais pastebėta nebuvo. Pagal Taisyklių 49.3 punktą pareiga diegti, prižiūrėti bei eksploatuoti elektros energijos apskaitą ir jos įrenginius tenka tik operatoriui. Todėl tokius darbus atlieka tik kvalifikuoti operatoriaus (ieškovo) darbuotojai. Tai reiškia, kad atliktų patikrinimų rezultatais privalu tikėti bei tokie dokumentai privalo būti atitinkamai vertinami. Be to, liudytojais apklausti A. Z. ir A. Ž. paaiškino, kad galimi operatoriaus nuostoliai buvo pastebėti ir poreikis atlikti UAB „Eglyta“ patikrinimą 2015 metais atsirado tik tų metų rugpjūčio mėnesį, kadangi tuo metu analizuojant duomenis buvo pastebėti nuostoliai elektros linijoje. Tai reiškia, kad iki 2015 m. rugpjūčio mėnesio apskaitos prietaisas veikė tinkamai ir jokių jo sutrikimų fiksuota nebuvo.
7. Teismas konstatavo, kad sutrikus elektros apskaitos prietaisui buvo fiksuojama 10,83 karto mažiau persiunčiamos elektros energijos. Liudytojais apklausti A. Ž. ir A. Z. nurodė, kad toks koeficientas buvo nustatytas vieną kartą, t. y. 2015 m. rugsėjo 8 d. tikrinimo metu. Tačiau jie negalėjo paaiškinti, ar toks pats koeficientas buvo ir kitomis dienomis. Liudytojų nuomone, koeficientas keistis negalėjo. Tačiau ieškovė tokių duomenų nepateikė. Todėl teismas privalėjo įsitikinti, ar nurodytas 10,83 koeficientas atspindi ir kitomis dienomis netinkamai užfiksuotos persiųstos elektros energijos kiekius. Vien nustatytu momentiniu koeficientu remtis negalima. Toks vertinimas, apskaičiuojant suvartotą elektros energijos kiekį, yra prielaida, kuria, priimant teismo sprendimą, remtis negalima.
8. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė, būdama itin stambia įmone, visuomet privalėjo suvartoti daug elektros energijos, o taip pat privalėjo pastebėti, kad apskaitos prietaisas fiksuoja netikslų elektros energijos suvartojimą, be to, turėjo užtikrinti tinkamą apskaitos prietaiso veikimą. Atsakovė užsiima gamyba, todėl visos veiklos sąnaudos priklauso nuo to, kiek įmonė turi užsakymų. Teismui buvo pateikti duomenys, kad 2015 m. ketvirtą ketvirtį gamybos apimtys padidėjo, lyginant su 2012 metų pirmuoju ketvirčiu, kad visi įmonės naudojami elektros įrengimai yra naudojami pagal poreikį, taip pat buvo pateiktos 2015 m. rugpjūčio 20 d. ir 2016 m. vasario 18 d. sudarytos panaudos sutartys. Tačiau teismas šių atsakovės pateiktų duomenų nevertino.
9. Ieškovės pateikti duomenys taip pat nepaneigė, kad atsakovė turimus elektros įrenginius naudoja pagal poreikį ir elektros suvartojimai pasikeitė dėl sudarytų panaudos sutarčių. Teismo posėdžio, vykusio 2016 m. lapkričio 29 d., metu ieškovė pateikė lentelę „UAB „Eglyta“ apskaitos ir TP Žaiginys L-400 10 kV linijos valandiniai apkrovimai 2015m.“, kurioje nurodyti 2015 m. gegužės 21 d. – 2015 m. birželio 10 d. ir 2016 m. rugsėjo 10 d. – 2016 m. rugsėjo 30 d. duomenys, kai tuo tarpu pagal panaudą atsakovė papildomų elektros įrenginių įsigijo kitu laikotarpiu, t. y. 2015 m. rugpjūčio 20 d. ir 2016 m. vasario 18 d., bei naudojo juos pagal poreikį. Vien ta aplinkybė, kad įmonė turi 300 kW galingumą, neįrodo įmonės gamybos apimčių. Tokią aplinkybę paaiškino bei patvirtino liudytoju apklaustas A. K., kuris parodė, jog nėra neįprasta praktika, kad įmonė, turinti didelį leistiną galingumą, suvartoja nedaug elektros energijos. Atsakovė taip pat teismui pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog nagrinėjamu laikotarpiu atsakovės objektuose jokių elektros energijos gedimų ar sutrikimų nebuvo pastebėta.
10. Pagal sutarčių nuostatas elektros tinklai priklauso operatoriui nuosavybės teise, todėl jokia sutarties ar jos priedų nuostata ar sąlyga negali būti aiškinama kaip suteikianti vartotojui nuosavybės ar kitokias valdymo, naudojimosi ar disponavimo teises į elektros tinklus ar kitus įrenginius. Tik operatoriui yra nustatyta pareiga eksploatuoti ir prižiūrėti apskaitos prietaisus. Tuo tarpu vartotojui tenka pareigos susijusios su netrukdymu operatoriaus darbuotojams atlikti patikrinimus, eksploatuoti apskaitos įrenginius ir pan. Be to, 2012 m. atsakovė, įtarusi galimus elektros apskaitos prietaisų sutrikimus, pati kreipėsi į ieškovę. Patikrinus abu elektros apskaitos prietaisus atsakovei priklausančiuose pastatuose, jokių sutrikimų nebuvo nustatyta. Tai reiškia, kad atsakovė visas savo pareigas visuomet vykdė tinkamai ir pagal nustatytus reikalavimus.
11. Teismas padarė dvejopas išvadas – viena vertus teigiama, kad dėl nustatyto apskaitos prietaiso sutrikimo atsakovės kaltės nėra, tačiau kartu konstatuojama, kad atsakovė neįrodė savo nekaltumo dėl atsiradusios žalos. Ieškovė atsakovės kaltės klausimo nekėlė ir netgi bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad atsakovės kaltės dėl nustatyto apskaitos sutrikimo nėra, o pareiga mokėti atsakovei atsiranda kitais pagrindais. Tai reiškia, kad atsakovės nekaltumas dėl nustatyto elektros apskaitos prietaiso sutrikimo yra visiškai įrodytas, todėl jokia civilinė atsakomybė atsakovės atžvilgiu negali atsirasti. Vartotojo atsakomybė be kaltės teisės aktuose nenustatyta.
12. Teismas nurodė, kad pažeidimai galėjo atsirasti (likti) iš gamintojo patiekto įrenginio. Taigi iš esmės buvo suabejota, ar šiuo atveju nėra trečiųjų asmenų kaltės, o tuo pačiu ir atsakomybės dėl padarytų pažeidimų. Kilus bent menkiausiai abejonei, ar asmens atžvilgiu gali būti taikoma civilinė atsakomybė, tokia abejonė privalo būti išsklaidyta. Liudytoju apklaustas S. P. nurodė, kad įrengimus apskaitos prietaisų pajungimui ir kitų susijusių darbų atlikimui patiekė rangovas. Bylos nagrinėjimo metu, 2016 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdyje, atsakovė prašė teismo įpareigoti ieškovę pateikti duomenis apie rangovą. Tačiau teismas tokį atsakovės prašymą atmetė. Nenustačius rangovo, taip ir liko neaišku, ar civilinė atsakomybė nekyla tretiesiems asmenims.
13. Ieškovei neatlikus savo pareigų bei netinkamai eksploatuojant ir netinkamai prižiūrint elektros apskaitos prietaisus, visa su tuo susijusi atsakomybė bei kilusios pasekmės ar atsiradę nuostoliai (žala) tenka pačiai ieškovei. Be to, Taisyklių 49.13 punkte numatyta operatoriaus atsakomybė už darbuotojų ir įgaliotų trečiųjų asmenų kompetenciją ir atliekamų darbų kokybę. Todėl, konstatavus, kad apskaitos prietaiso veikla sutriko pajungimo metu 2012 m. sausio 5 d., tuo pačiu yra pripažįstama ir tai, kad ieškovės darbuotojai darbą atliko nekokybiškai, o už tai atsakomybė numatyta pačiam operatoriui.
14. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė teismui pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kadangi Taisyklėse įtvirtintas reguliavimas galimai pažeidžia atsakovės, kaip vartotojos, teises, taip pat teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, todėl turi būti nustatytas minėto teisės akto konstitucingumas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojų interesus. Juridinis asmuo, perkantis elektros energiją taip pat yra vartotojas, kuris, sudarydamas sutartį, privalo priimti tokias sąlygas, kokias operatorius jam pasiūlo, netgi jeigu jos vartotoju yra nepalankios. Minėtas teisinis reglamentavimas operatoriui suteikia galimybę remtis jam palankiomis Taisyklių nuostatomis bei ginti savo interesus, pagrįstus ekonominės naudos siekimu bei komerciniais tikslais. Tuo tarpu vartotojas lygiaverčių galimybių apsiginti neturi, o pagal Taisyklių nuostatas turėtų sutikti su operatoriaus pateiktais duomenimis bei atliktais paskaičiavimais, nes tą nustato Taisyklės.
15. Taisyklių 131.10 ir 131.12 punktų nuostatos sukuria nepagrįstą pranašumą operatoriui, kadangi jis gali neįrodinėti vartotojo kaltės, gedimo atsiradimo priežasčių, vartotojo veiksmų ir pasekmių ryšio bei kitų aplinkybių. Taigi, yra sudaromos sąlygos operatoriui piktnaudžiauti savo teisėmis bei nevykdyti jokių teisės aktuose nustatytų pareigų. Tačiau teismas 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi atmetė atsakovės prašymą.
16. Teismas, apskaičiuodamas priteistinos žalos dydį, iš dalies taikė Taisyklių 131.20 punkto nuostatas, tačiau šią normą aiškino pažeisdamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Taisyklių 131.20 punkto formuluotė aiškiai parodo, kad toks atlygintinos žalos apskaičiavimo mechanizmas taikomas tik tada, kai nustatoma, kad siekiant sumažinti apskaitomos elektros energijos kiekį arba elektros skaitiklio rodmenis, elektros apskaitos prietaisas ar elektros apskaitos schemos elementai yra paveikti kitaip, elektros imtuvai prijungti prieš elektros apskaitos sistemos įrengimo vietą arba be jos, arba padarytą kitų Taisyklių 8 punkto sąvokos „neteisėtas elektros energijos vartojimas“ 3 punkte nurodytų pažeidimų. Todėl operatoriui teisė reikalauti apmokėjimo už 3 metus gali būti pripažinta tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas vartotojo neteisėtai atliktas poveikis elektros apskaitos prietaisams ar kitiems įrenginiams. Nenustačius tokio poveikio, ši Taisyklių nuostata negali būti taikoma. Kai yra operatoriaus ar jo darbuotojų kaltė, jokia atsakomybė ir vartotojo pareiga mokėti nekyla, todėl netaikytinos nei Taisyklių 131.12 punkto, nei Taisyklių 131,19 ar 131.20 punktų nuostatos.
17. Atsakovė teismui pateikė ištrauką iš oficialaus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau tekste – VKEKK) tinklapio, kuriame VKEKK 2016 m. lapkričio 14 d. paskelbė informaciją, kad teisės aklai nenumato, jog suvartoti elektros energijos kiekiai turėtų būti perskaičiuojami tais atvejais, kai elektros energijos suvartojimas buvo netikslus dėl operatoriaus kaltės. Už savo darbuotojų kompetenciją ir atliktų darbų kokybę atsakomybę turi prisiimti operatorius. Įvertinusi tai Komisija konstatavo, kad AB „Energijos skirstymo operatorius“ nepagrįstai reikalauja vartotojo apmokėti išlaidas, kurios susidarė ne dėl jo kaltės. Atsakovė taip pat prašė kviesti ir kaip specialių žinių turintį asmenį apklausti VKEKK atstovą, kad bylos nagrinėjimo metu specialistai atsakytų į klausimus dėl Taisyklių nuostatų, reglamentuojančių apmokėjimą, taikymo. Tačiau šis atsakovės prašymas buvo atmestas.
18. Teismas nurodė, kad iš atsakovės priteisiama perskaičiuota neapmokėta suma už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. bei už suvartotą, bet neapmokėtą, elektros energiją 2015 m. spalio mėn. Toks priteistos sumos paaiškinimas buvo padarytas pagal ieškovės pateiktą lentelę. Byloje esantys duomenys: 2015 m. spalio 30 d. PVM sąskaita –faktūra SSL Nr. 040418 ir 2015 m. spalio 29 d. PVM sąskaita – faktūra PEL Nr. 665660 patvirtina, kad atsakovė iš viso nebuvo gavusi sąskaitos už 2015 m. spalio mėn. jai patiektą ir suvartotą elektros energiją. Todėl dalis priteistos mokėti sumos, t. y. 1 202,42 Eur, ir jos atsiradimo pagrindas iš viso nėra aiškūs.
25. Atsiliepimu į atsakovės UAB „Eglyta“ apeliacinį skundą ieškovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ prašo skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal teismų praktiką ieškovo nurodytas teisinis pagrindas teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Dėl to tais atvejais, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs ieškinio pagrindą, neteisingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą atitinkančią normą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nekeičiami. Todėl ir nagrinėjamoje byloje teismas nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu kvalifikavęs tarp šalių kilusį ginčą, vadovaudamasis Taisyklių 131.20 punktu, neperžengė civilinėje byloje pareikštų reikalavimų ribų, nepaisant to, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė nesutinka su tokiu vertinimu.
2. Teismo pareiga pagrįsti priimtą teismo sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teismas pakankamai išsamiai analizavo atsakovei ir ieškovei tenkančių pareigų  klausimus. Išanalizavęs, kiek tinkamai šalys vykdė savo pareigas, atsižvelgdamas į tai, kad egzistuoja ir pačios ieškovės kaltė dėl prievolės neįvykdymo, taip pat, jog ir atsakovė iš dalies pažeidė pareigą užtikrinti apskaitos prietaiso tinkamą veikimą, informuoti ieškovę apie galimą netikslumą apskaitos prietaise, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju labiau tikėtini abiejų ginčo subjektų kalti ir neatsakingi veiksmai ir tuo pagrindu ženkliai sumažino ieškovei priteistinos skolos dydį.
3. Teismas, visų pateiktų įrodymų kontekste, atsakovės įrodymus tinkamai tyrė ir vertino civilinės bylos nagrinėjimo teisme stadijoje, patikrino priimtų įrodymų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę, palygino skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją. Įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas, vertino glausta forma išdėstydamas teismo sprendimo  motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 straipsnio 4 dalies 1-3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 1-3 punktai). Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad teismo sprendime yra nepriimtinas liudytojų parodymais ir kitais įrodymais gautų duomenų pažodinis atkartojimas. Teismo sprendime reikia išdėstyti visų įrodymų analizės pagrindu padarytas išvadas apie tai, ar reikšmingos bylai aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) yra nustatytos ar nenustatytos (CPK 270  straipsnio 3, 4 dalys, 331  straipsnio 3, 4 dalys).
4. Tiek pagal CK 6.388 straipsnį, tiek pagal Taisykles vartotojas turi atsiskaityti už visą faktiškai suvartotą elektros energiją pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Byloje nustačius, kiek atsakovė faktiškai suvartojo elektros energijos, už šį kiekį vartotoja ir privalo sumokėti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2001 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1112/2001 yra pripažinęs energijos tiekėjo teisę gauti atlyginimą už visą pateiktą ir vartotojo faktiškai suvartotą elektros energiją. Atsakovės atsakomybė dėl neatsiskaitymo už faktiškai suvartotą elektros energiją atsirado iš sutartinių šalių santykių pagal Elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartį, suvartotas elektros energijos kiekis pripažįstamas skola, todėl turi būti apmokėta už visą faktiškai suvartotą elektros energijos kiekį netaikant kreditoriaus kaltės instituto. Visiškas faktiškai suvartotos elektros energijos (skolos) apmokėjimas atitiktų ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis).
5. Sutiktina su atsakovės teiginiu, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino Taisyklių 131.19 ir 131.20 punktų nuostatas. Nuosekliai analizuojant Taisyklių nuostatas, darytina išvada, kad perskaičiavimo laikotarpiai, nurodyti Taisyklių 131.19 –131.20 punktuose (atitinkamai 1 arba 3 metai), taikytini tik tuomet, kai nustatomas neteisėtas elektros energijos naudojimas (Taisyklių 8 punktas). Šiuo atveju nebuvo nustatyta tokių aplinkybių, kurių pagrindų ieškovė būtų galėjusi konstatuoti, jog elektros energija buvo vartojama neteisėtai. Perskaičiavimus tokiais atvejais, kai netinkamai veikia elektros apskaitos prietaisai ne dėl vartotojo kaltės, reglamentuoja Taisyklių 131.10 – 131.17 punktai. Nustatytos faktinės aplinkybės turėjo būti kvalifikuojamos pagal Taisyklių 131.12 punktą, kadangi situacija atitinka šio punkto dispozicijoje nurodytą.
6. Taisyklių 131.13. punktas reglamentuoja, pagal ką turi būti nustatomas sutrikimo laikotarpis. Ieškovė nustatė, kad ne visa elektros energija buvo fiksuojama nuo pat apskaitos įrengimo 2012 m. sausio 5 d. Kartu ieškovė nustatė ir konkretų nefiksuojamos elektros energijos kiekį bei jos kainą. Skaitiklio sutrikimo atveju Taisyklės nenumato jokio maksimalaus perskaičiavimo laikotarpio, o skatina išanalizuoti operatoriaus ir vartotojo turimus duomenis apie elektros įrenginius bei suvartojimą, siekiant kuo tiksliau nustatyti laikotarpį, kada skaitiklis netiksliai fiksavo naudojamą elektros energiją. Atsakovė privalėjo atsiskaityti už faktiškai sunaudotą energijos kiekį (apmokėti skolą) pagal jai pateiktas patikslintas PVM sąskaitas – faktūras. Tai, kad elektros apskaitos prietaisas neteisingai fiksavo sunaudojamą elektros energiją, nesuteikia atsakovei teisės nemokėti už gautą prekę – elektros energiją ar suteiktą paslaugą – elektros energijos persiuntimą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Byloje kilęs ginčas dėl atsiskaitymo už elektros energiją per laikotarpį, per kurį suvartota elektros energija nebuvo tinkamai apskaitoma dėl netinkamo apskaitos prietaiso veikimo.
27. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu iš dalies tenkino ieškovės (elektros energijos tiekėjos) ieškinį, priteisdamas iš atsakovės įsiskolinimą už persiųstą, tačiau neapmokėtą, elektros energijos dalį laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki pažeidimo nustatymo dienos (2015 m. rugsėjo 8 d.). Tokį savo procesinį sprendimą teismas grindė Taisyklių 131.20 punktu ir abiejų šalių kalte dėl atsiradusių nuostolių. Su šiuo teismo procesiniu sprendimu nesutinka abi šalys.
28. Ieškovė, nesutikdama su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisiniam santykiui taikė netinkamą teisės normą, kadangi suvartoto energijos kiekio perskaičiavimus tais atvejais, kai netinkamai veikia elektros apskaitos prietaisai ne dėl vartotojo kaltės, reglamentuoja Taisyklių 131.10 – 131.17 punktai, o perskaičiavimo laikotarpiai, nurodyti Taisyklių 131.19 – 131.20 punktuose, taikytini tik tuomet, kai nustatomas neteisėtas elektros energijos naudojimas, kuris nagrinėjamoje byloje nenustatytas.
29. Tuo tarpu, atsakovės vertinimu, nenustačius neteisėto elektros energijos vartojimo, jokia atsakomybė vartotojui ir vartotojo pareiga papildomai mokėti nekyla, todėl netaikytinos nei Taisyklių 131.12 punkto, nei Taisyklių 131.19 ar 131.20 punktų nuostatos. Atsakovė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu konstatavo dalinę atsakovės kaltę, nors ieškovė byloje šios aplinkybės neįrodinėjo. Be to, atsakovės vertinimu, byloje nebuvo tinkamai nustatytos aplinkybės, susijusios su ieškovės reikalaujamos priteisti skolos dydžiu (skaitiklio gedimo momentas, taikyto perskaičiavimo koeficiento pagrįstumas).
30. Nutarties 28-29 punktuose nurodyti šalių iškelti klausimai ir juos pagrindžiantys argumentai sudaro apeliacijos nagrinėjamoje byloje ribas, pagrindų peržengti kurias teisėjų kolegija nenustatė. Kolegija taip pat nenustatė absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

31. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis numato, kad apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą, arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.
32. Nagrinėjamu atveju prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka yra pareiškusi atsakovė. Prašymas grindžiamas tuo, kad byla yra sudėtinga, todėl papildomi šalių paaiškinimai padėtų teismui teisingai nustatyti esmines faktines bylos aplinkybes ir teisingai išspręsti kilusį ginčą.
33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės nurodyti argumentai nepagrindžia bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal CPK 306 straipsnį, išsamūs nesutikimo su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvai apelianto turi būti išdėstyti apeliaciniame skunde, o CPK 324 straipsnio 2 dalis iš esmės draudžia apeliacinio proceso dalyviams žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme atveju nukrypti nuo teismui pateiktų procesinių dokumentų turinio. Taigi, atsakovės nurodomas poreikis žodžiu išdėstyti papildomus, apeliaciniame skunde nenurodytus, argumentus neatitinka apeliacinio proceso teisinio reglamentavimo. Jokių kitų aplinkybių, kurios pagrįstų žodinio proceso nagrinėjamoje byloje poreikį, atsakovė nenurodė, todėl atsakovės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl nustatytų byloje aplinkybių

34. Byloje nustatyta, kad ieškovė, 2015 m. rugsėjo 8 d. patikrinusi atsakovei priklausančio pastato (gamybinės medžio apdirbimo įmonės) elektros apskaitos prietaisą nustatė, kad apskaitos prietaisas neteisingai fiksavo suvartotos elektros energijos kiekį (fiksavo nevisą suvartotą energiją). Ieškovės teigimu, suvartotos elektros energijos kiekis buvo neteisingai fiksuojamas nuo pat apskaitos prietaiso įrengimo, t. y. nuo 2012 m. sausio 5 d.
35. Byloje neginčijama, kad atsakovei priklausančio pastato apskaitos prietaiso gedimas nėra susijęs su neteisėtu elektros energijos vartojimu, kaip jis apibrėžiamas Taisyklių 8 punkte. Ieškovės teigimu, suvartotas energijos kiekis nebuvo tinkamai fiksuojamas dėl elektros skaitiklio, fiksavusio atsakovės įmonėje suvartotą elektros energiją, įrengimo techninės klaidos, t. y. sumontavus elektros skaitiklį ir neatjungus papildomos jungties, kuria elektros energija buvo tiekiama kartu ir ne per apskaitą. Atitrumpinus antrinės srovės grandines 2015 m. rugsėjo 8 d. nustatyta, kad skaitiklio fiksuojamas energijos kiekis yra 10,83 karto didesnis.
36. Byloje nustatyta, kad ginčo apskaitos prietaisas ieškovės buvo tikrinamas 2012 m. kovo 28 d. atsakovės prašymu, įtarus, kad skaičiuojama per daug elektros energijos. Patikrinus apskaitos trūkumų nerasta (b. l. 53, t. I). 2013 m. spalio 10 d. patikrinus ginčo apskaitos prietaisą trūkumų taip pat nebuvo pastebėta (b. l. 55, t. I). 2014 m. birželio 19 d. apskaitos prietaiso patikrinimo metu konstatuota, kad apskaita veikia gerai (b. l. 57, t. I).

Dėl ieškovės reiškiamo reikalavimo teisinės prigimties

37. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu kilusio ginčo teisiniu kvalifikavimu ieškovė nurodo, kad jos atsakovei pareikštas reikalavimas yra ne reikalavimas dėl civilinės atsakomybės atsakovei taikymo, o reikalavimas vykdyti sutartį, t. y. atsiskaityti už realiai patiektą elektros energiją per ginčo laikotarpį, todėl ieškovės kaltė dėl susidariusio įsiskolinimo šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, o atsakovei tenka pareiga atsiskaityti už faktiškai sunaudotą energijos kiekį nepriklausomai nuo apskaitos sutrikimo priežasčių. Ieškovės teigimu, apskaitos prietaiso gedimas negali pašalinti atsakovės pareigos atsiskaityti už faktiškai sunaudotą energijos kiekį. Su šiais ieškovės argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka iš dalies.
38. Neginčytina, kad pagal elektros energijos tiekimo sutartį energijos vartotojui tenka pareiga atsiskaityti už realiai patiektą tinkamos kokybės energiją. Ši energijos vartotojo pareiga vykdoma atsiskaitant pagal įrengtų elektros apskaitos prietaisų rodmenis arba kitu sutartyje nurodytu būdu (CK 6.385 straipsnio 1 dalis, 6.388 straipsnio 1 dalis, Taisyklių 103 punktas).
39. Energijos tiekėjas, siekdamas apmokėjimo už patiektą energiją, turi įrodyti, kad realiai patiekė vartotojui atitinkamą energijos kiekį. Apskaitos prietaisams veikiant be sutrikimų, ši aplinkybė nustatoma pagal apskaitos prietaisų parodymus. Atsiskaitant pagal tinkamai veikiančių apskaitos prietaisų parodymus užtikrinama, kad vartotojas mokės tik už tokį energijos kiekį, kokį realiai gavo ir sunaudojo. Toks mokėjimo būdas taip pat yra tinkamas mokėjimo prievolės pagal energijos tiekimo sutartį vykdymas. Reikalavimas atsiskaityti už patiektą energijos kiekį pagal apskaitos prietaisų parodymus yra reikalavimas vykdyti sutartį natūra.
40. Galimi atvejai, kai dėl netinkamo apskaitos prietaiso veikimo nustatyti suvartotos energijos kiekį pagal apskaitos prietaisų parodymus nėra galimybės. Tokiais atvejais Taisyklės numato galimybę perskaičiuoti suvartotos energijos kiekį Taisyklėse numatyta tvarka.
41. Taisyklių 131.19 punktas reglamentuoja suvartoto energijos kiekio perskaičiavimą esant neteisėtam elektros energijos vartojimui (vartotojui paveikus apskaitos prietaisą) ir nustato atitinkamai 1 ir 3 metų maksimalius perskaičiavimo terminus, atsižvelgiant į tai, ar poveikis apskaitos prietaisui buvo galimas pastebėti, ar slaptas. Šie terminai yra neatsiejamai susiję su operatoriaus pareiga prižiūrėti jam priklausančiais elektros tinklais persiunčiamos energijos apskaitą bei prižiūrėti jos įrenginius (Taisyklių 49.3 punktas) ir iš esmės įtvirtina prezumpciją, kad per atitinkamą laikotarpį apskaitos prietaiso gedimas tinkamai priežiūros pareigą vykdančio operatoriaus turėjo būti pastebėtas. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Taisyklių 131.19 punkte įtvirtintas maksimalus trejų metų perskaičiavimo terminas atitinka CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, o Taisyklių 122.3-123 punktai reikalavimą apmokėti už perskaičiuotą energijos kiekį šiuo atveju aiškiai įvardija kaip reikalavimą atlyginti operatoriaus patirtą žalą, įskaitant negautas pajamas, o ne reikalavimą vykdyti prievolę natūra, nepaisant to, kad neteisėto energijos vartojimo atveju energija taip pat yra realiai vartojama ir vartotoją bei energijos tiekėją sieja sutartiniai energijos tiekimo teisiniai santykiai.
42. Taisyklių 132.12 punktas, kuriuo remiasi ieškovė, reglamentuoja perskaičiavimą esant apskaitos prietaisų gedimui ne dėl vartotojo kaltės. Šiuo atveju kalbėti apie vartotojo civilinę atsakomybę nėra pagrindo nesant būtinųjų vartotojo civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir kaltės). Taisyklių 132.12 punktas, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, yra orientuotas į įmanomai tikslesnį vartotojo realiai suvartotos energijos kiekio apskaičiavimą, o realiai suvartotos energijos kiekio apskaičiavimo netikslumų (kurie galimi tiek dėl netikslaus gedimo momento nustatymo, tiek dėl konkrečiu momentu nustatyto perskaičiavimo koeficiento) rizika padalijama tarp šalių atsižvelgiant į tai, kad energija realiai buvo vartojama, o dėl galimybės tiksliai apskaityti suvartotą jos kiekį pagal apskaitos prietaisų parodymus nebuvimo nei vienos iš sutarties šalių kaltės nėra. Egzistuojant visoms Taisyklių 132.12 punkto taikymo prielaidoms, reikalavimas dėl pagal šį punktą perskaičiuotos sumos priteisimo taip pat yra reikalavimas vykdyti sutartį natūra, t. y. pripažįstama, kad tokiu būdu apskaičiuotas energijos kiekis yra energijos kiekis, apskaičiuotas pagal apskaitos prietaisų rodmenis (Taisyklių 104.4 punktas).
43. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad vartotojas, atsiskaitydamas pagal apskaitos prietaisų parodymus, laikomas tinkamai vykdančiu sutartį, suvartoto energijos kiekio perskaičiavimas pagal Taisyklių 132.12 punktą yra išimtinė galimybė, leistina tik griežtai laikantis šio punkto taikymo sąlygų. Reikalaudamas pagal šį punktą perskaičiuotų sumų sumokėjimo, operatorius privalo įrodyti tiek apskaitos prietaiso gedimo faktą, tiek tokio gedimo laikotarpį. Be to, Taisyklių 132.12 punkto nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kad vartotojui būtų perkelta rizika tais atvejais, kai dėl netinkamo apskaitos prietaiso veikimo yra atsakinga sutarties šalis, kuriai tenka apskaitos prietaisų tinkamos priežiūros pareiga, t. y. operatorius (CK 6.206 straipsnis).
44. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek pagal Taisyklių 132.6 punkte nurodytus pavyzdinius atvejus, kada apskaitos prietaisas laikomas tinkamai neveikiančiu ne dėl vartotojo kaltės, tiek iš sisteminio Taisyklių nuostatų aiškinimo galima daryti išvadą, kad perskaičiavimas pagal Taisyklių 132.12 punkto nuostatas galimas tada, jei dėl apskaitos prietaiso netinkamo veikimo nei viena iš sutarties šalių nėra kalta, o ne tais atvejais, kai dėl netinkamo prietaiso veikimo kaltas operatorius. Kadangi būtent operatoriui tenka pareiga tinkamai prižiūrėti apskaitos prietaisų veikimą, o vartotojo energijos tiekimo sutarties vykdymas laikomas tinkamu, jei mokama pagal apskaitos prietaisų parodymus, tuo atveju, jei pats operatorius yra kaltas dėl to, kad atitinkamu laikotarpiu, per kurį su juo buvo atsiskaitoma pagal apskaitos prietaisų parodymus, apskaitos prietaisai tinkamai neveikė, su tuo susiję energijos tiekėjo nuostoliai (negautos pajamos) vartotojo neturi būti atlyginami. Ieškovės argumentas, kad netinkamas apskaitos prietaiso veikimas nepašalina vartotojo pareigos atsiskaityti už faktiškai suvartotą energijos kiekį, tokiais atvejais neturi teisinės reikšmės, nes energijos teikėjas, tinkamai nevykdęs apskaitos prietaisų priežiūros pareigos, negali pagrįsti vartotojui faktiškai perduoto energijos kiekio atitinkamu laikotarpiu.
45. Kita vertus, kolegija nesutinka su atsakovės teiginiais, kad apskaitos prietaisui netinkamai veikiant dėl jo įrengimo techninės klaidos jokios papildomos sumos iš vartotojos apskritai negali būti priteisiamos, atsižvelgiant į tai, kad už tinkamą apskaitos prietaiso įrengimą atsako operatorius. Kolegijos vertinimu, toks aiškinimas neatitiktų sutarties šalių interesų pusiausvyros principo ir būtų nesąžiningas vienos iš sutarties šalių atžvilgiu, kadangi iš esmės įteisintų neterminuotą didesnio energijos kiekio sunaudojimą už jį nemokant. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vartotojai tenka pareiga sumokėti papildomas sumas už suvartotą elektros energiją, ir atsižvelgiant į galimus faktiškai suvartoto energijos kiekio nustatymo netikslumus, atsirandančius dėl perskaičiavimo, taip pat yra reikšmingi sutarties šalių veiksmai, susiję su apskaitos prietaiso kontrole ir jo gedimo nustatymu.

Dėl perskaičiavimo terminų

46. Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai taikė Taisyklių 131.19 punkte įtvirtintus maksimalius perskaičiavimo terminus, kadangi šie terminai taikytini tik neteisėto elektros naudojimo atvejais, o esant apskaitos prietaiso gedimui ne dėl vartotojo kaltės jokie maksimalūs perskaičiavimo terminai Taisyklėse nėra numatyti.
47. Kolegija pažymi, kad, nors Taisyklių 132.12 punktas, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, tiesiogiai neįtvirtina maksimalių perskaičiavimo terminų, kaip jau minėta anksčiau, šio punkto nuostatos negali būti aiškinamos atsietai nuo operatoriaus pareigos prižiūrėti apskaitos prietaisų tinkamą veikimą. Nustačius, kad atitinkamu laikotarpiu apskaitos prietaisas veikė netinkamai dėl operatoriaus kaltės, operatoriaus darbuotojams tinkamai ir laiku neatlikus apskaitos prietaisų patikros, papildomos sumos už tokį laikotarpį iš vartotojo neturėtų būti priteisiamos, o visi su tuo susiję nuostoliai (negautos pajamos) turėtų tekti pačiam operatoriui. Priešingas aiškinimas, kolegijos vertinimu, ne tik paneigtų operatoriaus atsakomybę už pareigos tinkamai prižiūrėti apskaitos prietaisus nevykdymą, visą nuostolių atsiradimo riziką perkeliant vartotojui, bet ir leistų susidaryti situacijai, kai sąžiningas vartotojas, kurio kaltės dėl apskaitos prietaiso netinkamo veikimo nėra, atsidurtų nepalankesnėje padėtyje, nei neteisėtai energiją naudojęs vartotojas, kadangi pastarasis yra apsaugotas maksimalių perskaičiavimo terminų pagal Taisyklių 131.19 punktą.
48. Atsižvelgdama į Taisyklių 131.19 punkte įtvirtintą prezumpciją, kad operatorius, tinkamai vykdydamas apskaitos prietaisų priežiūros pareigą, per maksimalų 3 metų laikotarpį turi pastebėti bet kokius, taip pat ir sąmoningai paslėptus, apskaitos prietaisų gedimus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad perskaičiavimas pagal Taisyklių 132.12 punktą už ilgesnį nei 3 metų laikotarpį iš esmės nėra galimas. Toks perskaičiavimas negali būti atliekamas ir už laikotarpį, ankstesnį nei paskutinė apskaitos prietaiso patikra, kurios metu nebuvo fiksuoti apskaitos prietaiso gedimai, nebent būtų įrodyta, jog šio gedimo dėl jo slapto pobūdžio nebuvo galima pastebėti patikros metu.

Dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo

49. Pagal pačios ieškovės šioje byloje įrodinėjamas aplinkybes, atsakovei priklausančio pastato suvartotas energijos kiekis nebuvo tinkamai fiksuojamas dėl elektros skaitiklio, fiksavusio atsakovės įmonėje suvartotą elektros energiją, įrengimo techninės klaidos, t. y. sumontavus elektros skaitiklį ir neatjungus papildomos jungties, kuria elektros energija buvo tiekiama kartu ir ne per apskaitą. Pagal Taisyklių 49.3, 49.13 punktus, už elektros energijos apskaitos įdiegimą yra atsakingas operatorius, jam tenka visa atsakomybė už savo darbuotojų ir įgaliotų asmenų darbų kokybę įrengiant apskaitos įrenginius. Be to, byloje nustatyta, kad apskaitos prietaiso gedimas ieškovės darbuotojų nebuvo pastebėtas atliekant patikrinimus net keletą metų, nors aplinkybių, patvirtinančių, kad tokio pobūdžio gedimas, jei jis egzistavo, negalėjo būti pastebėtas eilinio patikrinimo metu, byloje nėra.
50. Ieškovė iš esmės neginčija savo kaltės dėl netinkamo apskaitos prietaiso veikimo, tačiau teigia, kad jos kaltė šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi atsakovei bet kokiu atveju tenka pareiga atsiskaityti už realiai suvartotą energijos kiekį. Tačiau, kaip jau minėta, visos su realiai suvartotu energijos kiekiu susijusios aplinkybės šioje byloje patenka į ieškovės įrodinėjimo pareigos apimtį, o bet kokie su tuo susiję neaiškumai vertintini atsakovės naudai.
51. Kolegijos vertinimu, nutarties 49 punkte aptartų aplinkybių visetas neleidžia pripažinti tinkamai įrodyta aplinkybės, kad ginčo apskaitos prietaisas iš tiesų netinkamai fiksavo energijos kiekį nuo pat jo įrengimo momento (CPK 178 straipsnis). Priešingai, ta aplinkybė, kad apskaitos prietaisas buvo periodiškai tikrinamas ir jokie veikimo sutrikimai nebuvo stebimi, taip pat tai, kad pagal bylos duomenis nėra pagrindo spręsti, jog gedimas dėl savo pobūdžio negalėjo būti pastebėtas eilinio patikrinimo metu, leidžia preziumuoti, kad iki paskutinio patikrinimo, kurio metu fiksuotas tinkamas apskaitos prietaiso veikimas (2014 m. birželio 19 d.), apskaitos prietaisas veikė tinkamai. 2015 m. rugsėjo 8 d. patikrinimo akte konstatuota aplinkybė, kad apskaitos prietaisas netinkamai veikė nuo pat įrengimo momento, atsižvelgiant į ankstesnių apskaitos prietaiso patikrinimų rezultatus, kolegijos vertinimu, nėra pakankama šiai prezumpcijai paneigti.
52. Kita vertus, net ir sutikus su ieškovės teiginiais, kad apskaitos prietaisas netinkamai veikė nuo pat jo įrengimo, atsižvelgiant į tai, kad visa atsakomybė už tinkamą apskaitos prietaiso įrengimą tenka ieškovei, taip pat į tai, kad ieškovė, turėdama pareigą tinkamai atlikti apskaitos prietaiso kontrolę, jokio gedimo nepastebėjo eilės ginčo prietaiso tikrinimų metu, kolegijos vertinimu, papildomos sumos už šį laikotarpį iš atsakovės negali būti priteisiamos ir dėl to, kad ieškovė, netinkamai vykdžiusi apskaitos prietaisų kontrolę, negali remtis netinkamu sutarties vykdymu atsakovės atžvilgiu ir turi pati prisiimti su tuo susijusius nuostolius (nutarties 44 punktas).
53. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad ieškovės reikalavimas dėl papildomų sumų priteisimo už laikotarpį nuo apskaitos prietaiso įrengimo (2012 m. sausio 5 d.) iki paskutinio ginčo prietaiso patikrinimo, kurio metu fiksuotas tinkamas apskaitos prietaiso veikimas (2014 m. birželio 19 d.), negali būti tenkinamas.
54. Kita vertus, ieškovės pateikti įrodymai, kad 2015 m. rugsėjo 8 d. patikrinimo metu buvo nustatytas ginčo apskaitos prietaiso gedimas, atsakovės nebuvo paneigti. Taip pat nepaneigta, kad 2015 m. rugsėjo 8 d. patikrinimo metu apskaitos prietaisas dėl gedimo fiksavo 10,83 karto mažesnį suvartojamos energijos kiekį. Šios bylos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pripažįstamos visiškai įrodytomis.
55. Į bylą pateikti elektros energijos suvartojimo ginčo objekte 2012 – 2016 metais duomenys (b. l. 63, t. I) patvirtina, kad energijos suvartojimas ginčo objekte po apskaitos prietaiso gedimo pašalinimo išaugo nuo vidutiniškai 1194 2014 birželio – 2015 rugpjūčio mėn. iki vidutiniškai 8120,78 2015 m. rugsėjo – 2016 m. sausio mėn. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė neįrodė, jog toks suvartotos energijos pokytis galėjo atsirasti dėl kitų priežasčių, nei energijos apskaitos prietaiso gedimas. Tai paneigia atsakovės teiginius, jog iki 2015 m. rugpjūčio mėnesio apskaitos prietaisas veikė tinkamai. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą kolegija sprendžia, kad ginčo apskaitos prietaiso netinkamas veikimas, dėl kurio buvo fiksuojamas mažesnis suvartotos energijos kiekis, laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. byloje taip pat yra įrodytas. Tuo pačiu ieškovei pripažintina teisė reikalauti iš atsakovės papildomų sumų sumokėjimo už šį laikotarpį.
56. Nesutikdama su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovė, be kita ko, nurodo, kad 2015 m. rugsėjo 8 d. nustatytas perskaičiavimo koeficientas galėjo būti kintamas, tačiau byloje nėra jokių šiuos atsakovės teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl šiuos atsakovės teiginius apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais. Kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu buvo paremtas prielaida dėl nustatyto koeficiento nekintamumo. Kasacinio teismo ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, negu jo nesant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2016). Taigi, byloje nesant jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovės konkrečiu momentu nustatytas perskaičiavimo koeficientas dėl apskaitos prietaiso gedimo pobūdžio ar kitų aplinkybių galėjo kisti, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šiuo koeficientu nesivadovauti.
57. Iš bylos duomenų (b.l. 5, 31-32, 39-42, t. I) matyti, kad ieškovės reikalaujama priteisti skola už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. sudaro 17 453,03 Eur (su PVM), iš jų 3 415,21 Eur už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. ir 14 037,82 Eur už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgdama į šios nutarties 52-54 punktuose padarytas išvadas ir įvertinusi pateiktus duomenis apie energijos suvartojimą ginčo objekte, kolegija sprendžia, kad ieškovei iš atsakovės priteistina 10 574,63 Eur skola už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. sausio 1 d. (3 415,21 Eur už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. ir 7 159,42 Eur skola už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.).

Dėl teismo teisės teisiškai kvalifikuoti kilusį ginčą ir atsakovės kaltės

58. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad ginčo teisinę kvalifikaciją teismui gali pasiūlyti ginčo šalys, tačiau šalių nurodytas ieškinio teisinis pagrindas teismui nėra privalomas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr.  3K-3-438/2014). Ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinis kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui, yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį šalių santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Tai negali būti vertinama kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio faktinis pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011).
59. Atsižvelgdama į nutarties 57 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir pasisakė tais klausimais, kurių ieškovė, pateikdama ieškinį, nekėlė. Iš bylos duomenų matyti, kad faktinės aplinkybės, kurias pirmosios instancijos teismas įvertino kaip dalinę atsakovės kaltę, t. y. nepakankamą rūpestingumą vykdant sutartį, buvo nurodytos ieškovės teismui pateiktame dublike. Atsakovė teisingai nurodo, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje neįrodinėjo atsakovės kaltės dėl apskaitos prietaiso netinkamo veikimo, tačiau tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ir nekonstatavo. Dalinę atsakovės kaltę dėl atsiradusių nuostolių teismas konstatavo atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga ir neinformavo ieškovės apie galimą apskaitos prietaiso veikimo sutrikimą nors, teismo vertinimu, turėjo šį sutrikimą pastebėti.
60. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovės kaltė galėtų būti reikšminga sprendžiant klausimą, už kokį konkrečiai laikotarpį ieškovė gali reikalauti papildomų sumų priteisimo iš atsakovės. Kita vertus, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl dalinės atsakovės kaltės vykdant sutartį šiuo atveju. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, atsakovės kaltę pirmosios instancijos teismas iš esmės grindė tuo, jog atsakovė, būdama verslininke, turėjo suvokti, kad ginčo apskaitos prietaisas fiksuoja per mažą suvartojamos energijos kiekį ir apie tai informuoti ieškovę. Tačiau ši pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja pačios ieškovės byloje įrodinėjamai aplinkybei, kad ginčo apskaitos prietaisas per mažą suvartojamos energijos kiekį fiksavo nuo pat jo įrengimo, kas leidžia teigti, jog atsakovė neturėjo jokios galimybės pastebėti staiga pakitusį (sumažėjusį) energijos suvartojimą ginčo objekte. Į bylą pateikti įrodymai apie energijos suvartojimą ginčo objekte ginčo laikotarpiu patvirtina, jog suvartojamo energijos kiekio ženklus padidėjimas fiksuotas tik po apskaitos prietaiso gedimo pašalinimo, o ne ankstesniu laikotarpiu (b. l. 63, t. I).
61. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad ginčo objekte nuo pat apskaitos prietaiso įrengimo pradžios buvo fiksuojamas mažesnis suvartojamos energijos kiekis, nei kitame atsakovei priklausančiame objekte (b l. 64, t. I). Nors, ieškovės vertinimu, būtent ši aplinkybė turėjo sukelti atsakovei pagrįstų įtarimų, jog ginčo apskaitos prietaisas veikia klaidingai, kadangi kitam atsakovei priklausančiam objektui suteiktas mažesnis leistinas galingumas, kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, kaip nustatyta bylos duomenimis, būtent atsakovė dar 2012 m. kovo mėn. pati kreipėsi į ieškovę dėl galimų apskaitos netikslumų. Tai, kad buvo kreiptasi ne dėl ginčo objekto, o dėl kito atsakovės objekto, atsakovei įtarus, kad jame fiksuojama per daug sunaudojamos energijos, kolegijos vertinimu, nepatvirtina atsakovės nerūpestingumo, priešingai, paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas apie atsakovės galimybes suvokti akivaizdžiai per mažą energijos suvartojimą ginčo objekte. Kita vertus, po atsakovės kreipimosi ieškovės buvo patikrinti abu apskaitos prietaisai ir jokių gedimų nustatyta nebuvo. Kolegija sutinka su atsakovės teiginiais, kad, esant tokioms faktinėms aplinkybėms, neprotinga ir nesąžininga teigti, jog atsakovė, kuriai teisės aktais nepriskirta apskaitos prietaisų tinkamo veikimo priežiūros pareiga, turėjo įtarti netinkamą apskaitos pritaiso veikimą nepaisant ieškovės atlikto patikrinimo rezultatų.
62. Kartu kolegija konstatuoja, jog, atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi jau nuspręsta, jog ieškovė neturi teisės reikalauti papildomų sumų priteisimo iš atsakovės už laikotarpį nuo apskaitos prietaiso įrengimo (2012 m. sausio 5 d.) iki paskutinio ginčo prietaiso patikrinimo, kurio metu fiksuotas tinkamas apskaitos prietaiso veikimas (2014 m. birželio 19 d.), o už likusį laikotarpį skola iš atsakovės priteistina remiantis Taisyklių 132.12 punktu, kurio taikymui atsakovės kaltė nėra reikšminga, pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakovės kaltės nepagrįstumas neturi lemiamos įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

63. Atsakovė apeliaciniu skundu taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Taisyklių 131.12 ir 131.10 punktų konstitucingumo. Kolegija nesutinka su šiais atsakovės teiginiais.
64. CPK 3 straipsnio 3 dalis įtvirtina teismo pareigą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo ištyrimo tik tuo atveju, jei teismui kyla pagrįsta abejonė dėl šio teisės akto galimo prieštaravimo Konstitucijai. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, poįstatyminio teisės akto galimas prieštaravimas Konstitucijai ar kitiems aukštesnės galios teisės aktams ne visuomet sudaro būtinybę konkrečioje byloje kreiptis dėl šio akto konstitucingumo tyrimo, atsižvelgiant į tai, jog pagal teisės normų hierarchijos taisykles bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas ginčą, vadovaujasi aukštesnės teisinės galios teisės aktu, o atitinkamais atvejais ir tiesiogiai taiko Konstitucijos nuostatas.
65. Atsakovės vertinimu, Taisyklių 131.12 ir 131.10 punktų galimą prieštaravimą Konstitucijai pagrindžia tai, jog šių punktų nuostatos įtvirtina vartotojo pareigą mokėti pagal operatoriaus turimų duomenų pagrindu atliktus skaičiavimus, nereikalaujant vartotojos kaltės dėl apskaitos prietaiso gedimo, todėl pažeidžia atsakovės, kaip vartotojos, interesus ir konstitucinį lygiateisiškumo principą. Kolegijos vertinimu, nurodyti atsakovės argumentai nesudaro pakankamo pagrindo abejoti ginčijamų Taisyklių nuostatų atitiktimi Konstitucijai, kadangi paminėtos Taisyklių nuostatos niekaip nėra susijusios su vartotojo civiline atsakomybe už sutarties pažeidimą, o tik nustato pagal sutartį realiai perduoto energijos kiekio apskaičiavimą netinkamai veikiant energijos apskaitos prietaisui, todėl negali būti laikomomis įtvirtinančiomis vartotojo atsakomybę be kaltės. Tai, kad perskaičiavimas pagal Taisyklių nuostatas atliekamas pagal operatoriaus turimus duomenis apie energijos suvartojimą, kadangi pagal teisės aktų nuostatas būtent operatorius yra atsakingas už tokių duomenų surinkimą ir tvarkymą, taip pat per se (lot. pats savaime) nereiškia lygiateisiškumo principo pažeidimo, kadangi iš vartotojo, kilus ginčui, neatimama teisė ginčyti operatoriaus pateiktus duomenis ir jų pagrindu atliktus skaičiavimus.

Dėl skolos už 2015 m. spalio mėn.

66. Atsakovė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nepagrįstai ieškovės naudai priteisė 1 202,42 Eur sumą už 2015 m. spalio mėn. suvartotą elektros energiją, kadangi atsakovė apskritai nebuvo gavusi iš ieškovės atitinkamos sąskaitos.
67. Paminėtus atsakovės argumentus paneigia byloje esantys duomenys, iš kurių matyti, jog 2015 m. spalio 30 d. sąskaita – faktūra SSL Nr. 040418, apimanti mokėjimus už 2015 m. spalio mėn. suvartotą elektros energiją, buvo išsiųsta atsakovei jos pačios prašymu (b.l. 74, t. I). Tai, kad į šią sąskaitą taip pat įtraukti ir ankstesnio laikotarpio duomenys atlikus perskaičiavimą, su kuriuo atsakovė nesutinka, nereiškia, kad sąskaita už 2015 m. spalio mėn. suvartotą elektros energiją atsakovei apskritai nebuvo pateikta.
68. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė, ginčydama iš jos priteistą 1 202,42 Eur sumą už 2015 m. spalio mėn. suvartotą elektros energiją, nepateikia jokių įrodymų, liudijančiu, kad nurodyta suma yra neteisinga ir neatitinka realiai suvartoto energijos kiekio. Esant tokioms aplinkybėms sutikti su atsakovės argumentais dėl 202,42 Eur sumos už 2015 m. spalio mėn. suvartotą elektros energiją priteisimo nepagrįstumo nėra pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

69. Kolegija išsamiau nepasisako dėl kitų, šioje nutartyje neaptartų, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų, kadangi jie neturi įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui.
70. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus motyvus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei iš atsakovės priteistą sumą sumažinant iki 11 777,05 Eur ir atitinkamai perskirstant šalių bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidas. Atsižvelgiant į tenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, ieškovei iš atsakovės priteisiama 211, 52 Eur bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų, atsakovei iš ieškovės – 755,01 Eur bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų. Įskaičius nurodytas sumas atsakovei iš ieškovės priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 543,49 Eur.
71. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovės bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos (už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis) neatlyginamos. Atsakovės bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos (420 Eur už apeliacinio skundo padavimą sumokėto žyminio mokesčio ir 540 Eur teisinės pagalbos išlaidų) priteisiamos atsakovei iš ieškovės, atsižvelgiant į tenkintų apeliacinio skundo reikalavimų dalį  – 353, 95 Eur.

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

      Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:    

Ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (įmonės kodas 304151376, buveinė – duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eglyta“ (įmonės kodas 301133978, buveinė – duomenys neskelbtini) dėl įsiskolinimo už sunaudotą elektros energiją priteisimo tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ (įmonės kodas 304151376, buveinė – duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eglyta“ (įmonės kodas 301133978, buveinė – duomenys neskelbtini) 11 777,05 Eur (vienuolika tūkstančių septyni šimtai septyniasdešimt septynis eurus 5 euro centus) skolos už persiųstą elektros energiją, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos 11 777,05 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016-04-01 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusioje dalyje ieškovės ieškinio reikalavimus atmesti.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (įmonės kodas 304151376, buveinė – duomenys neskelbtini) 543,49 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt tris eurus 49 euro centus) bylinėjimosi išlaidų atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eglyta“ (įmonės kodas 301133978, buveinė – duomenys neskelbtini).

       Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (įmonės kodas 304151376, buveinė – duomenys neskelbtini) 353,95 Eur  bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eglyta“ (įmonės kodas 301133978, buveinė – duomenys neskelbtini).

Teisėjai                                                                                              Goda Ambrasaitė -  Balynienė

                                                                             Nijolė Piškinaitė

                                                                      Vigintas Višinskis