Administracinė byla Nr. I-1887-643/2017

Proceso Nr. 3-61-3-04911-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2, 55.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,

dalyvaujant pareiškėjui D. G.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

n u s t a t ė:

pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-6), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nuo 2016-10-17 iki 2016-12-21  buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore, pareiškėjo nuomone, buvo nepakankamas. Kamerose įrengtose dviaukštėse lovose nebuvo kopėtėlių į antrą aukštą, be to, tarp lovų nebuvo jokio atstumo. Dėl lovos padėties, nebuvo galimybės prieiti prie lango. Už lango grotų buvo šiukšlių, todėl nuo jo sklisdavo nemalonus kvapas. Dėl grotų įrengimo šiukšlių nebuvo galima surinkti, o dėl metalinio tinklo iš lauko pusės, į kamerą nepakankamai patekdavo natūralios dienos šviesos. Nuolat įjungtas dirbtinis apšvietimas kenkė sveikatai ir regėjimui. Dėl netinkamos ventiliacijos, kamerose nuolat būdavo drėgna, rūbai nedžiūdavo ir imdavo pūti. Kamerose įrengtas stalas buvo skirtas tik dviem asmenims, o kamerose laikyti keturi asmenys, todėl pareiškėjas turėdavo valgyti sėdėdamas ant lovos. Kabelinės televizijos jungtis ar radijo taškas įrengtas 3 metrų aukštyje, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės pasitildyti radijo, ar pajungti televizijos kabelį. Kamerų sienos ir lubos buvo avarinės būklės ir neatitiko higienos reikalavimų, pastato konstrukcijoje ir kanalizacijoje buvo asbesto, kuris kiekvieną dieną žalojo pareiškėjo sveikatą.

Kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, vanduo tualete nenusileisdavo arba nusileisdavo blogai. Nebuvo įrengta atskira sanitarinio mazgo ventiliacija, todėl visi  kameroje buvę asmenys turėjo kęsti nemalonų kvapą iš tualeto. Sanitariniame mazge nebuvo tiekiamas karštas vanduo, dušu pasinaudoti leisdavo tik kartą per savaitę, tačiau dušo patalpose buvo tik 2 purkštukai, o vienu metu juo naudojosi nuo 1 iki 4 asmenų.

Pareiškėjas teigė, kad maistą turėjo laikyti tualete, nes maistui ir higienos reikmenims skirta spintelė buvo įrengta priešais tualetą, be to, virš radiatoriaus, todėl maistas greitai džiūdavo ir gesdavo. Pareiškėjas neturėjo kur susidėti savo asmeninių daiktų, todėl laikė juos krepšiuose, po lova. 

Kamerų švarai palaikyti šluotos buvo išduodamos be kotų, nebuvo išduodamas skystis indams plauti. Kameros nedezinfekuojamos. Išduodama patalynė taip pat nebuvo dezinfekuota, joje veisėsi blusos, blakės ir kiti buitiniai parazitai, todėl pareiškėjas negalėjo ramiai miegoti. Užvalkalai sintetiniai, be to, jam išduotos tik dvi paklodės ir pagalvės užvalkalas. Per mėnesį išduodamas tik 1 rulonas tualetinio popieriaus, jo užtekdavo kelioms dienoms, tik vienas skutimosi peiliukas, 50 ml dantų pastos užtekdavo tik 2 savaitėms.

Kamerose buvo draudžiama turėti pledus, ribojama elektra – įjungiama tik 6 val. ryto. Maisto energetinė vertė 1300–1500 kcal., kadangi pareiškėjas kasdien sportuoja, jam maisto nepakakdavo. Artimieji maisto perduoti negali.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai atsisakydavo priimti iš jo skundus, grasindavo skirti nuobaudą, jei pareiškėjas skųsis dėl netinkamų laikymo sąlygų.

Dėl aukščiau išdėstytų laikymo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, nukentėjo jo sveikata, pažemintas orumas, todėl mano, kad patyrė didelę neturtinę žalą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė skundą tenkinti, kadangi gyvenimo sąlygos yra tikrai blogos.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą su jame nurodytais argumentais nesutiko, prašė skundą atmesti (b. l. 15-24). Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K ir jam kamerose tenkantis plotas atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą pažymėjo, kad kameros yra vėdinamos natūraliai – pro langą, asmenys, kurie reguliariai vėdina savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kamerų kriauklių ir unitazų valymui – kalcinuota soda. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus atliekančia įmone. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto suderintą planą ir turimus finansinius resursus. Sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, todėl sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Visose kamerose yra stalas, taburetės ir lentynos maisto produktams ir higienos reikmenims susidėti, tačiau dėl mažo kamerų ploto ne visada galima įrengti papildomų baldų. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nuolatinis suimtųjų ar nuteistųjų stebėjimas įstaigoje vykdomas, siekiant užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą.

Patalynė Lukiškių TI-K išduodama pagal nustatytas normas. Elektros į kameras tiekimas bei išvedimo nusiprausti po dušu dažnis atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K maitinimas vyksta pagal Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą dienotvarkę, ji atitinka teisės aktų reikalavimus, valgiaraščiai yra suderinti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Juos parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Dietinis maitinimas gali būti skiriamas ligoniams, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose pagal gydančiųjų gydytojų rekomendacijas. Tokios rekomendacijos pareiškėjui nebuvo išduotos.

Atsakovo atstovo nuomone, teismui pateiktame skunde pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos, skundą grindė abstrakčiais, bendro pobūdžio argumentais, nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo patirta žala, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą Lukiškių TI-K laiko nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.

Lukiškių TI-K taip pat nurodė, kad patyrė 0,96 Eur dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų, t. y. bylinėjimosi išlaidas, ir prašo jas priteisti.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2016-10-17 iki 2016-12-21 . 

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsižvelgus į jo ribotas galimybes rinkti įrodymus, yra saistomas pareigos nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė konkrečių kamerų, kuriose laikymo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų ir nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.

Ginčo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 25-26) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 212, 309, 287, 262, 267. Pareiškėjas 2016-10-17 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112 (plotas – 7,28 kv. m, 1 asmuo kameroje); 2016-10-18 perkeltas į kamerą Nr. 309 (plotas – 7,72 kv. m, 1 asmuo kameroje); 2016-10-19 kameroje Nr. 309 buvo 1 asmuo; 2016-10-20 perkeltas į kamerą Nr. 287 (plotas 7,70 kv. m, 1 asmuo kameroje); 2016-10-21–2016-11-28 kameroje Nr. 287 buvo 2 asmenys; 2016-11-29 kameroje Nr. 287 buvo 1 asmuo; 2016-11-30–2012-12-05 kameroje Nr. 287 buvo 2 asmenys; 2016-12-06 perkeltas į kamerą Nr. 262 (plotas – 7,86 kv. m, 1 asmuo kameroje); 2016-12-07 perkeltas į kamerą Nr. 267 (plotas 7,636 kv. m, 1 asmuo kameroje); 2016-12-08–2016-12-14 kameroje Nr. 267 buvo 2 asmenys; 2016-12-15 kameroje Nr. 267 buvo 1 asmuo; 2016-12-16–2016-12-21 kameroje Nr. 267 buvo 2 asmenys (b. l. 15).

Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų matyti, kad visais nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kameros duryse yra stebėjimo langelis, o unitazas buvo prie pat durų, todėl atliekant gamtinius reikalus pareigūnai ir pareigūnės galėjo matyti pareiškėją.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsiliepime į skundą nurodoma, kad visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų, apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Pareiškėjas skunde teigė, kad tualete nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema, bendros gyvenamosios patalpos vėdinimas buvo nepakankamas, todėl kamerose laikydavosi drėgmė.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) bei 2015-11-01 įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro  2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015, abi kartu – Higienos normos). Pagal HN 76:2010 24 punktą ir HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė turi būti 35–65 proc. (HN 76:2010 26 punktas, HN 134:2015 16 punktas). Kita vertus, vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu ir HN 134:2015 3 punktu, šios Higienos normos yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K Higienos normų įsigaliojimo metu buvo veikianti įstaiga, jam nėra taikomas reikalavimas kamerose įrengti atskiras sanitarinių mazgų vėdinimo sistemas.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos pro langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, kad vėdinimas per atidaromus langus buvo užtikrintas pareiškėjo kamerose Nr. 309, 262 (b. l. 28, 36); kad pareiškėjo kamerose Nr. 112, 309, 262, 267 (b. l. 27, 28, 36, 38) oro temperatūra atitiko Higienos normos reikalavimus. Teismui nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjo kamerose Nr. 112, 267, 287 buvo užtikrintas vėdinimas, bei įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjo kameroje Nr. 287 ginčo laikotarpiu oro temperatūra atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Dėl nurodytų aplinkybių, laikytina, kad atsakovo atstovas nepaneigė, jog Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo pažeisti HN 134:2015 nustatyti oro temperatūrų reikalavimai ir kameros buvo tinkamai vėdinamos. Kita vertus, teismas neturi duomenų apie ginčo laikotarpiu pareiškėjo kamerose buvusią oro temperatūrą ir patalpų vėdinimą, tačiau pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai yra labai abstraktaus pobūdžio ir nekonkretizuoti, pareiškėjas teismui pateiktame skunde iš esmės galimybės vėdinti kameras neneigė. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose nurodyta, kad pareiškėjo kamerose Nr. 309, 262 (b. l. 28, 36) santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos reikalavimus. Nors atsakovo atstovas įrodymų dėl kitose pareiškėjo kamerose buvusios santykinės oro drėgmės nepateikė, tačiau pareiškėjas pakankamai nekonkretizavo nusiskundimo dėl santykinės oro drėgmės viršijimo, nenurodė konkrečių kamerų, kuriose santykinė oro drėgmė buvo viršyta ir kokiu būdu jis nustatė, kad santykinė oro drėgmė neatitinka Higienos normos reikalavimų, todėl nesant byloje pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo kamerose buvo viršyta santykinės oro drėgmės norma.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl metalinio tinklo ant lango rėmo į kamerą nepatekdavo pakankamai natūralios dienos šviesos, buvo sudėtinga pasiekti langą ar surinkti už grotų prikritusias šiukšles. Dirbtinis apšvietimas kenkė akims, naktį būdavo nepakankamai tamsu. Trūko priemonių kameros valymui.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.1 punktas nustato, kad kameros lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele, t. y. grotų ir apsauginių tinklų įrengimas ant laisvės atėmimo vietų langų atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, o tuo pačiu ir pareiškėjo teisių pažeidimo fakto.

Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K yra išduodamas kamerų valymui skirtas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras). Nurodytas aplinkybes patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas (b. l. 32-32), kur teigiama, kad gyvenamųjų patalpų tvarkymui yra išduodamos valymo priemonės (šepečiai grindims, šiukšlių semtuvėliai, šluostės kibirai, valikliai). Pažymėtina, kad skunde pareiškėjas nusiskundimą dėl valymo priemonių trūkumo išdėstė abstrakčiai, nenurodė nei konkretaus laikotarpio, nei kamerų, kurių negalėjo išvalyti, nei, kad  kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas išduoti papildomas valymo priemones, o jo prašymas nebuvo patenkintas. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas, nežinodamas apie pareiškėjo patiriamus nepatogumus, negalėjo jų pašalinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir šiuo pagrindu.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. HN 134:2015 reikalavimo minimaliam natūraliam apšvietimui nenustato. Kita vertus, didesnių skaidraus stiklo langų, praleidžiančių daugiau natūralios dienos šviesos, įrengimas pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų, todėl HN 76:2010 22 punkte nustatytas reikalavimas minimaliam dieniniam apšvietimui Lukiškių TI-K netaikytinas.

HN 76:2010 23 punkte įtvirtinta, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx, HN 134:2015 toks reikalavimas nenustatytas. Vilniaus visuomenės sveikatos priežiūros centro patikrinimo aktais nustatyta, kad bendra dirbtinė apšvieta pareiškėjo kamerose Nr. 262, 309 atitiko Higienos normos reikalavimus (b. l. 28, 36). Pareiškėjas nenurodė, kuo remdamasis teigė, kad naktinis apšvietimas buvo per stiprus, nenurodė ir konkrečios kameros bei laikotarpio, kuomet naktinis apšvietimas neatitiko HN 76:2010 23 punkto reikalavimų, todėl šis pareiškėjo argumentas laikytinas pernelyg deklaratyviu ir atmestinas kaip neįrodytas.

Pareiškėjas teigė, jog Lukiškių TI-K kamerose buvo įrengtos dvi dviaukštės lovos, kurios nebuvo atskirtos viena nuo kitos, nebuvo kopėtėlių į antrą aukštą, stalas buvo per mažas pavalgyti visiems kameroje buvusiems asmenims, nebuvo baldų, skirtų susidėti asmeniniams daiktams.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengtos pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Nurodytų taisyklių 14.7–14.9 punktuose nustatyta, kad kamerose taip pat turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti bei  viršutinių drabužių pakaba.

Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatytas draudimas, jog kamerose įrengtos lovos liestųsi viena su kita, taip pat nėra nustatytas kopėtėlių į antrą aukštą įrengimas, atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo šiuo aspektu pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Asmeniniams daiktams laikyti skirtų dėžių įrengimas pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisykles nėra privalomas, tuo tarpu pareiškėjas neindividualizavo, kurioje būtent kameroje jam trūko inventoriaus susidėti asmeniniams daiktams ir kuriuo laikotarpiu, todėl, įvertinus tai, jog kamerose daugiausia būdavo po du asmenis, spręstina, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo pagrindu. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog teisės aktuose nėra nustatyta konkreti vieta, kurioje turi būti įrengta spintelė maistui ir higienos reikmenims laikyti. Šios spintelės įrengiamos priklausomai nuo kameroje esančios laisvos vietos, atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teises minėtą spintelę įrengdamas netoliese tualeto ir radiatoriaus.

Pareiškėjas teigė, jog dėl per mažo stalo, jis turėdavo valgyti sėdėdamas ant lovos. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą neneigė, kad dėl mažo kamerų ploto jose gali būti tam tikrų baldų trūkumas. Kita vertus, iš atsiliepimo į skundą matyti, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo laikytas vienas arba dviese, todėl pareiškėjo argumentai, kad prie stalo nebūdavo vietos ir jis būdavo priverstas valgyti ant lovos, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad sanitariniuose įrenginiuose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, be to, tualete vanduo blogai nusileisdavo arba visai nenusileisdavo. Nurodė, kad dušu buvo galima pasinaudoti tik kartą per savaitę, jame veikė tik du purkštukai, kai praustis vienu metu buvo vedami nuo 1 iki 4 asmenų.

Vadovaujantis HN 76:2010 68 punktu ir HN 134:2015 44 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra suteikiama galimybė kartą per savaitę nusiprausti po dušu, tokios galimybės iš esmės neneigė ir pats pareiškėjas, atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo fakto.

Pareiškėjas teigė, kad dušo purkštukų kiekis neatitikdavo kameroje esančių asmenų skaičiaus. Atsakovo atstovas neginčijo, kad į dušą vienu metu vedami praustis visi kameroje apgyvendinti asmenys, tačiau nenurodė, kiek dušo patalpoje yra veikiančių dušo purkštukų. Kita vertus, pareiškėjas nenurodė, kad jam iš viso nebuvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo kamerose buvo laikomi 1-2 asmenys, todėl, teismo vertinimu, nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad kameroje esantiems asmenims neužtekdavo dviejų purkštukų. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teises nusiprausti po dušu, ar sukėlė kitokius nepatogumus, t. y. pareiškėjas buvo priverstas laukti eilės pasinaudoti dušu.

Pagal HN 76:2010 21 punktą kameros sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, t. y. įstatymas nenumato karšto vandens tiekimo į gyvenamąsias kameras, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Teigdamas, kad tualete nenusileisdavo vanduo, pareiškėjas šio nusiskundimo nekonkretizavo, nenurodė kameros numerio ir laikotarpio, kuomet negalėjo nuleisti vandens, nenurodė, kad kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas sutaisyti vandens nuleidimo sistemą, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, neturint duomenų, kada ir kuriose kamerose tualetas buvo techniškai netvarkingas, šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip neįrodytas.

Pareiškėjas skunde teismui pažymėjo, kad jam nebuvo išduotas visas patalynės užvalkalų komplektas, užvalkalai buvo sintetiniai, patalynė nebuvo dezinfekuota, joje būdavo parazitų. Lukiškių TI-K draudė turėti pledus, vienam mėnesiui buvo išduotas tik vienas rulonas tualetinio popieriaus, 50 ml dantų pastos ir tik vienas vienkartinis skustuvas.

HN 76:2010 63 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų materialinį aprūpinimą reglamentavo ginčo laikotarpiu aktualios redakcijos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (toliau – Aprūpinimo normos), kurių 7 punkte nustatyta, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodama 50 ml dantų pastos ir vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt. per mėnesį). Minėtame teisės akte pateiktoje lentelėje įtvirtinta, kad vyrui išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui, du užvalkalai pagalvei bei keturios paklodės metams laiko.

Pažymėtina, kad nurodytas teisės aktas nekelia reikalavimų išduodamos patalynės ir tualetinio popieriaus kokybei, todėl sprendžiant dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, šis klausimas nėra aktualus. Pareiškėjas nurodė, kad jam Lukiškių TI-K buvo išduotos dvi paklodės ir užvalkalas pagalvei, t. y. pusė Aprūpinimo normose nurodyto per metus išduodamos patalynės kiekio. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016-10-17 iki 2016-12-21, t. y. šiek tiek daugiau nei du mėnesius. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo tinkamai aprūpintas Aprūpinimo normose nustatytomis patalynės dalimis.

Pareiškėjas nenurodė, kad jam išduota patalynė buvo suplyšusi ar netinkama naudoti ir siekdamas, kad ji būtų pakeista, kreipėsi į įstaigos administraciją, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos buvimo fakto šiuo aspektu,  bei neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. 

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas neneigė, kad kartą per mėnesį jam buvo išduodamas rulonas tualetinio popieriaus ir 50 ml dantų pastos. Tai atitinka Aprūpinimo normose nustatytus kiekius. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir viduryje). Pareiškėjas teigė, kad per mėnesį jam būdavo išduodamas tik vienas skutimosi peiliukas, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog Aprūpinimo normose numatytas maksimalus per mėnesį išduodamų skutimosi peiliukų kiekis, todėl net ir pasitvirtinus pareiškėjo teiginiams dėl vieno skutimosi peiliuko išdavimo, jo teisės nebuvo pažeistos. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus pareiškėjui per mėnesį išduodant vieną ruloną tualetinio popieriaus, 50 ml dantų pastos ir vieną skutimosi peiliuką. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86 punktą, Lukiškių TI-K laikomi asmenys turi galimybę už asmenines lėšas apsipirkti įstaigoje esančioje parduotuvėje, todėl pareiškėjas galėjo trūkstamus higienos reikmenis įsigyti savarankiškai.

HN 76:2010 65 punkte ir HN 134:2015 42 punkte įtvirtinta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, todėl turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka (HN 75:2010 60 punktas, HN 134:2015 20 punktas). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-02-02 įsakymu Nr. V-55 patvirtinto Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo (toliau –  Aprašas) 4 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose organizuojamas ir atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, jų naikinimas. Stebėjimą organizuoja objektų savininkai ar jų įgalioti asmenys, o nariuotakojų ar (ir) graužikų privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją) atlieka tai veiklai licencijuoti asmenys (Aprašo 5 punktas).

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto (b. l. 32-34) matyti, kad Lukiškių TI-K minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose, įstaigoje pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas. Minkštasis inventorius dezinfekuojamas po panaudojimo. Kiekviename Lukiškių TI-K korpusuose yra įrengtos patalpos švaraus minkštojo inventoriaus  laikymui, minkštasis inventorius laikomas tam skirtose lentynose. Patikrinimų metu minkštasis inventorius buvo tvarkingas, iš audinių, tinkamų dezinfekuoti dezinfekavimo kamerose.

Atsiliepime nurodoma, kad Lukiškių TI-K nuo 2013-12-30 sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Dezinfa“ (b. l. 18), kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 metų Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 19, 33), kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose konstatuota, kad įstaigoje yra pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas, patvirtinantis, kad įstaigoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų stebėjimas, bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 33).

Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, jog Lukiškių TI-K laikosi Higienos normų reikalavimų, išduoda dezinfekuotą ir švarų minkštąjį inventorių ir tinkamai užtikrina graužikų bei kitų buitinių kenkėjų profilaktiką, tuo tarpu pareiškėjas nenurodė, kada jam buvo išduotas nedezinfekuotas minkštasis inventorius ir kuo vadovaudamasis darė tokią išvadą, kada ir kurioje konkrečiai kameroje matė buitinius kenkėjus. Pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi šiuo pagrindu į įstaigos administraciją, prašydamas pakeisti jam išduotą minkštąjį inventorių dėl to, kad jis nėra tinkamas naudoti, nenurodė, kad pastebėjęs buitinius kenkėjus, pranešė apie tai įstaigos administracijai, prašydamas imtis jų naikinimo darbų, ir tokie prašymai nebuvo patenkinti, atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip pernelyg abstraktūs ir neįrodyti.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su draudimu turėti pledus, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro  2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punktą suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduota patalyne (išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę), jeigu suimtasis raštu atsisako Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nurodytos patalynės. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta galimybė suimtiesiems turėti pledus, teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo fakto.

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas teigė, kad kamerų sienos ir lubos buvo avarinės būklės, kameros nebuvo dezinfekuojamos, per aukštai įrengta televizijos kabelio jungtis ir radijo taškas, ribojamas elektros tiekimas, pastato konstrukcijoje buvo asbesto.

Tardymo izoliatorių eksploatavimo taisyklių 108 punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatorių administracija privalo užtikrinti, jog periodiškai būtų dezinfekuojamos gyvenamosios, komunalinės ir buitinės patalpos. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas ilgiausiai vienoje kameroje laikytas apie 1,5 mėnesio (kameroje Nr. 287), kitose kamerose pareiškėjas laikytas pakankamai trumpai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog aplinkybė, kad laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjo akivaizdoje nebuvo atliekami dezinfekcijos darbai, dar nepatvirtina, jog tokie darbai iš viso niekada nėra atliekami. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į administraciją, prašydamas dezinfekuoti patalpas, nenurodė, iš ko sprendė, kad tokia dezinfekcija buvo būtina. Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimas dėl patalpų nedezinfekavimo nepagrįstas jokiais papildomais argumentais ar įrodymais, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

Analogiškai pasisakytina ir dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su per aukštai įrengta kabelio jungtimi ir radijo tašku. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokio įrengimo negalėjo pasijungti televizijos kabelio ir reguliuoti radijo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, kurioje konkrečiai kameroje jis negalėjo atlikti nurodytų veiksmų ar kad kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas sudaryti sąlygas kameroje naudotis televizoriumi ar prašydamas pritildyti radiją. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad šiuo pagrindu jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, prilygstančios neturtinei žalai CK 6.250 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos buvimo fakto šiuo aspektu.

Dėl pareiškėjo nusiskundimo elektros ribojimu pastebėtina, kad suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta viena iš suėmimo vykdymo režimo užtikrinimo priemonių yra dienotvarkė. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suimtųjų dienotvarkėje privalo būti numatytas poilsiui skirtas laikas. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2012-09-20 įsakymu Nr. 1-109 patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę (toliau – ir Dienotvarkė) Lukiškių TI-K nepertraukiamo miego laikas darbo dienomis yra nuo 22 val. iki 6 val., o poilsio dienomis – nuo 23 val. iki 7 val. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad iki 6 val. ryto elektros tiekimo į kameras ribojimas buvo pagrįstas ir teisėtas, pareiškėjo teisių nepažeidė.

Dėl pareiškėjo nusiskundimo asbestu pastato konstrukcijoje pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-08-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001-01-01 draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K 2001 metais buvo veikianti įstaiga, šis reikalavimas jai nebuvo taikomas. Pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu nustatė galimą asbesto buvimą Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje ir kanalizacijoje. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose buvimo faktą ir galimą pavojų čia laikomiems asmenims. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje ir kanalizacijoje yra asbesto, darančio įtaką pareiškėjo sveikatai, todėl šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore yra per trumpas.

Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtiesiems kasdien suteikiama teisė į ne mažiau kaip vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore. Pareiškėjas neneigė, kad jam buvo leista vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl konstatuotina, kad jo teisės nebuvo pažeistos.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K išduodamo maisto kaloringumas tesiekė 1300-1500 kcal ir neužtikrino jam kaip sportuojančiam asmeniui reikiamo kalorijų kiekio, draugai ir giminės negalėjo perduoti maisto.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, kuriose nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2298 kcal. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka fiziologines mitybos normas, suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“. Valgiaraščius (patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“) parengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Teismas atkreipia dėmesį, jog teisės aktuose nėra išskirtas atskiras maitinimas sportuojantiems asmenims, be to, pareiškėjas, teigdamas, kad maisto kaloringumas neviršijo 1300-1500 kcal, nenurodė, kokiu būdu tai nustatė, todėl nurodytas argumentas nelaikytinas pakankamai pagrįstu. Pažymėtina, kad pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86 punktą, kiekvienas suimtasis turi teisę įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse, todėl pareiškėjui nepakankant išduodamo maisto jis turėjo galimybę įsigyti jo parduotuvėje. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse galimybė artimiesiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims perduoti maistą nenumatyta. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl suimtųjų maitinimo.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai elgėsi netinkamai, nepriimdavo jo teikiamų skundų, grasindavo, tačiau nenurodė nei kokio pobūdžio skundus teikė pareigūnams, nei kada juos atsisakyta priimti, nei kada pareigūnai elgėsi nemandagiai ir ar dėl to pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, kitas atsakingas institucijas. Teismo vertinimu, vien abstraktaus pobūdžio pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo Lukiškių TI-K pareigūnų elgesio, nėra pakankamas pagrindas pripažinti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, todėl yra atmestini kaip neįrodyti.

Pasak pareiškėjo, kamerų sienos ir lubos buvo avarinės būklės, t. y. Lukiškių TI-K nebuvo laiku konstatuotas paprastojo remonto poreikis.

HN 76:2010  28 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (HN 76:2010 62), tuo tarpu HN 134:2015 nėra nustatytas remonto kamerose atlikimo dažnis, kamerų sienų ir grindų būklei reikalavimai taip pat nenustatyti. Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė nei laikotarpių nei kamerų, kuriose nebuvo laiku konstatuotas paprastojo remonto poreikis, todėl teismas vadovaujasi Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų, atliktų kamerose, kuriose tikrinimui panašiu laikotarpiu laikytas pareiškėjas, duomenimis. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, taip pat griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė savo teiginių dėl kamerų avarinės būklės, t. y. nenurodė, konkrečiai kuriose kamerose ir kokia buvo sienų ir lubų būklė, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas nesuremontuotose kamerose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).  Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Pareiškėjas nurodė, kad dėl Lukiškių TI-K pažeidimų patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, nukentėjo jo sveikata, pažemintas orumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo teisės Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo pažeistos neužtikrinus pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Tokiose sąlygose pareiškėjas buvo laikomas 65 paras. Teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį ir patyrė neigiamų išgyvenimų, o tuo pačiu ir neturtinę žalą. Kita vertus, pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio.

Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjo nusiskundimai išdėstyti labai abstrakčiai, neindividualizuoti ir nedetalizuoti, tai rodo, kad atsakovo atstovo pažeidimų pareiškėjas nelaikė itin reikšmingais. Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K buvo sutrikdyta jo sveikata, tačiau šio teiginio visiškai nepagrindė ir nenurodė, kokios būtent laikymo sąlygos ir kaip konkrečiai įtakojo jo sveikatą, kokie tiksliai sveikatos sutrikimai jam kilo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimas sveikatos sutrikdymu laikytinas pernelyg deklaratyviu ir neįrodytu.

Iš bylos duomenų nenustatyta, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų jo atžvilgiu ar siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K yra atliekami gyvenimo sąlygų patikrinimai, vertinamas jų atitikimas nustatytiems reikalavimams (b. l. 27-38).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta bei įvertinus pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 400 Eur sumos priteisimas.

Lukiškių TI-K prašė priteisti iš atsakovo 0,96 Eur bylinėjimosi išlaidų, nurodė, kad jas sudaro dokumentinės medžiagos rengimo išlaidos.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Tuo atveju, jei skundas tenkinamas iš dalies, atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, proporcingą atmestų reikalavimų daliai. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016-01-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Šiuo atveju pažymėtina, kad atsakovo atstovas atsiliepimą į skundą ir su ginču susijusią medžiagą pateikė vykdydamas teismo įpareigojimą, per LITEKO elektroninių paslaugų portalą, todėl spręstina, kad realių išlaidų nepatyrė. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo D. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                        Margarita Stambrauskaitė