Civilinė byla Nr. 3K-3-148/2010

            Procesinio sprendimo kategorijos:

42.8; 42.10; 42.11.1; 71; 93.2.5; 106.1

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. balandžio 6 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Janinos Januškienės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. L. ieškinį atsakovui I. K. dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Šalys 2006 m. spalio 17 d. sudarė tarpusavio bendradarbiavimo ir paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 126 840,15 Lt, o atsakovas įsipareigojo šiuos pinigus panaudoti žemės ūkio paskirties sklypams už bendrą 2 900 000 Lt sumą pirkti; pakeisti šių sklypų paskirtį į gyvenamąją, sujungiant juos į vieną kvartalą; pakeitus žemės sklypų paskirtį į gyvenamąją, perrašyti ieškovui nustatytą dalį gyvenamosios paskirties sklypų; perrašius sklypų dalį ieškovo nuosavybėn, skola turėjo būti anuliuota. 2008 m. sausio 31 d. atsakovo įsigytų žemės sklypų paskirtis buvo pakeista į gyvenamąją mažaaukščiams gyvenamiesiems namams statyti, tačiau jie yra įkeisti bankui, atsakovas neišlaisvina jų nuo hipotekos, todėl sutartų sklypų ieškovui neperduoda ir skolos negrąžina. Be to, 2007 m. gruodžio 12 d. atsakovas pasirašė paprastąjį neprotestuotiną 30 000 Lt vekselį, kurį įsipareigojo apmokėti iki 2008 m. sausio 31 d. Suėjus vekselyje nurodytam terminui, atsakovas skolos negrąžino.

Ieškovas D. L., remdamasis CK 6.37 straipsniu, 6.210 straipsnio 1 dalimi, 6.870 straipsnio 1 dalimi, 6.872 straipsnio 1 dalimi, 6.873 straipsnio 1 dalimi, prašė priteisti iš atsakovo I. K. 156 840,15 Lt skolą, 14 954,40 Lt palūkanas bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 16 d. galutiniu sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovo 126 840,15 Lt bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas, bylos dalį dėl 30 000 Lt pagal 2007 m. gruodžio 12 d. paprastąjį vekselį priteisimo nutraukė, o likusią ieškinio dalį atmetė. Remdamasis šalių paaiškinimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad šalys 2006 m., kai klestėjo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo verslas, siekdamos įgyti žemės nuosavybę ne tik sau, bet ją perparduoti brangiau, negu buvo įsigyta, kooperavo savo ir banko lėšas, turėdamos tikslą įsigyti didelį žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris turėjo būti suskaidytas į 40 mažesnių sklypų, pakeičiant jų paskirtį į gyvenamąją, sujungiant juos į vieną kvartalą, remiantis preliminariu A. V. sudarytu detaliojo plano projektu. Įvertinęs sutarties sudarymo aplinkybes ir kontekstą, tikruosius sutarties šalių ketinimus sujungti savo neturtinius ir turtinius resursus bendrai komercinei veiklai vykdyti bei pelnui siekti, teismas padarė išvadą, kad ieškovo atsakovui pagal sutartį perduota 126 840,15 Lt suma laikytina ne paskola, suteikta atsakovui neapibrėžtam tikslui ir grąžintina ieškovo nurodytu terminu, bet būtent ieškovo D. L., kaip atsakovo I. K. partnerio, piniginiu įnašu į bendrą jungtinę veiklą, t. y. finansavimu pinigais, kurie turėjo būti naudojami ir buvo panaudoti žemės ūkio paskirties sklypams pirkti. Nors šalys, nebūdamos teisininkai, ne visai tinkamai ir teisingai įformino atliktus teisinę reikšmę turinčius veiksmus, tačiau tikrasis šalių ketinimas sudarant šią sutartį buvo būtent ieškovo piniginio įnašo į bendrą jungtinę veiklą įnešimas, perduodant jį atsakovui, faktiškai organizavusiam žemės sklypo įsigijimą, paskirties keitimą, skaidymą į mažesnius žemės sklypus ir kitus darbus. Teismo nuomone, šalių veiksmai – susitikimai, pokalbiai, elektroniniai laiškai – patvirtina, kad sutarties vykdymo metu šalys bendradarbiavo, teikė viena kitai informaciją. Taip pat teismas konstatavo, kad atsakovas iš esmės pažeidė ginčo sutartį, nes po žemės paskirties pakeitimo neperdavė ieškovui sutartų žemės sklypų, t. y. nepateisino kitos sandorio šalies, dalyvaujančios savo kapitalu jungtinėje veikloje, teisėtų lūkesčių, todėl, remdamasis CK 6.978 straipsnio 2 dalimi, 6.222 straipsnio 1 dalimi, sprendė, jog pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai ieškovui turi būti grąžintas jo atsakovui perduotas įnašas. Nutraukdamas bylos dalį dėl reikalavimo pagal vekselį, teismas nurodė, kad privalėjo atsisakyti priimti šią ieškinio dalį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 293 straipsnio 1 punktas, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 81 straipsnis). Atmesdamas reikalavimą priteisti palūkanas, teismas nurodė, kad tiek CK 6.210 straipsnio 1 dalyje, tiek 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatytos palūkanos priteisiamos tada, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, o nagrinėjamu atveju 126 840,15 Lt ieškovui turi būti priteisiama kaip pinigų, įneštų pagal nutrauktą jungtinės veiklos sutartį, grąžinimas, tai yra kaip restitucija, taikytina sutarties nutraukimo atveju ir reiškianti pirminės padėties atkūrimą, o ne kaip atitinkama pinigų suma iš skolininko, turėjusio pareigą ją sumokėti kreditoriui, bet pažeidusio šią prievolę ir praleidusio jos vykdymo terminą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 5 d. nutartimi iš dalies patenkino šalių apeliacinius skundus ir pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą: panaikino sprendimo dalį, kuria nutraukta byla dėl 30 000 Lt priteisimo pagal 2007 m. gruodžio 12 d. paprastąjį vekselį, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės; panaikino sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovui priteista 126 840,15 Lt, 5 proc. metinės palūkanos, grąžintas žyminis mokestis, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, šią ieškinio dalį atmetė, klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; paliko nepakeistą sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl 14 954,40 Lt palūkanų priteisimo. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo 30 000 Lt vekselio pagrindu: teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas, kaip paprastojo neprotestuotino vekselio turėtojas, privalo kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo padarymo. Teisėjų kolegija nutarė, kad ieškovas turėjo teisę pasirinkti, kreiptis į notarą ar į teismą, ginčo vekselį traktuodamas kaip rašytinį skolos dokumentą. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti 2006 m. spalio 17 d. tarpusavio bendradarbiavimo ir paskolos sutarties esmę bei pobūdį, teisingai išaiškino bei pritaikė CK 6.193 straipsnyje suformuluotas taisykles, nenukrypo nuo teismų praktikos sutarčių aiškinimo taisyklių klausimais, kruopščiai išnagrinėjo, išsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, jog šios sutarties nuostatos, šalių veiksmai ją sudarant bei vykdant leidžia daryti išvadą, kad šalis siejo jungtinė veikla; tokią išvadą iš dalies patvirtina ir ta aplinkybė, kad sutarties pavadinime nurodoma apie numatomą šalių tarpusavio bendradarbiavimą. Sutarties nuostatos, reglamentuojančios projekto įgyvendinimą, kuriose numatytas atsakovo tolesnis dalyvavimas šiame projekte, taip pat ne perduotų pinigų grąžinimas, bet turto ar atitinkamos pajamų, gautų pardavus turtą, dalies perdavimas, šalių veiksmai po sutarties sudarymo (susitikimai, pokalbiai, elektroniniai laiškai), patvirtina teismo išvadą, kad pinigai atsakovui buvo ne paskolinti jo reikmėms ar tam tikram tikslui įgyvendinti (CK 6.870, 6.877 straipsniai), o investuoti siekiant įgyvendinti bendrą komercinį projektą. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ginčui taikė CK šeštosios knygos LI skyriaus normas, tačiau nepagrįstai šią ieškovo pareikšto ieškinio dalį nagrinėjo kaip reikalavimą nutraukti jungtinės veiklos sutartį dėl atsakovo esminio jos pažeidimo, taikė CK 6.217 straipsnio, 6.222 straipsnio 1 dalies, 6.980 straipsnio 1 dalies 1 punkto, CK 6.978 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip išeidamas už pareikšto ieškinio ribų ir šiuo klausimu priimdamas neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą (CPK 42 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nustatė, kad sutarties 13 punkte šalys jos nutraukimą (pasibaigimą) apibrėžė ne tam tikru terminu, bet žemės paskirties pakeitimu ir turto perdavimu – ši sutartinė nuostata neįvykdyta, tačiau atsakovas teigia, jog jis nevengia vykdyti sutartį ir perduoti ieškovui joje nurodytus žemės sklypus, tačiau to laikinai negali padaryti dėl nenumatytų aplinkybių. Teisėjų kolegija nutarė, kad šalių sutartis nepasibaigusi, todėl ieškovas, siekdamas ją nutraukti ir vietoje sutartyje sulygtų žemės sklypų iš atsakovo gauti investuotas lėšas, turi teisę pareikšti atsakovui atitinkamą ieškinį (CK 6.978 straipsnis), todėl nenagrinėjo šalių argumentų, susijusių su ginčo sutarties nutraukimo priežastimis bei šalių kalte dėl to.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas D. L. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutarties dalį, kuria Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo dalis palikta nepakeista, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria reikalavimas dėl 14 954,40 Lt palūkanų buvo atmestas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – reikalavimą tenkinti; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo dalis dėl 126 840,15 Lt bei 5 proc. metinių palūkanų priteisimo ir šią sprendimo dalį palikti galioti; priteisti visas byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl šalių sutartinių santykių kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklių. Bylą nagrinėję teismai, vertindami šalių 2006 m. spalio 17 d. tarpusavio bendradarbiavimo ir paskolos sutarties turinį bei jos sudarymo aplinkybes, pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, todėl klaidingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį bei nepagrįstai ir neteisėtai ginčui išspręsti taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ne paskolos, bet jungtinės veiklos teisinius santykius. Teismai šalių sutartinių santykių turinį išaiškino, neatsižvelgdami į tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir jos sudarymo tikslus, todėl aiškinimo rezultatas lėmė akivaizdų nesąžiningumą kasatoriaus atžvilgiu (jis ne tik negavo to, ko pagrįstai tikėjosi pagal sutartį, bet taip pat buvo paneigta jo teisė atgauti paskolintą pinigų sumą) bei neatitiko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotų išaiškinimų dėl jungtinės veiklos sutarčių kvalifikavimo kriterijų: jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas, įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti bei bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. IĮ J. Drukteinienės turgus „Marmantas“, bylos Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje V. M. ir kt. v. Ž. P., bylos Nr. 3K-3-181/2008; 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje R. U. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-378/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-392/2009). Paskolos sutarties šalys turi atskirus tikslus – paskolos gavėjas siekia gauti paskolą, o paskolos davėjas – suteikti paskolą ir (paprastai) gauti turtinę naudą už paskolos suteikimą. Šalys aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią po ginčo sutarties sudarymo veikti atskirai, jų nesieja joks bendras tikslas. Ginčo sutartis vertintina kaip tikslinės paskolos sutartis, kuria kasatorius perdavė atsakovo nuosavybėn sutartyje nurodytą pinigų sumą, ir už tai vėliau, atsakovui atlikus tam tikrus veiksmus, vietoj paskolintų pinigų tikėjosi asmeninėn nuosavybėn gauti tris gyvenamosios paskirties žemės sklypus – toks šalių susitarimas atitiko CK 6.877 straipsnyje nurodytos tikslinės paskolos sutarties sąlygas ir joms neprieštaravo.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas I. K. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti atstovavimo išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl šalių sutartinių santykių kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklių. Paskolos sutartis CK 6.870 straipsnyje apibūdinama kaip vienašalė ir realinė. Ginčo sutartyje aiškiai įtvirtintos abiejų šalių teisės ir pareigos, ji yra dvišalė, jos nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad ji įsigaliojo atsakovui pradėjus žemės sklypų įsigijimo procedūrą, kitaip būtų neįsigaliojusi, nes nebūtų buvę ja siekiamo šalių tikslo. Šalių teisėms ir pareigoms atsiradus ne nuo pinigų perdavimo momento (kaip yra paskolos sutarties atveju), o vėliau, ginčo sutartis nelaikytina realine sutartimi, taigi vien dėl to, kad negali būti apibūdinama paskolos sutartims būdingais bruožais, ginčo sutartis negali būti kvalifikuojama paskolos sutartimi. Paskolos sutartį kvalifikuojantys bruožai, t. y. pinigų ar rūšies požymiais apibūdintų suvartojamųjų daiktų perdavimas kito asmens nuosavybėn, paskolos gavėjo interesas bei pareiga grąžinti paskolą, ir jungtinės veiklos sutartį kvalifikuojantys bruožai, t. y. bendras tikslas (teisėtas ir visoms sutarties šalims būdingas) bei bendri sutarties šalių interesai, kurie nėra priešpriešiniai, o yra vieningi, leidžia vieną sutartį atskirti nuo kitos. Ginčo sutarties nuostatų analizė lemia išvadą, kad šalis vienijo bendras tikslas iš žemės ūkio paskirties sklypų suformuoti gyvenamųjų namų paskirties sklypus ir, proporcingai kiekvienos šalies padarytam įnašui, turėti nuosavybės teises į juos. Ginčo sutartis negali būti laikoma paskolos sutartimi ir dėl jos dalyko – juo gali būti tik pinigai arba rūšies požymiais apibūdinti suvartojamieji daiktai (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), paskolinus pinigus, o vietoje jų grąžinus daiktą, būtų iškreipta paskolos sutarties esmė, be to, žemės sklypas priskiriamas prie  nesunaudojamųjų daiktų (CK 4.5 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai teisingai kvalifikavo šalių sutartinius teisinius santykius, tinkamai taikė CK 6.193 straipsnį ir teismų praktikoje suformuotas sutarčių aiškinimo taisykles.

2. Dėl esminio sutarties pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, nagrinėdamas klausimą dėl šalių sutarties esminio pažeidimo ir jos nutraukimo. Kasatoriui 126 840,15 Lt suma nepriteistina todėl, kad ši suma yra jo įnašas į šalių jungtinės veiklos sutartį, kuri nėra pasibaigusi ir negali būti nutraukta dėl pagrindų tam nebuvimo. Šalys ginčo sutarties pabaigą apibrėžė ne konkrečiu terminu, o susiejo ją su dviem sąlygomis: žemės paskirties pakeitimu ir sklypų perdavimu kasatoriaus nuosavybėn. Sklypams nesant perduotiems kasatoriaus nuosavybėn, sutartis neįvykdyta, tačiau nėra ir esminio šalių sutarties pažeidimo, kurį nustatė pirmosios instancijos teismas. Kasatorius nėra pateikęs jokių įrodymų, kad ginčo sutarties neįvykdymas jam būtų sukėlęs neigiamų padarinių, tolesnis galiojimas sukeltų nenumatytų turtinio ir asmeninio pobūdžio praradimų. Kasatorius turėjo įvertinti riziką, dalyvaudamas bendrame šalių investiciniame projekte, tačiau dėl savo paties neatsargumo to nepadarė, tokie jo veiksmai eliminuoja bet kokią esminio sutarties pažeidimo buvimo galimybę. Kadangi atsakovas ne dėl savo kaltės, o dėl trečiojo asmens (banko) veiksmų negali perduoti nuosavybės teisės į žemės sklypus kasatoriui, tai šalių sutartis neįvykdyta, ir dėl to ne tik kasatoriaus, bet ir atsakovo interesai yra pažeisti, t. y. abi jungtinės veiklos sutarties šalys patiria nuostolių, kurie pagal CK 6.974 straipsnį paskirstomi tarp partnerių, todėl kasatoriui negali būti priteisiamas jo piniginis įnašas.  

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga – teismas nagrinėja ginčą, neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Kasacinio skundu keliami šalių sutartinių santykių kvalifikavimo, sutarties aiškinimo ir esminio jos pažeidimo konstatavimo teisės klausimai, kurie yra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

 

Dėl šalių sutartinių santykių kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklių

 

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartyje civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas” v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje UAB “Libra Vitalis” v. UAB “Homo Faber”, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „BIVAINIS“ v. A. Bartkevičiaus firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartyje civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetariumir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; ir kt.). Esant ginčui dėl sutarties galiojimo, rūšies, jos pakeitimo, vienos ar kitos sąlygos tikrosios prasmės, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Įstatymo nereikalaujama, kad sutartį sudarantys asmenys vartotų tikslius teisinius terminus pavadindami sutartį ir nustatydami jos sąlygas, tačiau tada, kai iš sutartinių teisinių santykių kyla ginčas, tampa aktualus teisinio sutarties kvalifikavimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje R. U. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-378/2008). Sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį išaiškinti. Tokiam ginčui išspręsti reikšmingas tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir sutartimi siekiamo tikslo nustatymas. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. Tik kvalifikavus šalių sutartinius santykius joms gali būti pritaikyta konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba.

Nagrinėjamos bylos atveju nustatant sutarties šalių tikruosius ketinimus ir sutarties rūšį reikšminga teisiškai kvalifikuoti šios sutarties 5 punkte įtvirtintą susitarimą dėl kasatoriaus nuosavybės teisės į žemės sklypus įgijimo sąlygų ir jų santykį su kasatoriaus atsakovui perduotais pinigais. Kasatorius, nesutikdamas su sutarties kvalifikavimu jungtinės veiklos sutartimi, teigia, kad tai yra tikslinės paskolos sutartis. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais ir pasisako dėl jungtinės veiklos ir paskolos sutarčių atribojimo kvalifikuojant sutartinius teisinius santykius. Šių sutarčių rūšių atribojimo kriterijai suformuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje R. U. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-378/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje A. K. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-392/2009). Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 straipsnis). Dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. IĮ J. Drukteinienės turgus „Marmantas“, bylos Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje  byloje V. M. ir kt. v. Ž. P., bylos Nr. 3K-3-181/2008). Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas). Paskolos sutartis savo turiniu yra paskolos davėjo pinigų (kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas (CK 6.870 straipsnio 1 dalis); nors paskolos sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, tačiau kiekviena sutarties šalių turi atskirą tikslą: paskolos gavėjas siekia gauti paskolą, kad ją panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo paskolos davėjo, turtinius interesus, o paskolos davėjas siekia suteikti paskolą ir (paprastai) gauti atlyginimą už paskolos suteikimą.Tuo atveju, kai paskola suteikta pinigais, ji ir grąžinama pinigais, o ne nekilnojamaisiais daiktais. Jeigu sutarties šalys nenumato pinigų kaip piniginės paskolos grąžinimo tvarkos ir sąlygų, o už perduotus pinigus sutaria įvykdyti kitus veiksmus, tokia sutartis, net ir nurodant pinigų panaudojimo tikslą, negali būti kvalifikuojama kaip paskolos sutartis. Teismų praktikoje tiksline paskola ar kreditavimu kvalifikuojami tokie teisiniai santykiai, kai paskolos ar kredito davėjas nesiekia pasidalyti su paskolos gavėju rezultato, pasiekto panaudojus gautą paskolą sutartyje nurodytu tikslu, bet jam grąžinami paskolinti pinigai, atlygintinės paskolos atveju – su palūkanomis.

Teisėjų kolegija, remdamasi sutarties tekstu, šalių susirašinėjimu bei sutarties vykdymo procese susiklosčiusias santykiais, konstatuoja, kad šalių valia buvo nukreipta į bendrą tikslą įgyti žemės ūkio paskirties sklypus ir, pakeitus jų paskirtį į gyvenamąją bei suformavus mažesnius sklypus gyvenamųjų namų statybai, pasidalyti proporcingai įneštai sklypų kainos daliai, taigi sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl šalių sutarties kvalifikavimo kaip jungtinės veiklos ir atmeta kasacinio skundo argumentus dėl sutarties kvalifikavimo kaip paskolos. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad šalių tikslas buvo ne tik įsigyti žemės sklypus, bet ir juos perparduoti brangiau. Sutarties 5 punkte aiškiai apibrėžta atsakovo sutartinės prievolės pabaigos įvykdymu sąlyga – pakeitus žemės sklypų paskirtį į gyvenamąją, atsakovas turėjo perleisti kasatoriui sklypų dalį, atitinkančią kasatoriaus atsakovui pagal sutartį perduotą pinigų sumą; sutarties 9 punkte įtvirtintas ribojimas parduoti atsakovo sutarties vykdymo procese įsigytus žemės sklypus trečiajai šaliai, taigi tikslas perparduoti šalių įsigytus sklypus trečiosioms šalims nebuvo ginčo sutarties dalykas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad šalys sutartimi prisiėmė bendrą atsakovo įsigytų žemės sklypų nuvertėjimo riziką.

 

Dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo

 

Teisėjų kolegija nesutinka su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo kasatoriaus reikalavimą priteisti jam 126 840,15 Lt, perduotus atsakovui pagal ginčo sutartį, kaip reikalavimą nutraukti jungtinės veiklos sutartį dėl esminio jos pažeidimo ir taikė restituciją nepagrįstai, išeidamas už pareikšto ieškinio ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 135 straipsnyje nustatyta pareiga ieškovui nurodyti ieškinio dalyką ir jo faktinį pagrindą, tačiau nenustatyta pareigos nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Nagrinėjamoje byloje kasatorius, pareikšdamas ieškinį, nurodė faktinį (126 840,15 Lt pagal sutartį perdavimas ir atsakovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymas) ir teisinį (paskolos sutartį reglamentuojančios teisės normos) ieškinio pagrindus, ieškinio dalyką suformulavo kaip reikalavimą priteisti iš atsakovo pagal sutartį šiam perduotą pinigų sumą ir palūkanas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatyti, kokiu būdu ieškovo subjektinės teisės turėtų būti apgintos ir nurodyti konkrečią pažeistos teisės gynimo būdą įtvirtinančią teisės normą, turi bylą nagrinėjantis teismas, vertindamas faktines aplinkybes, susijusias su ieškinio dalyku. Kitaip tariant, ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo, nes faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (lot. iura novit curia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje V. P. v. V. Z., bylos Nr. 3K-3-598/2009). Minėta, kad, tik tinkamai kvalifikavęs šalių teisinį santykį, teismas gali šiems santykiams taikyti materialiosios teisės normas, nustatančias, be kita ko, ir pažeistų teisių gynimo būdus.

Nagrinėjamoje byloje kasatorius, reikalaudamas priteisti jam pagal sutartį atsakovui perduotą sumą, remiasi tuo, kad atsakovas nevykdo sutartimi prisiimto įsipareigojimo. Byloje nustatyta, kad atsakovas neįvykdė šalių sutarties 5 punkte nustatyto įsipareigojimo perleisti dalį jo vykdant šią sutartį įsigytų sklypų kasatoriaus nuosavybėn, nors sklypų paskirties keitimo ir suformavimo kaip atskirų objektų procesas baigėsi 2008 m. sausio 31 d., t. y. šalių sutartyje numatytas rezultatas yra pasiektas, tačiau kasatorius negauna jam priklausančios šio rezultato dalies. Sutartinių įsipareigojimų nevykdymą atsakovas motyvuoja tuo, kad žemės sklypai yra įkeisti bankui, ir dėl pasikeitusios situacijos nekilnojamojo turto rinkoje bankas nesutinka išlaisvinti dalies sklypų nuo hipotekos. Minėta, kad, atsižvelgiant į šalių jungtinės veiklos sutarties tikslą, šalys sutartimi neprisiėmė bendros atsakovo įsigytų žemės sklypų nuvertėjimo rizikos, nes siekė tik sklypus pasidalyti, bet ne juos bendrai perparduoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad įkeisto turto nuvertėjimo rizika nagrinėjamos bylos atveju tenka šaliai, kurios prievolių įvykdymui užtikrinti šis turtas įkeistas, t. y. atsakovui, kuris asmeniškai paėmė kreditą iš banko savo piniginiam įnašui į bendrą jungtinę veiklą finansuoti. Siekdamas įvykdyti iš šalių sutarties kylančią prievolę kasatoriui, atsakovas turėjo pasirūpinti kasatoriui tenkančios dalies žemės sklypų išlaisvinimu nuo hipotekos, tačiau to nepadarė, toks atsakovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymas negali būti pateisinamas banko, kaip trečiosios šalies, veiksmais, kaip atsiliepime į kasacinį skundą teigia atsakovas. Vertinant atsakovo padarytą sutarties pažeidimą, atsižvelgtina ir į byloje esantį šalių 2008 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesių susirašinėjimą, kurį teisėjų kolegija vertina kaip CK 6.209 straipsnyje reglamentuotą papildomo termino sutarčiai įvykdyti nustatymą. Toks terminas nustatomas siekiant išsaugoti sutartį ir suteikti pažeidusiai šaliai galimybę ją įvykdyti. Tai, kad kasatorius suteikė atsakovui papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, reiškia, jog atsakovo padaryto sutarties pažeidimo kasatorius nevertino kaip esminio (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys, 6.980 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs šalių 2008 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesių susirašinėjimo, padarė nepagrįstą išvadą dėl sutarties esminio pažeidimo buvimo ir netinkamai taikė CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalis, 6.980 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Byloje nustatyta, kad, kasatoriui kreipusis dėl papildomo termino sutarčiai įvykdyti, ši įvykdyta nebuvo, be to, atsakovas nenurodo, kada ir kaip ruošiasi ją įvykdyti, taigi kasatorius įgijo teisę sutartį nutraukti CK 6.209 straipsnio 3 dalyje ir 6.217 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus reikalavimas dėl atsakovui perduotų pinigų grąžinimo, o ne žemės sklypų jam perdavimo, vertintinas kaip jo valios pasitraukti iš sutartinių santykių, t. y. nutraukti sutartį, išraiška. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl šalių sutarties nutraukimo, nors nurodė netinkamą nutraukimo pagrindą, ir tinkamai taikė CK 6.222 straipsnį, priteisdamas kasatoriui jo reikalaujamą pinigų sumą kaip restituciją nutraukus sutartį bei atmesdamas reikalavimą dėl palūkanų pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį ir 6.872 straipsnio 1 dalį, nes byloje nustatytos visos tokiam sprendimui priimti reikalingos kasatoriaus ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės; o apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria iš atsakovo kasatoriui priteista 126 840,15 Lt bei procesinės palūkanos, ir šią ieškinio dalį atmetęs, pažeidė teismo pareigą nustatyti ir pritaikyti ieškinio faktinį pagrindą bei dalyką atitinkantį ieškovo teisių gynimo būdą, neužtikrino kasatoriui veiksmingo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teismą įgyvendinimo, pažeidė CPK 7 straipsnyje įtvirtintus teismo proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus.

 

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutarties dalis, kuria panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo dalis dėl 126 840,15 Lt bei 5 proc. metinių palūkanų priteisimo, naikintina (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė apie šalių sutarties nutraukimą, todėl ši papildoma.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Iš dalies patenkinus kasacinį skundą (patenkinta kasacinio skundo dalis yra 89,5 proc., o atmesta – 10,5 proc.), kasatoriui iš atsakovo priteistina 3433 Lt žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą proporcingai patenkintai kasacinio skundo daliai, o atsakovui iš kasatoriaus 102 Lt išlaidoms advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti proporcingai atmestai kasacinio skundo daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 25 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 38,95 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Iš dalies patenkinus kasacinį skundą, valstybei iš kasatoriaus priteistina 4 Lt nurodytų išlaidų proporcingai atmestai kasacinio skundo daliai, o iš atsakovo –  35 Lt proporcingai patenkintai kasacinio skundo daliai (CK 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo dalis dėl 126 840,15 Lt bei 5 proc. metinių palūkanų priteisimo, ir šią Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo dalį palikti galioti, ją papildant ir išdėstant taip:

Nutraukti atsakovo I. K. ir ieškovo D. L. 2006 m. spalio 17 d. tarpusavio pagalbos ir paskolos sutartį. Priteisti iš atsakovo I. K. (duomenys neskelbtini) ieškovui D. L. (duomenys neskelbtini) 126 840,15 Lt (šimtą dvidešimt šešis tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt litų 15 ct) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2008 m. spalio 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo I. K. (duomenys neskelbtini) ieškovui D. L. (duomenys neskelbtini) 3433 (tris tūkstančius keturis šimtus tris) Lt žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą.

Priteisti iš ieškovo D. L. (duomenys neskelbtini) atsakovui I. K. (duomenys neskelbtini) 102 (vieną šimtą du) Lt išlaidoms advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

Priteisti iš atsakovo I. K. (duomenys neskelbtini) 35 (trisdešimt penkis) Lt  išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).

Priteisti iš ieškovo D. L. (duomenys neskelbtini) 4 (keturis) Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                            Egidijus Baranauskas

 

 

 

                                                                                                                        Janina Januškienė

 

 

 

                                                                                                                        Janina Stripeikienė